Civilinė byla Nr. e2A-332-912/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00200-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.16.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 6 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Restoranų grupė Fortas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dekaedras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Restoranų grupė Fortas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dekaedras“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Restoranų grupė Fortas“ 50 347,92 Eur skolos, 3 664,51 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove UAB „Restoranų grupė Fortas“ 2013 m. gruodžio 19 d. sudarė restorano veiklai skirtų patalpų nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei už užmokestį valdyti ir naudotis 340,48 kv. m negyvenamąsias patalpas, (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos). Pagal nuomos sutarties 5.1.2 ir 5.2.4 papunkčius atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei nuomos mokestį už restorano patalpų nuomą – 5 792,40 Eur (20 000 Lt) per mėnesį be PVM, komunalinių paslaugų mokesčius ir atlyginti eksploatacines išlaidas už elektrą, šildymą, vandenį, elektroninio ryšio paslaugas. Atsakovė patalpose įkūrė restoraną „Etno dvaras“. Atsakovė nuo 2020 m. gegužės mėn. nevykdė savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį, nemokėjo nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas. Ieškovė ragino atsakovę atsiskaityti, bet atsakovė šių raginimų nepaisė ir liko skolinga ieškovei 50 347,92 Eur už nuomą ir komunalines paslaugas.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 50 347,92 Eur skolos, 3 664,51 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas ir 953,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Atsakovė UAB „Restoranų grupė Fortas“ pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose prašė panaikinti preliminarų teismo sprendimą, atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jos nuomos mokestį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2020 m. kovo 14 d. dėl pasaulinės pandemijos ir Covid-19 protrūkio paskelbė šalyje karantiną, todėl buvo sustabdyta atsakovės vykdyta viešojo maitinimo veikla. Dėl to atsakovė turi būti atleista nuo nuomos mokesčio, kitų mokesčių pagal nuomos sutartį mokėjimo ir jai negali būti taikoma atsakomybė už mokėjimo prievolių nevykdymą. Viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių ir barų veikla buvo atnaujinta nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d., nes 2020 m. lapkričio 7 d. šalyje vėl paskelbtas karantinas. Dėl to atsakovė galėjo naudotis patalpomis tik laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d. Atsakovė pagal ieškovės 2020 m. gegužės 7 d. PVM sąskaitą faktūrą sumokėjo ieškovei 14 017,61 Eur už nuomą 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėn. Atsakovė buvo sumokėjusi ieškovei už naudojimąsi patalpomis iki 2020 m. birželio 30 d., t. y. už laikotarpį, kai negalėjo jomis naudotis, todėl šią permoką laikė atsiskaitymu už patalpų nuomą už 2020 m. rugsėjo ir spalio mėn. Atsakovė nesumokėjo pagal 2020 m. rugpjūčio 7 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. sąskaitas faktūras. Ji 2021 m. vasario 9 d. raštu informavo ieškovę apie nuomos sutarties nutraukimą pagal nuomos sutarties 16.9 papunktį ir 2021 m. kovo 25 d. grąžino ieškovei patalpas. Pagal nuomos sutarties 5.1.1 papunktį atsakovė yra pervedusi ieškovei 17 377,20 Eur (60 000 Lt), kurie turi būti įskaityti į paskutinių trijų nuomos mėnesių mokėjimus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 22 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2021 m. kovo 22 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 32 970,72 Eur skolos, 3 664,51 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas ir 1 759,22 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 503,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nemokėjo ieškovei nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų dėl pandemijos, karantino ir veiklos apribojimų. Teismas konstatavo, kad tik karantino paskelbimas ir valstybės nustatyti ribojimai, dėl kurių atsakovė negavo finansinės naudos, nėra force majeure (nenugalima jėga) ir nėra pagrindas atsakovei vienašališkai nuspręsti karantino laikotarpiu nemokėti nuomos mokesčio. Atsakovė galėjo atsisakyti nuomos sutarties ir grąžinti ieškovei patalpas iš karto po karantino paskelbimo, bet to nepadarė. Atsakovė nemokėjo viso nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų nuo 2020 m. gegužės mėn., bet nutraukė nuomos sutartį ir atlaisvino patalpas tik 2021 m. kovo mėn. Nuomos mokesčio mokėjimas yra finansinė prievolė, kurios vykdymas tiesiogiai nepriklauso nuo Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino ar Vyriausybės nustatytų draudimų. Force majeure aplinkybėmis nelaikoma bloga ekonominė būklė. Karantino paskelbimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nereiškia skolininkų atleidimo nuo prievolių vykdymo. 

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad karantino metu iš atsakovės neatimtos visos galimybės vykdyti veiklą. Pirmojo karantino metu nebuvo visiškai uždrausta restoranų ir kavinių veikla nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 18 d., t. y. uždraudžiama tik asmenims atvykti į restoraną ar kavinę ir maistą vartoti vietoje, bet buvo leista teikti viešojo maitinimo paslaugas, gaminti maistą išsinešti ar išvežti asmeniškai ar per paslaugų teikėjus (pvz., „Wolt“ ir „Bolt“). Nuo 2020 m. balandžio 27 d. leista dirbti lauke. Prie ginčo patalpų yra didelė lauko terasa (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė galėjo priimti lankytojus iki ribojimų panaikinimo – 2020 m. gegužės 18 d. 

8.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė verčiasi maitinimo veikla. Pagal nuomos sutartį ginčo patalpos buvo išnuomotos viešojo maitinimo veiklai (nuomos sutarties 4.1, 8.1, 8.7 papunkčiai, preambulės B, D ir E punktai), todėl visą karantino laikotarpį atsakovė galėjo vykdyti veiklą patalpose ir tiekti maistą išsinešti, pristatyti į namus ar biurus. Atsakovė nepaneigė, kad ginčo patalpos buvo tinkamos tokiai veiklai vykdyti. Vis dėlto atsakovė nusprendė pirmiau nurodytos veiklos neorganizuoti ir sustabdyti visą veiklą. Šių aplinkybių nepaneigia atsakovės argumentai, kad maisto išvežiojimo paslaugos brangios, nes kitose patalpose atsakovė šiomis paslaugomis naudojosi. Atsakovė karantino metu turėjo sąlygas ir galimybes teikti pirmiau nurodytas viešojo maitinimo paslaugas, bet to nedarė, todėl pati kalta, kad negavo pajamų.

9.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įgyvendino įstatyme ir sutartyje įtvirtintą pareigą garantuoti, jog išnuomotos patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos buvo išnuomotos (viešojo maitinimo veiklai), o atsakovė net ir karantino metu galėjo naudotis šiomis patalpomis ir jomis naudojosi, nes nenutraukė nuomos sutarties ir negrąžino ieškovei patalpų. Atsakovė galėjo kreiptis į ieškovę dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, mokėjimų išdėstymų, depozito įskaitymo, bet ne savo nuožiūra atsisakyti sutarties vykdymo. 

10.       Teismas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai prašo sumažinti nuomos mokestį, nes nėra teisinio pagrindo modifikuoti jau pasibaigusius šalių santykius pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnį. Nuomos sutartis atsakovės iniciatyva nutraukta nuo 2021 m. kovo 15 d., todėl atsakovė prarado teisę kreiptis į teismą dėl sutarties modifikavimo. Atsakovė privalėjo vykdyti sutartį ir mokėti joje sutartą nuomos mokestį kol šalys nėra sudariusios rašytinio susitarimo dėl nuomos mokesčio dydžio pakeitimo arba kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo šiuo klausimu. Atsakovė prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo forma negali prašyti teismo pakeisti sutartį ir sumažinti nuomos mokesčio dydį, o teismas negali tokio reikalavimo tenkinti, nes atsakovė nėra pareiškusi savarankiško reikalavimo (priešieškinio). 

11.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė, priimdama sprendimą įsigyti ginčo patalpas pasinaudojant banko suteiktu kreditu ir įsipareigodama bankui kiekvieną mėnesį mokėti kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas, taip pat negalėjo prognozuoti ir numatyti, kad šalyje bus paskelbtas karantinas ir nuomininkė atsisakys mokėti nuomos mokestį ar prašys jį sumažinti. Byloje nepaneigta, kad ieškovė visas iš patalpų nuomos gaunamas pajamas atiduoda bankui.

12.       Teismas nurodė, kad atsakovė priklauso bendrovės UAB „KS investicija“ įmonių grupei, kuriai priklauso daug bendrovių ir ši įmonių grupė dirba pelningai. Atsakovės finansinė būklė labai gera, ji turi pakankamai lėšų nuostoliams padengti. Atsakovės turtas 2019 metais, lyginant su 2018 metais, padidėjo 241 654 Eur. Ieškovė yra fizinių asmenų (sutuoktinių) valdoma bendrovė, kuri gauna pajamas iš patalpų nuomos ir jas perveda bankui paskolai grąžinti. Jos pajamos 2019 metais, lyginant su 2018 metais, sumažėjo. Teismas konstatavo, kad karantinas ir Vyriausybės taikyti ribojimai iš esmės nepakeitė šalių būklės nuomos sutarties apimtyje. Atsakovės finansinė būklė yra geresnė, negu ieškovės. Atsakovei nemokant nuomos mokesčio, pažeidžiami ieškovės interesai, nes ji negali tinkamai ir laiku vykdyti įsipareigojimų bankui. Dėl to pagal CK 6.204 straipsnį nėra pagrindo keisti šalių sutarties. 

13.       Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sumažinti nuomos mokestį pagal CK 6.487 straipsnio 1 dalį, nes, Vyriausybei paskelbus karantiną, neuždrausta atsakovės veikla. Ji galėjo naudotis patalpomis ir teikti maitinimo paslaugas gamindama maistą išsinešti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas. Ji bendradarbiavo su atsakove. Šalys nepasiekė kompromiso, nes atsakovė tvirtino, kad ji turi būti besąlygiškai atleista nuo prievolės mokėti nuomos mokestį. Ieškovė nenutraukė nuomos sutarties ir savo prievolių vykdymo, užtikrino tinkamą patalpų būklę, statinio ir inžinerinių sistemų priežiūrą. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes, šalyje paskelbus karantiną, nenutraukė nuomos sutarties, vienašališkai nusprendė nemokėti nuomos mokesčio, nepasinaudojo ieškovės pasiūlymu atidėti nuomos mokesčio mokėjimą. 

14.       Teismas padarė išvadą, kad 2021 m. vasario 9 d. suderinimo aktas patvirtina, jog atsakovė 2020 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga ieškovei 52 476,15 Eur (įskaičiuota 1 087,42 Eur suma už elektrą pagal 2020 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą). Pirmiau nurodytą aktą pasirašė atsakovės buhalterė R. K., jame nurodyti atsakovės vadovo V. M. ir vyr. finansininkės L. R. rekvizitai, todėl aktas yra tinkamas rašytinis įrodymas. Atsakovė gavo visas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias ieškovė prašo priteisti skolą. Atsakovė negrąžino ieškovei nė vienos PVM sąskaitos faktūros ir, tikėtina, susigrąžino pridėtinės vertės mokestį, kurį ieškovė sumokėjo valstybei. 

15.       Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai prašo sumažinti nuomos mokesčio sumą už septynias 2021 m. kovo mėn. dienas. Atsakovė 2020 m. lapkričio 3 d. gavo ir priėmė ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (serija SAD Nr. 20/019). Taigi, atsakovė patvirtino, kad naudosis ginčo patalpomis ir mokės nuomos mokestį už visą 2021 metų pirmąjį ketvirtį. Atsakovė 2021 m. kovo 24 d. pasirašė patalpų perdavimo–priėmimo aktą, bet neišsikėlė iš patalpų, nes neišmontavo ir neišsivežė savo įrengto baldo – baro. Patalpų grąžinimo akto 3 pastaboje ieškovė nurodė, kad sutiktų, jog baras liktų patalpose, jeigu atsakovė jį parduos ieškovei už 1 Eur plius PVM ir išrašys PVM sąskaitą faktūrą. Tik po kelių ieškovės raginimų atsakovė 2021 m. balandžio 6 d. pateikė ieškovei pirmiau nurodytą PVM sąskaitą faktūrą ir perdavė nuosavybės teises į šį baldą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė iki 2021 m. balandžio 6 d. naudojosi patalpomis, nes atlaisvino ginčo patalpas 2021 m. balandžio 6 d. Dėl to iš jos turi būti priteistas nuomos mokestis, paskaičiuotas už visą 2021 metų pirmąjį ketvirtį. Pagal nuomos sutarties 5.1.1 papunktį atsakovė yra pervedusi ieškovei 17 377,20 Eur (60 000 Lt) sumą, kuri turi būti įskaityta į paskutinių trijų nuomos mėnesių mokėjimus. Dėl to teismas preliminariu sprendimu priteistą 50 347,92 Eur skolos sumą sumažino 17 377,20 Eur suma ir priteisė ieškovei iš atsakovės 32 970,72 Eur.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 

16.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą: ieškovei iš atsakovės priteistą 32 970,72 Eur skolos sumą sumažinti iki 6 234,62 Eur ir priteistą 3 664,51 Eur delspinigių sumą sumažinti iki 567,35 Eur, taip pat pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad karantino paskelbimas nėra pagrindas apeliantei vienašališkai nuspręsti nebemokėti nuomos mokesčio. Apeliantė įrodė, kad yra visos CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatytos force majeure sąlygos. Pagal nuomos sutarties 17.1 papunktį, šalys susitarė, kad jos atleidžiamos nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jeigu tokio nevykdymo ar netinkamo vykdymo priežastys kyla dėl force majeure aplinkybių. Nuomos sutarties 17.2 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad force majeure sąvoka reiškia bet kokį įvykį, kurio šalys negalėjo numatyti ar išvengti, įskaitant teisėtus valstybės valdymo institucijų veiksmus, kurie turi įtakos sutarčiai vykdyti ir (arba) bet kokius kitus panašaus pobūdžio įvykius, jei jie trukdo tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Pagal nuomos sutarties 17.3 papunktį, atsiradus bet kuriai iš sutarties 17.2 papunktyje nurodytų aplinkybių, sutarties vykdymas laikinai stabdomas iki tokios aplinkybės pasibaigimo ir šalys nemoka delspinigių. Vyriausybei priėmus 2020 m. kovo 14 d. nutarimą, 2020 m. kovo 16 d. visoje šalyje paskelbus karantiną ir uždraudus viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, kitų pasilinksminimo vietų veiklą, atsirado force majeure aplinkybės, dėl kurių ieškovė nebegalėjo įgyvendinti savo įsipareigojimų – ieškovė negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintos pareigos garantuoti, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos (CK 6.483 straipsnio 1 dalis), o apeliantė negalėjo naudotis patalpomis.

16.2.                      Vyriausybė uždraudė viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių ir barų veiklą iki 2020 m. gegužės 17 d., taip pat pagal 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą – nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Dėl to laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki sutarties nutraukimo ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo garantuoti, kad ginčo patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, o apeliantė negalėjo naudotis patalpomis (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Ieškovei nevykdant prievolės užtikrinti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, atsakovė galėjo sustabdyti savo prievolės – mokėti nuomos mokestį – vykdymą, kol galės naudotis išsinuomotu daiktu pagal paskirtį (CK 6.46 straipsnio 2 dalis, 6.58 straipsnio 1 dalis, 6.62 straipsnio 1 dalis, 6.207 straipsnis). Dėl to teismas nepagrįstai priteisė ieškovei nuomos mokestį už laikotarpį, kai dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ji negalėjo užtikrinti galimybės apeliantei naudotis patalpomis.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. apeliantė galėjo priimti lankytojus lauke esančioje terasoje, nes lauko terasa nėra nuomos sutarties dalykas. Ieškovė pagal nuomos sutartį neperdavė apeliantei terasos, nes terasa yra valstybinės žemės sklype ir dėl jos buvo sudaryta atskira sutartis su valstybe. Be to, terasos naudojimas skirtingomis oro sąlygomis negali būti sulyginamas su darbu restorano patalpose.

16.4.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė turėjo mokėti nuomos mokestį, nes visą karantino laikotarpį galėjo vykdyti veiklą, kuriai ji nuomojosi patalpas. Nuomos sutarties 1.1 papunktyje nustatyta, kad ieškovė išnuomojo apeliantei restorano patalpas. Nuomos sutarties dalykas – restorano patalpos, sutarties tikslas – patalpose vykdyti restoranų veiklą, taip pat ir viešąjį maitinimą, pramoginius renginius ir pan., užtikrinant galimybę asmenims fiziškai būti patalpose. Sutarties dalykas nebuvo tik virtuvės patalpos ir sutarties tikslas nebuvo patalpose vykdyti maisto gaminimo išsinešti, pristatyti į namus ar biurus veiklą. Virtuvės patalpos skirtos restorano veiklai užtikrinti. Pagal nuomos sutarties esmę visas restoranas negali būti laikomas patalpomis, kurių tikslas – vykdyti maisto gaminimo išsinešti, pristatyti į namus ar biurus veiklą. Restorano patalpos – tai ne tik virtuvės patalpos, bet taip pat ir klientams priimti bei aptarnauti skirtos patalpos. 155,49 kv. m virtuvės patalpos yra tik nuomojamų patalpų dalis. Kita patalpų dalis skirta klientams priimti ir aptarnauti. Nuomojantis patalpas tik maistui gaminti, nebūtų nuomojamos patalpos klientams priimti ir aptarnauti. Dėl to šalių sutarties tikslas laikinai žlugo (įvyko frustracija), nes apeliantė nuomojosi patalpas restorano veiklai, bet ne tik maistui gaminti, laikyti ir sandėliuoti. 

16.5.                      Apeliantės nuomojamose patalpose vykdytos veiklos pelningumas 2019 metais nesiekė 10 proc., o 2020 metais vykdyta veikla buvo nuostolinga. Skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, kad karantino metu apeliantė galėjo vykdyti veiklą ir gaminti maistą, skirtą išsinešti, nepagrįsti, nes maisto pristatymas naudojantis „Wolt“ ar „Bolt“ paslaugomis papildomai kainuoja 20 proc. nuo tiekiamo maisto kainos. Tai reiškia, kad 10 proc. nesiekiantis pelningumas būtų paverstas nuostoliu. Be to, gaminant maistą išsinešti, pristatyti į namus ar biurus, būtų naudojamos tik 155,49 kv. m virtuvės patalpos, bet ne visos išnuomotos restorano patalpos. Kitų restorano patalpų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Dėl to teismas nepagrįstai ieškovei iš apeliantės priteisė nuomos mokestį už visas karantino metu nuomotas patalpas. Apeliantei negalėjo kilti pareigos mokėti nuomos mokestį už didesnį patalpų plotą, negu užima virtuvė – 155,49 kv. m.

16.6.                      Laikotarpiu, kai dėl ribojimų uždrausta restoranų veikla, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. kovo 24 d., jeigu ribojimai apeliantei nebūtų taikomi ir ji būtų galėjusi vykdyti restoranų veiklą, už nurodytą laikotarpį mokėtinas nuomos mokestis už visas išsinuomotas 340,48 kv. m patalpas būtų 46 295,77 Eur. Teismo priteista skolos suma turi būti sumažinta 25 153,47 Eur suma, kuri gaunama iš karantino laikotarpio nuomos mokesčio atėmus už virtuvės patalpas mokėtiną nuomos mokestį (46 295,77 Eur – 21 142,30 Eur = 25 153,47 Eur). Be to, teismas neįvertino to, kad apeliantė 2021 m. kovo 24 d. grąžino patalpas ir paliko ieškovei barą už simbolinę 1 Eur kainą. Ieškovė nereikalavo išmontuoti ir išvežti baro. Ji priėmė barą ir pageidavo, kad jis liktų. Dėl to negali būti laikoma, kad apeliantė ne laiku grąžino patalpas. Taigi, iš apeliantės negali būti priteistas 1 572,63 Eur nuomos mokestis, paskaičiuotas už septynių dienų laikotarpį nuo 2021 m. kovo 24 iki 31 d. ir teismo priteista skolos suma turi būti sumažintina 1 572,63 Eur suma. Apeliantės likusi skola už virtuvės ir virtuvės pagalbines patalpas 6 234,62 Eur, delspinigiai – 567,35 Eur.

16.7.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantės finansinė būklė gera ir ji turi pakankamai lėšų nuostoliams kompensuoti, o ieškovės finansinė būklė prastesnė. UAB „Dekaedras“ nėra vienintelis ieškovės atstovo šeimos verslas, nes jis valdo taip pat ir UAB „Monte Pacis“, vykdančią restoranų ir viešbučių veiklą. UAB „Monte Pacis“ finansinės atskaitomybės duomenimis, bendrovės veikla pelninga. Restoranų tinklo „Fortas“ veikla karantino sąlygomis sudėtingesnė.

16.8.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi 2021 m. vasario 9 d. skolų suderinimo aktu. Nurodytas dokumentas nepatvirtina apeliantės skolos. Jos darbuotoja nurodytą aktą parengė pagal ieškovės pateiktas sąskaitas. Ji nežinojo, kad apeliantė nesutinka su ieškovės pateiktomis sąskaitomis. Be to, įgaliotas apeliantės atstovas – vadovas ir vyr. finansininkė nepasirašė akto. 

17.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo netenkinti apeliacinio skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

17.1.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, kad patalpos išnuomotos tik restorano veiklai ir šalys nesitarė dėl kitokių patalpų panaudojimo galimybių. Iš nuomos sutarties turinio akivaizdu, kad apeliantė išsinuomojo patalpas bet kokio tipo viešojo maitinimo veiklai vykdyti. Sutarties preambulės D dalyje apeliantė pareiškė, kad ją tenkina viešojo maitinimo veiklai skirtos patalpos. Pagal sutarties 4.1 papunktį apeliantė sutiko, kad ji gali naudoti patalpas viešojo maitinimo veiklai ir su tuo susijusiai koncertinei veiklai. Be to, šalys susitarė, kad dėl force majeure aplinkybių apeliantė patalpose galės vykdyti bet kokią kitą veiklą.

17.2.                      Nors nuo 2020 m. kovo 16 d. šalyje buvo paskelbtas karantinas, ir uždrausta viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų veikla, pagal pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 3.2.6 papunktį, minėtas draudimas netaikomas, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti fiziniams ir juridiniams asmenims. Apeliantė savo internetiniame puslapyje nurodo, kad vykdo maisto išsinešimo ir maisto pristatymo į namus veiklą visuose savo valdomuose restoranuose, taip pat ir Kauno restoranus, naudojasi „Wolt“ bei „Bolt Food“ paslaugomis. Nesuprantama, kodėl apeliantė nevykdė tokios veiklos ginčo patalpose. Viešai skelbiamais duomenimis, apeliantės darbuotojų skaičius sumažėjo 31,38 proc. – iki karantino paskelbimo atsakovė turėjo 360 darbuotojų, šiuo metu – 247 darbuotojus. Sumažėjus darbuotojų skaičiui, sumažėjo sąnaudos, todėl šią sumą atsakovė galėjo skirti „Wolt“ ar „Bolt Food“ kurjerių paslaugoms apmokėti. 

17.3.                      Apeliantė verčiasi bet kokia viešojo maitinimo veikla, taip pat maisto išsinešimo ir jo pristatymo į namus veikla. Ginčo patalpos išnuomotos viešojo maitinimo veiklai vykdyti. Dėl to visą karantino draudimų galiojimo laikotarpį apeliantė galėjo vykdyti veiklą patalpose ir tiekti maistą išsinešti, pristatyti į namus ar biurus. Apeliantė galėjo naudotis ne tik virtuvės patalpomis, bet ir kitomis patalpomis, panaudoti jas maistui pakuoti ir paruošti išvežti (išsinešti). Ginčo patalpos yra (duomenys neskelbtini), arti biurų, verslo centrų, valstybinių įstaigų, todėl tokiai veiklai vykdyti labai palankios sąlygos. Šalia ginčo patalpų veiklą vykdantys kiti restoranai ir kavinės karantino metu tęsė veiklą ir jų bendri metiniai veiklos rezultatai 2020 metais buvo geri. Apeliantė, nevykdydama ginčo patalpose jokios veiklos, prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką, kurios negali perkelti sąžiningai nuomotojai. Apeliantė neįrodė, kad ėmėsi kokių nors priemonių gauti pajamų ir atsiskaityti su ieškove. Karantino ir draudimų paskelbimas nėra pagrindas apeliantei vienašališkai nuspręsti nemokėti nuomos mokesčio.

17.4.                      Nuo 2020 m. balandžio 27 d. leista dirbti lauke. Prie ginčo patalpų yra didelė lauko terasa, todėl joje apeliantė galėjo priimti klientus. Ji nepagrįstai teigia, kad lauko terasa nėra nuomos sutarties dalykas. Tik teisėtas naudojimasis patalpomis sudaro asmenims galimybę kreiptis į Kauno miesto savivaldybę ir gauti leidimą vykdyti viešojo maitinimo veiklą lauko terasoje. Siekiant sumažinti neigiamą Covid-19 pandemijos poveikį, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2020 metais asmenys buvo atleisti nuo vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti (teikti paslaugas) lauko kavinėse išdavimą. 

17.5.                      Apeliaciniame skunde apeliantė sutinka sumokėti nuomos mokesčio dalį už naudojimąsi išsinuomotų patalpų dalimi – 155,49 kv. m virtuvės patalpomis, bet patalpos su visa jose buvusia įranga (virtuvės įranga, šaldytuvai, vėdinimo įranga ir kita įranga, kurios reikia viešojo maitinimo veiklai vykdyti) buvo išnuomotos kaip vienas funkcinis objektas. Apeliantė neturi teisės vienašališkai nuspręsti mokėti nuomą tik už dalį patalpų. Apeliantė nesikreipė į ieškovę su pasiūlymu dėl dalies patalpų grąžinimo, nesudarė ieškovei galimybių išnuomoti patalpas kitiems asmenims. Apeliantė nutraukė ginčo sutartį tik beveik po metų nuo karantino paskelbimo. Jos siūloma mokėti nuomos kaina pažeidžia ieškovės interesus, nes ji beveik du kartus mažesnė negu ta, kurią ieškovė gauna iš naujojo nuomininko. 

17.6.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, kad karantino paskelbimas laikytinas force majeure aplinkybe ir ieškovė neužtikrino pareigos garantuoti, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal jų paskirtį. Pagal ginčo sutarties nuostatas, atsakovė privalėjo nedelsdama pranešti apeliantei apie force majeure įvykį, dėl kurio atsisako prisiimti atsakomybę, pateikti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus dokumentus, patvirtinančius force majeure aplinkybių buvimą. Atsakovė to nepadarė. Dėl to apeliantė negali remtis force majeure aplinkybių buvimu ir prašyti atleisti ją nuo įsipareigojimų mokėti nuomos mokestį. Be to, pagal sutarties nuostatas, apeliantei įrodžius force majeure aplinkybių buvimą, ji galėjo būti atleista tik nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, bet ne nuo įsipareigojimų vykdymo iš esmės.

17.7.                      Negalima force majeure aplinkybe laikyti antrojo paskelbto karantino, galiojusio nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d., nes jį buvo galima numatyti ir prognozuoti. 2020 metų rudenį viešai buvo tikimasi antrosios Covid-19 bangos. Apeliantė, neįvertinusi šios aplinkybės, prisiėmė riziką. Ji neatsisakė sutarties ir negrąžino ieškovei patalpų. Ieškovė įgyvendino pareigą garantuoti, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos buvo išnuomotos, t. y. viešojo maitinimo veiklai, visą nuomos terminą. Apeliantė karantino metu galėjo naudotis patalpomis ir jomis naudojosi, nes jas valdė ir jų negrąžino. Apeliantė galėjo pareikšti ieškinį dėl nuomos mokesčio sumažinimo, bet to nepadarė.

17.8.                      Teismas pagrįstai vadovavosi 2021 m. vasario 9 d. skolų suderinimo aktu. Aktą pasirašė apeliantės buhalterė R. K., jame nurodyti apeliantės vadovo V. M. ir vyr. finansininkės L. R. rekvizitai, todėl aktas yra tinkamas rašytinis įrodymas. Apeliantė negrąžino ieškovei nė vienos jai pateiktos PVM sąskaitos faktūros, nuo visų jų yra susigrąžinusi pridėtinės vertės mokestį, kurį valstybei sumokėjo ieškovė. Jeigu apeliantė būtų nesutikusi su PVM sąskaitomis faktūromis, ji būtų grąžinusi jas ieškovei ir neįtraukusi jų į savo buhalterinę apskaitą bei nesusigrąžinusi iš valstybės PVM mokesčio.

17.9.                      Apeliantė nereiškė savarankiško reikalavimo sumažinti nuomos mokestį, todėl nepagrįstai skunde teigia, kad nuomos mokestis turi būti sumažintas. Ieškovė įsigijo ginčo patalpas pasinaudodama banko suteiktu kreditu ir įsipareigojo bankui kiekvieną mėnesį mokėti kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas. Negavusi nuomos mokesčio, ieškovė negalės atsiskaityti su banku. Ieškovė taip pat negalėjo numatyti, kad šalyje bus paskelbtas karantinas ir patalpų nuomininkė nemokės nuomos mokesčio. Bankas neatleido ieškovės nuo įmokų ir palūkanų mokėjimo. Apeliantės finansinė situacija yra keliasdešimt kartų geresnė negu ieškovės. Apeliantės įmonė yra didesnė, jos finansinės galimybės geresnes. 

17.10.                      Ieškovė nepageidavo įsigyti ginčo patalpose įrengto ir apeliantės reikmėms pritaikyto baldo – baro. Apeliantė teigė, kad baras jai nereikalingas, jį išgabenti daug kainuos, todėl prašė, kad jis liktų patalpose. Šalys pasiekė kompromisą ir patalpų grąžinimo akto 3 pastaboje ieškovė nurodė, kad sutiktų, jog jis liktų, jeigu apeliantė parduos jį už 1 Eur plius PVM ir išrašys PVM sąskaitą faktūrą. Tik po kelių ieškovės raginimų apeliantė 2021 m. balandžio 6 d. pateikė ieškovei pirmiau nurodytą PVM sąskaitą faktūrą ir perdavė nuosavybės teises į barą. Atsakovė iki 2021 m. balandžio 6 d. naudojosi patalpomis ir neiškraustė iš patalpų savo daiktų. Dėl to iš jos turi būti priteistas nuomos mokestis, paskaičiuotas už visą 2021 metų pirmąjį ketvirtį. Be to, ieškovė 2020 m. lapkričio 3 d. išrašydama PVM sąskaitą faktūrą, ją deklaruodama VMI ir sumokėdama valstybei 3 649,21 Eur pridėtinės vertės mokesčio, negalėjo ir neturėjo prognozuoti, kad apeliantė nutrauks sutartį. Apeliantė pirmiau nurodytą sąskaitą priėmė ir įtraukė į savo buhalterinę apskaitą bei susigrąžino PVM mokestį, todėl privalėjo ją apmokėti.

17.11.                      Tikėtina, kad apeliantė gavo Vyriausybės 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu patvirtintą subsidiją labiausiai nuo Covid-19 nukentėjusioms įmonėms, pateikė ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras kaip jos veiklos pagrįstas ir turėtas išlaidas ir gavo 70 proc. nuo jų sumos paskaičiuotą išmoką. Net jeigu apeliantė to nepadarė, Lietuvos Respublika sudarė visas galimybes apeliantei kompensuoti dėl Covid-19 sukeltos pandemijos taikytų ribojimų sukeltus nepatogumus ir pajamų sumažėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

18.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių iškiltų poreikis peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų

19.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teisės doktrinos straipsnį ir naujus įrodymus – ginčo patalpų planą, išrašus iš Juridinių asmenų registro (toliau – JAR), UAB „Monte Pacis“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Ieškovė kartu su atsiliepimu į skundą pateikė naujus įrodymus – išrašus iš interneto puslapių ir susitarimo dėl kredito sutarties kopiją.

20.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti. 

21.       Nagrinėjamojoje byloje šalių pateikti nauji įrodymai neturi esminės įtakos sprendžiant šalių ginčą. Šalys nesuformulavo prašymų priimti šiuos įrodymus, nenurodė, kokias svarbias sprendžiamam ginčui aplinkybes šie įrodymai patvirtina ar paneigia, taip pat nenurodė, kodėl šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantės pateikti JAR duomenys yra viešame registre, o ieškovės pateikta informacija iš interneto puslapių gauta iš viešų informacijos šaltinių, todėl prireikus, teismas gali naudoti šiuos duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliantė nurodė, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje teisės doktrinoje analizuojami bylai reikšmingi teisinio reguliavimo ir teisės aiškinimo aspektai, bet pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nurodytą doktriną. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui pateikiama informacija gali būti pripažįstama įrodymu tik jeigu ji atitinka CPK 177 straipsnyje nustatytas įrodymų ypatybes. Teismas gali remtis teisės doktrina kaip papildomu teisinio argumentavimo šaltiniu, bet doktrina CPK prasme nėra įrodymas, nes neatitinka CPK įtvirtintų įrodymų ypatybių. Be to, doktrina yra viešai prieinama, todėl teismas gali su ja susipažinti ir prireikus ja remtis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliantės pateiktą teisės doktrinos straipsnį. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nepriima šalių pateiktų naujų įrodymų ir apeliantės pateiktą teisės doktrinos straipsnį (CPK 314 straipsnis). 

Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ir apeliantės teisės sustabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą

22.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tik karantino paskelbimas ir valstybės nustatyti ribojimai, dėl kurių apeliantė negavo finansinės naudos, nėra nenugalima jėga ir nėra pagrindas apeliantei vienašališkai nuspręsti karantino laikotarpiu nemokėti nuomos mokesčio. Apeliantė su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad ji įrodė, jog yra visos CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatytos force majeure sąlygos. Apeliantės teigimu, Vyriausybei priėmus 2020 m. kovo 14 d. nutarimą, 2020 m. kovo 16 d. visoje šalyje paskelbus karantiną ir uždraudus viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, kitų pasilinksminimo vietų veiklą, atsirado force majeure aplinkybės, dėl kurių ieškovė nebegalėjo įgyvendinti savo įsipareigojimų – ieškovė negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintos pareigos garantuoti, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos (CK 6.483 straipsnio 1 dalis), o apeliantė negalėjo naudotis patalpomis. Dėl to, anot apeliantės, vadovaudamasi CK 6.46 straipsnio 2 dalimi, 6.58 straipsnio 1 dalimi, 6.62 straipsnio 1 dalimi, 6.207 straipsniu ir CK 6.212 straipsniu, ji galėjo sustabdyti savo prievolės mokėti nuomos mokestį vykdymą, kol galės naudotis išsinuomotu daiktu pagal paskirtį. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių. 

23.       CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų padariniams atsirasti. Jeigu nenugalima jėga laikina, šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui (CK 6.212 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju, priešingai negu teigiama atsiliepime į apeliacinį skundą, šalis laikinai atleidžiama ne tik nuo sutartinės atsakomybės, bet taip pat ir nuo sutarties vykdymo. 

24.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

25.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Covid-19 pandemijos kontekste yra objektyvus poreikis plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų papildant jį aiškinimu, jog nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pvz., sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas (frustracija). Kasacinis teismas pažymėjo, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 44, 48 punktai).

26.       Taigi, karantino paskelbimas ir valstybės nustatyti ribojimai dėl Covid-19 pandemijos per se (savaime) nėra nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių šalis atleidžiama nuo sutarties vykdymo ir sutartinės atsakomybės. Nenugalima jėga negali būti naudojama kaip pretekstas nepagrįstai sustabdyti sutarties vykdymą ar būti atleistam nuo sutartinės atsakomybės. CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu.

27.       Apeliantės teigimu, dėl valstybės nustatytų viešojo maitinimo veiklos ribojimų ji nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. negalėjo vykdyti nuomos sutarties, nes negalėjo naudoti patalpų sutartyje numatytam tikslui – patalpose vykdyti restoranų veiklą, užtikrinant galimybę asmenims fiziškai būti patalpose. Anot apeliantės, šalių sutarties tikslas laikinai žlugo (įvyko frustracija), nes apeliantė nuomojosi patalpas restorano veiklai, bet ne tik maistui gaminti, laikyti ir sandėliuoti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad karantino metu apeliantės veikla iš dalies buvo apribota. Vis dėlto tik pirmiau nurodyti apeliantės argumentai nėra pagrindas teigti, kad nuomos sutarties objektyviai neįmanoma buvo įvykdyti ir ginčo atveju įvyko frustracija.

28.       Iš nuomos sutarties turinio nustatyta, kad šalys sudarė komercinių patalpų nuomos sutartį. Nors nuomos sutartyje nėra pažodžiui nurodytas sutarties tikslas, akivaizdu, kad pagal sutarties esmę ir jos turinį apeliantės tikslas buvo ginčo patalpose vykdyti komercinę veiklą ir gauti iš to pajamas. Pagal nuomos sutarties 1.1 papunktį ieškovė perdavė apeliantei už užmokestį valdyti ir naudotis restorano patalpas. Sutartyje nurodyta, kad joje naudojama sąvoka „restoranas“ – tai viešojo maitinimo veiklai skirtos patalpos. Sutarties preambulės B punkte nustatyta, kad apeliantė „ketina patalpose vykdyti restorano (viešojo maitinimo) veiklą“, o D punkte nurodyta, kad ją „tenkina siūlomos išsinuomoti viešojo maitinimo veiklai skirtos patalpos“. Tos pačios sutarties 4 punkto, reglamentuojančio restorano naudojimo paskirtį, 4.1 papunktyje nustatyta, kad apeliantė gali restorano patalpas naudoti tik viešojo maitinimo veiklai ir su tuo susijusiai koncertinei veiklai, nenaudoti restorano jokiai kitai veiklai, išskyrus force majeure atvejus. Taigi, iš sutarties turinio nustatyta, kad pagal nuomos sutartį šalys susitarė, jog apeliantė ginčo patalpose gali vykdyti bet kokios rūšies viešojo maitinimo veiklą, o esant force majeure aplinkybėms – ir kitą veiklą.

29.       Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo

30.       Pažymėtina, kad apeliantės vykdoma komercinė veikla pasižymi tam tikra rizika. Kiekviena pelno siekianti bendrovė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį. Pajamų iš tam tikros veiklos negavimas nėra nenugalima jėga, bet rizikos veiksnys. Ieškovė neturi pareigos užtikrinti, kad apeliantė, patalpose vykdydama veiklą, nepatirtų nuostolių. Apeliantė neįrodė, kad ji ėmėsi visų įmanomų priemonių pajamoms gauti ir nuomos sutarčiai vykdyti. Ieškovė įsigijo ginčo patalpas pasinaudodama banko suteiktu kreditu ir įsipareigojo bankui kiekvieną mėnesį mokėti kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas. Ieškovė taip pat negalėjo protingai numatyti, kad visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje bus paskelbtas karantinas ir apeliantė nevykdys savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį. Apeliantė, nevykdydama ginčo patalpose jokios veiklos, prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Ji negali perkelti ieškovei savo finansinės naštos ar pareigų, susijusių su pačios apeliantės priimtais verslo sprendimais ir jos vykdoma ūkine komercine veikla.

31.       Vyriausybės 2020 m. balandžio 20 d. nutarimu pakeistas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas ir nuo 2020 m. balandžio 27 d. buvo leista vykdyti viešojo maitinimo paslaugas atvirose erdvėse. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad prie ginčo patalpų yra didelė lauko terasa (duomenys neskelbtini). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė galėjo vykdyti veiklą ir nuo 2020 m. balandžio 27 d. fiziškai priimti klientus iki ribojimų panaikinimo – 2020 m. gegužės 18 d. Apeliantės argumentai, kad ieškovė pagal nuomos sutartį neperdavė apeliantei terasos, nes terasa yra valstybinės žemės sklype ir dėl jos buvo sudaryta atskira sutartis su valstybe, nėra pagrindas teigti, kad apeliantė negalėjo naudotis lauko terasa ir fiziškai priimti klientų. Priešingai, pati apeliantė patvirtino, kad ji galėjo naudotis lauko terasa, nes su valstybe buvo sudariusi sutartį. Be to, sutiktina su atsiliepime į skundą nurodytu argumentu, kad tik teisėtas naudojimasis patalpomis sudaro asmenims galimybę kreiptis į Kauno miesto savivaldybę ir gauti leidimą vykdyti viešojo maitinimo veiklą lauko terasoje.

32.       Be to, nors Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu antrą kartą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas nuo 2020 m. lapkričio 7 d. ir nustatyti viešojo maitinimo veiklos apribojimai, antrojo karantino paskelbimą dėl Covid-19 pandemijos ir apeliantės vykdomos viešojo maitinimo veiklos ribojimus buvo galima protingai numatyti ir jų tikėtis.

