Administracinė byla Nr. A-1362-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“ skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Audito ir apskaitos tarnybai (jo teisių perėmėjas Audito,apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos auditorių rūmai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Revizorius“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ Nr. VAA-12 (toliau – ir Įsakymas) 2 punkto nurodymą dėl trūkumų ištaisymo.

Paaiškino nesutinkantis su atsakovo Įsakymo dalimi (2-asis punktas), kuria jam nurodoma iki 2015 m. kovo 31 d. ištaisyti trūkumus: atsižvelgiant į Įsakymo 1 punkte nurodytus atlikto audito tyrimų metu nustatytus trūkumus parengti priemonių planą 1-ojo tarptautinio kokybės kontrolės standarto (toliau – ir TKKS) nuostatoms įgyvendinti ir iki 2014 m. spalio 31 d. jį suderinti su Tarnyba bei iki 2015 m. kovo 31 d. informuoti Lietuvos auditorių rūmus (toliau – ir LAR) apie šio priemonių plano įgyvendinimą. Nesutiko padaręs Įsakymo 1.1 – 1.6 punktuose nurodytų teisės aktų – Audito įstatymo 29 straipsnio 3, 4 dalies, Finansų įstaigų įstatymo 47 straipsnio, 210-ojo tarptautinio audito standarto (toliau – ir TAS) „Susitarimas dėl audito užduočių sąlygų“ 6 dalies, 10 dalies e punkto, 1-ojo TKKS 39 dalies b punkto, 40, 41, 46, 57 (A73-A75) dalių – reikalavimų pažeidimus atlikdamas (duomenys neskelbtini) 2012 metų finansinių ataskaitų auditą (toliau – ir Auditas).

Teigė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Audito įstatymo, Kredito unijų įstatymo, Finansų įstaigų įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Tarptautiniams audito standartams, Vyriausybės nutarimo Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“, Tarptautinės buhalterių federacijos etikos kodekso, Tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintos Atlikto audito tyrimo Metodikos (toliau – ir Metodika) reikalavimams. Tyrimas atliktas netinkamai, Įsakyme pateiktos nepagrįstos išvados, padarytos pažeidžiant teisės aktų nuostatas, susijusias su pareiškėjo teisėmis į objektyvų tyrimą, teisėmis gauti informaciją iš valstybės institucijų, neužtikrinus pareiškėjo teisių į tinkamą gynybą.

Atsakovas Audito ir apskaitos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas, priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, o Įsakymo 2 punkte pareiškėjui paskirtas privalomas nurodymas ištaisyti trūkumus nėra nuobauda Audito įstatymo prasme ir pagal savo pobūdį jis traktuotinas kaip pagalba verslui, siekiant išvengti teisės aktų reikalavimų pažeidimų vykdant veiklą ateityje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Įsakymas yra ginčijamas ir procedūriniu požiūriu, ir įvertinant Įsakyme nurodytus pažeidimus, kurie, pareiškėjo nuomone, padaryti nebuvo.

Įvertinęs Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nurodė, kad pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) 2012 m gegužės 2 d. sudaryta sutartis dėl (duomenys neskelbtini) 2012 m. finansinių ataskaitų audito (toliau – ir Sutartis, Audito sutartis) nebuvo adaptuota konkrečiam klientui, t. y. (duomenys neskelbtini), o, sudarydamas Sutartį, pareiškėjas netaikė 1-ojo TKKS 26 dalies c punkto (A19) ir Sutartyje susiaurino savo atsakomybės ribas.

Be to, dėl 210-ojo TAS 6 dalies ir 10 dalies e punkto reikalavimų pažeidimo teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas Auditą, netinkamai laikėsi 210-ojo TAS 6 dalies a punkto ir 10 dalies e punkto reikalavimų, nes, nustatant būtinąsias sąlygas auditui atlikti, neįsitikino, ar finansinėms ataskaitoms sudaryti numatyta taikyti finansinės atskaitomybės tvarka yra priimtina, ir Sutartyje neaptarė konkrečios auditoriaus išvados formos ir turinio.

