LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Limedika“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2019 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 4-329 „Dėl viešosios įstaigos CPO LT teikiamų paslaugų kainų ir tarifų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; netenkinus pirmojo reikalavimo, Įsakymo 1.1.3 papunktyje nurodytą 0,6 proc. už sudarytą pagrindinę sutartį tarifą sumažinti iki fiksuoto minimalaus dydžio.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Limedika“ skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra didmeninė farmacijos įmonė, įtraukta į oficialiai patvirtintą tiekėjų, kurie dalyvauja Centrinės perkančiosios organizacijos (toliau – CPO) vykdomuose centralizuotuose viešuosiuose pirkimuose su CPO sudarytų preliminarių sutarčių pagrindu, sąrašą. Įsakymu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, būdama centrinės perkančiosios organizacijos – viešosios įstaigos CPO LT steigėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatė šios įstaigos elektroninio katalogo pirkimų modulių paslaugų kainas ir tarifus, juos diferencijuodama pagal viešojo pirkimo sutarties objektą. Iš pareiškėjo skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad vaistų pirkimo-pardavimo sutartims taikomas (Įsakymo 1.1.3 papunktis) 0,6 proc. mokestis nuo pagrindinės paslaugos kainos, kai tam tikros kategorijos pirkimo-pardavimo sutartims yra nustatytas fiksuotas mokestis.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Įsakymo pobūdį, darė išvadą, kad tai yra norminio pobūdžio aktas, reguliuojantis civilinius teisinius santykius paslaugų teikimo srityje, t. y. nustatantis tam tikros paslaugos kainas ir tarifus. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas prašė ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Norminių aktų teisėtumas tikrinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–113 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra įgaliotas teikti abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, todėl jo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjui išaiškinta, kad šio Įsakymo taikymas teisines pasekmes sukeltų pareiškėjui tik tuo atveju, jei jis dalyvautų viešojo pirkimo konkurse naudodamasis viešosios įstaigos CPO LT elektroninio katalogo pirkimų moduliu, o CPO pareikalautų mokesčio už šią paslaugą. Tik tuomet pareiškėjas galėtų inicijuoti individualų ginčą bendrosios kompetencijos teisme, o iškilus abejonėms dėl Įsakymo atitikimo įstatymų reikalavimams, tiek pareiškėjas, tiek teismas galėtų inicijuoti bylą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas, kreipdamasis į teismą, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Atsisakius priimti pareiškėjo skundą, buvo pagrindas grąžinti pareiškėjo atstovui sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

III.

Pareiškėjas UAB „Limedika“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 15 d. nutartį; netenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti Įsakymą negaliojančiu dėl paskelbimo tvarkos nesilaikymo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas yra norminio pobūdžio aktas, yra nemotyvuota ir nepagrįsta jokia Įsakymo požymių analize.

Pareiškėjas laiko, kad Įsakymas neatitinka norminio akto požymių visumos ir laikytinas individualaus pobūdžio teisės aktu. Įsakymas neatitinka neapibrėžtumo (abstraktumo) ir taikymo neindividualizuotam subjektų ratui požymių. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas sukuria konkrečias pareigas tiekėjams, sudariusiems preliminarias sutartis su CPO ir dalyvaujantiems viešuosiuose pirkimuose bei parduodantiems prekes / paslaugas / darbus per CPO elektroninio katalogo pirkimų modulius. Taigi, šiuo atveju Įsakymas reglamentuoja konkretaus pobūdžio santykį tarp tiekėjų bei CPO. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Įsakymo adresatai yra konkreti, individualizuota subjektų grupė – tiekėjai, veikiantys per CPO elektroninio katalogo pirkimo modulius, kurie dar kartą individualizuojami remiantis skirtingu mokesčio dydžiu.

Pareiškėjas pažymi, kad norminiai teisės aktai privalo būti paskelbti Teisės aktų registre. Tačiau Įsakymas nėra oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre. Pareiškėjas mano, kad teismas turėtų pripažinti šį aktą negaliojančiu dėl įstatyme nustatytos norminių aktų skelbimo tvarkos nesilaikymo. Ši teismo pareiga tiesiogiai išplaukia iš ABTĮ 10 straipsnio 1 dalies.

Pareiškėjas mano, jog tas pats teisės aktas skirtingai kvalifikuojamas to paties teismo bylose. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-714-189/2019 dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 4-497 „Dėl Viešosios įstaigos CPO LT Paslaugų kainų ir tarifo nustatymo“, kuris yra ankstesnė pareiškėjo skundžiamo Įsakymo redakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad norminis administracinis aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog esminiai norminio administracinio teisės akto požymiai yra tai, kad jis apibrėžia bendro pobūdžio elgesio taisykles, taikomas neapibrėžtam subjektų ratui arba asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais, ir yra orientuojamas į ateitį (numatytas taikyti daug kartų).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skunde ginčijamu Įsakymu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 8 dalimi ir atsižvelgdamas į viešosios įstaigos CPO LT valdybos 2019 m. gegužės 21 d. posėdžio protokolą Nr. 15VP-2 nustatė viešosios įstaigos CPO LT elektroninio katalogo pirkimų modulių kainas ir tarifą tiekėjams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Įsakymo turinį, daro išvadą, kad šiuo įsakymu iš esmės buvo nustatytos viešosios įstaigos CPO LT teikiamų paslaugų kainos ir tarifai visiems tiekėjams. Taigi šis Įsakymas yra susijęs su daugeliu subjektų – visais tiekėjais, sudarančiais sutartį per viešosios įstaigos CPO LT elektroninio katalogo modulius. Šiame akte nėra nuostatų, kurios akivaizdžiai rodytų, kad jomis yra nustatomos atitinkamos teisės ar pareigos viešajai įstaigai CPO LT, kaip konkrečiam subjektui, kas būtų būdinga individualiam administraciniam aktui. Tai sudaro pagrindą vertinti, jog šioje tvarkoje apibrėžtos taisyklės (nustatytos paslaugų kainos ir tarifai) bus taikytinos asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais (per viešosios įstaigos CPO LT elektroninio katalogo modulius sutartį sudarantiems tiekėjams). Įsakymu nustatytos paslaugų kainos ir tarifai nėra vienkartinio pobūdžio, o yra orientuojami į ateitį – Įsakymu apibrėžiami nuolatiniai nuo 2019 m. liepos 1 d. taikytini dydžiai. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog Įsakymu buvo įtvirtintos abstraktaus pobūdžio normos ir bendro pobūdžio elgesio taisyklės, susijusios su viešosios įstaigos CPO LT paslaugų kainomis ir tarifais, jos yra taikytinos rūšiniais požymiais apibrėžtiems subjektams, o teisinis reguliavimas yra orientuojamas į ateitį (numatytas taikyti daug kartų).

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas yra norminio pobūdžio administracinis aktas. Vien ta aplinkybė, kad Įsakymas nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre, nepaneigia šio akto norminio pobūdžio.

Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali, todėl tokio pobūdžio jų prašymus teismas atsisako priimti. Tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jei atitinkama kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo.

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017).

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje apibrėžtą subjektų sąrašą, todėl jis neturi teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Be to, analizuojamas atvejis neatitinka ir ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų pradėti norminę bylą, kai tai susiję su individualia byla, nes teisme nėra nagrinėjama individuali byla pagal pareiškėjo skundą dėl viešojo administravimo institucijos veiksmais (neveikimu) galbūt pažeistų jo subjektinių teisių gynimo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Todėl vien tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime buvo pateiktas kitoks panašaus pobūdžio ūkio ministro įsakymo vertinimas, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

        Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ atskirąjį skundą atmesti.

        Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ričardas Piličiauskas

                                                                                Ramutė Ruškytė

                                                                                Arūnas Sutkevičius