Civilinė byla Nr. e2A-1924-1097/2022 

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30058-2021-0 

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.3; 1.3.2.9.10.8; 3.2.4.11

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),         Ingos Staknienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MS Transport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MS Transport“ ieškinį atsakovui A. V. dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje ginčas kyla dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą (ne)teisėtumo ir tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju.

2.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) išnagrinėjo darbo bylą                                Nr. APS-131-16187/2021, kurioje darbuotojas A. V. prašė priteisti iš darbdavės UAB ,,MS Transport“ darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., įvertinti darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir nustatyti atleidimo iš darbo datą. Darbo ginčų komisija 2021 m. spalio 5 d. sprendimu iš dalies tenkino prašymą ir išieškojo darbuotojui iš UAB ,,MS Transport“ 2 798,65 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 17 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.; prašymo dalį dėl apmokėjimo už prastovas už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. kovo 16 d. atmetė, o prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto vieno mėnesio kreipimosi termino.

3.       Ieškovė UAB „MS Transport“ (toliau – ieškovė, darbdavė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. V. (toliau – darbuotojas, atsakovas), prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą ir atsakovo reikalavimus atmesti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, nuo 2018 m. spalio 12 d. ieškovės įmonėje dirbęs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, nuo 2020 m. gruodžio 4 d. atsisakė atlikti darbo funkcijas ir neatliko jokių darbinių pareigų. Grįžęs iš paskutinės komandiruotės 2020 m. gruodžio 4 d., atsakovas neatsiskaitė už atliktą darbą (reisą), nepateikė ataskaitos už gautas / išleistas jam patikėtas pinigines lėšas, ataskaitos už kurą, nepateikė paaiškinimo dėl įvykdytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir išvyko namo į Baltarusijos Respubliką. Su išvykusiu darbuotoju nepavyko susisiekti, todėl nuo 2021 m. vasario mėnesio imtos fiksuoti darbuotojo pravaikštos. Ieškovės teigimu, 2021 m. vasario 17 d. darbuotojas buvo atvykęs į ieškovės buveinę, tačiau ataskaitos už atliktą darbą nepateikė, atsisakė pasirašyti dokumentus, atsisakė išvykti į kitą komandiruotę ir išvyko. 2021 m. kovo 17 d. atsakovas buvo atvykęs į ieškovės buveinę, pradėjo rašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, tačiau tokio pareiškimo ieškovei nepateikė, nepaaiškino savo neatvykimo į darbą priežasčių, neatsiskaitė už iki tol atliktą darbą (reisą) ir iš ieškovės buveinės išvyko. 2021 m. gegužės 31 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo už pravaikštas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovės teigimu, nors Darbo ginčų komisija teisingai nustatė, kad atsakovas savo darbinių funkcijų nevykdė nuo 2020 m. gruodžio 4 d., tačiau nepagrįstai išieškojo atsakovui darbo užmokestį už 2021 m. kovo–gegužės mėnesius, t. y. laikotarpį, kai atsakovas ieškovės įmonėje dirbti vengė, nebendradarbiavo ir, tikėtina, jau dirbo kitoje įmonėje.

4.       Atsakovas A. V. priešieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB ,,MS Transport“ 2021 m. gegužės 31 d. neteisėtu, priteisti iš ieškovės kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už 1 metus, nepilnai išmokėtą darbo užmokestį, t. y. 865 Eur dienpinigių nepriemoką, 667,55 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. gruodžio mėnesį, po 1 059,30 Eur per mėnesį darbo užmokesčio už 2021 m. sausio–gegužės mėnesius, ir netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką. Atsakovas nurodė, kad iš darbo buvo atleistas nepagrįstai, nes jokių pravaikštų nepadarė. Atsakovo teigimu, grįžęs iš paskutinės komandiruotės 2020 m., gruodžio 8 d., jis buvo informuotas, kad automobilis bus remontuojamas. Ieškovė jam darbo nedavė, todėl jis išvyko namo į Baltarusijos Respubliką. Kiekvieną kartą iš ieškovės gavęs tinkamą ir savalaikę informaciją dėl atvykimo į darbą (tai buvo du kartus – 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. kovo 17 d.), tomis dienomis į darbą atvyko. 2021 m. vasario 17 d. atvykęs į ieškovės buveinę, atsakovas mėgino aiškintis dėl nuolat vėluojančio apmokėjimo už darbą, ir priežasčių, kodėl nėra siunčiamas į reisą. Darbdavys teisinosi tuo, kad darbo jam neva neturi. Atsakovo teigimu, darbdavė pradėjo jį ignoruoti dėl to, kad jis mėgino aiškintis įvairias darbdavei nepalankias situacijas, atsisakė atgaline data pasirašyti suformuotus prašymus nemokamoms atostogoms. Dėl to kilo konfliktas ir, 2021 m. vasario 17 d. atvykęs į ieškovės būstinę, atsakovas darbo užduočių negavo, jam buvo pasakyta, kad jis nereikalingas. Antrąkart kviečiamas atsakovas atvyko 2021 m. kovo 17 d., tačiau darbinių užduočių negavo, todėl parašė ir pateikė ieškovei prašymą išeiti iš darbo savo noru. Nuo to laiko į darbą jis nebebuvo kviečiamas, su juo nebuvo susiekta, todėl jis pagrįstai galvojo, jog jo prašymas dėl atleidimo iš darbo patenkintas. Dėl to, atsakovo teigimu, pravaikštos jam fiksuotos nepagrįstai. Atsakovas nurodė, kad ieškovė su juo nėra tinkamai atsiskaičiusi: 1) neišmokėta visa priklausiusių dienpinigių suma už paskutinę komandiruotę; 2) neišmokėtas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką ir nepateikta jokio pagrindimo, kodėl laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. vasario 1 d. atsakovui nebuvo skaičiuojamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis; 3) nuo 2021 m. vasario 1 d. pravaikštas fiksuojant nepagrįstai, atsakovui turi būti sumokėtas visas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. 

5.       Ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė atsakovo priešieškinio reikalavimus atmesti. Ieškovės teigimu, reikalavimai pareikšti praleidus senaties terminą, nes atsakovas priešieškinį / ieškinį privalėjo pateikti teismui ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimo, o pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Taip pat ieškovė nurodė, kad pravaikštas darbuotojui fiksavo pagrįstai, nes atsakovas kviečiamas į darbą neatvykdavo, savo elgesio nepaaiškindavo, nepateikė ataskaitos už paskutinę komandiruotę, atsisakė vykti į reisą. Ieškovė nurodė, kad atsakovo priešieškinyje pateikiami jam tariamai priklausančių gauti lėšų skaičiavimai yra nepagrįsti bei neteisingi.

                                     II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu civilinėje byloje                           Nr. e2-2310-727/2022 ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė atsakovui iš ieškovės 5 300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. sausio–gegužės mėnesius (suma neatskaičius mokesčių), 201,74 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 491 Eur neišmokėtų dienpinigių, 3 180 Eur netesybų dėl nesavalaikio atsiskaitymo (suma neatskaičius mokesčių); 2) pripažino atsakovo 2021 m. gegužės 31 d. atleidimą iš darbo UAB „MS Transport“ pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu, negrąžino jo į darbą laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) priteisė atsakovui iš ieškovės 11 660 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir po 49,39 Eur už kiekvieną darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus (skaičiuojant nuo atleidimo dienos), 1 060 Eur išeitinės išmokos (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), bei 1 844,04 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas priteisė valstybei iš ieškovės 481,54 Eur bylinėjimosi išlaidų; nurodė, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-16187 netenka galios.

7.       Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 11 d. neterminuota darbo sutartimi Nr. 319 atsakovas – Baltarusijos Respublikos pilietis – buvo priimtas į darbą ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Iš paskutinės komandiruotės atsakovas grįžo 2020 m. gruodžio 4 d., o 2021 m. gegužės 31 d. darbo sutartis nutraukta darbdavio priimtu įsakymu pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties).