33.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė tinkamai įvykdė pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, perdavė apeliantei sutarties sąlygas ir patalpų paskirtį atitinkančios būklės patalpas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų nevykdžiusi nuomos sutarties, pažeidusi CK 6.483 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą užtikrinti, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos, visą nuomos terminą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo patalpos buvo netinkamos naudoti, neatitiko kokybės ar teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės nutarimais nustatyti ribojimai dėl Covid-19 pandemijos nukreipti į apeliantės vykdytos viešojo maitinimo veiklos apribojimą, bet ne į draudimą ar ribojimą naudotis ginčo patalpomis. Priešingai negu teigia apeliantė, ne patalpos buvo netinkamos naudoti pagal paskirtį, bet Vyriausybės nutarimais buvo iš dalies apribota apeliantės vykdyta veikla. Taigi, apeliantė ginčo patalpose negalėjo vykdyti tam tikros veiklos ne dėl to, kad ieškovė nevykdė CK 6.483 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet dėl to, kad Vyriausybė iš dalies apribojo apeliantės veiklą. Be to, pirmiau šioje nutartyje minėta, kad nebuvo visiškai uždrausta apeliantės veikla, ji galėjo naudoti patalpas pagal paskirtį, vykdyti Vyriausybės neuždraustą viešojo maitinimo veiklą ir gauti iš to pajamas. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, priešingai negu teigia apeliantė, CK 6.46 straipsnio 2 dalis, 6.58 straipsnio 1 dalis, 6.62 straipsnio 1 dalis, 6.207 straipsnis ginčo atveju netaikomi. Be to, ginčo atveju taip pat netaikomos CK 6.487 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes jos susijusios su sutartyje numatytų naudojimosi daiktu sąlygų arba daikto būklės iš esmės pablogėjimu. Nagrinėjamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpų būklė pablogėjo ir jose negalėjo būti vykdoma viešojo maitinimo veikla.

34.       Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė užtikrino, kad patalpos bus tinkamos naudoti pagal paskirtį, kuriai jos išnuomotos, o apeliantė nepagrįstai teigia, jog Vyriausybės nustatyti apribojimai laikinai sužlugdė sutarties tikslą (įvyko frustracija) ir laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. objektyviai neįmanoma buvo įvykdyti nuomos sutarties. Nagrinėjamoje byloje nėra visų pirmiau šioje nutartyje nurodytų būtinųjų sąlygų Vyriausybės nutarimais paskelbto karantino ir nustatytų apeliantės veiklos apribojimų pripažinti force majeure aplinkybe, nes karantino metu apeliantė galėjo naudotis patalpomis pagal jų paskirtį, galėjo ginčo patalpose vykdyti viešojo maitinimo veiklą, pasiekti sutarties tikslą ir gauti pajamas bei vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Dėl to apeliantė nepagrįstai vienašališkai sustabdė sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

Dėl nuomos mokesčio sumažinimo

35.       Apeliantės teigimu, jai vykdant Vyriausybės nutarimais neuždraustą viešojo maitinimo veiklą, gaminant maistą išsinešti, pristatyti į namus ar biurus, būtų naudojamos tik 155,49 kv. m virtuvės patalpos, bet ne visos išnuomotos 340,48 kv. m restorano patalpos. Dėl to, anot apeliantės, iš jos gali būti priteistas tik nuomos mokestis, paskaičiuotas už 155,49 kv. m virtuvės patalpas, bet ne už visas 340,48 kv. m patalpas. Pirmiau nurodyti apeliantės argumentai nepagrįsti.

36.       Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali: 1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

37.       Pirmiausia pažymėtina, kad šalis, teigdama, jog neįmanoma įvykdyti sutarties dėl force majeure aplinkybių, gali remtis CK 6.212 straipsniu. Tokiu atveju sustabdomas sutartinių įsipareigojimų vykdymas ir jomis besiginanti šalis atleidžiama nuo sutartinės atsakomybės. CK 6.204 straipsnis taikomas esant sutarties vykdymo esminiam suvaržymui, kai dėl tam tikrų aplinkybių tampa sunkiau įvykdyti sutartį, bet objektyviai ją įmanoma vykdyti. Tokiu atveju nestabdomas sutartinių įsipareigojimų vykdymas, bet šalis privalo inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo, o kita šalis privalo jose dalyvauti ir bendradarbiauti.

38.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl sutarties pakeitimo. Apeliantė turėjo teisę pareikšti priešieškinį ieškovei po motyvuotų prieštaravimų dėl ieškinio pareiškimo arba kartu su jais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022), bet šia savo teise nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo forma negali prašyti teismo pakeisti sutarties ir sumažinti nuomos mokesčio dydį. 

39.       Be to, pagal nuomos sutartį ieškovė perdavė apeliantei už užmokestį valdyti ir naudotis 340,48 kv. m negyvenamąsias patalpas kaip vieną objektą. Vyriausybei nustačius viešojo maitinimo veiklos apribojimus, apeliantė, manydama, kad nuomos sutarties vykdymas esmingai suvaržytas ir apribotas jos tikslas, vadovaudamasi CK 6.204 straipsnio 3 dalimi, nedelsdama galėjo pasiūlyti ieškovei mokėti nuomos mokestį tik už patalpų dalį, o nesusitarus, kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo, bet ne vienašališkai nuspręsti nebemokėti nuomos mokesčio.

40.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė 2020 m. kovo 17 d. ir 2020 m. kovo 18 d. raštais kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ji nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 30 d., jeigu šis laikotarpis nebus pratęstas ar atšauktas anksčiau nustatyto termino pabaigos, stabdo nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal nuomos sutartį mokėjimus. Apeliantė 2020 m. kovo 18 d. raštu taip pat pasiūlė ieškovei sudaryti susitarimą dėl apeliantės atleidimo nuo visų prievolių pagal nuomos sutartį vykdymo Vyriausybės paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, taip pat trims mėnesiams sumažinti bent 50 proc. pagal nuomos sutartį apeliantės mokėtinas sumas po karantino galiojimo laikotarpio pabaigos ir netaikyti apeliantei sutartinės atsakomybės. Ieškovė bendradarbiavo su apeliante, 2020 m. kovo 23 d. pranešimu informavo, jog nesutinka, kad būtų sustabdytas sutarties vykdymas, taip pat nesutiko su apeliantės 2020 m. kovo 18 d. rašte nurodytu pasiūlymu, bet pasiūlė pakeisti mokėjimo grafiką ir išdėstyti nuomos mokesčio mokėjimą. Apeliantė 2020 m. kovo 30 d. raštu paprašė iki karantino pabaigos sumažinti nuomos mokestį 100 proc. arba kitu dydžiu, taip pat 2020 m. balandžio 23 d. raštu ir kitais ieškovei siunčiamais raštais prašė pakeisti nuomos kainą, bet ieškovė atsisakė mažinti nuomos kainą, nurodydama, kad iš patalpų nuomos gaunamas pajamas atiduoda bankui. Vis dėlto apeliantė nesikreipė į teismą dėl sutarties pakeitimo ir tik 2021 m. vasario 9 d. pranešimu, t. y. beveik po metų nuo pirmojo karantino paskelbimo, informavo ieškovę apie vienašalį nuomos sutarties nutraukimą nuo 2021 m. kovo 15 d., todėl prisiėmė dėl savo neveikimo neigiamų padarinių atsiradimo riziką.

41.       Taigi, šalys nesusitarė pakeisti nuomos sutarties sąlygų, taip pat nėra priimto teismo sprendimo pakeisti sutarties sąlygas. Dėl to apeliantė nepagrįstai nevykdė sutarties ir nėra pagrindo sumažinti nuomos mokestį, t. y. priteisti tik už 155,49 kv. m virtuvės patalpas. 

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

42.       Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės nuomos 1 572,63 Eur mokesčio, paskaičiuoto už septynių dienų laikotarpį nuo 2021 m. kovo 24 iki 31 d. Apeliantės teigimu, ji 2021 m. kovo 24 d. grąžino ieškovei ginčo patalpas, o barą paliko ieškovei už simbolinę 1 Eur kainą, nes ieškovė pageidavo, kad jis liktų. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių. 

43.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nors šalys 2021 m. kovo 24 d. pasirašė ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktą, bet apeliantė 2021 m. kovo 24 d. neišsivežė iš patalpų savo įrengto baldo – baro. Apeliantė tik 2021 m. balandžio 6 d. pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą dėl baro ir tik 2021 m. balandžio 6 d. perdavė ieškovei nuosavybės teises į šį baldą. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog ieškovė pageidavo, prašė, kad apeliantė ginčo patalpose paliktų barą. Tik apeliantės žodinių paaiškinimų nepakanka pirmiau nurodytiems jos teiginiams pagrįsti. Ieškovė nurodė, kad ji nepageidavo įsigyti baro, bet šalys pasiekė kompromisą ir patalpų grąžinimo akto 3 pastaboje ieškovė nurodė, kad sutiktų, jog jis liktų, jeigu apeliantė parduos jį už 1 Eur plius PVM ir išrašys PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina 2021 m. kovo 24 d. patalpų perdavimo–priėmimo akte esantis įrašas. Taigi, iki 2021 m. balandžio 6 d. baras nuosavybės teise priklausė apeliantei, ji nenurodė, kodėl neperdavė ieškovei nuosavybės teisės į barą iš karto po patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, todėl nėra pagrindo nepriteisti nuomos mokesčio, paskaičiuoto iki 2021 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės nuomos mokestį, paskaičiuotą už visą 2021 metų pirmąjį ketvirtį. 

44.       Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2021 m. vasario 9 d. skolų suderinimo aktu, nes jį parengė ir pasirašė apeliantės darbuotoja R. K., kuri nežinojo, kad apeliantė nesutinka su ieškovės pateiktomis sąskaitomis. Be to, akto nepasirašė apeliantės įgalioti atstovai – vadovas ir vyr. finansininkė.

45.       Pažymėtina, kad apeliantė negali remtis vidinių atstovavimo santykių trūkumu. Neturi reikšmės, ar apeliantė buvo suteikusi R. K. įgaliojimus pasirašyti 2021 m. vasario 9 d. skolų suderinimo aktą ir pateikti jį ieškovei, taip pat nereikšminga aplinkybė, kad akto nepasirašė vyr. finansininkė ir vadovas. Ginčo atveju svarbu nustatyti, ar apeliantė savo elgesiu davė rimtą pagrindą ieškovei manyti, kad R. K. yra apeliantės atstovė, turinti teisę veikti apeliantės vardu.

46.       Iš 2021 m. vasario 9 d. skolų suderinimo akto matyti, kad jį pasirašė apeliantės darbuotoja – buhalterė R. K., kuri vėliau šį aktą išsiuntė ieškovei. Taigi, R. K. pasirašydama ir išsiųsdama ieškovei pirmiau nurodytą aktą, veikė apeliantės vardu kaip jos atstovė. Apeliantė neinformavo ieškovės apie netinkamą atstovavimą, nepateikė ieškovei prieštaravimų, kad pirmiau nurodytą aktą pasirašė ir išsiuntė netinkama atstovė. Dėl to ieškovė turėjo rimtą pagrindą manyti, kad skolų suderinimo aktą pasirašė ir pateikė apeliantės vardu jos tinkama atstovė (CK 2.133 straipsnio 2, 9 dalys).

47.       Be to, skolos dydį patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, be kita ko, ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Apeliantė gavo visas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias ieškovė prašo priteisti skolą, negrąžino ieškovei nė vienos PVM sąskaitos faktūros, neginčijo, kad jose nurodytos sumos apskaičiuotos ne pagal nuomos sutarties nuostatas.

48.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas). 

Dėl bylos procesinės baigties

49.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

50.       Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantės skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51.       Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. CPK 80 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 425 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus pusei sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

52.       Nagrinėjamojoje byloje apeliantė ginčija dalį teismo sprendimo, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą, ieškovei iš apeliantės priteistą 32 970,72 Eur skolos sumą sumažinti iki 6 234,62 Eur ir priteistą 3 664,51 Eur delspinigių sumą sumažinti iki 567,35 Eur. Taigi, apeliantės ginčijama suma – 29 833,26 Eur. Apeliantė apeliacinį skundą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 336 Eur žyminį mokestį (((29 833,26 Eur x 3 proc.) : 2) x 75 proc. = 336 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 8 punktai, 4, 7 dalys, 425 straipsnio 3 dalis). 

53.       Apeliantė pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad ji sumokėjo 671 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir šis žyminis mokestis nagrinėjamojoje byloje įskaitytas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi, apeliantei grąžintina sumokėto žyminio mokesčio dalis – 335 Eur.

54.       Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

55.       Ieškovė pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 742,40 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. 

56.       CPK

57.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

58.       Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dieną, t. y. 2021 m. rugsėjo 13 d., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2021 metų pirmąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis buvo 1 517,40 Eur. Taigi, ieškovės prašomos priteisti 1 742,40 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 1 972,62 Eur (1 517,40 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuotina, kad ieškovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir protingo dydžio. Dėl to atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš apeliantės priteistina 1 742,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). 

59.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60.       Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dekaedras“ (juridinio asmens kodas 135658315) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Restoranų grupė Fortas“ (juridinio asmens kodas 122639457) 1 742,40 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Restoranų grupė Fortas“ (juridinio asmens kodas 122639457) 335 Eur (tris šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. rugpjūčio 23 d., mokėjimo užduoties kodas (ID): ZJ83911.

Teisėjai                                                                                    Marius Bajoras

                                                                                                    Gintaras Pečiulis

                                                                                            Tomas Venckus