Civilinė byla Nr. e2-4305-760/2023

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-02153-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.1.2.4.1.1.; 2.2.2.3.1.5; 2.2.2.13.; 3.2.6.1;

 

 

 

TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 27 d.

Tauragė

 

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų teisėja Loreta Bajorinienė,

sekretoriaujant Jovitai Gečienei,

dalyvaujant ieškovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovei advokatei Jurgitai Karvelei,

atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“ atstovui advokatui Justinui Borevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Tauragės futbolas“ dėl įstatų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovė Tauragės rajono savivaldybės administracija ieškiniu prašo:

1) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės VšĮ „Tauragės futbolas“ 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 22 p. nuostatą: „Įstaigos dalininkas kiekvieną mėnesį privalo mokėti Įstaigos išlaikymo mokestį, kuris yra lygus 7 procentams dalininko įnašo dydžiui. Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį privalo sumokėti už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 30 d. Išlaikymo mokestis pradedamas mokėti nuo 2022 m. sausio 1 d.“;

2) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės VšĮ „Tauragės futbolas“ 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 23 p. nuostatą: „Įstaigos dalininkas, gavęs šių Įstatų 61.9 punkte numatytą Įstaigos vadovo pranešimą dėl susidariusių Įstaigos skolų, privalo per 30 (trisdešimt) dienų nuo pranešimo gavimo perduoti Įstaigai papildomą įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti. Įnašo nurodytoms Įstaigos skoloms dengti dydis yra proporcingas dalininko turimų balsų visuotiniame narių susirinkime dydžiui. Įnašas nurodytoms Įstaigos skoloms dengti nelaikomas dalininkų kapitalu ir nesuteikia papildomų balsų visuotiniame dalininkų susirinkime.“;

3) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės VšĮ „Tauragės futbolas“ 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 24 p. nuostatą: „Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį (Įstatų 22 punktas) arba įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti (Įstatų 23 punktas) moka pats arba raštu Įstaigai nurodo trečiąjį asmenį, su kuriuo yra sudaroma trišalė paramos sutartis tarp Įstaigos, dalininko ir trečiojo asmens (mokėtojo) ir kuris solidariai su dalininku atsako už dalininko prievoles Įstaigai.“;

4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, bei jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad

 VšĮ „Tauragės futbolas“, kurios dalininkė yra Tauragės rajono savivaldybės administracija, 2021 m. lapkričio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime buvo patvirtinta nauja atsakovės įstatų redakcija (toliau – Įstatai), kurie 2021 m. gruodžio 31 d. įregistruoti juridinių asmenų registre. Ieškovės atstovė susirinkimo metu nebalsavo „už“ patvirtintus Įstatų pakeitimus, tokiame balsavime susilaikė. Nepaisant to, kad ieškovė neišreiškė valios prisiimti finansinių įsipareigojimų, pakeitimais ieškovei sukurtos civilinės pareigos.

Ieškovės vertinimu, pakeitimai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai bei pažeidžia ribotos civilinės atsakomybės principą. Susirinkime atsakovės dalininkų patvirtinti Įstatų pakeitimai sukūrė ieškovei papildomų civilinių pareigų (pareigą mokėti atsakovės išlaikymo mokestį bei pareigą atsakyti už atsakovės skolas), o tai atitinka sandorio kaip juridinio fakto sampratą. Ginčijami Įstatai kvalifikuojami kaip daugiašalis sandoris ir laikytinas sutartimi.  Tvirtinant Įstatų pakeitimus turėjo būti taikomas sutarties laisvės principas. Pažymėjo, kad niekas negali priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, draudžiama sukurti asmeniui pareigas, dėl kurių nebuvo išreikšta neabejotina asmens valia. Jokie teisės aktai nenumato viešosios įstaigos dalininko pareigos mokėti tokios įstaigos išlaikymo mokestį. Tokia pareiga dalininkui gali kilti tik tokiu atveju, jeigu dalininkas tokią pareigą prisiima, išreikšdamas savo valią. Įstatų 22 ir 23 punktai prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai ir yra negaliojantis remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.156 straipsnio 1 - 2 dalimis. 

Ieškovė teigė, kad Įstatų pakeitimai prieštarauja ir imperatyvioms Viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – ir VšĮĮ) normoms, nes viešosios įstaigos dalininkui pareiga mokėti įnašus kyla tik tada kai yra didinamas dalininko kapitalas. Ieškovei negalėjo būti nustatyta pareiga mokėti įnašus atsakovei nedidinant ieškovės dalininko kapitalo. Ieškovė negali būti įpareigota mokėti privalomus, o ne laisvanoriškus įnašus atsakovei.

