Administracinė byla Nr. eA-2021-556/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05799-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. R. H. P. (S. R. H. P.) ir C. O. C. G. (C. O. C. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. R. H. P. ir C. O. C. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjai S. R. H. P. ir C. O. C. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 10K-4595 „Dėl tarpininkavimo rašto pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti jų prašymą.
2. Pareiškėjai paaiškino, jog jie 2021 metais išvyko iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – dėl persekiojimo grėsmės ir negali į ją sugrįžti, 2023 m. gegužės mėn. jiems buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų mažamečiai vaikai A. R. C. H. (A. R. C. H.) ir A. O. C. H. (A. O. C. H.) liko gyventi kilmės valstybėje. Pareiškėjai, siekdami pasinaudoti šeimos susijungimo teise, 2023 m. kovo 24 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti tarpininkavimo raštą anglų kalba (duomenys neskelbtini) dėl vienkartinės D vizos išdavimo, kuriame būtų nurodyta, jog, jų vaikams atvykus, jiems bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, vaikus kelionėje lydės pareiškėjo motina. Pareiškėjų nuomone, atsakovas Raštu nepagrįstai atsisakė tenkinti jų prašymą, tuo pažeidė pareiškėjų vaikų interesus, pareiškėjų teisę į šeimos susijungimą
3. Pareiškėjai, apžvelgę vaiko teisių apsaugos reglamentavimą, tvirtino, kad pareiškėjų vaikų interesas gyventi šeimoje nekelia abejonių, o Raštas, kuriame atsisakoma ginti šį interesą, yra neteisėtas. Pareiškėjai, apžvelgę teisės normas, reguliuojančias teisę į šeimos susijungimą, be kita ko, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB) 13 straipsnį, teigė, kad atsakovas, atsisakydamas patenkinti jų prašymą, pažeidė minėtoje teisės normoje įtvirtintą reikalavimą sudaryti visas sąlygas gauti reikiamas vizas. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie galės pateikti prašymą išduoti jų vaikams leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tik tada, kai jų vaikai bus teisėtai atvykę į Lietuvą. Tam, kad pareiškėjų vaikai galėtų teisėtai atvykti į Lietuvą, jie privalo gauti Šengeno arba nacionalinę vizą. Kadangi pareiškėjų kilmės valstybėje nėra Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės, jų vaikams negali būti išduota nacionalinė viza atvykti šeimos susijungimo tikslu, todėl pareiškėjai turi pateikti dokumentus Lietuvos Respublikai atstovaujančiai kitos Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Atsakovui atsisakant tarpininkauti, pareiškėjai negali atlikti reikiamų veiksmų vizoms gauti, todėl atsakovas įpareigotinas sudaryti visas sąlygas reikiamoms vizoms gauti. Pareiškėjai akcentavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog pabėgėlių prašymai, susiję su šeimos susijungimu, turi būti išnagrinėti greitai, atidžiai ir su ypatingu rūpestingumu.
4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.
5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų prašomo tarpininkavimo rašto išdavimas kaip Departamento funkcija nėra numatytas jokiame nacionaliniame teisės akte. Departamentas neturi pareigos įsipareigoti ir laiduoti už pareiškėjų vaikus, juo labiau už pareiškėjo motiną. Departamentas taip pat negali įsipareigoti, jog pareiškėjų skunde nurodytiems asmenims bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nes toks dokumentas išduodamas atlikus teisės aktuose nustatytas procedūras ir įvertintus Departamentui pateiktus dokumentus.
6. Atsakovas paaiškino, jog nuo 2023 m. sausio mėn. užsieniečiams, esantiems ne Lietuvos Respublikoje, atsirado galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi per Departamento pasirinktą išorės paslaugų tiekėją – „VFS Global“. Nors pareiškėjų kilmės valstybėje ši paslauga neteikiama, ji teikiama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė duomenų apie pasikreipimą į minėtose valstybėse esančius išorės paslaugų tiekėjus, siekiant gauti savo vaikams leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad jis neturi kompetencijos ir galimybės įvertinti dabartinę pareiškėjų vaikų situaciją, kadangi jie yra ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog visos valstybės turi imtis reikiamų priemonių, siekdamos, kad vaikai galėtų gyventi kartu su savo tėvais ir kad jiems būtų užtikrinta ir suteikta derama apsauga ir parama, manytina, jog pareiškėjų vaikų atskyrimas nuo pareiškėjų galbūt neatitinka tarptautinės praktikos ir geriausių vaikų interesų.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjų S. R. H. P. ir C. O. C. G. skundą.
9. Teismas nustatė, kad:
9.1. Departamento 2023 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 23M42645 pareiškėjams buvo suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.
9.2. Pareiškėjų mažamečiai vaikai A. R. C. H. ir A. O. C. H. gyvena kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini).
9.3. Pareiškėjai 2023 m. kovo 24 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu, prašydami išduoti tarpininkavimo raštą anglų kalba (duomenys neskelbtini) dėl vienkartinės D vizos išdavimo, kuriame būtų nurodyta, kad pareiškėjų mažamečiai vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslu ir kad atvykus jiems bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat kad pareiškėjų vaikus kelionėje lydės pareiškėjo motina, ji nesiekia šeimos susijungimo.
9.4. Departamentas 2023 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 10K-4595 netenkino pareiškėjų prašymo, teigdamas, jog jis netarpininkauja ir neišduoda tarpininkavimo raštų dėl vizų išdavimo.
10. Teismas apžvelgė ginčui aktualias 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodoma vienkartinė (D) viza buvo apibrėžta Įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2021 m. kovo 1 d.). Pagal Įstatymo 17 straipsnio redakciją, įsigaliojusią 2021 m. kovo 1 d., nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pareiškėjų nurodoma „vienkartinė D viza“ laikytina nacionaline viza.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie pateiktą prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (Aprašo 70.11 p.). Taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjų vaikų buvo priimtas Departamento sprendimas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (Aprašo 70.111 p.). Taigi, pareiškėjų vaikai nepatenka į Aprašo 70 punkte nurodytą atvejį, kai išduodama nacionalinė viza.
12. Teismas akcentavo, kad, pagal Aprašo 67 straipsnį, dokumentai nacionalinei vizai gauti pateikiami Lietuvos vizų tarnybai užsienyje toje valstybėje, kurioje teisėtai gyvena prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, arba per tokioje valstybėje esantį išorės paslaugų teikėją. Kaip teisingai nurodė patys pareiškėjai, jų kilmės valstybėje nėra Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog susidariusioje situacijoje atsakovas pagrįstai nurodė pareiškėjams galimybę kreiptis dėl Šengeno vizos išdavimo. Lietuvos Respublikai konsulinės pagalbos klausimais ir išduodant vizas atstovauja (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjų vaikai turi galimybę kreiptis į šią ambasadą dėl Šengeno vizos išdavimo.
13. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Aprašo 2 priedo, rėmimo ir (arba) asmens apgyvendinimo formą gali pateikti asmenį į valstybę narę (šiuo atveju – Lietuvą) kviečiantis fizinis arba juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju savo nepilnamečius vaikus ir juos lydintį asmenį į Lietuvą kviečia pareiškėjai, todėl rėmimo ir (arba) asmens apgyvendinimo formą (rėmimo raštą) turi pateikti būtent pareiškėjai, o ne atsakovas. Teismas, apžvelgęs Aprašo 101 punkto nuostatas, reglamentuojančias tarpininkavimo rašto išdavimą, pakartotinai pabrėžė, jog Departamentas nėra asmuo, kviečiantis ir priimantis pareiškėjų vaikus.
14. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė trečiųjų šalių piliečių teisė, ji yra ne suteikiama automatiškai, o įgyjama tada, kai asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tam, kad pareiškėjų vaikams būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, turi būti atliekamos teisės aktuose nustatytos procedūros, visų pirma, pateikiamas prašymas. Departamentas, negavęs prašymo ir kitų reikiamų dokumentų, negali įsipareigoti garantuoti kitos valstybės institucijai, kad pareiškėjų vaikai vyksta į Lietuvą šeimos susijungimo tikslu.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams prašomą tarpininkavimo raštą. Atsakovas, atsisakęs išduoti tarpininkavimo raštą, išaiškino pareiškėjams, kokių veiksmų jie gali imtis, bei pateikė nuorodą su detalia informacija, kaip interneto svetainėje www.migracija.lt susirasti informaciją apie tarpininkavimo rašto (kvietimo) pateikimą. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo atsiliepime į skundą pateiktą papildomą informaciją apie galimybę pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją ir į tai, kad pareiškėjai nepateikė duomenų apie pasikreipimą į kitose valstybėse esančius išorės paslaugų teikėjus.
16. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Departamento nuostatai) 10 punkte įtvirtintas Departamento funkcijas, sutiko su atsakovo argumentais, kad Departamentas netarpininkauja ir neišduoda tarpininkavimo raštų dėl vizų išdavimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kokia nors forma kreipėsi dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo jų nepilnamečiams vaikams, todėl Departamentas nesprendė šio klausimo, nepriėmė dėl jo jokio sprendimo, ir jis negali būti įpareigotas nurodyti tokią informaciją. Atsakovas, vadovaudamasis Departamento nuostatų 10.29 punktu, išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir priėmė pagrįstą sprendimą (Raštą).
17. Teismas, atsakydamas į kitus pareiškėjų argumentus, nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovas patenkino pareiškėjų prašymą susijungti su šeima ir kad nagrinėjamu atveju taikytinos Direktyvos 2003/86/EB 13 straipsnio nuostatos. Pareiškėjų argumentai, kad atsakovas pažeidė jų ir jų nepilnamečių vaikų teisę į šeimą, uždraudė pareiškėjams įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, pažeidė jų vaikų interesą gyventi šeimoje, yra atmestini, kadangi atsakovas Rašte nesprendė pareiškėjų (jų nepilnamečių vaikų) prašymo susijungti su šeima. Rašte buvo sprendžiamas tik pareiškėjų prašymas pateikti (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo raštą anglų kalba, kuriame būtų nurodyta, kad pareiškėjų vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslais, kad jiems atvykus bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, bei kad su pareiškėjų vaikais vyksta pareiškėjo motina, kuri nesiekia šeimos susijungimo. Teismo vertinimu, Departamentas tokia informacija nedisponuoja ir jis negali jos nei patvirtinti, nei paneigti.
18. Teismas nusprendė, kad pareiškėjų išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Raštą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmestinas, buvo netenkintas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
19. Pareiškėjai S. R. H. P. ir C. O. C. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą ir tenkinti jų skundo reikalavimus, taip pat prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl teisės aktų nuostatos, nustatančios, kad teisė į šeimos susijungimą įgyvendinama pateikiant prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo teisėtai esant Lietuvos Respublikos teritorijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, suderinamumo su Europos Sąjungos teisės normomis, įtvirtinančiomis teisę į šeimos susijungimą.
20. Pareiškėjai iš esmės pakartoja savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, kad be atsakovo išduoto tarpininkavimo rašto jie neturi galimybės įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą arba ši galimybė tampa nepagrįstai komplikuota, ir tvirtina, kad teismas neišnagrinėjo jų argumentų. Jų nuomone, interneto svetainės, kurioje galima rasti informaciją apie tarpininkavimo rašto (kvietimo) pateikimą, nurodymas negali būti laikomas tinkamu vaiko interesų gynimu ir sąlygų šeimos susijungimui sudarymu. Pareiškėjai neprašo Departamento pateikti nustatytos formos kvietimą, kaip jis apibrėžtas Aprašo 101 punkto 1 dalyje, bet prašo tarpininkauti ginant vaikų teises ir užtikrinant šeimos susijungimą, konkrečiai – informuoti (duomenys neskelbtini) apie pareiškėjų vaikų ir pareiškėjo motinos vykimo į Lietuvą tikslą ir paprašyti jos pagalbos. Pareiškėjai mano, kad tiek argumentas dėl jų vaikų galimybių pateikti dokumentus kitose valstybėse, tiek argumentas dėl pareiškėjų nepasikreipimo dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi jų vaikams Lietuvoje išdavimo, yra nepagrįsti, nes Įstatymas nenumato tokių galimybių, t. y. pagal Įstatymą, prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti paduodamas tik esant teisėtai Lietuvoje arba Lietuvos diplomatinėje atstovybėje. Be to, pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, jog susiklosčiusioje situacijoje netaikytinos Direktyvos 2003/86/EB 13 straipsnio nuostatos. Pareiškėjai išreiškia abejones dėl Įstatymo nuostatų, apribojančių jų vaikų galimybę teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą tuo atveju, kai kilmės valstybėje negali būti pateiktas prašymas išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo atveju, suderinamumo su Europos Sąjungos teisės normomis. Pareiškėjai taip pat teigia, kad teismas visiškai nenagrinėjo jų argumentų, susijusių su vaikų teisėto intereso gynimu, ignoravo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius išvadą.
21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.
22. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Atsakovas papildomai pažymi, jog nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai yra persekiojami nurodytose kitose valstybėse, kuriose jų vaikai galėtų pasinaudoti išorės paslaugų teikėjų paslaugomis, arba kad pareiškėjų vaikai negali nuvykti į nurodytas kitas valstybes ir pateikti jose reikiamus dokumentus, taip įgyvendindami teisę į šeimos susijungimą (tokiu atveju pareiškėjų vaikai į Lietuvą atvyktų jau turėdami galiojantį leidimą gyventi ir jiems nebereikėtų vizų). Atsakovo nuomone, susiklosčiusioje situacijoje yra realios galimybės pareiškėjams realizuoti savo teisę į šeimos susijungimą, taip pat užtikrinti geriausius vaikų interesus, todėl nėra teisinio pagrindo nei tenkinti jų apeliacinį skundą, nei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja, jog jis neturi kompetencijos ir galimybės įvertinti pareiškėjų vaikų, kurie yra ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, situaciją, ir nurodo palaikantis teismui pateiktą išvadą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2023 m. balandžio 21 d. rašto Nr. 10K-4595 „Dėl tarpininkavimo rašto pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui iš naujo svarstyti pareiškėjų prašymą.
25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl nepakankamų motyvų teismo sprendime, akcentuoja, jog teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia teismo pareigos pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų ir teiginių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-203/2013). Sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1014-822/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-39-261/2019).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–88 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus teismo sprendimo turiniui. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, nurodė, kokiais teisės aktais bei kokia ginčui aktualia teismų praktika vadovavosi, o sprendimo rezoliucinėje dalyje priėmė sprendimą dėl visų pagrindinių pareiškėjų skundo reikalavimų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti teismo sprendimą nepagrįstu. Nors pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo šioje išvadoje nurodė, jog jis neturi galimybės įvertinti dabartinę pareiškėjų vaikų situaciją, o pareiškėjai apeliaciniame skunde neįvardija, kokios šiai administracinei bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės buvo atskleistos minėtoje išvadoje, bet neįvertintos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.
29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su 2023 m. kovo 24 d. prašymu, prašydami išduoti tarpininkavimo raštą anglų kalba (duomenys neskelbtini) dėl vienkartinės D vizos išdavimo, kuriame būtų nurodyta, kad pareiškėjų vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslais, kad atvykus jiems bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat kad kartu su pareiškėjų vaikais atvyks pareiškėjo motina, kuri nesiekia šeimos susijungimo.
30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Raštu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams tokį tarpininkavimo raštą, nes, be kita ko, Departamentas nėra asmuo, kviečiantis ir priimantis pareiškėjų vaikus.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir atšaukimo, kvietimo ir tarpininkavimo rašto pateikimo, konsultacijų dėl vizos išdavimo vykdymo bei kitų su vizos išdavimu susijusių klausimų, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodekso nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentavo Aprašas, kuris neteko galios 2023 m. liepos 5 d.
32. Pagal Aprašo 101 punktą, Aprašo V skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tvarka pateiktas tarpininkavimo raštas – tai priimančio asmens prašymas išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui, atvykstančiam pas priimantį asmenį. Tarpininkavimo raštas turi būti sudarytas ne anksčiau nei prieš 30 dienų iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos ir apimti visą numatomą užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje turint nacionalinę vizą laikotarpį.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju atsakovas negali išduoti pareiškėjams tarpininkavimo rašto, kaip jis apibrėžtas Aprašo 101 punkte. Kita vertus, pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad jie neprašo Departamento išduoti dokumentą, nurodytą Aprašo 101 punkte, bet prašo tarpininkauti ginant vaikų teises ir užtikrinant šeimos teisę į susijungimą.
34. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, siekdami gauti savo vaikams nacionalinę (D) vizą. Tačiau šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjų kilmės valstybėje, kurioje, jų teigimu, šiuo metu yra jų vaikai ir pareiškėjo motina, – (duomenys neskelbtini) – nėra Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės, o Lietuvos Respublikai atstovaujanti kitos Šengeno valstybės diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)) neišduoda ir negali išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsiliepime į skundą pateikta informacija apie galimybę pateikti prašymą išduoti nacionalinę vizą per gretimose valstybėse veikiantį išorės paslaugų teikėją, su kuria sutiko pirmosios instancijos teismas, atitinka teisinį reguliavimą, kuris buvo įtvirtintas Aprašo 67 punkte: „Užsienietis dokumentus nacionalinei vizai gauti pateikia Lietuvos vizų tarnybai užsienio valstybėje, kurios pilietis užsienietis yra arba kurioje užsienietis turi leidimą gyventi, arba per išorės paslaugų teikėją, o valstybės, kurioje nėra tokios tarnybos arba išorės paslaugų teikėjo, pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi toje valstybėje, dokumentus nacionalinei vizai gauti gali pateikti bet kuriai Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba per išorės paslaugų teikėją. Jeigu užsienietis nėra tos valstybės, kurioje pateikia dokumentus nacionalinei vizai gauti, pilietis, tai Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba išorės paslaugų teikėjui jis turi pateikti dokumentus, patvirtinančius jo teisinę padėtį šioje valstybėje. Prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimo metu nustačius, kad užsienietis buvimo valstybėje yra neteisėtai, jo prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimas nutraukiamas.“ Byloje nėra konkrečių, objektyvių duomenų apie kliūtis pareiškėjų vaikams gauti nacionalines vizas, pateikiant dokumentus bet kuriai Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba per išorės paslaugų teikėją.
36. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad tiek atsakovas Rašte, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atkreipė pareiškėjų dėmesį į galimybę kreiptis į (duomenys neskelbtini) dėl Šengeno vizų išdavimo jų vaikams. Pareiškėjai neįvardijo jokių konkrečių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jie negalėtų kreiptis į nurodytą ambasadą dėl Šengeno vizų išdavimo jų vaikams, o skunde jie tik abstrakčiai užsiminė, kad Šengeno vizą atsisakoma išduoti, kai kyla pagrįstų abejonių, jog užsienietis išvyks iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laiko pabaigos.
37. Vizų kodekse nustatyta, kad valstybė narė, kompetentinga nagrinėti prašymą išduoti vienodą vizą ir priimti sprendimą dėl jo, yra valstybė narė, kurios teritorija yra vienintelis kelionės (-ų) tikslas (5 str. 1 d. a p.), bet valstybė narė gali sutikti atstovauti kitai valstybei narei, kuri yra kompetentinga pagal 5 straipsnį prašymų nagrinėjimo ir sprendimų dėl jų priėmimo tos valstybės narės vardu tikslais (8 str. 1 d.). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikai konsulinės pagalbos klausimais ir išduodant vizas atstovauja (duomenys neskelbtini), taigi, pareiškėjų vaikai turi galimybę kreiptis į šią jų kilmės valstybėje veikiančią ambasadą dėl Šengeno vizos išdavimo.
38. Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali reikalauti, kad prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys pateiktų rėmimo arba asmens apgyvendinimo, arba rėmimo ir privataus apgyvendinimo įrodymą, užpildydami formą, kurią nustato kiekviena valstybė narė. Toje formoje visų pirma nurodoma: a) ar jos paskirtis yra rėmimo arba privataus apgyvendinimo, arba rėmimo ir privataus apgyvendinimo įrodymas; b) ar rėmėjas arba kviečiantis asmuo yra fizinis asmuo, įmonė ar organizacija; c) rėmėjo arba kviečiančio asmens tapatybė ir kontaktiniai duomenys; d) prašymą išduoti vizą pateikiančio (-ių) asmens (-ų) tapatybės duomenys (vardas ir pavardė, gimimo data, gimimo vieta ir pilietybė); e) apgyvendinimo vietos adresas; f) buvimo trukmė ir tikslas; g) galimas giminystės ryšys su rėmėju arba kviečiančiu asmeniu; h) informacija, kurią reikalaujama pateikti pagal VIS reglamento (t. y. 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 767/2008 dėl Vizų informacinės sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių) 37 straipsnio 1 dalį. Forma parengiama ne tik valstybės narės oficialiąja (-iosiomis) kalba (-omis), bet ir mažiausiai viena kita oficialiąja Sąjungos institucijų kalba. Formos pavyzdys perduodamas Komisijai.
39. Aprašo 10 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalį užsienietis, norintis gauti Šengeno vizą kvietimo pagrindu, Lietuvos vizų tarnybai užsienyje nurodo elektroniniu būdu patvirtinto kvietimo numerį, suteiktą Aprašo II skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tvarka, o kreipdamasis į Lietuvos Respublikai atstovaujančią kitos Šengeno valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje, jai pateikia Aprašo 28 punkte (Apraše yra rašymo apsirikimas, turėtų būti nuoroda į 29 punktą) nustatyta tvarka migracijos tarnybos patvirtintą kvietimą.
40. Pagal Aprašo 29 punktą, jeigu užsienietis dėl Šengeno vizos išdavimo kreipsis į Lietuvos Respublikai atstovaujančią kitos Šengeno valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje, tai kvietėjas turi kreiptis į migracijos tarnybą dėl kvietimo atspausdinimo ir patvirtinimo migracijos tarnybos žyma. Aprašo 3 priede nurodytos formos kvietimas atspausdinamas iš elektroninių paslaugų informacinės sistemos. Išspausdintas kvietimas patvirtinamas migracijos tarnybos žyma, kurią sudaro migracijos tarnybos ir įgalioto migracijos tarnybos valstybės tarnautojo pareigų pavadinimas, parašas, vardas ir pavardė, data. Įgalioto migracijos tarnybos valstybės tarnautojo parašas patvirtinamas migracijos tarnybos antspaudu su Lietuvos valstybės herbu. Tokiu būdu patvirtintas kvietimas atiduodamas kvietėjui. Šengeno vizos prašytojas patvirtintą kvietimą pateikia Lietuvos Respublikai atstovaujančiai kitos Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje.
41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į atsakovą, ne prašydami patvirtinti pateiktą nustatytos formos kvietimą (Aprašo 3 priedas), o prašydami išduoti „tarpininkavimo raštą“ (ne tarpininkavimo raštą, kaip jis apibrėžtas Aprašo 101 p.), kuriame būtų nurodyta jų pageidaujama informacija. Pareiškėjai nepateikė argumentų, paneigiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išsamius motyvus, dėl kurių pareiškėjų prašomas dokumentas su jų nurodyta informacija negalėjo būti išduotas. Pareiškėjai neįvardijo konkrečios teisės normos, reglamentuojančios tokio dokumento išdavimą, o teismui tokį prašymą grindė abstrakčiais argumentais, susijusiais su teise į šeimos susijungimą ir vaiko interesų apsauga. Pareiškėjai nepaaiškino, kaip jų prašomo dokumento neišdavimas pažeidžia jų teisę į šeimos susijungimą ir jų vaikų interesus, todėl skunde ir apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai nekelia teisėjų kolegijai abejonių dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.
42. Dėl pareiškėjų akcentuojamo Direktyvos 2003/86/EB 13 straipsnio pažymėtina, kad šiame straipsnyje įtvirtinta, jog, patenkinusi prašymą susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė tuojau pat leidžia šeimos nariui ar nariams atvykti. Tuo atžvilgiu atitinkama valstybė narė tokiems asmenims sudaro visas sąlygas gauti reikiamas vizas (1 d.). Atitinkama valstybė narė šeimos nariams suteikia pirmąjį leidimą gyventi bent vieneriems metams. Šis leidimas gyventi yra atnaujinamas (2 d.). Šeimos nariui (-iams) suteikto leidimo gyventi trukmė iš esmės neviršija globėjo turimo leidimo gyventi galiojimo trukmės (3 d.).
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios administracinės bylos faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Direktyvos 2003/86/EB 13 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikytinos, nes byloje nėra duomenų nei apie pareiškėjų pateiktą ir atsakovo patenkintą prašymą susijungti su šeima, nei apie pateiktus prašymus išduoti pareiškėjų vaikams atitinkamas vizas ar leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjai pabrėžė, kad valstybė narė turi sudaryti šeimos nariams visas sąlygas gauti reikiamas vizas, tačiau jie neįvardijo jokių kliūčių atitinkamoms vizoms gauti, ypač kliūčių, kurias galėtų pašalinti jų prašomas Departamento išduotas tarpininkavimo raštas.
44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei nepatvirtina pareiškėjų nurodytų skundžiamo teismo sprendimo trūkumų. Pareiškėjų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jų reikalavimo ir nepateikė dėl jo pakankamų motyvų, tokiu būdu atimdamas iš pareiškėjų teisę kreiptis į teismą dėl galutinio ginčo išsprendimo, yra nepagrįsti.
45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.
46. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
47. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020).
48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl teisės aktų nuostatos, nustatančios, kad teisė į šeimos susijungimą įgyvendinama pateikiant prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo teisėtai esant Lietuvos Respublikos teritorijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, suderinamumo su Europos Sąjungos teisės normomis, įtvirtinančiomis teisę į šeimos susijungimą.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pareiškėjai minėto prašymo nesusieja su šioje byloje nagrinėjamomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: šioje administracinėje byloje pareiškėjai ginčija Rašto, kuriuo atsisakyta tarpininkauti siekiant gauti vizas, teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau pareiškėjai apeliaciniame skunde kelia abejones dėl teisės normų, reglamentuojančių leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą, suderinamumo su Europos Sąjungos teisės normomis. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.
50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimus panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti jų prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjų naudai, jie neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjų S. R. H. P. (S. R. H. P.) ir C. O. C. G. (C. O. C. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius