Civilinė byla Nr. e2-568-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00084-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs B. V. (B. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties atsisakyti priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3155-450/2017 pagal ieškovo B. V. (B. V.) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ ir „Swedbank“, akcinei bendrovei, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys bankrutavusi Janinos Daukšienės tikroji ūkinė bendrija, bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Insolvensa“, uždaroji akcinė bendrovė „Domus luxus“,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas B. V. pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti niekine ir negaliojančia 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-15-8505, sudarytą tarp UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ ir „Swedbank“, AB, bei taikyti dvišalę restituciją.
2. Nurodė, kad yra bankrutavusios Janinos Daukšienės tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – ir TŪB) kreditorius, kurio reikalavimą patvirtino teismas šios bendrijos bankroto byloje. Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė „Swedbank“, AB, perleido atsakovei UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ turimą reikalavimo teisę į bankrutavusią Janinos Daukšienės tikrąją ūkinę bendriją. Bankrutavusi Janinos Daukšienės TŪB visą savo turtą įkeitė „Swedbank“, AB, užtikrindama kito asmens prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą. Ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes reikalavimo teisė kitam asmeniui ginčijama sutartimi buvo perleista neturint „Swedbank“, AB, įkeisto turto savininko (bankrutavusios Janinos Daukšienės tikrosios ūkinės bendrijos) sutikimo (CK 4.181 str. 3 d.), be to, 2014 m. spalio 6 d. kreditorių susirinkime kreditoriai faktiškai pagrindinio kreditoriaus „Swedbank“, AB, balsavimu nustatė pernelyg mažą parduodamo įkeisto turto kainą; ginčijamoje reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nurodyta sutarties kaina, sutarties priedas Nr. 1, kuriame ir turėjo būti nurodyta kaina, nepateiktas, tai reiškia, kad reikalavimo teisė buvo parduota už žymiai didesnę kainą nei „Swedbank“, AB, perleisto reikalavimo dydis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti ir nutarė grąžinti jį padavusiam asmeniui.
4. Teismas ieškinį atsisakė priimti, nes sprendė, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
5. Nurodė, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pagrįstumas ir teisėtumas faktiniu pagrindu, kuris nurodytas ieškinyje, jau buvo įvertintas 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje (civilinė byla Nr. B2-3170-450/2015), sprendžiant bankrutavusios Janinos Daukšienės tikrosios ūkinės bendrijos kreditoriaus ,,Swedbank“, AB, pakeitimo kreditoriumi UAB ,,Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ klausimą. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nurodė, kad  bylos duomenys patvirtina, kad apie reikalavimo perleidimo sutartį buvo informuotas bankrutavusios Janinos Daukšienės TŪB bankroto administratorius ir pagrindinis skolininkas S. S. Janinos Daukšienės TŪB bankroto administratorius sutiko su reikalavimo perleidimu ir pateikė prašymą pakeisti pirminį kreditorių jo teisių perėmėju. Toje byloje teismas, nors ir turėdamas tokią galimybę, akivaizdaus niekinio sandorio fakto nekonstatavo.
6. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-2035-241/2016 pateiktais išaiškinimais, kad ieškinio dėl 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-15-8505 nuginčijimo patenkinimas suponuotų tik kreditorės bankroto byloje pasikeitimą, tačiau tai savaime neeliminuotų finansinio reikalavimo ir jo dydžio, neturėtų įtakos bankrutavusios įmonės galimybėms atsiskaityti su kreditoriais.
7. Be to, 2014 m. spalio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo nustatyta parduodamo turto vertė, įsiteisėjęs ir nenuginčytas.

2. Atskirojo skundo argumentai

8. Ieškovas B. V. (toliau ir – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio faktinis pagrindas. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys nesutapo: ieškovo reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi, taigi ieškovas nebuvo proceso dalyviu bankroto byloje, kai 2015 m. kovo 6 d. nutartimi buvo pakeistas kreditorius „Swedbank“, AB, ir naujuoju kreditoriumi tapo UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. Ieškovas nebuvo proceso dalyviu ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-2035-241/2016, kuria remiasi teismas skundžiamoje nutartyje.
2. Ieškovas, nebūdamas proceso dalyviu nurodytose bylose, negalėjo teikti argumentų, kad turto įkeitimo atveju turto savininko sutikimas su reikalavimo teisės perleidimu turi būti gautas iki reikalavimo teisės perleidimo. Todėl administratoriaus kreipimasis dėl kreditoriaus pakeitimo negali būti laikomas turto savininko sutikimu, juo labiau kad niekinio sandorio patvirtinti vėliau negalima.
3. Tai, ar reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuginčijimas gali turėti įtakos atsiskaitymams su kitais bendrijos kreditoriais, bus galima įvertinti tik nustačius reikalavimo teisės perleidimo kainą. Bankrutavusios įmonės kreditoriaus teisė patenkinti kreditorinį reikalavimą gali būti įgyvendinta ir per kito kreditoriaus reikalavimo teisės perėmimą, ypač kai kito kreditoriaus reikalavimo teisė užtikrinta turtu.
4. Nesutampa ir ieškinio faktinis pagrindas. Faktinės aplinkybės dėl sutikimo (ne)davimo nebuvo nagrinėjamos nė vienoje teismo nurodytoje byloje. Teismas skundžiama nutartimi nustatė tik dalies faktinių aplinkybių tapatumą, vadovaudamasis kitų teismų prielaidomis apie tai, kad buvo gautas turto savininko sutikimas.

3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.) nenustatyta.
10. Atskirasis skundas atmestinas.
11. Apeliantas pateiktu atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jos pateiktą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Nurodė, jog yra bankrutavusios Janinos Daukšienės tikrosios ūkinės bendrijos kreditorius, kurio reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. teismo nutartimi, reiškia netiesioginį ieškinį, prašant dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms pripažinti niekine 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-15-8505, kuria hipotekos kreditorius „Swedbank“, AB, perleido bankrutavusios bendrijos atžvilgiu turimą reikalavimo teisę naujajam kreditoriui UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, tokį savo procesinį sprendimą motyvuodamas iš esmės dviem aplinkybių grupėmis: 1) ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo klausimas Janinos Daukšienės TŪB bankroto byloje jau buvo išspręstas nusprendus pakeisti „Swedbank“, AB, naujuoju kreditoriumi UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“; 2) Lietuvos apeliacinis teismas kitoje civilinėje byloje panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo bankroto administratorius buvo įpareigotas ginčyti 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-15-8505 dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, be kitų motyvų nurodęs, kad šios sutarties nuginčijimas neturėtų jokios įtakos bankrutavusios įmonės galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, nes lemtų tik kreditoriaus pasikeitimą.
12. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, teigia nagrinėjamu atveju nebuvus pagrindo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Iš esmės su tokia apelianto pozicija sutiktina.
13. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.
14. Teisminio nagrinėjimo dalyką byloje apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nei bankroto byloje sprendžiant kreditoriaus pakeitimo klausimą, nei Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimo įpareigoti administratorių ginčyti 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-15-8505, reikalavimas pripažinti šią sutartį negaliojančia nebuvo pareikštas ir nagrinėtas. Teismo teisė ex officio (savo iniciatyva) pasisakyti dėl akivaizdžiai niekinio sandorio fakto nepaneigia teisės sandorį ginčyti atskiroje byloje, jei anksčiau išnagrinėtoje byloje toks reikalavimas nebuvo / neturėjo būti keliamas. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo ieškinių tapatumą ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą.
15. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad apelianto reikalavimo patenkinimas suponuotų tik vienos kreditorės bankroto byloje pasikeitimą kita, kas savaime neeliminuotų finansinio reikalavimo, pareikšto bankrutavusios bendrijos atžvilgiu, o taip pat nepakeistų šio finansinio reikalavimo dydį; vadinasi, tokio sandorio nuginčijimas neturėtų įtakos bankrutavusios įmonės galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinis teismas pritaria tokiam vertinimui - nagrinėjamu atveju vien reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimas nei suponuotų įmonės turto  masės padidinimą, nei kitaip galėtų apginti įmonės/jos kreditorių pažeistos teisės ir nesukurtų teisinių padarinių nei pačiam apeliantui, nei įmonei, kurios vardu (naudai) apeliantas deklaruoja teikiąs ieškinį.
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo klausimo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių, teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 str. 2 d.) arba, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes teisė į teisminę gynybą, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
17. Apeliantas ir atskirajame skunde nenurodė, kokius teisinius padarinius galėtų sukelti jo pareikšto reikalavimo patenkinimas. Jis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodė, kad aplinkybę, ar reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuginčijimas gali turėti įtakos atsiskaitymams su kitais bendrijos kreditoriais, bus galima įvertinti tik nustačius reikalavimo teisės perleidimo kainą. Tokie argumentai atmestini, nes vieno kreditoriaus reikalavimo teisės perleidimo kitam kreditoriui kainos aplinkybės reikšmingos tik jų tarpusavio teisiniams santykiams ir jokios tiesioginės įtakos kitų bankrutavusios įmonės kreditorių interesams negali turėti. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog hipotekos objektu esančio turto vertė buvo nustatyta nepagrįstai maža, kas lėmė kreditorių interesų pažeidimą, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta įkeisto turto vertė. Ieškiniu negali būti siekiama kitų tikslų nei pažeistų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, pavyzdžiui, ieškinio pareiškimu negali būti siekiama surinkti įrodymus, reikalingus kitose bylose, nuginčyti įrodymą, kuris išnagrinėtoje byloje buvo įvertintas pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ir pan.
18. Įvertinus byloje pareikšto ieškinio pobūdį, apeliacinio teismo vertinimu, ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas, ir ieškinį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 1 d. 1 p.). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-794-450/2017 nusprendė pripažinti likviduojamos dėl bankroto Janinos Daukšienės tikrosios ūkinės bendrijos įmonės pabaigą ir išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro (CPK 179 str. 3 d.). Nors dėl šio sprendimo yra paduotas (taip pat) apelianto skundas, galima manyti, kad visos bankroto procedūros yra baigtos. Jei sprendimas būtų paliktas nepakeistas, ieškinys ne(be)egzistuojančio asmens vardu negalėtų būti priimtas paminėtu pagrindu, o ir bylos iškėlimo atveju būtų pagrindas ją nutraukti (CPK 293 str. 8 p.).
19. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328, 338 str.). Todėl nors ir nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, netinkamai parinko taikytiną procesinę normą, tačiau iš esmės pagrįstai atsisakė priimti ieškinį, šio procesinio sprendimo naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                            Alvydas Poškus