Civilinė byla Nr. 2S-2631-392/2018

      Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18845-2014-2

      Procesinio sprendimo kategorija  3.3.2.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties byloje pagal Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Druskininkų savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. B., Ž. P. ir Z. P. dėl administracinių aktų, nuomos sutarties, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teismas        

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja (atsakovė) Druskininkų savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6775-807/2015, priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. (bylos Nr. KT8-S4/2018) priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašymą aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo nuostatas“, kuriame nurodė, jog pareiškėjos prašomos išaiškinti nuostatos suformuluotos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriuje, kuriame nuspręsta bylos dalį dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 konstitucingumo nutraukti, jomis iš esmės buvo konstatuotas tik ginčijamo teisės akto panaikinimo faktas priėmus minėtą Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 438, Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarime nebuvo sprendžiama dėl toje byloje ginčyto teisės akto – Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrius pripažintas netekusiu galios, panaikinimo kitu Vyriausybės priimtu teisės aktu – Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438 sukeltų teisinių padarinių. Minėtame nutarime nenagrinėtas ir pareiškėjos keliamas klausimas dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatų taikymo priėmus Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 438, kuriuo minėto specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatas panaikinęs Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025 pripažintas netekusiu galios. Šie Konstitucinio Teismo pateikti išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašomoje atnaujinti byloje netinkamai išaiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą, nurodęs, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutarime pažymėjo, kad iš Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 438 parengiamųjų dokumentų matyti, jog šis nutarimas priimtas, siekiant pašalinti abejones dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 teisėtumo, todėl Vyriausybė 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438 panaikino 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025 yra pašalintas iš teisės sistemos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nustatytus Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 438 priėmimo tikslus ir parengiamuosiuose dokumentuose išreikštus Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23d. nutarimo Nr. 1025 pripažinimo netekusiu galios motyvus, taip pat į Konstitucinio Teismo vertinimą, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025 yra pašalintas iš teisės sistemos, sprendė, kad Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438 aiškintinas kaip panaikinantis Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025, kartu ir jo sukeltus padarinius, t. y. Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyriaus normų galiojimas buvo atkurtas. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados buvo grindžiamos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu, todėl paaiškėjus naujai faktinei aplinkybei, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą ir nepagrįstai rėmėsi juo darydamas išvadą dėl Vyriausybės nutarimo galiojimo automatinio atkūrimo, akivaizdu, jog žinodamas šią faktinę aplinkybę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų padaręs kitokias išvadas, t. y. kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438 automatiškai neatkūrė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 galiojusios padėties.

2.       Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į prašymą su juo nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjos nurodytas Konstitucinio Teismo sprendimas yra ne naujai paaiškėjusi, o nauja aplinkybė, kuri neegzistavo priimant sprendimą civilinėje byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo. Be to, Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutarimu atsisakė aiškinti Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo nuostatas ir bylos iš esmės nesprendė.

3.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos argumentas dėl to, kad Vyriausybei priėmus 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 438, kuriuo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyrius „Kurortų apsaugos zonos“ negalėjo būti atkurtas, nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes jau buvo nurodytas nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą tiek apeliacinėje, tiek kasacinėje instancijose. Be to, Konstitucinis Teismas sprendimu atsisakė išaiškinti Konstitucinio Teismo nuostatas dėl iki Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr.1025 galiojusių teisės normų galiojimo atkūrimo, t. y. dėl šio nutarimo teisinių pasekmių sukėlimo, konstatuodamas, kad ir Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatų taikymo Vyriausybei priėmus 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 438, kuriuo minėto Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatas panaikinęs Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025 pripažintas netekusiu galios. Be to, pareiškėjos nurodoma aplinkybė kaip pagrindas proceso atnaujinimui jokių teisinių padarinių nesukeltų, nes teismo sprendimui neturi jokios reikšmės. Įsakymas buvo panaikintas ne tik dėl to, kad jo priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyrius „Kurortų zonos“, bet ir dėl to, kad įsakymu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai suformuoti neatsižvelgiant į aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentus. Prašomos atnaujinti civilinės bylos dalyką sudaro administraciniai aktai (taip pat įsakymas) ir sandoriai, priimti iki 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyrius „Kurortų apsaugos zonos“, įsigaliojimo. Todėl, net ir atnaujinus bylą, teismai vėl turėtų taikyti šių ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, t. y. Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyriaus „Kurortų apsaugos zonos“ nuostatas, todėl teismas turėtų padaryti tą pačią išvadą, kad Ž. P. ir Z. P. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo statyba prieštaravo galiojusiems imperatyviems reikalavimams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-6775-807/2015, atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį dėl administracinių aktų, nuomos sutarties, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo, atmetė (civilinė byla Nr. 2-6775-807/2015). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir ieškovo ieškinį patenkino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų Druskininkų savivaldybės administracijos, Ž. P. ir R. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo, 2017 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2014 m. balandžio 10 d. susitarimo Nr. 50SUN-(14.50.47.)-6 prie 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 4SUN-(14.4.56.)-7 pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento ir 2014 m. balandžio 25 d. statinių pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 3K-3-281-695/2017).