Nurodė, kad Įstatų pakeitimas kai ieškovei nustatyta pareiga įnašais dengti atsakovės skolas netiesiogiai pažeidžia ir ribotos civilinės atsakomybės principą, imperatyviai įtvirtintą VšĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje, kuris draudžia įpareigoti ieškovę atsakyti už atsakovės prievoles nesant ieškovės valios. Taip pat, Įstatų pakeitimai prieštarauja viešajai tvarkai, kadangi priėmusi ginčijamas Įstatų nuostatas, atsakovė ieškovės atžvilgiu daro spaudimą ir siekia, kad ieškovė atsisakytų savo, kaip dalininkės teisių į atsakovę ir perleistų jas kitiems suinteresuotiems asmenims. Be to, ieškovei yra taikomi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje numatyti principai. Įstatų pakeitimais ieškovei nustačius pareigą mokėti nepagrįstus įnašus, yra pažeidžiami disponavimo savivaldybių turtu principai. Teigia, kad Įstatų 24 punkto galiojimas tiesiogiai susijęs su Įstatų 22 ir 23 punktų galiojimu, kadangi tai procedūrinė Įstatų nuostata, kurioje nurodoma kaip yra įgyvendinamos nurodytos pareigos. Įstatų 22 ir 23 punktus pripažinus negaliojančiais ir juos panaikinus, Įstatų 24 punktas taip pat turi būti panaikintas, kadangi ši Įstatų nuostata neteks prasmės ir taps pertekline.

Atsakovė VšĮ „Tauragės futbolas“ atsiliepime į ieškinį, triplike bei atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. 

Teigė, kad atsakovė nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais dėl kurių negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Siekiant rasti galimą susidariusios situacijos sprendimo būdą tam, kad užtikrinti tinkamą VšĮ „Tauragės futbolas“ veiklą ir jos tikslų įgyvendinimą ateityje, 2021 m. gruodžio 17 d. buvo sušauktas dalininkų susirinkimas, kuriame patvirtinti naujos redakcijos įstatai. Iki susirinkimo pradžios ieškovei buvo nusiųstas naujos redakcijos Įstatų, į kuriuos buvo įtraukti ginčijami pakeitimai, projektas. Iki susirinkimo pradžios ir susirinkime ieškovė jokių pastabų ar pretenzijų dėl naujos įstatų redakcijos ir/ar jų pakeitimų neišreiškė. Susirinkime dalyvavo ieškovės atstovė. Nors balsuojant ieškovės atstovė susilaikė, tačiau susirinkime dalininkų balsų dauguma naujos redakcijos atsakovės įstatams buvo pritarta. Ieškovė privalėjo iš karto išreikšti savo poziciją, jog nepritaria naujos redakcijos Įstatams ir visuotiniame dalininkų susirinkime balsuoti prieš jų patvirtinimą. 

Nurodė, nors ieškovė laikosi pozicijos, kad Įstatai yra sandoris, tačiau net ir tokiu atveju sandorio sudarymui yra taikomos ne bendrosios CK 6.156 straipsnio normos, bet specialiosios VšĮĮ normos. Specialus teisės aktas – VšĮĮ nustato, kad viešosios įstaigos įstatų pakeitimui nėra reikalingas absoliučiai visų dalininkų pritarimas šiam sandoriui, o tam, kad toks sandoris galiotų, užtenka kvalifikuotos 2/3 daugumos.  Mano, kad sprendžiant naujos redakcijos VšĮ „Tauragės futbolas“ įstatų, o tame tarpe ir ieškovės ginčijamų jų pakeitimo galiojimo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama VšĮĮ, o ne CK teisės normoms. Ieškovė, balsuodama už tokią VšĮ „Tauragės futbolas“ įstatų keitimo tvarką, tvirtinant įstatus 2019 metais vykusiame dalininkų susirinkime, iš esmės pati patvirtino, jog sutinka su tuo, kad VšĮ „Tauragės futbolas“ įstatai ir jų pakeitimai galėtų būti sudaromi ne visų dalininkų sutikimu. Ieškinio argumentai, kad tam, jog galiotų ieškovės ginčijami Įstatų pakeitimai turėjo būti gautas jos sutikimas, yra nepagrįsti. 

Atsakovė nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė tik beveik po vienerių metų pradėjo reikalauti ginti jos teises, įrodo, kad jokio realaus jos interesų ir imperatyvių teisės aktų normų pažeidimo esamoje situacijoje nebuvo. Aplinkybė, jog ieškovė yra „mažoji“ VšĮ „Tauragės futbolas“ dalininkė, nereiškia, kad jos interesai bus pažeisti, jeigu sprendimai, tame tarpe ir dėl Įstatų pakeitimo, būtų priimami be jos pritarimo. VšĮĮ nuostatos nedraudžia viešosios įstaigos įstatuose numatyti ir kitus įnašus ar mokėjimus. VšĮĮ 6 straipsnio 4 dalis numato, kad įstatuose gali būti ir kitų šiam ir kitiems įstatymams neprieštaraujančių nuostatų, t. y. nuostatų, kurios nėra aptartos VšĮĮ. Įstaigos išlaikymo mokestį ieškovė nepagrįstai gretina su dalininko kapitalu, nors VšĮĮ nedraudžia viešajai įstaigai gauti lėšas, tame tarpe ir iš savo dalininkų, nebūtinai dalininko įnašo forma, bet ir kaip paramą, o taip pat kitas negrąžintinai gautas lėšas. Teigė, kad įstaigos išlaikymo mokestis bus naudojamas atsakovės veiklos tikslams, todėl tiek tokio mokesčio mokėjimo numatymas Įstatuose, tiek jo priėmimas iš dalininkų, neprieštarauja imperatyvioms VšĮĮ nuostatoms. Tai patvirtina ir kitų viešųjų įstaigų Juridinių asmenų registre įregistruotų įstatų nuostatos, pvz. VšĮ „Minijos futbolo akademija“, VšĮ „Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras“.

Taip pat atsakovė teigia, kad ginčijami įstatai atitinka ir Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d.  nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-46-413/2020 suformuotą išaiškinimą, kad privalomus dalininkų įnašus gali nustatyti įstatai. Atsakovė nesutinka, kad ginčijami įstatai pažeidžia ribotos civilinės atsakomybės principą, imperatyviai įtvirtintą VšĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje, bei draudžiantį įpareigoti ieškovę atsakyti už atsakovės prievoles, nes papildomų lėšų mokėjimo nustatymas viešosios įstaigos įstatuose neprieštarauja nei VšĮĮ, nei kitų teisės aktų imperatyvioms nuostatoms. Įstatų pakeitimai, numatantys atsakovės dalyvių pareigas papildomais įnašais dengti viešosios įstaigos skolas, nesukuria dalininkams jokių prievolių trečiųjų asmenų (atsakovės kreditorių) atžvilgiu, todėl viešosios įstaigos, kaip ribotos atsakomybės juridinio asmens, statusas išlieka nepasikeitęs net ir po naujos redakcijos Įstatų patvirtinimo. 

Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, kad ginčijami Įstatų pakeitimai prieštarauja viešajai tvarkai. Be deklaratyvių ieškovės teiginių nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog priimant sprendimą dėl naujos redakcijos Įstatų patvirtinimo, atsakovė būtų nesąžininga, o ginčijami pakeitimai yra nukreipti išimtinai į viešajai tvarkai prieštaraujančio tikslo siekimą. Nei vienam iš dalininkų nenumatytas koks nors nepagrįstas pranašumas ar privilegija. Pagal ginčijamus pakeitimus ieškovė, būdama „mažąja“ dalininke, į VšĮ „Tauragės futbolas“ vykdomą visuomenei naudingą veiklą įneš daugiau nei dvigubai mažesnę dalį lėšų, nei kitas atsakovės dalininkas. Toks įmokų mokėjimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie prieštaravimą viešajai tvarkai ir disponavimo savivaldybių turtu principų pažeidimą. Aplinkybė, jog „didysis“ atsakovės dalininkas vėliau pateikė ieškovei pasiūlymą išpirkti jos turimas VšĮ „Tauragės futbolas“ dalis, tik patvirtina, kad pastarasis dalininkas yra pasiryžęs vienas savo lėšomis finansuoti atsakovės vykdomą visuomenei naudingą veiklą, jeigu ieškovė prie šios veiklos finansavimo nepageidauja prisidėti savo lėšomis, kaip dalininkė. 

Atsakovė sutinka, kad ieškovės ginčijamas Įstatų 24 punktas yra procedūrinis, Įstatų 22 ir 23 punktų įgyvendinimą reglamentuojanti nuostata, todėl pripažinus, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis pastarųjų naujos redakcijos atsakovės Įstatų nuostatų, turi būti atmestas ir ieškinio reikalavimas dėl išvestinės Įstatų 24 punkto nuostatos pripažinimo negaliojančia.

 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

 

Ieškinys tenkinamas visiškai.

 

Dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir kilusio ginčo esmės

 

Iš byloje esančių rašytinių duomenų bei šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad VšĮ „Tauragės futbolas“ (kodas 301272885) yra viešoji įstaiga, kurios dalininkai yra Tauragės rajono savivaldybės administracija, jos įnašas sudaro 15 929 Eur ir A. P., kurio įnašas sudaro 37 650,60 Eur.

2021 m. lapkričio 17 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę apie šaukiamą neeilinį VšĮ „Tauragės futbolas“ dalininkų susirinkimą. Pranešime nurodyta, kad susirinkimas vyks 2021 m. gruodžio 17 d., susirinkimo darbotvarkė – naujos Įstatų redakcijos tvirtinimas, įgaliojimų suteikimas. Atsakovė 2021 m. gruodžio 8 d. ieškovei pateikė susipažinti naujos redakcijos atsakovės Įstatų projektą. Ieškovė 2021 m. gruodžio 17 d. įgaliojimu Nr. (duomenys neskelbtini) įgaliojo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vedėją G. J. atstovauti ieškovės interesams VšĮ „Tauragės futbolas“ 2021 m. gruodžio 17 d. visuotiniame dalininkų susirinkime ir svarstomais klausimais balsuoti savo nuožiūra. VšĮ „Tauragės futbolas“ dalininkų susirinkime, vykusiame 2021 m. gruodžio 17 d., buvo patvirtinta nauja atsakovės Įstatų redakcija. Ieškovės atstovė balsavime susilaikė. Nauja Įstatų redakcija 2021 m. gruodžio 31 d. įregistruota Juridinių asmenų registre.

              Į 2021 m. gruodžio 17 d. susirinkime patvirtintų Įstatų redakciją buvo įtrauktos šios nuostatos: 22 punktas „Įstaigos dalininkas kiekvieną mėnesį privalo mokėti Įstaigos išlaikymo mokestį, kuris yra lygus 7 procentams dalininko įnašo dydžiui. Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį privalo sumokėti už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 30 d. Išlaikymo mokestis pradedamas mokėti nuo 2022 m. sausio 1 d.“; 23 punktas „Įstaigos dalininkas, gavęs šių Įstatų 61.9 punkte numatytą Įstaigos vadovo pranešimą dėl susidariusių Įstaigos skolų, privalo per 30 (trisdešimt) dienų nuo pranešimo gavimo perduoti Įstaigai papildomą įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti. Įnašo nurodytoms Įstaigos skoloms dengti dydis yra proporcingas dalininko turimų balsų visuotiniame narių susirinkime dydžiui. Įnašas nurodytoms Įstaigos skoloms dengti nelaikomas dalininkų kapitalu ir nesuteikia papildomų balsų visuotiniame dalininkų susirinkime“; 24 punktas „Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį (Įstatų 22 punktas) arba įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti (Įstatų 23 punktas) moka pats arba raštu Įstaigai nurodo trečiąjį asmenį, su kuriuo yra sudaroma trišalė paramos sutartis tarp Įstaigos, dalininko ir trečiojo asmens (mokėtojo) ir kuris solidariai su dalininku atsako už dalininko prievoles Įstaigai“.

        Pagal Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymo 5 straipsnį, viešosios įstaigos dalininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimus, taip pat pripažinti negaliojančiais valdymo organų sudarytus sandorius, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešosios įstaigos įstatams arba protingumo ar sąžiningumo principams.

Ieškovė 2022 m. lapkričio 8 d. pateikė teismui ieškinį dėl minėtų atsakovės Įstatų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. Nurodė, kad Įstatų pakeitimai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ir pažeidžia ribotos civilinės atsakomybės principą, todėl yra negaliojantys. Atsakovė nurodė, kad Įstatų nuostatų pakeitimai priimti teisėtai ir yra teisėti, kadangi dalininkų susirinkime dalyvavo ieškovės atstovė, kuri balsavimo metu susilaikė, tokiu būdu išreikšdama neutralią poziciją. VšĮ „Tauragės futbolas“ naujos redakcijos įstatus kartu su jose įtvirtintais ieškovės ginčijamais pakeitimais, patikrino ir patvirtino notaras. Ieškovės ginčijami pakeitimai, neprieštarauja jokioms imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Pagal VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį,  tam, kad būtų priimti ir galiotų viešosios įstaigos įstatų, kaip daugiašalio sandorio, pakeitimai, nėra būtina vieninga dalininkų valios išraiška. Nesutinka, kad tam, jog įstatų pakeitimai sukurtų pareigą ieškovei, turėjo būti išreikšta aiški jos valia. Taip pat teigė, kad ieškinys yra pateiktas praleidus sutrumpintą 3 mėnesių terminą.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir atsakovei iš ieškovės priteisė 2568,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą.

Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Panaikino Tauragės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog nei VšĮĮ nei kitame įstatyme nėra nurodytas joks specialus ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl viešosios įstaigos įstatų teisėtumo pareikšti, todėl turi būti taikoma bendroji norma, kurioje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas, t. y. 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Kaip buvo nurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartyje, ieškiniui dėl viešosios įstaigos įstatų teisėtumo reikšti, taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju, prašomos pripažinti negaliojančiomis Įstatų nuostatos buvo priimtos 2021 m. gruodžio 17 d. Ieškinys teisme gautas 2022 m. lapkričio 8 d. Laikytina, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido ir teismas plačiau dėl ieškinio senaties termino nepasisako.    

Taip pat, šioje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl Įstatų pakeitimo procedūros (tvarkos) teisėtumo. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartyje taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tapatinti ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimui dėl juridinio asmens organų sprendimo pripažinimo negaliojančiais su ieškinio senaties terminu, taikomu reikalavimui pripažinti juridinio asmens sandorius negaliojančiais, nes sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepriklausomai nuo to, ar pripažintas negaliojančiu juridinio asmens organo sprendimas.

Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad viešosios įstaigos įstatai yra sandoris. Juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga (tokia, kaip šios bylos atsakovės), steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas 1 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis VšĮĮ 2 straipsnio 1 dalimi, viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Viešosios įstaigos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo viešoji įstaiga vadovaujasi savo veikloje (VšĮĮ 6 straipsnio 1 dalis). Viešosios įstaigos įstatuose turi būti, be kita ko, nurodyta: asmens tapimo nauju dalininku tvarka, visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, sušaukimo tvarka, sprendimų priėmimo tvarka, kolegialių organų, jeigu tokie organai sudaromi, kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka (VšĮĮ 6 straipsnio 2 dalies , 8-9 punktai).

Sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai (CK 1.63 straipsnio 1, 2 dalys). CK 2.60 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog juridinio asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Taigi, vien turtinio ar privataus intereso steigiant juridinį asmenį buvimas ar nebuvimas nėra tas požymis, pagal kurį kvalifikuotina ar tam tikras veiksmas savo esme yra sandoris ar juridinio asmens organo sprendimas. Kitaip tariant, privatus ar ekonominis interesas nėra juridinio akto kaip sandorio kvalifikuojamasis požymis. Taigi, viešosios įstaigos įstatai atitinka visus sandorio kvalifikuojamuosius požymius. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant iš naujo pirmos instancijos teisme, tarp šalių jau nebuvo ginčo, kad atsakovo 2021 m. gruodžio 17 d. susirinkime patvirtinti Įstatai yra kvalifikuojami kaip sandoris.

