Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-85/2008

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.11.11

                                                                

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gegužės 20 d.

Vilnius

 

 

         Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš sesijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, 

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

gynėjui advokatui Ipolitui Brazlauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą (toliau - BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – keturiasdešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalimi, nuteistasis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 ir 2 punktais, jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 iki 6 val., tęsti mokslą.

Apeliacine tvarka Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis nebuvo apskųstas.                     

         Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

         J. Z. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. gruodžio 19 d., apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į M. J. pagrindinę mokyklą, jis, grasindamas sumušti nukentėjusįjį J. J., privertė jį eiti kartu su juo į (duomenys neskelbtini), esančią daugiabučio namo laiptinės aikštelę tarp antro ir trečio aukštų. Šioje vietoje J. Z. sudavė J. J. vieną smūgį kumščiu į veidą ir grasindamas jį nužudyti pagrobė iš jo 1100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6111“.

         Be to, J. Z. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis 2006 m. gruodžio 19 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) , prie daugiabučio namo Nr. 1, pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą: paprašęs parodyti, paėmė ir negrąžino nukentėjusiajam T. V. 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson T630“.

         Kasaciniu skundu prokuroras prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šilutės rajono apylinkės teismui. Kasatorius nurodo, kad J. Z. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, tačiau neteisingai buvo taikomos BK 93 straipsnio nuostatos. Pirma, asmeniui, kuris atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, negali būti skiriama bausmė (2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 4.5 punktas); antra, J. Z. taikyti BK 93 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo.

         Anot kasatoriaus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, jo bendrosios dalies normas. J. Z. negalėjo būti taikomos BK 93 straipsnio nuostatos, nes jis, be aprašomojoje nuosprendžio dalyje minimų apysunkio tyčinio nusikaltimo (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo (BK 178 straipsnio 4 dalis), 2006 m. liepos 15 d. jau buvo padaręs apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Dėl 2006 m. liepos 15 d. padaryto plėšimo J. Z. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam ikiteisminis tyrimas 2006 m. gruodžio 20 d. nutrauktas prokuroro nutarimu, kurį 2007 m. sausio 8 d. patvirtino Šilutės rajono apylinkės teismas (b. l. 138). Todėl negalima laikyti, kad J. Z. Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendyje minimas nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą. Teismas, neatsižvelgęs į šią aplinkybę, nepagrįstai atleido J. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaudamasis BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais bei 2 dalimi.

         Kasatoriaus teigimu, nors J. Z. teisiamas pirmą kartą, kaltę pripažino ir gailisi, viena iš BK 93 straipsnyje numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra ta, kad nepilnametis neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą būtų padaręs pirmą kartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl teismų praktikos atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės“ 4 punkte išaiškino, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikaltimą, jeigu jis prieš tai nebuvo padaręs nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju J. Z. 2006 m. liepos 15 d. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), už kurį BK 38 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, esant pagrindui manyti, kad jis naujų nusikalstamų veikų nedarys. Tačiau jau 2006 m. gruodžio 19 d. (po pirmojo nusikaltimo praėjus penkiems mėnesiams ir keturioms dienoms) J. Z. padarė analogišką nusikaltimą – plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis ) ir tą pačią dieną dar vieną nusikalstamą veiką – baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnio 4 dalis). Šios aplinkybės rodo, kad J. Z. negalima laikyti pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. Jokio pagrindo manyti, kad jis naujų nusikalstamų veikų nedarys, nėra. Pirmosios instancijos teismas, atleidęs J. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

         Kasacinis skundas tenkintinas.

 

         Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai dėl BK 93 straipsnio taikymo

         Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

         Kasaciniame skunde teismo nuosprendis atleidžiant J. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį ginčijamas dviem aspektais. Pirma, anot kasatoriaus, teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris nusikalto ne pirmą kartą; antra, teismas J. Z. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės po to, kai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrė jam bausmę.

         Plenarinė sesija, nagrinėdama kasacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad BK 93 straipsnyje įtvirtinta nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką teismų praktikoje suprantama nevienodai. Vieni teismai laikosi nuostatos, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kiti teismai laikosi priešingos pozicijos ir, svarstydami klausimą, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą, lemiamą reikšmę suteikia teistumo už pirmiau padarytas veikas buvimo ar nebuvimo aplinkybei.

         Analizuodama iškilusią sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką supratimo problemą, plenarinė sesija pažymi, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Pirma, BK 93 straipsnyje kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą; antra, tais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo kelių nusikalstamų veikų padarymo galimybę (BK 92 straipsnis); trečia, kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas naudoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (BK 55 straipsnis).

