Administracinė byla Nr. A⁵⁰²-617/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00320-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7; 35.3

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui Michailui Norbutui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Eglei Izokaitytei,  

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjai Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių apskrities VMI) 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 1 „Išieškoti iš turto“.

Skunde (t. I, b. l. 2-8) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Šiaulių RAAD) 2006 m. liepos 25 d. atliko 2005 m. Specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą ir 2006 m. liepos 25 d. surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP) lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad 1 037 320,00 Lt dydžio lėšos Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti ir nuostolių, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo įsiskolinimo išlaidoms dengti panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija), gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) dėl SAARSP lėšų, panaudotų pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas, Įstatymas) ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARSP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Šiuo atveju Aplinkos ministerija tik 2007 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (9-2)-D8-4406 kreipėsi į VMI prie FM, t. y. praėjus beveik dešimt mėnesių nuo patikrinimo akto surašymo dienos. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 31 d., nenumatė konkretaus termino, per kurį VMI prie FM Specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu privalėjo išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą. Pareiškėjų nuomone, Telšių apskrities VMI privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 31 straipsniu, numatančiu, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Gi skundžiamas Telšių apskrities VMI sprendimas priimtas tik po ketverių metų – 2011 m. gegužės 31 d. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad nepagrįsta Šiaulių RAAD išvada, jog 90 000,00 Lt Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti ir 947 320,00 Lt nuostolių, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo, įsiskolinimo išlaidoms dengti, iš viso 1 037 320 Lt, buvo panaudota ne pagal tikslinę paskirtį. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, specialiosios programos lėšos naudojamos priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 (toliau – ir Instrukcija), 3.2 punkte nurodyta, kad išlaidų straipsnyje Ib Gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą aplinkosaugos priemonių sąrašą; turi būti nurodyta, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.) eksploatuoti lėšos panaudotos, ir „Aplinkosaugos priemonių sąrašą“, pagal kurio 1.1 punktą aplinkosaugos priemonėmis laikomi statiniai (objektai) – visų tipų pirminiai, lokaliniai ir bendro naudojimo nuotekų (įskaitant ir lietaus) valymo įrenginių kompleksai su priklausiniais (transformatorines, chloratorinės, išvalytų nuotekų išleistuvai, nuotekų dumblo sausinimo ir parengimo naudoti ir šalinti įrenginiai, administraciniai pastatai ir kiti statiniai). Žodis eksploatuoti suprantamas ir kaip „naudoti įmonės mechanizmus, kelius ar kitus objektus“ (V. Vaitkevičiūtė, Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, leidykla „Žodynas:, 2002, 264 psl.). 947 320 Lt būtent ir buvo panaudoti gamtosaugos objektui eksploatuoti, t. y. pagal tikslinę paskirtį. Kaip minėta, nuotekų (įskaitant ir lietaus) valymo įrenginių kompleksai su priklausiniais yra aplinkosaugos įrenginiai. Taigi lėšos, skirtos tokiems įrenginiams eksploatuoti, turi būti vertinamos kaip panaudotos pagal Specialiosios programos tikslinę paskirtį.

Pasak pareiškėjų, Mažeikių mieste iki 2008 m. sausio 10 d. nebuvo miesto nuotekų valymo įrenginių. Šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2005 m., Mažeikių mieste funkcionavo mišri nutekamųjų vandenų surinkimo sistema, pagal kurią į bendrus kanalizacijos tinklus patekdavo tiek buitinės nuotekos, tiek lietaus ir paviršiniai vandenys. Kadangi nurodytu laikotarpiu Mažeikių miestas neturėjo valymo įrenginių, Mažeikių rajono savivaldybės įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir  UAB) „Mažeikių vandenys“ sudarydavo sutartis su AB „Mažeikių nafta“, pagal kurias AB „Mažeikių nafta“ į savo nuotekų valymo įrenginius priimdavo ir Mažeikių miesto nuotekas, taip pat ir lietaus bei paviršinius vandenis, o UAB „Mažeikių vandenys“ už tai mokėdavo. Tokį įsipareigojimą Mažeikių rajono savivaldybė prisiėmė, kadangi nebuvo juridinio pagrindo lietaus ir paviršinių vandenų valymo išlaidų įtraukti į gyventojų mokamus mokėjimus už nuotekų valymą, kadangi gyventojai turi pareigą mokėti tik už buitinių nuotekų valymą, o lietaus ir paviršiniai vandenys nepriskiriami prie buitinių nuotekų. Pagal 2001 m. spalio 15 d. sutarties Nr. MS-306/365 2.2 punktą, lietaus nuotekų kiekis buvo skaičiuojamas kaip skirtumas tarp AB „Mažeikių nafta“ priimtų valyti nuotekų apskaitos prietaisų parodymų ir UAB „Mažeikių vandenys“ priimto į tinklus iš vartotojų buitinių nuotekų kiekio. Ta aplinkybė, jog nuotekų valymo įrenginius eksploatavo ne tiesiogiai UAB „Mažeikių vandenys“, bet AB „Mažeikių nafta“, negali turėti esminės įtakos vertinant, ar lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Apie tai, ar specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, spręstina ne pagal subjektą, kuris gavo lėšas, bet pagal lėšų panaudojimo tikslą. Tai suponuoja sąvoka „tikslinė paskirtis“. Šiuo atveju negali kelti abejonių aplinkybė, kad 947 320 Lt buvo panaudoti pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą tikslinę paskirtį. Nuotekų tiekimas į AB „Mažeikių nafta“ valymo įrenginius buvo nutrauktas nuo 2008 m. sausio 10 d., kai de facto pradėjo veikti Mažeikių miesto valymo įrenginiai.

Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti skirta 90 000 Lt suma taip pat buvo panaudota pagal tikslinę paskirtį. Instrukcijos 3.2 punkte nurodyta, kad išlaidų straipsnyje Ia Priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, nurodomos kitos priemonės pagal šiuo įsakymu patvirtintą aplinkosaugos priemonių sąrašą. Sąrašo 3.12 punkte nurodyta, kad aplinkosaugos priemonėms priskiriamos ir „kitos priemonės, leidžiančios išvengti neigiamo poveikio aplinkai ar jį sumažinti“. Šiuo atveju Pikelių tvenkinio hidrostatinio remontas kaip tik ir buvo priemonė, leidusi išvengti neigiamo poveikio aplinkai. Pikelių hidrostatinys yra užtvanka, kurią pagal Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 5 straipsnį patikėjimo teise valdo Mažeikių rajono savivaldybė. Ši užtvanka buvo įrengta prieš daug metų ir dėl gamtinių faktorių poveikio sunyko ir kilo pavojus, jog pavasario polaidžio metu vandens telkinyje susikaupus daugiau vandens, užtvanka gali visiškai ar iš dalies sugriūti. Tokiu atveju nebūtų išvengta neigiamo poveikio aplinkai.

Atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 128-130) paaiškino, kad savo veikloje vadovavosi Rekomendacijų 8 punktu ir nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusia nauja Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies redakcija.  Pažymėjo, kad ne pagal paskirtį panaudotos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos neadministruojamos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, todėl mokesčių administratoriaus veiksmų įforminimui netaikomi šio įstatymo 34 straipsnio reikalavimai. Telšių apskrities VMI 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (6.1)-R16-1323 pasiūlė pareiškėjams per 3 mėnesius (iki 2011 m. gegužės 25 d.) sumokėti 1 037 200,00 Lt į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Pareiškėjai pasiūlytu laiku lėšų nepervedė, todėl esant galiojantiems Šiaulių RAAD 2006 m. liepos 25 d. patikrinimo aktui ir Aplinkos ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. reikalavimui Nr. (9.2)-D-4406, Telšių AVMI priėmė sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių RAAD prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Atsiliepime (t. I, b. l. 119-120) nurodė, kad lietaus vandenų valymo išlaidos, t. y. lėšos susidariusiai skolai dengti, nepatenka į Aplinkosaugos priemonių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 (1.1-1.14 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1395 „Dėl nekilnojamo turto mokesčių neapmokestinamų aplinkos apsaugai ir priešgaisrinei apsaugai naudojamo nekilnojamo turto ir bendros paskirties objektų sąrašo patvirtinimo“ yra nustatytas sąrašas objektų, kurie naudojami aplinkos apsaugai. Šio sąrašo 9 punktas nurodo, kad prie aplinkos apsaugai naudojamų objektų priskiriami saugomų teritorijų hidrotechniniai įrenginiai ir statiniai, užtikrinantys optimalų hidrologinį režimą. Pikelių tvenkinys nepatenka į saugomas teritorijas, todėl Pikelių tvenkinio hidrostatinio remontui naudoti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų negalima. Šiaulių RAAD įsitikinimu, Pikelių hidrostatinys vadovaujantis anksčiau minėto sąrašo 17 punktu (atvirų vandens telkinių krantinės, jų įrenginiai, tėkmės reguliavimo statiniai), turi būti priskiriamas prie bendros paskirties objektų ir jų priežiūra bei remontas turi būti vykdomi nenaudojant aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų. Atsiliepime pažymėta, kad pažeidimo faktas buvo užfiksuotas vadovaujantis Rekomendacijų 1 – 7.6 punkto nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko.

Atsiliepime (t. I, b. l. 145-151) nurodė, kad Rekomendacijos nėra taikomos VMI veiklai, jos skirtos regiono aplinkos apsaugos departamentams. Pareiškėjai pateikė 2001 m. spalio 15 d. sutartį ir 2002 m. lapkričio 27 d. minėtos sutarties pakeitimą. Jų teigimu, minėtos sutartys buvo sudarytos dėl to, jog savivaldybė įsipareigojo subsidijavimo pagrindu dengti SP UAB „Mažeikių vandenys“ per 1996–2001 metus susidariusią skolą AB „Mažeikių nafta“ dėl lietaus vandenų, patenkančių į miesto ūkinių buitinių nuotekų tinklus, pagal pridedamą grafiką (sutarties 3.2 punktas). 2002 m. lapkričio 27 d. sutarties pakeitime nurodyta, kad savivaldybė įsipareigojo subsidijavimo pagrindu dengti per 1996 m. – 2002 m. spalio 1 d. laikotarpį susidariusią skolą. Pagal pateiktą sutartį atsiskaitymai turėjo vykti kiekvieną 5 mėnesį, o vėluojant pagal sutartį buvo numatyti delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną. Kokiu teisiniu pagrindu iš specialios programos lėšų turėtų būti dengiami delspinigiai, pareiškėja argumentų nepateikė. Pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (toliau – ir Reglamentas), 19 punktą, paviršinės nuotekos atskiromis surinkimo sistemomis surenkamos nuo teritorijų, kuriose nėra taršos vandens aplinkai kenksmingomis medžiagomis šaltinių (pvz., parkai, pėsčiųjų zonos, vejos, žaidimų aikštelės, pastatų stogai ir pan.), gali būti išleidžiamos į aplinką be valymo, apskaitos ir kontrolės. Atsižvelgiant į tai, paviršines nuotekas, t. y. lietaus vandens nuotekas, reikia valyti tik tuo atveju, kai jose yra atitinkamas kiekis teršalų (kenksmingos medžiagos), kuris susidaro vykdant tinkamą veiklą (kokia tai veikla, nurodyta 4 punkte pagal taršos objektus). Akivaizdu, kad nuo netaršios teritorijos nuotekų valyti nereikia. Aplinkos ministerija pažymėjo ir tai, kad skolos dengimas negali būti laikomas aplinkos apsaugos priemone, ką patvirtina ir 2001 m. spalio 15 d. sutarties preambulėje nurodyti jos sudarymo tikslai. Ši aplinkybė yra svarbi teisingai kvalifikuojant lėšų panaudojimą. Akivaizdu, kad netinkamai įrengtų nuotekų tinklų atsakomybę turėtų prisiimti jų rengėjai, eksploatuotojai – iš esmės pati savivaldybė turi pareigą užtikrinti ir tinkamai organizuoti nuotekų tvarkymą (dabar tai numato Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 30 p., sutarties sudarymo metu – Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 16 p.). Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybė netinkamai vykdė jai įstatymo pavestas funkcijas, neužtikrino tinkamo nuotekų tvarkymo organizavimo ir dėl to reikėjo sudaryti sutartį dėl skolos dengimo.

Pagal UAB „Mažeikių vandenys“ išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. 33 dėl paviršinio vandens paėmimo ir Mažeikių m. kanalizacijos tinklų (ir jo pakeitimą) paviršinės (lietaus) nuotekos išleidžiamos į vandens telkinius pačiame Mažeikių mieste. Pagal minėto leidimo 1 punktą paviršinio (lietaus) ir buitinių nuotekų kanalizacijos tinklai yra atskiri. Tai patvirtina leidimo priedai Nr. 22 ir 24, pagal kuriuos Mažeikių mieste yra atskiri buitinių nuotekų ir lietaus nuotekų tinklai. Taigi neįmanoma, kad paviršinės (lietaus) nuotekos galėjo susimaišyti su buitinėmis nuotekomis. Be to, pagal 22 punktą ir 22 priedą matosi, kad lietaus nuotekos yra išleidžiamos pačiame Mažeikių mieste ir jos nėra perduodamos niekur už Mažeikių miesto (ten yra AB „Mažeikių nafta“ valymo įrenginiai).

Dėl Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti skirtų lėšų panaudojimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas neapima potencialios žalos ar jos prevencijos, todėl prevencijai skirti lėšų pagal minėtą įstatymą negalima (tokia lėšų naudojimo paskirtis nenumatyta). Be to, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad ši konkreti užtvanka pagal įstatymą yra priskirtina prie gamtosaugos objektų.

 

II.

 

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu tenkino pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą iš dalies – panaikino Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1 dalį dėl 947,32 tūkst. Lt lėšų išieškojimo, panaudotų nuotekų, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo išlaidoms dengti.

Teismas, įvertinęs Įstatymo 4 straipsnio (nuo 2004 m,. vasario 14 d. iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) reguliavimą, pareiškėjų paaiškinimus, UAB „Mažeikių vandenys“ pateiktus duomenis bei liudytojo A. K. parodymus, atmetė Aplinkos ministerijos argumentą, kad pagal Reglamento 19 punktą paviršinės nuotekos atskiromis surinkimo sistemomis surenkamos nuo teritorijų, kuriose nėra taršos vandens aplinkai kenksmingomis medžiagomis šaltinių (pvz., parkai, pėsčiųjų zonos, vejos, žaidimų aikštelės, pastatų stogai ir pan.), gali būti išleidžiamos į aplinką be valymo, apskaitos ir kontrolės. Atsižvelgiant į tai, paviršines nuotekas, t. y. lietaus vandens nuotekas, reikia valyti tik tuo atveju, kai jose yra atitinkamas kiekis teršalų (kenksmingos medžiagos), kuris susidaro vykdant tinkamą veiklą. Reglamento 5 punkte nustatyta, kad paviršinės nuotekos turi būti tvarkomos atskirai nuo buitinių, komunalinių ir gamybinių nuotekų, tačiau taip pat nurodoma, kad paviršinių nuotekų išleidimas į komunalinių, buitinių, gamybinių nuotekų tvarkymo sistemas draudžiamas, išskyrus atvejus, kai šio reikalavimo neatitinkanti nuotekų tvarkymo sistema įdiegta (arba statybos leidimas išduotas) iki šio Reglamento įsigaliojimo. Taip pat atmestas Aplinkos ministerijos argumentas, kad ir iki Reglamento įsigaliojimo principinis nuotekų valymo reglamentavimas buvo toks pat. Aplinkos apsaugos ministerijos 1997 n. liepos 24 d. įsakymu Nr. 127 patvirtintų Nuotekų užterštumo normų LAND10–96 (toliau – ir Normos) 3.3 punkte nurodyta, kad lietaus nuotekos – lietaus arba sniego tirpsmo vanduo, patenkantis į kanalizacijos tinklus, pagal 3.4 punktą – kanalizacijos tinklai – bendri miesto (gyvenvietės) kanalizacijos tinklai buitinėms ir gamybinėms nuotekoms surinkti. Normų 4.2 punkte nurodoma, kad paviršinės (lietaus) ir ūkio-buities nuotekos turi būti renkamos ir šalinamos visiškai arba iš dalies atskirtomis sistemomis. Tokios sistemos sumažina užteršto vandens kiekius, kuriuos reikia valyti valymo įrenginiuose. Taip pat minėtame punkte įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai paviršinių (lietaus) nuotekų surinkimui ir tvarkymui, kur vienas iš jų – turi būti imamasi priemonių siekiant sumažinti paviršinių nuotekų patekimą į užterštų nuotekų tinklus (kai yra mišri kanalizacijos sistema). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad  Reglamento nuostatos šioje byloje negali būti taikomos, kadangi Reglamentas buvo priimtas 2007 m., t. y. po ginčo laikotarpio, o iki Reglamento galiojusiose Normose buvo leidžiama nuotekas šalinti iš dalies atskirtomis sistemomis nurodant, kad turi būti imamasi priemonių siekiant sumažinti paviršinių nuotekų patekimą į užterštų nuotekų tinklus (kai yra mišri kanalizacijos sistema), t. y. nebuvo įtvirtinto įpareigojimo visiškai atskirti buitines, pramonines ir lietaus nuotekas. Bylos medžiaga įrodyta, kad Mažeikių mieste buvo įrengti 6 lietaus nuotekų išleistuvai, kuriais lietaus nuotekos buvo išleidžiamos į Ventos ir Ašvos upes, t. y. lietaus vanduo, kuris nesusimaišydavo su buitinėmis ir pramoninėmis nuotekomis, nebuvo valomas. Taip pat Mažeikių miesto lietaus nuotekų tinklų ir buitinių nuotekų tinklų planai įrodo, kad atskiros lietaus ir buitinių nuotekų tinklų sistemos buvo įrengtos tik dalyje Mažeikių mieto, bei patvirtina pareiškėjų ir UAB „Mažeikių vandenys“ argumentą, jog Mažeikių mieste funkcionavo mišri nutekamųjų vandenų surinkimo sistema. Įvertinęs minėtų teisės normų analizę, faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu Mažeikių mieste funkcionavo mišri nutekamųjų vandenų surinkimo sistema, buvo imamasi priemonių siekiant sumažinti paviršinių nuotekų patekimą į užterštų nuotekų tinklus, o lietaus nuotekų, patenkančių į kanalizacijos tinklus, valymo išlaidos negalėjo būti įtrauktos į vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainą. Kadangi pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Aplinkosaugos priemonių sąrašo 1.1 punktą nuotekų (įskaitant ir lietaus) valymo įrenginių kompleksai su priklausiniais yra aplinkosaugos įrenginiai, padaryta išvada, jog lėšos, skirtos tokiems įrenginiams eksploatuoti, vertintinos kaip panaudotos pagal specialiosios programos tikslą – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones. Taigi Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai ir pagrįstai skyrė specialiosios programos lėšas nuotekų, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo išlaidoms dengti. Aplinkybė, kad lėšos buvo skirtos susidariusiam įsiskolinimui dengti, nepakeičia šių lėšų naudojimo paskirties, nes įsiskolinimas susidarė eksploatuojant nuotekų valymo įrenginius (aplinkosaugos priemones). Teismas pažymėjo, kad sutartyse, sudarytose tarp AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Mažeikių vandenys“, minimi delspinigiai, tačiau nei pateiktuose skolos dengimo grafikuose, nei skundžiamame akte jie nėra išskirti, todėl negalima tvirtinti, kad delspinigiai buvo priskaičiuoti.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtinto Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų aplinkos apsaugai ir priešgaisrinei apsaugai naudojamo nekilnojamojo turto ir bendros paskirties objektų sąrašo 9 punktą, sutiko su Šiaulių RAAD pozicija, kad Pikelių tvenkinys nepatenka į saugomas teritorijas, todėl pripažino, kad Pikelių tvenkinio hidrostatinio remontui naudoti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas nebuvo galima, t. y. 90 tūkst. Lt Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti buvo panaudota ne pagal tikslinę paskirtį.

 

III.

 

Atsakovas Telšių apskrities VMI ir trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė analogiško turinio apeliacinius skundus, kuriais prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1 dalis dėl 947,32 tūkst. Lt lėšų išieškojimo, ir pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai (t. II, b. l. 1-4, 10-15) grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

1.             Skola negali būti laikoma Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta aplinkos apsaugos priemonė. Byloje nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu iš specialios programos lėšų turėtų būti dengiami delspinigiai. Be to, nėra jokios sutarties, dėl ko susidarė skola iki 2000 metų, ir kaip ji bei už ką ji buvo paskaičiuota. Teismui pateiktame skolos mokėjimo grafike ir Tarybos sprendimu skirtų lėšų suma skiriasi, nežinia, koks poreikis (ir teisinis-sutartinis pagrindas) buvo būtent tokią sumą skirti (ne pagal skolos dengimo grafiką, bet daug didesnę).

2.             AB „Mažeikių nafta“ negalėjo priimti lietaus paviršinių nuotekų. SP UAB „Mažeikių vandenys“ paviršines (lietaus) nuotekas išleisdavo į Mažeikių mieste esančius vandens telkinius.

3.             Vadovaujantis Nuotekų ir paviršinio vandens kontrolės planu išleidžiamų paviršinių (lietaus) nuotekų kiekis yra 1 235,62 m³/d. arba 451 001,3 m³/metus. Nurodytą nuotekų kiekį dauginant iš sutartyje nustatyto tarifo 0,36 Lt/m³ per metus būtų 162,36 tūkst. Lt, o per 7 metų laikotarpį – 1 136,5 tūkst. Lt (virš milijono). Taigi pagal Nuotekų ir paviršinio vandens kontrolės planą Mažeikių mieste paviršinių (lietaus) nuotekų kiekį padauginus iš nurodyto tarifo vis tiek gautųsi beveik keturis kartus mažesnė suma.

4.             Remiantis Vietos savivaldos įstatymo (galiojusio 2001 m. spalio 15 d. sudarant skolos dengimo sutartį) 17 straipsnio 1 dalies 12, 13, 18 ir 38 punktu, sprendimus dėl lėšų panaudojimo ir perskirstymo privalo priimti savivaldybės taryba. Pareiškėjai šiuo atveju nepateikė nei savivaldybės tarybos sprendimų dengti skolą, nei posėdžių, kuriuose buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos dengimo už SP UAB „Mažeikių vandenys“, protokolų.

5.             Teismas nekvestionavo Šiaulių RAAD patikrinimo akto, todėl nėra pagrindo teigti, kad lėšos buvo panaudotos teisėtai. Pareiškėjai jau buvo kreipęsi į administracinį teismą dėl Šiaulių RAAD 2006 m. liepos 25 d. patikrinimo akto panaikinimo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS⁴³⁸-239/2008 konstatavo, kad pareiškėjai praleido terminą minėtam aktui apskųsti.

Pareiškėjai Taryba ir Administracija prašo atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens  apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 30-31) pažymi, kad esant mišriai nuotekų sistemai, t. y. susimaišius buitinėms, pramoninėms ir lietaus nuotekoms, jų jau nebeįmanoma atskirti (lietaus vanduo nustoja būti švarus), todėl būtina išvalyti visą nuotekų kiekį. Apelianto pateiktos schemos neatspindi realios situacijos, kadangi iš jų negalima nustatyti, kokia Mažeikių miesto nuotekų sistemos dalis yra mišri, o kokia – atskira. Šis momentas yra svarbiausias nagrinėjamoje byloje. Mažeikių rajono valdybos 2001 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 210 buvo pritarta lietaus vandenų valymo išlaidų apmokėjimo sutarties su SP UAB „Mažeikių vandenys“ projektui, garantuotas apmokėjimas iš Savivaldybės gamtos apsaugos fondo bei suteikti įgaliojimai rajono merui pasirašyti sutartį. LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-1326/2010 konstatavo, kad Aplinkos ministerija ir VMI prie FM patikrinimo akto pagrindu gali priimti viešojo administravimo subjekto patvarkymą (įpareigojimą) dėl lėšų išieškojimo. Toks patvarkymas (įpareigojimas) būtų privalomas pareiškėjui, t. y. sukeliantis pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmės, todėl pareiškėjas galėtų tokį patvarkymą (įpareigojimą) ginčyti teismine tvarka ir, nagrinėjant tokį ginčą teisme, be kitų argumentų galėtų būti vertinami pareiškėjo šioje byloje dėstomi argumentai dėl patikrinimo akto atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime prašo atsakovo Telšių apskrities VMI apeliacinį skundą tenkinti (t. II, b. l. 25-27).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių RAAD atsiliepime palaiko apeliantų reikalavimus (t. II, b. l. 22-24).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas netinkamai panaudotų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo iš Mažeikių rajono savivaldybės ne ginčo tvarka klausimas.

Pagal pareiškėjų skundo padavimo metu (2011 m. birželio 9 d.) aktualią administracinių teismų praktiką Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARSP lėšas ne ginčo tvarka, nebuvo priskiriamas administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų kategorijai (pvz.: LVAT 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁶²-180/2011, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁶²-191/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS¹⁴³-324/2011, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁴⁹²-636/2011), todėl šioje byloje pareiškėjams leista ginčyti tik Telšių apskrities VMI patvarkymo dėl lėšų išieškojimo teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-2003/2012 išplėtojo ir iš dalies pakeitė iki tol vyravusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad VMI sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų administracinio akto vykdymo taisyklių. Iš Įstatymo ir Rekomendacijų seka, jog Aplinkos ministerijos teikimu yra konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas. Tokio pažeidimo konstatavimas savo pobūdžiu yra Aplinkos ministerijos ir RAAD vykdomos administracinės procedūros, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo SAARP lėšas, baigiamasis (galutinis) sprendimas tuo klausimu. Teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę. Vėlesni (po Aplinkos ministerijos teikimo) VMI veiksmai objektyviai negali pakeisti Aplinkos ministerijos teikime konstatuojamų teiginių, nes pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį VMI nėra nustatyta teisė vertinti pateikto Aplinkos ministerijos teikimo pagrįstumą. Todėl Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusi SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys. VMI veiksmai, kuriais VMI, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo funkciją. Vykdymo veiksmai, atliekami VMI Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais numatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo RAAD ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys.

Atsižvelgdama į tai, kad vėliau suformuota taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjams galimybių ginti įstatymo saugomo intereso, nagrinėdama reikalavimą dėl Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1 panaikinimo, teisėjų kolegija taip pat vertins pareiškėjų kreipimosi į teismą metu tarpiniais laikytų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo akto ir Aplinkos ministerijos teikimo VMI teisėtumą bei pagrįstumą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių RAAD, vykdydamas jam priskirtą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo kontrolės funkciją, 2006 m. liepos 25 d. surašė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą (toliau – ir patikrinimo aktas), kurio pripažino, kad lėšos pagal priemones: 1) Pikelių tvenkinio hidrostatiniui remontuoti ir 2) nuostolių, susidarančių dėl lietaus vandenų, patenkančių į fekalinės kanalizacijos tinklus, valymo įsiskolinimo išlaidoms dengti panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį (iš viso 1 037 320 Lt). Kaip reikalavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ 2 punktas ir Rekomendacijų (šis norminis aktas neteko galios nuo 2012 m. sausio 1 d.) 7.7 punktas, patikrinimo akto kopija 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo išsiųsta Aplinkos ministerijai (t. II, b. l. 141). Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, turėjo pareigą įvertinti nustatytus pažeidimus, prireikus paprašyti savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo (2006 m. rugpjūčio 10 d.) kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo. Šiuo atveju 1 037 320 Lt sumos išieškojimą Aplinkos ministerija paprašė pradėti tik 2007 m. gegužės 22 d., tuo padarydama procedūrinio pobūdžio pažeidimą (t. II, b. l. 138).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija, t. y. centrinis viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-422/2009).

Kaip jau buvo konstatuota, Aplinkos ministerijos teikimu yra patvirtinamas SAARP lėšų netinkamo panaudojimo faktas, todėl vadovaujantis minėtais teisės principais ir Rekomendacijų 8 punkto nuostatomis, institucijai, atsakingai už Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos vykdymo valstybinę priežiūrą, kiekvienu atveju kyla pareiga patikrinti lėšų panaudojimo patikrinimo akte nurodytas aplinkybes, surinkti reikiamus papildomus duomenis, kurių pagrindu būtų daroma konstatuojamojo pobūdžio išvada dėl konkrečių Įstatymo pažeidimų buvimo. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymas nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Jo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis. Tai, kad Aplinkos ministerijos akto kaip individualaus teisės akto turinys yra neatsiejamas nuo pavaldžios institucijos dokumente (patikrinimo akte) nustatytų duomenų, pažymėjo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-2003/2012.

Rekomendacijų, galiojusių SAARSP lėšų už 2005 m. panaudojimo Mažeikių rajono savivaldybėje patikrinimo metu, 7.4 punktas nustatė, kad detaliojo patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą. Patikrinimo akto lentelė užpildoma taip: 3 skilties 1 eilutėje išvardinamos priemonės, kurioms lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, 2 eilutėje išvardinamos sąmatoje nenumatytos priemonės; 4 skilties 1 ir 2 eilutėse nurodomos išvardintoms priemonėms panaudotos lėšos, 5 skiltyje ties kiekviena eilute aprašoma nustatytų pažeidimų esmė; lentelės pabaigoje nurodoma RAAD siūloma išieškoti lėšų suma. Šiaulių RAAD specialistai, pagal šiuos reikalavimus pildydami 2006 m. liepos 25 d. patikrinimo akto formą, 5 skiltyje „Pagrindimas“ dėl abiejų pažeidimų abstrakčiai nurodė – Tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-34 patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2005 m. ataskaita apie programos priemonių vykdymą. Iš pacituotos formuluotės teisėjų kolegija negali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis vadovaujantis nuspręsta, kad lėšas, skirtas 3 skiltyje nurodytų specialiosios programos priemonių įgyvendinimui, pareiškėjai panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį. Tarybos ir Administracijos padarytų pažeidimų teisinis kvalifikavimas bei įvertinimas nepateiktas ir Aplinkos ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. (9-2)-D8-4406. Patvarkymą, nustatantį pareiškėjams 1 037 320 Lt dydžio viešąją piniginę prievolę, Aplinkos ministerijos sekretorius pasirašė apsiribodamas nuoroda į 2006 m. liepos 25 d. Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, kurio pagrindiniai trūkumai jau yra aptarti. 

Teisėjų kolegija 2013 m. vasario 14 d. nutartimi atnaujino šios bylos nagrinėjimą, įpareigodama trečiuosius suinteresuotus asmenis pateikti visą medžiagą, susijusią su SAARSP lėšų už 2005 m. panaudojimo Mažeikių rajono savivaldybėje patikrinimu (t. II, b. l. 55-62). Šiaulių RAAD 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (2-1)SR-S-476 informavo teismą, kad reikalaujama dokumentacija (išskyrus patikrinimo aktą) yra sunaikinta. Šiems teiginiams patvirtinti jis pridėjo 2011 m. rugpjūčio 8 d. naikinti atrinktų bylų (dokumentų) aktą Nr. VDL-54 (t. II, b. l. 66-69). Taigi Šiaulių RAAD, nepaisydamas nuo 2011 m. liepos 4 d. jam žinomos aplinkybės, kad 2006 m. liepos 25 d. atlikto patikrinimo pagrindu administraciniame teisme vyksta ginčas (t. I, b. l. 100-101), sunaikino dokumentus, kuriuose išdėstyti argumentai galėtų būti laikomi sudėtine Aplinkos ministerijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (9-2)-D8-4406 motyvų dalimi.

Pagal administracinių teismų praktiką (pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-798/2009), administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.

Tikrinamos bylos duomenimis konstatuodamas, jog 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (9-2)-D8-4406 yra be motyvų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimuose ir apeliaciniame skunde pateiktų paaiškinimų, susijusių su šio sprendimo priėmimo faktiniais ir juridiniais pagrindais. Kadangi Aplinkos ministerijos teikimas, kuriuo pripažinta, kad Mažeikių rajono savivaldybė netinkamai panaudojo SAARSP lėšas, yra neteisėtas iš esmės, jo vykdymą užtikrinantis Telšių apskrities VMI 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 1 negali būti paliktas galioti. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas keičiamas ir skundžiamas administracinis aktas naikinamas visa apimtimi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos skundą tenkinti.

Panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 1 „Išieškoti iš turto“.“

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai	Laimė Baltrūnaitė
	Artūras Drigotas
	Romanas Klišauskas