Dėl 1-ojo TKKS 46 dalies pažeidimo teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, archyvuodamas (duomenys neskelbtini) 2012 metų finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus, neužtikrino šių dokumentų vientisumo, išliko suformuotų dokumentų pakeitimo galimybė, dokumentai nepažymėti indeksais, yra nenuoseklūs. Todėl, teismo vertinimu, Tarnyba Įsakyme pagrįstai nurodė pareiškėjui vadovaujantis 1-ojo TKKS 46 punkto nuostatomis įdiegti politiką ir procedūras, skirtas užduoties dokumentų vientisumui užtikrinti.

Vertindamas 1-ojo TKKS 57 dalies (A73 -A75) pažeidimą, teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nėra įdiegęs politikos ir procedūrų, pagal kurias būtų užtikrintas tinkamas dokumentavimas, kuris suteiktų įrodymų dėl kiekvieno kokybės kontrolės sistemos elemento veikimo ir tokiais savo veiksmais pažeidė TKKS 57, A73-A75 dalių reikalavimus.

Dėl 1-ojo TKKS 39 dalies b punkto, 40 ir 41 dalių reikalavimų pažeidimo teismas sprendė, kad Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. atlikto audito tyrimo ataskaitoje Nr. 19-5 išdėstytos faktinės aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimų įvertinimas, nurodytos standartų nuostatos patvirtina, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai kvalifikuoti tinkamai ir pagrįstai.

Išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų bei šiuo aspektu aktualius teisės aktų reikalavimus, teismas nurodė, kad Tarnybos atliktas Audito tyrimas pradėtas ir atliktas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismo vertinimu, Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB „Revizorius“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neįžvelgė svarbiausio dalyko – neteisingos informacijos pateikimo komitetui fakto bei šio fakto neigiamos įtakos komiteto sprendimui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl skundžiamo Įsakymo neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė ir to, kad atsakovo pateiktos išvados dėl pareiškėjo teisės aktų pažeidimų, dėl l-ojo TKKS pažeidimo yra nepagrįstos, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, audito standartams, prieštarauja paties atsakovo tyrimo metu padarytoms išvadoms.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepripažino skundžiamo Įsakymo neteisėtu nepaisant to, kad jis parengtas pažeidžiant paties atsakovo vadovo patvirtintos Audito tyrimų atlikimo metodikos nuostatas (skundžiamame įsakyme nurodyti pareiškėjo pažeidimai, kurie iš tikrųjų nebuvo nustatyti tyrimo metu, akivaizdu, kad dėl to atsakovas iš principo negalėjo pateikti išsamiais įrodymais pateiktų išvadų dėl pateiktų trūkumų, kaip to reikalauja minėtos metodikos 50.4 punktas). Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta detali analizės medžiaga, rodanti, kad tyrimo metu buvo nustatytas tik vienas 1-ojo TKKS trūkumas, kai Įsakymo 1 punkte pateikta informacija dėl gausybės nustatytų pažeidimų (dėl 8 pažeidimų), dėl kurių pareiškėjui duotas jų pašalinimo nurodymas. Savo sprendimą pritarti atsakovo Įsakymo visiems punktams, visiems Įsakymo pateiktiems pažeidimams pirmosios instancijos teismas visais atvejais motyvavo tuo, kad jis tai nustatė iš bylos medžiagoje atsakovo pateiktų įrodymų. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad bylos medžiagoje neįmanoma rasti įrodymų dėl atsakovo skundžiamo Įsakymo atskirų punktų, nes jų byloje negali būti, kadangi tyrimo metu šie pažeidimai nebuvo nustatyti.

Savo sprendime pirmosios instancijos teismas tik iš dalies pritaria atsakovo Įsakyme pateiktai nuostatai dėl 210-ojo TAS 6 dalies pažeidimo, nes pritarė tik dėl šio standarto 6 dalies a punkto, kai pareiškėjas skundė atsakovo išvadą ir dėl šio standarto 6 dalies b punkto. Dėl nurodyto b punkto teismas nepasisakė, t. y. neatmetė šios pareiškėjo skundo dalies, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje to nenurodo.

Be to, sutikdamas su atsakovo nuostata dėl 210-ojo TAS 6 dalies a punkto pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pažeidė minėto standarto reikalavimus, nes, priėmęs sprendimą pritarti dėl šio punkto, nepaisė 210-ojo TAS (A.9) punkte pateikto išaiškinimo dėl 210-ojo TAS 6 d. a punkto netaikymo mūsų šalies jurisdikcijoje, nes, pagal Lietuvos jurisdikcijos nuostatas, finansinių ataskaitų parengimą reglamentuoja teisės aktai, todėl jų parengimo tvarka nederinama su audito klientais (jie privalo rengti finansines ataskaitas teisės aktų nustatyta tvarka). Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo Įsakyme pateiktą nuostatą dėl pareiškėjo 210-ojo TAS 10 dalies e punkto pažeidimo, nepaisant to, kad šiam neva padarytam pažeidimui pagrįsti atsakovas pateikia iškreiptą standarto redakciją, t. y. cituoja minėtą standarto nuostatą iškreiptai savo naudai, o teismas „to nepastebi“, nors savo skunde pareiškėjas pateikė neginčijamus įrodymus šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų dokumentų, įrodančių tinkamą kokybės kontrolės procedūrų dokumentavimą, nepagrįndė, kaip nustatė, jog pareiškėjas neužtikrino dokumentų saugumo, nesumažino jų koregavimo be audito įmonės žinios rizikų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl neaiškių priežasčių pirmosios instancijos nepaisė pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl jam padarytų reikšmingų nuostolių dėl atsakovo interneto svetainėje pateiktos informacijos apie UAB „Revizorius“ neva padarytus pažeidimus, kuo buvo pažeista paties atsakovo patvirtinta informacijos apie nuobaudas viešinimo tvarka (ši informacija buvo paskelbta iki suėjo Įsakymo apskundimo terminas teisme, ji buvo išplatinta profesinėje spaudoje, dėl ko pareiškėjas prarado didelį klientų skaičių, negali dalyvauti konkursuose, teikti pasiūlymų naujiems klientams, t. y. faktiškai negali užtikrinti veiklos tęstinumo).

Atsakovas Audito ir apskaitos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Sutinka ir pakartoja pirmosios instancijos teismo motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ Nr. VAA-12 2 punkto (toliau- sprendimas, ginčijamas sprendimas) teisėtumo bei pagrįstumo.

              Šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2015 m. kovo 31 d. ištaisyti trūkumus: atsižvelgiant į Įsakymo 1 punkte nurodytus atlikto audito tyrimų metu nustatytus trūkumus parengti priemonių planą 1-ojo tarptautinio kokybės kontrolės standarto nuostatoms įgyvendinti ir iki 2014 m. spalio 31 d. jį suderinti su Tarnyba bei iki 2015 m. kovo 31 d. informuoti Lietuvos auditorių rūmus apie šio priemonių plano įgyvendinimą.

              Savo ruožtu ginčijamo sprendimo 1 punkte konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė: 1) Audito įstatymo 29 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 47 straipsnio reikalavimus, nes 2012 m. gegužės 2 d. sutartyje dėl (duomenys neskelbtini) 2012 metų finansinių ataskaitų audito susiaurino savo atsakomybės ribas; 2) 210-ojo tarptautinio audito standarto „Susitarimas dėl audito užduočių sąlygų“ 6 dalį, nes nebuvo tinkamai įsitikinta būtinųjų sąlygų atitikimu ir 10 dalies e punktą, nes netinkamai nurodė finansinių ataskaitų parengimo tvarką ir nenurodė, kad klientui bus teikiama audito ataskaita ir kokios procedūros bus atliekamos, kad joje būtų pateikta informacija nurodyta Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje; 3) Audito įstatymo 29 straipsnio 3 dalį, nes nesilaikė 1-ojo tarptautinio kokybės kontrolės standarto nuostatų; 4) TKKS 46 dalį, nes nustatyta, kad archyvuojant (duomenys neskelbtini) 2012 metų finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus, neužtikrinimas atlikto audito darbo dokumentų vientisumas, išlieka suformuotų dokumentų pakeitimo galimybė, dokumentai nepažymėti indeksais, nenuoseklūs. Surinkti įrodymai, kurių pagrindu programose atlikti įrašai, nėra susisteminti pagal sritis, programas; 5) TKKS 57, A73-A75 dalis, nes audito įmonė nėra įdiegusi politikos ir procedūrų, pagal kurias būtų užtikrintas tinkamas dokumentavimas, kuris suteiktų įrodymų dėl kiekvieno kokybės kontrolės sistemos elemento veikimo (neatliko procedūrų vadovaujančiųjų atsakomybei už kokybę audito įmonėje vertinti). Neįformintas stebėsenos planas, ataskaita, stebėsenos rezultatus apibendrinančioje formoje „Sistemos nuolatinio atnaujinimo, tobulinimo procesas“ neįvertinama rekomenduojamų trūkumams pašalinti veiksmų prioritetai, atsižvelgiant į sisteminių, pasikartojančių ar kitų reikšmingų trūkumų buvimą, struktūrines kokybės  kontrolės sistemos ydas, ar konkretaus partnerio ar darbuotojo neatitikimą. Taip pat, tyrimo metu dar nebuvo įgyvendinta Lietuvos auditorių rūmų peržiūros metu teikta rekomendacija, kad stebėseną galėtų atlikti tinkamos kvalifikacijos nepriklausomas nuo įmonės auditorius (TKKS A 68 dalis) ir tuo neatsižvelgta į TKKS 18 dalies (A5) c punktą apsvarstyti išorinių išteklių poreikį audito įmonės kokybės kontrolės sistemos politikai ir procedūroms plėsti, dokumentuoti ir palaikyti stebėsenos srityje; 6) TKKS 40 dalį, nes neužtikrino asmens (auditorės G. I.), atliekančio užduoties kokybės kontrolės peržiūrą, objektyvumo palaikymo (TKKS A49-A51 dalys) ir TKKS 41 dalį - jo pakeitimo bei TKKS 39 dalies b punktą, nes nenustatė, kiek su asmeniu, atliekančiu užduoties kokybės kontrolės peržiūrą, gali būti konsultuojamasi atliekant užduotį, tuo pačiu nekeliant grėsmės objektyvumui (TKKS A48 dalis). Peržiūra galėjo užkirsti kelią netinkamos auditoriaus nuomonės auditoriaus išvadoje pareiškimui, tačiau 2012 m. peržiūrų planas nebuvo koreguotas ir (duomenys neskelbtini) atlikto audito užduotis neįtraukta, nors užduotis atitiko KKV nustatytą kriterijų - užduoties atlikimo metu buvo užfiksuoti ginčai su klientu dėl atsakomybės už vidaus kokybės kontrolės sistemą.

              Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis priimtas remiantis Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. vasario 20 d. atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. 19-5, t. y., ginčijamas sprendimas ir ši ataskaita yra dvi sudėtinės vieno individualaus administracinio akto dalys. Iš šios ataskaitos taip pat matyti, kad jos tyrimo objektu buvo pareiškėjo profesinės etikos principų laikymasis  bei kokybės kontrolės atitikimas 1TKKS reikalavimams. Atlikus tyrimą buvo nustatyti anksčiau minėti pažeidimai, kurie yra susiję su kokybės kontrolės neatitikimais 1TKKS reikalavimams.

              Pagal Audito įstatymo nuostatas Audito ir apskaitos tarnyba yra įstaiga, kurią  Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą (Audito įstatymo 34 str.; 44 str.). Audito ir apskaitos tarnyba, vykdydama šią funkciją siekia užtikrinti finansinių ataskaitų audito kokybę ir patikimumą (Audito įstatymo 2 str. 6 d.). Šį siekį ji įgyvendina, atlikdama auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės peržiūras (Audito įstatymo 34; 35 str.).

              Savo ruožtu finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, yra nepriklausomas audituojamos įmonės finansinių ataskaitų patikrinimas ir auditoriaus išvados pateikimas vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių finansinių ataskaitų audito atlikimą, reikalavimais (Audito įstatymo 2 str. 10 d.). Auditoriai ir audito įmonės, atlikdamos auditą (tikrindamos įmones) turi nustatyti, ar: 1) finansinės ataskaitos visais reikšmingais atvejais teisingai parodo audituojamos įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus pagal teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą; 2) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) arba įmonės veiklos ataskaita, jeigu pagal teisės aktų reikalavimus jie rengiami, parengti laikantis teisės aktų reikalavimų ir juose pateikti finansiniai duomenys atitinka metinių finansinių ataskaitų (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų) duomenis (Audito įstatymo 3 str.).

              Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, bei Audito ir apskaitos tarnybos sprendimai (išvados), priimti atlikus auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras, yra susiję su specialių žinių, finansų ir buhalterinės apskaitos srityje, panaudojimu.

              Toks šių dokumentų pobūdis lemia, kad juose pateiktų išvadų teisingumas, jų atitikimas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, reikalavimams teismine tvarka, paprastai, gali būti patikrintas taip pat tik panaudojus specialias žinias šioje srityje (ABTĮ 61;62 str.; 1999 m. sausio 14 d.įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija).

              Tokiais atvejais teismas veikia ne kaip kokia nors "apeliacinė audito komisija", o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar viešojo administravimo subjektai, numatyti Audito įstatyme, atlikdami auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės peržiūras, ir priimdami dėl jų sprendimus, kuriais yra įtakojamos auditorių ir audito įmonių subjektinės teisės, nepažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Byloje nagrinėjamu atveju tokiais teisės aktais, reglamentuojančiais šių instituciją veiklą,  yra minėtas Audito įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami šie įstatymai. Remiantis šiais teisės aktais yra patikrinama, ar šie viešojo administravimo subjektai, atlikdami  auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras ir priimdami dėl jų sprendimus, neperžengė jiems suteiktos kompetencijos ribų, ar atliko visas procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar jų veikla atitiko viešojo administravimo principų (įstatymo viršenybės; objektyvumo ir kt.) reikalavimus ir pan..

              Kita vertus, aptartas toks šių viešojo administravimo subjektų sprendimų pobūdis, neužkerta kelio asmeniui, kurio subjektines teises galimai įtakoja šie sprendimai, teismine tvarka ginčyti šių sprendimų pagrįstumą. Tačiau, remiantis rungtyniškumo  principo reikalavimais, asmuo turi teismui pateikti atitinkamus įrodymus, kurių duomenys, apie auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito ir dėl jų priimtų Audito ir apskaitos tarnybos sprendimų išvadų pagrįstumą/nepagrįstumą, būtų grindžiami specialiomis žiniomis iš finansų ir buhalterinės apskaitos srities (ABTĮ 58 str. 4 d.; 1999 m. sausio 14 d.įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija). Kaip taisyklė, tokio pobūdžio  įrodymai teismui yra teikiami Administracinių bylų teisenos įstatymo  61; 62 straipsnių nustatyta tvarka ir sąlygomis.

              Iš bylos matyti, kad pareiškėjas teismui tokių įrodymų neteikė bei neprašė, kad būtų surinkti tokio pobūdžio įrodymai. Visa tai, įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas nustatyta tvarka  neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o tuo pačiu nepaneigė ginčijamo sprendimo išvadų pagrįstumo dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų. Dėl tų pačių priežasčių  nepagrįstais yra pripažintini ir  apeliacinio skundo argumentai, kurie taip pat nėra grindžiami aptarto pobūdžio įrodymais.              Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės: žinoti kuo yra kaltinamas, galimybė pasiaiškinti bei būti išklausytam ir pan..

              Pagal Audito įstatymo 36 straipsnio nuostatas  Audito ir apskaitos tarnyba gali pradėti auditoriaus arba audito įmonės atlikto audito tyrimą, kai valstybės institucijos kreipiasi į šią tarnybą su pasiūlymu ištirti auditoriaus ir (arba) audito įmonės atliktą auditą. Atlikusi auditoriaus ir (arba) audito įmonės atlikto audito tyrimą, Įstaiga apie tyrimo rezultatus per 20 darbo dienų praneša auditoriui ir (arba) audito įmonei, kurių atlikto audito tyrimas buvo atliktas, ir Auditorių rūmams.

              Byloje nustatyta, kad Audito ir apskaitos tarnyba pareiškėjo atlikto  audito tyrimą pradėjo Lietuvos banko priežiūros tarnybos iniciatyva, o su 2014 m. vasario 20 d. atlikto tyrimo ataskaita Nr. 19-5 supažindino pareiškėją, pasiūlydama per 5 darbo dienas pateikti savo atsiliepimus. Pareiškėja realizuodama savo teisę pasiaiškinti dėl pareikštų kaltinimų, atsakovui 2014 m. kovo 12 d. pateikė savo paaiškinimus dėl nesutikimo  su tyrimo ataskaitos išvadomis.

              Audito įstatymo 39 straipsnio 2 ir 3 dalyse taip pat nustatyta, kad „Atlikus auditoriaus ir audito įmonės atlikto audito tyrimą ir paaiškėjus atlikto audito atlikimo trūkumams, Įstaiga, atsižvelgdama į trūkumų reikšmingumą, gali priimti sprendimą skirti vieną ar abu šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodytus nurodymus ir (ar) vieną iš šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuobaudų. Jeigu auditorius ir (arba) audito įmonė nevykdo skirtų nurodymų, Įstaiga gali skirti vieną iš šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų. (2 d.) Apie priimtą sprendimą jį priėmę Auditorių rūmai ar Įstaiga privalo per 10 darbo dienų nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos raštu pranešti auditoriui ir (arba) audito įmonei, o jeigu nuobaudos buvo skirtos viešojo intereso įmones audituojantiems auditoriams ir (arba) audito įmonėms, – ir Lietuvos bankui. Informacija apie paskirtas nuobaudas skelbiama auditorių ir audito įmonių sąrašuose kitą darbo dieną pasibaigus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytam terminui.“ (3 d.).

              Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamą sprendimą priėmė atsakovas, t. y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam teisės aktais yra suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus.

              Byloje taip pat nustatyta, kad prieš atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, 2014 m. vasario 20 d. pareiškėjo tyrimo ataskaita buvo svarstoma 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. Audito priežiūros komiteto posėdžiuose, kurių rezultate buvo pritarta šios atskaitos išvadoms. Šios aplinkybės patvirtina, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo gautas  Audito priežiūros komiteto pritarimas atlikto tyrimo rezultatams, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai, jog buvo pažeisti Audito įstatymo 47 straipsnio 6 dalies reikalavimai yra nepagrįsti bei neteisingi.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

              Į bylą pateikti atsakovo duomenys patvirtina, kad Audito ir apskaitos tarnyba šiuo metu yra reorganizuota į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir toks juridinis asmuo, kaip Audito ir apskaitos tarnyba neegzistuoja, todėl atsakovo teisių perėmėju yra pripažintina Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 55 str.).

              Netenkintinas pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas paaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką, nepalankaus teismo sprendimo pareiškėjui atveju, jei jis neteks audito įmonės statuso ir pan.. Pažymėtina, kad pareiškėjas teikdamas šį prašymą teismui nuo apeliacinio skundo neatsisako ir jį palaiko, tačiau prašo paaiškinti, ar atsakovas turi teisę jam duoti privalomus nurodymus ir pan..

              Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas administraciniai teismai neteikia konsultacijų proceso dalyviams apie įvykius, kurie gali įvykti po teismo sprendimo priėmimo arba  kaip turėtų būti vykdomi teismo sprendimai, kai jie įsiteisėja ir pan.. Paprastai šie klausimai yra sprendžiami CPK nustatyta tvarka, aiškinant įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarką ir pan.. Todėl tai negali sudaryti bylos nagrinėjimo dalyko, kai šioje stadijoje dar tik nagrinėjama ir sprendžiama byloje kilusio ginčo baigtis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Revizorius“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys