Civilinė byla Nr. 2-21/2011

                       Procesinio sprendimo kategorija 119.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 6 d.

Vilnius

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilmstata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutarties, kuria teismas ieškovo UAB „Vilmstata“ ieškinį atsakovui UAB „RANGA-IV“ dėl apmokėjimo už atliktus darbus priteisimo paliko nenagrinėtą (civilinės bylos Nr. 2-955-578/2010).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                   Ginčo esmė

 

            Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, triplike gavęs atsakovo prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo civilinio proceso tvarka, esant ieškovo arbitražiniam susitarimui su atsakovu, ieškinį pagrįstai paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.).

            Ieškovas UAB ,,Vilmstata“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „RANGA-IV“ 623 712,99 Lt skolos už atliktus darbus ir 12,70 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis atliko statybos rangos darbus pagal šalių sudarytą subrangos darbų sutartį, tačiau atsakovas už juos nesumokėjo.

            Atsakovas UAB „RANGA-IV“ byloje pateikė tripliką, kuriuo prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Triplike nurodė, kad šalys 2008 m. birželio 12 d. sudarytoje subrangos darbų sutartyje, iš kurios ieškovas kildina reikalavimus byloje, susitarė, jog iš sutarties kylantys ginčai bus sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme.

 

II.                Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą ir grąžino ieškovui 2559 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Teismas nutartyje nurodė, kad šalis saisto tarp jų sudarytas ir galiojantis susitarimas dėl ginčo sprendimo būdo bei vietos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. nutartimi nutraukė atsakovui UAB „RANGA-IV“ iškeltą restruktūrizavimo bylą (bylos Nr. 3K-3-270/2010).   

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas UAB „Vilmstata“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš esmės. Skundą grindžia šiais argumentais:

1)      Ieškinys paduotas po to, kai atsakovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Todėl iškelta civilinė byla turi būti nagrinėjama teisme, kuris nagrinėja restruktūrizavimo bylą (Vilniaus apygardos teisme). Nors kasacinis teismas nutraukė atsakovo restruktūrizavimo bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ši byla nutraukta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

2)      Tuo atveju, jeigu ieškovas savo teises gintų arbitraže, vien mokesčiai už ginčo nagrinėjimą arbitražine tvarka viršytų 35 000 Lt. Ieškovas nesugebėtų sumokėti šios pinigų sumos dėl sunkios turtinės padėties. Ieškovo sunkią turtinę padėtį patvirtina aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nutartimi atidėjo ieškovui ¾ žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo byloje.

3)      Viešojoje erdvėje vis dažniau pateikiama informacija apie atsakovo galimą nemokumą. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui turėtų nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Tokiu būdu arbitražo procesas taptų neperspektyvus.

4)      Teismas iš esmės pasirengė bylos nagrinėjimui teismo posėdyje. Todėl ieškinio palikimas nenagrinėto neatitinka proceso ekonomiškumo principo.

 

Atsakovas UAB „RANGA-IV“ atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1)      Ginčas tarp šalių yra kilęs iš rangos teisinių santykių, o toks ginčas gali būti sprendžiamas arbitraže (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.). Teismui neatsisakius priimti ieškinio jo priėmimo stadijoje CPK 137 straipsnio antrosios dalies 6 punkto pagrindu, atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme, teismas pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). 

2)      Šalių susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo būdo ir vietos yra galiojantis, todėl turi būti vykdomas. Ieškovo argumentai, kad jo turtinė padėtis yra sunki, neturi reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

3)      Apelianto argumentai dėl atsakovo galimo nemokumo yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti įrodymais.

4)      Kasacinis teismas atsakovo restruktūrizavimo bylą nutraukė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl to, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas byloje. Be to, nėra priežastinio ryšio tarp restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindo ir galiojančio arbitražinio susitarimo.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

 

            Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, triplike gavęs atsakovo prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo civilinio proceso tvarka, esant ieškovo arbitražiniam susitarimui su atsakovu, ieškinį pagrįstai paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Nagrinėjamo klausimo apeliacine tvarka teisingam išsprendimui gali būti reikšmingos ir aplinkybės, atsiradusios po skundžiamos nutarties priėmimo, jeigu dėl jų turi būti taikomos teisės imperatyvios normos.

