Administracinė byla Nr. eA-2708-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06059-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2

 (N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2024 m. lapkričio 22 d., prašydamas: 1) panaikinti atsakovo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Administracija) direktoriaus rezoliuciją, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada Nr. AR4-1350 „Dėl (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) A. B. galimo smurto ir priekabiavimo atvejo darbe“ (toliau – ir 2024 m. spalio 2 d. išvada); 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2024 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. A2-136 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) A. B. tarnybinės nuobaudos“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) arba kitas lygiavertes pareigas; 4) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos dienos dirbo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose, o tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, jam buvo paskirta neteisėtai, nes jokio tarnybinio nusižengimo, kaip jis suprantamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnio 12 dalį, jis nepadarė. Pareiškėjo nuomone, asmeninio pobūdžio konfliktai, kilę su viena iš kolegių, neturi būti traktuojami kaip tarnybinis nusižengimas, nes konfliktai kilo ne dėl profesinių, bet dėl asmeninių priežasčių, susijusių su jo privačiu gyvenimu, o tokio pobūdžio konfliktai negali būti tarnybinio patikrinimo objektu.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, būtinų tarnybinei atsakomybei kilti, t. y. kaltės, objektyvių pažeidimo faktų bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir pasekmių, o tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti jo veiksmai atitiko teisės aktų nuostatas, nes buvo orientuoti į viešojo intereso gynimą, viešumo ir skaidrumo principus. Pareiškėjas teigė, kad pareiga pranešti apie galimus pažeidimus yra teisėta veikla, o siekis tokią pareigą vykdyti negali būti vertinamas kaip tarnybinis nusižengimas.

4.       Pareiškėjas tvirtino, jog Įsakymas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ar teisės aktų nuostatomis, nes tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikti teiginiai grindžiami tik formaliais ir neaiškiais argumentais, nepateikiant įrodymų, kad jo veiksmai buvo neteisėti ir sukėlė realią žalą. Pareiškėjas akcentavo, kad atleidimas iš tarnybos yra ilgalaikio persekiojimo rezultatas, jam atkreipus dėmesį į galimus pažeidimus ir problemas Administracijos veikloje, o savo pareigas jis vykdė tinkamai, atidžiai ir rūpestingai, laikydamasis aukščiausių etikos standartų. Pareiškėjas į policiją kreipėsi savo iniciatyva tik dėl savo teisių apsaugos bei jam padarytų pažeidimų, t. y. dėl asmeninių klausimų, nesusijusių su tarnybos teisiniais santykiais ar Administracija, be to, į policiją kreipėsi ne darbo metu ir pranešė apie įvykius, kaip minėta, susijusius su asmeninio turto sugadinimu. Pareiškėjas akcentavo, kad teisė kreiptis į teisėsaugos institucijas yra prigimtinė piliečio teisė ir toks elgesys negali būti traktuojamas kaip neteisėtas. Pareiškėjas nesikreipė ir neteikė skundų dėl visų Administracijos darbuotojų ar kolektyvo veiklos, o tik dėl savo turto sugadinimo, nurodydamas konkretų asmenį, kuris galėjo tai padaryti, ir dėl galbūt atliktų pažeidimų, susijusių su administracinių nusižengimų protokolų surašymu. Pareiškėjo pranešimai ir prašymai nebuvo pripažinti melagingais, neteisėtais ar klaidinančiais.

5.       Pareiškėjas nesutiko su jam inkriminuotu Administracijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Administracijos 2023 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. A3-39, (toliau – ir Taisyklės) 56.13 papunkčio pažeidimu, tvirtino, jog savo kolegės atžvilgiu nei įžeidimų, nei neigiamų epitetų nenaudojo, su ja nesielgė neetiškai, o tai, kad gindamas savo turtą kreipėsi su pareiškimu į policiją, negali būti laikoma kolegės persekiojimu ar psichologinio smurto (mobingo) jos atžvilgiu naudojimu. 

6.       Pareiškėjas vertino, kad jam paskirta pati griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, konstatavus jo veiksmų pakartotinumą, atsižvelgiant į 2024 m. spalio 2 d. išvadą, nors Administracijos direktorė jokio administracinio sprendimo dėl minėtos išvados nepriėmė. Pasak pareiškėjo, tarnybinis pranešimas apie tariamai netinkamus jo veiksmus jam buvo pateiktas 2024 m. rugpjūčio 14 d., o Administracijos pranešimų apie smurtą ir priekabiavimą darbe teikimo bei nagrinėjimo tvarka patvirtinta tik 2024 m. rugpjūčio 28 d. Be to, pareiškėjas teigė, kad jis už tuos pačius pažeidimus yra nubaustas du kartus.

7.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2022 m. balandžio 4 d. užėmė Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Administracijos direktorės 2024 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio pranešimo pagrindu Administracijos direktorė 2024 m. rugsėjo 20 d. priėmė įsakymą Nr. A3-630 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti“. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, nuolat teikdamas nepagrįstus skundus įvairioms institucijoms dėl kolegų neva neteisėtų veiksmų, keldamas konfliktus tiek su tiesiogine savo vadove, tiek su kitais Administracijos darbuotojais, neigiamai veikia bendrą Administracijos kolektyvo atmosferą, darną ir bendradarbiavimą, kenkia atsakovo reputacijai, geram vardui, pažeidžia elgesio standartus, kurių tikimasi iš valstybės tarnautojo. Pasak atsakovo, pareiškėjas 2024 m. liepos – rugpjūčio mėn. įvairioms institucijoms pateikė mažiausiai penkis pranešimus apie neva neteisėtus jo kolegų ir / ar atsakovo kaip institucijos veiksmus, todėl toks didelis pateiktų pranešimų (kurių nė vienas nepasitvirtino) kiekis per trumpą laikotarpį rodo sisteminius pareiškėjo veiksmus, nukreiptus prieš jo kolegas bei atsakovą, ir atitinka smurto bei priekabiavimo, įskaitant psichologinį smurtą, apibrėžtį, nurodytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 30 straipsnio 2 dalyje.

9.       Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytas pranešimas policijai dėl jo asmeninio turto sugadinimo nukreiptas ne į turto apsaugą, nes pačiame pranešime nurodyta, jog žala jam jau yra atlyginta, o į santykių aiškinimąsi su kolege D. M.. Be to, pranešime nenurodyta, kada tiksliai neva buvo sugadintas pareiškėjo turtas (išdaužtas langas ir vinimi perbrauktas automobilis), tačiau aiškiai įvardyta kolegės darbovietė, taip pat pažymėta, kad ji „korėsi ant kaklo“, o sužinojusi apie pareiškėjo vestuves, ėmė jį persekioti, darbe rašė tarnybinius pranešimus, provokavo jį kelyje pakeliui į / iš darbo. Pasak atsakovo, pareiškėjo pranešime policijai nurodytos aplinkybės nėra susijusios išimtinai tik su jo asmeniniu gyvenimu, o tokio pobūdžio teiginiai apie galbūt amoralų ir nederamą atsakovo darbuotojų elgesį, kurie yra kartojami ne tik įstaigos viduje, bet ir pateikiami kitoms institucijoms, mažame miestelyje kenkia kolektyvo mikroklimatui bei formuoja neigiamą atsakovo, kaip toleruojančio vidines kolektyvo intrigas bei nepadorų elgesį, įvaizdį. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo pareiškimai kelia įtampą kolektyve, kuria priešišką, žeminančią ir įžeidžiančią aplinką jo kolegei, juo labiau, jog pareiškėjas, kurio sutuoktinė taip pat dirbo ir tebedirba atsakovo (duomenys neskelbtini) skyriuje, ne kartą kartojo (tą nurodė ir pranešime policijai), kad jo vadovė jam yra neabejinga, siekia (-ė) su juo artimų asmeninių ryšių, todėl toks intrigas ir konfliktus kurstantis pareiškėjo elgesys, nesuderinamas su profesionalia valstybės tarnybos aplinka bei valstybės tarnautojui keliamu padorumo reikalavimu (VTĮ 4 str. 2 d. 9 p.). Tai, kad policija pareiškėjo pranešimų nevertino kaip melagingų ar klaidinančių, atsakovo nuomone, nepaneigė tokių pranešimų neigiamo poveikio kolektyvo viduje – dažnėjančių ir aštrėjančių konfliktų, susipriešinimo ir padidėjusio dėmesio asmeninių santykių (ne)buvimo aplinkybių aiškinimuisi, o ne tiesioginių pareigų vykdymui. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo vadovė kaltinama neva siekianti ar siekusi su juo artimų asmeninių ryšių, nors jos vadovaujamame skyriuje dirba ir pareiškėjo sutuoktinė, o darbo vietoje patiria įtampą, jaučiasi žeminama ir įžeidinėjama. Be to, atsakovas pažymėjo, kad dėl dalies pareiškėjo pranešimų buvo apklausta ne tik jo tiesioginė vadovė, bet ir kiti atsakovo darbuotojai, turėję skirti savo darbo arba asmeninį laiką bendravimui su institucijų atstovais ir paaiškinimų teikimui, nors akivaizdu, jog pareiškėjo keliamus tarnybinius klausimus (dėl administracinių nusižengimų registro duomenų) buvo galima išspręsti įstaigos viduje greičiau ir paprasčiau.

10.       Atsakovas nurodė, kad realios problemos dėl neva 2024 m. liepos 5 d. pareiškėjo vardu surašyto administracinio nusižengimo protokolo nebuvo ir pats pareiškėjas tą turėjo matyti prisijungęs prie administracinių nusižengimų sistemos kaip nurodyta policijos 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

11.       Atsakovas, pasisakydamas dėl tarnybinio nusižengimo subjektyviosios pusės, pažymėjo, kad pareiškėjas pats pasirinko konkretų elgesio variantą, o tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjas neturėjo realios galimybės veikti kaip to reikalauja teisės aktai, t. y. spręsti kylančius tarnybinius klausimus įstaigoje nustatyta tvarka, o asmeninius nesutarimus spręsti dalykišku bendravimu bendradarbiaujant su kolektyvu. Pareiškėjo elgesys nesietinas su ne nuo jo valios priklausančiomis aplinkybėmis, tačiau priešingai, pareiškėjas, suprasdamas dėl savo veiksmų galinčias kilti neigiamas pasekmes ir jas įvertinęs, asmeniškai prisiimdamas riziką sukelti neigiamus padarinius, elgėsi priešiškai, kurstė intrigas ir konfliktus kolektyve, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktuose įtvirtintas nuostatas (kaltės forma – tyčia), o tokie veiksmai yra priešingi visuomenės interesams, kuriais pareiškėjas akivaizdžiai demonstravo nepagarbą žmogui ir darbdaviui.

12.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje nenurodyti konkretūs faktai ir teisės aktų nuostatos, kuriomis ji grindžiama, nes minėta išvada pagrįsta tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo tarnybinio nusižengimo faktą, jo kaltę bei kitas reikšmingas aplinkybes, joje atskleisti ir aiškiai nurodyti pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateiktas detalus jų pagrindimas, be to, tarnybinio nusižengimo metu nebuvo nustatyta jokių lengvinančių aplinkybių. Kadangi pareiškėjas savo veiksmų ir jų rezultatų kritiškai nevertino, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui.

13.       Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo išdėstytais procedūriniais pažeidimais, teigė, kad Įsakyme ir tarnybinio nusižengimo išvadoje nurodytas pareiškėjo netinkamo elgesio pakartotinumas sietinas ne su 2024 m. spalio 2 d. išvada, bet su Administracijos direktorės 2024 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A3-440, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Atsakovas akcentavo, kad 2024 m. spalio 2 d. išvada buvo priimta atlikus tyrimą pagal 2024 m. rugpjūčio 14 d. gautą D. M. tarnybinį pranešimą dėl smurto ir priekabiavimo, o tarnybinio nusižengimo 2024 m. spalio 14 d. išvada priimta atlikus tarnybinį tyrimą pagal 2024 m. rugsėjo 17 d. Administracijos direktorės tarnybinį pranešimą. Taigi, nors abiejuose tarnybiniuose pranešimuose dalis nurodytų aplinkybių sutampa, išvados buvo priimtos skirtingų komisijų, atlikusių tyrimus skirtingais pagrindais.

14.       Atsakovas nurodė, kad Administracijos direktorė, vykdydama DK 30 straipsnio 4 dalies nuostatą, suderinusi su darbuotojų atstovais, 2024 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. A3-568 patvirtino Administracijos pranešimų apie smurtą ir priekabiavimą darbe teikimo bei nagrinėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), o tai, kad Aprašas patvirtintas vėliau, neatleidžia atsakovo kaip darbdavio nuo pareigos reaguoti į gautus darbuotojų / tarnautojų pranešimus apie patiriamą smurtą ir priekabiavimą, numatytos DK 30 straipsnyje. Atsakovas vertino, kad 2024 m. spalio 2 d. išvada pati savaime pareiškėjui jokių teisinių materialinių padarinių nesukėlė, todėl negali būti administracinio ginčo dalyku, o ją priėmus pareiškėjui nebuvo skirta iš esmės jokia sankcija. 

15.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu grąžinti jį į buvusias pareigas DK 218 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad tarp šalių (tiek pareiškėjo ir atsakovo kaip institucijos, tiek pareiškėjo ir atskirų atsakovo darbuotojų) yra susiklostę konfliktiški santykiai. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nuolat kursto nesutarimus kolektyve, skleidžia įžeidžiančią, kolegas žeminančią informaciją, nesilaiko valstybės tarnautojo etikos standartų, todėl nuolat konfrontuoja tiek su atsakovo administracija, tiek su atskirais kolektyvo nariais, taip pat pažymėjo, jog yra praradęs pasitikėjimą pareiškėju kaip darbuotoju ir nemato galimybių tęsti bendradarbiavimą su juo, juo labiau, kad jis savo veiksmais ne kartą pažeidė bendradarbiavimo principą.

II.

16.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. rugsėjo 11 d sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos direktorės 2024 m. spalio 14 d. Įsakymą, priteisė pareiškėjui iš Administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 111,17 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. nuo 2024 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką, priteisė pareiškėjui iš Administracijos vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį – 2 323,45 Eur, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Administracijos 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o Administracijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Teismas taip pat pripažino administracinės bylos medžiagą nevieša.

17.       Teismas, apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK) (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2024 m. rugsėjo 24 d. rašte nurodytų aplinkybių, pareiškėjas pripažįsta, kad kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galbūt suklastoto administracinio nusižengimo protokolo, o vien tai, jog pareiškėjas kreipėsi teisėsaugos institucijas dėl galbūt suklastoto administracinio nusižengimo protokolo, nesudaro pagrindo besąlygiškai išvadai, kad pareiškėjas siekė diskredituoti valstybės tarnybą, menkinti įstaigos ar paties valstybės tarnautojo reputaciją, žeminti žmogaus orumą, ar pažeisti žmonių konstitucines teises. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog kreipėsi į teisėsaugos instituciją su prašymu ištirti D. M. veiksmus dėl galimo jo persekiojimo, o pareiškėjo argumentas, kad jo kreipimasis buvo susijęs su privačiu gyvenimu, bet ne su tarnybinių pareigų vykdymu, byloje esančiais įrodymais nepaneigtas. Komisija, sudaryta Administracijos direktoriaus 2024 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. A3-630 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti“ (toliau – ir Komisija), 2024 m. spalio 14 d. išvadoje Nr. AR4-1389 (8.25 Mr) (toliau – ir Išvada) pateikė vertinimą, kad „<< ... pareiškėjas teikia nepagrįstus asmeninio pobūdžio kaltinimus (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini), atliekančios savivaldybės (duomenys neskelbtini), l. e. (duomenys neskelbtini) pareigas, D. M. atžvilgiu, o būtent kaltina ją persekiojimu, taip pat tuo, kad  ji išdaužė namų langą, vinimi subraižė automobilį, galimai įskundė dėl neiškeltos vėliavos bei kitokio pobūdžio priekabiavimu....>>“. Teismas vertino, kad Išvadoje nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas ne kartą teikė nepagrįstus pranešimus dėl kitų Administracijos darbuotojų neva atliktų neteisėtų veiksmų įvairioms institucijoms, byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta.

18.       Teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas Administracijos direktorės 2025 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, taip pat iš pranešimo Nr. AR4-1304 (8.25 Mr) apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo pareiškėjas informuotas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, nustatė, jog Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini), atliekančios savivaldybės (duomenys neskelbtini), l. e. (duomenys neskelbtini) pareigas, D. M. 2024 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės nebuvo šio tarnybinio nusižengimo tyrimo objektas. Teismas, įvertinęs, kad būtent pranešimas apie tarnybinį nusižengimą apsprendžia tarnybinio nusižengimo tyrimo ribas, kurios negali būti išplėstos, papildomai apie tai neinformavus valstybės tarnautojo, darė išvadą, jog Komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvadoje nurodytos aplinkybės nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi, todėl teismas tokių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

19.       Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas įžeidė ar žemino kolegas, o vien tai, kad pareiškėjas pateikė tam tikrą informaciją teisėsaugos institucijoms, nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu elgesiu jis siekė įžeisti ar pažeminti kolegas, juolab, kad tam tikros informacijos pateikimas buvo susijęs su privačiu jo gyvenimu, ko iš esmės neneigia ir atsakovas. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra ir įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas be teisėto pagrindo atsisakė ginti teisėtus valstybės ir savivaldybės interesus, o tai, kad, galbūt atsakovo darbuotojai ir turėjo papildomų užduočių, teikiant atsakymus, yra visiškai nesusijusi su Administracijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2023 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. A3-39 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 55.8 papunktyje darbuotojo įtvirtinta pareiga. 

20.       Teismas akcentavo, kad nepagrįstas Išvados teiginys, jog pareiškėjas pažeidė Taisyklių 55.7 papunktyje įtvirtintą darbuotojų pareigą teikti tik teisingą informaciją, nes informacijos, susijusios su privačiu gyvenimu, pateikimo tretiesiems asmenims Taisyklių nuostatos nereglamentuoja, o duomenų, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją atlikdamas savo tiesiogines pareigas, nėra. Teismas vertino, kad kiti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo padarymą, Išvadoje nenurodyti ir byloje jų nėra. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas, numatytas VTĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte, neįrodytas. Kadangi pareiškėjo veiksmuose nėra jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, pareiškėjas iš tarnybos atleistas be jokio teisėto pagrindo, dėl to teismas Įsakymą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

21.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas arba lygiavertes pareigas, teismas nurodė, jog Administracija prašo negrąžinti pareiškėjo į tarnybą, todėl nagrinėjamojoje byloje yra DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga taikyti alternatyvų pareiškėjo teisių gynimo būdą, priteisiant pareiškėjui vieno mėnesio dydžio kompensaciją (pareiškėjas Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose dirbo nuo (duomenys neskelbtini)). Kadangi pareiškėjo reikalavimas grąžinti į eitas pareigas nėra siejamas vien su valstybės tarnautojo pageidavimais, teismas sprendė, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas iš tarnybos atleistas be teisėto pagrindo, sprendė, kad jam priteistinas išmokėti vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką (bylos duomenimis nustatyta, kad priverstinės pravaikštos laiku pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką). Teismas pažymėjo, kad Administracijos Buhalterijos skyriaus pateiktais duomenimis pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 111,17 Eur ir vieno mėnesio darbo užmokestis sudaro 2 323,45 Eur.

22.       Pasisakydamas dėl Administracijos direktorės rezoliucijos, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada, teismas nurodė, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini), atliekančios savivaldybės (duomenys neskelbtini), l. e. (duomenys neskelbtini) pareigas, D. M. 2024 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinio pranešimo pagrindu Administracijos direktorė 2024 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. A3-558 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją dėl galimo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareiškėjo smurto ir priekabiavimo atvejo darbe išnagrinėjimo. Komisija, išnagrinėjusi Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareiškėjo smurto ir priekabiavimo darbe atvejį, 2024 m. spalio 2 d. surašė išvadą ir Administracijos direktorei pasiūlė: 1) pripažinti, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) atliko veiksmus, kurie laikytini smurtu ir priekabiavimu darbo vietoje; 2) siūlyti Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) kelti kvalifikaciją etikos darbo vietoje, pagarbos ir tinkamo tarpasmeninio elgesio srityje; ir / arba siūlyti Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) dalyvauti mokymuose apie elgesį darbo vietoje, konfliktų sprendimą ir smurto ir priekabiavimo darbe prevenciją. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės dokumentų valdymo bendrosios informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. spalio 2 d. Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėja V. D. – komisijos, sudarytos Administracijos direktorės 2024 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. A3-558 „Dėl komisijos sudarymo“, pirmininkė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės dokumentų valdymo bendrojoje informacinėje sistemoje įformino rezoliuciją: „Pripažįstu, kad (duomenys neskelbtini) rajono administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) A. B. atliko veiksmus, kurie laikytini smurtu ir priekabiavimu darbo vietoje, ir siūlau (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) A. B. kelti kvalifikaciją etikos darbo vietoje, pagarbos ir tinkamo tarpasmeninio elgesio srityje“. Teismas akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog minėtą rezoliuciją patvirtino Administracijos direktorė, pareiškėjas tokių įrodymų taip pat nepateikė, be to, byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių, jog Administracijos direktorė rezoliucija patvirtino Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvadą. Teismas pažymėjo, kad Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dalyje dėl 2024 m. spalio 2 d. rezoliucijos, 2024 m. spalio 14 d. Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, priteisimo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, o Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis įsiteisėjusi. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Administracijos direktorės rezoliuciją, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada negali būti tenkinamas, nes nėra ginčo dalyko, o tokio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Todėl teismas sprendė, kad nurodytas pareiškėjo reikalavimas turi būti atmetamas kaip nepagrįstas.

23.       Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad nepaisant to, jog sprendimu atmestas skundo reikalavimas panaikinti Administracijos direktoriaus rezoliuciją, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada ir netenkintas pareiškėjo reikalavimas grąžinti į tarnybą, susiklostė tokia situacija, jog pareiškėjo teisės yra apgintos visa apimtimi, t. y. jis laimėjo šį tarnybinį ginčą, todėl nėra pagrindo taikyti tam tikrų proporcijų, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų bei priteisti atsakovui tam tikrą dalį jo patirtų išlaidų. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos išlaidų už atstovavimą teismo posėdžiuose (įskaitant dokumentų analizę, teisines konsultacijas, prašymų teismui rengimą, pasirengimą posėdžiui) sumos – 605 Eur ir 302,50 Eur – neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl įvertinęs bylos pobūdį, nagrinėjamų teisinių klausimų sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, teismas minėtą sumą visa apimtimi priteisė pareiškėjui iš atsakovo. Nors pareiškėjas prašė priteisti 907,50 Eur už teisines konsultacijas, dokumentų analizę, paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo rengimą ir teikimą, tačiau teismas sprendė, kad prašoma atlyginti išlaidas, patirtas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo metu teiktų teisinių paslaugų, t. y. už 2024 m. rugsėjo 26 d. paaiškinimo parengimą, o tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme, todėl jų priteisti pareiškėjui nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir jo naudai iš atsakovo priteisė 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nors atsakovas taip pat prašė atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, jog priėmus sprendimą pareiškėjo naudai, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas.

24.       Kadangi į bylą yra pateikta vaizdinė medžiaga – fotonuotraukos, susijusios su privačiu asmenų gyvenimu, teismas nurodė, jog siekiant apsaugoti fotonuotraukose užfiksuotų asmenų privatų gyvenimą yra pagrindas išnagrinėtos bylos medžiagą pripažinti nevieša.

III.

25.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dalyje dėl Administracijos direktorės Įsakymo panaikinimo ir kompensacijos už neteisėtą atleidimą ir priverstinę pravaikštą priteisimo pareiškėjui bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą ir kitų iš to kylančių ginčo klausimų atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien pareiškėjo kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl galbūt suklastoto administracinio nusižengimo protokolo, nesudaro pagrindo besąlygiškai išvadai, kad pareiškėjas siekė diskredituoti valstybės tarnybą, menkinti įstaigos ar paties valstybės tarnautojo reputaciją, žeminti žmogaus orumą, ar pažeisti žmonių konstitucines teises. Pasak atsakovo, su tokia išvada galima sutikti, jeigu būtų kalbama apie vieną tokio pobūdžio pranešimą, tačiau pareiškėjas 2024 m. liepos–rugpjūčio mėn., t. y. vos per du mėnesius, įvairioms institucijoms pateikė mažiausiai penkis pranešimus apie neva neteisėtus jo kolegų ir / ar atsakovo kaip institucijos veiksmus, nors nė vienas iš jo pateiktų pranešimų nepasitvirtino, o toks didelis pateiktų pranešimų (kurių nė vienas nepasitvirtino) kiekis per trumpą laikotarpį rodo sisteminius pareiškėjo veiksmus, nukreiptus prieš jo kolegas ir atsakovą. Teismas nepagrįstai nurodytus pranešimus vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgdamas į jų visumą ir itin trumpą laikotarpį. Pareiškėjo teiktų pranešimų gausa per dviejų mėnesių laikotarpį rodo ne jo siekį naudotis pilietinėmis teisėmis, o negebėjimą dalykiškai spręsti eilinių darbinių situacijų ar savo asmeninių nesutarimų su kolegomis, į kiekvieną situaciją įtraukiant kuo daugiau išorinių dalyvių. Toks elgesys mažo miestelio, kuriame visi vieni kitus pažįsta kontekste, rodo pareiškėjo norą diskredituoti atsakovą kaip instituciją, siekį miestelio gyventojams demonstruoti, kad atsakovo tarnautojai ar darbuotojai negeba tinkamai vykdyti jiems pavestų funkcijų, darbo laiką skiria asmeniniams nesutarimams ir konfliktams spręsti.

25.2.                      Pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog duomenų, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją atlikdamas savo tiesiogines pareigas, nėra, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjo pateiktas skundas dėl neva neteisėtai naudojantis jo paskyra surašyto administracinio nusižengimo protokolo yra susijęs išimtinai su pareiškėjo tarnyba, o ne su asmeninėmis gyvenimo aplinkybėmis. Pareiškėjo elgesys, kai teikiami skundai nepatikrinus informacijos ir / ar sąmoningai iškraipant informaciją, akivaizdžiai yra nesuderinamas su VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais valstybės tarnautojo etikos principais ir pažeidžia Taisyklių 55.7 papunktyje įtvirtintą darbuotojų pareigą teikti tik teisingą informaciją, todėl negali būti vertinamas kitaip negu siekis diskredituoti ir menkinti įstaigą, formuoti apie ją neigiamą nuomonę ir nepasitenkinimą atsakovo darbu rajono gyventojams.

25.3.                      Pareiškėjo pranešimas policijai dėl jo asmeninio turto sugadinimo buvo nukreiptas ne į jo turto apsaugą, o į santykių aiškinimąsi su kolege D. M., siekiu ją pažeminti, kaltinant neteisėtais veiksmais ir jo asmens persekiojimu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad tokio pobūdžio pareiškimai policijai nerodo pareiškėjo siekio įžeisti ar žeminti kolegas. Teismas dėl atsakovo nurodyto VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto pažeidimo skundžiamame sprendime nepasisakė ir pareiškėjo veiksmų šiuo aspektu nevertino. Aplinkybė, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – ir VDAI) 2025 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 2R-3355 (2.13 Mr) pripažino pareiškėjo skundą dėl Alytaus AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiksmų pagrįstu nepaneigia fakto, jog pareiškėjas sistemingai teikė įvairioms institucijos nepagrįstus skundus dėl atsakovo ir jo darbuotojų / tarnautojų neva daromų neteisėtų veiksmų, tokiu būdu keldamas destrukciją kolektyve ir, nesudaro prielaidų naikinti Išvados. Dėl nepagrįstų pareiškėjo pranešimų kolektyvas akivaizdžiai patyrė neigiamą poveikį.

25.4.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas sistemingais prieš atsakovą ir konkrečius jo darbuotojus / tarnautojus nukreiptais skundais siekė įžeisti ar pažeminti kolegas (konkrečiai – D. M.) ir tuo nesilaikė VTĮ įtvirtintų valstybės tarnautojo etikos principų. Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra ir įrodymų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjas be teisėto pagrindo atsisakė ginti teisėtus valstybės ir savivaldybės interesus, o tai, kad galbūt atsakovo darbuotojai ir turėjo papildomų užduočių, teikiant atsakymus, yra visiškai nesusijusi su Taisyklių 55.8 papunktyje darbuotojo įtvirtinta pareiga. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl dalies pareiškėjo pranešimų buvo apklausta ne tik jo tiesioginė vadovė, bet ir kiti atsakovo darbuotojai, nors pareiškėjo keliamus tarnybinius klausimus buvo galima išspręsti įstaigos viduje greičiau ir paprasčiau, sutaupant valstybės ir savivaldybės lėšas.

25.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo veiksmuose nėra jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė Išvadoje nurodytų VTĮ nuostatų pažeidimu, valstybės tarnybos etikos principų nesilaikymu. Pareiškėjo elgesys kenkia atsakovo reputacijai ir mažina visuomenės pasitikėjimą savivaldybe. Teismo sprendimas pripažinti, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas be jokio teisėto pagrindo yra nepagrįstas, todėl naikintinas. 

25.6.                      Pareiškėjas byloje reiškė keturis reikalavimus, iš kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino du, todėl teismo vertinimas, jog pareiškėjas iš esmės laimėjo tarnybinį ginčą, dėl ko nėra pagrindo taikyti tam tikrų proporcijų, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų bei priteisti atsakovui tam tikrą dalį jo patirtų išlaidų, yra nepagrįstas. Teismas skundžiamu sprendimu pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, bylinėjimosi išlaidas paskirstė netinkamai, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reiškė atsakovui akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą dėl Administracijos direktorės rezoliucijos, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada, panaikinimo, į kuriuos atsakovas turėjo atsikirsti bei dėl to patyrė dalį bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas yra teisininkas, byloje jį atstovavo taip pat profesionalus teisininkas, todėl pareiškėjui neabejotinai turėjo būti žinoma, kad tokio pobūdžio reikalavimas – panaikinti įsakymą ir / ar rezoliuciją, kurie nesukelia jam materialinių teisinių padarinių, yra nenagrinėtinas. Todėl bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėtų būti paskirstytos proporcingai pagal tai, kiek pareiškėjo reikalavimų buvo tenkinta ir kiek atmesta.

26.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi jis neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo, yra grindžiamas netinkamu teisės normų aiškinimu, atsietu ir tendencingu faktinių aplinkybių interpretavimu, prielaidomis ir klaidingai dėstomais faktais, tuo pačiu neatskleidžiant esminių bylos aspektų, o dalį jų ignoruojant. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo atleidimo nepagrįstumo yra teisėta ir teisinga, priimta objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei tinkamai aiškinant ir taikant ginčui aktualias materialiosios teisės normas bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Atsakovas sau nepalankias išvadas ginčija remdamasis išimtinai savo įvykių interpretacija ir vertinimu, tokiu būdu patvirtindamas, kad iš esmės siekia tų pačių faktinių aplinkybių kontekste pakartotinai bylinėtis, pageidaudamas kitokio, t. y. jo požiūrį atitinkančio įrodymų vertinimo. Atsakovo apeliacinis skundas yra deklaratyvus ir tinkamai nepagrįstas, todėl nesudarantis pagrindo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.

26.2.                      Ginčo atveju tarnybinę atsakomybę suponuojantys elementai nebuvo konstatuoti nei skundžiamoje Išvadoje, nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, o tai sudarė pagrindą pareiškėjo patikslintą skundą patenkinti, pripažįstant jo atleidimą neteisėtu. Atsakovas apeliaciniame skunde tik pakartoja savo poziciją, t. y. bandoma analogiškais samprotavimais įrodyti, kad pareiškėjo elgesys buvo neteisėtas ir sistemingas, jog pareiškėjas neva neteisėtai ir piktybiškai iškreipdavo informaciją, kurstydavo intrigas ir konfliktus, o situacijų interpretacijos yra nepagrįstas, deklaratyvus ir paneigtas byloje esančiais įrodymais.

26.3.                      Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, jog jis neva nepagrįstai ir (ar) neteisėtai (o atsakovo vertinimu – ir per dažnai) kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nes asmens teisių ir teisėtų interesų gynyba (jos inicijavimas) nesuponuoja šiurkštaus tarnybinio pažeidimo VTĮ 23 straipsnio 5 dalies 1 punkto prasme. Pareiškėjo teisė kreiptis į teisėsaugos institucijas yra prigimtinė piliečio teisė, o jos traktavimas kaip neteisėtas ar nesąžiningas kelia grėsmę teisinės apsaugos principams, be to, aplinkybė, jog pareiškėjas į policiją kreipėsi net kelis kartus, yra nulemta ne jo piktybiškumo, bet susiklosčiusių įvykių, kurių išsprendimui buvo būtinas teisėsaugos institucijų įsikišimas. Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjo pareiškimų atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti, tačiau tai jokia apimtimi nepagrindžia ir neįrodo pareiškėjo veiksmų neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nė vienas pareiškėjo pareiškimas ar pranešimas nebuvo pripažintas melagingu, todėl atsakovas, bandydamas įrodyti esant priešingai, elgiasi neteisingai ir nesąžiningai. Atsakovo aiškinimas dėl 2024 m. liepos 5 d. pareiškėjo vardu surašyto administracinio nusižengimo protokolo yra neteisingas. Tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galbūt suklastoto administracinio nusižengimo protokolo, nesuponuoja jokių teisės aktų pažeidimo, tačiau priešingai – situacijos, kai pareiškėjo vardu neaiškūs asmenys išrašinėja protokolus, ignoravimas būtų neteisėtas, neatsakingas ir pažeidžiantis norminius teisės aktus bei pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas.

26.4.                      Pareiškėjas, pasisakydamas dėl jo pranešimo policijai dėl asmeninio turto sugadinimo, akcentuoja, kad minėtą kolegę pareiškime įvardijo kaip galimą įtariamąją, tačiau neteigė, kad ji tai padarė, jos nekaltino, neįrodinėjo jos kaltės, nereikalavo pasiaiškinti ir nė vienam kitam asmeniui neįvardijo minėtos moters kaip įtariamosios. Susiklosčiusi situacija buvo neabejotinai susijusi su pareiškėjo asmeniniu gyvenimu, o kolegės paminėjimas buvo susijęs su jų privačiuose gyvenimuose vykusiais įvykiais bei nesutarimais, nesusijusiais su valstybės tarnyba. Pareiškėjo pareiškimas nebuvo jokia apimtimi susijęs su jo valstybės tarnyba ir vykdomomis funkcijomis, jokia apimtimi nelietė atsakovo, jo nediskreditavo, nesukėlė jokios grėsmės jo reputacijai. Nors atsakovas pareiškėjo ir minėtos darbuotojos santykius bei nesutarimus bandė interpretuoti kaip tarnybinius į bylą pateikti įrodymai patvirtino, jog pareiškėją ir kolegę siejo ne tik darbo santykiai, bet ir asmeninė draugystė. Pareiškėjo ir kolegės asmeninių nesutarimų negalima prilyginti siekiui įžeisti ar žeminti kolegas, todėl tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas dėl pareiškėjo privataus gyvenimo klausimų, kurie nepatenka į darbo teisinių santykių sritį ir kuriems netaikomas darbuotojo ir darbdavio pavaldumas. Taigi, atsakovo pateikiamas situacijos plečiamojo pobūdžio interpretavimas yra neatitinkantis faktinės situacijos ir neteisėtas. Pareiškėjas savo nusiskundimų niekada negarsino ir neplatino bei nesiekė neigiamai paveikti atsakovo (jų darbuotojų) reputacijos, o sužinojęs apie pareiškėjo patiriamus sunkumus ir nusiskundimus, atsakovas (jo darbuotojai) nepasiūlė pagalbos ar geranoriško situacijos sprendimo, bet ėmėsi radikalių veiksmų – tarnybinių pranešimų, veiklos tyrimų, nepagrįstais kaltinimais grįstų išvadų ir atleidimo. Todėl atsakovo aiškinimas, kad pareiškėjo keliamus tarnybinius klausimus buvo galima išspręsti įstaigos viduje greičiau ir paprasčiau yra deklaratyvus ir formalus.

26.5.                      Vieninteliai objektyvūs, t. y. ne pareiškėjo atleidimu suinteresuotų kolegų paaiškinimais ar iniciatyvomis surinkti įrodymai, kuriais atsakovas grindė tarnybinio pažeidimo tyrimo procesą ir priėmė sprendimą pareiškėją atleisti iš valstybės tarnybos, buvo Alytaus AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pateikti duomenys ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2024 m. rugsėjo 30 d. raštas, kuriame buvo nurodyta, kad STT negali nei patvirtinti, nei paneigti informacijos apie tai, ar STT yra tiriami pareiškėjo skundai, pranešimai ar atliekami veiksmai, susiję su Administracijos darbuotojų galbūt neteisėtais veiksmais, taigi, STT nenurodė ir nepatvirtino jokios informacijos, kuri sudarytų pagrindą įtarti pareiškėją pažeidus tarnybinę etiką ar veiklos principus. Nors Alytaus AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyrius atsakovui pateikė duomenis, susijusius su pareiškėjo kreipimaisis į policiją, tačiau reikšminga tai, jog 2025 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 2R-3355 (2.13 Mr) VDAI pareiškėjo skundą dėl Alytaus AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiksmų pripažino pagrįstu ir nurodė komisariatui iki 2025 m. rugpjūčio 22 d. imtis priemonių užtikrinti, kad teisėsaugos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytais tikslais surinkti asmens duomenys nebūtų tvarkomi kitais tikslais, nebent taip juos tvarkyti yra leidžiama pagal Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktus. Administracija iš skundžiamo asmens gautus pareiškėjo duomenis tvarkė (tvarko) neteisėtai, pažeisdama 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą teisėtumo principą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo asmens duomenis Administracija gavo neteisėtai, VDAI įpareigojo Administraciją sunaikinti iš skundžiamo asmens gautus pareiškėjo asmens duomenis, tokiu būdu iš esmės uždrausdama jais remtis ir grįsti savo poziciją. Taigi, pareiškėjo neva padaryti pažeidimai buvo konstatuoti neteisėtai gautų duomenų ir dokumentų pagrindu, o sprendimas neteisėtai gautų įrodymų pagrindu atleisti pareiškėją, yra neteisėtas ir formaliąja prasme.

26.6.                      Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas dėl VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto pažeidimo sprendime nepasisakė ir pareiškėjo veiksmų šiuo aspektu nevertino. Kadangi darbdavys (atsakovas), bandydamas įrodyti neva intrigas ir konfliktus kurstantį, su profesionalia valstybės tarnybos aplinka ir padorumo reikalavimu nesuderinamą pareiškėjo elgesį to niekaip nepagrindė, nepateikė jokių tą patvirtinančių įrodymų, neįvykdydamas jam priklausančios įrodinėjimo pareigos, teismas atsakovo kaltinimų nepripažino bei skundžiamame sprendime neplėtojo.

26.7.                      Pareiškėjas nemano, kad šiuo atveju kilęs teisinis ginčas būtų ypač sudėtingas ar tiesiogiai nesusijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi, todėl pasitelkti nepriklausomą patarėją ir atstovą teisinės pagalbos teikimo klausimais nebuvo būtina. Atsakovas turėjo pakankamus vidinius resursus tinkamai atstovauti įstaigai nepasitelkiant advokato. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo pakankamai didelės, o jis pats deklaravo savo siekį sutaupyti valstybės ir savivaldybės lėšas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patirtų apmokant nebūtino atstovo paslaugas, yra nepagrįstas, nesąžiningas ir atmestinas. Nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo netenkino, to neatliko ne todėl, kad pareiškėjo reikalavimas buvo neteisėtas, bet todėl, jog tokio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Taigi, pareiškėjo reikalavimas buvo teisėtas ir pagrįstas, tik susidariusios situacijos kontekste jo tenkinimas negalėjo sukurti teisinių padarinių, taigi, teismas teisėtai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir sprendė pareiškėjo patirtas išlaidas priteisti iš atsakovo.

27.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, nusprendus netenkinti pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į eitas pareigas, iš pareiškėjo priteisto vidurinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą išskaičiuoti jam išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką bei atsisakant iš atsakovo priteisti 907,50 Eur pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo jo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, suabsoliutindamas vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų – darbdavio prašymą negrąžinti darbuotojo į darbą. Nustačius, kad pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos buvo neteisėtas ir nepagrįstas, atsakovo pageidavimo suabsoliutinimas pažeidžia jo, kaip silpnosios darbo santykių šalies, teises ir teisėtus interesus. Svarbu tai, jog netrukus po pareiškėjo atleidimo į jo vietą paskirtas jam antipatiją jautusios darbuotojos giminaitis, iš anksto pakeitus kvalifikacinius reikalavimus – iš aukštojo teisinio išsilavinimo į profesinį išsilavinimą, todėl tokie veiksmai ne tik patvirtina, kad pareiškėjo atleidimas buvo iš anksto numatytas, kolegės pageidaujamas rezultatas, neturintis nieko bendra su deklaruojamais pažeidimais, bet ir kelia pagrįstų abejonių dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba. Nepaisant pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų, teismas klausimą dėl pareiškėjo (ne)grąžinimo į darbą išsprendė itin formaliai, t. y. suabsoliutindamas darbdavio (atsakovo) pageidavimą, nevertindamas tokio pageidavimo priežasčių, taip pat nenustatęs jokio realaus atsakovo interesų pažeidimo, kurį galėtų sukelti pareiškėjo grąžinimas į darbą, dėl to buvo iškreipta darbo santykių pusiausvyra, paneigtos silpnosios darbo santykių šalies (pareiškėjo) teisės ir teisėti interesai bei sukurta situacija, kai neteisėtai ir be jokio teisinio pagrindo darbuotoją atleidęs darbdavys atsiduria geresnėje padėtyje nei neteisėtai atleistas darbuotojas. Pareiškėjo neteisėtas atleidimas iš darbo buvo nulemtas išimtinai tik neobjektyvios tam tikrų asmenų antipatijos, neturinčios nieko bendra su pareiškėjo atliekamų funkcijų kokybe ar tinkamumu. Kadangi pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, kito darbo susiradimas būtų komplikuotas dėl nedidelės darbo rinkos, be to, pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų negali dirbti fizinio darbo, o tai papildomai apriboja jo galimybes įsidarbinti operatyviai bei tinkamomis sąlygomis. Nepaisant to, teismas pareiškėjo negrąžinimo į darbą iš esmės visiškai nemotyvavo, tik lakoniškai ir formaliai pagrindė, taip pat teismas pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, jog alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, jog teismui privalu siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Teismo formaliai ir neargumentuotai pritaikyta DK 218 straipsnio 4 dalis sudarė galimybę atsakovui apeiti DK 59 straipsnyje nustatytą įstatymo leidėjo draudimą darbdavio valia atleisti valstybės tarnautoją nesant jo kaltės. Taigi, atsakovo prašymas negrąžinti pareiškėjo į darbą remiantis tomis pačiomis paneigtomis ir neįrodytomis priežastimis, negali būti laikomas pakankama ir privaloma sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą.

27.2.                      Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas be teisėto pagrindo, jam buvo priteistas išmokėti vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Teismas sprendė iš šios sumos išskaičiuoti pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką. Tačiau su tokiu išskaičiavimu pareiškėjas nesutinka, laiko jį neteisėtu ir prieštaraujančiu materialiosios teisės normoms.

27.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių motyvų, kokiu teisiniu pagrindu negrąžinus pareiškėjo į ankstesnes pareigas buvo paneigta jo teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjui priklausanti kompensacija už nepanaudotas atostogas, vadovaujantis DK 127 straipsnio 6 dalimi, privalo būti išmokėta ir negali būti išskaičiuota iš jam priteistos kompensacijos. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių privalo būti įskaitytas priverstinės pravaikštos laikas, todėl atsakovas turėjo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos laikotarpiu. Tačiau teismo sprendimas tokią išmoką išskaičiuoti yra neteisėtas ir neturintis jokio teisinio pagrindo, jis neabejotinai pablogina pareiškėjo padėtį, nes pagal susidariusią situaciją pareiškėjas nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis, o buvo neteisėtai atleistas. Pareiškėjui nesumokėjus kompensacijos už visą pravaikštos laiką, būtų pažeidžiamos DK 127 straipsnio nuostatos, t. y. teisė į kasmetines atostogas ir už jas priklausiančios kompensacijos. Pareiškėjo argumento pagrįstumą ir teismo skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumą patvirtina tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3381-415/2022 yra pripažinęs analogišką išskaičiavimą neteisėtu.

27.4.                      Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš pareiškėjui priteistinos kompensacijos išskaičiuoti jam išmokėtą nedarbo draudimo išmoką. Atsakovui Įsakymu atleidus pareiškėją iš darbo, pastarajam buvo suteiktas bedarbio statusas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Fondo valdyba) Panevėžio skyrius laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. paskyrė ir išmokėjo pareiškėjui nedarbo išmoką. Teismo sprendimu pripažinus, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai, jis nėra laikomas nedirbančiu, todėl nedarbo išmoka už minėtą laikotarpį neturi būti mokama. Priešingai nei sprendė teismas, išmokėta darbo išmoka negali būti išieškoma (išskaičiuojama) iš pareiškėjo. Atsakovas nutraukė darbo santykius su pareiškėju ir apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą pranešė VSDFV, todėl pareiškėjas tapo bedarbis ir, atitikdamas Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo reikalavimus, teisėtai ir pagrįstai kreipėsi dėl nedarbo išmokos, kurios paskirtis yra teikti minimalią paramą asmenims, netekusiems pajamų, gavimo. Pareiškėjo atleidimą pripažinus neteisėtu, nuo jo surašymo ir pateikimo neteisėtu tapo ir atsakovo pateiktas pranešimas VSDFV apie valstybinio socialinio draudimo pabaigą. Taigi, neteisėti atsakovės veiksmai – neteisingas valstybinio socialinio draudimo duomenų įforminimas yra nustatyti, o teismas konstatuoja, kad tokie atsakovo veiksmai lėmė žalos pareiškėjui padarymą. Teismo išvada, kad nurodyta išmoka turi būti išskaičiuojama iš pareiškėjui priteistos kompensacijos yra neteisinga, nes tam, kad nedarbo draudimo išmokos permoka galėtų būti išieškoma iš išmokos gavėjo (pareiškėjo), turi būti nustatyta jo kaltė, kurios šiuo atveju nėra. Nedarbo draudimo išmoka pareiškėjui skirta įstatymų nustatyta tvarka pagal atsakovo pareiškėjui pateiktus duomenis (socialinio draudimo pabaigą), kurie vėliau teismo buvo pripažinti neteisėtais, o tai lemia, kad nedarbo išmoka buvo išmokėta dėl atsakovo, o ne pareiškėjo kaltės, todėl išmokos išskaičiavimas iš pareiškėjo yra neteisėtas ir negalimas.

27.5.                      Nors pirmosios instancijos teismas sprendime atsisakė pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti 907,50 Eur už teisines konsultacijas, dokumentų analizę, paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo rengimą ir teikimą, spręsdamas, kad tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme, todėl jų priteisti pareiškėjui nėra teisinio pagrindo, pareiškėjas su tokiu aiškinimu nesutinka, mano, jog toks teismo teiginys yra nelogiškas ir neteisingas. Pasak pareiškėjo, jo rašytiniais dokumentais patvirtintos išlaidos (907,50 Eur) buvo būtinos, pagrįstos ir realiai patirtos, kadangi jos atsirado siekiant išspręsti atsakovo neteisėtai ir nepagrįstai inicijuotą tarnybinio pranešimo tyrimo procesą, o pareiškėjas turėjo veikti aktyviai ir privalėjo ginti savo interesus. Aplinkybė, jog atsakovas atsainiai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir nepaisydamas jame nurodytų faktų laikė, kad jis padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą bei jį atleido, nelemia, kad pareiškėjo patirtos išlaidos rengiant paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo nebuvo būtinos, pagrįstos ar patirtos. Taigi, pareiškėjo patirtos 907,50 Eur dydžio išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su byla.

28.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti Administracijos apeliacinį skundą. Atsakovas taip pat prašo priteisti jam iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

28.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas pas atsakovą, o tokį sprendimą motyvavo ne tik bylos aplinkybėmis, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiniai santykiai, o pareiškėjas nesistengia paneigti konfliktiškų jo santykių su buvusiais kolegomis, priešingai, nurodo, jog situaciją dar labiau paaštrino asmeninis konfliktas su viena iš kolegių, jautėsi vertinamas (dalies) kolegų bei žmonių, su kuriais bendraudavo atlikdamas savo darbo pareigas. Pareiškėjas supranta, jog atmosfera yra konfliktiška, o teigiamai jį vertina tik dalis kolegų. Pareiškėjo grąžinimas į pareigas vėl paskatintų naujus jo konfliktus su kolegomis ir priešišką atmosferą kolektyve. Teismų praktika numato, kad darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į pareigas dėl konfliktiškų santykių yra pakankamas, jog būtų taikoma alternatyvi darbuotojo teisių gynimo priemonė – kompensacijos priteisimas. Atsakovas tiek atsiliepimu, tiek teismo posėdyje prašė teismo negrąžinti pareiškėjo į buvusias pareigas, net jeigu jo atleidimas iš tarnybos būtų pripažintas neteisėtu, nurodydamas aiškias ir konkrečias priežastis dėl kurių šalys negalėtų kartu dirbti.

28.2.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad neva priežastys, kuriomis jis motyvavo savo nenorą pareiškėją priimti į buvusias pareigas (tariamas nebendradarbiavimas, nepagarba, kolegų žeminimas ir kt.) buvo pirmosios instancijos teismo paneigtos kaip nepagrįstos ir neįrodytos, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, nes teismas pripažino, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties, bet nepaneigė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo (taip pat ir atskirų atsakovo tarnautojų / darbuotojų) susiklostė konfliktiška atmosfera. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie neva jam sudaromas nepalankias darbo sąlygas, psichologinę prievartą ar net mobingą darbe galėtų būti vertinama kaip dar viena priežastis negrąžinti jo į darbą tokiomis nepalankiomis sąlygomis, o ne priešingai. Nors pareiškėjas nurodo, jog jis gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, todėl kito darbo susiradimas būtų komplikuotas dėl nedidelės darbo rinkos, tačiau atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pagal jo apeliaciniame skunde nurodytus gyvenamosios vietos duomenis, gyvena ne pačiuose (duomenys neskelbtini), kur yra atsakovo buveinė, bet (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kuris nuo (duomenys neskelbtini) yra nutolęs apie 18 km, o arčiau pareiškėjo gyvenamosios vietos yra (duomenys neskelbtini) miestas – apie 13 km, kiek toliau – (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) – atitinkamai apie 29 km ir 57 km. Taigi, pareiškėjas, įpratęs vykti į darbą automobiliu, naują darbo vietą gali pasirinkti ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kituose netoli jo gyvenamosios vietos esančiuose miestuose, patogiai ir greitais pasiekiamuose automobiliu. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie ribotą darbo rinką šiuo atveju neatitinka faktinės situacijos ir nelaikytina pagrindu grąžinti jį į buvusias pareigas.

28.3.                      Atsakovas dėl pareiškėjui priteistų išmokų dydžio, nurodo, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas priskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos tesimas pareiškėjo teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas nepaneigė ir nepanaikino. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencija, nurodo, kad teismas sprendimu galėjo mažinti pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, dydį, tačiau teismo pasirinktas priteistų sumų mažinimo dydis nėra reglamentuotas, todėl teismas savo nuožiūra konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į jos aplinkybes gali pasirinkti kiek mažins priteistinas sumas už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjas nedarbo draudimo išmoką gavo už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. (t. y. už beveik visą bylinėjimosi laikotarpį). Nepaisant to, už tą patį laikotarpį jis reikalauja ir vidutinio darbo užmokesčio iš atsakovo. Pasak atsakovo, jeigu įsiteisėtų sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, pagal pareiškėjo cituojamą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 21 straipsnio 1 dalį VSDFV iš atsakovo pareikalaus grąžinti pareiškėjui nepagrįstai dėl atsakovo kaltės (su kuo atsakovas nesutinka) išmokėtą nedarbo draudimo išmoką. Tokiu atveju atsakovas turėtų sumokėti ir pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir dar VSDFV atlyginti pareiškėjui išmokėtą nedarbo draudimo išmokų sumą. Atitinkamai, atsakovas būtų priverstas kreiptis į teismą su nauju ginču dėl pareiškėjui išmokėtų nedarbo draudimo sumų grąžinimo. Taigi, tenkinus pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje, jis už tą patį laikotarpį gautų dvigubas išmokas, o atsakovui būtų taikoma dviguba sankcija, todėl būtų inicijuojamas naujas teisminis ginčas tarp šalių. Teismas sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsižvelgė į pareiškėjo gautas išmokas ir ta dalimi iš karto sumažino jam priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, užkirsdamas kelią naujiems šalių ginčams, o toks teismo vertinimas atitinka teisminę praktiką, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.  

28.4.                      Pareiškėjas pats nurodo, jog jis laiko, kad jo rašytiniais dokumentais patvirtintos išlaidos (907,50 Eur) buvo būtinos, pagrįstos ir realiai patirtos, kadangi jos atsirado siekiant išspręsti atsakovo neteisėtai ir nepagrįstai inicijuotą tarnybinio pranešimo tyrimo procesą, t. y. šios išlaidos patirtos kitame, ne teisminiame procese. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismui prie kitų bylinėjimosi išlaidų pateikta sąskaita, išrašyta pareiškėjui už advokato paslaugas, jam suteiktas iki jo atleidimo iš tarnybos, dar nekilus ginčui tarp šalių, negali būti vertinama kaip bylinėjimosi išlaidos. Kaip nurodo pats pareiškėjas, jeigu atsakovas būtų atsižvelgęs į jo paaiškinime nurodytas aplinkybes ir nebūtų priėmęs sprendimo pareiškėją atleisti, šiuo metu sprendžiamos bylos nebūtų reikėję inicijuoti, pareiškėjas negalėtų teikti atsakovui reikalavimo atlyginti šias išlaidas, o tai tik patvirtina, kad teismas tinkamai vertino aplinkybes, konstatuodamas, jog pareiškėjo patirtos 907,50 Eur išlaidos negali būti laikomos bylinėjimosi išlaidomis, nes jis jas būtų patyręs bet kokiu atveju – tiek inicijuodamas administracinį ginčą, tiek jo neinicijuodamas, jos nėra patirtos šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos tenkintas iš dalies: panaikintas Administracijos direktorės 2024 m. spalio 14 d. Įsakymas, priteistas pareiškėjui iš Administracijos vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 111,17 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. nuo 2024 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką, priteista pareiškėjui iš Administracijos vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį – 2 323,45 Eur, o kita pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, taip pat kuriuo priteista pareiškėjo naudai iš Administracijos 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, Administracijos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestas bei administracinės bylos medžiaga pripažinta nevieša, teisėtumas ir pagrįstumas.

30.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas be jokio teisėto pagrindo, todėl priteisė jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką, o atsižvelgęs į tai, kad Administracija prašė negrąžinti pareiškėjo į tarnybą, taikė alternatyvų pareiškėjo teisių gynimo būdą ir pareiškėjui priteisė vieno mėnesio dydžio kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisė jo naudai iš Administracijos 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

31.       Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė ir pareiškėjas, ir atsakovas.

32.       Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi dėl Įsakymo panaikinimo ir kompensacijos už neteisėtą atleidimą bei priverstinę pravaikštą priteisimo pareiškėjui, mano, kad šiais aspektai padarytos nepagrįstos išvados. Atsakovo teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas išsamiai, laikantis visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, pagrįstai nustačius tarnybinio nusižengimo sudėtį, teisingai ir pagrįstai parinkta tarnybinės nuobaudos rūšis, todėl skundžiamas teismo sprendimas dalyje naikintinas. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas iš esmės laimėjo tarnybinį ginčą, todėl nėra pagrindo taikyti tam tikrų proporcijų, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų bei priteisti atsakovui tam tikrą dalį jo patirtų išlaidų, mano, jog teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, jas paskirstė netinkamai, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas reiškė atsakovui nepagrįstą reikalavimą dėl Administracijos direktorės rezoliucijos, kuria patvirtinta Administracijos komisijos 2024 m. spalio 2 d. išvada panaikinimo. 

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, suabsoliutindamas vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų – darbdavio prašymą negrąžinti darbuotojo į darbą, tvirtina, jog teismas nenurodė jokių motyvų, kokiu teisiniu pagrindu negrąžinus jo į ankstesnes pareigas buvo paneigta pareiškėjo teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat nesutinka su teismo sprendimu iš pareiškėjui priteistinos kompensacijos išskaičiuoti jam išmokėtą nedarbo draudimo išmoką. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti 907,50 Eur už teisines konsultacijas, dokumentų analizę, paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo rengimą ir teikimą. Jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjas į buvusį darbą negali būti grąžintas, jis prašo priteisti jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos neišskaičiuojant pareiškėjui išmokėtos piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmokos, taip pat kompensaciją, lygią vienam pareiškėjo vidutiniam darbo užmokesčiui, bei atlyginti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

35.       Bylos duomenimis,  pareiškėjas dirbo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini).  2024 m. rugsėjo 17 d.  buvo gautas tarnybinis pranešimas dėl galimai netinkamo pareiškėjo elgesio,  Administracijos direktorės sudaryta Komisija 2024 m. spalio 14 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodžiusi, jog pareiškėjas savo veiksmais žemino kolegės garbę ir orumą, menkino Administracijos reputaciją, jam per vienerius metus buvo skirta tarnybinė nuobauda už panašaus pobūdžio nusižengimus, Administracijos direktorei pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas nurodytais veiksmais padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte ir pasiūlė jam skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Administracijos direktorė 2024 m. spalio 14 d. Įsakymu, atsižvelgdama į 2024 m. spalio 14 d. Išvadą bei į kitus, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktus, išsamius duomenis ir informaciją, susijusius su neleistinu (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo) elgesiu, pripažino, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir  skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų  nuo 2024 m. spalio 15 d.

36.       Pažymėtina, kad VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. sausio 21 d.) 23 straipsnis nustato, jog valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kurio tyrimą atlikus nustatyta, kad jis yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per pastaruosius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (VTĮ 23 str. 4 d.). Šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas su tarnybinių pareigų atlikimu susijęs valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, menkinantis įstaigos ar paties valstybės tarnautojo reputaciją, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises (VTĮ 23 str. 5 d. 1 p.).

37.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, jog kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011).

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija Išvadoje nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į Alytaus apskrities policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policiją su pareiškimu, kuriuo pateikė kaltinimus Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini), atliekančiai savivaldybės (duomenys neskelbtini), l. e. (duomenys neskelbtini) pareigas, D. M., o iš tyrimo metu surinktos informacijos buvo nustatyta, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) teikia nepagrįstus asmeninio pobūdžio kaltinimus minėtos kolegės atžvilgiu, t. y. kaltina ją persekiojimu, taip pat tuo, kad išdaužė namų langą, vinimi subraižė automobilį, galimai įskundė dėl neiškeltos vėliavos bei kitokio pobūdžio priekabiavimu. Komisija Išvadoje nurodė, kad pareiškėjas tokiu savo elgesiu su minėta kolege siekia ją pažeminti, demonstruoja priešiškumą bei skatina konfliktinę situaciją, taip pat, remiantis Alytaus AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriaus pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) ne kartą kreipėsi su prašymais atlikti tyrimus, tačiau visose tyrimo medžiagose buvo priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, įskaitant ir tyrimą, kuris buvo pradėtas pagal (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) prašymą ištirti minėtos kolegės veiksmus dėl jo persekiojimo, be to, pareiškėjas ne kartą teikė nepagrįstus pranešimus dėl kitų Administracijos darbuotojų neva atliktų neteisėtų veiksmų įvairioms institucijoms, netgi toms, kurios pagal savo kompetenciją neatlieka jo teiktuose pranešimuose nurodytų aplinkybių vertinimo ir kontrolės. Atsižvelgiant į tai, Komisija vertino, kad toks (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) elgesys nuolat teikiant nepagrįstus skundus įvairioms institucijoms ir keliant konfliktus tiek su tiesiogine vadove, tiek su kitais Administracijos darbuotojais ne tik neigiamai veikia bendrą Administracijos kolektyvo atmosferą, darną ir bendradarbiavimą, kenkia (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės reputacijai, geram vardui, pažeidžia elgesio standartus, kurių tikimasi iš valstybės tarnautojo, tačiau ir akivaizdžiai turi smurto ir priekabiavimo darbe (mobingo) prie kolegų apraiškų, kas buvo pripažinta ir sudarytos komisijos dėl galimo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) smurto ir priekabiavimo atvejo darbe išnagrinėjimo parengtoje 2024 m. spalio 2 d. išvadoje. Komisijos nuomone pareiškėjas dėl nurodytų veiksmų pripažintinas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes pažeidė VTĮ 4 straipsnio 1 dalį, t. y. VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atvirumo principą; 8 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nešališkumo principą; 9 punkte įtvirtintą padorumo principą, 10 punkte nurodytą pagarbos žmogui ir valstybei principą, 13 punkte nurodytą teisingumo principą.

39.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjo veiksmuose nėra jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, vertina kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių.

40.       Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi, viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

41.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

42.       Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

43.       Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištyrė bei teisiškai įvertino. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties, jį itin detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad vien tai, jog pareiškėjas kelis kartus pateikė tam tikrą informaciją teisėsaugos institucijoms, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiu elgesiu jis siekė įžeisti ar pažeminti kolegas, juolab, jog tam tikros informacijos pateikimas buvo susijęs su privačiu jo gyvenimu, o to iš esmės neneigė ir atsakovas; byloje nėra ir įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas be teisėto pagrindo atsisakė ginti teisėtus valstybės ir savivaldybės interesus, o tai, kad, galbūt atsakovo darbuotojai ir turėjo papildomų užduočių, teikiant atsakymus, tačiau tokia aplinkybė yra visiškai nesusijusi su Taisyklių 55.8 papunktyje darbuotojo įtvirtinta pareiga; nepagrįstas ir Išvados teiginys, kad pareiškėjas pažeidė Taisyklių 55.7 papunktyje įtvirtintą darbuotojų pareigą teikti tik teisingą informaciją, nes informacijos, susijusios su privačiu gyvenimu, pateikimo tretiesiems asmenims Taisyklių nuostatos nereglamentuoja, nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją atlikdamas savo tiesiogines pareigas; kiti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo padarymą, Išvadoje nenurodyti ir byloje jų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu iš esmės pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip turėtų vertinami įrodymai, o išdėstyti argumentai dėl pareiškėjui inkriminuoto  tarnybinio nusižengimo sudėties nepaneigia įrodymais pagrįstų bei motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų.

44.       Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundžiamo Administracijos direktorės 2024 m. spalio 14 d. Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino išsamiai išanalizavęs Komisijos Išvadą ir surinktą medžiagą įrodymų visumos kontekste. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs argumentai, pagrįsti ištirtų pagal įrodymų taisykles (ABTĮ 56 str.) įrodymų visumos analize ir teisės normomis bei atsižvelgiant teismų praktiką. Teismas pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas, numatytas VTĮ 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte, neįrodytas, jog pareiškėjo veiksmuose nėra  visų jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas be jokio teisėto pagrindo, Įsakymą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis arba jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstas išvadas. Atsižvelgiant į tai, nurodyti atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami.

45.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentus, susijusius su pareiškėjo grąžinimu į iki atleidimo eitas pareigas, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse (numeracija ankstesnėje DK redakcijoje – 300 straipsnio 3 ir 4 dalys) numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Pažymėtina, jog nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019). Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje taip pat aiškinama, kad pasitikėjimo pareiškėju trūkumas grąžinus į buvusias pareigas gali nulemti nepalankių sąlygų dirbti susidarymą, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies numatytas sąlygas (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).

46.       Pažymėtina, kad pareiškėjas iki atleidimo ėjo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymas negrąžinti pareiškėjo į darbą negali būti laikomas pakankama ir privaloma sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, tačiau tokių padarinių pritaikymas apsaugo ne pareiškėjo, bet atsakovo interesus, o tai tiesiogiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams. Tuo tarpu atsakovas prašė pareiškėjo negrąžinti į darbą, be kita ko, nurodydamas, kad jo grąžinimas į pareigas paskatintų naujus konfliktus su kolegomis ir priešišką atmosferą kolektyve, taip pat akcentuodamas, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl ribotos darbo rinkos neatitinka faktinės situacijos ir nelaikytina pagrindu grąžinti jį į buvusias pareigas.

47.       Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas anksčiau aptartų suformuotų taisyklių laikėsi. Teismas, nustatęs DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą, sprendime pagrindė, kodėl pareiškėjas negali būti grąžintas į anksčiau užimtas pareigas (t. y. Administracija prašė negrąžinti pareiškėjo į tarnybą) ir siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą, taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisdamas įstatymo nurodytas išmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia atsakovo nurodytų aplinkybių, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiniai santykiai, o pareiškėją sugrąžinus į buvusias pareigas, būtų sutrikdyta Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus veikla, formuotųsi naujos konfliktinės situacijos, priešiška atmosfera kolektyve.

48.       Atkreiptinas dėmesys, kad tinkamas pareiškėjo eitų pareigų atlikimas bei palankių sąlygų joms atlikti sudarymas yra neatsiejamas nuo asmenį į pareigas skiriančios institucijos pasitikėjimo. Pagal visų atsakovo atsiliepime nurodytų sąlygų visetą pripažintina, kad pareiškėjas neturi pasitikėjimo Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriuje, todėl grąžinus jį  į Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, o tai taip pat atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą sąlygą. Taigi, iš byloje nustatytų faktų matyti, kad pareiškėjas į eitas pareigas negali būti grąžintas, turint omenyje neigiamą darbdavio nusistatymą ir tai, kad Administracija prašė negrąžinti pareiškėjo į tarnybą, tikėtina, kad jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, o tai lemia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negrąžinti pareiškėjo į minėtas pareigas yra pagrįstas.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl gyvenamosios vietos ir ribotos darbo rinkos, taip pat dėl sveikatos būklės, savaime nesudaro pagrindo grąžinti jį į anksčiau eitas pareigas, kadangi DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos siejamos su objektyviomis darbdavio ir darbo organizavimo aplinkybėmis, o ne vien darbuotojo asmeninėmis savybėmis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas grąžinti į eitas pareigas nėra siejamas vien su valstybės tarnautojo pageidavimais, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Taigi, esant tokioms aplinkybėms,  pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai negrąžino pareiškėjo į pareigas, o taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas jo teisių gynimo priemones.

50.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde  taip pat kelia klausimą, ar pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistino pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, pagrįstai išskaičiavo iš šios sumos pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nedarbo draudimo išmoką.

51.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką taikant Darbo kodekso normas, yra konstatavęs, kad DK 218 straipsnio nuostatose įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai; toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2024).

52.       Lietuvos Aukščiausiasis  Teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, yra pateikęs išaiškinimus dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).

53.       Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame teismas iš esmės nenurodė jokių motyvų, kokiu teisiniu pagrindu negrąžinus pareiškėjo į ankstesnes pareigas, jo teisė į piniginę kompensaciją mažinama kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžiu. Šiuo aspektu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju byloje pateikta 2024 m. lapkričio 6 d. pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. R3-4693 patvirtina, jog pareiškėjui už kasmetines atostogas; nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacija už 2024 m. rugpjūčio mėnesį yra 227,06 Eur, o 2024 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais – 0 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą, į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių privalo būti įskaitytas priverstinės pravaikštos laikas, darytina išvada, kad pareiškėjui turėtų būti apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos laikotarpiu, t. y. nuo 2024 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, DK 218 straipsnyje įtvirtintų padarinių proporcingumą  ir ginčo šalių finansinių interesų subalansavimo funkciją atitiktų ta situacija, kai priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma nebūtų mažinama piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžiu. 

54.       Pirmosios instancijos teismas taip pat mažino priteistiną pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą gautos nedarbo draudimo išmokos suma. Pažymėtina, jog VSDĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. VSDĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais.

55.       Kadangi, pareiškėjas iš Administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų atleistas 2024 m. spalio 15 d.  ir vėliau teisėtai gavo nedarbo draudimo išmokas (nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. gavo 462,61 Eur.), nėra pagrindo šias sumas sieti su pareiškėjo kalte ir galimybe išieškoti jas kaip gautas nepagrįstai.  Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui priteistina DK 218 straipsnyje numatyta kompensacija mažintina gautų nedarbo draudimo išmokų suma.

56.       Tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteistas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 111,17 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. nuo 2024 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už  nepanaudotas atostogas ir nedarbo draudimo išmoką, keistina. Kartu redaguotina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, joje numatant, jog pareiškėjas laikomas atleistu iš užimtų pareigų teismo sprendimu, kaip tai numato DK 218 straipsnio 6 dalis.

57.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies . Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo rašytiniais dokumentais patvirtintos išlaidos (907,50 Eur) buvo būtinos, pagrįstos ir realiai patirtos, kadangi jos atsirado siekiant išspręsti atsakovo neteisėtai ir nepagrįstai inicijuotą tarnybinio pranešimo tyrimo procesą, taip pat mano, jog šios išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su byla. Iš bylos duomenų matyti, kad 907,50 Eur dydžio išlaidų atlyginimo pareiškėjas prašė už teisines konsultacijas, dokumentų analizę, dokumento projekto rengimą (dėl paaiškinimo teikimo dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo). Įvertinusi suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prašomos atlyginti išlaidos, patirtos dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo metu teiktų teisinių paslaugų, t. y. už 2024 m. rugsėjo 26 d. paaiškinimo parengimą, nėra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme, todėl jų priteisti pareiškėjui nėra teisinio pagrindo.

58.       Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, administracinės bylos apimtį, sudėtingumą, pobūdį, trukmę ir jos procesinę baigtį, specialių žinių reikalingumą, taip pat atsižvelgusi į Rekomendacijų nuostatas ir vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog prašomos priteisti kitos atstovavimo išlaidos neviršija rekomenduojamo dydžio, pagrįstai priteisė pareiškėjui 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurių nėra pagrindo mažinti.

59.       Proceso šalys prašė atlyginti jų patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (3 206,50 Eur), kurias sudaro 1 452 Eur už apeliacinio skundo surašymą, 1 210 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 544,50 Eur už prašymą dėl skubaus sprendimo vykdymo surašymą. Išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti 3 741,80 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 3 726,80 Eur mokestis už teisines paslaugas ir 15 Eur už žyminį mokestį.

60.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl jis įgijo teisę į dalies teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

61.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, be kita ko, į bylos sudėtingumą (teisinis klausimas nebuvo itin sudėtingas), teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nutaria, kad, nors pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio už apeliacinio skundo parengimą, atsiliepimo į apeliacinį skundą bei prašymo dėl skubaus sprendimo vykdymo surašymą, tačiau pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma mažintina iki 1 500 Eur.

62.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė svarbias ginčui spręsti faktines aplinkybes bei joms pritaikė aktualias teisės normas, tačiau nepagrįstai sumažino pareiškėjui priteistino atlyginimo už priverstinę pravaikštą dydį, todėl, iš dalies tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendime padarytų išvadų, todėl šis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„Panaikinti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktorės 2024 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. A2-136 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) A. B. tarnybinės nuobaudos“

Laikyti A. B. atleistu iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigų šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. 

Priteisti A. B. iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 111,17 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. nuo 2024 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. 

Priteisti A. B. iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį – 2 323,45 Eur (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt tris eurus 45 centus).

Kitą pareiškėjo A. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo A. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti iš dalies.

Priteisti iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos pareiškėjo A. B. naudai 3 811,50 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus vienuolika eurų ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Pripažinti administracinės bylos medžiagą nevieša.“

Priteisti iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos pareiškėjo A. B. naudai 1 500 Eur ( vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų  apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                                Ričardas Piličiauskas

                                                Arūnas Sutkevičius