Civilinė byla Nr. e3K-3-34-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37929-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.1; 2.5.39.2.8; 3.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. Y., A. C. Y. (A. C. Y.), dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos mokėjimą, draudiko pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 105 355,66 Lt (30 513,11 Eur) draudimo išmokos, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. birželio 6 d. ji ir tretieji asmenys R. Y. ir A. C. Y. sudarė kredito sutartį Nr. 08-062598-FA, pagal kurią ieškovė suteikė tretiesiems asmenims 156 974,05 Eur kreditą būstui pirkti ir jo remontui atlikti. 2008 m. birželio 9 d. tretieji asmenys įsigijo butą už 460 000 Lt (133 225,21 Eur), jį 2008 m. birželio 17 d. hipotekos lakštu Nr. 01/1/2008/0016629 įkeitė ieškovei. 2008 m. birželio 20 d. tretieji asmenys su atsakove sudarė būsto kredito draudimo sutartį Nr. BPD043195, kuria ši apdraudė ieškovės naudai 137 569,50 Eur kredito grąžinimą, draudimo sutartyje nurodyta turto vertė – 500 000 Lt (144 810,01 Eur). Nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2008 m. liepos 15 d. ieškovė išmokėjo tretiesiems asmenims 143 072,29 Eur kreditą.
4. 2008 m. rugpjūčio 12 d. atsakovė ir tretieji asmenys pasirašė susitarimą Nr. 1 dėl draudimo sutarties pakeitimo, kuria draudimo suma padidinta iki 151 326,46 Eur, turto rinkos vertė – iki 550 000 Lt (159 291 Eur), todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė išmokėjo papildomą 8254,17 Eur kredito dalį. 2008 m. rugsėjo 11 d. atsakovė ir tretieji asmenys pasirašė susitarimą Nr. 2 dėl draudimo sutarties pakeitimo, kuria apdrausta draudimo suma padidinta iki 156 974,05 Eur, turto rinkos vertė – iki 600 000 Lt, todėl ieškovė 2008 m. rugsėjo 12 d. išmokėjo papildomą 5647,59 Eur kredito dalį.
5. 2008 m. rugsėjo 18 d. ieškovė ir tretieji asmenys sudarė susitarimą Nr. 08-062598-FA-1 dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriuo susitarta dėl papildomo 26 065,80 Eur kredito suteikimo. Kredito gavėjai ieškovei pateikė su atsakove 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarytą susitarimą Nr. 3 dėl draudimo sutarties pakeitimo, kuria draudimo suma padidinta iki 165 083,41 Eur kredito sumos, todėl ieškovė 2008 m. rugsėjo 25 d. išmokėjo papildomą 8109,36 Eur kredito dalį; iš viso buvo išmokėta 165 083,41 Eur kredito. Tačiau atsakovė atsisakė didinti draudimo sumą dėl likusios 17 956,15 Eur neišmokėtos kredito dalies, todėl ieškovė su trečiaisiais asmenimis susitarė dėl papildomų kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių – šiuo tikslu 2008 m. gruodžio 17 d. sudarė susitarimą Nr. 08-062598-FA-2 dėl buto (duomenys neskelbtini) hipotekos bei A. ir D. T. laidavimo. Kredito gavėjams pateikus papildomas užtikrinimo priemones, ieškovė 2008 m. gruodžio 24 d. išmokėjo papildomą neapdraustą 17 956,15 Eur kredito dalį.
6. Tretieji asmenys pažeidė kredito sutartį, todėl bylos šalys, siekdamos išvengti kredito sutarties nutraukimo ir pašalinti kredito sutarties pažeidimą, užtikrintą draudimo sutartimi, 2009 m. rugpjūčio 3 d. sudarė mokėjimų draudimo susitarimą Nr. BPD043195-1/434 prie draudimo sutarties, kuriuo atsakovė įsipareigojo išmokėti ieškovei 12 212,96 Eur draudimo išmoką, įvykdydama kredito sutartyje kredito gavėjų prisiimtus įsipareigojimus iki 2010 m. birželio 15 d. Kredito gavėjų prašymu buvo parduotas bankui įkeistas butas (duomenys neskelbtini) ir gautas lėšas kredito gavėjai panaudojo 2010 m. birželio 29 d. prieš terminą bankui sumokėdami 19 786,90 Eur. Sumažėjus kredito likučiui ieškovė ir tretieji asmenys 2010 m. liepos 23 d. sudarė susitarimą NR. 08-062598-FA-4, kuriame įtvirtinta, kad likusi negrąžinta kredito suma yra 158 433,67 Eur, dėl kurios galiojo draudimo sutartis su visais pakeitimais, ir nustatyta 165 083,41 Eur draudimo suma.
7. Kredito gavėjams toliau nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2012 m. balandžio 23 d. pranešimais nustatė jiems papildomą terminą iki 2012 m. gegužės 24 d. pašalinti kredito sutarties pažeidimą ir įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą. Kredito gavėjai pažeidimų nepašalino, todėl 2012 m. gegužės 24 d. kredito sutartis buvo nutraukta. 2012 m. birželio 25 d. ieškovė pranešė atsakovei apie kredito sutarties nutraukimą prieš terminą ir pateikė paraišką gauti 153 491,44 Eur dydžio draudimo išmoką. 2012 m. lapkričio 15 d. atsakovė priėmė sprendimą išmokėti ieškovei sumažintą 122 978,33 Eur draudimo išmoką UAB „Finance property“ remonto darbų sąmatos skaičiavimo ataskaitos duomenų pagrindu, nurodydama, kad tretieji asmenys ir ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių kredito panaudojimą pagal tikslinę paskirtį. Atsakovės vertinimu, ne pagal paskirtį buvo panaudota 30 473,31 Eur dydžio kredito dalis ir 39,51 Eur palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš atsakovės 30 513,11 Eur negrąžinto kredito, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Teismas nurodė, kad pagal UAB „Būsto paskolų draudimas“ Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – ir Taisyklės Nr. 004) 8.1 punktą ir 2005 m. birželio 1 d. Bendradarbiavimo sutarties (pakeista 2008 m. sausio 31 d. susitarimu Nr. 3) 13 punktą bylos šalių yra sutarta, jog ieškovė gali pateikti bet kokius dokumentus, patvirtinančius kredito panaudojimą pagal paskirtį, todėl turto vertinimo ataskaitos yra tinkami įrodymai, patvirtinantys būsto rinkos vertę.
10. 2008 m. birželio 19 d. ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo neįrengtas (dalinė apdaila), o 2008 m. rugsėjo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo įrengtas ir naudojamas. Kadangi nekilnojamojo turto vertė padidėjo per labai trumpą laiką, tai būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir remonto darbams atlikti. Taigi ieškovė tinkamai vykdė Bendradarbiavimo sutarties 13 punkte nustatytą pareigą kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį.
11. Atsakovė, prieš pasirašydama 2008 m. rugpjūčio 12 d. draudimo susitarimą Nr. 1 ir 2008 m. rugsėjo 11 d. draudimo susitarimą Nr. 2 dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo, kuriuose nurodyta didesnė įkeičiamo turto rinkos vertė, galėjo paskirti remonto darbų vertės nustatymo ekspertizę, tačiau to nepadarė, todėl veikė savo rizika, ir negali remtis aplinkybe, jog kredito lėšos nebuvo panaudotos remonto darbams atlikti (CK 6.944 straipsnio 1 dalis).
12. Atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką, todėl nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmokos dalį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 15 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą.
14. Kolegija nurodė, kad, remiantis Taisyklių Nr. 004 60.2, 60.4, 61 punktais, įvykus draudžiamajam įvykiui, turi būti pateikti visi turimi ir reikšmę turintys dokumentai, tačiau nedetalizuota, kokie konkrečiai dokumentai reikalingi būsto kredito lėšų panaudojimui pagal paskirtį pagrįsti. Šią aplinkybę pagrindžiančius dokumentus detalizuoja Bendradarbiavimo sutarties 13 punktas; šalių yra sutarta, kad ieškovė, įrodinėdama savo pareigos kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį tinkamą įvykdymą, gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad darbų sąmatoje nurodyti darbai yra atlikti (tai galėtų būti medžiagų, darbų užsakymų kopijos, sąskaitos, pavedimai), arba bet kokius kitus įrodymus, kurių visetas teiktų pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti.
15. Ieškovė pateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, kurios patvirtina ginčo buto remonto darbų atlikimo faktą, nes jose nustatytas turto vertės padidėjimas atsižvelgiant į bute atliktus remonto darbus. 2008 m. birželio 19 d. ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo neįrengtas (dalinė apdaila), o 2008 m. rugsėjo 10 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo pilnai įrengtas ir naudojamas. Atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto vertė padidėjo per labai trumpą laiką, būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir remonto darbams atlikti.
16. Atsakovė nei draudimo, nei Bendradarbiavimo sutartyje nenurodė, kokie dokumentai pagrįstų remonto atlikimą, todėl neturi teisės draudžiamojo įvykio atveju savo nuožiūra nustatyti papildomų reikalavimų dokumentams ar kitiems įrodymams arba teikti vieniems įrodymams pirmenybę prieš kitus, taip sudarydama sąlygas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Atsakovė, prieš vertindama kredito lėšų, skirtų išimtinai būsto remontui, išmokėjimą, draudimo sumą kelis kartus didino Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitų pagrindu ir laikė šiuos dokumentus pagrindžiančiais anksčiau suteikto kredito panaudojimą pagal paskirtį.
17. Atsakovė, siekdama pagrįsti savo atsisakymą mokėti dalį draudimo išmokos, pateikė į bylą UAB „Finance property“ 2012 m. lapkričio 5 d. remonto darbų sąmatos skaičiavimo ataskaitą Nr. 121011V-02, kurioje nurodoma, kad buto (duomenys neskelbtini) remonto darbų sąmatos dydis (skaičiuojant 2008 m. birželio mėnesio kainomis) yra 94 860 Lt (27 473,35 Eur), įskaitant 5073,48 Lt (1469,38 Eur) socialinio draudimo mokestį, 5954,78 Lt (1724,62 Eur) pelno mokestį, 14 470,11 Lt (4190,83 Eur) PVM. Atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sumokėti socialinio draudimo, pelno bei pridėtinės vertės mokesčiai, todėl draudimo išmoka sumažinta šių mokesčių dydžiu. Tačiau remonto darbų atlikimo faktas byloje yra įrodytas – pagal paskutinę atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą butas yra visiškai įrengtas, remonto (apdailos) darbai baigti. Nepaneigus šios aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadą, kad tretieji asmenys nesumokėjo įstatymuose nustatytų mokesčių už darbus, medžiagas. Atsakovės atsisakymas išmokėti visą draudimo išmoką remiantis išimtinai vieninteliu argumentu – įrodymų, patvirtinančių valstybės nustatytų mokesčių sumokėjimą, nebuvimu, laikytinas formaliu ir nepagrįstu, nes pats remonto darbų atlikimo faktas nėra ginčijamas, todėl laikytina, kad tretieji asmenys mokėjo mokesčius už atliktus remonto darbus. UAB „Finance property“ ataskaita nustato tik apytikrę remonto kainą, nes ataskaita parengta tik apžiūrėjus turtą, tačiau nevertinant duomenų, kokios tiksliai statybinės medžiagos buvo panaudotos, koks buvo jų kiekis, už kokią kainą jos pirktos ir kiek tiksliai buvo sumokėta už atliktus remonto darbus.
18. Kredito teikimo istorija tvirtina, kad pirmą kartą papildomas kreditas suteiktas 2008 m. rugpjūčio 13 d. ir tik po to, kai tretieji asmenys ieškovei įrodė turto vertės padidėjimą nuo 500 000 Lt (144 810,01 Eur) iki 550 000 Lt (159 291 Eur) (padidėjimą patvirtina 2008 m. rugpjūčio 11 d. UAB „ŽIA valda real estate“ turto vertinimo ataskaita). Antrą kartą papildomas kreditas išmokėtas, kai bankui buvo pateikta UAB „Orem“ 2008 m. rugsėjo 10 d. Turto vertinimo ataskaita, patvirtinanti turto vertės padidėjimą nuo 550 000 Lt (159 291 Eur) iki 600 000 Lt (173 772,01 Eur). Šioje ataskaitoje nurodyta, kad apdailos darbai yra baigti, butas yra visiškai įrengtas ir naudojamas. Nuo pirmojo turto vertinimo vien atlikus remonto darbus turto vertė padidėjo net 100 000 Lt (28 962 Eur). Nors turto vertė nebūtinai yra lygi remonto darbų kainai, tačiau remonto darbai laikytini vieninteliu pagrindu, pakeitusiu turto vertę, nes turto vertinimo ataskaitos buvo atliekamos per labai trumpą laikotarpį ir rinkos kainos buvo stabilios. Ieškovė papildomą kredito dalį išmokėdavo retrospektyviai atliktiems remonto darbams finansuoti, t. y. būdavo refinansuojamos trečiųjų asmenų atliktos investicijos į buto remonto darbą. Banko veiksmai išduodant papildomą kreditą taip pat patvirtina ir tinkamą pareigos prižiūrėti kredito naudojimą pagal paskirtį vykdymą, nes bankas papildomą kreditą teikdavo tik gavęs įrodymų, kad lėšos turto vertei didinti buvo investuotos tinkamai.
19. Kolegija sprendė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių kredito lėšų panaudojimą ginčo buto remonto darbams atlikti. Draudimo sutartyje nenurodžius baigtinio konkrečių ir draudikui priimtinų dokumentų sąrašo, kurių pagrindu atsakovė be papildomų ginčų galėtų draudimo sutartyje nustatytais terminais išmokėti visą draudimo išmokos sumą, atsisakymas išmokėti ginčo draudimo sumą laikytinas nepagrįstu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – įpareigoti ieškovę grąžinti 2015 m. liepos 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 972 sumokėtą sumą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, eliminuodamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis, 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014). Kadangi kredito sutartyje nurodyta, kad kreditas skirtas būstui pirkti ir remontuoti, tai visas suteiktas kreditas turėjo būti naudojamas pagal šią paskirtį. Nagrinėjamu atveju dalis pagal kredito sutartį gautų lėšų (būstui remontuoti) buvo panaudota ne pagal joje nustatytą paskirtį, kasatorė tokios rizikos neprisiėmė (CK 6.994 straipsnis), todėl pagrįstai nustatė nedraudžiamąjį įvykį Taisyklių Nr. 004 8.1 punkto pagrindu.
2. Kasatorės, kaip būsto kreditus draudžiančios įmonės, veikla yra siejama tik su kreditų, skirtų būstui pirkti, statyti, rekonstruoti ar remontuoti, draudimu ir Taisyklių Nr. 004 8.1 punktas nustatytas remiantis imperatyviosiomis teisės aktų normomis. Kasatorė yra viešas juridinis asmuo (CK 2.34 straipsnio 2 dalis), nes veikia Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl būsto paskolų draudimo bendrovės“ pagrindu. Šio nutarimo 2 punkte nustatyta, kad atsakovė turi teisę drausti tik su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti arba daugiabučiams namams modernizuoti. Taisyklių Nr. 004 8.1 punktas (ieškovės pareiga kontroliuoti lėšų panaudojimą pagal paskirtį) įtvirtintas siekiant nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų nuostatų ir viešojo intereso, nes kasatorės savininkė yra valstybė. Kasatorė teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014). Šis draudimas negali apsaugoti bankų nuo visų galimų rizikų teikiant būsto kreditus, taip pat ir susijusių su kredito lėšų panaudojimu ne pagal tikslinę paskirtį. Kasatorė nedalyvauja bankams sprendžiant, ar finansuoti konkretaus būsto įsigijimo sandorį, ar suteikti kreditą (jo dalį) būsto remonto darbams atlikti. Kasatorė tik nusprendžia, ar sudaryti konkrečią būsto paskolos draudimo sutartį, jei yra tam būtinos prielaidos, tačiau pagal Taisyklių Nr. 004 8.1 punktą, prieš priimdama sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, kasatorė turi pareigą aiškintis, ar visas suteiktas būsto kreditas buvo panaudotas pagal jo tikslinę paskirtį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).
3. Teismai tinkamai neįvertino draudiko, draudėjo ir naudos gavėjo teisių ir pareigų apimties sudarant draudimo sutartį ir administruojant įvykį, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju (Draudimo įstatymo 95 straipsnis, CK 6.191 straipsnio 5 dalis, 6.1007 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.987 straipsnio, 6.994 straipsnio 1 dalies, 6.997 straipsnio normas, galima išskirti draudimo sutarties sudarymo etapą, kurio metu sutarties šalys įgyja teises ir pareigas, draudikas įvertina ir prisiima draudimo riziką, ir teisės į draudimo išmoką atsiradimo etapą, kai įvyksta draudžiamasis įvykis kaip draudiko prisiimtos rizikos realizavimosi pasekmė (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14, 20, 27 dalys, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis ir 96 straipsnis). Draudimo teisiniai santykiai skirstomi į du atskirus procesus: draudimo sutarties sudarymą (jos sąlygų keitimą), kai yra prisiimama draudimo rizika ir negali būti žinoma, ar draudžiamasis įvykis įvyks, ir draudžiamojo įvykio administravimą, kai yra privalomai tiriama, ar įvykis priskirtinas prie draudžiamųjų įvykių, jeigu taip, tai nustatomi žalos ir draudimo išmokos dydžiai. Kasatorė, sudarydama draudimo sutartį su trečiaisiais asmenimis (ji vėliau buvo keičiama), neturėjo pareigos vertinti aplinkybių, susijusių su draudimo išmokos mokėjimu, įskaitant ir tai, ar yra įvykęs draudžiamasis įvykis, ar jis įvyks. Teismai nepagrįstai vertino priešingai – nurodė, kad tie patys dokumentai, kurie buvo naudojami sudarant ir keičiant draudimo sutartį (vertinant prisiimamą riziką), turi būti laikomi priimtinais ir pakankamais dokumentais priimant sprendimą dėl draudimo išmokos.
4. Remiantis CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, 6.1001 straipsnio 1 dalimi sudarant draudimo sutartį (ją keičiant) yra svarbu įsitikinti, kad draudimo sutartyje nurodoma draudimo suma (šiuo atveju – kredito suma) neviršytų turtinės rizikos vertės (šiuo atveju už kreditą perkamo buto vertės). Taigi turtas buvo vertinamas tik draudimo sutarties vertei (maksimaliai sumai) nustatyti, bet ne patvirtinti, kad bute jau atlikti remonto darbai, nurodyti jų mastą. Bankai, vykdydami paskolų teikimo veiklą, pasitelkia kredito dydžio ir įkeisto turto rinkos vertės santykį, kuriuo grindžia maksimalios leistinos kredito sumos ir įkeičiamo turto rinkos vertės santykio rodiklį. Šio rodiklio svarba hipotekiniam kreditavimui yra įteisinta Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintuose privalomo pobūdžio Atsakingojo skolinimo nuostatuose. Kasatorė neturėjo teisės atlikti išankstinį draudžiamojo įvykio buvimo vertinimą.
5. Teismai nepagrįstai sprendė, kad Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma reikalauja draudimo sutartyje numatyti baigtinį sąrašą dokumentų, kurių pagrindu draudikas galėtų priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Teismai neįvertino, kad sudarant draudimo sutartį nežinoma, ar bus įvykis, kuris būtų pripažintas draudžiamuoju. Kadangi draudžiamasis įvykis yra draudimo sutartyje nurodomas su draudimo rizika priežastiniu ryšiu susijęs atsitikimas, tai draudimo sutartyje objektyviai neįmanoma pateikti baigtinio  sąrašo dokumentų, reikalingų įvykiui, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, tirti. Šią išvadą patvirtina ir kitos Draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatos. Aiškinant priešingai, nebūtų reikalingas įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, tyrimo reglamentavimas, įtvirtintas Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1–4 dalyse, nes tokiu atveju draudikas negalėtų savarankiškai tirti įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybių ir pasekmių, savarankiškai rinkti informacijos, kreiptis į teisėsaugos institucijas, ekspertus ir pan., turėtų apsiriboti tik formaliu įvertinimu, ar pateiktas baigtinis konkrečių dokumentų sąrašas, jei taip – visais atvejais priimti sprendimą išmokėti draudimo išmoką. Kadangi kiekvienas įvykis yra individualus ir šalims, sudarančioms draudimo sutartį, iš anksto negali būti žinomos jo aplinkybės, tai Taisyklėse Nr. 004 (60.2, 60.4 punktai) nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami kasatorei (dokumentai ir informacija, susiję su draudėjo įsipareigojimų bankui nevykdymu, taip pat dokumentai, kuriuose nurodytos įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybės ir pasekmės ir kurie yra būtini draudimo išmokos dydžiui nustatyti). Pagal teismų formuojamą praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1559-603/2015), kai būsto kreditas yra skirtas būstui statyti, rekonstruoti ar remontuoti, laikoma, kad bankas įvykdė savo pareigą kontroliuoti (Bendradarbiavimo sutarties 13 punktas) būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį, jei statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbų sąmatoje nurodyti statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbai, už kuriuos buvo sumokėta būsto kredito lėšomis, yra atlikti arba yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti.
6. Bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta Taisyklių Nr. 004 pagrindu, jos sąlygos šalių derintos derybų būdu ir individualiai aptartos (Bendradarbiavimo sutarties 33 punktas). Bendradarbiavimo sutarties 4.4.1 punkte nustatyta, kad kaip viena iš esminių būsto kreditavimo sutarties sąlygų turi būti nurodytas būsto kredito gavėjo įsipareigojimas naudoti būsto kreditą pagal būsto kreditavimo sutartyje nurodytą paskirtį, o 13 punkte įtvirtinta banko pareiga kontroliuoti, kad bendrovėje apdrausti kreditai būtų naudojami pagal būsto kreditavimo sutartyje nurodytą paskirtį. Užtikrindama šios sąlygos įgyvendinimą ieškovė kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.2 punkte nustatė, kaip šią pareigą vykdys ir ką kredito gavėjai turės jai pateikti, t. y. apsibrėžė dokumentus, kuriuos kredito gavėjai privalės pateikti, tačiau nagrinėjant bylą šie dokumentai pateikti nebuvo. Taigi neaišku, kaip bankas kontroliavo tikslinio kredito, skirto remontui, panaudojimą. Teisės aktai numato aktyvų kreditoriaus vaidmenį užtikrinant kredito panaudojimą pagal tikslinę paskirtį (CK 6.877 straipsnio 1, 2 dalys, 6.883 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1162 „Dėl Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 16 punktas). Nors kasatorė, ieškovė ir tretieji asmenys nebuvo pasirašę vienos sutarties, tiesiogiai nustatančios jų teises ir pareigas vienas kitam, tačiau visas šalis neabejotinai sieja teisiniai santykiai, kurie saisto šalis tam tikromis teisėmis ir įsipareigojimais viena kitai. Bendradarbiavimo sutarties 13 punkte įtvirtinta nuostata apibrėžia, kokiais duomenimis įrodinėjama (koreliuojant su kreditavimo sutarties 3.2 punktu), kad apdraustas būsto kreditas buvo naudojamas pagal kredito sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį.
7. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašo draudimo išmokos ir yra įsipareigojusi vykdyti kredito sutarties kontrolę, taip pat į įrodinėjimo procese galiojantį principą, kad įrodyti turi tas kuris teigia, o ne tas, kuris neigia (CPK 178 straipsnis), būtent ieškovė, turinti pareigą kontroliuoti kredito panaudojimą (Bendradarbiavimo sutarties 13 punktas), privalėjo įrodyti ir pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius kredito dalies, skirtos remontui, panaudojimą pagal tikslinę paskirtį. Teismai vadovavosi tik vieninteliu byloje esančiu įrodymu – turto vertinimais, tačiau šie dokumentai nėra skirti remonto darbams (buto apdailos darbų) įvertinti, nes jų prigimtis ir paskirtis parodo tik turto rinkos vertę (kainą) (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punktas). Su tokia pozicija iš esmės įrodymų tyrimo stadijoje sutiko ir pirmosios instancijos teismas, tenkindamas 2014 m. vasario 19 d. kasatorės prašymą skirti ekspertizę, tačiau ji nebuvo atlikta. Tai reiškia, kad, nesant įrodymų, patvirtinančių, ar buvo atlikti remonto darbai ir, jei taip, tai kokiu mastu, kasatorei nepagrįstai buvo nustatyta pareiga mokėti draudimo išmoką. Taigi teismai pažeidė CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatytą ekspertizės paskirtį, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės atsiliepimą į kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl draudiko pareigos įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką

22. Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi draudimo sutarties pasirašymo metu, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.) 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., byla Nr. 3K-3-536/2007; 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. personalinė įmonė v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010; kt.).
24. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014).
25. 2008 m. birželio 20 d. kasatorė su trečiuoju asmeniu R. Y. sudarė draudimo sutartį dėl pastarosios kaip draudėjos prievolės naudos gavėjui – bankui grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka draudimo. Pagal draudimo polisą draudimo sutarties pagrindas – Būsto kredito draudimo taisyklės Nr. 004, kurių 8.1 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas įvykis, kai būsto kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, nurodytą būsto kreditavimo sutartyje. Banko ir trečiųjų asmenų 2008 m. birželio 6 d. (su vėlesniais pakeitimais) kredito sutartyje nustatyta, kad kreditas suteiktas butui su (be) priklausiniais (duomenys neskelbtini) įsigyti ir buto apdailai atlikti.
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“ 2.1.1 punktu nustatė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudžia su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių Lietuvos Respublikoje nustatytąja tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti.
27. Nagrinėjamos bylos šalys 2005 m. birželio 1 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį (keista 2008 m. sausio 31 d. susitarimu Nr. 3), kurios 2.1 punktu kasatorė įsipareigojo drausti būsto kreditus vadovaudamasi draudimo taisyklėmis, o 2.2 punktu įsipareigojo būsto kredito draudimo sutartimi užtikrinti viso negrąžinto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais ir palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nustatytą terminą grąžinimą. Bendradarbiavimo sutarties 13 punktu bankas įsipareigojo kontroliuoti, kad atsakovės apdrausti būsto kreditai būtų naudojami pagal būsto kreditavimo sutartyje nurodytą paskirtį; šalys nustatė, kad tais atvejais, kai būsto kreditas yra skirtas būstui statyti, rekonstruoti ar remontuoti, yra laikoma, kad bankas įvykdė savo pareigą kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį, kai statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbų sąmatoje nurodyti statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbai, už kuriuos buvo sumokėta būsto kredito lėšomis, yra atlikti ir yra pateikti tai įrodantys dokumentai arba yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti. Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesutarė, kokius konkrečiai įrodymus bankas turėjo pateikti kasatorei kaip draudikei tam, kad ši galėtų spręsti, jog tretiesiems asmenims suteiktas kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį – buto apdailai atlikti (dėl lėšų panaudojimo butui įsigyti ginčas tarp šalių nėra kilęs).
28. Draudimo įstatymo 82 straipsnio, reglamentuojančio draudimo išmokos mokėjimą, 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi draudimo sutarties pasirašymo metu, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.) nustatyta, kad: draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; draudiko reikalavimu minėti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Taigi pagal šią teisės normą draudimo sutartyje privalo būti nurodytas dokumentų, pateiktinų draudikui, sąrašas. Pastarosios nuostatos paskirtis – išviešinti draudiko poziciją draudėjui, kitiems suinteresuotiems asmenims, kokius dokumentus jis laikys reikšmingais sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, informuoti draudėją apie tai, kokius dokumentus šis turi turėti, rinkti ir išsaugoti tam, kad įvykus draudimo rizikai galėtų pateikti draudikui, pagrįsdamas draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, išvengti netikėto (siurprizinio) draudiko elgesio.
29. Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 60.2 punkte nustatyta, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjas privalo pateikti draudikui visus su draudžiamuoju įvykiu susijusius dokumentus ir informaciją, o 61 punktu naudos gavėjas įpareigojamas šių taisyklių nustatyta tvarka ir terminais pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį ir pateikti visą jo prašomą informaciją bei kreiptis dėl draudimo išmokos, nurodoma, kad šios pareigos nesilaikymas turi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Kasatorės ir trečiojo asmens R. Y. pasirašytame draudimo liudijime, Būsto kredito draudimo taisyklėse Nr. 004, kuriose nustatytos draudimo sutarties sąlygos yra sudėtinė kasatorės ir trečiojo asmens R. Y. draudimo sutarties dalis, nėra detalizuota, kokie konkrečiai dokumentai pateiktini draudikui pagrindžiant, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Tai teikia pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju draudikas nesilaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 1 dalies imperatyvaus reikalavimo, jog draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Kadangi Būsto kredito draudimo taisyklės Nr. 004, draudimo liudijimas yra parengti kasatorės, tai ji, šiuose dokumentuose apskritai neįvardijusi jokių konkrečių jai, sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, pateiktinų dokumentų, negali reikalauti, kad fakto dėl būsto kredito lėšų panaudojimo pagal paskirtį egzistavimas būtų draudėjo ir (arba) naudos gavėjo patvirtinamas tik tam tikrais konkrečiais dokumentais, kurių draudimo sutartimi draudėjas nebuvo įsipareigojęs turėti, rinkti ir išsaugoti.
30. Bendradarbiavimo sutartimi bankas, vykdydamas būsto kredito panaudojimo kontrolę, taip pat nebuvo įsipareigojęs pateikti kasatorei konkrečių dokumentų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal Bendradarbiavimo sutartį bankas, įrodydamas savo pareigos kontroliuoti būsto kredito panaudojimą pagal paskirtį tinkamą vykdymą, turi teisę pateikti: 1) įrodymus, patvirtinančius darbų sąmatoje nurodytų darbų atlikimo faktą, arba 2) bet kokius kitus įrodymus, kurių visetas teiktų pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti. Taigi iš esmės bankui yra suteikta teisė teikti bet kokius dokumentus, kurie pagrįstų kredito panaudojimo faktą ir paskirtį. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar kredito lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį – buto remontui, taip pat ar kasatorė turėjo pagrindą konstatuoti nedraudžiamąjį įvykį ir atsisakyti išmokėti bankui dalį draudimo išmokos, yra svarbus į bylą pateiktų įrodymų, pagrindžiančių atliktus buto remonto darbus ir jų vertę, vertinimas.
31. Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi kasatorės sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo priėmimo metu, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.) 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kadangi kasatorė nei draudimo liudijime ir Būsto kredito draudimo taisyklėse, nei Bendradarbiavimo sutartyje nenurodė, kokie konkrečiai dokumentai pagrįstų buto remonto atlikimą, tai teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neturėjo teisės draudžiamojo įvykio atveju savo nuožiūra nustatyti papildomų reikalavimų dokumentams ar kitiems įrodymams arba teikti nepagrįstą pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus, taip siekdama pagrįsti atsisakymą išmokėti visą draudimo išmoką.
32. Kasatorė, atsisakydama ieškovei (naudos gavėjai pagal draudimo sutartį) išmokėti dalį draudimo išmokos, rėmėsi Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 8.1 punktu, teigdama, kad dalis pagal kredito sutartį gautų lėšų, trečiųjų asmenų gautų būsto remontui, buvo panaudota ne pagal šią paskirtį, kad kasatorė tokios rizikos neprisiėmė, todėl konstatavo nedraudžiamąjį įvykį. Tokią poziciją kasatorė grindė tuo, kad ieškovė nevykdė pareigos kontroliuoti tretiesiems asmenims suteikto kredito naudojimo pagal paskirtį, nes nepateikė dokumentų, pagrindžiančių kredito panaudojimą pagal tikslinę paskirtį; ieškovės pateiktas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas kasatorė vertino kaip nepakankamas, nurodė, kad jos buvo naudojamos tik sprendžiat dėl draudimo sutarties sudarymo ir keitimo.
33. Bylą nagrinėję teismai sprendė priešingai – kad bankas vykdė pareigą kontroliuoti būsto kredito lėšų panaudojimą, kad ieškovės pateikti įrodymai – nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos – patvirtina ginčo buto remonto darbų atlikimo faktą ir tai, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir remonto darbams atlikti. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta šią teismų išvadą.
34. Ieškovė, turėdama tikslą pagrįsti kredito gavėjams išmokėtų lėšų panaudojimą pagal paskirtį – remontui atlikti – pateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, kurios patvirtina buto remonto darbų atlikimo faktą, dėl to nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitose yra nustatytas turto vertės didėjimas atsižvelgiant į bute atliktus remonto darbus. 2008 m. birželio 19 d. ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo neįrengtas (dalinė apdaila), o 2008 m. rugsėjo 10 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad vertinamas butas apžiūros ir vertinimo dieną buvo visiškai įrengtas ir naudojamas. Pagal pateiktas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas pirmą kartą vertinant turtą nustatyta 500 000 Lt (144 810,01 Eur) buto vertė, atlikus remonto darbus, padidėjo 100 000 Lt (28 962 Eur). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buto remonto darbai laikytini vieninteliu pagrindu, dėl kurio pasikeitė buto vertė pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, nes jos atliktos per labai trumpą – mažiau kaip trijų mėnesių laikotarpį. Taigi teisėjų kolegija laiko pagrįstomis teismų išvadas, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir remonto darbams atlikti.
35. Kasatorė nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sumokėti mokesčiai, todėl draudimo išmoka mažintina. Reikalavimas ieškovei pateikti įrodymus, patvirtinančius mokesčių sumokėjimą, nei draudimo sutartyje ir Būsto kredito draudimo taisyklėse Nr. 004, nei Bendradarbiavimo sutartyje nenustatytas, o remonto darbų atlikimo faktas byloje įrodytas. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad, kredito gavėjams atliekant buto remontą, nebuvo mokami mokesčiai valstybei už atliktus darbus, įsigytas prekes, nors, minėta, būtent kasatorė privalo byloje įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nustatė, kad kasatorės į bylą pateiktoje UAB „Finance property“ ataskaitoje nurodyta tik apytikrė remonto kaina (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
36. Dėl banko pareigos kontroliuoti kredito panaudojimą pagal paskirtį teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė papildomą kredito dalį išmokėdavo kredito gavėjams retrospektyviai atliktiems remonto darbams finansuoti, t. y. būdavo refinansuojamos trečiųjų asmenų atliktos investicijos į buto remonto darbą. Tokią išvadą patvirtina Kredito sutarties 3.2 punkto formuluotė – nustatyta, kad bankas kreditą išmoka kredito gavėjams pateikus mokėjimo pavedimus, kitus banko nurodytus dokumentus ir Specialiojoje dalyje nurodytą kredito paskirtį pagrindžiančius bankui priimtinus dokumentus (nekilnojamojo turto įsigijimo sutartis, statybos (rekonstrukcijos) darbų atlikimo sutartis, atliktų statybos (rekonstrukcijos) darbų perdavimo–priėmimo aktus, medžiagų ir (ar) inžinerinės įrangos įsigijimo sutartis, sąskaitas faktūras ir kt.). Taigi nekilnojamojo turto įvertinimas prieš išduodant papildomą kreditą patvirtina, kad bankas vykdė Bendradarbiavimo sutarties 13 punkte įtvirtintą pareigą kontroliuoti kredito naudojimą pagal paskirtį.
37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė savo teisę gauti visą draudimo išmoką pagal trečiojo asmens R. Y. su kasatore sudarytą draudimo sutartį naudos gavėjo naudai, o kasatorė neįrodė nedraudžiamojo įvykio pagal Būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 8.1 punktą ir šiuo pagrindu atsisakymo išmokėti dalį draudimo išmokos ieškovei pagrįstumo (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis, CPK 78 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. S. L.-T., bylos Nr. 3K-3-80-611/2016; kt.).
38. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos pakeisti ar panaikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalies).
39. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrindžiantys CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimo, pernelyg abstraktūs, neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, neteisingai interpretuojantys apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl teisėjų kolegija dėl jų detaliau nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Antanas Simniškis

                                                                      Janina Stripeikienė