Civilinė byla Nr. 2A-1345/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00024-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:  27.7.; 44.5.2.17.; 44.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-820-480/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Elrema“ ieškinį atsakovui R. Č. dalyje dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2010-04-27 nutartimi (t. 1, b. l. 13-14) UAB „Elrema“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimas“. Kauno apygardos teismo 2012-02-02 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 2, b. l. 48-49).

Ieškovas BUAB „Elrema“ 2011-01-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 5-12), prašydamas: 1) pripažinti 2010-04-29 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. Č. ir J. J., negaliojančia, tariama nuo jos sudarymo momento; 2) priteisti iš R. Č. BUAB „Elrema“ naudai 1 293 954 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vieninteliu bendrovės akcininku ir direktoriumi nuo pat jos įsteigimo 1997-11-27 iki 2010-04-30 buvo atsakovas R. Č., kuris 2010-04-29 sudarė su J. J. tariamą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, perleidęs pastarajam visas bendrovės akcijas, taip pat perdavęs bendrovės dokumentus. Ieškovo teigimu, tokiu būdu atsakovas siekė pasisavinti bendrovės turtą prieš bankroto bylos iškėlimą arba paslėpti turto iššvaistymo faktą ir tokiu būdu išvengti atsakomybės. Nei bendrovės dokumentai, nei turtas, apie kurį galima spręsti tik iš 2009-12-31 įmonės balanso, bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovė prarado 1 293 954 Lt vertės turtą ir dėl to patyrė žalą.

Kauno apygardos teismas 2012-04-02 sprendimu (t. 2, b. l. 71-76): 1) ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš R. Č. BUAB „Elrema“ naudai 456 753,33 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-01-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė iš R. Č. 8 598 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; 3) priteisė iš BUAB „Elrema“ R. Č. 1 755 Lt išlaidų už advokato pagalbą; 4) kitus reikalavimus ir ieškinį atsakovo J. J. atžvilgiu atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013-05-24 sprendimu (t. 2, b. l. 117-122) Kauno apygardos teismo 2012-04-02 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2010-04-29 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – pripažino šią sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento; o sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikino ir šį reikalavimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į juridinio asmens dalyvio, valdymo organo pareigų ir atsakomybės teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad ginčijama bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tam, kad atsakovui R. Č. būtų sudarytos sąlygos išvengti bendrovės savininkui ir vadovui tenkančių pareigų, taip pat galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią bendrovę, tiek prieš jos kreditorius. Toks tikrasis nuslėptas ginčijamo sandorio tikslas ir siektos pasekmės leidžia sandorį kvalifikuoti kaip tariamą sandorį CK 1.86 straipsnio prasme, taip pat pripažinti jį niekiniu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnį. Vertindamas reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl padarytos žalos dydžio, rėmėsi netinkamu jos nustatymo kriterijumi – nepagrįstai susiejo bendrovės bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus su prašoma atlyginti bendrovės dėl jos turto iššvaistymo patirta žala, taip pat nepagrindė kai kurių savo išvadų dėl bendrovės turto apimties, dėl ko šios bylos dalies esmė liko neatskleista.   

