Administracinė byla Nr. A-836-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00478-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugpjūčio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Areštinės kameros buvo perpildytos, jose buvo baldai, sanitarinis mazgas. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai kenkė regėjimui. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, taip žeminant asmens orumą ir tokiais tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp areštinėje laikomų asmenų. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Areštinėje patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kitus nepatogumus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 9–11) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje beveik visą sulaikymo laikotarpį buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus dėl kameros ploto atitinkančiomis sąlygomis. Areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kuriuos iš vidaus nusivalo kalinami asmenys, o iš lauko juos valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Areštinės kamerų langai yra prižiūrimi ir švarūs, tai yra konstatavęs Panevėžio visuomenės sveikatos centras. Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugą ir priežiūrą reguliuojantys teisės aktai numato, kad nerūkantys asmenys, kurie gali būti priversti kamerose kvėpuoti tabako dūmais, yra laikomi atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas prašymų laikyti jį kamerose su nerūkančiais asmenimis nėra teikęs. Pareiškėjui artimieji jam skirtuose siuntiniuose perduodavo ir cigaretes. Tai patvirtina, jog pareiškėjas buvo rūkantis asmuo, todėl jokių nepatogumų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nepatyrė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nepatogumai ir išgyvenimai, patirti būnant areštinėje, yra tam tikra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią patiria kiekvienas sulaikytas asmuo, baimės jausmas ir emociniai išgyvenimai sulaikytiems asmenims yra įprasta būsena laukiant sprendimo baudžiamosiose bylose. Pareiškėjas galbūt patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, skunde nurodyti abstraktūs teiginiai, pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Dėl šios priežasties konkrečiu atveju nėra jokių duomenų, kad Areštinės pareigūnai būtų atlikę veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 75–80) iš dalies patenkino pareiškėjo A. L. skundą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą kameros ploto normą Areštinėje buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 3, 9, 12, 13, 14 ir 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų policijos įstaigos, kaip valdžios institucijos, veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų areštinėje, atlyginimo. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą, visų pirma, kildino iš jo laikymo Areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsakovo teigimu, sprendžiant dėl areštinės kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto normos, taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Taisyklių 80 punkte įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 3 d.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 25 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. birželio 8 d. iki 2014 m. birželio 16 d. – kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. liepos 4 d. – kameroje Nr. 12 su trimis asmenimis; nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. kameroje Nr. 3 su vienu, dviem arba trimis asmenimis; nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. – kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. – kameroje Nr. 14 vienas. Atsižvelgęs į nurodytus duomenis bei duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 27 paras, iš jų – 20 parų (su pertraukomis) pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 7 paras pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant šio reikalavimo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jam neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tokio apšvietimo nebuvimas labai kenkė regėjimui. Teismas pažymėjo, jog reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 21, 22 punktai. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo sąlygas. Teismas, įvertinęs įrodymus (duomenis apie 2005 m. ir 2013 m. atliktą remontą, 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktą Nr. H5-341 ir 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą Nr. H5-409, atsakovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus), padarė išvadą, kad byloje nustatyti duomenys pareiškėjo teiginių apie neužtikrintą natūralų apšvietimą Areštinės kamerose nepatvirtino.
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6, 13 punktai, Taisyklių 10.10 punktas policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Todėl, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų, policijos įstaiga privalo užtikrinti tokio prašymo įgyvendinimą. Teismas nustatė, kad pareigūnai atsižvelgia į asmenų prašymus skirti į kameras kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nėra teikęs tokio turinio prašymų. Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti tokiais duomenimis. Be to, vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo laikymą kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgė, kad šie teiginiai yra nekonkretūs, kadangi skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais jis buvo paskirtas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas skunde nenurodė apie savo pareikštą prašymą laikyti jį kameroje su nerūkančiais asmenimis ar Areštinės pareigūnų atsisakymą patenkinti tokį prašymą. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjo artimieji sistemingai perduodavo jam rūkalų: 2014 m. birželio 9 d. perdavė 25 pakelius, 2014 m. birželio 30 d. – 3 blokus, 2014 m. rugpjūčio 21 d. – 10 pakelių, 2014 m. spalio 7 d. – 10 pakelių cigarečių. Teismas, atsižvelgęs į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 su 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 50-V-505 pakeitimais patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.7 punkte nustatytą draudimą areštinėje laikomiems asmenims keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės daiktus kitiems asmenims ar policijos areštinės pareigūnams, padarė išvadą, kad artimųjų perduodami tabako gaminiai buvo skirti tik pareiškėjo asmeniniam naudojimui. Taip pat teismas kaip bylos duomenimis nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, jog areštinės pareigūnai, į tas pačias kameras paskirdami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą tokių aplinkybių nenustatyta. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Areštinėje rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu tose pačiose kamerose.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, jog pareiškėjas dėl minimalaus ploto neužtikrinimo Areštinėje galėjo jausti tam tikrus nepatogumus. Tačiau, įvertinęs tokių nepatogumų trukmę ir mastą, t. y. tai, kad minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta 20 parų, pažeidimas nebuvo ilgalaikis, ploto normos pažeidimai nežymūs, pareiškėjas dalyvaudavo procesiniuose veiksmuose, teismo posėdžiuose, susitikimuose su advokatu ir kt. ir todėl dalį laiko praleisdavo ne kamerose, teismas padarė išvadą, kad minimalaus ploto normos pažeidimo poveikis nebuvo intensyvus, nesukėlė ilgalaikių ir gilių žalingų padarinių pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių tinkamais įrodymais pagrįstų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į formuojamą teisminę praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas nusprendė, jog konkrečiu atveju teisės į nustatytą kameros ploto normos pažeidimo pripažinimas laikomas pakankamu ir teisingu atlygiu už pareiškėjo patirtus nepatogumus Areštinėje. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 85–87), kurį patikslino (b. l. 95–97), prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant dėl natūralaus apšvietimo vadovautasi 2013 m. ir 2015 m. patikrinimų duomenimis, todėl būtina išreikalauti aktualius duomenis. Atsakovo teiginys, kad suimtieji patys nusivalo langus, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir logikai. Nepateikus tikslios informacijos, visa tai vertintina jo naudai. Neminėjo teismui, kad yra nerūkantis, tik atkreipė dėmesį, kad kameroje esant rūkančių ir nerūkančių asmenų tarp jų kyla konfliktai. Jei pareigūnai būtų atidūs ir rūpestingi, tokios situacijos nekiltų. Teismas netinkamai įvertino kameros ploto trūkumo pažeidimą. Kameros, be to, buvo užstatytos baldais ir kitais reikmenimis. Jo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Neturtinė žala apskaičiuotina pinigine išraiška. Kameros ploto pažeidimas sukėlė jam diskomfortą, psichologinę kančią, toks kalinimas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundžiamus argumentus. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas pateiktas praleidus įstatyme įtvirtintą keturiolikos dienų apskundimo terminą, o informacijos apie apelianto prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo nėra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog kamerose buvo blogas apšvietimas, o teiginys, kad suimtieji patys nusivalo langus, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21, 22 punktai. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo sąlygas. Įvertinus duomenis apie 2005 m. ir 2013 m. atliktą remontą, 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktą Nr. H5-341 ir 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą Nr. H5-409, atsakovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta tinkama apšvietimo norma.
Pareiškėjas taip pat skunde atkreipė dėmesį, kad tose pačiose kamerose yra kalinami rūkantys ir nerūkantys asmenys, tarp kurių kyla konfliktai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6, 13 punktai, Taisyklių 10.10 punktas policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Todėl, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų, policijos įstaiga privalo užtikrinti tokio prašymo įgyvendinimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog nėra nurodęs teismui, kad jis yra nerūkantis, todėl atsižvelgiant į tai, atsakovas nepažeidė teisės aktais keliamų reikalavimų. Pareiškėjo teiginys, jog kamerose kildavo konfliktai tarp rūkančiųjų ir nerūkančiųjų yra itin bendro pobūdžio, nedetalizuotas ir abstraktus (nenurodyta kokie konfliktai kildavo, kokiu metu ir kaip tai sukėlė neigiamų išgyvenimų pačiam pareiškėjui), todėl yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kameros ploto trūkumo pažeidimą, bei tai, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuota vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas dalį įkalinimo laiko buvo laikomas gyvenamosiose patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos minimalaus ploto reikalavimo, bet klaidingai nustatė patį parų skaičių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis nustatė, jog pareiškėjas 5 paras buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma, o 11 parų tokia norma nebuvo užtikrinta išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą iš bendro kamerų ploto. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pažeidimo pripažinimas yra pakankamas ir teisingas atlygis už pareiškėjo patirtus išgyvenimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymi, kad nors administracinėje byloje ir nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, taip pat nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, t. y. pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (16 parų), konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Įvertinus visus aptartus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas minimalaus kameros ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis praleido 16 parų, o kitų teisės aktų pažeidimų bei tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyta, teisinga suma, kuri turi būti priteista pareiškėjui yra 100 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti“.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė