Civilinė byla Nr. e2-275-577/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00221-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.1.7.6; 3.3.2.5; 3.4.3.11; 3.4.3.4

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) viešosios įstaigos „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“, atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Šventosios pakrantė“ ir suinteresuoto asmens I. K. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ pareiškimą atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Šventosios pakrantė“ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys I. K., R. P., L. M., uždaroji akcinė bendrovė „Segvis“,

 

 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ pateikė teismui pareiškimą, prašydama pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB ) „Šventosios pakrantė“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą tyčiniu dėl BUAB „Šventosios pakrantė“ buvusių vadovių I. K., R. P. ir L. M. kaltės, pripažinti ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento tuo pačiu numeriu pažymėtus kasos pajamų orderiais sudarytus atsiskaitymo sandorius bei netaikyti restitucijos, nes šie atsiskaitymai nebuvo vykdomi, priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš BUAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų, BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorės L. L. elgesį pripažinti piktnaudžiavimu teise ir skirti jai 5 000 Eur baudą už nustatytus piktnaudžiavimo teise atvejus, priteisiant VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 50 procentų teismo paskirtos baudos.

2.       Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi BUAB „Šventosios pakrantė“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta L. L.. Teismas patvirtino VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 19 775,65 Eur dydžio finansinį reikalavimą.

3.       BUAB „Šventosios pakrantė“ 2014 m. pabaigoje buvo nemoki, nes nebeturėjo turto, kuris būtų pakankamas kreditorių reikalavimams patenkinti, o pradelstų skolų suma viršijo pusę bendrovės realaus turto vertės.

4.       2014 m. rugsėjo 1 d. BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama direktorės ir pagrindinės akcininkės R. P., sudarė panaudos sutartį, kuria iš savo dėdės V. M. (vieno iš keturių BUAB „Šventosios pakrantė“ akcininkų) bei tetos N. M. neatlygintinai 10 metų laikotarpiui gavo panaudai (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą bei buvusios vaikų stovyklos pastatus.

5.       2014 m. lapkričio 7 d. BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama direktorės I. K., su kredito unija Centro taupomoji kasa (toliau – ir kredito unija) sudarė kreditavimo sutartį dėl 62 557,92 Eur paskolos. Pagal kredito unijai pateiktą BUAB „Šventosios pakrantė“ verslo planą iš gauto finansavimo bendrovė atliko panaudai gautų patalpų remontą, užsakė ir gamino baldus. Per pirmuosius panaudos sutarties galiojimo mėnesius BUAB „Šventosios pakrantė“ pastatų pagerinimui išleido 74 720,78 Eur (256  442,15 Lt), t. y. ženkliai daugiau nei turėjo apskaičiusi 2014 m. balanse turto. BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovai ir akcininkai iš pagerintų panaudai gautų pastatų veiklos per 2015–2016 m. planavo gauti 161 649,80 Eur pajamų.

6.       2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įmonės akcininkai V. M. su sutuoktine, atstovaujama pagal įgaliojimą sesers ir tuometinės bendrovės vadovės I. K., perleido, o pirkėja (tuometinės bendrovės vadovės anūkė) L. M. įsigijo (duomenys neskelbtini) esančius pastatus bei teises į susijusią žemės sklypo nuomos sutartį už 1 Eur. Iki šio sandorio sudarymo BUAB „Šventosios pakrantė“ atliko aplinkos ir pastatų pagerinimo darbus už 123 678,70 Eur. 2015 m. rugsėjo 29 d. sutartimi BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama I. K., įsipareigojo L. M. iki 2016 m. birželio 15 d. atlikti 36 000 Eur vertės darbus restorane „Šventosios pakrantė“, esančiame (duomenys neskelbtini). BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorei nepateikta dokumentų, įrodančių tolesnę bendrovės veiklą pagerintuose pastatuose.

7.       Pareiškėjos teigimu, dėl bendrovės lėšų investavimo į vienam akcininkų priklausiusių pastatų pagerinimus bei vėlesnių sandorių sudarymo BUAB „Šventosios pakrantė“ susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.

8.       Be to, 2015 m. rugpjūčio 30 – spalio 1 d. BUAB „Šventosios pakrantė“ pervedė ir sumokėjo akcininkei L. M. bei už ją tretiesiems asmenims – 28 188,85 Eur. Iš viso per 2015 m. BUAB „Šventosios pakrantė“ sumokėjo akcininkei L. M. – 47 894,20 Eur.

9.       Bendrovės balanso duomenimis, 2014 m. gruodžio 31 d. pinigų likutis buvo 85 892 Lt. BUAB „Šventosios pakrantė“ kasoje nurodytų piniginių lėšų likučio konvertavimo į eurus 2015 m. sausio 1 d. dokumento nėra. Tai, pareiškėjos vertinimu, reiškia, jog šis piniginių lėšų likutis buvo tariamas. Nemokumo administratorės sudarytas skolų tiekėjams sąrašas patvirtina, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ 2018 m. vasario 8 d. turėjo 38 332 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurių neįvykdė nuo 2016 m. ir anksčiau. Nėra duomenų, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. bendrovė būtų gavusi kokių nors pajamų.

10.       Nesant paskolų suteikimo dokumentų (nemokumo administratorė gavo tik rašytinių paskolų sutarčių tarp susijusių asmenų kopijas), akcininkams buvo išmokamos ženklios sumos kaip paskolų grąžinimas, pažeidžiant kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus gauti jų prievolių įvykdymą. Nebuvo laiku vykdomos piniginės prievolės darbuotojams.

11.       BUAB „Šventosios pakrantė“ esant nemokiai, bendrovės vadovė nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovė I. K. 2015, 2016, 2017 metais neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų.

12.       Pareiškėjos nuomone, veiklą pagerintuose pastatuose vykdė ne BUAB „Šventosios pakrantė“, bet tuometinė bendrovės anūkė L. M., kaip šių pastatų pirkėja. BUAB „Šventosios pakrantė“ glaudžiai susijusių asmenų sprendimas nepirkti šių pastatų už 1 Eur, o parduoti juos glaudžiai susijusiam asmeniui yra nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas.

13.       BUAB „Šventosios pakrantė“ akcininkai iš bendrovės 2015 m. gavo daugiau nei 100 000 Eur ir tai itin pablogino bendrovės padėtį bei atsiskaitymo su kreditoriais galimybes.

14.       BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama direktorės L. M., su pastarosios seserimi, BUAB „Šventosios pakrantė“ akcininke R. P., sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią R. P. įsipareigojo parduoti, o BUAB „Šventosios pakrantė“ nupirkti administracines prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). BUAB „Šventosios pakrantė“ sumokėjo R. P. 110 000 Lt avansą. Pagrindinė pirkimo pardavimo dėl šio pastato nebuvo sudaryta. Sumokėtas avansas nebuvo grąžintas, todėl jis laikytinas kaip be pagrindo gauta nauda.

15.       BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovė suteikė prioritetą susijusiems asmenims ir artimiesiems giminaičiams prieš kitus kreditorius, sumokėdama jiems mažiausiai 204 559,50 Eur.

16.       Pareiškėjos nuomone, nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimą lėmė sąmoningai blogas valdymas, bet ne verslo nesėkmė.

17.       Nemokumo administratorei nebuvo perduoti dokumentai, daugelis perduotų kasos dokumentų yra be rekvizitų, neužpildyti ir(ar) nepasirašyti, neperduoti dokumentų kopijų originalai. Dokumentų trūkumas pagrindžia BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovės I. K. siekį nuslėpti BUAB „Šventosios pakrantė“ turto iššvaistymą, kas patvirtina aplaidų ar apgaulingą BUAB „Šventosios pakrantė“ buhalterinės apskaitos vedimą, netinkamą jos tvarkymą, taip pat tai, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovė nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamo įmonės dokumentų apsaugos.

18.       BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama nemokumo administratorės L. L., klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paliko spręsti teismo nuožiūra. Nemokumo administratorė teismo posėdžio metu nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nemokumo administratorė yra pasyvi bankroto proceso metu; ji pateikė ieškinius teismui dėl žalos atlyginimo, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo L. M..

19.       Suinteresuotas asmuo R. P. nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl tyčinio bankroto, dėl to, kad 2014 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki. Pasak R. P., ji neteisėtų veiksmų neatliko, žalos bendrovei nesukėlė, veikė išimtinai bendrovės interesais. Pažymėjo, kad teismo sprendimu nustatyta, jog R. P. avansą pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį BUAB „Šventosios pakrantė“ yra grąžinusi.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

20.       Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 21 d. nutartimi pripažino BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu, priteisė iš BUAB „Šventosios pakrantė“ pareiškėjai VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų, priteisė iš BUAB „Šventosios pakrantė“ suinteresuotam asmeniui R. P. 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų. 

21.       Teismas nustatė, kad 2015 metais bendrovė atliko mokėjimus, sudarė sutartis (įskaitant ir su pareiškėju), t. y. dar vykdė veiklą, tačiau jau susidūrė su finansiniais sunkumais, kadangi negalėjo vykdyti įsipareigojimų kai kuriems kreditoriams; be to gavusi kreditą, bendrovė mokėjo už (remonto) darbus, vykdomus pastatuose, kuriuos bendrovė valdė panaudos pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki ir negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

22.       Pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrovė tapo nemoki 2015 metais, bankroto byla BUAB „Šventosios pakrantė“ iškelta 2017 metais pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimą, 2015, 2016 metais nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, todėl padarė išvadą, jog įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu.

23.       Vertindamas 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. M. ir N. M. panaudos pagrindais perduotus naudoti BUAB „Šventosios pakrantė“ pastatus perleido L. M., sąlygas, teismas padarė išvadą, jog šios pirkimo sutarties pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos V. M. ir N. M. kreditui padengti, o ne BUAB „Šventosios pakrantė“ veiklos vystymui. Nustatęs, kad dalis pinigų už parduotą turtą (18 100 Eur) buvo sumokėti pardavėjams, teismas nesutiko su nemokumo administratorės argumentais, kad L. M. sumokėjo už perkamą turtą 82 000 Eur (iš jų padengė 63 900 Eur bendrovės kreditą), o įsigijo turtą su pagerinimais, kurių vertė 50 730,09 Eur.

24.       Teismas nurodė, kad BUAB „Šventosios pakrantė“, investuodama lėšas į panaudos pagrindais valdomų vienam iš akcininkų priklausiusių pastatų pagerinimus ir 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarydama sutartį su L. M. dėl darbų atlikimo už 36 000 Eur, susidūrė su finansiniais sunkumais ir pablogino savo padėtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bendrovė būtų gavusi pajamų iš panaudos pagrindais valdyto turto. Teismas nurodė, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovės I. K. veiksmai, atliekant mokėjimus už panaudos pagrindais valdyto turto pagerinimo darbus, sumokant už šiuos darbus daugiau nei BUAB „Šventosios pakrantė“ 2014 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiusi turto, pablogino bendrovės finansinę padėtį. Bendrovė nuo 2015 metų pradžios susidūrė su finansiniais sunkumais, nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, nors tuo pačiu metu atliko mokėjimus L. M. už pastatų remonto darbus ir pan. Teismas konstatavo, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ sprendimas investuoti didžiąją dalį gauto kredito į panaudos pagrindais valdytų pastatų remontą, neįsigyjant šių pastatų, nors ir turint verslo planą gauti pajamas iš buvusių stovyklos pastatų, iš šio sandorio prisiimant įsipareigojimus, buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas BUAB „Šventosios pakrantė“. Sandoriai buvo sudaromi tarp artimais ryšiais susietų asmenų. Sprendimai dėl pastatų valdymo ir investavimo iš esmės lėmė BUAB „Šventosios pakrantė“ finansinės būklės pablogėjimą, kas sudaro pagrindą BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų pagrindais.

25.       Teismas nustatė, kad 2016 metais iš BUAB „Šventosios pakrantė“ buvo priteisti įsiskolinimai kreditoriams, kurie atsirado 2015 metais bendrovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų. Teismas padarė išvadą, kad BUAB „Šventosios pakrantė“, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, kadangi 2015 metais buvo mokamos didelės pinigų sumos BUAB „Šventosios pakrantė“ su įmonės valdymo organais artimais ryšiais susijusiems asmenims, tačiau nevykdant sutartinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję. Bendrovė suteikė prioritetą artimais ryšiais susijusiems asmenims, pažeidė kitų bendrovės kreditorių interesus ir pablogino bendrovės finansinę būklę bei apribojo BUAB „Šventosios pakrantė“ galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais.

26.       Atsižvelgdamas į tai, kad bankroto proceso metu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi finansinės atskaitomybės dokumentai, BUAB „Šventosios pakrantė“ direktorė I. K. buvo pripažinta kalta dėl aplaidaus buhalterinės apskaito vedimo, teismas nutarė, kad yra pagrindas pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

27.       Teismas nustatė, kad L. M. išrašė 2014 m. rugpjūčio 1 d. kasos pajamų orderį SP2014 Nr. 6 transporto priemonės pirkėjui G. A. dėl 1 600 Lt. R. P. už naujų akcijų įsigijimą sumokėjo į BUAB „Šventosios pakrantė“ kasą 10 200 Lt. R. P. buvo išrašytas kasos pajamų orderis SP2014 Nr. 6. Nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo pagal BUAB „Šventosios pakrantė“ ieškinį R. P. pateikė teismui 2014 m. birželio 26 d. kasos pajamų orderį SP2014 Nr. 0000006, kuriuo patvirtintas 25 000 Lt avanso grąžinimas BUAB „Šventosios pakrantė“. Atsižvelgdamas į tai, kad bankroto proceso metu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bankrutuojančios bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, bendrovės balansas Juridinių asmenų registrui perduotas tik už 2014 metus, į tai, kad baudžiamuoju teismo įsakymu pripažinta, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, nepateikti visi apskaitos dokumentai, teismo vertinimu, nepakanka duomenų neginčijamai tvirtinti, kad atsiskaitymo sandoriai buvo tariami ir sudaryti siekiant pridengti kitus sandorius. Teismas pareiškėjos prašymą dėl sandorių pripažinimo ex officio niekiniais ir negaliojančiais atmetė.

28.       Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą dėl nemokumo administratorės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti jai piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio 2 dalyje.

29.       Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti 17 484,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, jog yra pagrindas priteisti 4 719 Eur su PVM išlaidas už kreditoriaus pareiškimo teismui dėl tyčinio juridinio asmens bankroto byloje parengimą, kreditoriaus prašymo nemokumo administratorei pateikti juridinio asmens dokumentus parengimą, pateiktų dokumentų analizę; už kreditoriaus pareiškimą teismui pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą. Kitas pareiškėjos nurodytas ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas laikė kreditorės išlaidomis bankroto byloje, o ne civilinėje byloje dėl BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

30.       Teismas nurodė, kad suinteresuoto asmens R. P. atstovas pateikė prašymą priteisti 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu patenkintas iš esmės pagal visus teisinius pagrindus visiškai, teismas pareiškėjos ir suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš BUAB „Šventosios pakrantė“ iš administravimui skirtų lėšų.

 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

 

31.       Pareiškėja VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ atskirajame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį, pašalinant iš nutarties 59–61, 68 punktų motyvus, kad 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki; pakeisti nutarties 88 punkto motyvus ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „1) pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu dėl buvusių jos vadovių L. M. (vadovė nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d.), R. P. (vadovė nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. vasario 11 d.), I. K. (vadovė nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d.) kaltės; 2) pripažinti ex officio niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento tuo pačiu numeriu pažymėtais BUAB „Šventosios pakrantė“ Kasos pajamų orderiais sudarytus atsiskaitymo sandorius; 3) priteisti kreditorei VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ iš BUAB „Šventosios pakrantė“ 17 484,50 Eur advokato paslaugoms apmokėti bei 556,20 Eur patirtas dokumentų patikrinimo išlaidas, priteisiant visas jas pirmumo tvarka iš BUAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų ir kaltų dėl tyčinio bankroto asmenų solidariai; 4) pripažinti piktnaudžiavimu teise BUAB „Šventosios pakrantė“ ir(ar) nemokumo administratorės L. L. elgesį; skirti po 5 000 Eur baudą BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorei L. L. už nustatytus piktnaudžiavimo teise atvejus; priteisti kreditorei VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ iš kaltų asmenų 50 proc. teismo paskirtos baudos už nustatytus piktnaudžiavimo teise atvejus; priteisti apeliantei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1.                      Bankroto byloje teismų nustatyta atsakovės nemokumo momento 2014 m. gruodžio 31 d. aplinkybė turi prejudicinio fakto galią.

31.2.                      Nutarties 59–61 punktų motyvuose teismas paneigė savo išvadą (išdėstytą nutarties 84, 86 punktuose) pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu apgaulingai ir (arba) netinkamai tvarkomos atsakovės buhalterinės apskaitos pagrindu. Remdamasis apgaulingai ir (arba) netinkamai tvarkoma atsakovės buhalterine apskaita teismas vertino, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti atsakovo veiklos, tačiau šia apskaita vadovavosi pavėlindamas bankroto byloje teismų nustatytą atsakovės nemokumo datą (2015 m. gruodžio 31 d.). 

31.3.                      Teismų praktikoje išaiškinta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų ar turto. Įvertinus įrodymus dėl didelės dalies administratorei neperduotų bei neužpildytų ir nepasirašytų perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų apimties, darytina išvada, kad administratorės paaiškinimuose pateikti duomenys apie 2014 m. atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų sudėtį yra nepatikimi, dėl ko jais negalima vadovautis. 

31.4.                      Administratorė suklaidino teismą 2024 m. sausio 15 d. paaiškinimuose nurodydama viso atsakovės turto vertę (214 710,65 Lt) ir sudėtį bei pradelstų įsipareigojimų sumą (7 277,80 Lt) ir sudėtį. Teismas vadovavosi administratorės pateiktais duomenimis, nors konstatavo, kad pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – ir NMA) pateiktus dokumentus atsakovės buhalterinėje apskaitoje 2013–2014 m. pardavimai atvaizduoti ne kaip atlikti ir perduoti darbai, bet kaip tarpininkavimo paslaugos ar suteiktų paslaugų pajamos. Įtraukiant į atsakovės finansinės atskaitomybės tarpininkavimo paslaugas ar suteiktų paslaugų pajamas, buvo neapskaityti sutartyje numatyti darbai bei objektams pagaminti patirtos sąnaudos. Neapskaitytų darbų ir gaminių vertė yra ženkli - 85 400 Lt. Teismas turėjo įvertinti dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovės apskaitoje apgaulingai sumažinant 2014 m. pirmojo pusmečio sąnaudas iki 8 283 Lt buvo padidintas šio laikotarpio grynasis pelnas iki 33 256 Lt, taip pat apgaulingai padidintas nepaskirstytas pelnas iki 75 289 Lt, iš kurio akcininkai nutarė apmokėti didesnę 40 000 Lt dalį naujai patvirtinto 60 000 Lt dydžio įstatinio kapitalo. Teismas nepasisakė dėl apeliantės pateiktų įrodymų apie atsakovės buhalterinės apskaitos neatitikimus. Administratorės paaiškinimuose pateikti duomenys apie 2014 m. atsakovės turto, sąnaudų ir įstatinio kapitalo sudėtį yra nepatikimi, dėl ko jais negalima vadovautis.

31.5.                      Teismas turėjo įvertinti į bylą notaro biuro pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad pagal keturis 2014 m. spalio 15 d. kasos pajamų orderius (toliau – ir KPO) SP2014 Nr. 6–9 į atsakovės kasą tarpusavyje artimais giminystės ryšiais susiję akcininkai esą įnešė 20 000 Lt įstatinio kapitalo padidinimui. Įrodymai patvirtina, kad tais pačiais KPO numeriais atliktos kelios savo turiniu priešingos operacijos su atsakovės grynaisiais pinigais. Tuo pačiu KPO Nr. 6 R. P., L. M. ir I. K. 2014 m. įformino tris skirtingo turinio operacijas: 10 200 Lt akcininkų įstatinio kapitalo padidinimą, 25 000 Lt išankstinio mokėjimo (skolos) grąžinimą atsakovei, 1 600 Lt pajamų už atsakovės turtą gavimą. Tuo pačiu KPO Nr. 7 R. P., L. M. ir I. K. 2014 m. įformino tris skirtingo turinio operacijas: 5 800 Lt akcininkų įstatinio kapitalo padidinimą, 25 000 Lt išankstinio mokėjimo (skolos) grąžinimą atsakovei, 9 500 Lt grynųjų pinigų iš banko sąskaitos priėmimą. R. P. vadovavimo atsakovei metu pagal tą patį KPO Nr. 12 du kartus įforminti dviejų skirtingų dydžių grynųjų pinigų iš banko sąskaitos priėmimai. Abi šias sumas tuo pačiu numeriu pažymėtu KPO atsakovės buhalterė UAB „Segvis“, atstovaujama V. S., įtraukė į buhalterinę apskaitą. KPO Nr. 12 pagrindu atlikta operacija turėjo padidinti atsakovės kasos likutį 2014 m., tačiau 25 000 Lt dydžio šių KPO sumų skirtumas leidžia teigti, kad 2014 m. kasos likutis yra nepatikimas negali būti nustatytas pagal apgaulingai vestą atsakovės buhalterinę apskaitą.

31.6.                      Teismas nepatikrino I. K. pateiktos grynųjų pinigų kilmės versijos, kad 28 000 Lt grynais ji turėjo, nes pagal įgaliojimą buvo pardavusi anūkės sklypą, nors prijungė prie bylos 2014 m. vasario 3 d. UAB „Šventosios pakrantė“ KPO Nr. 2014-01. Šis dokumentas patvirtina 28 000 Lt grynųjų pinigų iš UAB „Šventosios pakrantė“ kasos išėmimą, siekiant papildyti UAB „Šventosios pakrantė“ banko sąskaitą, bet ne atsiskaityti pagal 2014 m. sausio 30 d. sutartį Nr. 5 su anūke K. M. už tariamai suteiktą paskolą. Šie duomenys bei argumentai buvo teismui pagrindas ex officio pripažinti tariamais ir niekiniais priešingus paaiškinimus apie tariamą paskolos grąžinimą (CK 1.78, 1.80, 1.86 straipsniai, CPK 185 straipsnis).

31.7.                      Paskolos tariamumą dėl 85 000 Lt bei administratorės pateiktų duomenų apie 2014 m. atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų sudėtį nepatikimumą patvirtina NMA pateikti dokumentai, kurie nebuvo tirti baudžiamojoje byloje Nr. eI-223-913/2021. Jeigu būtų pripažinta, kad galiojo baudžiamajame įsakyme nurodyta 2014 m. sausio 30 d. sutartis Nr. 5 (sudaryta K. M. ir UAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujamos L. M., pagal kurią susitarta, jog K. M. paskolina UAB „Šventosios pakrantė“ 113 000 Lt), pripažintina, kad minėtos giminaitės iš anksto susitarusios grupėje galėjo apgaule pasisavinti iš NMA itin didelės apimties Europos struktūrinių fondų paramos sumas. Jeigu būtų pripažinta, kad giminaitės iš anksto susitarusios grupėje melavo apie tai, kad galiojo baudžiamajame įsakyme 2014 m. sausio 30 d. sutartis Nr. 5, šioje byloje teismas turėjo pagrįstą pagrindą pripažinti ex officio minėtą paskolos sutartį tariama ir niekine bei įpareigoti administratorę kreiptis į K. M. grąžinti atsakovės jai nepagrįstai pervestus 113 000 Lt. Teismas šių aplinkybių neįvertino. Tai buvo pagrindas ex officio pripažinti paskolos sutartį Nr. 5 tariama ir niekine arba pranešti ikiteisminio tyrimo institucijoms apie apgaule iš NMA pasisavintas Europos struktūrinių fondų paramos sumas (CK 1.78, 1.80, 1.86 straipsniai, CPK 185, 299 straipsniai).

31.8.                      Spręsdamas dėl atsakovės (ne)mokumo, teismas netaikė balanso testo ir tuo nukrypo nuo taikytinos teismų praktikos. Teismas neanalizavo realios turto vertės. Įranga ir baldai nelaikytini atsakovės turtu, nes administratorė neturi jų įvedimo į atsakovės eksploataciją akto, jie įsigyti ne atsakovės, o susijusių asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti, atsakovė jais nedisponavo. Jie nepriskirtini realiam atsakovės turtui, kuriuo būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Be to, nėra duomenų apie šių daiktų būklę 2014 metų pabaigoje, jų buvimo vietą ir pan. Yra pagrindas laikyti, kad šie daiktai yra nelikvidūs. Restorano remontas, būsimųjų laikotarpių sąnaudos, išankstiniai apmokėjimai nepriskirtini realiam atsakovės turtui; šios sąnaudos negali būti atskirtos nuo nekilnojamo turto ir dėl to neturi realios vertės bei yra nelikvidžios. Kredito unijos pajus yra sudarytos kreditavimo sutarties dėl tikslinės 62 557,92 Eur paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė, skirta atsiskaityti išimtinai su paskolos davėju. Pajus yra nelikvidus. Lėšos sąskaitoje ir kasoje – 85 891,55 Lt, kurių dalis 84 244,66 Lt likutis kasoje, negali būti laikomos realiomis, nes nėra šio likučio konvertavimo į eurus dokumento. Apeliantės pateiktų argumentų ir įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Toks nukrypimas nuo teismų praktikos, prieštaravimas byloje surinktų įrodymų visetui bei nepasisakymas dėl apeliantės pateiktų įrodymų apie atsakovės buhalterinės apskaitos neatitikimus turi būti ištaisyti pašalinus nutarties 59 punkto teismo išvadą, kad atsakovė 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 214 710,65 Lt.

31.9.                      Teismas konstatavo, kad 2014 m. įtraukiant į atsakovės finansinės atskaitomybės tarpininkavimo paslaugas ar suteiktų paslaugų pajamas, buvo neapskaityti NMA pateiktose sutartyse numatyti darbai bei objektams pagaminti patirtos sąnaudos (nutarties 85 punktas). Šių neapskaitytų darbų ir gaminių vertė yra 85 400 Lt. Pagal minėtas sutartis Atliktų darbų aktai sudaryti 2014 m. vasario 27 d., 2014 m. kovo 18 d., 2014 m. birželio 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. Už šių darbų atlikimą R. P. turėjo atsiskaityti su atsakovės rangovais, tačiau tai patvirtinantys atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai nepateikti. Administratorės atstovas nurodė, kad laiko iš NMA gautus dokumentus tariamais, nes pagal juos esą nevyko jokie darbai, tačiau nepaneigė NMA paaiškinimo, kad atlikę patikras vietoje šios agentūros darbuotojai pripažino šiuos darbus atliktais ir patvirtino struktūrinių fondų paramos išmokėjimą. Nesant su rangovais sudarytų atsiskaitymo už darbus dokumentų, 2014 m. atsakovės buhalterinėje apskaitoje ir didžiojoje knygoje 2014 m. pabaigoje papildomai apskaitytina pradelsta rangovams mokėti 85 400 Lt skola; tikslintina, kad už 2014 m. duomenis pradelsti įsipareigojimai sudarė ne 7 277,80 Lt, bet 92 677,80 Lt. Neatitikimai ištaisytini pašalinus nutarties 60 punkto motyvus, kad pagal didžiosios knygos 2014 m. duomenis BUAB „Šventosios pakrantė“ pradelsti įsipareigojimai buvo 7 277,80 Lt (arba patikslinus teismo išvadą, jog atsakovės pradelsti įsipareigojimai buvo 92 677,80 Lt).

31.10.                      Teismas nustatė, kad L. M. išrašė 2014 m. rugpjūčio 1 d. KPO SP2014 Nr.6 transporto priemonės pirkėjui G. A. (1 600 Lt), R. P. už naujų akcijų įsigijimą sumokėjo į bendrovės kasą 10 200 Lt. R. P. buvo išrašytas KPO SP2014 Nr.6. 2014 m. birželio 26 d. KPO SP2014 Nr.0000006, kuriuo patvirtintas 25 000 Lt avanso grąžinimas BUAB „Šventosios pakrantė“, tačiau atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti šiais KPO sudarytus atsiskaitymo sandorius tariamais, sudarytais tik dėl akių nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Pareiškėja pateikė įrodymus, jog tuo pačiu KPO Nr. 7 be parašų buvusios atsakovės vadovės, seserys R. P. ir L. M. skirtingomis 2014 m. datomis esą mokėjo skirtingas sumas skirtingomis paskirtimis: L. M. 2014 m. rugpjūčio 11 d. pagal tuo pačiu numeriu išrašytą KPO iš savo motinos I. K. priėmė 9 500 Lt grynaisiais pinigais iš atsakovės banko sąskaitos ir 2014 m. spalio 15 d. esą sumokėjo 5 800 Lt už naujų akcijų įgijimą, o R. P. 2014 m. birželio 30 d. tuo pačiu numeriu KPO esą grąžino 25 000 Lt avansą. UAB „Segvis“ 2018 m. lapkričio 6 d. el. laiškas patvirtina, kad 2018 m. atsakovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo 2014 m. birželio 26 d. KPO Nr. SP2014 0000006 ir 2014 m. birželio 30 d. KPO Nr. SP2014 0000007, kuriais R. P. tariamai grynais grąžino į atsakovės kasą 50 000 Lt avansą. Todėl buvo pakankamas pagrindas teismui pripažinti šiuos KPO dokumentus niekiniais ir negaliojančiais ab initio. UAB „Segvis“ nurodžius, kad KPO Nr. SP2014 0000006 sudarytas 2014 m. rugpjūčio 1 d., o SP2014 0000007 – 2014 m. rugpjūčio 11 d., tai turėjo būti pakankamas įrodymas laikyti tariamais vėlesnius 2014 m. spalio 15 d. KPO SP2014 Nr. 6, 7 dokumentus, kuriais R. P. ir L. M. esą grynais į atsakovės kasą sumokėjo 16 000 Lt už naujai išleistų atsakovės akcijų įsigijimą. Todėl buvo pakankamas pagrindas teismui pripažinti ir šiuos KPO dokumentus niekiniais ir negaliojančiais ab initio. Teismas be pagrindo netenkino šio prašymo.

31.11.                      Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo dalies dėl buvusių vadovių kaltės.

31.12.                      Pareiškėjos vertinimu, tęstiniu ir sistemingu elgesiu, administratorė nesąžiningai veikia prieš teisingą ir greitą kilusių ginčų išnagrinėjimą ir tokie veiksmai turėtų būti įvertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir jai skirta bauda už piktnaudžiavimą teise CPK 7, 95 straipsnių pagrindu. 

31.13.                      Apeliantės nuomone, turi būti priteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas nemokumo byloje nagrinėja reikalavimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Visos prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su nagrinėta byla; pareiškėja jas patyrė dėl to, kad surinktų aplinkybėms vertinti reikalingus atsakovės dokumentus. Teismas nepasisakė dėl 556,20 Eur patirtų dokumentų gavimo iš trečiųjų asmenų išlaidų priteisimo. Šios išlaidos patirtos sumokant tretiesiems asmenims už atsakovės dokumentų patikrinimo metu prašytų pateikti pagal teismo liudijimus bei administratorės prašymus dokumentų, kurie pateikti į šią bylą, parengimą. Apeliantės išlaidos yra mažesnės nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) rekomenduotinos priteisti sumos. Bylinėjimosi išlaidos padidėjo dėl administratorės procesinio elgesio (piktnaudžiavimo) (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

32.       Suinteresuotas asmuo I. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį bei išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ prašymą dėl BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, skirti BUAB „Šventosios pakrantė“ apskaitos ir finansų ekspertizę. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

32.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės (CPK 185 straipsnio, 197 straipsnio 2 dalies, 212 straipsnio,270 straipsnio 4 dalies,329 straipsnio 3 dalies 1 punkto) ir materialinės teisės normų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktų) pažeidimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos minėtų teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko priėmė nepagristą ir neteisėtą nutartį.

32.2.                      ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas tyčinio bankroto pagrindas nustatytas išimtinai dėl to, jog 2015 bei 2016 metais nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. Tokios išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Formalios pareigos parengti ir pateikti įmonės finansines atskaitomybės dokumentus nevykdymas, savaime negali įtakoti įmonės nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

32.3.                      Teismo motyvai nutarties 69–74 punktuose yra prieštaringi. Iš jų nėra galimybės nustatyti, kokiu ĮBĮ 20 straipsnio pagrindu bankrotas pripažįstamas tyčiniu. 

32.4.                      ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas nėra tinkamai ir pakankamai motyvuotas. Nenustatyta, kad turtas ((duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas bei buvę vaikų stovyklos pastatai) būtų priklausęs nuosavybės teise BUAB ,,Šventosios pakrantė“, kad šis turtas mažesne nei rinkos kaina parduotas susijusiems asmenims, perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis. Tokio pobūdžio teises normų plečiamas aiškinimas nėra galimas.

32.5.                      Iš teismo motyvų nėra galimybes nustatyti, kokie teismo aptariami sandoriai yra vertinami kaip nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, kodėl teismas daro tokias išvadas, kaip jie sąlygojo įmonės nemokumą ir (arba) sukėlė nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą. Nutarties 72 punkte galbūt padarytas rašymo apsirikimas (praleista dalis teksto). 

32.6.                      Teismas painioja turto perleidimo sandorius, kuriuos sudarė arba buvę BUAB ,,Šventosios pakrantė“ akcininkai, arba vadovai, su pačios įmonės sudarytais sandoriais, ir nors konstatuoja, kad parduodamas turtas buvo ne įmonės turtas, sandorius sieja su BUAB ,,Šventosios pakrantė“ tyčinio bankroto pagrindais.

32.7.                      Teismas konstatavo, kad BUAB ,,Šventosios pakrantė“ gautą paskolą (62 557,92 Eur) panaudojo panaudos pagrindais valdyto turto pagerinimui, tačiau nevertino, kad šios investicijos sietinos su įmonės veikla. Paskola suteikta būtent šiai įmonės siektai vystyti veiklai pagal verslo planą, kurį kredito unija vertino kaip realų ir skyrė jam finansavimą. Teismas nenurodė, kodėl padarė išvadą, jog šios paskolos panaudojimas pagal paskirtį traktuotinas kaip nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas sandoris, sąlygojęs įmonės nemokumą ir (arba) sukėlęs nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą.

32.8.                      Teismas netinkamai vertino oficialų rašytinį įrodymą – 2015 m. rugsėjo 24 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notaro, pagal kurią pastatus ir žemės sklypą įsigijo L. M., ir kurios 5.1.2 punkte nurodoma, kad 63 900 Eur yra mokami kredito unijai, paskirtyje nurodant, kad tai yra UAB ,,Šventosios pakrantė“ skolinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį Nr. P14/00055 dengimas. Teismas privalėjo konstatuoti, kad BUAB ,,Šventosios pakrantė“ įsipareigojimas kredito unijai buvo padengtas, o tai ne blogino, o gerino įmonės finansinę padėtį; ir kad iš 74 720,78 Eur išlaidų turto pagerinimui, 63 900 Eur buvo bendrovei kompensuoti. Tai reiškia, kad kaip nuostolingi arba ekonomiškai nenaudingi sandoriai galėjo būti vertinami tik 10 820,78 Eur vertės sandoriai.

32.9.                      Nutartyje netinkamai motyvuojama, kodėl 2015 m. rugsėjo 29 d. sutarties su L. M. dėl darbų atlikimo už 36 000 Eur sudarymas, vertinamas kaip sąmoningai blogas įmonės valdymo požymis. Jis buvo susijęs su įmonės veiklai naudotų patalpų pagerinimu.

32.10.                      Teismas nutarties 77 punkte pacitavo aktualią kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo klausimu, tačiau į išaiškinimus neatsižvelgė.

32.11.                      Teismas nurodęs, kad 2016 metais BUAB ,,Šventosios pakrantė“ buvo priteisti įsiskolinimai kreditoriams, neatskleidė, kada jie atsirado, buvo pradelsti, priteisti ir (ar) vykdytini, nenurodoma įsipareigojimų suma ir neanalizuojamas jų mastas santykyje su kreditoriumi ir jo finansiniu reikalavimu, kuriam buvo teikiama pirmenybė.

39.12. Gautos paskolos naudojimas pagal paskirtį negali būti vertinamas kaip netinkamas veiklos organizavimas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo kontekste, nes paskolos naudojimas ne pagal jos paskirtį (atsiskaitymui su kitais kreditoriais), būtų traktuojamas kaip nusikaltimas. Nutartyje nėra nurodoma, kokia L. M. perduoto turto vertė, kreditoriai, kuriems įmonė turėjo pradelstų mokėjimų, pradelstų mokėjimų sumų (ir jos santykis su L. M. perduoto turto verte). Šis tyčinio bankroto požymis nustatytas nepagristai ir neteisėtai.

39.13.                      ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis konstatuotas deklaratyviai. Nemotyvuota, kokios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo nepavyko nustatyti, kaip tai objektyviai neleido įvertinti nemokumo priežasčių. Iš nutarties motyvų, dėstomų kitose nutarties dalyse, matyti, kad teismas nustatė įmonė nemokumo priežastis, konstatavo kitą nemokumo susidarymo laikotarpį, nei tai buvo konstatuota keliant įmonei bankroto bylą. Iš teismo išvadų nėra galimybės nustatyti, kokie dokumentai nėra perduoti nemokumo administratorei ir kaip šių dokumentų neperdavimas sąlygojo objektyvų neįmanomumą įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Analogiškai ir dėl nutarties argumentų apie BUAB ,,Šventosios pakrantė“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduotų pardavimų, susijusių su viešojo naudojimo rekreacinės infrastruktūros objektų įrengimu pagal kaimo plėtros priemonę.

39.14.                      Suinteresuotam asmeniui I. K. nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir 1aiką, ji nebuvo informuota apie šį procesą, nebuvo įteiktas ir pareiškėjos prašymas šioje byloje. Dokumentai įteikti nebuvo. Buvo pažeista suinteresuoto asmens teisė būti išklausytam. Teismas procesinio informavimo pareigą atliko formaliai. Teismui grąžinti visi siųsti dokumentai, t. y. jie nebuvo apeliantei įteikti, tačiau teismas nepasinaudojo kitais dokumentų įteikimo būdais tam, kad užtikrintų apeliantės dalyvavimą procese. Teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, sudarantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

39.15.                      Teismo išvada apie tai, kad įmonė buvo nemoki 2015 m. gruodžio 31 d. yra nepagrista ir neatitinka įmonės turtinės padėties nurodytu metu. Tokių aplinkybių nustatymas yra susijęs tiek su specialių žinių turėjimu, tiek ir su detalia įmonės buhalterinės apskaitos ir veiklos dokumentų patikra ir analize, kuri nebuvo atlikta. Darant išvadas nebuvo įvertinta visa informacija ir ją patvirtinantys dokumentai, esantys byloje. Teismas neįvertino, kad L. M. pagal 2015 m rugsėjo 30 d. Paskolos sutartį suteikė BUAB ,,Šventosios pakrantė“ 90 000 Eur paskolą, kurios suteikimą patvirtina byloje esantys banko pavedimai. Teismo išvados, kad byloje nėra duomenų apie pajamų iš panaudos pagrindais valdyto turto gavimą, neatitinka tikrovės. Pajamos iš veiklos buvo gaunamos, ir tokie dokumentai yra byloje. Mano, kad specialių žinių stoka galėjo įtakoti nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas. Neskirdamas ekspertizes byloje, teismas padarė proceso teisės pažeidimą, dėl kurio buvo neteisingai išnagrinėta byla, ir priimta nepagrįsta nutartis.

