Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-309/2015
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00045-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.3; 1.1.8.10.5; 1.1.8.6.4; 1.1.8.9.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 12 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui,
nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Jurgitai Šlapaitienei,
nuteistajam D. K., jo gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir D. K., Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje (V. A. S. ir K. S. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (G. D. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (A. Š. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. A. M. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (L. P. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
R. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (A. N. turto pagrobimas), išteisintas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
R. K. pagal BK 159 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią R. K. skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (V. A. S. ir K. S. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (G. D. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (A. Š. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. A. M. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (L. P. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu D. K. į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014 m. vasario 11 d. 11.37 val. iki 2014 m. gegužės 12 d., t. y. 3 (tris) mėnesius 1 (vieną) dieną, ir laikoma, kad D. K. yra atlikęs 3 (tris) mėnesius 1 (vieną) dieną laisvės atėmimo bausmės.
Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.
Nukentėjusiosios A. N. 3620 Lt civilinis ieškinys atmestas, kadangi neįrodyta, jog R. K. dalyvavo darant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiųjų K. S., A. Š., A. A. M., nukentėjusiosios L. P. testamentinės įpėdinės S. N. pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai.
Priteista solidariai iš R. K. ir D. K.: nukentėjusiajai K. S. 6000 Lt turtinės žalos, nukentėjusiajai A. Š. 4015 Lt turtinės žalos, nukentėjusiajai A. A. M. 1656 Lt turtinės žalos, nukentėjusiosios L. P. testamentinei įpėdinei S. N. 700 Lt turtinės žalos.
Priteista valstybei iš R. K. 666,80 Lt, iš D. K. 346,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai A. Š. ir kaltinamiesiems.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
R. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2012 m. spalio 16 d., apie 1.00 val., išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą V. A. S. ir K. S. atžvilgiu – išmušė iš K. S. rankų prožektorių, sugriebė V. A. S. už kaklo ir prispaudė prie lovos, vertė name buvusius daiktus ir atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiuosius gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas ir pagrobė svetimą, V. A. S. ir K. S. turtą – 6000 litų.
R. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio 7 d., apie 00.00 val., išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą G. D. atžvilgiu – užklojo ją antklode, ranka užspaudė ranką, audeklu surišo rankas, taip pat liepė tylėti ir reikalavo atiduoti pinigus, vertė name buvusius daiktus ir atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiąją gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas bei pagrobė svetimą, G. D. turtą – 140 litų, 100 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, 100 litų vertės geltono metalo grandinėlę kartu su pakabuku ir auskarais, iš viso 340 Lt vertės svetimą turtą.
R. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio 7 d., apie 1.00 val., išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną įsibrovė į patalpą ir name iš po nukentėjusiosios A. Š. pagalvės pagrobė svetimą, A. Š. turtą – 4000 litų.
R. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio 10 d., apie 20.45 val., išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą A. A. M. atžvilgiu – sugriebė jai už veido, nuvedė ir paguldė ją į lovą, užklojo striuke ir laikė, taip pat liepė jai gulėti ir tylėti, reikalavo atiduoti pinigus, vertė name buvusius daiktus ir atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiąją gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas ir pagrobė svetimą, A. A. M. turtą – 400 litų, 26 litų vertės brendžio butelį 20 litų vertės 10 šokoladų, 120 Lt vertės laikrodį, iš viso 566 Lt vertės svetimą turtą.
R. K. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. kovo 5 d., apie 21.30 val., išėmę namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato lango stiklą ir atidarę duris įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą L. P. atžvilgiu – sugriebė ją už kaklo ir lovoje nuvertė, smaugė, įkišo į burną pirštus ir reikalavo pasakyti, kur ji laiko pinigus, užmetė ant jos pagalvę, vertė name buvusius daiktus ir atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiąją gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas bei pagrobė svetimą, L. P. turtą – 700 litų.