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014-02-28 sprendimu (t. 6, b. l. 32-37) ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė iš R. Č. BUAB „Elrema“ 792 835,18 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (792 835,18 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-01-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisė iš R. Č. valstybei 11 928,00 Lt žyminio mokesčio bei 25,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 3) priteisė iš BUAB „Elrema“ R. Č. 526,50 Lt advokato pagalbos išlaidų; 4) kitą ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs 2009 m. UAB „Elrema“ balanso duomenis ir palyginęs juos su byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais bendrovės turto masės pokytį iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat atsižvelgdamas į atsakovo R. Č. veiksmus, liudijančius pastarojo nesąžiningumą ir siekį išvengti atsakomybės, teismas sprendė, kad R. Č. neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, neišsaugojo bei neperdavė bankroto administratoriui bendrovės turto, apskaitos dokumentų, nepagrindė jų nebuvimo ir tokiais savo veiksmais padarė įmonei 792 835,18 Lt dydžio žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. Č. apeliaciniame skunde (t. 6, b. l. 41-47) prašo: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2014-02-28 sprendimo dalį, kuria iš jo BUAB ‚Elrema“ naudai priteista 792 835,18 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (792 835,18 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-01-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šią ieškinio dalį atmesti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas, nustatydamas žalos dydį ir faktą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-24 sprendime dėl 2012-04-29 akcijų pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia konstatuotu R. Č. nesąžiningumu, sudarant ginčo sandorį, kaip esmine aplinkybe, užkertančia galimybę gintis nuo pareikšto ieškinio, iš anksto atmesdamas pateiktus papildomus rašytinius įrodymus ir jų nevertindamas, paneigdamas jų įrodomąją reikšmę byloje. Byloje nėra paneigtos aplinkybės, jog sandorio pagrindu buvo perleistos akcijos, perduoti įmonės dokumentai ir nuo 2010-04-30 įmonės akcininku ir vadovu tapo Juridinių asmenų registre įregistruotas asmuo J. J., kuris tik dalį dokumentų grąžino 2013 m. pabaigoje.
2. Teismo išvada, kad ilgalaikio materialaus turto likutis yra 82 197 Lt, nepagrįsta. Šis turtas nebuvo išvaistytas. Nesant bendrovėje piniginių lėšų, su darbuotojais buvo atsiskaityta perduodant jiems kilnojamuosius daiktus. Tai, kad su darbuotojais buvo pilnai atsiskaityta, patvirtina byloje esantis kreditorinių reikalavimų sąrašas ir Kauno apygardos teismo 2011-01-10 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-772- 413/2011, turinys, iš kurių matyti, kad bankroto byloje patvirtintas tik vienos darbuotojos kreditorinis reikalavimas 13 329,28 Lt sumai. Aplinkybę, jog darbuotojai vietoj atlygio pasiliko įrankius, lizingo sutarties pagrindu gautus iš UAB "Hilti Complete Systems", kurių bendrovė neturėjo galimybės grąžinti, patvirtina UAB "Hilti Complete Systems" kreditorinis reikalavimas 26 806, 48 Lt sumai.
3. Teismas nepagrįstai priteisė 245 484, 18 Lt debitorinių reikalavimų, nurodydamas, kad atsakovas negalėjo ne tik pagrįsti leistinais įrodymais, bet ir nurodyti galimų debitorių bei jų skolų dydžio. Šiuos duomenis R. Č. buvo sudėtinga detalizuoti dėl to, kad jis neturi bendrovės dokumentų. Tačiau po sprendimo priėmimo susiekęs su buvusia įmonės buhaltere, prisiminė, kad vienas iš didžiausių debitorių, kurių skolos apskaitomos balanso 38 eilutėje, buvo IĮ "Vailendas", įtrauktas į debitorių sąrašą statybos rangos sutarties Nr. 2008-02-11 pagrindu, kuri yra byloje. IĮ "Vailendas" 238 000 Lt skola buvo pervesta UAB "Elrema" dalimis per 2009 metus, ką patvirtina pateiktas sąskaitos išrašas. Todėl ši suma taip pat turėjo būti atimta, skaičiuojant bendrovei padarytos žalos dydį.
4. Balanso 45 eilutėje "pinigai ir pinigų ekvivalentai" apskaityta suma (465 154 Lt) realiai sunaudota bendrovės veikloje ir negali būti vertinama kaip žala ar priteista iš atsakovo. Dalis šios pinigų sumos buvo sunaudota per 2009 m. bendrovės veikloje. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš buvusių grynųjų pinigų buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams (65 321,44 Lt), apmokėtos kelionių ir kuro išlaidos (23 697 Lt), taip pat kitos bendrovės veiklai vykdyti reikalingos išlaidos (149 948,93 Lt). Bendrovė patyrė realias išlaidas, kurios nebuvo įtrauktos sudarant 2009 m. balansą, todėl jis turi būti tikslinamas. Tokią pareigą šiuo metu turi bankroto administratorius (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 str. 3 d. 16 p.), kuris vengia priimti R. Č. perduodamus dokumentus. Likusi 229 186, 63 Lt suma taip pat buvo sunaudota bendrovės reikmėms, naudojant juos atsiskaitymui su esamais teikėjais, mokesčių mokėjimui.

Ieškovas BUAB „Elrema“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 6, b. l. 61-65) prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Bylos metu nebuvo pateiktas nei vienas dokumentas, kuris liudija turto masės pokytį nuo 2010 m. Atsakovo paaiškinimai dėl atsiskaitymo su darbuotojais bendrovės turtu nėra leistinos įrodinėjimo priemonės, nes juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais (CK 2.74 str., Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 9, 10 str.). Kita vertus, byloje nesama įrodymų, kad įrankiai buvo bendrovės nuosavybė, o tai suponuoja išvadą, kad iš ne teisės negali kilti teisėtos pasekmės. 
2. Pagal rašytinius įrodymus, bendra su IĮ „Vailendas“ sudarytos sutarties suma yra ne 238 000 Lt, kaip nurodo atsakovas, o 394 855,32 Lt (plius 73 459,28 Lt PVM), nuo 2009-10-21 IĮ „Vailendas“ skola buvo 5 282,86 Lt, o bankroto byloje patvirtintas ĮI „Vailendas“ kreditorinis 131 187 Lt dydžio reikalavimas, kurį įmonė pareiškė dėl vadovaujant R. Č. UAB „Elrema“ neatliktų darbų. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovas, teikdamas fragmentinį bendrovės dokumentų vertinimą, sąmoningai klaidina teismą, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakomybės. 
3. Atsakovo proceso eigoje teikti argumentai dėl UAB „Elrema“ 2009 m. balanse užfiksuotų duomenų, atspindinčių piniginių lėšų buvimą kasoje 2009-12-31, nenuoseklūs, o apeliacinio skundo teiginiai dėl balanso peržiūrėjimo, įvertinus tai, kad balansas tvirtinamas atsižvelgiant į visus piniginius ir turto pokyčius, buvusius tais metais, už kuriuos teikiamas balansas, absurdiški. 2009 m. dokumentų tyrimas reikštų sudaryto balanso teisingumo vertinimą, be to, nebūtų atsižvelgiama į Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-892/2013, nustatytus ir šalims privalomus prejudicinius faktus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nustatančiu jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, deliktinę atsakomybę už įmonei padarytą turtinę žalą, grindžia įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimu ir netinkamu įrodymų įvertinimu, nulėmusiu netinkamą materialinių teisės normų taikymą. Tokius skundo argumentus, nenustačiusi absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija ir aptaria (CPK 320 str.).

Dėl R. Č., kaip buvusio įmonės vadovo, civilinės atsakomybės    

Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas. Tai reiškia, kad juridinis asmuo, kaip savarankiškas teisės subjektas, turi pareigą atsakyti pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tačiau savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė gali sudaryti prielaidas jo vardu veikiantiems asmenims – juridinio asmens vadovams ir dalyviams – elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei vadovai ir dalyviai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Siekiant sutrukdyti tokiam piktnaudžiavimui, įstatymas ir nustato įmonės vadovų (ir dalyvių) civilinę atsakomybę.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad esant juridinio asmens dalyvio ir jos valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, taikoma valdymo organo atsakomybė. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario (vadovo) atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Civilinė atsakomybė vadovui taikytina nustačius šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

Teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) numatytus padarinius – įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir kt. (ĮBĮ 10 str. 7 d.). Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, administratorius perima įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Balansą administratorius sudaro iš bankrutuojančios įmonės dokumentų, kurios jam privalo pateikti įmonės valdymo organai (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei administratorius nustato, kad įmonėje turi būti konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo perduoti administratoriui juridinio asmens valdymo organai. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo (vadovo) kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, būtent vadovas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose.

Byloje nustatyta, jog realiai UAB „Elrema“ akcininku ir vadovu iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo buvo atsakovas R. Č.. Akcijų pirkimo–pardavimo 2010-04-29 sutartis, kuria įmonės akcijos ir jos valdymas neva buvo perleisti naujajam akcininkui ir vadovui J. J., įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-24 sprendimu (t. 2, b. l. 117-122) pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. Tai reiškia, kad  teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (CPK 182 str. 2 d.). Įvertinusi nagrinėjamos bylos dokumentuose užfiksuotus duomenis bei paminėto įsiteisėjusio teismo sprendimo turinį pirmiau išdėstytų nuostatų kontekste, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą remtis apeliacinės instancijos šioje byloje jau nustatytais prejudiciniais faktais.

Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-24 sprendime nėra suformuluota kategoriška išvada, jog UAB „Elrema“ dokumentai, pagrindžiantys įmonės turėto turto masę, jos pokytį, atsakovo nebuvo perduoti J. J., tačiau įvertinus tai, kad apeliantas (kaip įmonės vadovas ir akcininkas) elgėsi nesąžiningai, nustatyta, jog būtent jam tenka pareiga įrodyti, koks turtas bendrovei priklausė nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, taip pat pagrįsti galimą turto masės pokytį. Teisėjų kolegija, perduodama pirmosios instancijos teismui klausimą dėl žalos atlyginimo spręsti iš naujo, nurodė, kad apeliantui sudaroma galimybė įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir (ar) pagrįsti jo nebuvimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas šia savo teise naudojosi ir teikė rašytinius įrodymus (t. 2, b. l. 147-159, t. 3, b. l. 83-140, t. 4, b. l. 24-153, t. 5, b. l. 3-236, t. 6, b. l. 10-19), kurie pirmosios instancijos teismo buvo priimti ir įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nustatytas iš atsakovo priteistinos žalos dydis, visapusiškai ir išsamiai motyvuotos, pagrįstos bylos įrodymais, vertinant juos sąsajumo ir leistinumo aspektais (CPK 177 str., 178 str., 180 str.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams šioje ginčo dalyje ir jų nekartoja.

Apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų netinkamo vertinimo nepagrįsti ir yra subjektyvaus pobūdžio. Tuos pačius įrodymus interpretuodamas savaip, apeliantas iš esmės siekia, kad į bylą pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės. Tai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 185 straipsnio, įtvirtinančio esmines įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai iš apelianto priteisė 792 835,18 Lt žalos atlyginimą, kaip bankroto administratoriui neperduoto bendrovės turto vertės suminę išraišką. Analizuojant skundžiamo sprendimo turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos dydžio, kaip atskaitos tašku rėmėsi 2009-12-31 užfiksuotais duomenimis, pagrindžiančiais UAB „Elrema“ šiai datai turėto turto vertę, t. y. informacija, nustatyta paskutiniuose oficialiuose Juridinių asmenų registrui perduotuose finansiniuose dokumentuose – 2009 m. įmonės balansu, pelno (nuostolių) ataskaita bei aiškinamuoju raštu. Šiame kontekste aktualu pažymėti, jog įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas, kuriame pagal įmonės apskaitą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę, paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 str. 3, 4 d.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto teikiami finansiniai dokumentai, kuriais grindžiamas 2009 metais patirtų išlaidų dydis, nepaneigia pagal oficialius dokumentus 2009-12-31 turėtų piniginių lėšų, kurių apeliantas neperdavė bankroto administratoriui, panaudojimo. Bylos dokumentai bei teisėjų kolegijai prieinami Juridinių asmenų registro duomenys nepatvirtina ir apelianto versijos dėl 2009 m. finansinėse ataskaitose galimai įsivėlusių klaidų, į kurią taip pat atsižvelgta skundžiamame sprendime. Pagal UAB „Elrema“ 2008 m. balanso eilutės „Pinigai ir pinigų ekvivalentai“ bei 2008 m. aiškinamojo rašto 12 punkto duomenis (Juridinių asmenų registro informacija), juos palyginus su 2009 m. balanso tos pačios eilutės ir 2009 m. aiškinamojo rašto 12 punkte nurodytais duomenimis (t. 1, b. l. 175-180), matyti, kad įmonės kasoje ir (ar) banko sąskaitose turimų piniginių lėšų atvaizdavimas balanso eilutėje „Pinigai ir pinigų ekvivalentai“ buvo įprasta praktika.

Apeliacinio skundo argumentai ir apelianto teiginiai (t. 6, b. l. 44) dėl sutartinių teisinių santykių pagrindu susidariusio IĮ „Vailendas“ debitorinio įsiskolinimo ieškovui už 238 000 Lt sumą nepagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Jų teisingumo neįrodo ir 2009 m. vykdyti šios bendrovės mokėjimai UAB „Elrema“, kuriuos apeliantas savo skunde grindžia atskirais UAB „Elrema“ banko sąskaitos AB SEB banke išrašais. Reikia pažymėti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas, teikdamas sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus ir UAB „Elrema“ banko sąskaitų išrašus, tarp kurių ir apeliaciniame skunde nurodomi išrašai, įrodinėjo aplinkybę, jog UAB „Elrema“ neturi kreditorinių įsiskolinimų IĮ „Vailendas“ (t. 3, b. l. 143), o ne šios bendrovės skolinius įsipareigojimus UAB „Elrema“, kas liudija apelianto pozicijos nenuoseklumą ir yra neleidžiama pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą bei remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto į bylą pateikti tik atskiri dokumentai ir informacija, siekiant faktinę situaciją pakreipti sau palankia linkme, nepaneigia UAB „Elrema“ 2009 m. įmonės balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos bei aiškinamojo rašto, kaip didesnę įrodomąją galią turinčių rašytinių įrodymų (CPK 197 str. 2 d.), teisingumo. Šiuose dokumentuose nurodyti  finansiniai rodikliai pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos padaryta tinkama išvada dėl apelianto veiksmais įmonei padarytos žalos ir jos dydžio. Tuo tarpu apelianto procesinis elgesys, įvertinus jį visų bylos duomenų kontekste, dar kartą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-24 sprendime nustatytą prejudicinį faktą dėl apelianto nesąžiningumo, siekiant išvengti atsakomybės dėl jo valdomos bendrovės turto praradimo, ir, labiau tikėtina, slėpimo. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu (2014-01-23 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas informacinėje sistemoje LITEKO) apeliantas teigė, jog bendrovės finansinius dokumentus jis 2013 m. pabaigoje gavo iš J. J., grįžusio iš užsienio prieš šventes (šis argumentas pakartotas ir apeliaciniame skunde (t. 6, b. l. 42, 45), nors objektyviai užfiksuoti duomenys patvirtina, kad J. J. nuo 2013-07-22 iki šiol yra įkalinimo įstaigoje (Kauno apylinkės teismo 2013-10-21, 2014-01-17, 2014-04-18, 2014-07-08, 2014-10-20 nutartys dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo J. J., priimtos b. b. Nr. 1-100-485/2014).

Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingos yra ir kitos aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti deklaruojamais apelianto veiksmais, kuriais tariamai buvo siekiama dar labiau nepabloginti įmonės finansinės padėties, panaudojant įmonės turėtą turtą atsiskaitymams su darbuotojais, tiekėjais ir pan. Iš bylos dokumentų matyti, kad UBA „Elrema“ iki 2009-12-31 buhaltere dirbo buvusi apelianto sutuoktinė J. Č. ir 23 metų ta pačia pavarde asmuo M. Č., tikėtina - Čiupkevičių sūnus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma, t. 3, b. l. 160-161; UAB „Elrema“ darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis už 2008 m. gruodžio mėn., t. 4, b. l. 25; Kauno apylinkės teismo 2010-09-17 sprendimas, priimtas c. b. Nr. 2-3284-221/2010). Būtent šie asmenys nuo 2010-04-23, t. y. laikotarpiu, kai buvo sudarytas UAB „Elrema“ akcijų perleidimo 2010-04-29 sandoris, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-24 sprendimu pripažintas tariamu pagal CK 1.86 straipsnį, ir prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnį, perėmė kitos bendrovės – UAB „Transmetus“ (įmonės kodas 301730877) – valdymą. J. Č. tapo bendrovės, kuri 2009 m. veikė nuostolingai, vienintele akcininke, įnešusi į įmonės banko sąskaitą ir kasą po 10 000 Lt (iš viso 20 000 Lt), o M. Č. – vadovu (direktoriumi), nors tokios patirties iki šiol neturėjo (UAB „Transmetus“ 2009, 2010 m. finansinės atskaitomybės aiškinamieji raštai, Juridinių asmenų registro duomenys). Formalus UBA „Elrema“, pagal 2009 m. finansinių ataskaitų duomenis (t. 1, b. l. 29, 175-180) turinčios 338 377 Lt nuosavo kapitalo ir generuojančios 580 360 Lt įmonės veiklos pajamas, kai suteiktų paslaugų savikainai priskirta 90 845 Lt, be to, disponuojančios ilgalaikiu 219 705 Lt vertės turtu, 465 154 Lt kasoje ir turinčios 609 095 Lt debitorių skolų, akcijų ir jos valdymo perleidimas už 100 Lt kainą asmeniui, kuris nebuvo suinteresuotas įmonės realios veiklos tęstinumu ir, kaip nustatyta byloje, jos nevykdė, t. y. buvo statytinis direktorius ir vadovas, pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai susiformuoti, jog apeliantas, padedamas socialiniais ryšiais su juo susijusių asmenų, siekė įgyvendinti nesąžiningą schemą, kurios tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus, piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Č. nesąžiningais veiksmais (neveikimu), pažeidžiančiais jam, kaip buvusiam įmonės vadovui, nustatytą pareigą veikti rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, išsaugoti ir perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir visus apskaitos dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti bendrovės turto masę, realizuotiną siekiant atsiskaityti pagal bendrovės prievoles, įmonės veiklos rezultatus ir bankroto priežastis, arba pagrįsti jų nebuvimą, padarė BUAB „Elrema“ 792 835,18 Lt žalą, kurią privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 d.).

Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad kartu su apeliaciniu skundu teikiama Kauno apygardos teismo 2011-01-10 nutartis, priimta c. b. Nr. B2-772-713/2011, kuri byloje jau yra (t. 2, b. l. 12-13), 2014-01-23 dokumentų priėmimo–perdavimo akto projektas, kuris pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas apžiūrai, tačiau jo prijungti prie bylos nebuvo prašoma (2014-01-23 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO) ir R. Č. BUAB „Elrema“ adresuotas 2014-03-20 prašymas „Dėl UAB „Elrema“ dokumentų perdavimo“ (t. 6, b. l. 52-55). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyti faktiniai duomenys sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl apelianto civilinės atsakomybės už BUAB „Elrema“ padarytą žalą, apelianto naujai teikiamų dokumentų (dokumentų priėmimo–perdavimo akto projekto ir prašymo), nepriima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (t. 6, b. l. 47). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, šis apelianto prašymas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos               Dalia Kačinskienė

              Danguolė Martinavičienė

              Nijolė Piškinaitė