14.                      Atsakovė BUAB „Šventosios pakrantė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria nutarta priteisti iš BUAB „Šventosios pakrantė“ pareiškėjai VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų, priteisti iš BUAB „Šventosios pakrantė“ suinteresuotam asmeniui R. P. 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų, ir priimti naują nutartį šioje dalyje – priteisti iš suinteresuotų asmenų I. K., R. P. ir L. M. lygiomis dalimis pareiškėjai VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

40.1.                      CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą.

40.2.                      Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu procedūra vyksta bankroto byloje, todėl šiame procese suinteresuotieji asmenys I. K., R. P., L. M. yra byloje dalyvaujantys asmenys. Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu prašė atmesti prašymą pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu. Suinteresuoti asmenys I. K. ir L. M. atsiliepimo ar prašymų bylos nagrinėjimo metu neteikė, UAB „Segvis“ prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Pasak apeliantės, turėtų būti konstatuota, kad būtent suinteresuotieji asmenys I. K., R. P., L. M. turėjo priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi negu pareiškėja (kreditorė). Tokiu atveju, vadovaujantis principu „pralaimėjęs moka“, pareiškėjos (kreditorės) patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteisiamos iš minėtų suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis.

40.3.                      BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorė nereiškė reikalavimų, neprieštaravo pareikštiems reikalavimams, bylos nagrinėjimo metu teikė paaiškinimus apie faktus, kurie buvo nustatyti pagal turimus įmonės veiklos dokumentus, klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė spręsti teismo nuožiūra, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovės nemokumo administratorė turėjo priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi negu pareiškėja (kreditorė). Nemokumo administratorės veiksmai negalėjo turėti įtakos tam, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos (kreditorės) dėl bylos nagrinėjimo metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė BUAB „Šventosios pakrantės“ nemokumo administratorės veiksmai. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjos (kreditorės) patirtas bylinėjimosi išlaidas iš BUAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų.

40.4.                      Teismo sprendimas yra palankus pareiškėjai (kreditorei). Nors nebuvo patenkintas pareiškėjos prašymas nustatyti atsakingus už tyčinį bankrotą asmenis, tai neturi reikšmės skirstant bylinėjimosi išlaidas, nes tai nėra savarankiškas reikalavimas. Teismas įmonės bankrotą tyčiniu pripažįsta pagal ĮBĮ, todėl nėra pagrindo nutartyje nurodyti asmenį, atsakingą už tyčinį bankrotą. Kadangi suinteresuotieji asmenys I. K., R. P., L. M. turėjo priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi negu pareiškėja (kreditorė), vadovaujantis principu „pralaimėjęs moka“, R. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos, taip pat teismas neturėjo pagrindo R. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš BUAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų.

2.                      BUAB „Šventosios pakrantė“ atsiliepime prašo apeliantės (kreditorės) VŠĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties atmesti, apeliantės (suinteresuoto asmens I. K.) atskirojo skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

41.1. Kreditorė nepagrįstai nurodo, kad bankroto byloje teismų nustatyta atsakovės nemokumo momento 2014 m. gruodžio 31 d. aplinkybė turi prejudicinio fakto galią. Teismas, spręsdamas dėl nemokumo bylos iškėlimo įvertina, ar įmonė bylos nagrinėjimo metu yra (ne)moki ir tai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Nagrinėdami bylą dėl UAB „Šventosios pakrantė“ bankroto bylos iškėlimo teismai neturėjo duomenų apie įmonės turtą ir debitorius.

41.2. Nemokumo administratorės pateikta nuomonė dėl įmonės nemokumo nebuvimo 2014 m. pabaigoje grindžiama 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, taip pat I. K. perduotais dokumentais. Kreditorė turėjo nurodyti, kokius kitus dokumentus galėjo vertinti teismai, siekdami nustatyti UAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo momentą.

41.3.        Kreditorės išvada, kad administratorės paaiškinimuose pateikti duomenys apie 2014 m. atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų sudėtį yra nepatikimi, nepagrįsta. 2014 m. gruodžio 31 d. balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos“ nurodyta 3 023,92 Eur (10 441 Lt) suma galėjo atspindėti tiek pradelstus finansinius įsipareigojimus, tiek įsipareigojimus, kurie dar nėra pradelsti. 35 283,54 Eur (121827 Lt) suma, esanti balanso eilutėje „Po vienerių metų mokėtinos sumos“ negali būti traktuojama kaip pradelsti įsipareigojimai.

41.4.Tvirtindama, kad administratorė, nurodydama viso atsakovės turto 214 710,65 Lt vertę ir sudėtį bei pagal didžiosios knygos už 2014 m. duomenis pradelstų įsipareigojimų 7 277,80 Lt sumą ir jų sudėtį, klaidino teismą, kreditorė privalėjo nurodyti, kokius dar pradelstus įsipareigojimus turėjo UAB „Šventosios pakrantė“ 2014 metų pabaigoje, kokio iš finansinėje atskaitomybėje išvardinto turto įmonė neturėjo, koks buvo santykis tarp įmonės turimo turto bei pradelstų įsipareigojimų, taip pat privalėjo įvardinti įrodymus, kurie pagrindžia tokią jos nuomonę.

41.5.        Priešingai nei nurodo kreditorė, NMA pateiktų dokumentų įtraukimas į apskaitą nepablogintų įmonės mokumo, bet jį pagerintų, nes 2014 m. pirmo pusmečio sąnaudos liktų 8 283 Lt, o grynasis pelnas padidėtų ant 85 400 Lt. NMA pateiktų dokumentų įvertinimas patvirtina teismo išvadą, kad 2014 metų pabaigoje įmonė nebuvo nemoki.

41.6.         Suinteresuotas asmuo I. K. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, tačiau nurodyti KPO dokumentai (nors ir tais pačiais numeriais) yra apskaityti įmonės buhalterijoje. Be to, įstatinio kapitalo padidinimo faktas yra užfiksuotas JAR išraše, 2014 m. finansinėje atskaitomybėje. R. P. skolos grąžinimas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (civilinėje byloje Nr. e2-182-266/2019, taip pat 2021 m. kovo 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje įtariamosios L. M. atžvilgiu). Kiti kreditorės nurodyti KPO yra apskaityti kasoje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nepaisant buhalterijos aplaidumo (KPO numerių sutapimo) visos nurodytos ūkinės operacijos buvo apskaitytos, todėl negalima teigti, kad įmonės finansinė padėtis 2014 m. atskaitomybėje buvo iškreipta.

41.7.        Baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. eI-223-913/2021 nenustato turto pasisavinimo fakto. Be to šio įsakymo negalima vertinti atskirai nuo minėto 2021 m. kovo 15 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.01-1-24958-20 dalyje dėl įtariamosios L. M.. Ikiteisminiame tyrime nustatytos aplinkybės, kad visi įmonei paskolos sutartimi suteikti pinigai buvo grąžinti, todėl nei paskolos suteikimo, nei paskolos grąžinimo faktas neiškreipia 2014 m. finansinės atskaitomybės, nes nepadidina ir nesumažina įmonės turto ir įsipareigojimų.

41.8.        Kreditorė nurodo, kad teismas ex officio turėjo pripažinti tariamais ir niekiniais paaiškinimus apie tariamą paskolos grąžinimą, tačiau nesant konkrečiai suformuluoto prašymo negalima pasisakyti dėl jo turinio.

41.9. Į bylą nepateikta duomenų, kad UAB „Šventosios pakrantė“ gavo mokėjimus iš NMA. Teismui nustačius, kad kiti asmenys apgaule iš NMA pasisavino itin didelės apimties Europos struktūrinių fondų paramos sumas, atsirastų pagrindas pranešti ikiteisminio tyrimo institucijoms. Kreditorė nepateikė įrodymų, kad dokumentai iš tikrųjų buvo pateikti NMA, o iš dokumentų šio fakto nustatyti neįmanoma.

41.10.Pagal įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus įmonė 2014 m. pabaigoje turėjo turto už 62 184,50 Eur (214 710,65 Lt). Nurodyti duomenys užfiksuoti didžiojoje knygoje, paaiškinimuose taip pat yra nurodytos sąskaitos faktūros, patvirtinančios šio turto įsigijimą. Kreditorė pirmos instancijos teisme neginčijo šio turto įsigijimo, todėl į bylą jos papildomai nebuvo pateiktos. Kreditorė nepateikė įrodymų apie kitokį, negu buvo nustatyta įmonės atskaitomybėje turto vertinimą. Kreditorės samprotavimai dėl galimo turto nebuvimo arba vertės neatitikimo negali būti pagrindu nuginčyti apskaitoje užfiksuotą turto vertę.

41.11.Kreditorės nurodyta papildomai apskaitytina pradelsta rangovams mokėtina 85 400 Lt skola yra prielaida, kuri nepagrįsta įrodymais. NMA dokumentai, tinkamai jas atvaizdavus buhalterijoje, nepablogintų, bet pagerintų įmonės mokumą. Nėra pagrindo tenkinti kreditorės prašymo dėl nutarties 59-61, 68 punktų motyvų, kad 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki, pašalinimo.

41.13.Kreditorės prašymo dėl tariamų atsiskaitymo sandorių pripažinimo ex officio niekiniais ir negaliojančiais išsprendimas neįtakos įmonės ir jos kreditorių interesų, kadangi neprašoma taikyti restituciją. Be to, R. P. skolos grąžinimas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl tenkinus tokį prašymą gali susidaryti situacija, kai egzistuos keli įsiteisėję priešingi teismų sprendimai.

41.13.Nėra pagrindo keisti nutarties 88 punkto motyvus ir tenkinti prašymą pripažinti ex officio niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento tuo pačiu numeriu pažymėtais kasos pajamų orderiais sudarytus atsiskaitymo sandorius.

41.14.ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo nustatytas. Nėra pagrindo tenkinti kreditorės prašymą atsakovės bankrotą tyčiniu pripažinti dėl buvusių jo vadovių kaltės.

41.15.Nėra pagrindo administratorės elgesį pripažinti piktnaudžiavimu teise ir skirti jai baudą CPK 7, 95 straipsnių pagrindu. Be to, teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas skirti baudą, negali būti apeliacijos objektas.

41.16.BUAB „Šventosios pakrantė“ pritaria teismo vertinimui, kad yra pagrindas priteisti 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitos pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra kreditorės išlaidos, patirtos bankroto byloje. 

41.17.Apeliantės (suinteresuoto asmens I. K.) atskirasis skundas iš esmės grindžiamas teisinių normų taikymu. Nemokumo administratorė neginčija teismo nutarties pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu, bet teikia savo nuomonę dėl paduotų atskirųjų skundų argumentų pagrįstumo. Suinteresuotas asmuo nenurodo faktinių aplinkybių, reikšmingų bylos tinkamam išsprendimui. Įstatymus taiko tik teismas ir nemokumo administratorė nemato akivaizdžių materialinės ir procesinės teisės pažeidimų skundžiamoje nutartyje (išskyrus nurodytus nemokumo administratorės pateiktame atskirajame skunde). Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog I. K. neperdavė visų įmonės dokumentų nemokumo administratorei yra akivaizdi. Nėra perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2015, 2016 metus, nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, apyvartos žiniaraščiai už 2015, 2016, 2017 metus. Nėra perduoti kreditorės į bylą pateikti NMA dokumentai. Neperduotos sutartys Nr. 4, 5. Dalis dokumentų yra be parašų. Netgi perduotose dokumentų segtuvuose trūksta lapų pagal numeraciją.

3.                      Pareiškėja VŠĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ atsiliepime prašo atmesti BUAB „Šventosios pakrantė“ ir I. K. atskiruosius skundus dėl 2024 m. vasario 21 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties ir jų prašymus; tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą; pripažinti piktnaudžiavimu teise suinteresuoto asmens I. K. elgesį (nesąžiningą veikimą prieš teisingą ir greitą kilusio ginčo išnagrinėjimą); skirti po 5 000 Eur baudą suinteresuotam asmeniui I. K. už kiekvieną nustatytą piktnaudžiavimo teise atvejį; priteisti pareiškėjai (kreditorei) iš suinteresuoto asmens I. K. 50 proc. teismo paskirtos baudos už nustatytus piktnaudžiavimo teise atvejus; priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese, priteisiant visas jas pirmumo tvarka iš bankrutavusios UAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų ir kaltų dėl tyčinio bankroto asmenų solidariai. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

42.1.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

42.2.                      Įmonės valdymo pareigų nevykdymu buvo siekiama nuslėpti nuo kreditorių atsakovės nemokumo būseną. Teismas pagrįstai nustatė, kad administratorei nebuvo perduoti visi bankrutuojančios bendrovės dokumentai ir kad yra pagrindas pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų ar turto. Ženklus atsakovės pirminių buhalterinių dokumentų trūkumas turėtų būti pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias atsakovės bankroto priežastis.

42.3.                      Atsakovės apskaitoje neparodytos ir nenurašytos ženklios sąnaudos, be kurių dirbtinai padidintas atsakovės turtas ir pelnas. Atsakovės vadovės neteikė teisingos, tikslios, išsamios ir laiku informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Įvertinus NMA ir notaro pateiktus dokumentus, daroma išvada, kad duomenys apie 2014 m. atsakovės turto, sąnaudų ir įstatinio kapitalo sudėtį yra neteisingi, netikslūs, neišsamūs ir dėl to nepatikimi, dėl ko jais negalima vadovautis. Įrodymai byloje patvirtina sistemingus atsakovės vadovių nustatytos pareigos vesti buhalterinę apskaitą pažeidimus.

42.4.                      Pasikartojančio numerio KPO dokumentais dubliuota ne viena tarpusavyje artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų apskaitos operacija, kurios neteisėtai sukuria ženklius atsakovės grynųjų pinigų kasoje apskaitos neatitikimus. Sistemingus atsakovės vadovių pareigų pažeidimus patvirtina ir 2021 m. balandžio 27 d. baudžiamasis įsakymas, NMA pateikti dokumentai.

42.5.                      Atmestinas apeliantės argumentas, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindas nėra tinkamai motyvuotas. Teismas pagrįstai dėl šios bylos specifikos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų pagrindus aptarė ir taikė kartu. Teismas nurodė, kad ne pastatų perleidimo sandoris, kurio atsakovė nesudarė, bet atsakovės sprendimai dėl pastatų valdymo ir investavimo, neįgyjant šių pastatų, iš esmės lėmė BUAB „Šventosios pakrantė“ finansinės būklės pablogėjimą. Apeliantės skundo argumentai, kad teismas plečiamai aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto normą, atmestini. Byloje nebuvo nepateikta duomenų, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė būtų gavusi pajamas iš veiklos pagerintuose pastatuose. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovės sprendimas investuoti didžiąją dalį gauto kredito į panaudos pagrindais valdytų pastatų remontą, neįsigyjant šių pastatų, nors ir turint verslo planą gauti pajamas iš buvusių stovyklos pastatų, iš šio sandorio priimti įsipareigojimai, buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas bendrovei. Skunde nenurodyta, kokią veiklą siekė vykdyti atsakovė atidavusi visus savo lėšomis sukurtus svetimo turto pagerinimus bei nepasinaudodama teise įsigyti minėtą turtą už 1 Eur.

42.6.                      Kadangi negauta duomenų, kad po pagerinimams skirtos paskolos gavimo iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė būtų gavusi kokių nors pajamų, tai pagrįstai teigtina, kad visa atsakovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Tuo pat metu, nesant akcininkų paskolų suteikimo dokumentų, akcininkams buvo suteikiama pirmenybė prieš kitus kreditorius ir iš atsakovės lėšų be pagrindo buvo išmokamos ženklios sumos, kaip paskolų grąžinimas, pažeidžiant kitų bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus gauti jų prievolių įvykdymą.

42.7.                      Atsakovės buhalterinėje apskaitoje nėra tinkamai užpildytų ir sudarytų kasos pajamų orderių, kurių pagrindu atsakovė būtų patvirtinusi sumokėto 110 000 Lt avanso grąžinimą. R. P. skolos grąžinimo pakvitavimas, pasirašytas L. M. prieštarauja administratorės pateiktiems bendrovės tarpinės sąskaitos įrašams, kurie patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 31 d. R. P. buvo skolinga atsakovei 48 000 Lt ir nėra jokių šios sumos grąžinimo po 2014 m. gruodžio 31 d. dokumentų. Negrąžintas UAB „Šventosios pakrantė“ 110 000 Lt avansas (31 858,20 Eur) pripažintinas R. P. be pagrindo gauta nauda.

42.8.                      Atsakovės vadovės suteikė prioritetą susijusiems asmenims ir savo artimiems giminaičiams prieš kitus kreditorius, sumokėdamos jiems mažiausiai 204 559,50 Eur, kurių pakaktų patenkinti visų kreditorių reikalavimus. Atsakovės vadovės sąmoningai neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė atsakovės lėšų pervedimus akcininkėms. Nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimą lėmė sąmoningai blogas valdymas, bet ne verslo nesėkmė. Nepaisant akcininkams išmokamų sumų, nebuvo laiku vykdomos piniginės prievolės darbuotojams.

42.9.                      Dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, pareiškėja nurodė, jog ženklios dalies buhalterinės apskaitos nebuvimas ir likusios apskaitos aukščiau minėti dideli neatitikimai, suklaidino teismą. Teismas nepagrįstai pavėlino bankroto byloje teismų prejudiciniais faktais jau nustatytą atsakovės nemokumo momentą.

42.10.                      Proceso normos nenumato pareigos teismui pasinaudoti kitais pranešimo būdais, kad užtikrintų teismo siunčiamų pašto siuntų neatsiimančio asmens dalyvavimą procese. Apeliantei buvo įteikti šaukimai į teismo posėdžius, taip pat pareiškėjos prašymas bei atsakovės ir suinteresuotų asmenų atsiliepimai. Nėra pagrindo spręsti apie netinkamai įvykdytą pareigą pranešti apie civilinės bylos iškėlimo faktą.

42.11.                      Apeliantės elgesys, kuomet gavusi šaukimus į vykstančios bylos teismo posėdžius ji neatvyksta, nepareiškia savo nuomonės dėl ginčo esmės, nepateikia atsiliepimo, nepraneša teismui apie nedalyvavimo priežastis, neprašo atidėti posėdžio, nepasirūpina atstovavimu bei vėliau neatsiima iš pašto kitų teismo siunčiamų jai siuntų su teismo procesiniais dokumentais, turėtų būti vertinamas kaip sąmoningas vengimas dalyvauti teismo procese, šio proceso vilkinimas bei žinomai nepagrįsto atskirojo skundo pareiškimas šioje dalyje. Apeliantė nutylėjo jos nuteisimo faktą ir svarbias bankroto bylai nagrinėti aplinkybes, iki šiol neperduoda trūkstamų atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Pareiškėjos vertinimu, apeliantė nesąžiningai veikia prieš teisingą ir greitą kilusio ginčo išnagrinėjimą ir tokie veiksmai turėtų būti įvertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. 

42.12.                      Apeliantės skunde dėl nutarties iškelti atsakovės bankroto bylą nurodyta aplinkybė, jog daugiau nei dvejus metus yra neapmokamose atostogose, o įmonė nevykdo komercinės veiklos yra svarbi vertinant atsakovės bankroto momentą, kuris iš minėto skundo pagrindo akivaizdu, kad buvo anksčiau nei 2015 m. gruodžio 31 d. ir anksčiau nei 2015 m. rugsėjo 8 d. 

42.13.                      Apeliantė turėjo galimybę pateikti prašymą skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme, todėl prašymas skirti ekspertizę atmestinas. Nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti atsakovės apskaitos ir finansų ekspertizės išvada nebūtų reikšminga, nes apeliantė nepateikė trūkstamų didesnės dalies atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų bei nepašalino esamų dokumentų trūkumų, kurie galėtų padėti pašalinti esamus neteisėtai sukurtus ženklius atsakovės apskaitos neatitikimus. Apeliantės I. K. atstovo atskirasis skundas atmestinas.

42.14.                      Pareiškėja nesutinka su administratorės pateiktu atskiruoju skundu tokia apimtimi ir tokiais pagrindais, kokie nurodyti jos (pareišėjos) atskirajame skunde. Pareiškėjos nuomone, visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš suinteresuotų asmenų I. K., R. P. ir L. M., kaip kaltų dėl tyčinio atsakovės bankroto.

4.                      Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime prašo atmesti VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ ir BUAB „Šventosios pakrantė“ atskiruosius skundus, suinteresuoto asmens I. K. atskirąjį skundą patenkinti; priteisti R. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

43.1.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pradelsti finansiniai reikalavimai iš esmės atsirado 2015 m. antroje pusėje, todėl dėl šios priežasties 2015 m. pabaigoje atsakovė jau buvo nemoki. Keliant bankroto bylą buvo nagrinėjamas klausimas, ar tuo metu atsakovė buvo nemoki ir nebuvo nustatinėjamos nemokumo atsiradimo momentas.

43.2.                      R. P. neatliko neteisėtų veiksmų, žalos atsakovei nesukėlė, veikė išimtinai įmonės interesais. R. P. atsakovės vadovavimo laikotarpiu finansinių sunkumų įmonė neturėjo, ji nebuvo nemoki, todėl dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams, galėtų būti pareiškiami tiesioginiai ar netiesioginiai ieškiniai R. P.. Atskirajame skunde nebandoma įrodyti, kad R. P. kaip vadovės veiksmais atsakovė buvo tyčia privesta prie bankroto ir tarp šių jos neteisėtų veiksmų ir atsakovės bankroto egzistuoja priežastinis ryšis.

43.3.                      R. P. atsakovei grąžino viską, ką gavo pagal vykdytą preliminarią sutartį ir tai patvirtinta teismo sprendimu. Tokių prejudicinių faktų iš naujo įrodinėti nereikia. 

43.4.                      R. P. perleido atsakovės turimas akcijas 2016 m. vasario 12 d. ir nuo momento neturėjo pareigos rūpinti atsakovės veikla, ji nėra atsakinga už tai, kad atsakovės vadovė nepateikė finansinės atskaitomybės už 2015 metus. Pareiškėja neįrodė R. P. kaltės.

43.5.                      Piniginių lėšų įmonėje egzistavimas nustatomas ne vien kasos pajamų orderiais, tačiau ir kasos knyga, suvestiniais registrais. Iš dalies atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma ne pagal įstatymų numatytus reikalavimus, tačiau tai neužkerta kelio nustatyti atliktas ūkines operacijas, atsakovės įsipareigojimus, sumokėtas pinigines lėšas, gautas pajamas iš pirminių apskaitos dokumentų bei suvestinių registrų.

43.6.                      Sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimus turėtų nagrinėti ne apeliacinės instancijos teismas.

43.7.                      Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo klastojama tyčia, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu duoti I. K. parodymai nepaneigia buhalterinės apskaitos dokumentų, nebuvo nustatyti klastojimo faktai, ieškinys ikiteisminio tyrimo metu dėl apgaulingų sandorių nebuvo pareikštas. Ikiteisminio tyrimo metu, po kurio I. K. buvo pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnį, nebuvo nustatyta duomenų apie galimus fiktyvius sandorius, dokumentų klastojimą.

43.8.                      Nemokumo administratorė kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl buvusios BUAB „Šventosios pakrantė“ direktorės L. M. nusikalstamos veiklos, dėl kurios bendrovė patyrė didelę 14 481 Eur turtinę žalą, nes pinigai nebuvo apskaityti BUAB „Šventosios pakrantė“ apskaitoje. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu specialiuoju liudytoju buvo apklausta ir R. P., tačiau įtarimai dėl piniginių lėšų pasisavinimo jai nebuvo pareikšti. 

43.9.                      Būtent dėl pareiškėjos kaltės R. P. buvo įtraukta į šį procesą, todėl netenkinus reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir dėl R. P. kaltės, turėtų būtų sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjos. R. P. nėra atsakovė procese, todėl iš jos negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Ji neturi jokio materialinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi ir nėra susijusi su atsakovės bankrotu.

43.10.                      Sutiktina su atsakovės nuomone, kad dalis bylinėjimosi išlaidų R. P. turėjo būti priteista ir iš pareiškėjos, kadangi vienas iš reikalavimų – pripažinti atsakovės bankroto tyčinio dėl R. P. kaltės, o toks reikalavimas netenkintas.

43.11.                      R. P. palaiko suinteresuoto asmens atskirąjį skundą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

        

5.                      Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, atmesti prašymai ex officio pripažinti sandorius negaliojančiais bei skirti nemokumo administratorei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte

45.        Apeliantė I. K. atskirajame skunde nurodo, kad jai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir 1aiką, ji nebuvo informuota apie procesą, negavo pareiškėjos prašymo šioje byloje.

46.        CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

47.        Šiame punkte nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas siejamas su teise į efektyvią teisminę gynybą. Teisė į efektyvią teisminę gynybą yra neatsiejama nuo asmens tinkamo informavimo apie teismo procesą ir bylos nagrinėjimą. Bendra teisėto proceso samprata apima pamatinį principą, kad procesas turi būti rungtyniškas. Todėl asmenys, prieš kuriuos pradėtas procesas, turi būti informuoti apie šį faktą. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad kiekvienai šaliai būtų suteikta protinga galimybė dalyvauti byloje pagal sąlygas, kurios nepastatytų jos į iš esmės nepalankią situaciją palyginus su oponentu. Kiekvienai šaliai turi būti suteikta galimybė žinoti ir pateikti nuomonę apie pateiktas pastabas ar įrodymus kitos šalies, įskaitant kitos šalies apeliacinį skundą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. gruodžio 6  d. sprendimas byloje Isayev ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 1292/14, par. 8). EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad itin svarbus civiliniame procese yra tinkamas dalyvaujančių byloje asmenų informavimas apie pirmąjį teismo posėdį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35).

48.        Tam tikri formalaus pobūdžio procesiniai netikslumai neturėtų būti laikomi nulėmusiais asmens galimybės dalyvauti teismo posėdyje suvaržymą. Net jei ir buvo nustatyti tam tikri informavimo trūkumai, jie gali būti vertinami kaip neesminiai ir nepažeidžiantys pagrindinių nacionalinio civilinio proceso principų bei žmogaus teisių esmės, jei, analizuojant procesą bendrai, matyti, kad asmuo turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje ir pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013).

49.        Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ atstovės nemokomo administratorės L. L. ir kreditorių VMI, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus atsiliepimai į pareiškėjos VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ pareiškimą pripažinti BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu suinteresuotam asmeniui I. K. įteikti asmeniškai 2023 m. liepos 12 d. Be to, 2023 m. rugsėjo 12 d. jai įteikta Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis, kuria pareiškėjos pareiškimą dėl BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu nutarta skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka 2023 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje, taip pat teismo šaukimas į šį teismo posėdį. Tą pačią dieną I. K. įteiktas ieškinys bei teismo šaukimas į 2023 m. lapkričio 14 d. 9 val. teismo posėdį. 

50.        Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, jog apeliantės teiginiai, kad jai nėra įteiktas pareiškėjos pareiškimas ir apie procesą ji nebuvo informuota (neva visi apeliantei siųsti dokumentai grąžinti teismui (neįteikti)), yra nepagrįsti (neteisingi).

51.        Paskutinis teismo posėdis vyko 2024 m. sausio 26 d. 9 val. Suinteresuotam asmeniui I. K. buvo išsiųstas pranešimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą, tačiau pašto siunta grąžinta su žyma „neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“.

52.        Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta pareiga šalims domėtis nagrinėjamos bylos eiga. Taip pat ir visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas – protingumo principas, reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai, o asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingumas be kita ko reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Apeliantė I. K., žinodama apie nagrinėjamą bylą, neatsiimdama pašte jai siunčiamos korespondencijos, nesidomėdama procesu nevykdė minėtos pareigos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, į tai, kad apie 2024 m. sausio 26 d. 9 val. teismo posėdį buvo paskelbta ir viešai – specialiame interneto tinklalapyje, apeliacinės instancijos teismas atmeta suinteresuoto asmens I. K. argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo, sudarančio absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nustatytą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. 

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

53.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

54.       Kasacinis teismas išaiškino, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

55.       Nagrinėjamu atveju prašymas dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant JANĮ nuostatoms, tačiau tiek bendrovės bankroto procesas inicijuotas, tiek bendrovės nemokumo momentas, kurį siekia įrodyti pareiškėja (ar nustatė pirmosios instancijos teismas), aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą (JANĮ 155 straipsnis).

56.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

57.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis (3 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas).

58.       ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis apibrėžia sąlygas, kada yra preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (1 punktas); atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

59.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

60.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Dėl to turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

61.       Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nustačius vieną iš tyčinio bankroto požymių, teisiškai nėra reikšmingas kitų tyčinio bankroto požymių vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016).

62.       Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, nes tik jį nustačius, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).

Dėl esminių ginčui aktualių aplinkybių ir nemokumo momento nustatymo 

63.       Juridinių asmenų registro duomenimis, BUAB „Šventosios pakrantė“ įregistruota 2010 m. lapkričio 12 d. Nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. direktore buvo L. M., nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. (registruota 2015 m. vasario 11 d.) direktore buvo R. P., nuo 2014 m. gruodžio 22 d. (registruota nuo 2015 m. vasario 11 d.) iki bankroto bylos iškėlimo direktore buvo I. K..

64.       Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi UAB „Šventosios pakrantė“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta L. L.. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi minėta Panevėžio apygardos teismo nutartis palikta nepakeista. 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Šventosios pakrantė“ kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant 19 775,65 Eur VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ finansinį reikalavimą. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi, BUAB „Šventosios pakrantė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

65.       2023 m. birželio 13 d. pareiškėja (kreditorė) VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ pateikė pareiškimą dėl BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu dėl buvusių vadovių I. K., R. P. ir L. M. kaltės. Vėliau rašytiniuose paaiškinimuose papildomai prašė pripažinti ex officio niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento tuo pačiu numeriu pažymėtais Kasos pajamų orderiais sudarytus atsiskaitymo sandorius bei netaikyti restitucijos, nes atitinkami atsiskaitymai nebuvo vykdomi. Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą tyčiniu, tačiau kitų pareiškėjos prašymų netenkino. Teismas nustatė, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki ir negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja su tokia teismo išvada nesutinka, prašo pašalinti iš nutarties motyvus, kad 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki. 

66.       Apeliantės nuomone, šioje byloje turi būti vadovaujamasi teismų nustatytais prejudiciniais faktais dėl atsakovės nemokumo momento 2014 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

67.       Pažymėtina, kad priešingai nei bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu metu, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nėra nustatinėjamas faktinis nemokumo momentas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi pareigą įvertinti, ar įmonė bylos nagrinėjimo metu yra (ne)moki ir tai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1028-407/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1064-450/2022, 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024).

68.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas gali remtis jam prieinamais įrodymais ir, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturi pagrindo nesiremti teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytu nemokumo faktu kaip prejudicine aplinkybe. Tačiau turi sutapti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, reikšmingos byloje. Taigi yra pagrindas remtis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, jeigu teismui nėra pateikti rašytiniai įrodymai, paneigiantys teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytas aplinkybes, kurie leistų nustatyti bendrovės nemokumo momentą atitinkamu laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

69.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismų procesinių sprendimų, priimtų iškeliant UAB „Šventosios pakrantė“ bankroto bylą, turinį, visų pirma neturi pagrindo sutikti, kad šiose nutartyse yra konstatuotas bendrovės nemokumo 2014 m. pabaigoje faktas. Iškeldamas bankroto bylą pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-594-278/2017 nurodė, kad UAB „Šventosios pakrantė“ pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis turėjo 62 184,31 Eur (214 710 Lt) vertės turto, o įsipareigojimai kreditoriams sudarė 38 307,46 Eur (132 268 Lt). UAB „Šventosios pakrantė“ 2017 m. birželio 20 d. duomenimis, pareiškėja VMI buvo skolinga 4 907,84 Eur, o VSDFV Utenos skyriui – 664,88 Eur. Registruotino turto įmonė neturi. Nepateikus duomenų apie bylos nagrinėjimo metu pasikeitusią UAB „Šventosios pakrantė“ finansinę būklę, įmonei nevykdant įsipareigojimų pareiškėjai, trečiajam asmeniui, teismas padarė išvadą, jog atsakovė yra nemoki. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs UAB „Šventosios pakrantė“ direktorės I. K. atskirąjį skundą, 2017 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1756-370/2017 pažymėjo, kad vien deklaratyvūs teiginiai, jog įmonė turi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, įvertinus tai, kad ši aplinkybė įrodinėtina neaktualiais duomenimis (balansu už 2014 metus), nesudaro pagrindo spręsti įmonę esant mokia, byloje esant surinktam visetui duomenų, patvirtinančių įmonės neatsiskaitymo su kreditoriais faktą ir galimas to priežastis (registruotino turto neturėjimas, duomenų Juridinių asmenų registrui neteikimas, vykdomi priverstiniai skolų išieškojimai) ir nesant jokių priešingų jiems įrodymų (CPK 185 straipsnis).

70.       Taigi, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas vertino turimus duomenis pareiškimo nagrinėjimo metu, o 2014 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenų aptarimas savaime nereiškia išvados dėl bendrovės nemokumo momento.

71.       Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas padarė prieštaringas išvadas – pripažinęs atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. remdamasis apgaulingai ir (arba) netinkamai tvarkoma atsakovės buhalterine apskaita, vertino, kad negalima visiškai ar iš dalies nustatyti atsakovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir kt., tačiau šia apskaita vadovavosi nustatydamas atsakovės nemokumo datą 2015 m. gruodžio 31 d.

72.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik atsakovės buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau ir informaciją apie bendrovės veiklą ir įsipareigojimų vykdymą.

73.       ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

74.       Pareiškėja atskirajame skunde iš esmės nekvestionuoja apskųstoje nutartyje nustatytų aplinkybių, kad kreditoriams UAB „Bitė Lietuva“, R. R., UAB „Amalrūnas“, UAB saugos tarnyba „Argus“, UAB „Dezinfa“, A. C., VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ 2016 metais teismo (kitų institucijų) sprendimais priteistos skolos atsirado 2015 metais. Pagal BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorės pateiktus duomenis, kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, anksčiausia skola atsirado 2015 m. balandžio mėnesį.

75.       Pareiškėja atskirajame skunde grįsdama argumentus dėl netinkamai nustatyto nemokumo momento teigia, kad nemokumo administratorės paaiškinimuose teismui pateikti duomenys apie atsakovės turto ir įsipareigojimų sudėtį yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis, tačiau didžioji dalis šių motyvų yra susijusi su duomenų apie bendrovės turimą turtą nustatymu (argumentai dėl 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose netinkamai apskaitytų daiktų ir darbų pardavimų bei su jais susijusių sąnaudų; tais pačiais KPO numeriais atliktų kelių operacijų su atsakovės grynaisiais pinigais; 2021 m. balandžio 27 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. eI-223-913/2021 aptarto KPO Nr. 2014-01 (28 000 Lt), dėl NMA pateiktų dokumentų, pagal kuriuos, apeliantės teigimu, K. M. atsiskaitė su atsakove už darbus pagal sutartis Nr. 4 arba Nr. 5 (pervedė 85 000 Lt), dėl balanso testo netaikymo, neatliktos realios turto vertės analizės, nevertinto turto likvidumo ir pan.). Paminėti teiginiai neįrodo, kad jau 2014 m. gruodžio 31 d. bendrovė sistemiškai nevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog 2015 metais buvo atliekami mokėjimai, sudaromos sutartys (įskaitant ir su pareiškėja dėl nekilnojamojo turto nuomos), bendrovė dar vykdė veiklą.

76.       Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantės (pareiškėjos) atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ tapo nemoki 2015 m. gruodžio 31 d.

77.       Suinteresuotas asmuo I. K. atskirajame skunde nesutinka, kad įmonė buvo nemoki 2015 m. gruodžio 31 d., teigia, jog tokia išvada yra nepagrįsta ir neatitinka realios įmonės turtinės padėties nurodytu metu; be to, tokių aplinkybių nustatymas yra susijęs su specialių žinių turėjimu ir su detalia įmonės buhalterinės apskaitos ir veiklos dokumentų patikra bei analize. Prašo paskirti BUAB ,,Šventosios pakrantė“ apskaitos ir finansų ekspertizę.

78.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį prašymą. Ekspertizė byloje skiriama tuomet, kai teisniam tam tikrų faktinių bylos aplinkybių įvertinimui yra būtinos specialiosios žinios (CPK 212 straipsnis). Teisinis santykių kvalifikavimas, nemokumo priežasčių nustatymas, tam tikrų veiksmų galimos įtakos nemokumui vertinimas, yra teismo prerogatyva. Teismas šį vertinimą atlieka išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą.

79.       Nagrinėjamu atveju apeliantė pozicijos, kad teismo išvada dėl nemokumo momento neatitinka realios įmonės turtinės padėties nurodytu metu, nepagrindė objektyviais duomenimis. Nustatyta, kad atsakovės skola darbuotojai A. C. atsirado 2015 metų gruodžio mėnesį, ji nebuvo sumokėta ir išieškota priverstinio išieškojimo metu. Nemokumo administratorės pateiktais duomenimis, 2015 metų pabaigoje atsakovė jau buvo skolinga ir kitiems kreditoriams (pareiškėjai, RAB „Salas Zivis“, UAB „Argus“ ir kt.). 2015 m. gruodžio 30 d. perdavimo aktu bendrovė perdavė visą įrangą, medžio dirbinius ir kapitalinius įdėjimus į remonto darbus, pirktus iš gauto kredito. Apeliantė nenurodo, kokį turtą valdė atsakovė po turto (į kurį investuotos lėšos būtent veiklos vykdymui) perdavimo. Apeliantė, manydama, kad teismas neįvertino (netinkamai įvertino) atitinkamus įrodymus, turėjo galimybę išdėstyti konkrečius argumentus atskirajame skunde. Teiginys, kad, apeliantės žiniomis pajamos iš veiklos buvo gaunamos (ir kad tokie įrodymai yra byloje), nėra eksperto tyrimo objektas, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju, siekiant įsitikinti tyčinio bankroto požymių egzistavimu specialios žinios apskaitos ar finansų srityse nebuvo reikalingos; tokiam vertinimui atlikti pakako teisinių žinių, todėl nėra pagrindo skirti tokio pobūdžio ekspertizę.

Dėl BAUB ,,Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 5 punktais

80.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

81.       Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl to, kad įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, padarė įvertinęs tai, kad finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą buvo pateikti už 2014 metus, bankroto byla BUAB „Šventosios pakrantė“ iškelta 2017 metais pagal VMI pareiškimą, bendrovė tapo nemoki 2015 metais, tačiau 2015, 2016 metais nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai.

82.       Ginčo dėl finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015–2016 metus nepateikimo nėra. Apeliantė I. K. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ĮBĮ teisės normų, reglamentuojančių šį tyčinio bankroto pagrindą, išaiškinimų. Pažymi, jog vien formalios pareigos parengti ir pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus nevykdymas savaime negali turėti įtakos įmonės nemokumui ar nemokios įmonės padėties esminiam pabloginimui. 

83.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės glaudžiai susijusios su kitu tyčinio bankroto pagrindu, kuris numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-407/2017, kt.).

84.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 28 punktas).

85.       Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalis). Už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) juridinių asmenų registro tvarkytojui ir atskiros socialinės atsakomybės ataskaitos parengimą ir paskelbimą atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal vadovui, valdymo ir priežiūros organams įstatymais atitinkamai priskirtą kompetenciją (Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮAĮ) 28 straipsnio 2 dalis). Finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir pinigų srautus, jeigu įmonė sudaro pinigų srautų ataskaitą (ĮAĮ 16 straipsnio 1 dalis, įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2022 m. gegužės 1 d. – 5 straipsnio 1 dalis).

86.       Vedama buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2023 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

87.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto proceso metu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi finansinės atskaitomybės dokumentai. Apeliantė I. K. atskirajame skunde pažymi, jog teismas nenurodė, kokie dokumentai neperduoti nemokumo administratorei, kaip jų neperdavimas sąlygojo kliūtis įvertinti nemokumo priežastis, tačiau pažymėtina, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtino, jog nėra perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2015, 2016 metus, taip pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, apyvartos žiniaraščiai už 2015, 2016, 2017 metus, kreditorės į bylą pateikti NMA dokumentai, sutartys Nr. 4, 5. Dalis dokumentų yra be parašų, dokumentų segtuvuose trūksta lapų pagal numeraciją.

88.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ direktorė I. K. Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu Nr. e1-223-913/2021 buvo pripažinta kalta dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo. Šiame baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad I. K. įmonės direktorės pareigų kokybiškai neįgyvendino, nesilaikė norminiais aktais nustatytos buhalterinės apskaitos tvarkos, nesurašydama dalies apskaitos dokumentų ir nepateikdama visų apskaitos dokumentų bendrovės apskaitą tvarkiusiai buhalterei, neapskaitydama bei nesurašydama darbų atlikimo aktų, dėl to apskaitoje nebuvo fiksuotos visos ūkinės operacijos, taip aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „Šventosios pakrantė“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2014 metus.

89.       Baudžiamajame įsakyme, be kita ko, nurodyta, kad UAB „Šventosios pakrantė“ tvarkant buhalterinę apskaitą, nesilaikyta Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, t. y., 1) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes UAB „Šventosios pakrantė“ 2014 metų buhalterinėje apskaitoje neužregistravo su išankstinių mokėjimų grąžinimu susijusių ūkinių operacijų, t. y. UAB „Šventosios pakrantė“ buhalterinėje apskaitoje neužregistravo 2014 m. birželio 26 d. R. P. vardu išrašyto kasos pajamų orderio Serija SP2014 Nr. 0000006, suma 25 000 Lt, nurodytas ūkinės operacijos turinys Avanso grąžinimas ir 2014 m. birželio 30 d. R. P. vardu išrašyto kasos pajamų orderio Serija SP2014 Nr. 0000007, suma 25 000 Lt, nurodytas ūkinės operacijos turinys Avanso grąžinimas; 2) 12 straipsnio reikalavimų, nes UAB „Šventosios pakrantė“ 2014 metų buhalterinėje apskaitoje užregistruotos su išankstiniais mokėjimais susijusios ūkinės operacijos be pagrindžiančių apskaitos dokumentų, t. y.: K. M. į UAB „Šventosios pakrantė“ AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) litais pervedė iš viso 105 000 Lt, tačiau tarp tirti pateiktų dokumentų nėra šias ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų (sutarčių Nr. 4 ir Nr. 5, sąskaitų faktūrų ir kt.); 2014 m. lapkričio 17 d. UAB „Šventosios pakrantė“ iš AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) litais į K. M. AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) litais pervedė 7 000 Lt, tačiau tarp tirti pateiktų dokumentų nėra šią ūkinę operaciją pagrindžiančių apskaitos dokumentų (sutarčių, tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktų ir kt.); kt.

90.       Įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu nustatytas faktas, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti BUAB „Šventosios pakrantė“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2014 metus. Taigi apeliantės I. K. atskirojo skundo argumentai, jog netinkami buhalterinės apskaitos tvarkymo atvejai nėra siejami su negalimumu visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nepagrįsti.

91.       Tai, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ direktorė I. K. Utenos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta dėl aplaidaus buhalterinės apskaito vedimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl I. K. netinkamo įstatyme nustatytų pareigų vykdymo (CK 2.87 straipsnis 1 dalis, 2. 82 straipsnis 3 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 37 straipsnio 12 dalis) Apeliacijos instancijos teismo vertinimu, būtent netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas, nemokumo administratorės išvardintų dokumentų nepateikimas ir kitos aplinkybės, eliminavo galimybę nustatyti buvusią BUAB „Šventosios pakrantė“ veiklą (visa apimtimi), jos turtą, nuosavą kapitalą, įmonės įsipareigojimus, jų dydį, struktūrą ir tuo pačiu neleido įvertinti įmonės finansinės veiklos, įmonės nemokumą sąlygojusių priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas BAUB ,,Šventosios pakrantė“ bankrotą pripažinti tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 5 punktų pagrindais.

Dėl BAUB ,,Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais

92.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis.

93.       Suinteresuotas asmuo (apeliantė) I. K. atskirajame skunde teigia, kad teismo motyvai yra prieštaringi, nėra galimybės nustatyti, kokiu ĮBĮ 20 straipsnio pagrindu bankrotas (nutarties 69-74 punktuose) pripažįstamas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutarties dalyje išdėstytus argumentus, aiškiai nurodė, kad yra pagrindas BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punktų pagrindais. Jeigu faktinės aplinkybės atitinka požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies tiek 2-ame, tiek 3-iame punktuose, toks vertinimas yra galimas.    

94.       Nors sutiktina, kad apskųstos nutarties 72–ame punkte išdėstyti motyvai stokoja tikslumo, jie aiškiai atskleisti 73-74 punktuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ sprendimas investuoti didžiąją dalį gauto kredito į panaudos pagrindais valdytų pastatų remontą, neįsigyjant šių pastatų, nors ir turint verslo planą gauti pajamas iš buvusių stovyklos pastatų, iš šio sandorio prisiimti įsipareigojimai, buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas BUAB „Šventosios pakrantė“. Teismas pažymėjo, kad pastatai, į kuriuos BUAB „Šventosios pakrantė“ investavo lėšas į pastatų remontą ir patalpų pagerinimą, buvo perleisti BUAB „Šventosios pakrantė“ vadovės anūkei. <...>Nors BUAB „Šventosios pakrantė“ neturėjo nuosavybės teisės į šiuos pastatus, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad sandoriai buvo sudaromi tarp artimais ryšiais susietų asmenų, BUAB „Šventosios pakrantė“ sprendimai dėl pastatų valdymo ir investavimo iš esmės lėmė BUAB „Šventosios pakrantė“ finansinės būklės pablogėjimą, kas sudaro pagrindą BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų pagrindais.

95.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad investicijos buvo susijusios su įmonės veikla, kad paskola suteikta būtent įmonės veiklai vystyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimas investuoti kredito lėšas į panaudos sutarties pagrindu naudojamus pastatus, negalėtų būti vertinamas kaip nenaudingas bendrovei, jeigu būtų protingomis priemonėmis užtikrintas nuostolių, galimų dėl įdėtų lėšų remontui, baldams ir kt., praradus galimybę naudotis panaudos (į kurį investuotos lėšos) objektu, atlyginimas. Šiuo atveju pastatai su pagerinimais buvo perleisti, o 2015 m. gruodžio 30 d. surašytas perdavimo aktas, kuriuo BUAB „Šventosios pakrantė“ perdavė visą įrangą, medžio dirbinius ir kapitalinius įdėjimus į remonto darbus L. M. (t. y. asmeniui, susijusiam giminystės ryšiais su įmonės vadove). Nors šiame akte taip pat nurodyta, jog L. M. visiškai padengė kreditą už UAB „Šventosios pakrantė“ (iš viso sumokėta už UAB „Šventosios pakrantė“ 63 900 Eur), nemokumo administratorės paaiškinimuose nurodytame Utenos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3259-786/2021 (pagal ieškovės BUAB „Šventosios pakrantė“ ieškinį atsakovei I. K. dėl žalos atlyginimo) nustatyta, jog trečiasis asmuo L. M. UAB „Šventosios pakrantė“ 2015 rugsėjo 30 d. sudarė 90 000 Eur paskolos sutartį, numatė paskolos gražinimo terminus. L. M. pervedė UAB „Šventosios pakrantei“ 63 900 Eur (padengtas UAB „Šventosios pakrantė“ įsiskolinimas kredito unijai Centro taupomoji kasa) ir pagal sudarytą sutartį į UAB „Šventosios pakrantės“ sąskaitą 2015 m. rugsėjo 30 d. pervedė 25 468,84 Eur (iš viso 89 368,84 Eur). Teismas pažymėjo, kad atsakovė (I. K.) ir jos atstovas nurodė, jog pagal 2015 m. gruodžio 30 d. perdavimo aktą UAB „Šventosios pakrantė“ perdavė L. M. turtą 2016 birželio 9 d., išrašydama PVM sąskaitą ŠVN-21, už 32 788,68 Eur, nurodydama konkretų perduotiną turtą. Iš šio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas į L. M. perduodamą turtą įvertino būtent 32 788,68 Eur (kaip dalies paskolos grąžinimą). Toks įvertinimas iš esmės reiškia, kad bendrovė atgavo ne visas investuotas lėšas. Toks turto įvertinimas lėmė pirmiau minėto teismo sprendimo išvadą dėl žalos dydžio. Taigi, nustačius, kad sprendimas investuoti lėšas į panaudos teisėmis valdytą turtą neužtikrinus panaudos sandorio nevykdymo atveju galimų nuostolių užtikrinimo ir turto perleidimo mažesne kaina asmeniui, susijusiam giminystės ryšiais su įmonės vadove, sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą dėl sandorių nuostolingumo bendrovei. 

Dėl BAUB ,,Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu

96.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

97.       Be to, minėta, jog pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

98.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

99.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, kadangi 2015 metais mokėjo dideles pinigų sumas BUAB „Šventosios pakrantė“ su įmonės valdymo organais artimais ryšiais susijusiems asmenims, tačiau nevykdė sutartinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję; tokiu būdu BUAB „Šventosios pakrantė“ suteikė prioritetą artimais ryšiais susijusiems asmenims, pažeidė kitų bendrovės kreditorių interesus, pablogino bendrovės finansinę būklę bei apribojo BUAB „Šventosios pakrantė“ galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais.

100.       Apeliantės I. K. nuomone, teismas neatsižvelgė į nutartyje cituojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimus, nurodęs, jog 2016 metais BUAB „Šventosios pakrantė‘ buvo priteisti įsiskolinimai kreditoriams, neatskleidė, kada jie atsirado, buvo pradelsti, priteisti ir (ar) vykdytini; neanalizavo jų masto santykyje su kreditoriumi, kuriam buvo teikiama pirmenybė.

101.       Apskųstoje nutartyje nurodytoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

102.       Nagrinėjamu atveju teismas išvardino kreditorius, įsiskolinimai kuriems atsirado 2015 metais. Nors konkretūs terminai ir įsiskolinimų dydis nutartyje nėra nurodyti, tačiau ir apeliantė (buvusi bendrovės vadovė, kuriai skolų susidarymo, vėlavimo atsiskaityti atvejai turėjo būti žinomi, juolab, bendrovė, veiklos apimtis nebuvo didelė) nenurodė faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad egzistavo kasacinio teismo praktikoje paminėtos prielaidos nepripažinti mokėjimų tyčinio bankroto požymiu.

103.       Pažymėtina, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto byloje Nr. eB2-108-589/2024 esantys duomenys patvirtina, jog BUAB „Šventosios pakrantė“ atleidimo iš darbo dieną (2015 m. gruodžio 22 d.) neatsiskaitė su darbuotoja A. C., t. y. nesumokėjo jai (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už 2015 m. gruodžio mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. kovo 2 d. sprendimu nuspręsta šią skolą (taip pat (duomenys neskelbtini) Eur sumą, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką) išieškoti. Šis sprendimas buvo pateiktas antstolei J. B., tačiau skola nebuvo neišieškota.

104.       Iš pirmiau minėto Utenos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3259-786/2021 nustatyta, kad UAB „Šventosios pakrantė“ L. M. sumokėjo 2016 m. sausio 30 d. – 13 500 Eur ir 2016 m. vasario 1d. – 5 000 Eur kaip 2015 m. rugsėjo 30 d. paskolos dalinį gražinimą.

105.       Nors bendrovės šio atsiskaitymo su L. M. metu vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš bendrovės A. C. dar nebuvo išduotas, pareiga atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriumi akivaizdžiai egzistavo.

106.       Pagal į bylą pateiktą BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorės informaciją, įsipareigojimai kreditorei UAB „Bitė Lietuva“ buvo atsiradę dar 2015 m. balandžio mėn., skola pareiškėjai – nuo 2015 m. rugsėjo mėn., UAB „Argus“ ir UAB „Alrepa“, Panevėžio VSDFV – nuo 2015 m. lapkričio mėn.

107.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad 2015 m. gruodžio 30 d. perdavimo aktu L. M. buvo perduota visa įranga, medžio dirbiniai ir kapitaliniai įdėjimai iš gauto kredito, nors tuo metu BUAB „Šventosios pakrantė“ jau turėjo pradelstų mokėjimų kitiems kreditoriams. Apeliantė I. K. atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia L. M. perduoto turto vertė, kreditoriai, kuriems įmonė turėjo pradelstų mokėjimų, tų mokėjimų suma ir jos santykis su L. M. perduoto turto verte, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga tai, ar perdavus turtą, bendrovė turėjo kito turto, gavo pajamas ir po turto perdavimo galėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tokių duomenų apeliantė nenurodė ir nepateikė. Su kitais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, jų finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, o tai reiškia, jog L. M. perdavus turtą bei atlikus vėlesnius mokėjimus buvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, kitų kreditorių interesai ir apribotos galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais. 

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ex officio

108.       Pareiškėja pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam BUAB „Šventosios pakrantė“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pateikė prašymą pripažinti ex officio niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento tuo pačiu numeriu pažymėtus KPO sudarytus atsiskaitymo sandorius (CK 1.78, 1.80, 1.81, 1.86 straipsniuose nustatytais pagrindais) bei netaikyti restitucijos, nes atitinkami atsiskaitymai nebuvo vykdomi. Pirmosios instancijos teismas tokio prašymo netenkino, nurodė, jog bankroto proceso metu nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, BUAB „Šventosios pakrantė“ balansas Juridinių asmenų registrui pateiktas tik už 2014 metus, baudžiamuoju teismo įsakymu pripažinta, kad BUAB „Šventosios pakrantė“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, nepateikiami visi apskaitos dokumentai. Teismas vertino, kad nepakanka duomenų neginčijamai tvirtinti, kad atsiskaitymo sandoriai buvo tariami ir sudaryti siekiant pridengti kitus sandorius. Atskirajame skunde apeliantė pakartoja prašyme išdėstytus argumentus, teigia, kad administratorė vengė vykdyti savo pareigas ir kreiptis į teismą dėl apeliantės nurodytų dokumentų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais ab initio, pareiškėja surinko įrodymus, reikšmingus šio klausimo išnagrinėjimui, motyvavo tuo, kad vienu ir tuo pačiu numeriu išrašytais Kasos pajamų orderiais pridengtų sandorių gali galioti tik vienas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo pripažinti sandorius negaliojančiais ex officio.

109.       Kasacinis teismas, spręsdamas klausimus dėl sandorių negaliojimo, laikosi pozicijos, kad, nesant proceso šalies reikalavimo, teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013).

110.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju net nėra aišku, kuriuos konkrečiai KPO pareiškėja siekė pripažinti negaliojančiais. Be to, vien KPO numerių sutapimas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad mokėjimas nebuvo atliktas, akivaizdu, jog būtina tirti su tuo susijusius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybių dėl KPO išrašymo nagrinėjimas susijęs ir su šioje byloje nedalyvaujančių asmenų teisėmis. Pareiškėjos prašyme minimame KPO fiksuotas pinigų iš G. A. priėmimas. Be to, dėl kai kurių apeliantės nurodytų KPO yra pasisakyta kituose teismų sprendimuose (Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-182-266/2019). Taigi, nenustatytas pagrindas šioje byloje ex officio pripažinti sandorius negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio pareiškėjos prašymo.

Dėl asmenų, atsakingų už tyčinį bankrotą, nustatymo

111.       Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, jog ji prašė pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu dėl visų buvusių jos vadovių kaltės, tačiau teismas, pripažinęs atsakovės bankrotą tyčiniu, dėl prašymo dalies, susijusios su buvusių vadovių kalte, nepasisakė.

112.       Pažymėtina, jog ĮBĮ nėra įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

113.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normai esant materialiajai, jos atgalinis veikimas nėra galimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-686-781/2021, 2021 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-696-407/2021).

114.       Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas išnagrinėtas pagal ĮBĮ nuostatas, pirmosios instancijos teismas neturėjo nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato.

Dėl prašymo skirti nemokumo administratorei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

115.       Procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai reikalauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įtvirtintas CPK 7 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatą, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Toks reikalavimas įtvirtintas ir CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių procesines teises ir pareigas.

116.       Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir teisinės pasekmės nurodyti CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

117.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. <...>. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013, 2023 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-421/2023). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-469/2022).

118.       Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nenustačius pagrindo pripažinti, kad nemokumo administratorė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Apeliantė nurodo, jog ji akcentavo ne vien administratorės procesinių dokumentų (ne)išsamumo aplinkybes, bet ir tai, kad administratorė buvo pasyvi, todėl pareiškėja patyrė itin dideles materialines ir laiko sąnaudas. Administratorė nesiekė operatyviai ir konstruktyviai išspręsti kilusį ginčą, nepateikė nuomonės dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų, reiškė akivaizdžiai nepagrįstus argumentus, kad esą jai dokumentai neperduoti ir pan., neinformavo apie apklausą ir baudžiamąją bylą Nr. eI-223-913/2021, nors tai būtų pasitarnavę operatyvesniam bylos išnagrinėjimui, neatsakė teismui, ar yra susipažinusi su 2021 m. balandžio 27 d. baudžiamuoju įsakymu, kaip vertino jame nurodytus duomenis ir aplinkybes ir t.t. Pareiškėjos vertinimu, tęstiniu ir sistemingu elgesiu, administratorė nesąžiningai veikia prieš teisingą ir greitą kilusių ginčų išnagrinėjimą.

119.       Tokie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ar neteisėta. Atskirajame skunde aptartas nemokumo administratorės elgesys iš esmės susijęs su proceso dalyvio teisėmis, o ne su pareigomis. Aplinkybės dėl administratorės pozicijos nepagrįstumo yra vertinamojo pobūdžio, be to byloje dalyvaujantis asmuo pats sprendžia, kaip gins savo teises procese; kreditorių teisių gynimas savaime nereiškia nemokumo administratorės pareigos palaikyti būtent prašymą pareiškusio kreditoriaus nuomonę dėl ginčo, o byloje esančius įrodymus įvertina teismas. Taigi, aplinkybė, kad administratorė neteikė nuomonės, kaip ji vertina baudžiamajame įsakyme nurodytus duomenis, nesusijusi su piktnaudžiavimu teise.

120.       Atsiliepime į suinteresuoto asmens I. K. atskirąjį skundą, pareiškėja prašo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir A. K.. Nurodo, jog apeliantės elgesys, kuomet gavusi šaukimus į teismo posėdžius ji neatvyksta, nepareiškia savo nuomonės dėl ginčo esmės, nepateikia atsiliepimo, nepraneša teismui apie nedalyvavimo priežastis, neprašo atidėti posėdžio, nepasirūpina atstovavimu bei vėliau neatsiima iš pašto kitų teismo siunčiamų jai siuntų su teismo procesiniais dokumentais, turėtų būti vertinamas kaip sąmoningas vengimas dalyvauti teismo procese, šio proceso vilkinimas bei žinomai nepagrįsto atskirojo skundo pareiškimas šioje dalyje. Apeliantė iki šiol neperduoda nei administratorei ar teismui trūkstamų atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Pareiškėjos vertinimu, apeliantė nesąžiningai veikia prieš teisingą ir greitą kilusio ginčo išnagrinėjimą.

121.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šį prašymą kaip nepagrįstą. Suinteresuoto asmens teisė teikti atskirąjį skundą yra numatyta įstatyme, dėl apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo teismas pasisakys (pasisakė) išnagrinėjęs bylą. Be to, net ir neteisingų duomenų procesiniuose dokumentuose nurodymas savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesine teise. Bendrovės dokumentų neperdavimo teisines pasekmes, sankcijas numato specialiosios ĮBĮ nuostatos, o ne CPK. Be to, šiuo atveju apeliantė nenurodo, kad atitinkamus dokumentus, kuriuos pateikti reikalavo teismas, suinteresuotas asmuo turi, tačiau jų sąmoningai neteikė, taip vilkindamas procesą ir pan.

122.       Nenustačius suinteresuoto asmens A. K. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, pareiškėjos prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

123.       BUAB „Šventosios pakrantė“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis iš bendrovės (administravimui skirtų lėšų) pareiškėjai bei suinteresuotam asmeniui R. P. priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują nutartį, pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas priteisti iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis. Pasak apeliantės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ji (nemokumo administratorė) turėjo priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi negu pareiškėja (kreditorė) ar kad bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė BUAB „Šventosios pakrantė“ nemokumo administratorės veiksmai. Šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrįsti.

124.       Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

125.       Teisės doktrinoje teigiama, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą (Simaitis, R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Registrų centras, p. 309–310). Dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali sutapti, taip pat gali būti nevienodi, priešingi. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, yra reikalinga įvertinti koks yra dalyvaujančio byloje asmens suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024).

126.       Pažymėtina, kad, vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalimi, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tai, kad šiuo atveju nemokumo administratorė nereiškė prašymo dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu, nereiškia jos priešingo suinteresuotumo bylos baigtimi. Nepaisant to, kad taikant ĮBĮ nuostatas, už tyčinį bankrotą atsakingi asmenys nėra nustatomi, iš esmės sprendžiama dėl buvusių bendrovės vadovų (ar kitų atsakingų asmenų) veiksmų. Taigi, priešingą interesą byloje turėjo būtent suinteresuoti asmenys (buvusios bendrovės vadovės), todėl apeliantės pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos būtent iš jų, yra pagrįsta. Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į pareiškėjos prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, prašė atmesti šį prašymą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad yra pagrindas patenkinti BUAB „Šventosios pakrantė“ atskirąjį skundą, panaikinti teismo 2024 m.  vasario 21 d. nutarties dalį, kuria nutarta bylinėjimosi išlaidas pareiškėjai bei suinteresuotam asmeniui R. P. priteisti iš BUAB „Šventosios pakrantė“, ir priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuotų asmenų I. K., R. P. ir L. M. lygiomis dalimis.

127.       Pareiškėja atskiruoju skundu prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl 17 484,50 Eur, taip pat 556,20 Eur dokumentų patikrinimo išlaidų priteisimo patenkinti visiškai.

128.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

129.       Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023). 

130.       Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

131.       Apeliantės (pareiškėjos) nuomone, turi būti priteistos visos pareiškėjos prašytos priteisti 17 484,50 Eur bylinėjimosi išlaidos. Teigia, kad jos susijusios su nagrinėta byla, nes pareiškėja šias išlaidas patyrė dėl to, kad surinktų aplinkybėms vertinti reikalingus atsakovės dokumentus. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl 556,20 Eur patirtų dokumentų gavimo iš trečiųjų asmenų išlaidų priteisimo. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kuriais motyvuojamas dalies prašymo netenkinimas (t. y. tai, jog kitos pareiškėjos išlaidos patirtos bankroto byloje, o ne civilinėje byloje dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu), apeliantė akcentuoja, jog prašymus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas nagrinėja nemokumo byloje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog dalis pareiškėjos prašyme nurodytų pareiškėjai suteiktų teisinių paslaugų akivaizdžiai nesusijusios su apeliantės minimu tikslu surinkti dokumentus. Į prašymą įtrauktos tokios paslaugos kaip atstovavimas kreditoriui kreditorių susirinkime, atsiliepimo į nemokumo administratorės skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimų ir pan. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, į Rekomendacijose įtvirtintus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų pobūdį, advokato darbo laiko sąnaudas ir kt., apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ne visas pareiškėjos nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos atskirojo skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinama.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

132.       Kiti atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumui ir (ne)teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

133.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl pagrįstai BUAB „Šventosios pakrantė“ bankrotą pripažino tyčiniu, tačiau netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos bei suinteresuoto asmens I. K. atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl jie atmestini, o BUAB „Šventosios pakrantė“ atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keičiama, pareiškėjos patirtas 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis priteisiant iš suinteresuotų asmenų I. K., R. P. ir L. M. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

134.       Pareiškėja VšĮ „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ pateikė prašymą priteisti 4 356 Eur bylinėjimosi išlaidas (2 178 Eur už atskirojo skundo bei 2 178 Eur už atsiliepimo į BUAB „Šventosios pakrantė“ ir I. K. atskiruosius skundus parengimą), priteisiant jas pirmumo tvarka iš BUAB „Šventosios pakrantė“ administravimui skirtų lėšų ir kaltų dėl tyčinio bankroto asmenų solidariai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos atskirasis skundas atmestas, už jo parengimą bylinėjimosi išlaidų nepriteisia. Įvertinęs tai, kad pareiškėja pateikė bendrą atsiliepimą į BUAB „Šventosios pakrantė“ ir I. K. atskiruosius skundus, tai, kad atsakovė BUAB „Šventosios pakrantė“ atskirasis skundas patenkintas, o suinteresuoto asmens I. K. atskirasis  skundas atmestas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nustatytus kriterijus, t. y. tai, kad advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, rengė atskirąjį skundą, dalis argumentų atskirajame skunde bei atsiliepime sutampa, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos prašymą tenkina iš dalies ir iš suinteresuoto asmens I. K. priteisia 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į I. K. atskirąjį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis) .

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Šventosios pakrantė“ (juridinio asmens kodas 302563274) bankrotą tyčiniu.

Priteisti pareiškėjai viešajai įstaigai „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ (juridinio asmens kodas 121736145) iš suinteresuotų asmenų I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 4 719 Eur, t. y. po 1 573 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus) iš kiekvienos, bylinėjimosi išlaidas“.

Priteisti pareiškėjai viešajai įstaigai „VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS EKONOMO TARNYBA“ (juridinio asmens kodas 121736145) iš suinteresuoto asmens (apeliantės) I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėja                                                          Jadvyga Mardosevič