Tarp šalių kilo esminis ginčas, ar atsakovės VšĮ „Tauragės futbolas“ 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų Įstatų 22 ir 23 punktų nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar pažeidžia ribotos civilinės atsakomybės principą.

         Dėl Įstatų 22, 23, 24 punktų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; kt.). Taigi, sandoris dėl jo prieštaravimo teisės normoms gali būti pripažįstamas negaliojančiu tokiu atveju, jeigu konstatuojamas normos imperatyvusis pobūdis bei įrodoma, kad konkretus sandoris šį imperatyvą pažeidžia ir tokio pažeidimo pasekmė dėl viešojo intereso pažeidimo turi būti būtent sandorio negaliojimas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, ar konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, todėl teisės subjektai paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Tam, kad būtų apginti pamatiniai visuomenės interesai, valstybė įsikiša į privačius santykius juos reguliuodama imperatyviai – nustatydama elgesio taisykles, kurių civilinių santykių dalyviai privalo laikytis. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas inter alia (be visa ko) pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.

Nors atsakovė nurodė, kad Įstatai negali būti laikomi sutartimi ir  šiuo atveju  neturi būti taikomos CK 6.156 straipsnio nuostatos, tačiau teismas su tuo nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog juridinių asmenų įstatai pagal teisinę prigimtį yra sandoriai ir jiems taikomi bendrieji civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, tarp jų ir sutarties laisvės principas. Privataus juridinio asmens įstatuose gali būti nustatomos tam tikros elgesio ribos, tačiau nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymo normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2008, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2009, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-823/2021, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2021). Lietuvos civilinės teisės doktrinoje pripažįstama, jog juridinio asmens įstatų sudarymui taikytini bendrieji civilinių santykių teisinio reguliavimo principai, tarp jų ir sutarties laisvės principas.

Ištyrus byloje pateiktus įrodymus yra pagrindas teigti, kad ieškovė nepritarė Įstatų pakeitimui, o tuo pačiu ir Įstatų 22 bei 23 punktų nuostatoms, kuriomis ieškovei buvo sukurta pareiga nuo 2022 m. sausio 1 d. mokėti atsakovei reguliarų mėnesinį įstaigos išlaikymo mokestį, kuris lygus 7 procentams dalininko įnašo dydžiui taip pat pareiga pagal įstaigos vadovo pranešimą perduoti įstaigai papildomus piniginius įnašus atsakovės skoloms padengti. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2021 m. gruodžio 17 d. susirinkime ieškovės atstovė balsuodama susilaikė. Ieškovę susirinkime atstovavo Juridinio ir personalo skyriaus vedėja. Teismas sutinka su atsakovės atstovu, kad ieškovės atstovė dar iki visuotinio dalininkų susirinkimo kai buvo atsiųstas Įstatų projektas arba pačiame susirinkime galėjo reikšti prieštaravimus dėl Įstatų nuostatų. Atstovė privalėjo atsakingai susipažinti su Įstatų projektu ir esant nuostatoms, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, atitinkamai reaguoti, ko pasėkoje ginčijami Įstatų punktai galbūt nebūtų net patvirtinti. Tačiau teismas nesutinka su atsakovės atstovu, kad ieškovo atstovė savo elgesiu patvirtino, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamas Įstatų nuostatas negaliojančiomis. Ir tai nepaneigia pačios ieškovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos teisės reikalauti nuginčyti šiame susirinkime priimtas įstatų nuostatas.

  Valios išreiškimas privalo būti aktyvus. Nepriklausomai nuo to, ar tokia pareiga įtvirtinama dalininkų susitarime ar, kaip šiuo atveju, viešosios įstaigos įstatuose. Pareigą prisiimantis asmuo turi aiškiai išreikšti savo sutikimą. Tylėjimas, ar šiuo atveju susilaikymas balsuojant, nėra laikomas sutikimu sudaryti sandorį. Sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių santykių sukūrimą ar pakeitimą. Draudžiama sukurti asmeniui pareigas, dėl kurių nebuvo išreikšta neabejotina asmens valia. Tam, kad Įstatų pakeitimai sukurtų pareigą ieškovei mokėti reguliarų mėnesinį įstaigos išlaikymo mokestį, taip pat piniginius įnašus atsakovės skoloms padengti, turėjo būti išreikšta aiški ieškovės valia, sutikimas, ko šiuo atveju nebuvo. Ieškovė aiškaus ar tiesioginio pritarimo šioms Įstatų nuostatoms neišreiškė nei prieš susirinkimą nei jo metu. Todėl yra pagrindas teigti, kad Įstatų 22 ir 23 punktai prieštarauja imperatyvioms CK 6.156 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies normoms – „šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas <...>, „draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį“. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad šios įstatų nuostatos yra negaliojančios ab initio (nuo jų sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Tarp šalių nėra ginčo, kad Įstatų 24 punkto galiojimas tiesiogiai susijęs su Įstatų 22 ir 23 punktų galiojimu, nes tai yra procedūrinė Įstatų nuostata, kurioje nurodoma kaip būtų įgyvendinamos Įstatų 22 ir 23 punktuose nustatytos pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad šio punkto galiojimas tiesiogiai susijęs su Įstatų 22 ir 23 punktų galiojimu ir šiuo teismo sprendimu pripažinus Įstatų 22 ir 23 punktus negaliojančiais ab initio, šis Įstatų 24 punktas taip pat pripažintinas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).

Teismas atmeta kaip nepagrįstas atsakovės nurodytas aplinkybes, kad Įstatų kaip sandorio sudarymui negali būti taikomos bendrosios CK 6.156 straipsnio nuostatos, o turi būti taikomos specialiosios Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymo normos, būtent įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas, bei 2 dalis, kurie numato, kad visuotinis dalininkų susirinkimas keičia viešosios įstaigos įstatus ir, kad visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimai priimami paprasta visų susirinkime dalyvaujančių dalininkų balsų dauguma, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 9, 10 ir 11 punktuose nurodytus sprendimus, kurie priimami kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo atveju, atsakovė nurodo teisės normas, kurios skirtos procedūrinei įstatų keitimo tvarkai. Teismas sutinka, jog remiantis VšĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, naujos Įstatų redakcijos patvirtinimas laikomas teisėtu ir galiojančiu, kada už jį balsavo 2/3 atsakovo dalininkų. To neginčija ir ieškovė. Tačiau tai nereiškia, kad teisėtai patvirtintuose įstatuose negali būti neteisėtų nuostatų, kurios pažeidžia dalininkų teises. Tai atsitiko ir šiuo atveju, kai į Įstatus buvo įtrauktos nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kai be dalininko sutikimo jam buvo nustatyta pareiga mokėti viešajai įstaigai reguliarų mėnesinį įstaigos išlaikymo mokestį, taip pat piniginius įnašus jos skoloms padengti.  

Teismas konstatuoja, kad jokie teisės aktai nenumato viešosios įstaigos dalininko pareigos mokėti tam tikras įmokas viešajai įstaigai, o ypač nesant jos pritarimo ir aiškios valios išreiškimo. Aukštesnės instancijos teismas taip pat yra pasisakęs, kad išskyrus dalininkų piniginius įnašus, kurie sudaro įstaigos dalininkų kapitalą, nustatyti kitus, ne laisvanoriškus, bet privalomai dalininkų mokamus mokesčius, kaip tai numato kiti panašią veiklą reguliuojantys įstatymai (pvz., Asociacijų įstatymas), viešajai įstaigai (jos dalininkams) negalima (2020 m. sausio 21 d. Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-46-413/2020).

Taigi, kaip numatyta Viešųjų įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje viešosios įstaigos dalininkų kapitalas yra lygus dalininkų įnašų vertei. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad dalininkų kapitalas gali būti didinamas tik dalininkų įnašais. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, viešosios įstaigos dalininkui pareiga mokėti įnašus kyla tik tada kai yra didinamas dalininko kapitalas. Tačiau skundžiamų Įstatų 23 straipsnyje numatyta, kad „įnašas nurodytoms įstaigos skoloms dengti nelaikomas dalininkų kapitalu ir nesuteikia papildomų balsų visuotiniame dalininkų susirinkime“.  Skundžiamuose Įstatų punktuose aiškiai nurodyta, kad viešosios įstaigos dalininko įnašai nebus laikomi kapitalo didinimu. Yra pagrindas teigti, kad šiuo atveju Įstatų 22 ir 23 punktai taip pat prieštarauja ir imperatyvioms Viešųjų įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies bei 6 dalies normoms, kad dalininkų kapitalą sudaro dalininkų įnašai, kuris gali būti didinamas tik papildomais įnašais. Teismas šias nurodytas Viešųjų įstaigų įstatymo normas vertina kaip imperatyvias, atsižvelgiant į tai, kad jos negali būti aiškinamos plečiamai, dviprasmiškai, jų išraiškos forma – kategoriška, nurodyti žodžiai „yra lygus dalininkų įnašų vertei“, „didinamas tik dalininkų įnašais“ parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. 

Teismas sutinka su atsakovės nurodytu argumentu, kad viešoji įstaiga turi teisę gauti dalininko paramą. Tai reglamentuota ir Viešųjų įstaigų įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje. Įstatymas  numato, jog viešoji įstaiga gautą paramą (lėšas, bet kokį kitą turtą, jai suteiktas paslaugas), taip pat kitas negrąžintinai gautas lėšas naudoja paramą suteikusio ar lėšas perdavusio asmens nurodytiems (jeigu perduodamas šias lėšas, kitą turtą ar suteikdamas paslaugas asmuo davė tokius nurodymus) tikslams. Parama yra galima tik esant laisvanoriškam apsisprendimui ir niekas negali būti verčiamas ją teikti. Akivaizdu, kad viešajai įstaigai skiriamų lėšų dydį savanoriškai ir laisva valia pasirenka paramą teikiantis asmuo. Šiuo atveju, Įstatų 22, 23 punktuose buvo nustatyti ieškovei privalomi mokėti įnašai įstaigai išlaikyti bei skoloms dengti ir jie negali būti vertinami kaip dalininko teikiama parama, nes ieškovė nesutinka jų mokėti. Kaip numatyta Viešųjų įstaigų įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, įstatuose gali būti numatyta ir kitų nuostatų, tačiau jos negali prieštarauti šiam ir kitiems įstatymams.

Byloje atsakovės kartu su atsilipimu pateikti kitų viešųjų įstaigų įstatai, kuriuose numatyta dalininkų pareiga mokėti įnašus, šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės. Nėra žinomos šių įstatų priėmimo aplinkybės, kada ir kaip buvo susitarta dėl įnašų mokėjimo, nes tokią pareigą dalininkai galėjo nustatyti steigdami viešąją įstaigą kai visi steigėjai vienbalsiai pritarė pareigos mokėti įnašus nustatymui arba kitaip išreiškė valią tokią pareigą prisiimti.

Atmestina kaip neįrodyta ir atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovė niekaip finansiškai neprisideda prie viešosios įstaigos išlaikymo, kad visas įstaigos išlaidas ir skolas dengia vienas iš dalininkų ir tik įnašų nustatymas dalininkui yra galimybė išlaikyti įstaigą. Tačiau kaip buvo nurodyta anksčiau, norint įpareigoti viešosios įstaigos dalininką atlikti tam tikrus veiksmus ar sukurti jam tam tikras pareigas, sukeliančias jam finansines pasekmes, būtinas dalininko sutikimas ar aiškiai išreikšta valia tokias pareigas prisiimti. Viešosios įstaigos juridinės teisinės formos ir tikslo esmė yra viešo intereso tenkinimas kas neabejotinai siejama su savanorišku prisidėjimu prie įstaigos veiklos koordinavimo, steigimo ar finansavimo. Be to, iš viešai prieinamų šaltinių nustatyta, kad ieškovė atsakovei teikia finansavimą kitais būdais, pvz., skirdama lėšas pagal Tauragės rajono savivaldybės tarybos patvirtintą Tauragės rajono savivaldybėje veikiančių sporto klubų dalinio finansavimo tvarkos aprašą.  

        Teismas ištyręs byloje esančius įrodymus nenustatė, kad skundžiamos Įstatų nuostatos prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei ir būtų pagrindas jas pripažinti negaliojančiomis pagal CK 181 straipsnio 1 dalį. Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad Įstatų pakeitimais atsakovas ieškovei daro spaudimą atsisakyti savo dalininko teisių, teismas vertina kaip neįrodytą. Įstaigos dalininko A. P. 2022 m. birželio 23 d. pasiūlymas ieškovei dėl viešosios įstaigos dalių perleidimo neįrodo, kad a ieškovei yra daromas spaudimas. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, įstaigos dalininkas turi teisę parduoti ar kitaip perleisti dalininko teises, todėl kitas dalininkas turi teisę pasiūlyti, kad šios teisės jam būtų perleistos. Taip pat teismas nenustatė, kad Įstatų punktai pažeidė disponavimo savivaldybių turtu principams, kaip nurodo ieškovė. Savivaldybė kaip viešasis juridinis asmuo turi pareigą vadovautis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymu ir jame įtvirtintais savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principais. Ieškovės biudžetas sudarytas iš gyventojų pajamų mokesčio, pajamų iš vietinių rinkliavų, valstybės biudžeto skiriamų dotacijų ir t.t. Tačiau iš esmės įnašų mokėjimas viešajai įstaigai, kurios dalininkė yra pati savivaldybė neprieštarauja nurodytoms įstatymo normoms. Tokių lėšų skyrimas iš ieškovės biudžeto lėšų nėra draudžiamas nei pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, nei pagal kitų teisės aktų nuostatas.

Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir ieškovė, būdama atsakovės dalininku, negali būti įpareigota atsakyti už atsakovės prievoles nesat ieškovės valios ir vadovaujasi Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, kadangi viešoji įstaiga, uždaroji akcinė bendrovė ir akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, todėl Akcinių bendrovių įstatymo norma turėtų būti taikoma šiuo atveju pagal analogija. Tačiau teismas nesutinka, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas Akcinių bendrovių įstatymas.

        Pažymėtina, kad Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 3 dalis yra teisės norma, nustatanti taisykles taikomas specialiems subjektams – akcinėms bendrovėms ir uždarosios akcinėms bendrovėms (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, minėtas teisės aktas netaikomas kitų teisinių formų juridiniams asmenims, inter allia viešosioms įstaigoms, nes jų veiklą reglamentuoja atskiras Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymas. Be to, minėta teisės norma yra taikytina tik tiems akcininkams, kurie nedalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime, arba kurie nors jame ir dalyvavo, tačiau balsavo prieš sprendimą padengti bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė dalyvavo 2021 m. gruodžio 17 d. vykusiame VšĮ „Tauragės futbolas“ dalininkų susirinkime, kuriame buvo patvirtinti naujos redakcijos atsakovės Įstatai, įtraukiant į juos ir ieškinyje ginčijamus pakeitimus.

        Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad Įstatų 23 punkte nustatyta pareiga dalininkui vadovo pranešimu įnešti papildomą įnašą atsakovės skoloms dengti prieštarauja ribotos atsakomybės principui, yra nepagrįsta. Teismas sutinka, kad atsakovė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, nes taip numatyta Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ir atsakovės Įstatų 7 punkte. Ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis neatsako už juridinio asmens prievoles. Tačiau šiuo atveju Įstatų 23 punktas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai tokio kreditoriaus – dalininko teisinio santykio nesukuria. Teismo vertinimu priimtas Įstatų 23 punktas nesuteikia teisės atsakovės kreditoriams reikšti kokių nors reikalavimų tiesiogiai atsakovės dalininkams, todėl nelaikytina, kad buvo pažeistas ribotos civilinės atsakomybės principas.  

        Nors nebuvo nustatyta, kad Įstatų 22 ir 23 punktai prieštarautų viešajai tvarkai ar ribotos atsakomybės principui, tačiau kaip nurodyta anksčiau, buvo nustatyta, kad jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai. Pažymėtina, kad tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą Atsižvelgiant į tai, kiti ieškinyje, atsiliepime, dublike bei triplike išdėstyti argumentai, vertintini kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

        CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, taikydamas CPK 94 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, nusprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos ieškinys patenkintas visiškai, jai priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovės VšĮ „Tauragės futbolas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

        Ieškovės Tauragės rajono savivaldybės administracijos atstovė 2023 m. kovo 22 d. (DOK-6984) pateikė prašymą priteisti 4282,55 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. 2023 m. birželio 14 d. (DOK-8276) pateikė prašymą priteisti 2388,42 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2023 m. spalio 9 d. (DOK-23388) pateikė prašymą priteisti 532,40 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Viso ieškovės patirtos išlaidos byloje sudaro 7203,37 Eur. Ieškovės prašymuose dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašomoms priteisti bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti atstovė pateikė dokumentuose detalizuotas PVM sąskaitas faktūras.

        Bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą teismas vertina atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, pakeistose 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 (toliau – Rekomendacijose), nustatytus dydžius ir aktualias šios bylos nagrinėjimo aplinkybes.

        Teismas, atsižvelgdamas į bylos trukmę, jos sudėtingumą bei Rekomendacijose nustatytas bylinėjimosi išlaidų dydžio ribas, daro išvadą, kad prašomos priteisti 7203,37 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, yra pagrįstos, todėl ieškovei priteistinos iš atsakovės. 

        Ieškovė Tauragės rajono savivaldybės administracija yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Šioje byloje, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktu, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 218,55 Eur (200  Eur x 145,70 proc. (indeksavimas) /100 x 0,75 proc.). Taigi, ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės priteisiamos 218,55 Eur bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) valstybei. Taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su  procesinių dokumentų siuntimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“, juridinio asmens kodas 301272885, 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 22 punkto nuostatą: „Įstaigos dalininkas kiekvieną mėnesį privalo mokėti Įstaigos išlaikymo mokestį, kuris yra lygus 7 procentams dalininko įnašo dydžiui. Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį privalo sumokėti už einamąjį mėnesį iki einamojo mėnesio 30 d. Išlaikymo mokestis pradedamas mokėti nuo 2022 m. sausio 1 d.“.

Pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“, juridinio asmens kodas 301272885, 2021 m. gruodžio 17 d neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 23 punkto nuostatą: „Įstaigos dalininkas, gavęs šių Įstatų 61.9 punkte numatytą Įstaigos vadovo pranešimą dėl susidariusių Įstaigos skolų, privalo per 30 (trisdešimt) dienų nuo pranešimo gavimo perduoti Įstaigai papildomą įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti. Įnašo nurodytoms Įstaigos skoloms dengti dydis yra proporcingas dalininko turimų balsų visuotiniame narių susirinkime dydžiui. Įnašas nurodytoms Įstaigos skoloms dengti nelaikomas dalininkų kapitalu ir nesuteikia papildomų balsų visuotiniame dalininkų susirinkime.“.

Pripažinti negaliojančia ab initio atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“, juridinio asmens kodas 301272885, 2021 m. gruodžio 17 d. neeiliniame visuotiniame dalininkų susirinkime patvirtintų įstatų 24 punkto nuostatą: „Įstaigos dalininkas Įstaigos išlaikymo mokestį (Įstatų 22 punktas) arba įnašą nurodytoms Įstaigos skoloms dengti (Įstatų 23 punktas) moka pats arba raštu Įstaigai nurodo trečiąjį asmenį, su kuriuo yra sudaroma trišalė paramos sutartis tarp Įstaigos, dalininko ir trečiojo asmens (mokėtojo) ir kuris solidariai su dalininku atsako už dalininko prievoles Įstaigai.“.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“, juridinio asmens kodas 301272885 ieškovei Tauragės rajono savivaldybės administracijai, 7203,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.

         Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos „Tauragės futbolas“, juridinio asmens kodas 301272885, valstybės naudai 225,19 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 218,55 Eur žyminį mokestį ir  6,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752 į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banke, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią Luminor bank AS Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, (218,55 Eur sumą sumokėti nurodant įmokos kodą 5660, mokėjimo paskirtis - žyminis mokestis, 6,64 Eur sumą sumokėti nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtis – išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.

 

 

 

Teisėja                                                                                             Loreta Bajorinienė