R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis veikdamas kartu su asmeniu, kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2012 m. kovo 11 d., apie 4.30 val., išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų užraktą įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą A. N. atžvilgiu – ranka užspaudė burną, uždėjo ant galvos užklotą, surišo rankas, sugriebė už kaklo ir liepė tylėti, pagrasino, kad, jei tylės, liks gyva, taip pat buvo šalia nukentėjusiosios ir vertė name buvusius daiktus ir atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiąją gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas ir pagrobė svetimą – A. N. turtą – 3000 litų, 500 Lt vertės auksinį žiedą, iš viso 3500 Lt vertės svetimą turtą.
R. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 8–9 d., tiksliau nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, pasiūlė D. J. įvykdyti nusikalstamą veiką ir 2012 m. kovo 11 d., apie 4.30 val., (duomenys neskelbtini), D. J. dalyvavus kartu su R. K. įvykdant A. N. turto plėšimą įsibrovus į patalpą, taip įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.
Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo sutrumpinti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, esant galimybei atidėti bausmės vykdymą.
Nurodo, kad po laikinojo sulaikymo užsiregistravo darbo biržoje, vėliau įsidarbino ir dirbo iki 2014 m. spalio 3 d., būtų dirbęs ir po teismo nuosprendžio iki jo įsiteisėjimo.
Nors jis nuteistas, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, tačiau jis niekada su R. K. nesitarė, o tik vykdė jo nurodymus. Nurodo, kad nusikalstamas veikas sutiko daryti tik po ilgo R. K. įkalbinėjimo, dėl didelio pinigų stygiaus ir dėl onkologinių ligų, reikalingų operacijų. Sutiko su R. K. pasiūlymu gauti didelę, 20–30 tūkst. Lt sumą. Jei tokius dalykus būtų siūlęs kas nors kitas, o ne jo tėvas, tai tikrai būtų nesutikęs. Pasak apelianto, jis dėl minėtų onkologinių ligų į medikus nesikreipė, yra įsitikinęs, kad jam reikalinga operacija dėl labai nemalonių komplikacijų. Pažymi, kad po to, kai buvo paleistas iš laikinojo sulaikymo, laikėsi visų sąlygų, nevengė atsakomybės. Atsiprašė S. N. už L. P. padarytą žalą, atidirbo namų ūkio darbus, buvo nuėjęs prie L. P. kapo, uždegė žvakutę ir pamerkė gėlių, atsiprašė už tai, ką teko patirti dėl jo kaltės. Dėl šių aplinkybių prašo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus.
Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš 1 metus 7 mėnesius, kad jis nebuvo nusikaltimų iniciatorius, prisipažino ir gailisi dėl padarytų nusikaltimų.
Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo jam sušvelninti paskirtą bausmę, subendrinti šią bausmę su anksčiau jam paskirta bausme.
Nurodo, kad savo kaltę pripažino visiškai, gailisi dėl padarytų nusikaltimų, atsiprašė nukentėjusiųjų, tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis kartu su sugyventine augina šešis vaikus, kurie yra nepilnamečiai, vienas jų yra bendras vaikas, be to, dabar laukiasi ilgai lauktos mergaitės. Mano, kad jo atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes padėjo dirbdamas statybose, buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Be to, buvo registruotas darbo biržoje, dirbo nelegaliai, norėdamas daugiau pinigų skirti vaikams, nes turi skolų antstoliams.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį dėl R. K. išteisinimo panaikinti ir priimti dėl šios dalies naują nuosprendį, kitą nuosprendžio dalį pakeisti:
R. K. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl 2012 m. kovo 11 d. įvykdytos nusikalstamos veikos ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
R. K. pripažinti kaltu pagal BK 159 straipsnį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti tarpusavyje ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi šią bausmę subendrinti su kitomis 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir subendrintą bausmę paskirti - laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi paskirtą bausmę subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams.
Į bausmės laiką įskaityti pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamąjį įsakymą bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį atliktas bausmes.
A. N. civilinį ieškinį patenkinti.
Skunde nurodo, jog R. K. išteisintas dėl to, kad jis veikdamas kartu su asmeniu, kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2012 m. kovo 11 d., apie 4.30 val. išlaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), durų užraktą įsibrovė į patalpą, name panaudojo fizinį smurtą A. N. atžvilgiu – ranka užspaudė burną, uždėjo ant galvos užklotą, surišo rankas, sugriebė už kaklo ir liepė tylėti, pagrasino, kad, jei tylės, liks gyva, taip pat buvo šalia nukentėjusiosios ir vertė name buvusius daiktus, atliktais veiksmais sukūrė bauginančią, nesaugią situaciją, kad prieš nukentėjusiąją gali būti toliau nedelsiant naudojamas fizinis smurtas ir pagrobė svetimą, A. N. turtą – 3000 Lt, 500 Lt vertės auksinį žiedą, iš viso 3500 Lt vertės svetimą turtą.
Be to, kad 2012 m. kovo 8–9 d., tiksliau nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, pasiūlė D. J. įvykdyti nusikalstamą veiką ir 2012 m. kovo 11 d., apie 4.30 val., (duomenys neskelbtini), D. J. dalyvavus kartu su R. K. įvykdant A. N. turto plėšimą įsibrovus į patalpą, taip įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra skundžiamas.
Prokuroro nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu, apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nuosprendyje išdėstė baudžiamosios bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai R. K. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, 159 straipsnyje.
Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad, teisiamajame posėdyje apklausus nepilnametį liudytoją D. J. bei nukentėjusiąją A. N., nepasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai. Prokuroro nuomone, tokios teismo išvados yra neteisingos. Pasak prokuroro, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. N. nurodė, kad R. K. yra tas asmuo, kuris dalyvavo įvykdant plėšimą, šį asmenį ji įsidėmėjo pagal veido bruožus, jis buvo su akiniais, aukštesnis už kitą dalyvavusį plėšime asmenį. Nuosprendyje teismas nepagrindė, kodėl teisiamojo posėdžio metu A. N. duoti parodymai ir asmens atpažinimas nelaikytini įrodymu. Nukentėjusioji nurodė ir tai, kad mano, jog kitas asmuo, įvykdęs nusikalstamą veiką, buvo šiek tiek aukštesnis už D. J.. Iš to galima spręsti, kad nukentėjusioji sąžiningai davė parodymus ir netikėti jos duodamais parodymais nebuvo pagrindo. Apylinkės teismas nenurodė, kodėl vienais įrodymais – R. K. duotais parodymais remiasi, o kodėl kitus įrodymus – nukentėjusiosios A. N. parodymus atmeta, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje. Prokuroras teigia, kad nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu su nukentėjusiąja atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti, nes jo metu nukentėjusiajai pateikus šešių asmenų nuotraukas ji atpažino R. K. kaip labai panašų į asmenį, kuris ją apiplėšė. Taip pat tai, kad R. K. įvykdė nusikalstamą veiką, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu D. J. duoti parodymai ir atliktas ikiteisminio tyrimo veiksmas – parodymų patikrinimas įvykio vietoje, iš kurių matyti, kad D. J. pripažino dalyvavęs įvykdant plėšimą su R. K., nurodė gatvę, kurioje į esantį namą įsibrovė. Prokuroro vertinimu, vien A. N. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, jos atpažinimo pakako pripažinti, jog R. K. dalyvavo įvykdant nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nepagrįstai įrodymu nepripažino su nukentėjusiąja atlikto ikiteisminio tyrimo metu procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų. Vien ta aplinkybė, kad A. N. nepasirašė toje vietoje, kurioje asmuo įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nedaro ikiteisminio tyrimo veiksmo neteisėtu. Apylinkės teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių parašas toje vietoje dokumente nebuvo padėtas, ar A. N. prieš atliekant proceso veiksmą buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ar pasirašyti galėjo būti tik pamiršta. Be to, A. N. jau anksčiau buvo apklausta kaip liudytoja ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. A. N. paaiškino, kad jai tyrėjos pirmą kartą parodytos nuotraukos buvo nekokybiškos, buvo pateiktos kitos asmenų nuotraukos, kurios buvo šešios, iš jų ji ir atpažino R. K.. Pasak prokuroro, šie duomenys taip pat nepatvirtina, jog asmens atpažinimas buvo atliktas neteisėtai, tai yra pažeidžiant asmens parodymo atpažinti tvarką, numatytą BPK 192 straipsnyje. Pasak prokuroro, aplinkybė, kad nukentėjusioji savarankiškai atpažino R. K. iš nuotraukų ikiteisminio tyrimo metu, yra patvirtinta ir svarbi. Iš nukentėjusiosios duotų parodymų negalima spręsti, ar pirmą ir antrą kartą jai parodytos nuotraukos buvo tos pačios (tą patį asmenį ar kitą asmenį atpažinti), ar dėl nuotraukų kokybės ikiteisminio tyrimo veiksmas nebuvo nutrauktas ir sudarytos sąlygos nukentėjusiajai atpažinti iš geresnės kokybės nuotraukų, todėl vertintina, kad procesinis pažeidimas teismo konstatuotas nepagrįstai. Manydamas, kad pažeidimas buvo padarytas, teismas turėjo galimybę apklausti procesinius veiksmus atlikusią ikiteisminio tyrimo pareigūnę. Be to, įvykdyta nusikalstama veika atitiko D. K. vykdomų nusikalstamų veikų braižą – nakties ar vakaro metu išlaužus durų užraktą įsibraunama į senyvo amžiaus asmenų būstą, nukentėjusiajai rišamos rankos, ant galvos dedama patalynė ar drabužis. Taip pat D. K. gyveno netoliese ir jam galėjo būti žinomi duomenys apie name gyvenančią senyvo amžiaus moterį, nukentėjusiosios artimuosius (nukentėjusioji nurodė, kad buvo kalbama apie jos vaikus, gyvenančius (duomenys neskelbtini) mieste).
Pasak prokuroro, atliekant ikiteisminį tyrimą buvo gauta informacija, kad nusikalstamą veiką su R. K. galėjo įvykdyti D. J.. Atlikus suimto kitoje byloje D. J. apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti duomenys, kad D. J. įvykdė nusikalstamą veiką su R. K., D. J. nurodė, kaip buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką, parodė gatvę, kurioje į esantį namą su R. K. įsibrovė. Nuosprendyje teismas pasisakė, kad D. J. negalėjo nurodyti namo, į kurį įsibrovė, tačiau D. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kodėl to padaryti jis negali. Prokuroro vertinimu, aplinkybė, kad D. J. nurodė tą pačią gatvę, kurioje gyvena nukentėjusioji, yra svarbi. Tai, kad D. J. nenurodė konkretaus namo, į kurį įsibrovė, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų tinkamą procesinių veiksmų vykdymą (primena, kad apylinkės teismas nustatė pažeidimus asmens parodymo atpažinti metu). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad žemesnis asmuo buvo labai jaunas, galėjo būti 12–13 metų. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad mano, jog mažesnis plėšime dalyvavęs asmuo buvo šiek tiek aukštesnis už D. J., tačiau, atsižvelgiant į aplinkybes, kad nukentėjusioji parodė, jog asmens gerai neįsidėmėjo ir jo negalinti atpažinti, tai, kad nukentėję asmenys dažnai nurodo didesnį jų užpuolusio kaltininko ūgį, tai, kad nuo įvykio yra praėjęs ilgas laiko tarpas, manytina, jog dėl tikslaus kaltininko ūgio nukentėjusioji gali objektyviai klysti. Teisiamojo posėdžio metu D. J. akivaizdžiai vengė duoti parodymus, nurodė, kad jis neprisimena, ko jo tyrėja klausė, kokius jis parodymus davė, neprisimena, ar kito teisiamojo posėdžio metu sakė, jog dalyvavo su R. K. įvykdant plėšimo nusikalstamą veiką. D. J. taip pat nurodė, kad jis su R. K. bendravo, palaikė draugiškus santykius. Prokuroro nuomone, mažamečio, linkusio nusikalsti, ir apie 40 metų asmens bendravimas leidžia spręsti apie kitų bendrų interesų nebuvimą. Be to, dėl palaikomų draugiškų santykių D. J. ir vengė teisiamojo posėdžio metu duoti parodymus. Baudžiamojoje byloje Nr. N1-303-715/2014 dar 2014 m. liepos 29 d. duodamas parodymus D. J. aiškiai prisiminė ir nupasakojo paties įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat D. J. prokuroras paklausė, ar jis yra įvykdęs plėšimą su R. K., ir D. J. tai patvirtino. Teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti duomenys, kad D. J. pripažino būdamas mažametis įvykdęs ir plėšimą (prokuroro klausimas ir D. J. atsakymas turi būti fiksuoti garso įraše, kuris yra sudėtinė bylos dalis). Taigi nukentėjusiosios minėti duoti parodymai, apibūdinantys nusikaltimą padariusį asmenį, D. J. ikiteisminio tyrimo duoti parodymai (jei apylinkės teismui kilo abejonės dėl atliktos apklausos tinkamumo, teismas turėjo galimybę apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnę, atlikusią šį procesinį veiksmą), patvirtino, kad D. J. dalyvavo įvykdant plėšimo nusikalstamą veiką ir į šią veiką D. K. buvo įtrauktas, o apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. duoti parodymai patvirtino, kad jis buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką, todėl net ir pripažinus, jog duomenų R. K. kaltei pagrįsti nepakanka, apylinkės teismas nuosprendyje dėl šios veikos nurodė netinkamą R. K. išteisinimo pagrindą.
Prokuroras nurodo, kad už minimas nusikalstamas veikas R. K. skirtinos bausmės vadovaujantis apylinkės teismo nustatytomis bausmės skyrimui reikšmės turinčiomis aplinkybėmis. R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. N. civilinis ieškinys tenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 23 d. senato nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ teismams yra išaiškinęs, kad netinkamas BK bendrosios dalies normų pritaikymas yra ir tais atvejais, kai nepritaikoma atitinkama norma, esant pagrindui ją taikyti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas privalo ją subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Subendrinus bausmes taikant BK 63 straipsnio 9 dalį į bausmės laiką įskaičiuojama bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pasak prokuroro, apylinkės teismas pripažino, kad R. K. 2012 m. spalio 16 d. įvykdė nusikalstamą veiką – apiplėšė V. A. S. ir K. S.. Ši nusikalstama veika yra padaryta prieš priimant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsniu paskirtas bausmes subendrinus paskirta galutinė – 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė. Kitos teismo pripažintos R. K. įvykdytos nusikalstamos veikos padarytos prieš priimant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 60 parų areštu. Prokuroro teigimu, esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, privalėjo nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Kadangi R. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už sunkius nusikaltimus, o 2012 m. lapkričio 21 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiais – už nesunkius nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą, bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, už plėšimus paskirtomis bausmėmis apimant kitas bausmes. Kadangi bendrinant bausmes skirtingais nuosprendžiais į R. K. paskirtą bausmę turi būti įskaityta ankstesniais nuosprendžiais atliktos bausmės, bendrinant skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, švelnėja ir R. K. teisinė padėtis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo R. K. ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo R. K. pripažinti kaltu padarius BK 159 straipsnyje, 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teigdamas, jog nuteistojo R. K. kaltę padarius šias veikas patvirtina nukentėjusiosios A. N. ir liudytojo D. J. parodymai, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ir D. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolai.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-05/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K–455/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį R. K. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 159 straipsnį, 180 straipsnio 2 dalį.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi R. K. buvo perkeltas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių ir perduotas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato žinion procesiniams veiksmams atlikti, t. y. jis buvo žinomas, nebuvo niekur išvykęs, pasislėpęs ar kitaip dingęs, taip pat nebuvo grėsmės ir nukentėjusios saugumui, todėl tyrėjo sprendimas rodyti atpažinti ne R. K., o jo nuotraukas, buvo neteisėtas ir nepagrįstas veiksmas, todėl parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolas nelaikytinas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks procesinis veiksmas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu dėl to, jog nukentėjusioji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kolegija taip pat pažymi, kad nukentėjusiosios A. N. parodymas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu į nuteistąjį R. K. nelaikytinas įrodymu.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojo D. J. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, daro išvadą, kad liudytojo duoti parodymai yra prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė tam tikras galimai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas D. J. yra nepilnametis, jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo duoti parodymai nėra detalūs, liudytojas nenurodo jokių konkrečių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodo tik aplinkybes, kurias galėjo padaryti, taip pat nurodo, kad su R. K. galėjo padaryti daugiau nusikalstamų veikų. Be to, liudytojo D. J. duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiosios A. N. duotiems parodymams. Dėl šių priežasčių aukštesnysis teismas neturi pagrindo remtis liudytojo D. J. duotais parodymais. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad liudytojo D. J. parodymai nėra detalūs ir nuoseklūs, apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnus atlikusius minėto liudytojo apklausas netikslinga.
