Civilinė byla Nr. e3K-3-315-684/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01949-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. A., V. B., D. Z., A. S. ir J. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį, pareikštą ginant viešąjį interesą, atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, D. Z., V. B., A. S., B. Z., antstolei Daivai Prunskienei, J. S. ir K. A. dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo Alytaus rajono 2-ojo notaro biuro notarė Meilutė Balčienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą pripažinus sandorius dėl žemės sklypų ir juose esančių statinių negaliojančiais, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) Valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio 2012 m. liepos 27 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 30-2407 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginto detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 2 d. įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių dydžių nustatymo ir pardavimo“; 4) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2015 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 1867 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo A. S. nuosavybėn už 13 429,54 Eur kainą; 5) pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. gegužės 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 1866 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo V. B. nuosavybėn už 13 421,29 Eur kainą; 6) pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. liepos 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią 1867 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo D. Z. nuosavybėn už 13 429,54 Eur kainą; 7) taikyti restituciją natūra – priteisti Lietuvos Respublikai nuosavybės teise iš atsakovo D. Z. 1867 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 5600 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), o iš Lietuvos Respublikos priteisti D. Z. 13 429,54 Eur kainą; 8) taikyti restituciją natūra – priteisti Lietuvos Respublikai nuosavybės teise iš atsakovo V. B. 1866 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 5600 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), o iš Lietuvos Respublikos priteisti V. B. 13 421,29 Eur kainą; 9) taikyti restituciją natūra – priteisti Lietuvos Respublikai nuosavybės teise iš atsakovės A. S. 1867 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 5600 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), o iš Lietuvos Respublikos priteisti A. S. 13 429,54 Eur kainą; 10) panaikinti antstolės D. Prunskienės 2012 m. lapkričio 26 d. patvirtintą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo parduoti statiniai (duomenys neskelbtini) skolininko A. S. pasiūlytiems pirkėjams V. B., D. Z. ir A. S. už 16 299,81 Eur; 11) panaikinti 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas D. Z. padovanojo B. Z. 1/3 statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 12) panaikinti 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartį, kuria B. Z. padovanojo atsakovui D. Z. 1/3 statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

3.       Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėta medžiaga pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl galimų viešojo intereso pažeidimų, padarytų sudarant pirkimo–pardavimo sutartis dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo nuosavybės teise atsakovams D. Z., V. B., A. S. Ieškovo teigimu, išnagrinėjus minėtą medžiagą, nustatyta, kad ginčo žemės sklypas negalėjo būti suformuotas kaip naudojamas valstybinės žemės sklypas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ir ne aukciono tvarka parduotas atsakovams – fiziniams asmenims. Atsakovai valdė ginčo sklype statinius, bet jų neketino naudoti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą jų paskirtį, o inicijavo žemės valdos projekto patvirtinimą, kuriuo buvo nustatyta kitokia nei ginčo sklype esantiems statiniams eksploatuoti reikalinga žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis. Atsakovų įsigyti nebaigti statyti statiniai neturėjo apibrėžtos naudojimo paskirties arba ūkinės veiklos pobūdžio. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovas paaiškino, kad atsakovai neturėjo tikslo įsigytą sklypą naudoti statiniams eksploatuoti. Įgijėjai, būdami atidūs ir rūpestingi, negalėjo nematyti statinių būklės. Statiniai buvo visiški sugriuvę. Įsigiję statinius, atsakovai iš karto kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą ir siekė suformuoti sklypą, reikalingą jame esantiems statiniams eksploatuoti. Sklypo patikrinimo akte užfiksuota, kad pamatai iš žemės iškilę apie 1 metrą, yra suskilę ir apaugę žolėmis. Taigi statinių nebuvo galima eksploatuoti. Akivaizdu, kad toliau ant jų statyti statinius ekonomiškai nenaudinga. Nustačius tokias aplinkybes, naikintini administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo suformuotas šis sklypas, o sandoriai, pagal kuriuos žemės sklypas perėjo privačion asmenų nuosavybėn, pripažintini negaliojančiais ab initio ir taikytina restitucija, grąžinant negaliojančių sandorių šalis į buvusią padėtį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkino, nusprendė: panaikinti Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio 2012 m. liepos 27 d. pažymą Nr. PASS-00-120727-00530 apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto; panaikinti antstolės Daivos Prunskienės 2012 m. lapkričio 26 d. patvirtintą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0068/12/01497, kuriuo parduoti statiniai (duomenys neskelbtini) skolininko A. S. pasiūlytiems pirkėjams V. B., D. Z. ir A. S. už 16 299,81 Eur; pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 798, kuria D. Z. padovanojo B. Z. 1/3 statinių (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 6993, kuria B. Z. padovanojo D. Z. 1/3 statinių (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 30-2407 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginto detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-320 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių dydžių nustatymo ir pardavimo“; pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. balandžio 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 49SU-131-(14.49.55.), pagal kurią 1867 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo A. S. nuosavybėn už 13 429,54 Eur kainą; pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. gegužės 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 49SU-178-(14.49.55.), pagal kurią 1866 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo V. B. nuosavybėn už 13 421,29 Eur kainą; pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. liepos 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 49SU-235-(l4.49.55.), pagal kurią 1867 kv. m ploto ginčo sklypo dalis perėjo D. Z. nuosavybėn už 13 429,54 Eur kainą. Apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl restitucijos taikymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį dėl restitucijos tenkino iš dalies – taikė restituciją natūra dėl nuginčytų žemės sklypo sandorių. Teismas priteisė iš atsakovų A. S., D. Z. ir V. B. valstybei nuosavybės teise atitinkamas ginčo žemės sklypo dalis, o iš valstybės priteisė atsakovams žemės sklypų įgijimo kainą: atsakovei A. S. – 13 429,54 Eur, atsakovui D. Z. – 13 429,54 Eur, atsakovui V. B. – 13 421,29 Eur. Teismas taip pat priteisė iš valstybės atsakovams D. Z., A. S. bei V. B. po 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistų jiems pinigų sumų nuo bylos iškėlimo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas netaikė restitucijos dėl statinių (duomenys neskelbtini) perleidimo sandorio, įforminto turto pardavimo skolininko pasiūlytiems pirkėjams aktu, nuginčijimo. Toliau pateikiamos teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.

7.       Sprendime nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2012 m. liepos 27 d. surašė pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Nurodytoje pažymoje patvirtinta, kad statytojas A. S. stato gyvenamąjį namą ir septynis ūkinius pastatus be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Pažymoje taip pat nurodyta, kad statybos vykdomos pagal Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 4 d. išduotą statybos leidimą Nr. 436. Antstolė D. Prunskienė 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pardavė skolininko A. S. pasiūlytiems pirkėjams V. B., D. Z., A. S. ginčo sklype esančius statinius.

8.       Atsakovai 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrių su prašymu leisti pradėti rengti ginčo sklypo planus, prilygintus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja 2013 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu leido pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. lapkričio 14 d. įsakymu patvirtino nurodyto sklypo planą. Atsakovai 2013 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydami parduoti jiems ginčo sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. balandžio 2 d. įsakymu nustatė ginčo valstybinės žemės sklypo dalių dydžius ir leido parduoti. Nacionalinė žemės tarnyba su atsakove A. S. 2015 m. balandžio 10 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, su atsakovu V. B. – 2015 m. gegužės 26 d. sutartį, su atsakovu D. Z. – 2015 m. liepos 15 d. sutartį. Atsakovams A. S. ir D. Z. 1867 kv. m sklypai parduoti po 13 429,54 Eur, atsakovui V. B. 1866 kv. m sklypas – už 13 421,29 Eur.

9.       Nurodyti sandoriai yra panaikinti ir pripažinti negaliojančiais Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. sprendimu.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendime taip pat nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 2 dalį, niekinio sandorio padarinys yra restitucija – kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pasisakydamas dėl šios ir kitų restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2009). Visais atvejais, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina, o nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis).

11.       CK 1.80 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išlyga, kuria apribota galimybė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo, taikytina ne niekinio sandorio šalims, bet kitiems pagal vėlesnius sandorius ginčo daiktą įgijusiems sąžiningiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje atsakovai yra niekinių žemės sandorių šalys, todėl jiems CK 1.80 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir iš jų ginčo sklypo dalys (niekinių sandorių dalykas) gali būti išreikalautos taikant restituciją natūra.

12.       Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

13.       Atsakovai, reikalaudami vidutine rinkos verte (1 515 00 Eur) pagrįstos kompensacijos, rėmėsi savo sąžiningumo (sąžiningumo prezumpcija) ir valstybės institucijų klaida, kuriai jie negalėjo padaryti įtakos.

14.       Teismas nustatė, kad ginčo sklype iš žemės iškilę statinių pamatai. Jie seni, apleisti, apaugę žolėmis. Nuo to laiko, kai buvo sudaryti ginčijami žemės sandoriai, iki dabar nepakito ginčo sklypo būklė. Atsakovai ginčo sklypais niekada nesinaudojo. Sklype nebuvo gyvenamųjų pastatų, kuriuose atsakovai būtų gyvenę. Prokuroras nurodė, kad atsakovai siekė ginčo sklype pastatyti gyvenamosios paskirties pastatus ir juos parduoti. Taigi atsakovams ginčo sklypas neturi asmeninės, emocinės ar kokios nors kitos ypatingos nefinansinės reikšmės.

15.       2017 m. birželio 8 d. nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo ir panaudojimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalis), nes, mirus A. S., nebėra nusikalstamos veikos subjekto. Tiek prokuroro 2017 m. birželio 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvęs statinių, esančių ginčo sklype, savininkas panaudojo statybos leidimą, kurio nėra, t. y. Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl leidimo A. S. atlikti teisinę gyvenamojo ploto (duomenys neskelbtini) registraciją, ir taip gavo Inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažyma išduota ne dėl institucijos padarytos klaidos, bet dėl to, kad ją išduoti prašęs subjektas panaudojo apgaulę.

16.       Atsakovai A. S., D. Z. ir V. B. statinius, esančius ginčo sklype, įsigijo pagal antstolės D. Prunskienės 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Nurodytame akte užfiksuota, kad antstolė pardavė statinius, esančius ginčo sklype, pirkėjams (atsakovams nagrinėjamoje byloje), kuriuos pasiūlė A. S. Statinių pirkėjai A. S., D. Z., V. B. buvo susiję su skolininku ir pradiniu statinių savininku A. S. Inspekcijos pažyma apie statybą, panaudojus netikrą dokumentą, išduota 2012 m. liepos 27 d., o aptariami statiniai parduoti skolininko pasiūlytiems pirkėjams (atsakovams) 2012 m. lapkričio 26 d., t. y. po keturių mėnesių. Tai – trumpas laiko tarpas.

17.       Atsakovams ginčo sklypo dalys parduotos ne aukciono būdu, kaip statinių, esančių ginčo sklype, savininkams, t. y. ne už negaliojančiais pripažintų valstybinės žemės sandorių sudarymo metu buvusią sklypo rinkos kainą, bet už mažesnę kainą. Nurodyta kaina apskaičiuota Vyriausybės nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susidariusioje konkrečioje situacijoje, taikant restituciją, atsakovams (pirkėjams pagal negaliojančiais pripažintus valstybinės žemės sandorius) grąžintina už ginčo sklypus sumokėta nominali kaina, bet kompensacija, atitinkanti sandorių pripažinimo negaliojančiais metu (2019 m. kovo 4 d.) buvusią rinkos vertę (1 515 000 Eur), nepriteisiama. Konstatavus ne valstybės institucijos klaidą, bet statinių savininko panaudotą apgaulės faktą, sklypo rinkos verte grįstos kompensacijos priteisimas šiuo konkrečiu atveju neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijaus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Todėl teismas konstatavo, kad, taikant restituciją natūra, valstybei iš atsakovų grąžintinos ginčo sklypo dalys, o atsakovams iš valstybės priteistina už sklypo dalis sumokėta kaina (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

18.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu panaikino antstolės D. Prunskienės 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, pagal kurį antstolė pardavė atsakovams A. S., D. Z. ir V. B. (skolininko A. S. pasiūlytiems pirkėjams) po 1/3 dalį 58,26 kv. m ploto gyvenamojo namo ir septynis ūkinius pastatus už 16 299,82 Eur (56 280 Lt).

19.       Ginčo sklype esantys statiniai nebuvo valstybės nuosavybė, o į bylą įtrauktiems mirusio statinių savininko A. S. įpėdiniams (atsakovams J. S. ir K. A.) restitucijos taikymu priteisus statinius nuosavybės teise, būtų neprotinga juos įpareigoti atsakovams (skolininko pasiūlytiems pirkėjams) A. S., D. Z. ir V. B. atlyginti sumokėtą statinių kainą. Antstolio už parduotus statinius gautos lėšos panaudotos kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Pritaikius restituciją, atsakovų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Be to, pagal CK 4.96 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio taisyklės, kuriose reglamentuotas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Įvertinęs nurodytas priežastis, teismas konstatavo, kad, panaikinus antstolio 2012 m. lapkričio 26 d. surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytiems pirkėjams aktą, nagrinėjamoje byloje yra išimtinis atvejis dėl statinių netaikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas nusprendė, kad nurodyti statiniai nuosavybės teise lieka atsakovams A. S., D. Z. ir V. B. 

20.       Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, atsakovų V. B., D. Z., A. S., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. sausio 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą, t. y. nutarė panaikinti sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija dėl statinių valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – taikyti restituciją tokiu būdu: priteisti iš atsakovų J. S. ir K. A. lygiomis dalimis 5433,27 Eur atsakovui D. Z., 5433,27 Eur atsakovui V. B., 5433,27 Eur atsakovei A. S., o atsakovams J. S. ir K. A. pripažinti nuosavybės teisę į statybines medžiagas, esančias valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini); taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo iš valstybės atsakovams D. Z., V. B. ir A. S., nurodant, kad priteistos procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2020 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Toliau pateikiami apeliacinės instancijos teismo nutarties esminiai argumentai.

21.       CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija yra sandorių pripažinimo negaliojančiais rezultatas. Tik išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, t. y. tik tada, kai dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

22.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019). Net ir tuo atveju, kai restitucija natūra netaikoma, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis).

23.       Pagal pripažintas negaliojančiomis 2015 m. balandį–liepą sudarytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis atsakovams D. Z. ir A. S. parduotos sklypo dalys už kiekvieną po 13 429,54 Eur, o V. B. – už 13 421,29 Eur. Šiose valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad žemės sklypo kaina apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.6 punktą, sutarčių sudarymo metu nustačiusį, jog žemės sklypo kainos nustatomos pagal žemės verčių zonų žemėlapius. Byloje nėra duomenų apie valstybinės žemės sklypo rinkos vertę žemės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu, tačiau į bylą pateiktose nekilnojamo turto vertinimo išvadose nurodyta, kad 2016 m. lapkričio 4 d. ginčo žemės sklypo vertė buvo 1 500 000 Eur, o 2019 m. kovo 4 d. – 1 515 000 Eur.

24.       Byloje duomenų, akivaizdžiai pagrindžiančių atsakovų nesąžiningumą, nėra, tačiau nustatyta, kad atsakovai V. B., D. Z. ir A. S. yra susiję su galimai neteisėtus veiksmus atlikusiu ir po to statinius ginčo žemės sklype įgijusiu A. S. Negalima daryti išvados, kad būtent valstybės institucijų klaidos ir netinkamas veikimas buvo esminė sąlyga, dėl kurios buvo panaikinti valstybės institucijų priimti administraciniai aktai ir pripažinti negaliojančiais šalių sudaryti ginčo sandoriai. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad valstybės institucijų sprendimus nulėmė aktyvūs A. S. veiksmai (pvz., tikėtinai suklastoto dokumento pateikimas) siekiant suklaidinti valstybės institucijas. Byloje dėl neteisėtų sandorių su ginčo žemės sklypu nėra teisinio pagrindo netaikyti restitucijos natūra, o už atsakovų V. B., D. Z. ir A. S. sumokėtą žemės sklypo kainą priteisimas jiems daugiau kaip 36 kartus didesnės kompensacijos prieštarautų ne tik restitucijos instituto esmei, bet ir neatitiktų proporcingumo principo.

25.       Dėl statinių restitucijos – kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas ex officio (pagal pareigas; savo iniciatyva) privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Vadinasi, net ir nesant šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl restitucijos taikymo nuginčytam sandoriui (turto pardavimo aktui) dėl ginčo statinių perleidimo, teismas privalo šį klausimą išspręsti savo iniciatyva.

26.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimu buvo panaikintas antstolio sudarytas 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo parduoti statiniai (duomenys neskelbtini) skolininko A. S. pasiūlytiems pirkėjams V. B., D. Z. ir A. S. už 16 299,81 Eur (56 280 Lt). Pagal Testamentų registro duomenis mirusio A. S. palikimą priėmė K. A. ir A. S., ši perleido savo paveldėjimo teises J. S. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas palikimą priimti iš dalies, su sąlyga ar išlygomis. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą paveldėjimo santykių teisinį reguliavimą, įpėdiniai gali paveldėti tiek palikėjo turtą, tiek ir jam tenkančias turtines prievoles. Šioje byloje negalima būtų daryti išvados, kad vien tai, jog viena iš negaliojančio sandorio šalių (statinių perleidėjas A. S.) yra mirusi, susidarytų išskirtinė aplinkybė, sukurianti pagrindą apskritai netaikyti restitucijos.

27.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimu šioje byloje nustačius, kad gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybą ginčo žemės sklype leidžiančio dokumento apskritai nėra, konstatuota, kad neteisėtas statytojas A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius (pastatytus) statinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad statinys nuosavybės teisės objektu gali būti tik tuo atveju, jei statyba buvo teisėta, o teisiniu požiūriu neteisėtas statybas vykdęs statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Statiniai valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) negalėjo priklausyti A. S. nuosavybės teise, tačiau nuosavybės teise jie gali būti valdomi kaip statybinės medžiagos. Be to, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, A. S. nurodė vykdęs statybas, nes buvę padaryti pamatai, rūsys.

28.       Valstybė (atstovaujama prokuroro) nagrinėjamu atveju pati pasirinko savo, kaip turto savininkės, teisių gynimo būdą – prašė taikyti restituciją ir neprašė vindikacijos. Nenustatęs išskirtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija, pripažinus statinių perleidimo sandorį negaliojančiu (panaikinus turto perleidimo aktą), negalėtų būti taikoma, teismas nusprendė taikyti restituciją natūra dėl nuginčyto statinių perleidimo sandorio. Taikydamas restituciją natūra A. S. (sandorio šalies – turto perleidėjo) įpėdiniams J. S. ir K. A. teismas pripažino nuosavybės teises į valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančias statybines medžiagas, o atsakovams V. B., D. Z. ir A. S. (sandorio šaliai – turto įgijėjams) iš A. S. įpėdinių J. S. ir K. A. priteisė pagal 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą sumokėtą sumą – 16 299,81 Eur (56 280 Lt), t. y. kiekvienam atsakovui po 5433,27 Eur.

29.       Dėl procesinių palūkanų priteisimo – CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. metinių palūkanų dydis skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikoma restitucija, nė viena iš sandorio šalių neturi pareigos vykdyti restituciją anksčiau, nei įsiteisėja teismo sprendimas, todėl tokiu atveju procesinės palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, bet nuo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Todėl apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo momento, t. y. nuo 2020 m. sausio 30 d.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

30.       Kasaciniu skundu atsakovas K. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija dėl statinių (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija dėl statinių. Jei teismas netenkintų šio prašymo, tuomet atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija dėl statinių, ir dėl šios dalies perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

30.1.                      Apeliacinės instancijos teismas taikė įstatymo nuostatas, kad pagal įstatymą įpėdiniai gali paveldėti tiek palikėjo turtą, tiek ir jam tenkančias turtines prievoles (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.50 straipsnio 1 dalis), tačiau nepagrįstai netaikė kitos įstatymo nuostatos, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Palikimo atsiradimo diena (A. S. mirties diena) yra (duomenys neskelbtini), tačiau patikslintas ieškinys Vilniaus apygardos teisme, kuriame į šios civilinės bylos nagrinėjimą atsakovas K. A. įtrauktas kaip A. S. teisių ir pareigų perėmėjas, pateiktas 2017 m. liepos 27 d. Patikslintas ieškinys pateiktas ne tik praleidus įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą (CK 5.63 straipsnio 1 dalis), bet ir jame nepareikšta jokių reikalavimų atsakovui K. A. kaip A. S. paveldėtojui. Taip pat ir atsakovai V. B, D. Z. ir A. S., kurie Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu įgijo nuosavybės teises į statinius, jokių reikalavimų per trijų mėnesių terminą po palikimo atsiradimo dienos (iki 2017 m. liepos 13 d.) atsakovui K. A. nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pritaikius restituciją ir priteisus iš A. S. paveldėtojų K. A. ir J. S. lygiomis dalimis 16 299,81 Eur, buvo pažeistos CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kad įpėdiniai atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas turėtų būti taikomas ir ieškovui (prokurorui), kuris nėra palikėjo A. S. kreditorius. Skundžiama nutartimi buvo nukrypta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatančios, kad kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

30.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nutartimi netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 6.145, 6.146 straipsniuose, 6.153 straipsnio 1 dalyje, kurios reglamentuoja restitucijos taikymą sandorio negaliojimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto panaikinimo padarinių, turėjo taikyti ne restitucijos, o vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), tą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Ieškinio reikalavimą pareiškė prokuroras, kurio nesieja prievoliniai teisiniai santykiai su statinių savininkais atsakovais ir su buvusiu statinių savininku A. S., todėl teismas turėjo taikyti vindikacijos teisės normas, tarp jų ir negalimumą išreikalauti statinių iš sąžiningų įgijėjų (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis).

30.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restitucijos natūra taisykles (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis), nes priteisė iš atsakovų K. A. ir J. S. 16 299,31 Eur, o jiems grąžino ne panaikinto Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu perleistus statinius, bet statybines medžiagas. Teismo nutartimi be jokios kompensacijos buvo panaikintas nuosavybės teisės objektas – statiniai, kurie iki skundžiamos nutarties nuosavybės teise priklausė atsakovams V. B., D. Z. ir A. S., o pritaikius restituciją natūra turėjo būti grąžinti atsakovams K. A. ir J. S. Kadangi skundžiamos nutarties pagrindu nuosavybės teisės objektas nustojo egzistuoti be teisėto pagrindo ir kompensacijos, tai lemia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimą. Tokie reikalavimai byloje nebuvo pareikšti, nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų tokių argumentų byloje nekėlė ir statinių pripažinti statybinėmis medžiagomis (kilnojamuoju turtu) neprašė. Net ir tokiais atvejais, kai ieškovas prašo statybą pripažinti neteisėta ir įpareigoti nugriauti statinius, įstatymas suteikia teisę teismui leisti gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus, jeigu jie privalomi (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis, CK 4.103 straipsnio 3 dalis), bet ne spręsti pripažinti statinius statybinėmis medžiagomis.

31.       Atsiliepimu į atsakovo K. A. kasacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir nepriteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nenustačius Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir atsakomybės už juos sąlygų. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

31.1.                      CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos kreditoriams pareikšti reikalavimus įpėdiniams netaikomas, nes šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas siekė restitucijos pritaikymo ginant viešąjį interesą, o ne CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymo. Ieškovas – prokuroras – nėra A. S. kreditorius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nagrinėjant restitucijos klausimus, atsakovas K. A. buvo pasyvus, nedalyvavo teismo posėdžiuose, neteikė atsiliepimų dėl restitucijos taikymo. Juridinis faktas apie iškeltą civilinę bylą Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas 2017 m. rugpjūčio 24 d., palikimas atsirado (duomenys neskelbtini), dėl to atsakovui K. A. priimant palikimą galėjo būti žinoma apie nagrinėjamą teisminį ginčą.

31.2.                      Ieškovas prašė taikyti restituciją, todėl teismai nagrinėdami bylą ir pasisakė dėl restitucijos, o ne vindikacijos. Vindikacija ir restitucija yra savarankiški asmens teisių gynimo būdai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad bylose dėl priverstine tvarka parduoto daikto išreikalavimo asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), greta šio reikalavimo gali reikšti ir kitus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis). Taigi asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalis. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi, kiek tai neapima pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), todėl teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs bylos aplinkybes, privalėjo ex officio išspręsti restitucijos klausimą.

31.3.                      Šią bylą pirmą kartą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-76-236/2019 panaikino 2012 m. liepos 27 d. Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio pažymą Nr. PASS-00-120727-00530 apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad Naujosios Vilnios rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 436 nėra, o seniausias byloje esantis dokumentas yra Naujosios Vilnios rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1980 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. 96 išrašas, leidęs D. L. statyti 10x25 metrų ploto šiltnamį (duomenys neskelbtini), dėl to byloje nustatyta, kad nėra rašytinės ar notarinės formos sutarties, pagal kurią A. S. galėjo įsigyti ginčo sklype esančius statinius, todėl nurodytoje byloje teismo padaryta išvada, kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius (CK 4.47 straipsnis). Taigi teismai nagrinėjamoje byloje turėjo spręsti dėl restitucijos taikymo.

31.4.                      Byloje, siekiant tinkamo ginčo išsprendimo, reikėtų išspręsti ginčo sklype esančios statybos padarinių šalinimo klausimą, juos nugriaunant ir sutvarkant statybvietę (vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalimi). Šio įstatymo 14 straipsnio 12 dalis nustato, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Kadangi nustatytas neteisėtos statybos faktas, tai nėra pagrindo teigti, kad restitucija turėtų būti taikoma atsakovui palankesniu būdu arba visai netaikoma. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra ir konstatavo, kad statiniai valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) negalėjo priklausyti A. S., nes buvo neteisėtai pastatyti, todėl jokios kompensacijos klausimo spręsti nėra teisinio pagrindo. Tačiau teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad statyba buvo vykdoma neteisėtai, neišsprendė neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimo. Neišsprendus šio klausimo, baigus nagrinėti bylą, nebūtų tinkamai apgintas viešasis interesas, nes liktų neišspręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo veiksmai, kai neteisėti statiniai virs statybinėmis medžiagomis, kurios pagal skundžiamą nutartį priklausys atsakovui.

31.5.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) suformavo praktiką, kad nuosavybės teisė gali būti apribota (įskaitant ir kraštutinį jos ribojimo būdą, t. y. nuosavybės teisės objekto paėmimą), tačiau šios teisės ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų (pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 38–39; 2014 m. spalio 14 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 31102/06, par. 36). Byloje restitucijai taikyti yra visos trys sąlygos: akto kaip sandorio negaliojimas dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms; statiniai yra pastatyti be statybą leidžiančio dokumento; restitucija taikytina, nes nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija, pripažinus statinių perleidimo sandorį negaliojančiu, negalėtų būti taikoma, ji pritaikyta natūra.

32.       Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu į atsakovo K. A. kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

32.1.                      Ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį 2017 m. gegužės 18 d. nepraleidęs CK 5.63 straipsnio 4 dalies trijų mėnesių termino. Teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad A. S. mirė (duomenys neskelbtini), 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovui nustatė terminą iki 2017 m. gegužės 31 d. patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti – patikslinti duomenis apie teisių perėmėjus, šis terminas pratęstas iki 2017 m. liepos 27 d. Ieškovas, nepraleisdamas teismo nustatyto termino, pateikė patikslintą ieškinį, jį teismas priėmė. Dėl to ieškovas nepraleido įstatymo nustatyto termino pareikšti reikalavimą atsakovui. Ieškovas reikalavimą atsakovui pareiškė, kai jis priėmė palikimą, todėl net jei praleistas trijų mėnesių terminas, jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

32.2.                      Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016). Ieškovas, atstovaudamas valstybei, nesiekė, kad ginčo statiniai būtų priteisti valstybei. Reikšdamas reikalavimą dėl antstolės patvirtinto akto panaikinimo, ieškovas siekė, kad apskritai būtų panaikintos nuosavybės teisės į savavališkai pastatytus ginčo statinius. Kadangi kreditorių (jo teisių perėmėjus) ir skolininkus siejo prievoliniai teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją.

32.3.                      Šią bylą pirmą kartą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 120–121 punktai), kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius. Pripažinus ginčo statinius statybinėmis medžiagomis, atsakovui (kaip A. S. teisių perėmėjui) buvo atimta galimybė šiuos statinius „įsiteisinti“, gaunant naują statybą leidžiantį dokumentą. Jei atsakovui būtų grąžinti statiniai, jis kaip savininkas įgytų teisę reikalauti iš valstybės vėl lengvatine tvarka perleisti valdyti jam ginčo sklypą, tačiau tai akivaizdžiai pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

33.        Atsiliepimu į atsakovo K. A. kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti esminiai argumentai:

33.1.                      CK 5.63 straipsnio 1 dalis pareigą pareikšti reikalavimą priėmusiems palikimą įpėdiniams per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos sukuria palikėjo kreditoriams, o ieškovas nelaikytinas A. S. kreditoriumi. Ginčas kilo, be kita ko, ir dėl antstolio patvirtinto akto panaikinimo, kaip prieštaraujančio teisės aktų reikalavimams, bet ne dėl paveldėjimo teisinių santykių.

33.2.                      Daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, dar vadinamas vindikaciniu ieškiniu, priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų (CK 4.95–4.97 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuo tokių teisinių situacijų reikia skirti atvejus, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, bei prašydamas taikyti restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Byloje panaikinta Statybos inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Apie tai, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti ir restitucijos klausimą, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-874/2001). Statiniai buvo pastatyti be statybą leidžiančio dokumento, o valstybės institucijų sprendimus nulėmė aktyvūs A. S. veiksmai, siekiant suklaidinti valstybės institucijas, dėl to buvo panaikintas antstolės patvirtintas aktas. Atsakovas neįrodė, kad dėl taikomos restitucijos jam tektų pernelyg didelė asmeninė našta, ypač atsižvelgiant į tai, jog būtiną taikyti restituciją lemia tai, kad buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai.

34.       Kasaciniu skundu atsakovai V. B., D. Z. ir A. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija dėl statinių (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija dėl statinių; taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro reikalavimą taikyti restituciją dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) natūra (netaikyti restitucijos). Jeigu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalis dėl žemės sklypo restitucijos būtų laikoma teisėta, tuomet atsakovai teikia alternatyvų prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutartį ir priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams D. Z., V. B. ir A. S. po 491 573,21 Eur kompensaciją. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

34.1.                      Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo statiniams, kaip antstolio patvirtinto akto panaikinimo pasekmės, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos ir vindikacijos taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011;). Kasacinis teismas civilinėse bylose pagal ieškinius prokuroro, ginančio viešąjį interesą ir siekiančio, kad būtų grąžinta valstybei žemė, kurią ji prarado dėl atitinkamų asmenų padarytų nusikaltimų, nusprendė, kad žemė savininko (valstybės) žinion turi būti perduota pagal vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-700-14).

34.2.                      Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu ir restitucijos taikymo momentu statiniai priklausė ne A. S., kuris statinius įgijo pažymos pagrindu, o atsakovams, kurie statinius vykdymo procese įgijo atlygintinai už 16 299,81 Eur akto pagrindu. Ieškovo (prokuroro, ginančio viešąjį interesą) nesiejo jokie teisiniai prievoliniai santykiai nei su atsakovais, nei su A. S. (buvusiu statinių savininku). Todėl ieškovas, kuris neatstovauja atsakovų interesams, neturėjo teisės reikalauti restitucijos taikymo (atkurti situaciją pagal prievolinius teisinius santykius), o statinius galėjo prašyti išreikalauti tik pagal vindikacijos taisyklės, jeigu tam egzistuotų įstatyme nustatyti pagrindai (tačiau vindikacinio ieškinio byloje nebuvo pareikšta, jo tenkinimo sąlygos nebuvo įrodinėjamos). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 2, 4 dalys, 6.145–6.146 straipsniai, 6.222 straipsnis), nes nebuvo teisinio pagrindo taikyti šias normas.

34.3.                      Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas ex officio privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Nepriklausomai nuo to, kokį teisių gynimo būdą šioje byloje prašė taikyti ieškovas sprendžiant akto panaikinimo padarinius (taikyti restituciją ar išreikalauti daiktą pagal vindikacijos taisykles), pagal teismų praktiką būtent teismas turėjo patikrinti, ar esamu atveju yra teisinis pagrindas taikyti restitucijos taisykles, o nustačius, kad tokio pagrindo šioje byloje nėra, ieškovo prašymą dėl restitucijos taikymo statinių atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Byloje nesant pareikšto vindikacinio ieškinio, neįrodinėjant tokio ieškinio tenkinimo sąlygų, nėra pagrindo nagrinėti, ar byloje yra pagrindas išreikalauti statinius iš atsakovų pagal vindikacijos taisykles.

34.4.                      Restitucijos taikymas, kokį atliko apeliacinės instancijos teismas, negali būti laikomas teisėtu, nes nebuvo atsižvelgta į kasacinio teismo išaiškinimus restitucijos (ne)taikymo srityje, ypač kai poreikis taikyti restituciją iškyla dėl valstybės padarytų klaidų, taip pat nebuvo atsižvelgta į atsakovų sąžiningumą (CK 6.153 straipsnio 1 dalis), dėl ko nusprendus taikyti restituciją atsakovams buvo priteista prieš aštuonerius metus už statinius sumokėta suma (16 299,81 Eur), o ne suma, kuri atitinka statinių rinkos vertę šiuo metu.

34.5.                      Lietuvos apeliacinis teismas atsakovams nuosavybės teise priklausančius statinius (nekilnojamąjį turtą) transformavo į kilnojamąjį turtą – statybines medžiagas peržengdamas ginčo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis), nes nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų nekėlė tokio reikalavimo. Atsakovams K. A. ir J. S. buvo grąžinti ne statiniai, o statybinės medžiagos, nors ta pačia nutartimi iš K. A. ir J. S. buvo priteista piniginė suma, kuri atsakovų vykdymo procese buvo sumokėta ne už statybines medžiagas, o už nekilnojamąjį turtą – statinius. Atlikdamas nekilnojamojo daikto transformaciją į kilnojamąjį daiktą teismas nesirėmė jokia įstatymo ar teisės norma.

34.6.                      Teismai, taikydami restituciją žemės sklypui, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145–6.146 straipsniai, 6.222 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kai sprendžiama dėl restitucijos taikymo dėl valstybės padarytų klaidų. Klausimas dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis padarinių šalinimo taip pat turėjo būti sprendžiamas ne pagal restitucijos, o vindikacijos taisykles, nes ieškovo ir atsakovų nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai.

34.7.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 62 punkte išaiškinta, kad klausimas dėl restitucijos taikymo taisant valstybės klaidas, padarytas perleidus valstybės turtą, turi būti sprendžiamas dviem etapais. Pirmuoju etapu turi būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo natūra galimybės. Tuo tikslu turi būti patikrinta, ar nėra objektyvių kliūčių taikyti restituciją natūra (minėtos kasacinio teismo nutarties 32 punktas). Nesant tokių kliūčių, turi būti aiškinamasi, ar nagrinėjamas konkretus atvejis pagal restitucijos objekto pobūdį nepatenka tarp būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų (minėtos kasacinio teismo nutarties 53–56 punktai). Nustačius restitucijos natūra taikymo galimybę, paraleliai turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos suinteresuotam asmeniui (minėtos kasacinio teismo nutarties 57–59 punktai). Jei nagrinėjamas atvejis nepriskirtinas prie būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų, kaip jie apibrėžiami šios nutarties 53–56 punktuose, antruoju etapu turėtų būti sprendžiama dėl alternatyvaus restitucijos būdo taikymo (restitucijos, sumokant ekvivalentą pinigais, kuri galėtų būti įgyvendinta, be kita ko, įpareigojant suinteresuotą asmenį sumokėti skirtumą tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį) arba restitucijos netaikymo, įvertinant minėtos kasacinio teismo nutarties 52 punkte nurodytus ir kitus teisiškai reikšmingus kriterijus, tarp jų sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmę.

34.8.                      Į teismą prašydamas panaikinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti restituciją ieškovas (prokuroras, ginantis viešąjį interesą) kreipėsi siekdamas ištaisyti būtent valstybės institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos) klaidas. Tas matyti iš 2016 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto, kurio pagrindu ir buvo pradėta ši civilinė byla. Šiame rašte nurodoma, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, privalėjo laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir tinkamai juos taikyti. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, dėl netinkamo imperatyviųjų teisės aktų nuostatų taikymo Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. balandžio 2 d. įsakymu neteisėtai nustatė 5600 kv. m ploto žemės sklypo dalis, tenkančias atsakovams pagal jiems priklausančias Nekilnojamojo turto registre registruotų statinių dalis, ir neteisėtai sudarė žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Taip pat matyti Inspekcijos veiksmų neteisėtumas, nes pažyma statytojui A. S. buvo išduota nepateikus visų dokumentų, kurie yra nustatyti Pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte. Be to, Inspekcijos atstovė 2019 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu papildomai patvirtino, kad 2012 m. liepos 27 d. pažyma buvo išduota neteisėtai, t. y. būtent dėl Inspekcijos tarnautojo aplaidumo. Taigi, jeigu ne valstybės institucijų klaidos, ši byla teisme nebūtų kilusi, o atsakovai nebūtų patyrę jokių turtinių praradimų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyti kriterijai dėl restitucijos taikymo, kai teismuose taisomos valstybės padarytos klaidos nebuvo vertintos, dėl jų teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo pasisakyta, todėl negalima laikyti, kad restitucijos taikymo klausimas šioje byloje buvo išspręstas tinkamai.

34.9.                      Pagal kasacinio teismo praktiką pirmiausia turėjo būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo natūra galimybės, t. y. turėjo būti patikrinta, ar nėra objektyvių kliūčių taikyti restituciją natūra. Restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas nurodytas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Sandorio negaliojimas ir restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas (dėl valstybės klaidų), teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, atitinka pirmuosius du kriterijus – teisėtumo ir būtinumo.

34.10.                      Trečiosios ribojimo sąlygos, t. y. restitucijos taikymo proporcingumo, vertinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme sietinas su patikrinimu, ar asmeniui, kurio nuosavybės teisę siekiama apriboti, neteks pernelyg didelė asmeninė našta (žr. pirmiau nurodytą EŽTT sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 49; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Teismai nenustatė atsakovų nesąžiningumo. Atsakovai nežinojo ir neturėjo žinoti, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo būti perleistas jų nuosavybėn pagal nuginčytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Šie trys valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriai, kaip nustatyta, sudaryti 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. liepos 10 d., o prokuroro ieškinys pareikštas 2016 m. rugsėjo 22 d., teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždraudžiant atsakovams įgyvendinti savo nuosavybės teises priimta 2016 m. rugsėjo 27 d. Klaida dėl neteisėto 2012 m. liepos 27 d. pažymos išdavimo buvo pastebėta praėjus 5 metams nuo pažymos išdavimo momento (ieškovo patikslintas ieškinys, kuriuo buvo ginčijama ir pažyma, buvo pateiktas 2017 m. liepos 27 d., o priimtas 2017 m. rugpjūčio 28 d.). Kadangi valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys 2019 m. kovo 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu buvo pripažintos negaliojančiomis konstatavus pažymos išdavimo neteisėtumą, akivaizdu, kad tiek valstybės klaidos pastebėjimas, tiek klaidos ištaisymas užtruko nepateisinamai ilgą laiko tarpą, t. y. beveik septynerius metus.

34.11.                      EŽTT pažymėjo, kad bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (EŽTT 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04, par. 67; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08, par. 74; minėtas sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 70). Restitucijos taikymas natūra, kai į teismą su ieškiniu buvo kreiptasi tik dėl valstybinės institucijos padarytų klaidų, yra neproporcingas, neužtikrintų teisingos pusiausvyros (proporcingumo) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų. Teismai nenagrinėjo, ar žemės sklypas (ne)patenka tarp būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019. Šioje nutartyje kasacinis teismas ypatingą svarbą sprendžiant dėl galimybės taikyti restituciją natūra priskyrė tokių trijų aspektų įvertinimui: 1) ar nuosavybės teisės objektas (ne)priklauso Lietuvos Respublikos išimtinei nuosavybei; 2) ar neteisėtai perleista žemė yra būtina konkretiems reikšmingiems visuomenės interesams tenkinti (viešasis interesas turi būti toks reikšmingas, kad nusvertų privačius interesus, susijusius su nuosavybės, teisėtų lūkesčių apsauga); 3) ar suinteresuotas asmuo neprieštarauja restitucijos taikymui natūra.

34.12.                      Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Byloje tokių aplinkybių nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų neįrodinėjo ir neįrodė. Atsakovai prieštarauja restitucijos taikymui natūra. Tai reiškia, kad esamu atveju neegzistuoja aptarti būtinieji restitucijos natūra taikymo atvejai. Toje pačioje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad tais atvejais, kai nenustatoma nė viena iš šios nutarties 53–55 punktuose nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti restituciją natūra, pagal bendrąją taisyklę valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę, neturėtų būti taisomos taikant restituciją natūra, t. y. prievarta paimant nuosavybę. Tokiais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos – restitucijos atlikimas sumokant ekvivalentą pinigais (jis galėtų būti įgyvendintas, be kita ko, įpareigojant suinteresuotą asmenį sumokėti skirtumą tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį) arba restitucijos netaikymas. Įvertindami tai, kad valstybės klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė yra pakankamai ilga (nuo 1 metų 5 mėnesių iki 1 metų ir 2 mėnesių), atsakovai prašo restitucijos netaikyti ir žemės sklypą palikti kaip jų nuosavybę. Jeigu žemės sklypą iš atsakovų būtų nuspręsta paimti, pagal kasacinio teismo praktiką panašiais atvejais teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumo principas reikalauja spręsti, ar suinteresuotam asmeniui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą. Šio klausimo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo, pažymėjo tik tai, kad atsakovų reikalaujama kompensacija yra 36 kartus didesnė nei atsakovų sumokėta suma pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir yra neproporcinga, tačiau nepasisakė, kokia suma būtų proporcinga.

34.13.                      Kasacinis teismas, remdamasis EŽTT praktika, taip pat yra nurodęs, jog protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tą aplinkybę, ar paimamoje žemėje nėra suinteresuotam asmeniui priklausančių statinių, taip pat įvertinti infliacijos poveikį, suinteresuoto asmens asmeninę ir socialinę padėtį. Restitucijos natūra atveju sprendžiant kompensacijos klausimą, teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytinas skirtumas tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92-611/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Tiek valstybės klaidos pastebėjimas, tiek klaidos ištaisymas užtruko nepateisinamai ilgą laiko tarpą, t. y. beveik septynerius metus.

34.14.                      2016 m. rugsėjo 27 d. buvo atliktas žemės sklypo vertės nustatymas, jo metu konstatuota, kad žemės sklypo vertė tuo metu sudarė 1 500 000 Eur. 2019 m. kovo 4 dieną (kada buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas) žemės sklypo vertė sudarė 1 515 000 Eur, tą patvirtina į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita. Atsakovai įsigijo žemės sklypą ne aukciono būdu, o įstatyme nustatyta tvarka už 40 280,37 Eur sumą, tačiau tai nesudaro pagrindo mažinti kompensacijos sumos, nes tiek EŽTT, tiek kasacinio teismo praktika teisingos kompensacijos dydį sieja būtent su atitinkamo turto rinkos verte, o ne kaina, kuria šis turtas buvo įsigytas. Kainų skirtumas būtent ir parodo, kokį praradimą patyrė atsakovai dėl ieškovo įrodinėtų valstybės pareigūnų klaidų. Nusprendus, kad žemės sklypas iš atsakovų paimtas teisėtai, dėl valstybinės institucijos padarytų klaidų, atsakovai patirtų 1 515 500 Eur dydžio praradimą, lygų žemės sklypo vertei. Įvertinus tai, kad atsakovams iš valstybės buvo priteista 40 280,37 Eur (sumokėta suma pagal tris valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis), kiekvienam iš atsakovų priteistina kompensacija, sudaranti po 491 573,21 Eur.

35.       Kasaciniu skundu atsakovas J. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria taikyta restitucija dėl statinių (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija dėl statinių. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

35.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.63 straipsnio 1, 3 dalis bei nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas, priteisdamas iš atsakovo, kaip A. S. paveldėtojo, reikšmingą pinigų sumą, ignoravo įstatymo nuostatą, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, be kita ko, išaiškino, kad šis terminas, be kita ko, nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). A. S. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovas, apie A. S. mirtį sužinojęs vėliausiai 2017 m. gegužės 22 d., turėjo ne tik visas galimybes (prieigas prie visų registrų, įskaitant Testamentų registrą), bet ir pakankamai laiko informuoti A. S. paveldėtojus, įskaitant atsakovą, apie iškeltą civilinę bylą ir joje reiškiamas turtines pretenzijas per įstatyme nustatytą terminą, t. y. iki 2017 m. liepos 13 d. Ieškovo patikslintas ieškinys, kuriuo į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas ir atsakovas (kaip A. S. teisių perėmėjas), Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas tik 2017 m. liepos 27 d. Patikslintu ieškiniu priteisti lėšų iš atsakovo, kaip A. S. paveldėtojo, nebuvo prašoma, todėl tai nebuvo reikalavimas įpėdiniui, reiškiamas CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Praleidę terminą bet kokie A. S. kreditoriai, įskaitant ieškinį reiškiantį ieškovą, prarado galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius (atsakovą), o įpėdiniai užsitikrino, kad atsakys tik už tokias palikėjo (A. S.) skolas, kokios joms tapo žinomos per trijų mėnesių terminą po palikimo atsiradimo dienos. Atsakovui jokios turtinės pretenzijos per tris mėnesius nebuvo pareikštos, todėl lėšos skundžiama nutartimi iš atsakovo negalėjo būti priteistos. Restitucija statiniams nebuvo taikyta pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu.

35.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 6.145, 6.146 straipsniuose, 6.153 straipsnio 1 dalyje, kurios reglamentuoja restitucijos taikymą sandorio negaliojimo atveju. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl antstolio patvirtinto akto panaikinimo padarinių, turėjo taikyti ne restitucijos, o vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), tą patvirtina kasacinio teismo praktika, pagal kurią, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Statinių valdytojų ir ieškovo bei Nacionalinės žemės tarnybos, kurios iniciatyva buvo pradėta ši civilinė byla, nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl akto panaikinimo padariniai galėjo būti sprendžiami tik pagal vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas, todėl statiniai iš jų savininkų negalėjo būti paimti, atitinkamai tokiu atveju iš atsakovo nebūtų priteistos lėšos.

35.3.                      Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą natūra (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis), nes ex officio statinius nesant teisėto pagrindo pripažino statybinėmis medžiagomis (kilnojamuoju turtu), dėl to atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, tai išimtinis atvejis, kai teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Priteisus iš atsakovo ir K. A. 16 299,31 Eur, jiems buvo grąžinti ne panaikinto akto pagrindu perleisti statiniai, o faktiškai bevertės statybinės medžiagos. CK 4.103 straipsnio 7 dalis, nustatanti, kad statybinės medžiagos, likusios statinius nugriovus, yra statytojo nuosavybė, kuria rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas, skundžiama nutartimi transformuodamas nekilnojamąjį turtą į kilnojamąjį turtą, nebegalioja nuo 2011 m. sausio 1 d. Todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kai statiniai (nekilnojamasis turtas) buvo pripažinti statybinėmis medžiagomis (kilnojamuoju turtu), yra nepagrįstas. Ši teismo nutarties dalis yra siurprizinė, nes tokių reikalavimų byloje joks asmuo nereiškė.

36.       Atsiliepimu į atsakovo J. S. ir atsakovų V. B., D. Z. bei A. S. kasacinius skundus atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo kasacinius skundus atmesti; jeigu bus sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įvertinant, kad nėra nustatyta Inspekcijos neteisėtų veiksmų ir atsakomybės už juos sąlygų, nepriteisti iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime nurodyti esminiai argumentai:

36.1.                      Dėl atsakovo J. S. kasacinio skundo – CK 5.63 straipsnio 1 dalis netaikoma, nes Lietuvos apeliacinis teismas siekė restitucijos pritaikymo gindamas viešąjį interesą. Ieškovas – prokuroras – byloje nėra A. S. kreditorius, todėl sprendžiant restitucijos klausimą byloje dėl viešojo intereso gynimo pagrįstai nebuvo sprendžiami paveldėjimo teisės klausimai, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant ir Vilniaus apygardos teisme, ir Lietuvos apeliaciniame teisme, ir vėliau nagrinėjant restitucijos klausimus, atsakovas buvo visiškai pasyvus, nedalyvavo teismo posėdžiuose, neteikė atsiliepimų ir pan.

36.2.                      Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, pasirinko teisių gynimo būdą – prašė taikyti restituciją, todėl teismai nagrinėdami bylą ir pasisakė dėl restitucijos, o ne vindikacijos. Bylose dėl priverstine tvarka parduoto daikto išreikalavimo asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), greta šio reikalavimo gali reikšti ir kitus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (CPK 5 straipsnis). Taigi asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalimi. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), todėl darytina išvada, kad teismas, skundžiamoje nutartyje įvertinęs bylos aplinkybes, privalėjo ex officio išspręsti restitucijos klausimą.

36.3.                      Siekiant visiško buvusios padėties atkūrimo ir viešojo intereso byloje apgynimo, turėtų būti išsprendžiami neteisėtų administracinių aktų ir sutarčių pagrindu atsiradusių statybos padarinių šalinimo klausimai. Byloje, siekiant tinkamo ginčo išsprendimo, reikėtų išspręsti ginčo sklype esančios statybos padarinių šalinimo klausimą, juos nugriaunant ir sutvarkant statybvietę (vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalimi). Byloje nustačius faktą, kad valstybinės institucijos aktas (pažyma) prieštarauja imperatyviosioms normoms, nes buvo priimtas nesant statybos leidimo, projekto ir pan., yra ginamas viešasis interesas, ir byloje turėtų būti siekiama, kad neteisėtos statybos padariniai būtų kuo greičiau pašalinti ir atkurta buvusi iki pažeidimo padėtis – išspręstas ginčo sklype esančios statybos padarinių šalinimo klausimas. Minėto įstatymo 14 straipsnio 12 dalis nustato, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Statiniai, esantys valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) negalėjo priklausyti A. S., nes buvo neteisėtai pastatyti, todėl jokios kompensacijos klausimo spręsti nėra teisinio pagrindo. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodomos aplinkybės, kad neteisėtai pastatyti statiniai nuosavybės teise gali būti valdomi tik kaip statybinės medžiagos, kurios ir buvo nurodytos grąžinti pritaikius restituciją, neišsprendžia kilusio ginčo. Vien nurodymas, kad neteisėtai pastatyti statiniai nuosavybės teise gali būti valdomi tik kaip statybinės medžiagos, neišsprendžia kilusių materialinių teisinių padarinių pašalinimo klausimo – išspręsti ginčo sklype esančios statybos padarinių šalinimo klausimą, juos nugriaunant ir sutvarkant statybvietę. Ginčijama nutartimi teismas turėjo pagrindą riboti atsakovų nuosavybę ir pritaikyti restituciją, nes nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija, pripažinus statinių perleidimo sandorį negaliojančiu, negalėtų būti taikoma, ji pritaikyta natūra. Statytojas A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius (pastatytus) statinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ,statinys nuosavybės teisės objektu gali būti tik tuo atveju, jei statyba buvo teisėta, o teisiniu požiūriu neteisėtas statybas vykdęs statytojas nuosavybės teise valdo statybines medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

36.4.                      Dėl atsakovų V. B., D. Z. bei A. S. kasacinių skundų – atsiliepime nekartojami tie patys argumentai, kurie išdėstomi atsiliepime į atsakovo J. S. kasacinį skundą, papildomai nurodoma, kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius (CK 4.47 straipsnis), todėl tariama A. S. nuosavybės teisė į ginčo sklype esančius statinius negalėjo būti perleista kitiems asmenims (CK 4.48 straipsnis). Dėl tos priežasties byloje panaikinti sandoriai ir administraciniai aktai dėl žemės sklypų ir statinių suformavimo, jų perleidimo. Ginčo sklype statiniai pastatyti be teisinio pagrindo, todėl jie ne tik negalėjo būti perleisti vėlesniems įgijėjams, bet ir tokių neteisėtų statybų padariniai turėtų būti šalinami vadovaujantis CK 4.103 straipsniu, kurio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama, o minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Teismai padarė pagrįstą byloje surinktais įrodymais išvadą, kad Inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažymos išdavimui įtaką padarė asmuo, siekęs gauti pažymą apgaulės būdu. Todėl ginčo statiniai buvo pastatyti be statybą leidžiančio dokumento ir jokios valstybės institucijų kaltės dėl to nėra nustatyta.

36.5.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-248/2020 nurodyta, kad EŽTT praktikoje skirtingai vertinamos situacijos, priklausomai nuo to, ar valstybės institucijos susiklosčiusioje padėtyje veikė pasyviai, ar aktyviais veiksmais prisidėjo prie situacijos, prieštaraujančios teisei, sukūrimo. Pasyvus valstybės institucijų elgesys, esant padėčiai, prieštaraujančiai teisei, nereiškia, kad suinteresuotas asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog ši padėtis bus išlaikyta ateityje (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03), o valstybės institucijų aktyvus veikimas, prisidėjęs prie teisei prieštaraujančios padėties susidarymo, gali būti įvertintas kaip pagrindas saugoti gera valia veikusio asmens įgytus teisėtus lūkesčius (2005 m. spalio 11 d. sprendimas N. A. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 37451/97). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybės institucijos neteisėtai iš valstybinę žemę užėmusių asmenų ilgą laiką nereikalauja ją atlaisvinti, savaime nereiškia susidariusios situacijos toleravimo. Tai, kad bylinėjimasis teismuose vyksta nuo 2016 metų, nesudaro pagrindo teigti, kad valstybės institucijos veikė nepagrįstai lėtai. Bylą nagrinėję teismai nenustatė valstybės institucijų tolerancijos atsakovų neteisėtiems veiksmams, todėl nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodomu argumentu, kad atsakovams turėtų būti priteista kompensacija, nes statinių savininkas neįgijo nuosavybės teisės į statinius, vėlesni administraciniai aktai ir sandoriai panaikinti dėl jo apgaulės, o ne dėl institucijų kaltės, todėl kompensacijos priteisimas rinkos verte atsakovams neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

37.       Atsiliepimu į atsakovo J. S. ir atsakovų V. B., D. Z. bei A. S. kasacinius skundus atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodyti esminiai argumentai:

37.1.                      Atsiliepime remiamasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į atsakovo K. A. kasacinį skundą, papildomai nurodoma, kad valstybės klaidos nustatyta nebuvo, o atsakovai nepatyrė praradimų dėl valstybės klaidos, todėl jiems neturi būti kompensuojama. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A76-236/2019 konstatavo, kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius, tariama A. S. nuosavybės teisė į ginčo sklype esančius statinius negalėjo būti perleista kitiems asmenims (CK 4.48 straipsnis). Prašymas priteisti atsakovams 1 515 500 Eur dydžio praradimą negali būti tenkinamas ne tik dėl to, kad nėra nustatytos valstybės klaidos, bet ir dėl to, jog iš bylos duomenų akivaizdu, kad atsakovai nesirengė žemės sklype esančių statinių naudoti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą tikslinę paskirtį, dėl to atsakovų teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti. Statinių savininkai neįgijo nuosavybės teisės į statinius, administraciniai aktai, sandoriai buvo panaikinti dėl valstybei padarytos apgaulės, o ne dėl institucijos, kaip bando teigti atsakovai, kaltės, todėl prašoma kompensacija neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

38.       Atsiliepimu į atsakovo J. S. ir atsakovų V. B., D. Z. bei A. S. kasacinius skundus atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodyti esminiai argumentai:

38.1.                      Byloje siekiama apginti viešąjį interesą, todėl Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai taikė restituciją viešajam interesui apginti, o ne CK 5.63 straipsnio 1 dalį. Po palikimo atsiradimo ieškovui buvo nustatytas terminas patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti – patikslinti duomenis apie kaip atsakovą trauktiną A. S. arba jo teisių perėmėjus, šis terminas 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi pratęstas, o Vilniaus apygardos prokuratūros patikslintas ieškinys, kuriuo patikslinti atsakovai, pateiktas 2017 m. liepos 27 d. Ieškovui pašalinus ieškinio trūkumus, turi būti taikoma CPK 115 straipsnio 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Jeigu nuspręsta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 3 mėnesių terminas buvo praleistas, būtina įvertinti, ar jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismas gali jį atnaujinti.

38.2.                      Ieškovas pasirinko teisių gynimo būdą – prašė taikyti restituciją, todėl teismai nagrinėdami bylą ir pasisakė dėl restitucijos, o ne vindikacijos. Teisinis reglamentavimas ir teismų praktika patvirtina, kad teismas šioje byloje privalėjo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo 120 punkte konstatuota, kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius. Nustatytas neteisėtos statybos faktas, todėl nėra pagrindo teigti, jog restitucija turėtų būti taikoma atsakovams palankesniu būdu arba visai netaikoma. Visiškas restitucijos netaikymas atsakovams nepagrįstai pažeistų viešąjį interesą. Subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą buvo apribota (suvaržyta) pagrįstai, kadangi ginamas viešasis interesas, todėl restitucijos pritaikymas laikytinas proporcinga ribojimo priemone, nustatyta CK, būtina siekiant užtikrinti viešuosius tikslus.

38.3.                      Atsakovai akcentuoja valstybės institucijų aplaidumą ir nepakankamą rūpestingumą, tačiau negalima daryti išvados, kad būtent valstybės institucijų klaidos ir netinkamas veikimas buvo esminė sąlyga, dėl kurios buvo panaikinti valstybės institucijų priimti administraciniai aktai ir pripažinti negaliojančiais šalių sudaryti ginčo sandoriai. Priešingai, valstybės institucijų sprendimus nulėmė aktyvūs A. S. veiksmai siekiant suklaidinti valstybės institucijas. Pažymėtina, kad tai yra nustatytas faktas, kuris niekaip nebuvo paneigtas, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentu, jog jie yra sąžiningi įgijėjai. Dėl neteisėtų sandorių, susijusių su ginčo žemės sklypu, nėra teisinio pagrindo netaikyti restitucijos natūra.

39.       Atsiliepimu į atsakovo J. S. ir atsakovų V. B., D. Z. bei A. S. kasacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodyti esminiai argumentai:

39.1.                      Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Tai reiškia, kad ieškovo ieškinys laikytinas paduotu 2017 m. gegužės 18 d., t. y. nepraleidus įstatymo nustatyto termino pareikšti reikalavimą atsakovams. Net praleistas terminas gali būti atnaujintas, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

39.2.                      Išspręsdamas antstolio patvirtinto akto panaikinimo teisines pasekmes, teismas pagrįstai taikė restituciją. Nors ginčo statiniai buvo perleisti ne pirkimo–pardavimo sutartimi, o specialia teismo sprendimų vykdymo nustatyta tvarka, juridinio fakto – antstolio patvirtinto akto pagrindu tarp prievolės šalių – A. S. (kreditoriaus) ir A. S., D. Z. bei V. B. (skolininkų) susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kadangi kreditoriui atsirado prievolė perleisti pirkėjams jam priklausiusį turtą – ginčo statinius, o pirkėjams – perleisti kreditoriui (šiuo atveju – kreditoriaus kreditoriams pagal kitas prievoles) nustatyto dydžio lėšas. Kadangi šalis siejo prievoliniai santykiai, taikytina restitucija, o ne vindikacija.

39.3.                      Teismui konstatavus, kad A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius statinius, jie negalėjo būti palikti kaip atsakovų nuosavybė, todėl pagrįstai buvo pripažinti statybinėmis medžiagomis. Teismų pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai buvo priimti ir sandoriai pripažinti negaliojančiais ne dėl valstybės institucijų padarytos klaidos, o dėl apgaulės – pateikto suklastoto dokumento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl restitucijos taikymo

40.       CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

41.       Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

42.       Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalis. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi, kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 22 punktas).

43.       Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).

44.       Restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia (be kita ko), jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 39 punktas).

45.       Sandorio šalies sąžiningumas sudarant sandorį nėra restitucijos taikymo galimybę per se (pati savaime) lemianti teisinė kategorija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, 51 punktas). Be to, nors pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nukreipiantį į vindikaciją reglamentuojančio CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, sprendžiant restitucijos klausimą, ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai, trečiuoju asmeniu laikomas ne pagal ginčijamą sandorį turtą įgijęs asmuo, o asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 65 punktas; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 41 punktas).

46.       Pagal prokuroro ieškinį pripažinęs valstybinės žemės sklypo perleidimo administracinius aktus ir sandorius negaliojančiais, teismas sprendžia dėl restitucijos taikymo, taip siekdamas atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).

47.       Nagrinėjamu atveju atsakovai iškėlė klausimą, ar prokuroras nepraleido CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, per kurį paveldėtojams pareikštini palikėjo kreditorių reikalavimai, kai valstybinės žemės sklypas, kurio perleidimo administraciniai aktai ir sandoriai iš valstybės į palikėjo nuosavybę jau yra pripažinti neteisėtais, yra įgytas paveldėtojų.

48.       Prokuroras nėra palikėjo A. S., mirusio (duomenys neskelbtini), kreditorius, jis nedalyvauja paveldėjimo procese. Prokuroras pateikė teismui patikslintą ieškinį su jame išdėstytu reikalavimu dėl ginčo statinių sandorių pripažinimo negaliojančiais 2017 m. gegužės 18 d. Teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovui nustatė terminą iki 2017 m. gegužės 31 d. ieškinio trūkumams pašalinti – patikslinti duomenis apie teisių perėmėjus, šis terminas pratęstas iki 2017 m. liepos 27 d. Ieškovas, nepraleisdamas teismo nustatyto termino, pateikė kitą patikslintą ieškinį, jį teismas priėmė. Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Prokuroras pateikė pirminį ieškinį, kai dar nebuvo suėjęs atsakovų akcentuojamas įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas, vėliau ieškinį patikslino, bet jo pateikimo teismui diena yra laikoma pradinio ieškinio pateikimo data.

49.       Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 54 punktas).

50.       Restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 42 punktas).

51.       Restitucijos teisinis pagrindas nagrinėjamoje byloje dėl žemės sklypų ir juose esančių neteisėtos statybos statinių yra CK 1.80 straipsnio 1 dalis (sandorio pripažinimas negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms) ir šio straipsnio 2 dalis (restitucijos taikymas). Restitucijos taikymas yra būtinas siekiant atkurti iki teisę pažeidžiančių neteisėtų sandorių sudarymo padėtį, siekiant išvengti neteisėtos statybos objektų patekimo į civilinę apyvartą ir užtikrinti valstybinės žemės sandorių teisėtumą.

52.       Restitucijos taikymo proporcingumo vertinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme sietinas su patikrinimu, ar asmeniui, kurio nuosavybės teisę siekiama apriboti, neteks pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., minėtą EŽTT sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 49). „Pernelyg didelė našta“ yra vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar restitucijos taikymas nereikš pernelyg didelės naštos asmeniui priskyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 47 punktas).

53.       Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nustatytina pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes, įvertinant įvairius teisiškai reikšmingus kriterijus. Pažymėtina, kad tokių kriterijų pavyzdinis (nebaigtinis) sąrašas yra išskirtas EŽTT praktikoje, kurioje pasisakyta, kad: nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr., pvz., EŽTT sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 65); asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (žr., pvz., EŽTT sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 66); nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Padalevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12278/03); sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04, par. 70–71).

54.       CK 1.80 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išlyga, kuria apribota galimybė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo, taikytina ne niekinio sandorio šalims, bet kitiems pagal vėlesnius sandorius ginčo daiktą įgijusiems sąžiningiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje atsakovai yra niekinių žemės sandorių šalys, todėl jiems CK 1.80 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir iš jų ginčo sklypo dalys (niekinių sandorių dalykas) gali būti išreikalautos taikant restituciją natūra. Nurodytos pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2009; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

55.       Atsakovai, reikalaudami sandorių pripažinimo negaliojančiais metu (2019 m. kovo 4 d.) žemės sklypo vidutine rinkos verte (1 515 00 Eur) ar 2016 m. lapkričio 4 d. rinkos verte (1 500 000 Eur), artima 2015 m. balandžio–liepos mėnesiais pripažintų negaliojančiais sklypo dalių sandorių sudarymo metu buvusiai vertei, pagrįstos kompensacijos, teigia apie savo sąžiningumą (sąžiningumo prezumpciją) ir valstybės institucijų klaidą, kuriai jie negalėjo padaryti įtakos.

56.       Pirmiausia pati valstybė turi prisiimti neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų. Klausimas dėl restitucijos taikymo, kai pagrindas ją taikyti atsiranda dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, gali būti sprendžiamas taip: 1) taikant restituciją natūra; 2) taikant restituciją alternatyviuoju būdu – sumokant ekvivalentą pinigais; 3) netaikant restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 52 punktas).

57.       Byloje nustatyta, kad valstybės institucijos ne suklydo, o buvo suklaidintos, jų sprendimus nulėmė aktyvūs valstybinės žemės sklypo įgijėjo (palikėjo) A. S. veiksmai (pateikiant neegzistuojantį tikrovėje (tikėtinai suklastotą) dokumentą) siekiant suklaidinti valstybės institucijas. 2017 m. birželio 8 d. nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo ir panaudojimo (Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalis), nes, mirus A. S., nebėra nusikalstamos veikos subjekto. Buvęs statinių, esančių ginčo sklype, savininkas panaudojo statybos leidimą, kurio nėra, t. y. Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1989 m. lapkričio 4 d. sprendimą dėl leidimo A. S. atlikti teisinę gyvenamojo ploto (duomenys neskelbtini) registraciją, ir gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad Inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. pažyma išduota ne dėl institucijos padarytos klaidos, bet dėl to, kad ją išduoti prašęs subjektas panaudojo apgaulę. Atsakovai A. S., D. Z. ir V. B. statinius, esančius ginčo sklype, įsigijo pagal antstolės D. Prunskienės 2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Šiuo aktu atsakovai, iš A. S. įgiję statinius, yra su A. S. giminystės ir asmeniniais ryšiais susiję asmenys. Vėliau atsakovams ginčo sklypo dalys, skirtos statiniams naudoti, parduotos ne aukciono būdu, kaip statinių, esančių ginčo sklype, savininkams, t. y. ne už negaliojančiais pripažintų valstybinės žemės sandorių sudarymo metu buvusią sklypo rinkos kainą, bet už mažesnę kainą. Atsakovai įrodinėjo byloje sandorių pripažinimo negaliojančiais metu (2019 m. kovo 4 d.) buvusią rinkos vertę (1 515 000 Eur), ją siedami su prašoma priteisti kompensacija už sklypus iš valstybės, nors patys už nusipirktas žemės sklypo dalis sumokėjo valstybei daug mažiau: A. S. – 13 429,54 Eur, D. Z. – 13 429,54 Eur, V. B. – 13 421,29 Eur.

58.       Kaip iš neteisės teisė neatsiranda, taip ir neteisėtai įgiję nuosavybėn neteisėtos statybos statinius atsakovai neįgijo teisinio pagrindo lengvatinėmis sąlygomis ne rinkos kaina įgyti statiniams naudoti (eksploatuoti) prie statinių esantį valstybinės žemės sklypą. Pagal byloje nustatytas statinių ir prie jų esančio sklypo įgijimo aplinkybes atsakovams nėra pagrindo remtis sąžiningumu. Visos rinkos vertės priteisimas už pagal restituciją grąžinamą sklypą reikštų neteisėtai įgijusių sklypą atsakovų nepagrįstą praturtėjimą, nes jie neteisėtai įgydami sklypą lengvatine tvarka sumokėjo daug mažesnę negu rinkos vertė kainą. Kadangi byloje konstatuota ne valstybės institucijos klaida, bet statinių savininko panaudotos apgaulės faktas, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sklypo rinkos verte grįstos kompensacijos priteisimas šiuo konkrečiu atveju neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijaus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

59.       Atsakovų kasaciniame skunde pateikta nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 pateiktus išaiškinimus. Nurodyta nutartis priimta byloje, kurioje būtent valstybės institucijų klaidos ir netinkamas veikimas buvo esminė sąlyga, dėl kurios buvo panaikinti valstybės institucijų priimti administraciniai aktai ir pripažinti negaliojančiais šalių sudaryti ginčo sandoriai. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra konstatuota ne valstybės institucijų klaida, o įgijėjų nesąžiningumas, siekiant suklaidinti valstybės institucijas.

60.       Nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas, viešąjį interesą ginantis prokuroras, pateikė ieškinį teismui praėjus nepateisinamai ilgam laiko tarpui nuo ginčijamų sandorių sudarymo. Ieškinio pagrindu buvo išdėstytos aplinkybės, nurodytos prokuratūrai atsiųstame Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašte apie tai, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškovas sugaišo laiko tam, kad įvertintų galimą pažeidimų pobūdį ir viešojo intereso gynimą, parengtų ieškinį. Pradinis ieškinys, kuriuo ginčijami tik žemės sklypo sandoriai, pateiktas teismui 2016 m. rugsėjo 21 d.

61.       Konstatavus ne valstybės institucijų klaidą, o turto įgijėjų nesąžiningumą (kaltę), šiems, o ne valstybei, tenka didesnė našta dėl teismo taikomos restitucijos. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Ši taisyklė taikytina ir tais restitucijos atvejais, kai asmenims, neteisėtai įgijusiems turtą už gerokai mažesnę negu rinkos vertė kainą, grąžinama tam turtui įsigyti sumokėta kaina, o turtas grąžinamas perleidusiam asmeniui (šiuo atveju valstybei). Taip įgijėjai patiria didesnę turtinę naštą, negaudami visos turto rinkos vertės, tačiau jiems visiškai grąžinama jų sumokėta įgyjant turtą suma, todėl jie nepatiria sumokėtos kainos praradimų. Taikydami restituciją pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo pagrindą ne priteisti už grąžinamus sklypus jų rinkos vertę, o taikydami restituciją natūra valstybei iš atsakovų grąžinti ginčo sklypo dalis, o atsakovams iš valstybės priteisti už sklypo dalis sumokėtą kainą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

62.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad statinys nuosavybės teisės objektu gali būti tik tuo atveju, jei statyba buvo teisėta, o teisiniu požiūriu neteisėtas statybas vykdęs statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

63.       Byloje nustačius, kad gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybą ginčo žemės sklype leidžiančio dokumento nėra, A. S. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo sklype esančius (neteisėtai pastatytus) statinius (faktiškai sklype esančius statinių pamatus). Statiniai valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) negalėjo priklausyti nei palikėjui A. S., nei paveldėtojams atsakovams nuosavybės teise, tačiau nuosavybės teise jie gali būti valdomi kaip statybinės medžiagos. Taikydamas restituciją natūra A. S. (sandorio šalies – turto perleidėjo) įpėdiniams atsakovams J. S. ir K. A. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančias statybines medžiagas, o atsakovams V. B., D. Z. ir A. S. (sandorio šaliai – turto įgijėjams) iš A. S. įpėdinių J. S. ir K. A. priteisė pagal sandorį (2012 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą) sumokėtą sumą – 16 299,81 Eur, t. y. kiekvienam atsakovui po 5433,27 Eur.

64.       Byloje atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nereiškė reikalavimo išspręsti ginčo sklype esančios statybos padarinių šalinimo klausimą, juos nugriaunant ir sutvarkant statybvietę, todėl šio klausimo pagrįstai nesprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasaciniame teisme nenagrinėjami nauji šalių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Pripažinus neteisėtos statybos objektą statybinėmis medžiagomis, nebelieka statybos objekto, dėl kurio neteisėtos statybos padarinių (nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo) galėtų būti sprendžiama.

65.       Kiti kasacinių skundų argumentai nedaro įtakos bylos rezultatui, dėl jų kasacinis teismas nepasisako. Remiantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, jos teisėtumas nenuginčytas šalių pateiktais kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentais, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis, 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66.       CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 16 d. pažymą išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 23,04 Eur. Kasacinių skundų netenkinus, juos pateikusiems atsakovams tenka šių išlaidų atlyginimas. Kiekvienam padavusiam kasacinius skundus atsakovui tenka po mažiau kaip 5 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                        Virgilijus Grabinskas 

                                                                        Donatas Šernas