Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.1.1; 30.10; 123.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio
Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės
teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. M., V. J., A. J. K. ieškinį
atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono
savivaldybei, E. V. dėl sprendimų, sutarties panaikinimo ir įpareigojimo
atkurti nuosavybės teises į žemę; tretieji asmenys – R. G., K. P., V. I. D., J.
K., A. J., B. B.-Ž., M. B., A. G., B. M., E. V., J. S., VĮ Registrų centro
Klaipėdos filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I.
Ginčo esmė
Ieškovai R. M. M.,
V. J. ir A. J. K. prašė:
1) panaikinti
Kretingos rajono apylinkės tarybos 1992 m. vasario 5 d., 1993 m. kovo 25 d. ir
1994 m. kovo 9 d. sprendimų dalis dėl žemės sklypo suteikimo E. V. asmeniniam
ūkiui, dėl šio žemės sklypo dalių, kurios įsiterpusios į buvusių savininkų žemę
(J. P. žemę 0,30 ha plotu, P. S. – 0,50 ha ir B. J. – 0,39 ha);
2) panaikinti E.
V. asmeninio žemės ūkio Vydmantų kadastrinėje vietovėje Kretingos rajono
agrarinės reformos tarnybos paženklinimo aktą dėl šio žemės sklypo paženklinimo
buvusių savininkų J. P., P. S., B. J. žemės teritorijoje;
3) panaikinti
Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 13.6-991
„Dėl Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“
1.3 punktą dėl E. V. suformuoto ir suteikto naudojamo asmeniniam ūkiui žemės
sklypo, kiek šis sklypas yra įsiterpęs į buvusių savininkų J. P., P. S. ir B. J.
žemę;
4) panaikinti
1996 m. gruodžio 4 d. su E. V. sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo
sutarties Nr. P56/96-0651 dalį dėl 0,30 ha, 0,39 ha ir 0,50 žemės sklypo dalių,
įeinančių į buvusių savininkų J. P., P. S. ir B. J. žemės teritoriją, pardavimo;
5) įpareigoti
Klaipėdos apskrities viršininko administraciją įstatymo nustatyta tvarka ir
terminais išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ieškovams.
Ieškovai
nurodė, kad jie 1991 m. pateikė žemėtvarkos tarnybai prašymus atkurti natūra jiems
nuosavybės teises į buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą žemę,
esančią Palangos miesto plėtros teritorijoje: J. P. – 1,14 ha, B. J. – 2,19 ha,
P. S. – 2,19 ha. Tačiau joks sprendimas šiuo klausimu nebuvo priimtas. Iš
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. rašto
Nr. (1.7.) R5-1732 ieškovai sužinojo, kad dalis jiems grąžintinos žemės
ginčijamais Kretingos rajono apylinkės tarybos sprendimais buvo suteikta
atsakovui E. V. naudoti asmeniniam ūkiui, o 1996 m. jam parduota. Taip buvo
pažeistos ieškovų teisės, nustatytos Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme. Buvo pažeisti ir
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo Nr.
1-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 5 punkto reikalavimai.
Kadangi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta
neteisėtų administracinių aktų pagrindu, tai ji taip pat yra neteisėta. Be to,
ši sutartis neatitinka 1964 m. CK 255, 47, 58 straipsnių reikalavimų, nes
nepatvirtinta notaro ir yra be datos. Ieškovai mano, kad nepraleido ieškinio
senaties termino, nes apie pažeistas teises sužinojo 2004 m. gruodžio 20 d. iš
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos rašto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Palangos miesto
apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino
skundžiamų administracinių sprendimų ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo
sutarties dalis dėl žemės sklypo ginčijamų dalių; taikė restituciją ir grąžino
žemės sklypo ginčijamas dalis valstybei; įpareigojo Klaipėdos apskrities
viršininko administraciją išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams
klausimą.
Teismas vadovavosi šiais teismų
praktikoje suformuluotais teisės aškinimais: 1) kad buvę savininkai savo nekilnojamąjį turtą nustojo valdyti
prieš savo valią, nes jis buvo iš jų paimtas neteisėtai panaudojus prievartą, o
valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį
turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to
turto kitiems asmenims tol, kol nebus iki galo išspręstas šio turto grąžinimo
klausimas; 2) kad nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretendentas
nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintas prieš savininko
valią iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka priimtas sprendimas
dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį turtą; 3) kad atkuriant nuosavybės teises
pirmenybė yra teikiama turto grąžinimui natūra pretendentams ir tik
atsižvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius santykius gali būti numatytas
išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas iš asmenų, kurių nuosavybės teisės
atkuriamos; 4) kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui,
interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo
suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės
aktų; 5) kad sprendžiant turto restitucijos klausimus pirmenybė turi būti
teikiama nuosavybės grąžinimui natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo pagal
kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų
bendram naudojimui ar kitiems visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės
poreikiu, nes išpirkus žemę atsiranda galimybė ją privatizuoti, t. y. įsigyti
kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-961/2003; 2003 m. sausio 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2003; 2001 m. birželio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2003; Konstitucinio Teismo 1994 m.
gegužės 27 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai).
Teismas nurodė, kad tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki ieškovų
prašymo pateikimo datos (1991 m. gruodžio 3 d.) laikytina teisėtai skirta kaip
asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš
pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teises. Byloje
nustatyta, kad atsakovui E. V. asmeninio ūkio žemė buvo paženklinta 1994 m.
kovo 9 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pripažino, kad
ginčijami Kretingos rajono apylinkės tarybos sprendimai dėl atsakovui skiriamos
asmeninio ūkio žemės buvo nekonkretaus pobūdžio. Dėl to darytina išvada, kad
atsakovui buvo suteikta tik teisė turėti asmenino ūkio sklypą. Ginčijami
sprendimai priimti ir žemės, skirtos asmeniniam ūkiui, matavimo darbai buvo
atlikti po 1991 m. gruodžio 3 d. , t. y. po to, kai ieškovai padavė prašymus
atkurti nuosavybės teises. Teismas konstatavo, kad žemės sklypų
suteikimas asmeniniam ūkiui neišsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo
klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir
Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų
asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo
nustatymo tvarkos 14 punktui, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai
būtų organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privačion
nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Atsakovai neįrodė, kad šių reikalavimų buvo
laikytasi, todėl turi būti ginamos ieškovų, t. y. asmenų, pretenduojančių
atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės.
Teismas nurodė,
kad, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo sudaryta
valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, nėra pagrindo šio sklypo dalių
įsigyti privačion nuosavybėn ir ši sutarties dalis, kaip neatitinkanti įstatymų
reikalavimų, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o žemės
sklypų dalys, įeinančios į buvusių savininkų žemės sklypų teritoriją,
grąžintinos valstybei. Teismas, taikydamas restituciją, vadovavosi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje
byloje Nr. 3K-3-961/2003, išaiškinimu, kad nekilnojamojo turto nacionalizacija
yra pripažinta neteisėta, o CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais
atvejais galima išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo.
Teismas
pažymėjo, kad atsakovo teisės į asmeninio ūkio žemę klausimas galės būti
sprendžiamas ateityje, t. y. išsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo
klausimą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pripažino, kad
ieškovai pagrįstai pretenduoja į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o Klaipėdos
apskrities viršininko administracija iki šiol šio klausimo neišsprendė, todėl ji
įpareigotina tai atlikti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.
Teismas padarė
išvadą, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino. Byloje neįrodyta, kad ieškovai turėjo
sužinoti apie savo teisių pažeidimą 1999, 2000, 2001 m. viešai svarstant Palangos miesto plėtros žemės reformos projektą, nes neįrodyta, kur šie
projektai buvo paskelbti ir ar juose aiškiai buvo nurodyta apie asmeninio ūkio
žemės suteikimą atsakovui. Be to, ieškinio senaties terminas taikomas tik ginčo
materialinio teisinio santykio šalies, prieš kurios interesus nukreiptas byloje
pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, prašymu, todėl būtina nustatyti
ginčo šalių materialinius teisinius reikalavimus viena kitai. Šiuo atveju
darytina išvada, kad tik ieškovus ir Klaipėdos apskrities viršininko
administraciją, kaip valstybės įgaliotą instituciją spręsti nuosavybės teisių
atkūrimo klausimus, sieja konkretus ir pagrindinis materialinis teisinis
reikalavimas, nes tik ši institucija, o ne atsakovas, t. y. fizinis asmuo, yra
valstybės įgaliota institucija spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Ieškinio
senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo ar turėjimo
sužinoti apie Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ar kitos tuo metu
valstybės įgaliotos institucijos sprendimą dėl ieškovų nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo ar atsisakymo tai padaryti. Iš
bylos medžiagos matyti, kad toks sprendimas nepriimtas iki šiol. Klaipėdos
apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. raštas yra
vienintelis dokumentas, leidžiantis ieškovams suprasti, kad jų žemė yra užimta.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi atsakovo E. Vaitkaus apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio
14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir nutartį priėmė tais
pačiais motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti
bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Jis nurodė šiuos
argumentus:
1. Teismai
netinkamai aiškino ir taikė turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo teisės normas,
nesivadovavo aktualia teismų praktika, dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus
sprendimus.
Nekilnojamojo
turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo reglamentuojančiame CK 4.96
straipsnyje nustatyta, kad turtui išreikalauti turi būti įrodytos tokios alternatyvios
sąlygos: įgijėjo nesąžiningumas arba turto praradimas dėl padaryto nusikaltimo.
Nagrinėjamu atveju neįrodyta nė viena iš nurodytų sąlygų.
Teismai neatkreipė
dėmesio į tai, kad 2001 m. CK turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo sąlygos
reglamentuotos kitaip nei 1964 m. CK 143 straipsnyje, pagal kurį pakako turto
nacionalizaciją pripažinti neteisėta ir šiuo pagrindu išreikalauti turtą iš
sąžiningo įgijėjo. Naujajame CK reikalaujama, kad būtų nustatytas turto
praradimo dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo faktas. Nauja teismų praktika yra
formuojama ta kryptimi, kad, taikant restituciją, sprendžiamas būtent įgijėjo
sąžiningumo klausimas, tuo tarpu ar nacionalizaciją reikėtų vertinti kaip
nusikaltimą, nepasisakoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005). Asmenys, pretenduojantys
atkurti nuosavybės teises, nėra žemės sklypų savininkai, nes žemės nuosavybę
prarado nacionalizacijos metu. Taigi restitucijos klausimas turi būti
sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys negali būti laikomi
savininkais, praradusiais nuosavybę dėl padaryto nusikaltimo. Kadangi atsakovas
žemės sklypą įgijo iš valstybės, tai neturėjo pagrindo abejoti tokio įgijimo
teisėtumu. Piliečiai neturi atsakyti už valstybės nesugebėjimą taip reglamentuoti
civilinius teisinius santykius, kad nebūtų pažeistas teisėtų lūkesčių
principas. Taigi, net ir pripažinus administracinius aktus ir žemės
pirkimo-pardavimo sutartį neteisėtais, nėra pagrindo taikyti restituciją, nes
neįrodytas atsakovo, kaip įgijėjo, nesąžiningumas.
2. Teismai
netinkami aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.
Kasatorius
nesutinka su teismų išvada, kad materialinis teisinis reikalavimas šioje byloje
sieja tik ieškovus ir Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, dėl to
ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo apie šios
institucijos priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises arba atsisakyti tai
padaryti. Toks ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas
neatitinka šiam institutui nustatytų tikslų. Pagal CK 1.127 straipsnį, siekiant
nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina nustatyti, kada ieškovai
įgijo teisę į ieškinį, t. y. kada jų teisė buvo pažeista ir kada jie, kaip
rūpestingi ir atidūs žmonės, turėjo apie tai sužinoti. Kadangi ieškovai nurodo,
kad jų teisės pažeistos dėl to, jog jiems priklausanti žemė atsakovui buvo
suteikta kaip asmeninio ūkio žemė, logiška būtų teigti, kad ieškovų teisės
galėjo būti pažeistos, kai atsakovui buvo suteikta asmeninio ūkio žemė ir su
juo 1996 m. sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsakovą ir
ieškovus sieja materialinis teisinis santykis – atsakovas yra sklypo dalies, į
kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininkas. Dėl to
ieškinio senaties terminas turi būti taikomas ir atsakovo bei ieškovų
materialiniam teisiniam santykiui. Apie atsakovui suteiktą asmeninio ūkio žemės
sklypą ieškovai galėjo sužinoti nuo Palangos miesto plėtros žemės reformos
žemėtvarkos projekto rengimo pradžios (apie jo viešą svarstymą 1999-2001 m.
buvo skelbiama spaudoje). Taigi jie turėjo galimybę įstatyme nustatytu terminu
apskųsti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr.
13.6-991, kuriuo buvo patvirtintas projektas, tačiau to nepadarė ir taip
praleido terminą sprendimams ginčyti.
Prisidėjime
prie atsakovo kasacinio skundo atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko
administracija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Jame nurodoma, kad atsakovas yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, todėl šiuo
atveju taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią neleidžiama
išreikalauti nekilnojamojo daikto iš sąžiningo įgijėjo. Byloje pateikti
įrodymai, kad apie Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto
rengimą buvo viešai skelbiama žiniasklaidoje. Dėl to ieškinio senaties terminas
turėtų būti skaičiuojamas nuo žemėtvarkos projekto viešo paskelbimo momento.
Atsiliepimu į
atsakovo kasacinį skundą ieškovės R. M. M. ir A. J. K. prašo apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jos nurodo, kad teismai išsamiai
ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus ir priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius
sprendimus. Teismų padarytos išvados atitinka teisės normų reikalavimus,
neprieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose bei visiškai
atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktas išvadas dėl
administracinių aktų, pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriais pažeidžiamos
pretendentų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant žemę natūra,
panaikinimo ir restitucijos taikymo bei ieškinio senaties termino tokio
pobūdžio bylose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio
skundo argumentai dėl CK 4.96 straipsnio pažeidimo atmetami.
CK 4.96
straipsnyje išdėstytos nuostatos taikomos asmeniui, kuris pripažįstamas
sąžiningu. Šios normos prasmės aiškinimas yra teisės klausimas ir kasacijos
dalykas.
Sąžiningu
įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas
įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės
perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis
asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar
riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir
vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje
visi įstatymai yra skelbiami.
Nagrinėjamoje byloje
buvo pripažinta negaliojančia valstybinės žemės, kuri neteisėtai buvo suteikta
asmeniniam naudojimui, pirkimo–pardavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos
atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių
aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir
pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto
prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai
gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-328/2006). Sutartis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas,
todėl turi būti taikoma analogiška taisyklė. Imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms prieštaraujanti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra
niekinis sandoris. Nors gali kilti ginčas dėl to, ar taikoma norma yra
imperatyvi, dėl konkrečių aplinkybių arba kitais pagrindais, tačiau, teismui
išsprendus, kad konkreti norma yra imperatyvaus pobūdžio, sutartis vertinama
kaip niekinis sandoris, o reikalavimas dėl jo nuginčijimo reiškia ir prašymą
dėl niekinio sandorio pasekmių šalinimo pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį.
Niekinės sutarties pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda,
todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms
prieštaraujantį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį, yra
pagrindas žemės sklypo įgijėją traktuoti nesąžiningu, įgijusiu teises ir
pareigas neteisėtai.
Žemės reformos
įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kuri galiojo valstybinės žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio
žemės naudotojams neparduodama žemė, kuri buvo suteikta po 1993 m. liepos 1 d.
ir skirta plote, kuris iki tol nebuvo naudotas gyventojų asmeninio ūkio
poreikiams. Byloje įrodyta, kad pretendentai pateikė pareiškimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo natūra 1991 metais, o sprendimai dėl žemės sklypo suteikimo
atsakovui priimti 1992, 1993 metais kovo mėnesį, bet pagal tuos sprendimus
paskirti sklypai nebuvo pažymėti, o 1994 m. kovo 9 d. sprendimu paskirtas
sklypas buvo pažymėtas 1994 m. kovo 9 d. Pagal įstatymo „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“
4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme buvo laikomi žemės
plotai, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, jų nepretenduojama
susigrąžinti nuosavybėn natūra ir kuriuos galima parduoti privačion nuosavybėn
pagal Žemės reformos įstatymą. Asmuo, perkantis valstybinės žemės sklypą,
privalėjo žinoti ir vadovautis įstatymais, taip pat ir pirmiau nurodytomis
nuostatomis. Jose yra konkrečiai suformuluoti įsakmaus pobūdžio draudimai ir
ribojimai parduoti žemę, todėl šios nuostatos yra imperatyvios, o jas
pažeidžianti sutartis yra niekinė.
Žemės reformos metu
ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese informacija apie pretendentus
atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose,
vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo
naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalėjo elgtis
apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Jam tenka
pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui
pirkti, t. y. kad į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės
teises natūra. Asmuo turi teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas
išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl
kitų asmenų kaltės (pavyzdžiui, valstybinės institucijos suteikė klaidingą
informaciją ar reikalaujant duomenų nuslėpė pretendentus). Informacijos
negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens
pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas.
Iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turėtų prisiimti neigiamas savo veiksmų
pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuotų. Ta aplinkybė, kad valstybinė
institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro
pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl
to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Jeigu valstybinėse
institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių
atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino
ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju
pagal CK 4.96 straipsnį. Pagal šios normos 4 dalį šio straipsnio taisyklės
netaikomos, kai daiktas parduodamas teismo sprendimams vykdyti nustatyta
tvarka. Ši nuostata rodo, kad ne visų valstybės institucijų atliekamiems
pardavimams yra taikomi vienodi reikalavimai. Įstatymas išskiria teismo
sprendimams vykdyti nustatytą tvarką, kai pardavimas vykdomas su teismo žinia,
t. y. teismui vykdant pardavimo procedūrų faktinę ir teisinę priežiūrą.
Kadangi dėl kitų valstybinių institucijų vykdomų pardavimų tokio lygio
priežiūra neatliekama, tai turtą iš kitų valstybės institucijų perkantys
asmenys vertinami kaip sąžiningi ar nesąžiningi įgijėjai priklausomai nuo to,
kaip jie patys vykdė įstatymų reikalavimus – ar išsiaiškino valstybinės žemės
pirkimo sandoriui sudaryti svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
asmenys, pirkimo–pardavimo sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės
sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, teismui pripažinus
sandorio neatitikti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, traktuojami
nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės institucijos buvo
suklaidinti nuslepiant informaciją apie pretendentus. Kartu tai nereiškia, kad
jų teisės yra neginamos, nes dėl informacijos neteikimo ar klaidinimo –
neteisėtų veiksmų – padaryti nuostoliai gali būti atlyginami.
Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad teismai pagal nustatytas bylos aplinkybes ir
CK 4.96 straipsnio nuostatas ir pateiktus išaiškinimus neturėjo
taikyti CK 4.96 straipsnio ir jo nepažeidė. Pagrindo kasacijai nekonstatuojama
(CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kasacinio skundo
argumentai dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo
atmetami.
Ieškinio senaties
termino eigos pradžios momentas yra įrodinėjama byloje aplinkybė, todėl tai yra
fakto klausimas. Kasaciniame skunde motyvuojama faktiniais argumentais ir
ginčijama faktinė bylos aplinkybė, todėl šie argumentai neatitinka CPK 347
straipsnio 1 dalies 3 punkto. Teismai analizavo bylos faktinius duomenis dėl
ieškinio senaties termino eigos pradžios, teisiškai kvalifikavo tarp šalių atsiradusius
santykius pagal ieškinio senatį reglamentuojančias normas. Padarytos faktinės
išvados yra pagrįstos bylos duomenimis, jų analize ir įtaka šalių teisėms ir
pareigoms. CK 1.127 straipsnio nuostatos, kad ieškinio senaties terminas
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda
nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės
pažeidimą, buvo taikomos pagrįstai ir tinkamai, konstatavus faktines bylos
aplinkybes. Kasacinė instancija nepervertina faktinių bylos aplinkybių. Byloje
nenustatyta, kad dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų taikymo reikėtų
išeiti už kasacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija
nekonstatuoja ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo (CPK 359
straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Palangos miesto
apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį
palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Janina Januškienė
Algis Norkūnas