Prokuroro teigimu, nuteistojo R. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją A. N. įrodo ir tai, kad nusikalstamos veikos braižas atitinka nuteistojo R. K. padarytų nusikaltimų braižą. Teisėjų kolegija su tokiu prokuroro argumentu iš dalies sutinka, tačiau pažymi, kad vien tokia versija, kurios neabejotinai nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, negali būti pagrindu asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šią bylos dalį nutraukė, nustačius, jog neįrodyta, kad R. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kolegija įvertinusi tai, jog byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad R. K. konkrečiu atveju į nusikalstamos veikos padarymą įtraukė nepilnametį D. J., daro išvadą, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 159 straipsnyje, sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas bylą pagal šį kaltinimą teisėtai ir pagrįstai nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad neįrodyta, jog nuteistasis R. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. N. turto pagrobimas), ir vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu A. N. civilinio ieškinio tenkinti nėra pagrindo.
Nuteistasis R. K. ir prokuroras prašo vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi subendrinti nuteistajam R. K. skirtą bausmę su kitomis jam skirtomis bausmėmis.
BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Šio straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. K. 2012 m. spalio 16 d. nusikalstamą veiką padarė iki Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, 2013 m. sausio 7 d., 2013 m. sausio 10 d., 2013 m. kovo 5 d. nusikalstamas veikas padarė iki Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio priėmimo, taigi nuteistajam R. K. skirta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis turėjo būti subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. baudžiamuoju įsakymu ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam R. K. skirtos bausmės su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis subendrintos nebuvo ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatą subendrinti nuteistajam skirtas bausmes.
Iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad nuteistasis R. K. pripažintas kaltu padaręs BK 174 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) numatytas nusikalstamas veikas ir jam skirta subendrinta – 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2012 m. spalio 10 d. 17.24 val. iki 2012 m. spalio 12 d. 9.55 val. išbūtas laikas ir vertinama, kad jis yra atlikęs 12 valandų viešųjų darbų bausmės.
Iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio matyti, kad nuteistasis R. K. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteistas 60 parų areštu. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 12 d.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (V. A. S. ir K. S. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (G. D. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (A. Š. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (A. A. M. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (L. P. turto pagrobimas), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuteistajam R. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (V. A. S. ir K. S. turto pagrobimas) skirta bausmė subendrintina su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistajam R. K. pagal BK 174 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) skirtomis bausmėmis apėmimo būdu, griežtesnei iš paskirtų bausmių apimant švelnesnes bausmes, kadangi padarytos veikos labai skiriasi pagal jų pavojingumą ir galutine subendrinta bausmė skirtina – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuteistajam R. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (G. D. turto pagrobimas) skirta ir pagal BK 641 straipsnį vienu trečdaliu sumažinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, subendrintina su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirta 60 parų arešto bausme apėmimo būdu, griežtesnei iš paskirtų bausmių apimant švelnesnes bausmes, kadangi padarytos veikos labai skiriasi pagal jų pavojingumą ir galutinė subendrinta bausmė skirtina – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintos bausmės subendrintinos su kitomis Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir nuteistajam R. K. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į nuteistajam R. K. paskirtą bausmę įskaitytinos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamąjį įsakymą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį nuteistojo R. K. atliktos bausmės.
Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistas už tai, jog nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, tačiau jis niekada su R. K. nesitarė, o tik vykdė jo nurodymus, kad nusikalstamas veikas sutiko daryti tik po ilgo R. K. įkalbinėjimo. Teigia, kad, jei tokius dalykus būtų siūlęs kas nors kitas, o ne jo tėvas, tai tikrai būtų nesutikęs.
BK 25 straipsnio 2 dalyje yra atskleista bendrininkų grupės sąvoka, kur nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis D. K. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistuoju R. K.. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo D. K. teiginį, jog jis su R. K. nusikalstamų veikų daryti nesitarė, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog R. K. susitarė su D. K. daryti nusikalstamas veikas, o D. K. pritarė R. K. idėjoms daryti nusikalstamas veikas ir aktyviais veiksmais dalyvavo jas darant.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs šias nusikalstamas veikas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl pakartotinai pripažinti šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos jo padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal teismų praktiką nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012).
Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių rodančių, kad nuteistojo D. K. turtinė padėtis buvo išskirtinai bloga ir būtent tokia jo padėtis lėmė nusikalstamų veikų darymą. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo argumentus dėl jo onkologinės ligos ir jam reikalingos operacijos, kadangi tokių argumentų nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam D. K. atsižvelgė į tai, kad viena jo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 2 dalis), keturios veikos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 2 dalis), kad veikos padarytos tiesiogine tyčia, nusikaltimai baigti, kad D. K. anksčiau teistas, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, jog šias veikas padarė asmenims, kurie dėl senatvės buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai).
BK 75 straipsnio 1 dalis, teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atidėdamas bausmės vykdymą teismas privalo motyvuoti, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis D. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, baustas administracine tvarka, nedirba, nesimoko, yra nevedęs, įvertinusi nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą ir jų pobūdį, neturi pagrindo daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad D. K. yra jauno amžiaus, nevedęs, nedirba, nesimoko, padarė vieną apysunkį ir keturis sunkius nusikaltimus, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistu BK 27 straipsnio prasme, kad yra nustatytos viena jo atsakomybę lengvinanti ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsižvelgdamas į jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, taip pat į tai, kad jam už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 1 mėnuo 15 dienų), už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą skirtos 1 metų 6 mėnesių, 2 metų ir 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės taip pat yra aiškiai mažesnės už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. K. paskirtos bausmės atitinka jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir nėra per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo. Nuteistajam D. K. skirtos bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių ir galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Nuteistasis R. K. prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
BK 63 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis R. K. būtų atlyginęs bent dalį nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos, tokių aplinkybių nenurodė nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta viena iš esmių BK 63 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sąlygų, skirti švelnesnės bausmės, negu įstatymo nustatyta, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta jokių ypatingų ar išimtinių aplinkybių sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatytos sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistasis R. K. nedirba, yra išsituokęs, teistas penkis kartus, padarė vieną apysunkį ir keturis sunkius nusikaltimus, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistu BK 27 straipsnio prasme, kad yra nustatytos viena jo atsakomybę lengvinanti ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsižvelgdama į jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, taip pat kad jam už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam skirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 1 mėnuo 15 dienų), už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą skirtos 2 metų 6 mėnesių, 3 metų laisvės atėmimo bausmės taip pat yra aiškiai mažesnės už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. paskirtos bausmės atitinka jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir nėra per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis su sugyventine augina šešis vaikus, kurie yra nepilnamečiai, vienas jų yra bendras vaikas, šiuo metu sugyventinė laukiasi, nelegaliai dirbo, yra šeimos maitintojas, yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtų bausmių, kurios ir taip nėra per griežtos.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. K. skirtų bausmių subendrinimo pakeisti:
vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuteistajam R. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (V. A. S. ir K. S. turto pagrobimas) paskirtą bausmę subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistajam R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 174 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) skirtomis bausmėmis apėmimo būdu, ir subendrintą bausmę skirti – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi nuteistajam R. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (G. D. turto pagrobimas) skirtą ir pagal BK 641 straipsnį vienu trečdaliu sumažintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirta 60 parų arešto bausme, apėmimo būdu, ir subendrintą bausmę skirti – laisvės atėmimas 2 (dvejiems metams).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintas bausmes subendrinti su kitomis šiuo nuosprendžiu nuteistajam R. K. paskirtomis bausmėmis ir skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi į nuteistajam R. K. paskirtą bausmę įskaityti pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. teismo baudžiamąjį įsakymą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį nuteistojo R. K. atliktas bausmes.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Zigmas Kavaliauskas
Teisėjai Raimundas Jurgaitis
Vidmantas Mylė