Administracinė byla Nr. AS525-221/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00045-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija 67
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Arijus“, uždarajai akcinei bendrovei „LIMARKO“, uždarajai akcinei bendrovei „Limarko jūrų agentūra“, uždarajai akcinei bendrovei „AFALITA“, uždarajai akcinei bendrovei „Amber Bay“, Lietuvos ir Latvijos uždarajai akcinei bendrovei „ASTRAMARA“, uždarajai akcinei bendrovei „BALTIC FORWARDING AND SHIPPING“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltlanta“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltnautic Shipping Ltd“, uždarajai akcinei bendrovei „BPA“, uždarajai akcinei bendrovei „FERTIMARA“, uždarajai akcinei bendrovei FREGATŲ APTARNAVIMO AGENTŪRAI, uždarajai akcinei bendrovei „GREEN TERMINAL“, uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinė ekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „JŪRTRANSA“, uždarajai akcinei bendrovei „BALTIJOS PERVEŽIMAI“, uždarajai akcinei bendrovei KLAIPĖDOS JŪRŲ KROVINIŲ KOMPANIJAI „BEGA“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Koralita“, uždarajai akcinei bendrovei „KLAIPĖDOS TRANSLIT“, uždarajai akcinei bendrovei Jūrų agentūrai „Lepūnas“, uždarajai akcinei bendrovei „LITMA“, uždarajai akcinei bendrovei „MK LAIVYBA“, uždarajai akcinei bendrovei „Nordis Shipping Service“, uždarajai akcinei bendrovei „NURMINEN MARITIME“, uždarajai akcinei bendrovei „Okeaninių konteinerių servisas“, uždarajai akcinei bendrovei „PASSAT“, uždarajai akcinei bendrovei Prekybos namams „SKELMĖ“, uždarajai akcinei bendrovei „UNITEK“, uždarajai akcinei bendrovei „VAKARŲ LAIVŲ AGENTAI“, uždarajai akcinei bendrovei „UOSTO VARTAI“, uždarajai akcinei bendrovei „VPA Logistics“, uždarajai akcinei bendrovei „VOLFRA – KLAIPĖDA“, uždarajai akcinei bendrovei „WM H. MULLER & CO“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacijai dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria Konkurencijos taryba nutarė: pripažinti, kad pareiškėjas, sudarydamas draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis bei pareigomis); įpareigoti pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar būtų tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis bei pareigomis); už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti piniginę baudą pareiškėjui UAB „Jūrų agentūra Forsa“ – 321 600 Lt (Nutarimo rezoliucinės dalies 3.15 punktas); įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis bei pareigomis).
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą.
Nurodė, kad jo vykdomam verslui būdinga tai, kad paslaugų tiekėjas privalo apmokėti trečiųjų asmenų paslaugas. Atitinkamų paslaugų teikimas lemia tai, kad pareiškėjas privalo turėti nuolatinį pakankamą apyvartinių lėšų likutį, o pareiškėjo patirtas išlaidas paslaugų gavėjai kompensuoja tik po paslaugų suteikimo. Pabrėžė, jog veiklos vykdymo galimybes lemia tai, ar pareiškėjas turi stabilius apyvartinių lėšų šaltinius, kuriuos galima nukreipti avansu patiriamoms veiklos vykdymo išlaidoms kompensuoti. Nutarimu paskirtos baudos sumokėjimas ženkliai sumažintų pareiškėjo nuosavų lėšų kiekį, dėl ko sutriktų bendrovės atsiskaitymai ir jos veikla. Be to, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi, be kita ko, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS63-277/2008, AS525-295/2011), asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Atitinkamai, sprendžiant ginčijamo nutarimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (byla Nr. AS556-174/2009). Pažymėjo, jog UAB „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį šiuo metu. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad sumokėjus Nutarimu paskirtą baudą, bendrovė neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 3.15 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jam didesnius neigiamus padarinius nei laikinas šio punkto nevykdymas, nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl nėra objektyvaus pagrindo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
II.
Pareiškėjas UAB „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo naudai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir išspręsti šį klausimą iš esmės – sustabdyti Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui paskirta bauda, galiojimą iki kol šioje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis bei neskundžiamas teismo sprendimas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, jog kadangi skundu ginčija būtent tą Nutarimą, kuris sudaro teisinį pagrindą reikalauti sumokėti baudą, panaikinus Nutarimą, nė viena valdžios institucija neturės teisės išieškoti pareiškėjui paskirtos baudos. Kadangi Nutarimu paskirta bauda gali būti išieškota ne ginčo tvarka, kyla grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės, o pareiškėjui bus padaryta didelė žala, jeigu nurodytos Nutarimo dalies galiojimas nebus sustabdytas.
2. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS438-473/2009, AS438-354/2009, AS261-296/2008 ir kt.), apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda už neva padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, tokios baudos išieškojimas stabdytinas iki tol, kol tarp ūkio subjekto ir Konkurencijos tarybos kilęs ginčas bus išspręstas administracinėje byloje, todėl šiuo atveju turėtų būti pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
3. Administracinių teismų praktikoje taip pat yra suformuluota taisyklė (bylos Nr. AS2-272/2006, AS261-296/2008) taisyklė, kad Konkurencijos tarybos paskirtos baudos sumokėjimas turėtų būti stabdomas, jeigu dėl tokios baudos pagrįstumo yra kilęs teisinis ginčas, o jos sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo gali padaryti didelės žalos pareiškėjo interesams.
4. Nesutinka su teismo sprendimu netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo finansinę būklę šiuo metu. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą baudai sumokėti, dėmesys turi būti skiriamas ne tik dabartinei pareiškėjo situacijai, bet ir situacijai viso likusio baudos sumokėjimo termino metu. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys būtent ir orientuoti į visą Konkurencijos įstatyme nustatytą baudos sumokėjimo terminą. Taip pat sprendžiant dėl galimo žalos atsiradimo, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas ne konkrečiam žalos atsiradimo momentui, bet pačiam faktui, kad aptariama žala neišvengiamai kils dėl baudos sumokėjimo. Pažymi, jog pareiškėjo vykdomai veiklai būdinga tai, kad paslaugų teikėjas privalo apmokėti trečiųjų asmenų paslaugas, o pareiškėjas, siekdamas stabiliai vykdyti veiklą, atitinkamai privalo nuolat turėti pakankamą apyvartinių lėšų likutį. Nurodo, kad dėl susiklosčiusios situacijos, jis privalo turėti atitinkamą nuosavų lėšų kiekį, kuris būtų sumažintas, sumokėjus baudą, dėl ko sutriktų bendrovės atsiskaitymai ir veikla.
5. Prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui ir atitiktų pačią reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtį. Patenkinus jo skundą, pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą dėl valstybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o toks teismo procesas pareikalautų didelių laiko ir finansinių sąnaudų, padaugėtų bylų teisme.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:
1. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS556-174/2009, AS63-253/2009, AS525-215/2011), pabrėžia, jog Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas iš esmės yra tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais.
2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011, AS525-215/2011), subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius šios grėsmes įrodymus, t. y. kad tokia grėsmė realiai egzistuoja. Teigia, jog pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia. Pareiškėjas apsiribojo tik prielaidomis, kad jo finansinė padėtis gali pablogėti.
3. Nurodo, jog, remiantis Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidėtas iki šešių mėnesių, todėl ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iš karto.
4. Net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad pareiškėjas pagrindė savo sunkią finansinę būklę, remiantis administracinių teismų praktika (bylos Nr. AS556-174/2009, AS822-103/2009, AS14-88/2005), galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.
5. Teigia, jog teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jo sumokėta bauda jam būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teisme. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (byla Nr. AS5-520/2007), kad sprendimų, susijusių su piniginių lėšų išieškojimu, įvykdymas yra mažiausiai apsunkintas, kadangi palankaus teismo sprendimo atveju valstybė visuomet bus pajėgi grąžinti išieškotas sumas, kaip ir atlyginti su ginčijamo sprendimo priėmimu galimai susijusią žalą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „LIMARKO“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį bei priimti naują nutartį – patenkinti reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo. Pateikiami tokie pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
1. Nurodo, jog neįžvelgia tiesioginio ryšio tarp Konkurencijos tarybos nutarimų dėl piniginių baudų ūkio subjektams taikymo ir viešojo intereso. Pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis atsakovui suteikia teisę ne tik skirti pinigines baudas, bet ir imtis kitų priemonių, siekiant atkurti ir apsaugoti nuo pažeidimų nukentėjusių subjektų teises ar imtis kitų priemonių, siekiant atkurti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (bylos Nr. AS146-310/2011, AS858-206/2010, AS438-473/2009 ir kt.) taip pat ne kartą pripažino, jog Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas nutarimo nevykdymas.
2. Teigia, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimų dėl piniginės baudos skyrimo galiojimą, turėtų būti tenkinamas visada, kai pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog prašymo nepatenkinus, pareiškėjui galėtų kilti finansinių sunkumų grėsmė. Pabrėžia, kad Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas specifinis reguliavimas, remiantis kuriuo skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, ši nuostata sietina su tikslu nedelsiant užkirsti kelią tam, kad neteisėti sutarimai darytų žalą tretiesiems subjektams, tačiau visiškai nelogiška, kad nutarimu paskirtą baudą, nepaisant potencialaus nutarimo neteisėtumo, vis tiek reikia sumokėti, nelaukiant galutinio teismo sprendimo.
3. Pažymi, jog įstatymas, apribojantis (ir netgi tam tikram laikui panaikinantis) juridinio asmens teisę naudotis nuosavomis lėšomis, remiantis viešojo administravimo institucijos sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas teisme, laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Kitaip tariant, Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis trukdo ūkio subjektams naudotis nuosavybe, nors tokio trukdymo pagrindas yra vienos iš viešojo administravimo institucijų sprendimas, kurio teisėtumas yra užginčytas.
4. Nurodo, kad baudos sumokėjimas, ypač remiantis teismui apskųstu viešojo administravimo institucijos sprendimu, visuomet sukels neigiamas finansines pasekmes. Todėl teismas šia ir kitas analogiškas bylas turėtų spręsti, taikydamas prezumpciją, jog Konkurencijos tarybos nutarimų dalių, kuriomis paskiriamos baudos, vykdymo nesustabdymas visais atvejais sukelia pareiškėjams neigiamas finansines pasekmes, nebent Konkurencijos taryba įrodytų, kad tokios pasekmės tikrai nebus sukeltos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį bei priimti naują nutartį – patenkinti reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „LIMARKO“ atsiliepimas į atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas UAB „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas jo atžvilgiu priimtas Konkurencijos tarybos Nutarimo dalis ir, be kita ko, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą.
Pareiškėjas šį savo prašymą iš esmės motyvavo tuo, jog Nutarimu paskirtos baudos sumokėjimas ženkliai sumažintų pareiškėjo nuosavų lėšų kiekį, dėl ko sutriktų bendrovės atsiskaitymai ir jos veikla, o priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino, konstatuodamas, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. AS62-459/2011, AS822-103/2009), sprendžiant nutarimo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Remiantis Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalimi, skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Įvertinus tokią teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS556-174/2009), darytina išvada, kad, sprendžiant ginčijamo Nutarimo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.
Nutarimo rezoliucinės dalies 3.15 punktu pareiškėjui paskirta 321 600 Lt dydžio bauda. Kaip jau minėta, pareiškėjas šios Nutarimo dalies laikino sustabdymo būtinybę grindžia tuo, kad baudos sumokėjimas sutrikdytų jo veiklą.
Administracinių teismų praktikoje nurodoma, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (bylos Nr. AS822-103/2009, AS62-459/2011), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (byla Nr. AS858-206/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs (bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011), jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Taigi subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus. Kitaip tariant, byloje turi būti pateikti įrodymai, kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja. Papildomai pastebėtina, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A502-369/2009), vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo jis įpareigotas sumokėti baudą, nėra pagrindas teigti, kad tokio įpareigojimo vykdymas nėra tikslingas, neišsprendus kilusio ginčo.
Apibendrinus aktualią administracinių teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjas, siekdamas, kad laikinai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje dienos būtų sustabdytas Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria paskirta bauda, galiojimas, privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, egzistuoja reali finansinių sunkumų grėsmė.
Pastebėtina, kad nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teisėjų kolegija, analizuodama asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, įprastai vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, bylos Nr. AS146-310/2011, AS438-527/2009, AS63-675/2011, AS62-487/2011, AS62-459/2011). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, susijusius su pareiškėjo finansine padėtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra nustatytos išskirtinės aplinkybės, neabejotinai patvirtinančios realią finansinių sunkumų grėsmę ir atitinkamai sudarančios pagrindą sustabdyti prašomą Konkurencijos tarybos Nutarimo dalį. Pareiškėjas, pagrįsdamas būtinybę sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies, kuria jam paskirta bauda, galiojimą, pateikė savo paties pažymą dėl poreikio nuolat operuoti stabiliomis apyvartinėmis lėšomis bei panaudotų dokumentų registracijos žurnalą. Šie įrodymai, skirtingai negu teigia pareiškėjas, ne tik nepagrindžia, jog egzistuoja reali finansinių sunkumų grėsmė, jeigu teismas laikinai nestabdys prašomos Nutarimo dalies galiojimo, bet ir apskritai nesuteikia konkrečios informacijos apie pareiškėjo finansinę padėtį, kuri galėtų būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tuo tarpu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas negali būti grindžiamas išimtinai teiginiu, jog pareiškėjui reikalingos apyvartinės lėšos, jeigu atitinkamai nėra pagrindžiama, kad jis tokių lėšų, sumokėjęs jam paskirtą baudą, neturės arba neturės pakankamai tolesniam veiklos vystymui.
Be to, pastebėtina, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, pareiškėjo sumokėta bauda jam būtų grąžinta, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS502-177/2008, AS442–314/2008), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl būtinybės sustabdyti Nutarimo dalies galiojimą, siekiant išvengti vėlesnių teismo procesų, negali sudaryti pagrindo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, bei nepateikė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo prašymas pagrįstai netenkintas. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JŪRŲ AGENTŪRA FORSA“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas