Baudžiamoji byla Nr. 2K-29-511/2019 Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00031-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.7; 1.2.18.10; 2.1.7.4.4

(S)

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

UAB „A.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Iš A. B. ir UAB „A.“' solidariai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai priteista 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistosios UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija nustatė:

I.       Bylos esmė

I. A. B. ir juridinis asmuo UAB „A.“, registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuteisti už tai, kad A. B., būdamas UAB „A.“ direktorius, kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas

už juridinio asmens veiklos kontrolę ir buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas šio juridinio asmens naudai ir interesais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2005 m. sausio 1 d., parengė nusikalstamos veikos planą vadovaudamas įmonei, teikiančiai taksi paslaugas Vilniaus mieste, bei siekdamas nuslėpti tikrąjį šios įmonės gaunamą turtą (pajamas, pelną, išlaidas), suorganizavo įmonės apgaulingą (dvigubą) buhalterinę apskaitą, siekdamas, jog dalis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių būtų nefiksuojami Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodytuose apskaitos dokumentuose bei registruose, bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams iš realiai gaunamų pajamų nustatė kiekvienam per mėnesį privalomą pateikti 475 Lt (137,57 Eur) grynųjų pinigų sumą, nefiksuojant jų buhalterinės apskaitos dokumentuose, kurią, siekdamas asmeniškai kontroliuoti bei koordinuoti jo įsteigtos įmonės finansus, nurodė pristatyti asmeniškai jam į biurą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vykdydami nurodymą UAB „A." dirbantys taksi vairuotojai, nepriklausomai nuo jų per savaitę gautų pajamų už teikiamas taksi paslaugas, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31d. pristatė bei perdavė minėtame biure A. B. iš viso ne mažesnę nei 887 129 Lt (256 930,32 Eur) (2005 m. - 44 781 Lt (12 969,47 Eur), 2006 m. - 84 750 Lt (24 545,32 Eur), 2007 m. - 112 513 Lt (32 586,02 Eur), 2008 m. - 90 012 Lt (26 069,28 Eur), 2009 m. - 168 017 Lt (48 661,09 Eur), 2010 m. - 169 362 Lt (49 050,63 Eur), 2011 m. - 200 996 Lt (58 212,47 Eur), 2012 m. sausį - 16 698 Lt (4836,08 Eur)) sumą grynaisiais. A. B. šių finansinių operacijų tyčia nefiksavo, klastojo grynųjų pinigų įnešimo kvitus, ar šių pajamų visiškai neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą, nurodęs įmonės apskaitą tvarkančioms N. B., dirbusiai nuo 2006 m. birželio 6 d. iki 2007 m. spalio 1 d., I. N., dirbusiai nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 8 d., B. D. dirbusiai nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2012 m. sausio 31 d., nežinančioms jo nusikalstamų ketinimų, pagal jo pateiktus duomenis parengti bei išrašyti grynųjų pinigų iš įmonės darbuotojų priėmimo kvitus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų perduotas grynųjų pinigų sumas, parengtuose bei pateiktuose pasirašyti grynųjų pinigų iš įmonių darbuotojų priėmimo kvituose pasirašė kaip bendrovės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos įnešamos grynųjų pinigų sumos neatitinka tikrovės, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, kurie apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias gautas pajamas pagal jo patvirtintus (pasirašytus) grynųjų pinigų kvitų duomenis, apie kurių melagingus duomenis jie nežinojo, parengdami kasos pajamų orderius bei juos pasirašydami. Žinodamas, kad taksi vairuotojų už suteiktas paslaugas realiai gaunamos pajamos yra didesnės nei nustatyta mokėti kas mėnesį suma, A. B. likusių darbuotojų gaunamų pajamų, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, taip nefiksavo ne mažiau kaip 615 714 Lt (178 323,10 Eur) grynųjų pinigų finansinių operacijų, susijusių su įmonės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, o apskaitą tvarkančioms N. B., I. N. ir B. D., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė pagal jo pateiktus duomenis parengti ir įrašyti į darbo užmokesčio apskaičiavimo žurnalus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų (taksi vairuotojų) gautas grynųjų pinigų sumas, kaip darbo užmokestį, kurio taksi vairuotojai realiai negaudavo, o tik pasirašydavo, parengtuose bei pateiktuose pasirašyti darbo apskaitos žiniaraščiuose pasirašė kaip įmonės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos grynųjų pinigų išmokėjimo sumos neatitinka tikrovės, taip suklastodamas tikrus dokumentus, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, kurie apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias patirtas išlaidas bei pateikė šiuos duomenis valstybinei institucijai. Dėl tokių A. B. nusikalstamų veiksmų nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkant UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais metais.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo j jį argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistasis A. B., jo gynėjas advokatas R. Burda ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. J. Gutauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. kovo 12 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d, nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1.       A. B. pripažintas kaltu, kad siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „A.“ apskaitą, kaip vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tačiau teismai vadovo buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmus, kuriais jis prisiėmė ir kasininko funkciją, baimindamas, kad ketvirtį etato samdomos buhalterės ir dirbusios tuo pat metu nuomojamo ofiso taksi savininkų įmonėse kenks jo įmonės veiklai, priskyrė nusikalstamų veiksmų organizavimo veiksmams, t. y. sutapatino verslo organizavimo veiksmus su BK 222 straipsnyje nurodytais nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nei vienas iš UAB „A.“ vairuotojais dirbusių asmenų nenurodė, kad prieš įdarbindamas įmonėje A. B. jiems davė nurodymą savintis įmonei priklausančius pinigus, bet pažymėjo, kad liudytojai nuosekliai aiškino, kad sumokėjus nustatytą sumą nuteistajam, klientų už paslaugas sumokėti pinigai likdavo jiems kaip darbo užmokestis. Taigi apgaulė vyko ne direktoriaus-kasininko valdomuose buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet vairuotojų paslaugų tiekimo veiksmuose, kurie buvo daromi iki to momento, kol vairuotojas perduodavo direktoriui-kasininkui, dispečerei ar buhalterei pinigus ir sutartinių klientų paslaugos suteikimo kvitus.

2.2.       Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, kad 90 proc. iš kvituose už klientų vežimą pagal sutartį nurodytos sumos buvo skaičiuojama, kaip bendrovei nustatyta sumokėti suma; kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ne A. B. nusikalto, o įmonės vairuotojai elgėsi nesąžiningai, nenorėdami vežti klientų pagal sutartį, nes siekė gauti grynuosius pinigus, kuriuos nuslėpdavo nuo bendrovės, rodo tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu, nebuvo nustatyta ir suvokta atskirų pajamas patvirtinančius dokumentų reikšmė taksi įmonės pajamų struktūroje.

2.3.       Taksi kvitai tai negrynųjų pinigų apskaitos tarpinis paslaugos pagal sutartis su valstybinėmis įstaigomis ir privačiomis įmonėmis suteikimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma kurią dieną, už kokią sumą, nuvežant kokį atstumą buvo suteikta paslauga. Būtent šioms paslaugoms buvo suteikiama 10 proc. nuolaida valstybės įstaigoms ir įmonėms, o 90 proc. sumos valstybės įstaiga pagal nurodytų taksi kvitų ataskaitas po sąskaitos-faktūros pateikimo pervesdavo į UAB „A.“ banko sąskaitą, dėl to šių taksi kvitų sumos neįmanoma pasisavinti. Tai, atsižvelgiant į taksi įmonės veiklos specifiką, patvirtina pastangas perkelti atsiskaitymus į banko sąskaitas, kurios neperprato kaltintojai ir teismai. Taksi įmonės vadovai fiziškai negali kontroliuoti taksi vairuotojų suteiktų paslaugų kiekio ir gautų pajamų, jie nustato vairuotojui minimalią sumą, atsižvelgiant į įmonės sąnaudas (užtikrinti patalpų nuomą, dispečerių, buhalterių ir kito administracinio personalo darbo užmokestį), susitaikydami su tuo, kad nei valstybės institucijos, nei verslas vairuotojų vykdomos individualios apgaulės negali kontroliuoti. Vienintelis būdas objektyviai fiksuoti pajamas buvo aptarnauti klientus pagal sutartis ir pinigų srautus perkelti į sąskaitas.

2.4.       Teismas nepaneigė A. B. parodymų, kad nuo 2009 m. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. faktiškai biure nebūdavo, nes slaugė sergančią žmonos motiną, tuo metu buvo suteikęs

įgaliojimą buhalterei B. D. veikti jo vardu, tai reiškia, kad tuo laikotarpiu jis negalėjo neva tvarkyti nustatytų sumų ir atlikti veiksmus, priskirtinus prie objektyviųjų B K 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių.

2.5.       Viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu nebuvo pateikta duomenų, apie bent vieną nesutapimą tarp liudytojo (vairuotojo) perduotos sumos direktoriui-kasininkui, įrašytos į kasos pajamų orderio sumos, vairuotojo nurodytos sumos buhalterei surašant mėnesio kelionės lapą ir klientų pagal sutartis pateiktų paslaugos kvitų sumos. Šios paprastos faktinių, dokumentuose užfiksuotų, duomenų analizės ir vertinimo neatliko nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismai.

2.6.       Pirmosios instancijos teismas pritarė kaltinimui ir direktoriaus A. B. veiksmus vertino kaip dvigubos buhalterijos tvarkymą, o apeliacinės instancijos teismas kaip klaidingų duomenų nurodymą buhalteriniuose dokumentuose, t. y. intelektualų buhalterinių dokumentų klastojimą, taigi ne tik skirtingai vertino objektyviuosius požymius, bet ir jų nepagrindė.

2.7.       Taigi apgaulės objektyvieji požymiai, padaryti kitų asmenų veiksmais, buvo priskirti UAB „A.“ direktoriui, neteisingai kvalifikavo A. B. veiksmus, neįsigilino į taksi įmonės verslo veikimo modelį ir klaidingai suprato nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai ypač reikšminga, kai baudžiamajame įstatyme yra BK 222 ir 223 straipsniai, kuriuos taikydamas teismas privalo vertinti identiškus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir kurių pažeidimų formaliosios pasekmės taip pat yra identiškos.

2.8.        Apeliacinės instancijos teismas pažeidė principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir buvo šališkas, nes ignoravo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 183 straipsnio 2 dalies reikalavimų dėl liudytojo laisvo pasakojimo ir vėlesnės klausimų stadijų pažeidimą, apsiribodamas tik apklaustos tyrėjos V. Ž. paaiškinimo pacitavimu, kad apklausos buvo vykdomos pagal parengtą klausimyną, ir kad vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai davė nepalankius parodymus nuteistajam, neleidžia jų pripažinti nepatikimais ir nesuteikia jokio pagrindo jais nesivadovauti. Tačiau net bendras klausimynas visiems vairuotojams nesuponuoja skirtingu laiku skirtingų asmenų apklausų identiškų atsakymų. Gynybos pateikti faktai apie šiuos pažeidimus buvo ignoruoti, o šių asmenų parodymais toliau buvo grindžiami nuosprendis ir nutartis. Liudytojai (taksi vairuotojai) V. L., T. J., R. K., J. K., Ž. K. teisme nurodė visiškai priešingas aplinkybes dėl taksi darbo organizavimo įmonėje, nei ikiteisminio tyrimo metu neteisėtais būdais gautuose parodymuose. Taip pat pažymėtina, kad visi apeliacinės instancijos teismo nutarties 51 punkte paminėti vairuotojai nuolat migravo iš vienos taksi įmonės į kitą, kurios buvo įsikūrusios nuomojamuose patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir objektyviai bei nesavanaudiškai duoti parodymų dėl įvykių, kurie buvo prieš 10 metų objektyviai negalėjo. Todėl šie liudytojų apklausos protokolai su parodymais, kuriuose nurodomos tikslios (iki lito) sumos ir datos, bei samprotavimai apie įmonės daromas nuolaidas paslaugos gavėjams, jas priskiriant pristatyti nurodytai sumai, vertintini, kaip ikiteisminio tyrimo metų tyrėjų padaryta intelektualia klastotė, bei atmestini kaip neatitinkantys baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

2.9.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aptartiems liudytojų parodymams neprieštarauja, teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti liudytojų Ž. P., S. T. bei J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tačiau šiais, parodymais nebuvo patikrinti kiti, t. y. ne vienarūšiai įrodymai, o skirtingi šaltinių, gavimo pobūdžio ir turinio įrodymai papildantys,

praturtinantys nusikalstamos veikos aplinkybių visumą, kaip yra išaiškinta teismų praktikoje dėl BPK 276 straipsnio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K- 450/2007, 2K-129-697/2018, 2K-48-788/2018, 2K-85-976/2018). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 183 straipsnio 2 dalies ir 276 straipsnio nuostatas.

2.10.       Teismai neteisingai vertino juridinio asmens atsakomybės (BK 20 straipsnis) aspektus šioje byloje dėl UAB „A.“, neatsižvelgė į teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2010, 2K- 582/2010, 2K-P-95-2012). Bylos proceso metu nebuvo nustatyta, kokia lėšų suma buvo pasisavinta direktoriaus A. B., kokia buvo panaudota UAB „A.“. Hipotetinės specialisto apskaičiuotos mokestinių lėšų sumos nėra įmonės ar įmonės atstovo naudos konstatavimas. Mokestinių lėšų nesumokėjimas nesuponuoja tiesioginės išvados dėl naudos priskyrimo juridiniam asmeniui. Juridinio asmens vystymasis, jo gamybos ar kitų resursų (naujai prabangių arba tiesiog didesnių patalpų nuoma, IT įrangos įsigijimas, reprezentacinių lėšų padidėjimas ir pan.) didinimas per atitinkamą laikotarpį, galėtų rodyti juridinio asmens naudą. Tačiau tokių faktų bylos nagrinėjimo metu nenustatyta. Byloje buvo nustatyta, kad UAB „A.“ buhalterio ir dispečerio paslaugas teikę darbuotojai dirbo tuo pat metu keliuose juridiniuose asmenyse, UAB „A.“ atliekamos funkcijos nebuvo pagrindinės. Taigi teismas, prašomas ištirti kito juridinio asmens poveikį ir galbūt nusikalstamą UAB „A.“ ūkinei veiklai, neištyrė esminių juridinio asmens atsakomybės požymių, nurodytų BK 20 straipsnyje. Byloje nustatyta ir apeliacinės instancijos teismas konstatavo aplinkybes, susijusias su buhalterės kenkėjiškais veiksmais, sunaikinant UAB „A.“ priklausančią programinę įrangą „Alga 4“ ir joje esančius duomenys. Šie kito juridinio asmens darbuotojo padaryti veiksmai pasunkino galimybes nustatyti įmonės veiklos rezultatus ir pagrįsti veiklos teisingumą. Tačiau, teismas ignoravo šiuos teiginius, priskirdamas kito juridinio asmens veiksmus tyčiniams UAB „A.“ direktoriaus veiksmams, kvalifikuodamas juos kaip apgaulę.

2.11.       Teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, todėl nuosprendis ir nutartis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, ištirti bei įvertinti gynybos pateiktus pirmai instancijai buhalterinės apskaitos dokumentus ir apsiribojo tik dokumentų apžiūra, taigi neišnagrinėjo visų bylai išspręsti teisingai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-2/2005), taip pat gynėjo ir juridinio asmens atstovo skundo, išsamiai neatsakė į pagrindinius skundo argumentus ir atsisakė skirti ekonominę ekspertizę. Teismų sprendimai grindžiami iš esmės liudytojų parodymais, nors byloje nagrinėjami klausimai yra iš specialių žinių taikymo srities, o ir specialistas nenaudojo buhalterinei apskaitai išanalizuoti skirtų specialių žinių, vien tik perkėlė liudytojų parodymų gautų ikiteisminio tyrimo metu duomenis į vien matematinių žinių reikalaujančias lenteles. Teismai nevertino, kad specialistui pateiktas objektas - UAB „A.“ buhalterinė apskaita nebuvo ištirta, t. y. nebuvo tirti nei buhalterinės apskaitos dokumentai, paimti ikiteisminio tyrimo metu, nei dokumentai, kuriuos gynyba pateikė teismui. Taip padaryti šiurkštūs BPK 89, 90 straipsnių reikalavimų pažeidimai. Gynyba į tai ne kartą atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį ir prašė skirti ekspertizę, bet i buvo atsisakyta tai padaryti, taip pažeista teisė į teisingą ir nešališką teismą. Tokia pirmosios instancijos pozicija, kuriai pritarė apeliacinės instancijos teismas, rodo, kad BK 222 straipsnio imperatyvios nuostatos, įpareigojančios ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu spręsti klausimą dėl to, ar galima (ar negalima) visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, visiškai ignoruotos ir nebuvo siekiama nustatyti.

2.12.       Apeliacinės instancijos teiginiai, kad teikiant išvadą, be liudytojų parodymų, buvo įvertinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, 2010 m. ir 2011 sausio-spalio darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, 2011 m. taksi automobilių kelionių lapai, 2007 m - 2008 m. ir 2010 m-2011 m. kasos knyga, 2010 m-2011 m. sausio-lapkričio banko sąskaitos išrašai, perdavimo (pajamų apskaičiavimo) operacijų žurnalai, 2006 m. gegužės 21 d. -2011 m. lapkričio 10 d. sudarytos darbo sutartys, taip pat duomenys iš VĮ „Regitra“ apie bendrovės automobilius ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga: taksi kvitai, kompiuterinės laikmenos su informacija iš kompiuterių sisteminių blokų ir nešiojamų kompiuterių ir kt., yra deklaratyvūs ir neišplaukia iš specialisto išvados aprašyto turinio. Specialisto išvada buvo padaryta neturint šių dokumentų, o apskaičiuojant vien tik hipotetinę nurodytą vairuotojams pristatyti sumą, panaudojant „SoDra" darbo laiko duomenis, padauginant darbo laiką ir vidutiniškai iš apklausos protokolų apskaičiuotas nurodytas vairuotojams pristatyti sumas. Tai nėra specialių žinių taikymo pavyzdys ir įmonės dokumentų analizė. Gynyba ne kartą siūlė specialistui išanalizuoti pirminius ir antrinius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir nesiremti vien tik duomenų bazėse: SoDra, VMI ir Registrų centras ataskaitomis, kurios objektyviai negali išspręsti baudžiamosios teisė normos (BK 222 straipsnio) taikymo klausimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad vairuotojų įmonei mokama nurodyta pristatyti suma nebuvo pajamuojama apskaitos registruose, yra klaidinga ir nepagrįsta. Specialisto paaiškinimais, kuriais rėmėsi teismas, vertintini kaip vengimas atlikti savo pareigas bet kokiais motyvais. Specialistė tiesiog nenorėjo gaišti laiko skaičiuoti kvitus, juos lyginti su pateiktais mėnesio suderinimo raštais, valstybinių ir privačių įmonių pateiktomis sąskaitomis faktūromis. Toks atsainus, nekokybiškas specialių žinių taikymo pavyzdys pažeidė baudžiamojo proceso teisės pamatinius principus dėl įrodinėjimo naštos, kurią privalo prisiimti valstybės institucijos ir jos kviečiami specialistai, perkėlimo gynybai. Apeliacinės teismas neįsigilino į specialisto išvados ir paaiškinimų klaidas, nes taksi kvito pagrindu buvo įforminamos sąskaitos faktūros ir valstybės įstaigos pervesdavo lėšas į UAB „A.“ banko sąskaitą. Šių lėšų judėjimo dokumentų specialistas net netyrė, o prašymas skirti ekspertizę nebuvo patenkintas nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teismuose. Tuo galima būti grįsti teismų šališką nuostatą nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose.

2.13.       Pažymėtina, kad įstatymas nustato tik vieną proceso subjektą, kuris gali būti vienu metu ir proceso vykdytojas ir specialių žinių taikytojas, t. y. ikiteisminio tyrimo įstaiga ir joje dirbantis specialistas, turintis specialių žinių, tačiau įstatymas nenumato situacijos, kad jis kartu yra ir civilinis ieškovas. Susidaro situacija, kurioje civilinis ieškovas, turintis savanaudiškų siaurų materialių interesų tampa baudžiamojo proceso vykdytojo pagalbininku, o iš esmės ikiteisminio tyrimo institucijos išnaudotojas, siekiant savo materialinių interesų patenkinimo. Tokia situacija prieštarauja baudžiamojo proceso principui objektyviai ir nešališkai atlikti ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėti baudžiamąją bylą, funkcijų atskirumo principams, bei baudžiamosios teisės principui jog baudžiamojo teisė yra kraštutinė vertybių gynimo priemonė, kurios įrankiai negali būti naudojami kitų administracinių ar civilinių santykių problemoms spręsti. Darytina išvada, kad specialisto išvada buvo skirta tik vienam tikslui: pagal vairuotojų parodymus apskaičiuoti neva nesumokėtus mokesčius ir tuo pagrindu pareikšti įmonei civilinį ieškinį. Tačiau tai nėra baudžiamojo įstatymo keliami uždaviniai. Įmonės mokesčių apskaičiavimo klausimams valstybės institucijos privalo naudoti ne ultima ratio (kraštutines) priemonės, o civilinės arba administracinės teisės įrankius, metodus ir būdus.

2.14.       Taigi civilinis ieškinys byloje pateiktas remiantis neobjektyvia, klaidinga ir tendencinga, neatitinkančia baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės tikslų bei specialioms žinioms taikomų reikalavimų specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu civilinį

ieškinį tenkino visiškai ir iš A. B. bei UAB „A.“ solidariai priteisė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Tačiau santykių pobūdis tarp nuteistosios UAB „A.“ ir VMI bei nutęstojo A. B. ir VMI yra kitoks nei tradiciniuose kriminaliniuose nusikaltimuose, kuriuose santykių nereglamentuoja nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Mokesčių administravimo įstatymas nei Buhalterinės apskaitos įstatymas ir kt. Bendrovės vadovo civilinės atsakomybės prieš kreditorius klausimas išaiškintas teismų praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017, 2K-312/2013, 2A-7-9/2013, atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018).

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato R. Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato G. J. Gutausko kasacinį skundą atmnesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1.       Pirmosios instancijos teismas vertino visų teisme apklaustų liudytojų (UAB „A.“ dirbusių vairuotojų, buhalterių, dispečerių) parodymus kartu su kitais bylos įrodymais (specialistės paaiškinimais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, apžiūros protokolais, specialisto išvada ir kt.). Teismas ne ignoravo liudytojų V. L., T. J., R. K., J. K. ir Ž. K. parodymus, o juos įvertino ir motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių laiko juos nepatikimais. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismas negalėjo remtis liudytojų Ž. P., S. T. (miręs) ir J. K. parodymais, kuriuos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, balsu perskaitė. Taip pat teisme apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnė V. Ž. paneigė minėtų liudytojų teiginius dėl psichologinio smurto naudojimo bei atsakė į visus advokato klausimus dėl apklausų eigos.

3.2.       Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nutartyje išsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai nurodė, kodėl nuteistųjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, taip pat ir dėl ekonominės ekspertizės skyrimo, atmetami, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas pažeidė BPK 332 straipsnio ar 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.3.       Byloje surinktų duomenų visuma neginčijamai nustatyta, jog A. B., atstovaudamas juridinį asmenį UAB „A.“, veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais bei turėdamas pareigas, numatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. organizavo ir apgaulingai tvarkė savo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, A. B. ir juridiniam asmeniui UAB „A.“ baudžiamasis įstatymas - BK 222 straipsnio 1 dalis ir BK 20 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis - pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

3.4.       Pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą, kasacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Kasatorių teiginiai dėl šališkai išnagrinėtos bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose siejami su, kasatorių nuomone, netinkamu bylos įrodymų vertinimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir in dubio pro reo principo pažeidimais, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. B. gynėjas advokatas

R. Burda ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. Gutauskas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 4 dalyje, tačiau neprašė apeliacinės instancijos teismo priimti nutartį vienu iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų pagrindų, t. y. apeliaciniame skunde nebuvo keliamas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas. Bylos nagrinėjimo teisme metu nei A. B. ir jo gynėjas advokatas R. Burda, nei juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. Gutauskas nušalinimo teisėjai nepareiškė ir byloje nebuvo nustatytos BPK 58 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Tiek kasatorių ir jų gynėjų prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami teisiamajame posėdyje. Dėl pareikštų prašymų teismas, atsižvelgdamas į kitų proceso dalyvių nuomonę, motyvuotai pasisakė ir išsprendė tinkamai, nepažeisdamas BPK 270 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai, kad ne visi kasatorių ir jų gynėjų (atstovo) prašymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo tenkinami, nesudaro pagrindo manyti, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo šališki. Taigi, konstatuoti, jog abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki, nėra pagrindo.

3.5.       Byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistiesiems A. B. ir juridiniam asmeniui UAB „A.“ darant nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo išvengta sumokėti dalį mokesčių į valstybės biudžetą, dėl to valstybė patyrė turtinės žalos. Valstybės biudžetui padaryta turtinė žala ir nusikalstami veiksmai yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu, o mokesčių išvengimas yra nulemtas būtent apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad šiuo metu UAB „A.“ veikla yra pristabdyta, t. y. bendrovė nepajėgi atlyginti valstybės biudžetui padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teismai civilinio ieškinio klausimą išsprendė teisingai (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135- 648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.       Dalis kasaciniuose skunduose nurodytų įstatymų pažeidimų grindžiami nesutikimu su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų, pavyzdžiui, V. L., T. J., R. K., J. K., Ž. K. ir kitų liudytojų parodymų, specialisto išvados, vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, pavyzdžiui, dėl dalies pajamų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, fiktyvaus atlyginimų darbuotojams apskaitymo bei mokėjimo ir kt., o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dalį kasacinio skundo sudaro apeliacinio skundo argumentų pakartojimas, keliant savas įvykio versijas, pavyzdžiui, dėl įmonės vairuotojų tariamo nesąžiningumo ir įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų kenkėjiškos veiklos, dėl neatsižvelgimo į aplinkybę, kad dalis klientų buvo aptarnaujami sutarčių pagrindu pagal taksi kvitus ir kt. Šios versijos buvo išsamiai išnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai atmestos. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir iš naujo nenustato įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

7.       BK 222 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos

tvarkymą. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme - tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai gauti, kad būtų priimti ekonominiai sprendimai ir (ar) sudaryta finansinė atskaitomybė.

8.       BK 222 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kelių alternatyvių veikų padarymą. Šioje byloje aktualus yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas - tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

9.       Iš bylos matyti, kad, konstatuodami apgaulingą apskaitos tvarkymą, teismai rėmėsi liudytojų parodymais, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 15 d. specialisto išvada ir kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartų įrodymų visuma.

10.       Byloje teismai nustatė, kad A. B. buvo nustatęs bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams mokestį („arendą“), kurį turėjo mokėti jo vadovaujamoje įmonėje dirbantys vairuotojai, nepriklausomai nuo gautų pajamų už teikiamas taksi paslaugas, įmonės darbuotojai ir privalėdavo jį perduoti A. B. arba įmonės buhalterei. Mokesčio dydis priklausė nuo to, su kam priklausančia transporto priemone buvo vykdomos darbinės funkcijos, ir nuo to, kiek valandų vairuotojas dirbo. Vairuotojams pristačius „arendą“, dokumentas jiems nebuvo išduodamas. įmonėje dirbusiems vairuotojams realiai darbo užmokestis nebuvo mokamas, realios vairuotojų pajamos buvo tos, kurias jie gaudavo iš taksi klientų, atskaičius „arendos“ mokestį; už šias pajamas vairuotojai neturėjo atsiskaityti, jų nereikėjo nurodyti įmonės atstovams; darbo užmokesčio mokėjimas buvo fiksuojamas tik apskaitos dokumentuose, nors įmonė vairuotojams darbo užmokesčio nemokėjo. Pagal specialisto išvadą, kuria kaip įrodymu vadovavosi teismai, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. ne visos UAB „A.“ gautos pajamos už keleivių vežimą buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos mokesčių deklaracijose; šiuo laikotarpiu UAB „A.“ neapskaitė 615 714 Lt (178 323,10 Eur) (be PVM) gautų pajamų už suteiktas taksi paslaugas, t. y. į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, pajamas ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nė vienais mokestiniais metais (nuo 2005 m. iki 2011 m.).

Dėl juridinio asmens atsakomybės

11.       Kasatoriai teigia, kad bylos proceso metu nebuvo nustatyta, kokia lėšų suma buvo pasisavinta direktoriaus A. B., kokia buvo panaudota UAB „A.“, mokestinių lėšų nesumokėjimas nesuponuoja tiesioginės išvados dėl naudos priskyrimo juridiniam asmeniui.

12.       Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma nustatyta BK 20 straipsnyje (šiai bylai aktuali yra 2004 m. liepos 5 d. šio straipsnio redakcija). Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė, ir tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir šis fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

13.       Byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti įmonės turto pasisavinimo atvejus. Teismai nustatė, kad A. B. buvo UAB „A.“ direktorius, t. y. įmonės vadovas, turintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, o buhalterinė apskaita apgaulingai vedama buvo tam, kad, buhalterinėje apskaitoje parodžius mažesnes pajamas, įmonė sumokėtų mažiau mokesčių. Tai reiškia, kad įmonė nesumokėtų mokesčių sąskaita įgyja galimybę disponuoti didesniu kiekiu lėšų, be to, turi ekonominių pranašumų lyginant su tokia pat veikla užsiimančioms įmonėmis, sąžiningai mokančiomis mokesčius, t. y. turi naudos. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma šioje byloje nustatyta.

Dėl BPK pažeidimų

14.       Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, teigdami, jog teismai pažeidė BPK 89, 90 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio nuostatas, iš esmės ginčija teismų atliktą specialisto išvados vertinimą įrodymų leistinumo aspektu, mano, kad byla išnagrinėta neišsamiai. Kasatorius teigia, kad specialistas nenaudojo buhalterinei apskaitai išanalizuoti skirtų specialiųjų žinių, vien tik perkėlė liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, duomenis į vien matematinių žinių reikalaujančias lenteles; teismai nevertino, kad specialistui pateiktas objektas — UAB „A.“ buhalterinė apskaita - nebuvo ištirtas, t. y. nebuvo tirti nei buhalterinės apskaitos dokumentai, paimti ikiteisminio tyrimo metu, nei dokumentai, kuriuos gynyba pateikė teismui; kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti ekspertizę.

15.       Kasatoriaus teiginiai, kad byla išnagrinėta neišsamiai, netirtos visos svarbios aplinkybės ir įrodymai, kad nemotyvuotai atsisakyta skirti buhalterinę ekspertizę, nepagrįsti.

16.       Ekspertizė daroma, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialiosios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2009).

17.       Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas prašė paskirti buhalterinę ekspertizę, pavedant ekspertams ištirti, kokie buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo padaryti 2011- 2012 m. laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, grįsdamas tuo, kad prašomi ištirti dokumentai buvo apžiūrėti ir įvertinti specialistės, tačiau jie nesudarė pagrindo tikslinti išvadą.

18.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria šiems argumentams. Kita vertus, nėra pagrindo manyti, kad paskyrus ekspertizę būtų gauti nuteistiesiems A. B. ir UAB „A.“ palankūs duomenys, galintys pagerinti jų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog aptariamu laikotarpiu UAB „A.“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, pažeidžiant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, akivaizdi ir be specialiųjų žinių panaudojimo, nes ir iš liudytojų parodymų byloje nustatyta, kad dalis už taksi paslaugas įmonės gautų pajamų nebuvo apskaitoma, kad buvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, juose fiktyviai parodant darbo užmokesčio mokėjimą bei kt., kas nulėmė išvadą, jog dėl to iš dalies negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

19.       Klausimą dėl to, kad specialistė, teikdama išvadą, neištyrė buhalterinės apskaitos dokumentų, kasatorius kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs specialisto išvadą ir įvertinęs specialistės paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, šiuos argumentus motyvuotai atmetė.

20.       Iš bylos matyti, kad duodama išvadą specialistė, be kita ko, vadovavosi jai pateiktais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų - UAB „A.“ darbuotojų parodymais apie jiems nustatytos „arendos“ mokėjimą, jos dydį, buhalterinės apskaitos dokumentų įforminimą.

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto tyrimas skiriamas atvejais, kada reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Tačiau tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti vien buhalterinės apskaitos dokumentais, o vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais būtina, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis (pvz., liudytojų parodymus ), išvadai duoti specialistas gali pasitelkti ir kitus duomenis, pvz., liudytojų parodymus. Specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Specialisto išvada apie šias aplinkybes ir iš jų kylančias pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių.

22.       Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai liudytojų parodymus apie „arendos“ mokėjimą, kuriais specialistė rėmėsi pateikdama išvadą, tyrė, juos gretindami tiek tarpusavyje, tiek su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad specialisto išvada pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymais, kuriais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Dar kartą šiuos parodymus įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė.

23.       Pažymėtina, kad nors UAB „A.“ neapskaitytų pajamų dydis apskaičiuotas sąlyginai, iš turimų duomenų išvedant aritmetinius vidurkius, tačiau pagal teismų nustatytas aplinkybes šie skaičiavimai specialistės atlikti imant duomenis įmonei palankiausiu būdu.

24.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad į esminius skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta, taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeisdamas.

Dėl civilinio ieškinio

25.       Šioje byloje iš A. B. ir UAB „A.“ solidariai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

26.       Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinis ieškinys byloje pateiktas remiantis neobjektyvia, klaidinga ir tendencinga, baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės tikslų bei specialiosioms žinioms taikomų reikalavimų neatitinkančia specialisto išvada. Santykių pobūdis tarp nuteistosios UAB „A.“ ir VMI bei nuteistojo A. B. ir VMI yra kitoks nei tradiciniuose kriminaliniuose nusikaltimuose, kuriuose santykių nereglamentuoja nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Buhalterinės apskaitos įstatymas ir kt.

27.       Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis).

28.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu — kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens - mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

29.       Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką vienas iš tokių atvejų, kai civilinio ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, yra tuomet, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo - juridinio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

30.       Taigi, nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens - mokesčių mokėtojo. Nei VMI pateiktame civiliniame ieškinyje, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokios aplinkybės buvimas nėra aptartas ir įvertintas, nors, bylos duomenimis, UAB „A.“ yra veikianti taksi
paslaugas teikianti įmonė. Be to, atsižvelgiant į paskutinę kasacinio teismo praktiką, teismai netinkamai taikė skolininkų daugėto solidariosios atsakomybės formą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos civilinio ieškinio dalis išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kadangi kasacinės instancijos teismas, atsižvelgus į įstatymu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ( BPK 376 straipsnio 1 dalies), įrodymų nerenka, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato, civilinio ieškinio išsprendimo dalyje apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d. nutartį: panaikinti nutarties dalį dėl civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinio ieškinio išsprendimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                         Armanas Abramavičius