8.       Teismas sprendė, kad pravaikštos atsakovui fiksuotos nepagrįstai, ir pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Argumentuodamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pravaikštų faktą darbdavė įrodinėjo 13 jos pačios suformuotų aktų, kurie, nors ir surašyti skirtingomis datomis, yra identiški, surašyti ta pačia forma ir tuo pačiu šriftu, faktiškai analogiški, pasirašyti tų pačių asmenų. Liudytoju apklaustas V. Š. net neprisiminė, kad tokius yra pasirašęs. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad visi aktai surašyti po ginčo iškėlimo, o ne jų surašymo dieną. Be to, nėra duomenų apie tai, kad atsakovas su šiais aktais būtų supažindintas. Teismas atsižvelgė į tai, jog nėra duomenų, kad po 2020 m. gruodžio 4 d. pasibaigusios komandiruotės atsakovui būtų fiksuotos nemokamos / kasmetinės mokamos atostogos. Teismo teigimu, darbdavė faktiškai pripažino, kad po 2020 m. gruodžio 4 d. atsakovas nedirbo, darbdavė nedavė jam darbo funkcijų atlikimui jokių pavedimų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog darbdavė žinojo, kad atsakovo nėra darbe, ir dėl ko; tokį darbuotojo nebuvimą lėmė darbdavės veiksmai, o ne darbuotojo kaltas neveikimas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas buvo atvykęs į ieškovės buveinę du kartus – 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. kovo 17 d. Jokios darbo funkcijos atsakovui tuomet nebuvo patikėtos. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl pravaikštos atsakovui žymėtos ilgą laiką – beveik pusmetį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino nebuvus pagrindo fiksuoti atsakovui pravaikštas, nes darbuotojo darbe nebuvo darbdavės leidimu ir jai žinant. Teismas pripažino pasitvirtinusiomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad darbdavė dažnu atveju informaciją dėl darbuotojo iškvietimo į darbą jam persiųsdavo pavėluotai. Teismas nustatė, kad, esant tinkamai ir savalaikiai pateiktam iškvietimui, darbuotojas į darbą atvykdavo, tačiau pavedimų dirbti negavo. Už sausio mėnesį darbuotojui pravaikštos nebuvo žymimos ir ieškovė to neįrodinėjo, t. y. leido darbuotojui nebūti darbe. Teismas konstatavo, kad darbdavė nebuvo tiek dėmesinga ir budri DK 24 straipsnio prasme, kiek privalėjo būti, t. y. įmonės dokumentais tinkamai neatspindėjo buvusios situacijos – neįformino atsakovui prastovos ar nemokamų / kasmetinių mokamų atostogų laikotarpio. Teismas, įvertinęs byloje esančius vaizdo įrašus, pokalbių stenogramas ir darbuotojo pateiktą elektroninį laišką, nustatė, kad darbuotojas buvo pateikęs ieškovei prašymą atleisti jį iš darbo savo noru, ieškovė jį buvo gavusi ir privalėjo svarstyti, tačiau nesvarstė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad darbuotojas pravaikštų ar neteisėtų veiksmų nepadarė, o darbdavė pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodama ir negalėdama nesuprasti, kad pagrindo joms nėra. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė darbuotojo pravaikštų fakto. Teismo vertinimu, darbdavė taip pat neįrodė, kad, nutraukdama darbo sutartį, laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos, nustatytos DK 58 straipsnio 4, 5 dalyse, t. y. kad pareikalavo darbuotojo raštiškai pasiaiškinti dėl neatėjimo į darbą. Šiuo atveju darbdavė padarė esminį procedūrinį pažeidimą. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Darbuotojui nepageidaujant būti grąžintam į darbą, teismas nustatė, kad darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

9.       Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 5 300 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, paskaičiuotą po 1 060 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. sausio–gegužės mėnesius. Teismas argumentavo, kad, darbdavei neįrodžius pravaikštų fakto ir darbuotojo kaltės dėl to, nepaskelbus prastovos ir/ar nesuteikus darbo sutartyje sulygto darbo, neįforminus nedarbo laiko nemokamomis atostogomis ar nesuteikus mokamų atostogų, darbuotojui turi būti išieškomas tarifinis darbo užmokestis už 2021 m. sausio–gegužės mėnesius. Be to, byloje nėra duomenų, kad darbuotojui buvo sumokėtas atlyginimas už sausį, nors šiuo laikotarpiu pravaikštos darbuotojui nebuvo žymimos. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimo dalį dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2020 m. gruodžio mėnesį priteisimo, nurodydamas, kad byloje esantys sąskaitos įrašai rodo, kad už 2020 m. gruodžio mėnesį su atsakovu buvo atsiskaityta. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 201,74 Eur ieškovės atsakovui atleidimo momentu paskaičiuotą, tačiau neišmokėtą, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 straipsnio 6 dalis).

10.       Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 491 Eur dienpinigių nepriemoką už paskutinę komandiruotę. Nenustatęs, kad įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis, teismas nurodė, jog dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti šio ginčo atveju turi būti aptarti darbo sutartyje. Teismas nustatė, kad darbo sutartyje nėra įrašo apie tai, jog atsakovui už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai. 2020 m. sausio 1 d. šalys pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame nurodyta, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. ,,dienpinigiai mokami pagal Vyriausybės patvirtintos 75 proc. maks. dienpinigių normos“. Teismas nurodė, kad darbo sutartyje šalys nesusitarė dėl dienpinigių mokėjimo galimybės, todėl keisti darbo sutartį nurodant dienpinigių mažinimo galimybę nebuvo įmanoma. Be to, darbo sutarties pakeitimas, numatantis galimybę juos mažinti 75 proc., nors ir pasirašytas darbuotojo, vargu ar buvo jo suprastas, nes, nėra išverstas į rusų kalbą, o pagrindo teigti, kad atsakovas moka ir supranta lietuviškai, nėra. Teismo vertinimu, darbuotojas, būdamas užsienio piliečiu, nebūdamas teisininku ar buhalteriu, negalėjo objektyviai suprasti ir nesuprato šios darbo sutarties sąlygos, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis visų nurodytų dienpinigių išmokėjimo. Abejones teismas aiškino darbuotojo naudai (DK 6 straipsnis) ir, atsižvelgdamas į tai, jog už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, kuris privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas, sprendė nesant pagrindo pripažinti galimą dienpinigių mažinimą. Nustatęs, kad atsakovui į sąskaitą už komandiruotes buvo pervesta 1 100 Eur suma, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 491 Eur dienpinigių nepriemoką.

11.       Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės trijų atsakovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką – 3 180 Eur (DK 147 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, bylos duomenys ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina neatsiskaitymo su darbuotoju faktą, o darbuotojo kaltės dėl to nėra. Teismas, spręsdamas dėl priteistinų netesybų, taip pat atsižvelgė į tai, kad nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai nebuvo mokami ir nebuvo sumokėti darbuotojui atleidimo momentu, darbuotojui faktiškai nuo 2021 m. sausio mėn. nebuvo mokamas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis, taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

12.       Pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbuotojui nepageidaujant būti grąžintam į darbą, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 11 660 Eur (1 060 Eur x 11 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir po 49,39 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (nurodyta darbdavio pažymoje) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus (DK 218 straipsnio 4 dalis). Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 218 straipsnio 4 dalis).

13.       Teismas atmetė ieškovės prašymą darbuotojo reikalavimams taikyti senatį. Teismas nurodė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas 2021 m. spalio 5 d., o priešieškinį darbuotojas pareiškė 2022 m. sausio 10 d., t. y. praleidęs DK 231 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą jam paduoti. Teismas nurodė priėmęs priešieškinį nagrinėti tą pačią dieną vykusio parengiamojo posėdžio metu, jo priėmimu atnaujinęs praleistą procesinį terminą ir pripažinęs, kad darbuotojo teisės turi būti ginamos, bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra užsienio šalies pilietis, dažnai nebūnantis Lietuvoje, nežinantis lietuvių kalbos ir nacionalinės teisės. Teismo teigimu, nurodytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl jam besąlygiškai nėra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124–1.135 straipsnių nuostatos, o bendras trejų metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams apginti nėra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo: priešieškinio reikalavimams taikyti senatį ir priešieškinį atmesti, ieškinį tenkinti – panaikinti Darbo ginčo komisijos sprendimą nurodant, kad atsakovo reikalavimai darbo byloje netenkintini, priteisti iš atsakovo 1 481,54 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad dėl ginčo situacijos susidarymo kalta ieškovė. Atsakovas, 2020 m. gruodžio 4 d. grįžęs iš reiso, žodžiu paprašė suteikti jam nemokamų atostogų, tačiau, nepateikęs raštiško prašymo ir neįvykdęs savo pareigos grįžus iš reiso pateikti įmonei krovinių pervežimo dokumentus, reiso metu patirtų išlaidų, piniginių lėšų panaudojimo, sunaudoto kuro ataskaitas su jas lydinčiais buhalterinės apskaitos dokumentais, išvyko iš Lietuvos. Atsakovui išvykus ir neatsiskaičius už reisą bei nepateikus rašytinio prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo, ieškovė formaliu požiūriu turėjo pradėti drausminę procedūrą atsakovo atžvilgiu, tačiau, elgdamasi geranoriškai ir pasitikėdama atsakovu, buvo įsitikinusi, jog visą tai atsakovas galės padaryti po nemokamų atostogų. Rašytiniai prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo ne kartą būdavo pateikiami ir pasibaigus minėtoms atostogoms, o tokia praktika įprasta, atsižvelgiant į tai, jog dėl pandemijos nulemtų valstybių sienų kirtimo apribojimų, kartais iš anksto buvo sunku nuspėti konkrečią nemokamų atostogų pabaigą. 2021 m. sausio mėnesį ieškovė pradėjo aiškintis, kada atsakovas gali atvykti į darbą. Byloje esantis susirašinėjimas Viber programėle patvirtina, jog ieškovė kvietė atsakovą atvykti į darbą 2021 m. vasario 19 d. . Atsakovui atvykus 2021 m. vasario 17 d., buvo paprašyta pateikti paskutinio reiso ataskaitą. Atsakovas ataskaitos nepateikė ir pasišalino iš ieškovės buveinės. Ieškovės teigimu, atsakovas jau grįždamas iš reiso žinojo, jog jis nesugebės pateikti ataskaitos, o vėliau ieškovę pasiekė informacija apie atsakovo sistemingus kelių eismo taisyklių pažeidinėjimus reisų metu. Be to, atsakovas 2021 m. vasario 25 d. sudarė darbo sutartį su UAB ,,Steptrans“. Atsakovas 2021 m. kovo 18 d. pateikė paaiškinimą, iš kurio matyti, kad atsakovas pats akivaizdžiai atsisakė vykdyti savo darbines funkcijas, tiek nepateikdamas ataskaitų už paskutinį reisą, tiek atsisakydamas vykti į naują reisą. Nors ieškovė buvo girdėjusi, kad atsakovas ketina išeiti iš darbo, tačiau atsakovas tokio pareiškimo ieškovei nepateikė. Ieškovė tikėjosi situaciją išspręsti gražiuoju, tačiau po 2021 m. kovo 18 d. atsakovas ieškovės buveinėje nebepasirodė, nepateikė ataskaitos, prašymo dėl nemokamų atostogų, prašymo atleisti iš darbo, todėl ieškovė buvo priversta 2021 m. gegužės 31 d. nutraukti darbo sutartį. Teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo darbinių funkcijų nevykdymą lėmė ne ieškovės, o atsakovo veiksmai.

14.2.                      Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovą buvus pravaikštoje. Bylos medžiaga patvirtina mažiausiai dvi dienas, kurių metu atsakovo pravaikštą patvirtina rašytiniai įrodymai: 1) 2021 m. vasario 17 d., kai atsakovas, nors ir atvyko į ieškovės buveinę, tačiau savo darbinių funkcijų nevykdė – nepateikė ataskaitų bei atsisakė vykti į reisą, bei, darbo dienai nepasibaigus, savo nuožiūra pasišalino iš darbovietės; 2) 2021 m. vasario 19 d., kai atsakovas į įmonę neatvyko, nors byloje esantis susirašinėjimas Viber programa patvirtina, jog toks kvietimas buvo, atsakovui jis buvo žinomas ir atsakovas žadėjo atvykti. Nepagrįstai konstatavęs, kad darbuotojo nebuvimą darbe lėmė darbdavės veiksmai, teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 5 300 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. sausio–gegužės mėnesius. 

14.3.                      Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui kompensaciją už tariamą atsakovo priverstinės pravaikštos laiką. Teismas ignoravo byloje neginčijamą aplinkybę, kad atsakovas nuo 2021 m. vasario 25 d. sudarė darbo sutartį su UAB ,,Steptrans“, t. y. nuo minėtos datos de facto atsakovas dirbo, gavo darbo užmokestį ir priverstinėje pravaikštoje nebuvo. Dėl to kompensuoti darbo užmokesčio nereikia. Be to, teismas priteisė nepagrįstai didelę nurodytos kompensacijos sumą. Ieškovė nėra kalta dėl to, kad atsakovas nedirbo, nes pats atsakovas atsisakė vykdyti savo darbines funkcijas.

14.4.                      Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui dienpinigius ir neteisingai nustatė jų dydį, nes nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nesuprato darbo sutarties pakeitimo dėl dienpinigių mažinimo. Atsakovas ieškovės įmonėje faktiškai dirbo nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. (kai grįžo ir paskutinio reiso) ir darbą atlikdavo naudodamasis mažiausiai trimis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų – parengtais dokumentais, dėl lietuvių kalba parengtų dokumentų niekada nereiškė jokių pretenzijų, nenurodė nesuprantantis dokumentų. Byloje esantys darbo santykius įforminantys dokumentai didžiąja dalimi yra lietuvių kalba, o atsakovas be jokių sunkumų šiais dokumentais vadovavosi atlikdamas savo funkcijas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas suprato darbo sutarties papildymų / pakeitimų turinį. Esant 75 proc. dienpinigių dydžiui atsakovas dirbo daugiau nei 11-ka mėnesių ir jokių pretenzijų dėl to ieškovei nereiškė.

14.5.                      Atsakovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atnaujinti. Pagal teismų praktiką, atsakovas privalėjo savo priešieškinį teismui pateikti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimo, t. y. iki 2021 m. spalio 5 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 punktas). Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nenurodydamas jokių svarbių priežasčių. Teismo teiginiai dėl atsakovo buvimo kitos šalis piliečiu ir dažno nebuvimo Lietuvoje nesudaro pagrindo netaikyti praleisto ieškinio senaties termino.

15.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:   

15.1.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturėjo pagrindo fiksuoti atsakovui pravaikštų, nes atsakovas ieškovės kvietimu visada atvykdavo į darbą. Šias aplinkybes patvirtina šalių susirašinėjimas Viber programėle. Atsakovas, 2020 m. gruodžio 4 d. grįžęs iš reiso, siekė dirbti, tačiau ieškovė jam tokios teisės nesuteikė ir nurodė išvykti iki kito kvietimo. Atsakovas nebuvo išsiųstas į komandiruotę, nes ėmė kelti klausimus dėl savalaikio neatsiskaitymo, nesutiko pasirašyti prašymo dėl nemokamų atostogų atgaline data. Ieškovė nepagrįstai bando perkelti atsakovui (darbuotojui) pareigą už tai, kad tinkamai neįformino jo nebuvimo darbe laikotarpio po 2020 m. gruodžio 8 d. faktiškai negalėdama suteikti atsakovui darbo. Ieškovė nesiuntė atsakovo dirbti dėl subjektyvių priežasčių (vidinio konflikto dėl dokumentų nepasirašymo atbuline data ar pan.), bet ne dėl to, jog nesulaukė atsakovo darbovietėje. Nesant jokio ieškovės pranešimo atsakovui dėl darbinių funkcijų vykdymo po 2021 m. kovo 18 d., atsakovas neturėjo pareigos atvykti į darbą, ieškovė, atitinkamai, negalėjo fiksuoti jam pravaikštų.

15.2.                      Teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 1 dalies 3 punktą neteisėtu, nes ieškovės įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytas atleidimo pagrindas neįrodytas. Iš pateikto ieškovės 2021 m. gegužės 31 d. įsakymo dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo nėra aišku, už kokį nebuvimo darbe laikotarpį atsakovas atleistas iš darbo, o aktuose dėl pravaikštų fiksavimo nurodyti duomenys prieštaringi. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo, tačiau ieškovė tokio prašymo nenagrinėjo ir jai tenka neigiami tokio elgesio padariniai. Po 2021 m. kovo 18 d. ieškovė elgėsi pasyviai, nebuvo pateikusi atsakovui reikalavimų vykdyti darbo funkcijas, vykti į komandiruotes, pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą ir pan., tačiau tik toliau nepagrįstai fiksavo jam pravaikštas. Toks darbdavio elgesys iš esmės pažeidžia DK teisės normas, susijusias su darbo sutarties nutraukimo tvarka ir pagrindais. Ieškovė, fiksuodama atsakovui pravaikštas tokį ilgą laikotarpį (net keturis mėnesius), pažeidė darbuotojo teises bei teisėtus lūkesčius, akivaizdžiai piktnaudžiavo teise.

15.3.                      Ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su ataskaitos už paskutinę komandiruotę nepateikimu, nėra susijusios su ginču dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir nedaro tokio atleidimo teisėtu. Šalių susirašinėjimas po komandiruotės parodo, kad jokios ataskaitos iš atsakovo nebuvo reikalaujamos ir šis klausimas darbdavės nebuvo keliamas. Tariamas netinkamas atsakovo, kaip vairuotojo, pareigų vykdymas galėjo sudaryti pagrindą nutraukti darbo sutartį su atsakovu kitu pagrindu, o ne dėl pravaikštų.

15.4.                      Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas įsidarbino kitoje įmonėje iki darbo sutarties su ieškove nutraukimo, neturi reikšmės vertinant ieškovės veiksmus ir atsakovo atleidimo iš darbo ieškovės įmonėje teisėtumą. Atsakovas, po 2022 m. vasario 17 d. gavęs darbdavio atstovo repliką, kad „jo paslaugos nereikalingos“, pradėjo ieškotis vairuotojo darbo kitoje įmonėje. Nei darbo sutartis, nei teisės aktai nedraudė atsakovui ieškoti darbo kitoje įmonėje, o ieškovės argumentai, kad atsakovas darbdavio pakeitimui ruošėsi iš anksto, niekuo nepagrįsti. Nors formaliai darbo sutartis su UAB „Steptrans“ buvo sudaryta 2021 m. vasario 24 d., atsakovas realiai pradėjo dirbti nurodytoje įmonėje (išvyko į pirmąją komandiruotę) jau po to, kai manė, jog jo ir ieškovės darbo sutartis nutraukta – 2021 m. balandžio mėnesį. Tuo atveju, jeigu ieškovė ir atsakovas būtų sutarę tęsti darbo sutartį, atsakovas kitoje įmonėje dirbti nepradėtų.

15.5.                      Teismas pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dienpinigių nepriemoką. Atsakovas darbo funkcijų nevykdė dėl darbdavio (ieškovės) kaltės nuo 2021 m. gruodžio mėnesio. Ieškovė ne tik nesilaikė savo pareigos suteikti atsakovui darbą, bet ir, negalėdama suteikti darbo, laiku nepaskelbė jam prastovos ar neįformino jo nebuvimo darbe kitu būdu. Tokiu atveju darbdaviui mokėjimo pareiga savaime neišnyko. Ieškovė nepagrįstai nuo 2020 m. gruodžio 8 d. žymėjo atsakovui neapmokamas atostogas, nes dėl jų šalys nebuvo susitarusios. Nėra aišku, kaip nemokamos atostogos galėjo peraugti į prastovą, nesant byloje jokių duomenų nei dėl tokių „atostogų“ pabaigos, nei dėl atsakovo iškvietimo į darbą.

15.6.                      Teismas, priteisdamas dienpinigių nepriemoką, pagrįstai priteisė 100 proc. maksimalių dienpinigių dydžių pagal paskutinį komandiruotės įsakymą. Byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos, nes yra Baltarusijos Respublikos pilietis ir nuolatinis gyventojas. Nurodytu atveju negalima laikyti, kad darbo sutarties šalys susitarė dėl dienpinigių sumažinimo ir atsakovas būtų su tuo sutikęs (išreiškęs tam savo valią).

15.7.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismas turėjo mažinti atsakovui priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas iš darbo ieškovės įmonėje buvo atleistas neteisėtai, darbdaviui akivaizdžiai piktnaudžiaujant teise, šalis darbo santykiai siejo pakankamai ilgą laiką. Ieškovė nenurodo jokių išimtinių ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakavo naudai priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis turėtų būti sumažintas, taip pat nepateikia įrodymų apie tai, kad iš ieškovės priteista kompensacijos suma yra per didelė ar pastaroji neturi galimybės jos sumokėti.

15.8.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl ieškinio senaties taikymo priešieškinio reikalavimams. DK 231 straipsnyje nustatytas 1 mėnesio terminas yra procesinis terminas, kuris nėra naikinamasis ir teismo gali būti atnaujinamas. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo priešieškinyje nurodytas aplinkybes, 2021 m. sausio 10 d. rezoliucija priėmė atsakovo priešieškinį, tuo pačiu išspręsdamas ieškinio pateikimo termino atnaujinimo klausimą. 

15.9.                      Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, o ieškovė nepagrindė papildomų įrodymų pateikimo būtinumo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu. Be to, pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu ieškovė teismo buvo paraginta pateikti į bylą visus ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, įskaitant vidaus tvarkas ir pan., tačiau to nepadarė. Įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo nebuvo pateiktas į bylą iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2022 m. balandžio 11 d.), dėl ko teismui teko 2022 m. balandžio 7 d. skelbti byloje pertrauką ir skirti dar vieną posėdį. Tai leidžia teigti, kad ieškovė viso proceso metu piktnaudžiavo savo pareiga teikti į bylą įrodymus, tinkamai šios pareigos nevykdė, tad jos atžvilgiu neturėtų būti daroma išimtis dėl naujų įrodymų teikimo apeliacinėje instancijoje.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kelia klausimus dėl atsakovo atleidimo iš darbo už pravaikštas (ne)teisėtumo, kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, dienpinigių nepriemokos priteisimo pagrįstumo ir termino atsakovo reikalavimams pareikšti (ne)praleidimo.  

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

19.       Su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė papildomus rašytinius įrodymus – darbo sutarties pakeitimus, sutartį dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės, vairuotojo ekspeditoriaus materialinės atsakomybės sutartį, nurodymus vairuotojams, darbuotojo prašymus, avanso apyskaitas, kasos išlaidų orderius (e. t. 2, b. l. 138–158). Šiais dokumentai apeliantė grindžia teiginius, kad atsakovui buvo suprantami dokumentai lietuvių kalba, kartu nurodydama, jog papildomus dokumentus yra priversta teikti kartu su apeliaciniu skundu, nes atsakovo dokumentų lietuvių kalba nesupratimas yra įvardijamas kaip reikšminga bylai aplinkybė tik pirmosios instancijos teismo sprendime. Taip pat apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Tauragės skyriaus raštą ir elektroninio susirašinėjimo su Migracijos departamentu laiškus (e. t. 2, b. l. 159–161). Apeliantės teigimu, dėl informacijos suteikimo į Migracijos departamentą ji kreipėsi 2022 m. vasario 25 d., tačiau atsakymą gavo tik 2022 m. gegužės 13 d., t. y. po teismo sprendimo.

20.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

21.       Susipažinęs su ieškovės pateiktais naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad su apeliaciniu skundu pateikti su ginčo šalių darbo teisinių santykių įforminimu susiję dokumentai – darbo sutarties pakeitimai, sutartis dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės, vairuotojo ekspeditoriaus materialinės atsakomybės sutartis, nurodymai vairuotojams, darbuotojo prašymai, avanso apyskaitos, kasos išlaidų orderiai – galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme: jie buvo surašyti iki ginčo ir visą laiką buvo ieškovės, kaip darbdavės, žinioje. Pirmosios instancijos teismas parengiamojo teismo posėdžio metu 2022 m. kovo 7 d. išaiškino ieškovei teisę bei pareigą teikti visus su atsakovo įdarbinimu ir darbo teisinių santykių įforminimu susijusius dokumentus, kurie gali būti reikšmingi ginčui. Priešingai nei nurodo apeliantė, aplinkybės, susijusios su galimu atsakovo lietuvių kalbos nesupratimu, buvo minimos jau atsakovo priešieškinyje (e. t. 1, b. l. 152). Atsižvelgiant į tai, naujai pateikiamus įrodymus, susijusius su darbo teisinių santykių tarp ginčo šalių įforminimu, atsisakytina priimti.

22.       Iš ieškovės su apeliaciniu skundu pateikto jos atstovo elektroninio susirašinėjimo su Migracijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos laiškų matyti, kad ieškovė į šią instituciją dėl informacijos suteikimo kreipėsi 2022 m. vasario 25 d., tačiau kartu su apeliaciniu skundu pateikiamas raštas, atsakantis į paklausimą, ieškovei buvo atsiųstas 2022 m. gegužės 13 d. elektroniniu laišku (e. t. 2, b. l. 159–161). Taigi, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, šį raštą ji gavo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Iš teismo posėdžių garso įrašų girdėti, kad ieškovės atstovas ne kartą minėjo kreipęsis dėl informacijos suteikimo į Migracijos departamentą ir išreiškė savo siekį pateikti atsakymą teismui, kai jis bus gautas. Atsižvelgiant į tai, naujai pateikiamas įrodymas, apeliantės gautas po teismo sprendimo priėmimo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas – priimtinas ir vertintinas kartu su kitais įrodymais byloje.

Dėl atsakovo atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (ne)teisėtumo 

23.       Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

24.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutartis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu gali būti nutraukta darbdaviui įrodžius darbuotojo neatvykimo į darbą faktą ir atitinkamai darbuotojui neįrodžius priežasčių, dėl kurių jis negalėjo atvykti į darbą, svarbumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). 

25.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018;  2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

26.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas atleistas iš pareigų ieškovės UAB ,,MS Transport“ direktoriaus 2021 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 05/31/1 dėl darbo sutarties nutraukimo, įsakyme nurodant, kad atsakovas atleidžiamas iš darbo 2021 m. gegužės 31 d. DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (e. t. 2, b. l. 91). Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad, grįžęs iš paskutinės komandiruotės 2020 m. gruodžio 4 d., atsakovas daugiau į komandiruotes nevyko, o į ieškovės buveinę buvo atvykęs du kartus – 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. kovo 17 d. .

27.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavės buvo įvertinti kaip pravaikšta, analizavo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo pažeidimo turinį sudarančius elementus ir vertino, kas šiame kontekste laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą be pateisinamos priežasties. Teismas kritiškai vertino darbdavės surašytus aktus, kuriais fiksuotas atsakovo nebuvimas darbe, pripažindamas labiau tikėtinu tai, jog aktai surašyti po ginčo iškėlimo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nėra duomenų, kad po 2020 m. gruodžio 4 d. pasibaigusios komandiruotės atsakovui būtų fiksuotos nemokamos / kasmetinės mokamos atostogos. Teismas nustatė, kad po 2020 m. gruodžio 4 d. atsakovas nedirbo, darbdavė nedavė jam darbo funkcijų atlikimui jokių pavedimų, todėl sprendė, jog darbdavė žinojo, kad atsakovo nėra darbe ir to priežastis; tokį darbuotojo nebuvimą lėmė darbdavės veiksmai, o ne darbuotojo kaltas neveikimas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas buvo atvykęs į ieškovės buveinę du kartus – 2021 m. vasario 17 d. ir 2021 m. kovo 17 d. . Jokios darbo funkcijos atsakovui tuomet nebuvo patikėtos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pravaikštos atsakovui žymėtos ilgą laiką. Teismas nustatė, kad, esant tinkamai ir laiku pateiktam iškvietimui, darbuotojas į darbą buvo atvykęs, tačiau pavedimų dirbti negavo. Teismas konstatavo, kad įmonės dokumentais darbdavė tinkamai neatspindėjo buvusios situacijos. Teismas, įvertinęs byloje esančius vaizdo įrašus, pokalbių stenogramas ir darbuotojo pateiktą elektroninį laišką, nustatė, kad darbuotojas buvo pateikęs ieškovei prašymą atleisti jį iš darbo savo noru, ieškovė jį buvo gavusi ir privalėjo svarstyti, tačiau nesvarstė. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad tomis dienomis, kai atsakovo nebuvo darbe, ieškovė su juo nebandė susisiekti, nereiškė jam pretenzijų ir neinformavo apie būtinybę atvykti į buveinę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad darbuotojas pravaikštų ar neteisėtų veiksmų nepadarė, o darbdavė pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodama ir negalėdama nesuprasti, kad pagrindo joms nėra. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino nebuvus pagrindo fiksuoti atsakovui pravaikštas, nes darbuotojo darbe nebuvo darbdavės leidimu ir jai žinant. Nustatęs, kad pravaikštos atsakovui fiksuotos neteisėtai bei nepagrįstai, teismas pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

28.       Ieškovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pabrėžia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog dėl ginčo situacijos susidarymo kalta ieškovė. Apeliantės teigimu, bylos medžiaga yra pakankama pripažinti įrodytu atsakovą buvus pravaikštose, nes rašytiniai įrodymai patvirtina mažiausiai dvi dienas, kai atsakovas buvo pravaikštose: 1) 2021 m. vasario 17 d., kai atsakovas, nors ir atvyko į ieškovės buveinę, tačiau savo darbinių funkcijų nevykdė – nepateikė ataskaitų bei atsisakė vykti į reisą, bei, darbo dienai nepasibaigus, savo nuožiūra pasišalino iš darbovietės; 2) 2021 m. vasario 19 d., kai atsakovas į įmonę neatvyko, nors byloje esantis susirašinėjimas Viber programa patvirtina, jog toks kvietimas buvo, atsakovui jis buvo žinomas ir atsakovas žadėjo atvykti. Apeliantė pabrėžė, kad, grįžęs iš paskutinės komandiruotės atsakovas nebesiekė dirbti apeliantės įmonėje, nevykdė darbinių funkcijų – nepateikė atskaitomybės už prieš tai buvusią komandiruotę.

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skundo teiginiai grindžiami kitokia jos nuomone dėl byloje esančios medžiagos vertinimo ir nepaneigia teismo išvadų, jog pravaikštų fiksavimo pagrindai byloje nebuvo įrodyti (CPK 185 straipsnis).

30.       Pirma, šalių tarpusavio bendravimas darbo funkcijų atlikimo klausimais įrodinėjamas susirašinėjimu Viber programėlės žinutėmis ir vaizdo įrašais. Įvertinus šių įrodymų turinį, konstatuotina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo nustatyti atvejų, kai darbuotojas, tinkamai pakviestas darbdavės atvykti į darbovietę, būtų neatvykęs. Iš susirašinėjimo žinutėmis matyti, kad 2021 m. vasario 11 d. žinute atsakovas kviestas atvykti į darbą 2021 m. vasario 19 d., nurodė atvyksiantis (e. t. 2, b. l. 6). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2021 m. vasario 17 d. atvyko į ieškovės buveinę. Tą patvirtina ir pateiktas vaizdo įrašas. Byloje nėra duomenų, kad, atsakovui atvykus, jam būtų duoti nurodymai dėl darbinių funkcijų atlikimo. Vaizdo įrašas ir jo stenograma patvirtina, kad susitikimo metu buvo aiškinamasi dėl atsakovo pildytinų dokumentų ir tarpusavio atsiskaitymų (DOK-40518; e. t. 2, b. l. 64). Apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad atvykusiam atsakovui būtų davusi nurodymų dėl tolimesnių darbų ar būtų nurodžiusi atvykti ir 2021 m. vasario 19 d. . Taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų supažindintas su tuo metu jau turėjusiais būti surašytais aktais dėl pravaikštų fiksavimo (e. t. 1, b. l. 51, 52), taip pat nėra jokių duomenų, jog atsakovui būtų iškeltas klausimas dėl nepateisinamo neatvykimo į darbą nuo 2021 m. vasario 1 d. . Kitą kartą atsakovas 2021 m. kovo 10 d. žinute pakviestas atvykti ir pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 19 d., taip pat nurodoma, kad, neatvykus iki 2021 m. kovo 1 d., darbo sutartis bus nutraukta DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (e. t. 2, b. l. 8–10). Atsakovui 2021 m. kovo 11 d. žinute atkreipus dėmesį į tokio kvietimo nekorektiškumą, kai žinutės siuntimo metu terminas atvykti jau pasibaigęs, 2021 m. kovo 12 d. žinute atsakovas kviestas atvykti iki 2021 m. kovo 18 d. (e. t. 2, b. l. 11–16). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas į ieškovės buveinę atvyko 2021 m. kovo 17, 18 d. . Šią aplinkybę patvirtina pateikti vaizdo įrašai (DOK-40518; e. t. 2, b. l. 63–65). Byloje pateiktas atsakovui paštu siųstas 2021 m. vasario 19 d. pranešimas dėl atvykimo į darbovietę iki 2021 m. kovo 1 d., kuris atsakovui įteiktas 2021 m. kovo 16 d. (e. t. 2, b. l. 17–20). Apeliantė nepateikė duomenų apie kitus atsakovui pateiktus kvietimus atvykti. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo teismas, byloje nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas būtų neatvykęs į darbovietę po to, kai darbdavės buvo tinkamai pakviestas.

31.       Antra, apeliaciniame skunde ieškovė, grįsdama teiginius dėl pravaikštų fiksavimo pagrįstumo, nurodo, jog darbuotojo pateiktas 2021 m. kovo 18 d. pasiaiškinimas patvirtina, kad atsakovas atsisakė vykti į komandiruotę, t. y. atsisakė vykdyti darbines funkcijas, nes jame atsakovas tiesiogiai nurodo, jog į komandiruotę važiuoti atsisakė (DOK-20613, e. t. 2, b. l. 21–22). Teisėjų kolegija, vertindama šiuos teiginius, atkreipia dėmesį, kad nė vienas iš įrodymų negali būti vertinamas atskirai nuo viso konteksto, nekreipiant dėmesio į kitą byloje esančią medžiagą, o rašytinio dokumento tekstas taip pat suvokiamas kaip visuma (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju iš apeliantės atstovų ir atsakovo susirašinėjimo turinio, 2021 m. vasario 17 d. vaizdo įrašo turinio ir paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, kad jau 2020 m. gruodžio mėnesį atsakovui kilo tam tikrų klausimų dėl atsiskaitymo su juo, 2021 m. vasario 17 d. susitikimo metu buvo bandoma išsiaiškinti skaičiavimų neatitikimus, o atsakovo prašoma pasirašyti dokumentus, pastarasis tą daryti atsisakė. Aplinkybes dėl kilusių nesutarimų, susijusių su šalių tarpusavio atsiskaitymais bei darbo santykių įforminimu, patvirtina atsakovo bei ieškovės atstovo, liudytojo V. Š. paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, iš kurių matyti, kad kilo klausimų dėl atsiskaitymų už sunaudotą kurą, dėl nemokamų atostogų prašymo pateikimo. Šias aplinkybes tiesiogiai patvirtina apeliantė skunde nurodydama, jog darbuotojas 2020 m. gruodžio mėnesį žodžiu paprašė nemokamų atostogų ir išvyko neparašęs rašytinio prašymo, o vėliau atsisakė tą padaryti. Iš pateikto vaizdo įrašo girdėti, kad, atsakovui atsisakius pasirašyti dokumentus, jam siūloma kreiptis į direktorių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po 2020 m. gruodžio 4 d. su atsakovu būtų buvusi derinama kokia nors komandiruotė, nėra fiksuota jokių darbdavės veiksmų, kuriais būtų realiai rengiamasi ar ketinama suteikti atsakovui darbo. Tokiame kontekste atsakovo pasiaiškinime nurodyta frazė dėl atsisakymo vykti į komandiruotę (kadenciją), turi būti vertinama kaip vientisa tame pačiame sakinyje dėstoma mintis: ,,aš nesutikau važiuoti į kadenciją, kol negavau savo atlyginimo pilna apimtimi už praeitas kadencijas“. Nurodytų aplinkybių visuma teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip situacija, kai, tikėtina, kilus konfliktinei situacijai bei neaiškumams, darbdavė nesuteikė darbuotojui darbo iki klausimai bus išspręsti.   

32.       Trečia, apeliantė skunde argumentuoja, kad atsakovas po paskutinės komandiruotės buvo apsisprendęs nebedirbti pas ieškovę. Šią aplinkybę, apeliantės teigimu, patvirtina tai, jog atsakovas nuo 2021 m. vasario 25 d. įsidarbino kitoje darbovietėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepaneigia teismo išvados dėl neteisėto atsakovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, jog, tikėtina, kilus šalių nesutarimams dėl atsiskaitymo ir atsakovui atsisakius pasirašyti tam tikrus dokumentus, užsitęsė neapibrėžta šalių darbo santykių situacija, kai atsakovas nebuvo siunčiamas į komandiruotes. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į tolimųjų reisų vairuotojo darbo specifiką ir ypatumus, tokia situacija darbuotojui lemia pragyvenimui skirtų pajamų praradimą. Dėl to įsidarbinimas ar siekis įsidarbinti kitoje darbovietėje nepatvirtina apsisprendimo nebedirbti ieškovės bendrovėje. Be to, atsakovo elgesys, kai jis kviečiamas atvyko į apeliantės buveinę, operatyviai atsakydavo į jam siunčiamus pranešimus, stengėsi išsiaiškinti situaciją, kaip tik leidžia labiau tikėtinu pripažinti jo siekį tęsti darbo santykius. Apeliantė nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti priešingai (CPK 178 straipsnis).   

33.       Ketvirta, apeliaciniame skunde apeliantė pabrėžė, kad atsakovo darbinė funkcija apėmė ir pareigą pateikti ataskaitą už buvusią komandiruotę (reisą), o atsakovas to nepadarė, todėl, ieškovės teigimu, jam pagrįstai buvo fiksuota pravaikšta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės teiginiai nepaneigia teismo išvados apie nepagrįstai fiksuotas pravaikštas atsakovui. Viena vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad, grįžus iš paskutinės komandiruotės, atsakovas nebūtų pateikęs reikiamų su vežimais susijusių dokumentų – byloje pateiktame šalių susirašinėjime nėra jokių įrašų apie tai, jog darbdavės atstovai prašytų atsakovo pateikti kokius nors dokumentus, susijusius su buvusia komandiruote. Iš komandiruotės atsakovas grįžo 2020 m. gruodžio 4 d. ir iki pat 2021 m. vasario 17 d. vaizdo įrašo nėra pretenzijų iš darbdavės pusės dėl dokumentų, susijusių su darbinėmis funkcijomis (pervežimais) nepateikimu. Tiek šalių susirašinėjimo medžiaga, tiek vaizdo įrašai patvirtinta, kad klausimų ir neaiškumų kilo iš esmės dėl atsiskaitymo su darbuotoju (jam mokėtinų sumų, išskaitų už kurą ir kt., nemokamų atostogų įforminimo ir pan.). Darbdavės atstovas, apklaustas liudytoju, V. Š., kuris vaizdo įraše fiksuotas kaip aiškinantis atsakovui įvairius skaičiavimus, teismo posėdžio metu negalėjo patikslinti, kokia konkrečiai atskaitomybė už reisą nebuvo pateikta. Be to, apeliantė neargumentuoja, kuo remdamasi teigia ataskaitų pateikimą esant esmine atsakovo darbine funkcija, ir nepaaiškina, kodėl tam tikros ataskaitos nepateikimas (ar netinkamas pateikimas) galėtų būti vertinamas kaip neatvykimas į darbą. Įvertinus tolimųjų reisų vairuotojo esmines darbines funkcijas, tam tikrų dokumentų nepateikimas ar netinkamas pateikimas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl netinkamo darbinių funkcijų atlikimo, tačiau tai nelaikytina nepateisinamu neatvykimu į darbą DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme.

34.       Penkta, byloje kilo klausimas dėl faktinės aplinkybės, susijusios su darbuotojo prašymo atleisti jį iš darbo (ne)pateikimu: atsakovo teigimu, jis tokį prašymą pateikė ieškovei 2021 m. kovo 18 d. palikdamas jį ieškovės buveinėje ir nusiųsdamas ieškovės elektroninio pašto adresu (e. t. 2, b. l. 21–22; 72–74), ieškovės teigimu, toks prašymas pateiktas nebuvo, o elektroninio laiško ji nėra gavusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė nepaneigia teismo išvados dėl atsakovo atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstumo. Viena vertus, šalių elgesys po 2021 m. kovo 18 d. patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, tikėtina, toks atsakovo prašymas buvo pateiktas ieškovei – darbdavė po 2021 m. kovo 18 d. buvo pasyvi, nedėjo jokių pastangų susisiekti su darbuotoju, o darbuotojas, savo ruožtu, taip pat nesikreipė į darbdavę. Tokiu atveju darbdavės neišspręstas klausimas dėl darbuotojo prašymo atleisti jį iš darbo patvirtina jos sprendimo fiksuoti darbuotojo pravaikštas neteisėtumą. Kita vertus, po 2021 m. kovo 18 d. nesant jokių duomenų apie darbdavės kvietimą darbuotojui atvykti dirbti ir darbo funkcijų jam suteikimą, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad darbuotojas į darbą neatvyko darbdavei nežinant ar be pateisinamų priežasčių.

35.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių UAB ,,MS Transport“ vairuotojo mėnesinių darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad atsakovui iki 2020 m. gruodžio 4 d. žymėta komandiruotė, nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki 2021 m. sausio mėnesio pabaigos – nemokamos atostogos, nuo 2021 m. vasario 1 d. žymėtos pravaikštos (e. t. 2, b. l. 46, 48, 50). Taigi, už sausio mėnesį darbuotojui pravaikštos nebuvo žymimos, t. y. atsakovas darbe nebuvo su darbdavės žinia bei leidimu. Po 2021 m. vasario 1 d. fiksuojant atsakovo nebuvimą darbe buvo surašyta eilė identiškų, tik skirtingomis datomis, aktų (e. t. 1, b. l. 50–62). Atsakovui atvykus į ieškovės buveinę 2021 m. vasario 17 d., nėra duomenų, kad jis būtų supažindintas su surašytais aktais dėl jo nebuvimo darbe. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovė nuo 2020 m. gruodžio 4 d. būtų sprendusi klausimus, susijusius su darbo suteikimu atsakovui. Darbuotojui atvykus 2021 m. vasario 17 d., buvo aiškinamasi dėl tarpusavio atsiskaitymų ir dokumentų pasirašymo, o 2021 m. kovo 17, 18 d. – dėl darbuotojo pasiaiškinimo bei pareiškimo pateikimo. Po 2021 m. kovo 18 d. nėra jokių duomenų, kad darbdavė būtų bandžiusi susisiekti su darbuotoju, tačiau jam toliau fiksuotos pravaikštos iki 2021 m. gegužės 31 d., kai jis buvo atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, neįvardijant konkretaus nebuvimo darbe laikotarpio (dienų).   

36.       Tokiame kontekste svarbu, kad darbo teisinių santykių šalys, net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai, yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Pareiga tinkamai įforminti įmonės dokumentus, įskaitant susijusius su darbo santykiais, tenka darbdaviui. Darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jos pakeitimus, darbo teisiniuose santykiuose priimamus sprendimus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.

37.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, jog dėl ginčo situacijos susidarymo ir neapibrėžtumo yra atsakinga darbdavė, sukūrusi neapibrėžtumą darbuotojo darbo santykiuose, nesuteikdama jam darbo funkcijų, tačiau kartu nepagrįstai žymėjusi jam pravaikštas. Ieškovė tinkamai neįformino darbo santykių laikotarpio po paskutinės komandiruotės iki 2021 m. vasario 1 d.: po paskutinės komandiruotės 2020 m. gruodžio mėnesį nėra duomenų, kad ieškovė būtų suteikusi ar ketinusi suteikti atsakovui darbo, tačiau atsakovui taip pat nebuvo suteiktos atostogos (kasmetinės ar nemokamos), nebuvo paskelbta prastova. Ieškovė nurodė, kad atsakovui buvo suteiktos nemokamos atostogos pagal jo žodinį prašymą ir, pagal nusistovėjusią praktiką, tikėtasi rašytinius dokumentus sutvarkyti vėliau, atostogoms pasibaigus. Minėta, kad toks darbdavės pasirinkimas lemia jos riziką dėl pasekmių, neužtikrinant tinkamo dokumentų tvarkymo. Nagrinėjamu atveju, nesant darbuotojo prašymo dėl nemokamų atostogų ir darbuotojui neigiant tokių prašius, nėra pagrindo nustatyti buvus šalių susitarimą dėl nemokamų atostogų nurodytu laikotarpiu. Taip pat ieškovė neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. suteikė atsakovui darbą, siūlė atlikti darbo funkcijas įstatymo nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis). Atsakovo darbo pobūdis yra vairuoti vilkikus, todėl pasibaigus komandiruotei nėra tokių darbo funkcijų, kurias atsakovas turėtų atlikti ieškovės darbovietėje. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl specifinio atsakovo kaip tolimųjų reisų vairuotojo darbo pobūdžio tarp apeliantės ir atsakovo, manytina, galėjo būti susiklosčiusi tokia praktika, jog atsakovas prieš kiekvieną komandiruotę turėjo būti kviečiamas į darbą, t. y. jam nurodomas konkretus reisas, maršrutas. Be to, įvertinus nurodytas atsakovo darbo funkcijas, darytina išvada, jog jo darbo vieta teritorijos ar ieškovės buveinės prasme nebuvo apibrėžta, todėl atsakovas neturėjo pareigos kiekvieną dieną būti darbo vietoje – ieškovės buveinėje Lietuvoje. Šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad atsakovas, ginčo laikotarpiu nekviečiamas ir dėl to nevykdamas į ieškovės būstinę, turėjo pagrįstą lūkestį, jog jam nebus fiksuojamos pravaikštos ir toks jo elgesys nebus vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pravaikšta šiuo atveju būtų įrodyta, jeigu atsakovas būtų neįvykdęs konkretaus įsakymo ar kito ieškovės rašytinio dokumento dėl komandiruotės konkrečiu maršrutu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. (CPK 12, 178 straipsniai). Duomenų apie tokį atsisakymą vykdyti darbą nėra.

39.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, padarydamas pravaikštą, t. y. nevykdydamas jam paskirtų darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų. Byloje ieškovė neįrodė ir nepagrindė, kad atsakovas būtų neatvykęs į darbą (į darbovietę) be pateisinamos priežasties, būdamas informuotas apie konkrečią atvykimo į darbovietę datą ir laiką; ir kad įvardijamas atsakovo padarytas darbo pareigų pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip šiurkštus bei sudaryti pagrindą darbo sutarties nutraukimui pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo neatvykimo į darbą aplinkybes, vertino šalių argumentuojamas pozicijas patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu. Nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis ieškovė kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, todėl teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą

40.       Pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbuotojui nepageidaujant būti grąžintam į darbą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė atsakovui iš ieškovės 11 660 Eur (1 060 Eur x 11 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir po 49,39 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (nurodyta darbdavio pažymoje) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus (DK 218 straipsnio 4 dalis).

41.       Ginčydama šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliantė skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas nurodyto dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nuo 2021 m. vasario 25 d. sudarė darbo sutartį su UAB ,,Steptrans“, t. y. nuo minėtos datos de facto atsakovas dirbo, gavo darbo užmokestį ir priverstinėje pravaikštoje nebuvo. Taigi, apeliantė, ginčydama atsakovui priteistą kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, remiasi aplinkybe, jog atsakovas nuo 2021 m. vasario 25 d. dirbo kitoje darbovietėje.

42.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Taip pat pažymėjęs, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

44.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2013; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). 

45.       Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Pagal formuojamą teismų praktiką, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012). Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas tik išimtiniais atvejais, o patį išskirtinį atvejį turi pateisinti ypatingos aplinkybės. Išskirtinės aplinkybės yra tokios, kurios pateisina mažinimu siekiamą apginti reikšmingą tikslą (pavyzdžiui, kitų darbuotojų darbo vietas) (Martišienė, B. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnį. Teisė, 2014, t. 90).

46.       Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad vien ta aplinkybė, jog po atleidimo iš darbo darbuotojas įsidarbino kitoje įmonėje, negali būti pripažįstama atskaitos tašku sprendžiant dėl priteistinos išmokos dydžio, o tai yra vienas iš kriterijų, vertintinų nustatant priteistinos išmokos dydžio atitiktį proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Ši aplinkybė, kad darbuotojas įsidarbino kitoje darbovietėje ir gavo pajamų, nėra pakankamas argumentas išmokai dėl priverstinės pravaikštos mažinti, nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012).

47.       Įvertinusi pirmiau šioje nutartyje aptartas aplinkybes, susijusias su iš esmės apeliantės veiksmais sukeltu darbuotojo situacijos darbo santykiuose neapibrėžtumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien apeliantės nurodyta aplinkybė dėl atsakovo įsidarbinimo kitoje darbovietėje nesudaro išimtinės situacijos, dėl kurios turėtų būti mažinamas teisės aktuose nustatytos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis. Iš esmės dėl apeliantės, kaip darbdavės, elgesio ir dokumentų tvarkymo praktikos ilgą laiką buvo susidariusi neapibrėžta būsena, kai darbuotojas nebuvo kviečiamas atvykti dirbti (jam ir nemokamas darbo užmokestis), tačiau taip pat nebuvo suteiktos abiejų šalių sutartos atostogos, nepaskelbtos prastovos ar kt. . Tokiai neapibrėžtai situacijai užsitęsus, kilus šalių ginčams dėl atsiskaitymo bei dokumentų pildymo, suprantamas ir natūralus darbuotojo siekis susirasti kitą darbinių pajamų šaltinį įsidarbinant kitoje įmonėje. Be to, apeliantė nenurodė ir neįrodinėjo jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos reikšmingomis svarstant kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybes. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad individualios šios bylos aplinkybės patvirtina nesant pagrindo mažinti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pagal DK 218 straipsnio 4 dalį apskaičiuoto dydžio kompensaciją, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio nustatymo (nemažinimo).

Dėl dienpinigių mažinimo

48.       Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu (redakcija, galiojusi ginčo komandiruotės metu) 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Byloje nenustatyta, kad ieškovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti ginčo atveju turėjo būti aptarti darbo sutartyje.

49.       Nustatyta ir nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nėra įrašo apie atsakovui už darbą komandiruotės metu mokamus tam tikro dydžio dienpinigius (e. t. 1, b. l. 67–69). Į bylą pateiktas 2020 m. sausio 1 d. šalių pasirašytas darbo sutarties pakeitimas, kuriame nurodyta, jog ,,dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos 75 procentų maks. dienpinigių normos“ (e. t. 2 b. l. 41). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos dokumentus, konstatavo, kad darbo sutartyje šalys nesusitarė dėl dienpinigių mokėjimo galimybės, todėl keisti darbo sutartį nurodant dienpinigių mažinimo galimybę nebuvo įmanoma. Be to, darbo sutarties pakeitimas, numatantis galimybę juos mažinti 75 proc., nors ir pasirašytas darbuotojo, nebuvo jo suprastas, nes nėra išverstas į rusų kalbą. Nenustatęs pagrindo dienpinigiams mažinti, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 491 Eur dienpinigių nepriemoką.

50.       Apeliantė, ginčydama šią teismo sprendimo dalį, nesutinka su išvada, kad atsakovo pasirašytas darbo sutarties pakeitimas dėl dienpinigių mažinimo nebuvo suprastas darbuotojo, nes nebuvo išverstas į rusų kalbą. Apeliantės teigimu, atsakovas ieškovės įmonėje dirbo nuo 2018 m. spalio 11 d. ir darbą atlikdavo naudodamasis mažiausiai trimis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų – parengtais dokumentais, dėl lietuvių kalba parengtų dokumentų niekada nereiškė jokių pretenzijų, nenurodė jų nesuprantantis, be sunkumų vadovavosi lietuvių kalba parengtais dokumentais, vykdydamas darbines funkcijas.

51.       DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, įtvirtintus DK 2 straipsnyje. Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). DK 24 straipsnis įtvirtina sąlygą, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

52.       Pagal DK 25 straipsnio 1 dalį, informacija kitai darbo sutarties šaliai apie darbo sutarties vykdymą turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių abiejų sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys. DK 25 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba arba lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad, kilus ginčui dėl tinkamo darbuotojo informavimo ir darbo sutarties šalių valios dėl tam tikrų susitarimų turinio, būtent darbdaviui yra perkeliama įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad iš pateiktos informacijos darbuotojui buvo galimybė nustatyti jos turinį, o šalių susitarimai atitiko tikrąją jų valią. Dokumentų vertimo esmė nėra formali, dokumento vertimas reikalingas tam, kad darbuotojas suprastų dėl ko jis pasirašo, t. y. dokumento esmę. Nesant į darbuotojui suprantamą kalbą išversto dokumento, pareiga įrodyti, kad jis darbuotojui buvo suprantamas, tenka darbdaviui.

53.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Šalių bendravimą fiksuojanti medžiaga – susirašinėjimas Viber programėle, vaizdo įrašai – patvirtina, kad su atsakovu buvo bendraujama išimtinai rusų kalba. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad lietuvių kalbos nemoka. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas lietuvių kalbą mokėtų. Apeliantė, grįsdama teiginius, kad atsakovas supranta lietuvių kalbą, pateikia su darbo santykiais susijusius dokumentus, kuriuose atsakovas yra pasirašęs. Tačiau vien aplinkybė, kad atsakovas pasirašė lietuvių kalba parengtus dokumentus, nepatvirtina, jog jis tinkamai suprato tų dokumentų turinį, nes byloje nėra įrodymų apie tai, kad darbdavė, kurios atstovai su darbuotoju visą laiką bendrauja rusų kalba, būtų reikšmingus rašytinius dokumentus išvertusi į darbuotojui suprantamą kalbą. Tam tikri pateiktų dokumentų fragmentai patvirtina, kad darbdavė žinojo apie savo pareigą dokumentus teikti atsakovui suprantama kalba (pavyzdžiui, 2021 m. vasario 19 d. pranešimas su vertimu į rusų kalbą). Apeliantės teiginiai, kad ir kiti darbo teisinius santykius įforminantys dokumentai buvo rengiami lietuvių kalba, kad darbuotojas nereiškė pretenzijų ar ilgą laiką tinkamai atliko savo darbines funkcijas, nepatvirtina, kad darbuotojas suprato tokius lietuvių kalba jam pateikus dokumentus (CPK 177, 178 straipsniai). Priešingai, aplinkybė, kad dokumentai parengti tik lietuvių kalba, leidžia pagrįstai abejoti ar darbdavė, įformindama darbo santykius, tinkamai vykdė darbuotojo informavimo pareigą. Šalys pripažino, kad bendraudavo Viber programa, žodžiu. Atsižvelgiant į atsakovo darbinių funkcijų pobūdį, tokio bendravimo gali pakakti atliekant vairuotojo pareigas, todėl tai nepatvirtina, jog darbuotojas suprato ir jam pateikiamus dokumentus lietuvių kalba. Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat darbdavei tenkančią pareigą įrodyti, kad darbuotojas tinkamai suprato, dėl ko pasirašo, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra užsienio valstybės pilietis, nuolat gyvenantis ne Lietuvoje, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas, pasirašydamas darbo sutarties pakeitimą dėl dienpinigių mažinimo, suprato jo turinį (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

54.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina sąlyga susitarimui dėl dienpinigių mažinimo yra aiškiai išreikšta ir tikroji darbuotojo valia, nes toks susitarimas sudaromas darbuotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Dėl to, byloje nesant duomenų apie susitarimo dėl dienpinigių įforminimą darbuotojui suprantama kalba, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbuotojas, būdamas užsienio piliečiu, nebūdamas teisininku ar buhalteriu, negalėjo objektyviai suprasti ir nesuprato darbo sutarties sąlygos dėl dienpinigių mažinimo bei turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis visų dienpinigių išmokėjimo. Teismas pagrįstai abejones aiškino darbuotojo naudai (DK 6 straipsnis) ir, atsižvelgdamas į tai, jog už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakinga darbdavė, kuri privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas, pagrįstai bei teisėtai sprendė nesant pagrindo pripažinti dienpinigių mažinimą galimu. Šalys nesusitarė dėl galimybės mažinti dienpinigius taip, kaip nustato esamas teisinis reglamentavimas, todėl darbuotojui turi būti sumokėti visi jam priklausantys dienpinigiai. Dėl to teismas pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės dienpinigių nepriemoką. 

Dėl termino atsakovo reikalavimams reikšti

55.       Apeliantė skunde nurodo, kad atsakovo reikalavimai turėjo būti atmesti, nes atsakovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašo jo atnaujinti. Apeliantės teigimu, pagal teismų praktiką, atsakovas privalėjo savo priešieškinį teismui pateikti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Darbo ginčų komisijos sprendimo, t. y. iki 2021 m. spalio 5 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 punktas). Teismas nepagrįstai netaikė praleisto ieškinio senaties termino pasekmių, nenurodydamas jokių svarbių priežasčių.

56.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės teiginius, kaip neatitinkančius teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos taikant DK 231 straipsnio nuostatas, turinio.

57.       DK 231 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skirtas darbo ginčo šaliai, nesutinkančiai su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Jis siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Aptariamas terminas yra universalus ir nėra siejamas su konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšimi. Kasacinis teismas išaiškino, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 5 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015; 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Kasacinis teismas taip pat tiesiogiai nurodė, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, pripažįstama, kad, gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, teismui visų pirma būtina išspręsti šio procesinio termino atnaujinimo klausimą. Šis praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis (DK 231 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas atnaujina terminą, priimdamas rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Išsprendęs termino atnaujinimo klausimą, teismas paprastai iš karto nusprendžia ir dėl ieškinio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

58.       Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pripažintina, kad apeliantė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, aiškina netiksliai, todėl nepagrįstai laiko DK 231 straipsnyje įtvirtintą terminą ieškinio senaties terminu. Kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodytas terminas laikytinas procesiniu terminu ir jam taikytinos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo. 

59.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių terminų atnaujinimo, yra nurodęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006). Ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia teismas, atsižvelgdamas taip pat į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2007). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2008; 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

60.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo priešieškinis teismui pateiktas 2022 m. sausio 10 d. (e. t. 1, b. l. 148). Priešieškinyje, be kitų, suformuluotas prašymas atnaujinti terminą reikalavimams reikšti (e. t. 1, b. l. 152). Pirmosios instancijos teismas priešieškinį priėmė nagrinėti 2022 m. sausio 10 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, t. y. procesinį terminą atnaujino. Skundžiamame sprendime teismas nurodė argumentus, kuriais remdamasis termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis, t. y. teismas atsižvelgė į poreikį ginti darbuotojo teises, į tai, jog darbuotojas yra užsienio šalies pilietis, nežinantis lietuvių kalbos ir nacionalinės teisės.  

61.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas priešieškinį pateikė teismui praleidęs DK 231 straipsnyje nustatytą terminą. Tačiau, įvertinus pirmiau aptartas reikšmingas aplinkybes terminui atnaujinti, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino termino praleidimo priežastis svarbiomis ir, atnaujinęs nurodytą terminą, priėmė priešieškinį. Apeliantė, ginčydama teismo išvadą, nepagrindė ir neįrodė, jog teismo įvertintos aplinkybės – atsakovo buvimas užsienio valstybės piliečiu, nuolat gyvenančiu ne Lietuvoje, lietuvių kalbos ir nacionalinės teisės nežinojimas ir iš to natūraliai kylantis didesnis pažeidžiamumas, būtinybė kiekvienam asmeniui užtikrinti teisę į teisingą teismą – būtų nereikšmingos ar paneigtos. Teismas pagrįstai sprendė, kad nurodytos aplinkybės objektyviai kliudė atsakovui laiku ir tinkamai užtikrinti savo teisių gynybą teisme. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ar aplaidumą jas įgyvendinant. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atnaujino atsakovui terminą priešieškiniui pateikti.

62.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal DK 231 straipsnį pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis); teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (7 dalis). Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y., nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Atsižvelgiant į nurodytą, darbuotojo darbo ginčų komisijoje pareikšti reikalavimai neišvengiamai patenka į teismo nagrinėjimo objektą ir turi būti teismo vertinami.

Dėl procesinės bylos baigties

63.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

64.       Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

65.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

66.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovui iš apeliantės priteistinas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

67.       Atsakovas prašė atlyginti 786,50 Eur išlaidų teisinei pagalbai; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (DOK-27603). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovui iš ieškovės (apeliantės).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

        ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MS Transport“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2310-727/2022 palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,MS Transport“ (j. a. k. 153647128) 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                           Rūta Latvelė

                                                                          Inga Staknienė

                                                                          Andrius Verikas