Arbitražinis susitarimas yra rašytine forma sudaryta sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražu, o ne teismine tvarka (CK 1.73 str. 1 d. 5 p., 6.154 str., Komercinio arbitražo įstatymo 9 str. 1 d.). Arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, t.y. arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Sudarytas arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Be to, šalys negali arbitražinio susitarimo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jos šalims, bet ir teismui, todėl esant arbitražinei išlygai, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos. Teismas, jei į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II str. 3 d.). Arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir teismas spręsdamas ginčo priskirtinumo klausimą gali į jį neatsižvelgti, kai niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis yra akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-178/2009).

Tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas įpareigoja teismą atsisakyti priimti ieškinį, jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). Tuomet, jeigu teismas iškelia civilinę bylą ir atsakovas pareiškia prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo teisme, reikalaudamas laikytis arbitražinio susitarimo, teismas ieškinį turi palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtą po to, kai atsakovas teismui paduotame triplike pareiškė prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo civilinio proceso tvarka ir nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. nutartimi nutraukė atsakovui iškeltą restruktūrizavimo bylą (bylos Nr. 3K-3-270/2010). Teismo nutarties dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo įsiteisėjimas reiškia, kad įmonė neteko restruktūrizuojamos įmonės statuso. Tokiai įmonei reikalaujant laikytis arbitražinio susitarimo, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis, teismas turi ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.).

Aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu. Tačiau po skundžiamos nutarties priėmimo Vilniaus apygardos teismas  2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą (bylos Nr. B2-2993-578/2011). Ši nutartis apskųsta apeliacine tvarka tik dalyje dėl bankroto administratoriaus paskyrimo, ginčo dėl pagrindo iškelti bankroto bylą nėra. Pirmosios instancijos teismo nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą bet kuriuo atveju įsiteisės apeliacine tvarka išnagrinėjus ginčą dėl administratoriaus kandidatūros. Tai reiškia, kad nors atsakovas ir neįgijo bankrutuojančios įmonės statuso iki procedūrinio klausimo dėl bankroto administratoriaus paskyrimo išnagrinėjimo apeliacine tvarka, klausimas dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, turi būti perduotas į atsakovo bankroto bylą, nes teisės imperatyvi norma draudžia arbitražine tvarka nagrinėti iš bankroto teisinių santykių susijusius ginčus (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 1 d., CPK 163 str. 4 p., 34 str. 2 d. 5 p.). Šiuos procesinius veiksmus turėtų atlikti pirmosios instancijos teismas, sužinojęs apie teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimą. Tačiau vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, juos gali atlikti apeliacinės instancijos teismas. Todėl ieškovo ieškinys atsakovui dėl apmokėjimo už darbus priteisimo turėtų būti perduotas Vilniaus apygardos teismo teisėjui, nagrinėjančiam atsakovo bankroto bylą. Tam, kad būtų galima atlikti nurodytus veiksmus, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas. Priešingu atveju ieškovas turėtų reikšti analogišką kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. Tai užvilkintų procesą.

             Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus bei į tai, jog šiuo metu atsakovo bankroto byla yra Lietuvos apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinys perduotinas į atsakovo bankroto bylą, apeliacine tvarka nagrinėjamą Lietuvos apeliaciniame teisme (civilinės bylos apeliacine tvarka Nr. 2-769/2011).     

 

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti.

Ieškovo UAB „Vilmstata“ ieškinį atsakovui UAB „RANGA-IV“ dėl apmokėjimo už atliktus darbus priteisimo perduoti į Lietuvos apeliaciniame teisme esančią atsakovo UAB „RANGA-IV“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. 2-769/2010), kurią pirmąja instancija nagrinėja Vilniaus apygardos teismas (bylos Nr. B2-2993-578/2011).

 

 

Teisėjai:

Alė Bukavinienė                     Artūras Driukas                      Vigintas Višinskis