         Plenarinė sesija, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją formuojant vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, taip pat atsižvelgdama į kasacines nutartis Nr. 2K-395/2005, 2K-543/2006, kuriose išreikšta pozicija nagrinėjamu klausimu, išaiškina, kad pagal BK 93 straipsnį as­muo lai­ko­mas pir­mą kar­tą pa­da­riu­siu nu­si­kals­ta­mą veiką, jei­gu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį.

         Kartu plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina turėti galvoje, jog ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs, pvz.: nors asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo pa­trau­ki­mo bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn se­na­ties ter­mi­nas; asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, tačiau teis­tu­mas yra iš­ny­kęs ar pa­nai­kin­tas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau su­ėjo ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio vyk­dy­mo se­na­ties ter­mi­nas; asmuo at­leis­tas nuo vi­sos anks­tes­niu nuosp­ren­džiu pa­skir­tos ir ne­at­lik­tos baus­mės pri­tai­kius jam am­nes­ti­ją ar­ba su­tei­kus ma­lo­nę; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnę veiką BK 36, 37, 39, 39-1, 93 straipsnių numatytais pagrindais; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per vienerius metus padarytų nusikalstamą veiką ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų bei tvarkos; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis laidavimo metu būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, ir pan.

         Iš bylos medžiagos matyti, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu J. Z. buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 93 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2006 m. gruodžio 19 d. (plėšimo ir vagystės). Šios veikos viena kitos atžvilgiu yra pakartotinės ir vien tai neleidžia daryti išvados, kad J. Z. nusikalto pirmą kartą.

         Kartu bylos medžiaga rodo, kad Šilutės rajono apylinkės prokuroro 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimu, 2007 m. sausio 8 d. patvirtintu Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjo, J. Z. BK 38 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo (plėšimo), padaryto 2006 m. liepos 15 d. Pakartotinai jis nusikalto 2006 m. gruodžio 19 d., t. y. dar prieš priimtą nutarimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės už 2006 m. liepos 15 d. padarytą plėšimą. Todėl teismas pagrįstai nesivadovavo BK 38 straipsnio 4 dalimi ir nedarė išvados, kad ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti. Kita vertus, teismui nagrinėjant bylą, teisinės pasekmės, kilusios dėl 2006 m. liepos 15 d. padaryto nusikaltimo (plėšimo), dar nebuvo pasibaigusios, nes dar nebuvo praėję vieneri metai nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos. Vadinasi, šio nusikaltimo padarymo faktui taip pat turėjo būti suteikta teisinė reikšmė sprendžiant klausimą, ar J. Z. nusikalto pirmą kartą.

         Atsižvelgdama į šiuos argumentus plenarinė sesija konstatuoja, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog J. Z. padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą) pirmą kartą, todėl nepagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį.

         Plenarinė sesija taip pat sutinka su prokuroro kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad teismas, BK 93 straipsnio įtvirtintais pagrindais atleisdamas J. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės po to, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu paskyrė jam subendrintą laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Plenarinė sesija konstatuoja, kad atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas apkaltinamojo nuosprendžio nepriima ir bausmės neskiria, bet, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą.

         Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

         Priimdama sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo BPK pataisos, pagal kurias kasacine tvarka gali būti skundžiami tik apeliacine tvarka skųsti ir nagrinėti nuosprendžiai ar nutartys (BPK 367 straipsnio 3 dalis), o byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme tik tais atvejais, kai ją išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles (BPK 382 straipsnio 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas paduotas iki 2008 m. sausio 1 d. dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuris nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl, perduodama bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, plenarinė sesija vadovaujasi BPK 382 straipsnio 3 punkto redakcija, galiojusia iki 2008 m. sausio 1 d.

         Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 3 punktu (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 1 d.),

                

n u t a r i a :

 

Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį J. Z. byloje panaikinti, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

 

 

Teisėjai         

 

 

Vytautas Greičius                                                         Viktoras Aidukas

 

 

Egidijus Bieliūnas                                                         Rimantas Baumilas

 

 

Valerijus Čiučiulka                                                        Gintaras Goda

 

 

Antanas Klimavičius                                                     Vytautas Masiokas

 

 

Vytautas Piesliakas                                                       Alvydas Pikelis

 

 

Jonas Prapiestis                                                             Aldona Rakauskienė

 

 

Albinas Sirvydis                                                            Benediktas Stakauskas

 

 

Josifas Tomaševičius                                                     Olegas Fedosiukas