6.       Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas vertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo, galiojimą, remdamasis Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu, kuris galiojo ir tebegalioja, jo nuostatos nėra panaikintos. Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu ne panaikino ar keitė ankstesnį savo nutarimą, o atsisakė aiškinti jo nuostatas. Šio sprendimo argumentas, kad 2016 m. liepos 8 d. nutarime nebuvo sprendžiama dėl toje byloje ginčyto teisės akto – Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrius pripažintas netekusiu galios, panaikinimo kitu Vyriausybės priimtu teisės aktu – Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438, sukeltų teisinių padarinių, nei patvirtina, nei paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados, kad įsigaliojus Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimui Nr. 438, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyriaus normų galiojimas buvo atkurtas.

7.       Teismas, atsižvelgęs į tai, padarė išvadas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarimo nuostatas negalima vertinti nei kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, nei kaip esminės aplinkybės, t. y., aplinkybės, turinčios reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Atsakovė (apeliantė) Druskininkų savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje, užbaigtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartimi. Atskirojo skundo argumentai:

8.1.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimas neva nebuvo reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvacijai ir išvadoms, nes jos yra nepagrįstos ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo motyvams.

8.2.       Apeliantė nurodo, kad byloje buvo sprendžiama ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438 automatiškai atkūrė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 galiojusią padėtį. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo grindžiamas motyvu, kad nutarimo XVI skyrius „Kurortų apsaugos zonos“ negaliojo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. kovo 18 d., visą kitą laiką, šis nutarimo skyrius galiojo ir yra taikytinas. Kasacinis teismas tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažino pagrįsta. Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą paaiškėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai išaiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą ir nepagrįstai rėmėsi juo darydamas bylai svarbią išvadą dėl Vyriausybės nutarimo galiojimo automatinio atkūrimo. Vyriausybė laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438 automatiškai neatkūrė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 galiojusios padėties.

8.3.       Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados buvo grindžiamos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu, todėl paaiškėjus naujai faktinei aplinkybei, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą ir nepagrįstai rėmėsi juo darydamas išvadą dėl Vyriausybės nutarimo galiojimo automatinio atkūrimo akivaizdu, jog žinodamas šią faktinę aplinkybę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų padaręs kitokias išvadas – remdamasis nuoseklia teismų praktika, teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298, bei į bylą pateiktais prima facie galią turinčiais įrodymais, būtų padaręs išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438 automatiškai neatkūrė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 galiojusios padėties ir būtų pripažinęs, kad nutarties priėmimo metu negaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus „Kurortų apsaugos zonos“ nuostatos (draudimai). 

8.4.       Konstitucinio Teismo sprendimas ir jame išdėstytos išvados yra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, bei sudaro pagrindą proceso atnaujinimui. Apeliantės nuomone, išdėstyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai skundžiama nutartimi atmetė apeliantės prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-6775-807/2015.

9.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Druskininkų savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundo argumentai iš esmės atkartoja atsakovės 2018 m. liepos 10 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus. Atsakovei nepavyko įrodyti naujai paaiškėjusių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę bylai. Sutinka su teismo argumentu, kad Konstitucinio Teismo sprendimai nei patvirtina, nei paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje pateiktos išvados dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ XVI skyriaus „Kurortų apsaugos zonos“ galiojimo. Konstitucinis Teismas sprendimu atsisakė aiškinti savo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą, kuriuo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje, todėl darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo sprendimo motyvai neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados pagrįstumo ar nepagrįstumo, o atsakovės argumentai, kad priėmus Konstitucinio Teismo sprendimą neva paaiškėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą ir žinodamas šią aplinkybę būtų padaręs kitokias išvadas, laikytini nepagrįstomis prielaidomis. Atsakovės nuomone, apeliantė neįrodė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą.   

10.       Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo dėl pateikto atskirojo skundo spręsti savo nuožiūra atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus motyvus. Trečiojo asmens nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytas Konstitucinio Teismo sprendimas yra ne naujai paaiškėjusi, o nauja aplinkybė, kuri neegzistavo priimant sprendimą civilinėje byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo. Apeliantės nurodytos aplinkybės neatitinka proceso atnaujinimo kriterijų, todėl jis negalėtų būti atnaujintas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Apeliacijos dalykas - pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovės prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį dėl administracinių aktų, nuomos sutarties, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo bei statinių nugriovimo, atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino. Teismas nusprendė:  Panaikinti 2015 m. spalio 19 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginant viešąjį interesą, ieškinį patenkinti; Atnaujinti terminą ieškiniui dėl administracinių aktų panaikinimo pateikti; Panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. V35-632 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) sujungimo detaliojo plano tvirtinimo“; Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-424 „Dėl žemės sklypo perdavimo naudotis ir nuomos Druskininkų mieste“; Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 4SŽN-(14.4.55.)-20; Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. gegužės 28 d. susitarimą Nr. 50SUN-(14.50.47.)-9 „Dėl 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 4SŽN-(14.4.55.)-20 pakeitimo“; Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. kovo 23 d. Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 4SUN-(14.4.56.)-7; Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. balandžio 10 d. Susitarimą Nr. 50SUN-(14.50.47.)-6 prie 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 4SUN-(14.4.56.)-7; Panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 15 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-12-120515-00029; Panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos 2013 m. gruodžio 17 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-12-131217-00156; Panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 4 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-12-140604-00051; Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. balandžio 25 d. Statinių pirkimo-pardavimo sutartį (notarinis reg. Nr. DB-2536); Panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 50VĮ-(14.50.2.)-139 bei pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2014 m. gegužės 28 d. Susitarimą Nr. 50SUN-(14.50.47)-9 „Dėl 2012 m. kovo 23 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 4SŽN-(14.4.55.)-20 pakeitimo“; Panaikinti 2014 m. birželio 4 d. Ž. P. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-12-140604-00051; Įpareigoti atsakovus Ž. P. ir Z. P. per 6 (šešis) mėnesius nugriauti pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) mieste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų Druskininkų savivaldybės administracijos, Ž. P. ir R. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo, 2017 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2014 m. balandžio 10 d. susitarimo Nr. 50SUN-(14.50.47.)-6 prie 2012 m. kovo 23 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 4SUN-(14.4.56.)-7 pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento ir 2014 m. balandžio 25 d. statinių pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis reg. Nr. DB-2536) pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

14.       Apeliantė kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių. Prašyme nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas ir jame išdėstytos išvados yra naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

15.       Procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu.

16.       Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje.

17.       Atsakovė prašyme nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendime išdėstyti išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą, nepagrįstai juo rėmėsi darydamas bylai svarbią išvadą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 343 Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo, galiojimo. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentu nesutinka. Nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimant 2017 m. birželio 22 d. nutartį, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu, kuris galiojo ir galioja, jo nuostatos nėra panaikintos. Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu atsisakė aiškinti savo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo nuostatas ir nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarime nebuvo sprendžiama dėl toje byloje ginčyto teisės akto – Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, panaikinimo kitu Vyriausybės priimtu teisės aktu – Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438, sukeltų teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo argumentai nei patvirtina, nei paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados, kad įsigaliojus Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimui Nr. 438, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XVI skyriaus normų galiojimas buvo atkurtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo pozicija dėl teisės normų vertinimo, nėra naujų aplinkybių, buvusių bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl proceso atnaujinimo.

18.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė nepateikė jokių naujų faktinių bei teisinių argumentų, kurie paneigtų skundžiamos teismo nutarties pagrįstumą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Virginijus Kairevičius