Administracinė byla Nr. A-3933-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00010-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-47 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
2. Skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 15 d. gavo Departamento sprendimą, kuriuo nuspręsta neišduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Atsakovas pasielgė nesąžiningai, nes prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas pateikė 2017 m. rugsėjo 5 d., o tuo metu galiojęs leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2015 m. rugsėjo 21 d. ir galiojo iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Iki 2017 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas dėjo pastangas, kad prašymą pateiktų 2017 metų liepos–rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl atsakovo darbuotojų didelio darbo krūvio negalėjo pateikti prašymo anksčiau, prašymas buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 5 d., o išnagrinėtas ir išduotas leidimas tik 2017 m. spalio 12 d., taigi tik dėl atsakovo kaltės įvyko 21 dienos pertrauka, dėl kurios ir buvo atsisakyta išduoti ilgalaikį leidimą gyventi. Atsakovo darbuotojai patikino, kad į minėtą pertrauką nebus atsižvelgta, nes tai jų kaltė, tačiau Sprendime pateikiamos visiškai kitos aplinkybės. Atsakovo taikomi formalūs kriterijai neturėjo trukdyti pareiškėjui gauti ilgalaikio gyventojo leidimo, kadangi viso 5 metų termino metu jis nepertraukiamai gyveno Lietuvoje, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje, moka mokesčius, turi gyvenamąją patalpą, todėl pagrindo atsisakyti išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą nebuvo, o nurodyta 21 dienos pertrauka susidarė tik dėl atsakovo veiksmų. Leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2017 m. liepos 12 d., pareiškėjui buvo išduotas kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) direktoriui ir akcininkui, tačiau dėl tuomet įvykusios verslo nesėkmės ir įmonės, tvarkančios (duomenys neskelbtini) apskaitą aplaidumo, leidimas buvo panaikintas. Nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti procedūromis, kadangi šiuo metu (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra pareiškėjas, sėkmingai vysto veiklą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Departamentas įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi bei 53 straipsnio 1 dalimi, 2017 m. gruodžio 1 d. priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi. Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad užsienietis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo – nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 12 d. neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2017 m. liepos 12 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taigi, teikdamas prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
5. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nenustatyta, todėl 2015 m. rugsėjo 3 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. 2015 m. rugsėjo 21 d. Departamento Kontrolės skyriui patikrinus duomenis apie Bendrovę, nustatyta, kad minėtoje Bendrovėje laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d. dirbo tik du darbuotojai, tai yra vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir pats pareiškėjas, kuris yra Bendrovės vadovas, o nuo 2016 m. kovo 1 d. Bendrovėje dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai ir Bendrovės vadovas – užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi. Taigi Bendrovė nuo 2015 m. spalio 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Patikrinus viešuosius draudėjo duomenis, nustatyta, kad Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 7 d. duomenimis siekė 1 441,65 Eur. Taigi Bendrovė nevykdė savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Todėl manė, kad kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, jog pareiškėjas mokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius. Departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) panaikinti leidimą laikinai gyventi. Šis sprendimas buvo apskųstas teismui, tačiau byla nutraukta, taigi Departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė neatitiko imperatyvių reikalavimų 21 mėnesį, laikytina, kad pareiškėjas, kuris buvo Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas, sąmoningai nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, bei tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
6. Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi, faktines aplinkybes bei visą gautą informaciją, Departamentas padarė išvadą, kad šis užsienietis neatitiko sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėti leidimą laikinai gyventi, taip pat turėdamas leidimą laikinai gyventi neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas Sprendime konstatavo, kad užsienietis tik formaliai siekė atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o tik gavęs leidimą laikinai gyventi, nedelsdamas atleido du įmonės darbuotojus – užsieniečio valdoma Bendrovė nuo pat 2015 m. spalio 2 d. iki sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos (2017 m. liepos 12 d.) neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad minėto užsieniečio deklaruoti gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruota – užsienietis siekė atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Taigi, prašydamas išduoti leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi. Kartu buvo įvertinta ir tai, kad tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo 21 dienos pertrauka, tuo metu (nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 12 d.) jis neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl Departamento kaltės susidarė 21 dienos pertrauka, todėl jo teiginiai laikyti nepagrįstais. Departamentas Sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) pagrindu priėmė ir išsiuntė pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodytu elektroninio pašto adresu 2017 m. spalio 4 d. (prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka pateiktas 2017 m. rugsėjo 6 d., taigi nebuvo pažeistas Įstatyme numatytas prašymo nagrinėjimo terminas).

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-47 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S.“ teisėtumo bei pagrįstumo.
9. Pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 19 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2013 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. rugsėjo 19 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugsėjo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2015 m. rugsėjo 20 d., 2015 m. rugsėjo 21 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 21 d.
10. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.
11. Departamento Kontrolės skyrius 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S., panaikinimo“ panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu.
12. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.
13. Pareiškėjui 2017 m. spalio 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2019 m. birželio 8 d.
14. Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą skubos tvarka išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).
15. Departamentas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (15/4-1)7U-47 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S.“ neišdavė pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi ir 53 straipsnio 1 dalimi.
16. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui Departamento Kontrolės skyrius 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Jame konstatuota, kad Bendrovė nuo 2015 m. spalio 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – įmonėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. spalio 18 d. nutartimi bylą nutraukė dėl to, kad pareiškėjas atsisakė skundo, nes  Departamentas 2017 m. spalio 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. birželio 8 d. teisėtos veiklos (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taigi Departamento 2017 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) yra galiojantis, o jame nustatytos aplinkybės yra reikšmingos šioje administracinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas tik formaliai siekė atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu išdavimo sąlygas, numatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte – nuo pat 2015 m. spalio 2 d. iki sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos (2017 m. liepos 12 d.) neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruota, taigi prašydamas išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi.
17. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 55 straipsniu ir pažymėjo, kad iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, jog Departamentas arba migracijos tarnyba prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Departamentas 2017 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Taigi pareiškėjas, žinodamas, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminus (leidimas laikinai gyventi jam išduodamas ne pirmą kartą) prašymą turėjo pateikti iki 2015 m. rugsėjo 21 d. išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo termino pabaigos likus dviem mėnesiams, t. y. ne vėliau kaip iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., tačiau jis tokį prašymą pateikė tik 2017 m. rugsėjo 6 d. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo kaltės prašymo jis negalėjo pateikti anksčiau, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kad būtų iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipęsis į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ir toks prašymas nebūtų priimtas nagrinėti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Departamentas, nustatęs, kad tarp pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi susidarė 21 dienos pertrauka, pagrįstai vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, ir nustatė, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.
18. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, jog pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą nuolat gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, teisėtai ir pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei atsisakė išduoti pareiškėjui ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Teismo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais ar kitais argumentais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 4 dalis). Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

III.

19. Pareiškėjas R. S. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2017 m. rugsėjo 5 d., iki tada pareiškėjas darė viską, kad prašymą pateiktų 2017 m. liepos–rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl atsakovo darbuotojų didelio krūvio pareiškėjo prašymas buvo priimtas tik 2017 m. rugsėjo 5 d., o išnagrinėtas ir leidimas išduotas tik 2017 m. spalio 12 d., todėl 21 dienos pertrauka susidarė dėl atsakovo kaltės. Be to, atsakovo darbuotojai patikino, kad į minėtą pertrauką nebus atsižvelgta. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar 21 dienos pertrauka nagrinėjamu atveju laikytina realiai ir adekvačia sąlyga neišduoti leidimo nuolat gyventi. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus bei turėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas šias abi sąlygas įvykdė, iš Lietuvos nebuvo išvykęs. Teigti, jog 21 dieną jis neturėjo teisėto pagrindo gyventi Lietuvoje, nėra teisinio pagrindo. Akcentuoja, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi gero administravimo principo imperatyvų.
2. Pažymi, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2017 m. liepos 12 d. pareiškėjui buvo išduotas kaip Bendrovės direktoriui ir akcininkui, tačiau dėl įvykusios verslo nesėkmės ir įmonės, tvarkančios Bendrovės apskaitą aplaidumo, leidimas buvo panaikintas. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo procedūromis, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra pareiškėjas, sėkmingai vysto veiklą. Departamento sprendimui taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai, tačiau konstatuoti, kad Sprendimas yra išsamiai, objektyviai bei motyvuotai priimtas nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-47 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
22. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą skubos tvarka išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.
23. Iki 2017 m. spalio 16 d. prašymo pateikimo, pareiškėjui buvo išduoti šie leidimai laikinai gyventi: 2012 m. rugsėjo 19 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2013 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. rugsėjo 19 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugsėjo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2015 m. rugsėjo 20 d., 2015 m. rugsėjo 21 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 21 d.
24. Departamento Kontrolės skyrius patikrino duomenis apie Bendrovę ir nustatė, kad Bendrovėje laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d. dirbo du darbuotojai, vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjas, o nuo 2016 m. kovo 1 d. Bendrovėje dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai ir pareiškėjas. 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S., panaikinimo“ panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustačius, kad Bendrovė nuo 2015 m. spalio 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. spalio 18 d. nutartimi bylą nutraukė dėl to, kad pareiškėjas atsisakė skundo, nes  Departamentas 2017 m. spalio 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. birželio 8 d., teisėtos veiklos (duomenys neskelbtini) pagrindu.
25. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.
26. Pareiškėjui 2017 m. spalio 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2019 m. birželio 8 d.
27. Skundžiamu 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis.
28. Nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Minėtame Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi, pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.
29. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).
30. Paminėtina ir tai, kad Įstatymo ir Aprašo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statusu Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 11 p.), dėl ko, aiškinant minėtų teisės aktų nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas. Direktyvos 2003/109/EB 6–8 konstatuojamosiose dalyse, kuriose nurodomi jos dėstomosios dalies motyvai, nurodoma, kad: pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos; norėdami gauti ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies piliečiai turi įrodyti, kad jie turi pakankamus išteklius ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta valstybei narei.
31. Kaip pažymima Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Staatssecretaris van Justitie prieš Mangat Singh, C-502/10, EU:C:2012:636).
32. Kaip minėta, Departamento Kontrolės skyrius 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1077(01151) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. S. S., panaikinimo“ panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 21 d., nes Bendrovė nuo 2015 m. spalio 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. spalio 18 d. nutartimi bylą nutraukė, taigi Departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 12 d. sprendimas yra galiojantis. Naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas tik 2017 m. spalio 13 d., taigi laikotarpiu iki tol pareiškėjui iki 2017 m. rugsėjo 21 d. buvęs išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
33. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėti leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamu sprendimu jam turėjo būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu). Pažymėtina, kad atsakovas nurodė, kad atsisako išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi), nors nėra nustatyta, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės (nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti informaciją apie Departamento Kontrolės skyrius 2017 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1077(01151), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotą leidimas laikinai gyventi). Visgi vien neteisingo pagrindo nurodymas, įvertinus, kad skundžiamame Sprendime aiškiai išdėstyta ir pagrįsta, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, t. y. pagrįstas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo egzistavimas, nesudaro panaikinti skundžiamą Sprendimą.
34. Konstatavus, jog egzistavo pagrindas pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
35. Kadangi Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio  pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                                                  Dainius Raižys

                                                                                                  Veslava Ruskan