Baudžiamoji byla Nr. 2K–254/2011

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                   2.1.7.4         

                                   2.2.1.3

                                      2.3.4.6.2

                                  2.4.2.1

                                       2.4.2.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Aidui Mažeikai,

nuteistiesiems S. S., A. S., K. S.,

nuteistojo S. S. gynėjui Rimui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. S., A. S., P. J. ir K. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams; pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams; pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, įgyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“) – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (dėl sukurstymo iššvaistyti svetimą turtą ir piktnaudžiavimo tarnyba), griežtesne bausme apimant švelnesnę, po to dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.

S. S. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – telefoną „Nokia N95“), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo), vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefono „Nokia N95“ iššvaistymo), vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo), vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, P. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo), vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, K. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Prokuroro pareikštas civilinis ieškinys patenkintas: iš A. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 2508,68 Lt, iš P. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 1397,02 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš S. S., A. S., P. J. ir K. S. išieškotos 116,12 Lt (iš kiekvieno po 29,03 Lt) proceso išlaidos valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalis dėl S. S. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“) bei A. S. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefono „Nokia N95“ iššvaistymo) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis. S. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, ši bausmė apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bei piktnaudžiavimo tarnyba), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir piktnaudžiavimo tarnyba), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir piktnaudžiavimo tarnyba), ir galutinė bausmė S. S. paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams. A. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta – BK 194 straipsnio 1 dalį) (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefono ,,Nokia N95“ iššvaistymo) nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, pritaikius BK 37 straipsnį, A. S., P. J. ir K. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, paskiriant jiems baudžiamojo poveikio priemones. A. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo) nuteistas 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, jam paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta 30 MGL (3900 Lt) bauda. P. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo) nuteistas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. K. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo) nuteistas 13 MGL (1690 Lt) dydžio bauda.

Taip pat pakeista nuosprendžio dalis, kuria iš A. S. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priteista 2508,68 Lt ir iš P. J. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ – 1397,02 Lt turtinei žalai atlyginti. Prokuroro civilinis ieškinys, pareikštas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, atmestas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo S. S. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo S. S. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, atmetant skundą dėl jo nuteisimo ir tenkinant jo dalį, kur nurodoma dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės – trejų metų teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo, kitų nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistojo S. S. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo S. S. kasacinį skundą patenkinti, kitų nuteistųjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, jų kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras, siekdamas asmeninės naudos ir kad jo pažįstama D. D. išvengtų apmokėjimo už UAB „Vilniaus vista“ Klaipėdos atstovybėje atliktą automobilio „Hyundai Tucson“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą bei jam panaudotas detales, nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2007 m. vasario 26 d. asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu įkalbėjo A. S. ir asmenį, dėl kurio byla išskirta, apmokėti minėto automobilio remontą bendrovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2508,68 Lt) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2515,43 Lt) lėšomis. Įkalbinėdamas atlikti apmokėjimą, S. S. melagingai nurodė, kad automobilis priklauso vienam iš jo, kaip prokuroro, vadovų Generalinėje prokuratūroje, ir taip sukurstė A. S. bei asmenį, dėl kurio byla išskirta, padaryti nusikalstamas veikas – iššvaistyti jų žinioje buvusį svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bendrai 5024,11 Lt sumai; taip piktnaudžiavo tarnyba, padarydamas didelę žalą valstybei, nes pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip teisėsaugos instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino jos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, kad tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, bet ir kiti prokurorai bei prokuratūros vadovai.

A. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, sukurstytas S. S., davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti 2007 m. vasario 28 d. išrašytą sąskaitą iš UAB „Vilniaus vista“ Klaipėdos filialo ir apmokėti už automobilio „Hyundai Tucson“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą bei jam panaudotas detales; nesant pagrindo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. kovo 8 d. apmokėjo PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 2508,68 Lt sumai; taip A. S. iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

S. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas išvengti mokėjimo už paties užsakytas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. vasario 2 d. suteiktas svečių maitinimo paslaugas, nuo 2007 m. vasario 1 iki 5 d. asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu nurodydamas, kad ataskaitinio susirinkimo metu maitinimosi paslaugomis naudojosi jis pats, jo kolegos prokurorai ir teisėsaugos institucijų vadovai, akcentuodamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininką P. J. iš jo vadovaujamos bendrovės lėšų apmokėti 1397,02 Lt sąskaitą, t. y. sukurstė jį padaryti nusikalstamą veiką – iššvaistyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą; taip piktnaudžiavo tarnyba, padarydamas didelę žalą valstybei, nes pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip teisėsaugos instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino jos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą ir tikėjimą, kad tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, bet ir kiti prokurorai bei teisėsaugos institucijų vadovai.

P. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkas, sukurstytas S. S., 2007 m. vasario 5 d. davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą–faktūrą, serija KUK Nr. (duomenys neskelbtini), ir, nesant pagrindo, apmokėti ją UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis; taip tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 1397,02 Lt vertės turtą.

S. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas išvengti mokėjimo už paties užsakytas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. birželio 7–11 d. laikotarpiu suteiktas svečių maitinimo paslaugas, nuo 2007 m. birželio 7 iki 11 d. asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu nurodydamas, kad maitinimosi paslaugomis naudojosi jis pats, jo kolegos prokurorai ir teisėsaugos institucijų vadovai, akcentuodamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinį direktorių K. S. iš jo vadovaujamos bendrovės lėšų apmokėti 1181,70 Lt sąskaitą, t. y. sukurstė jį padaryti nusikalstamą veiką – iššvaistyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą; taip piktnaudžiavo tarnyba, padarydamas didelę žalą valstybei, nes pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip teisėsaugos instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino jos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą bei tikėjimą, kad tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, bet ir kiti prokurorai bei teisėsaugos institucijų vadovai.

K. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, sukurstytas S. S., 2007 m. birželio 11 d. gavęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą–faktūrą, serija KUK Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė ją buhalterijai apmokėti kaip už įmonei suteiktas paslaugas, dėl to, nesant pagrindo, buvo apmokėta 1181,70 Lt sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)s“ lėšomis; taip K. S. tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 1181,70 Lt vertės turtą.

S. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas neatlygintinai įgyti mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia N95“, nuo 2007 m. rugpjūčio 3 iki 23 d. asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu melagingai nurodydamas, kad telefono aparatas reikalingas jo kolegai Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui, akcentuodamas savo einamas prokuroro pareigas, įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoją A. S., kad šis bendrovės vardu iš UAB „Omnitel“ pagal sutartį įgytų telefono aparatą ir neatlygintinai perduotų jam. S. S. įgijus 2399 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugpjūčio 13 d. jis buvo atiduotas remontuoti, o nesutaisius 2007 m. rugpjūčio 24 d. pakeistas kitu tos pačios markės telefonu (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini); taip S. S. piktnaudžiavo tarnyba, padarydamas didelę žalą valstybei, nes pažemino prokuroro vardą, diskreditavo prokuratūrą kaip teisėsaugos instituciją ir teisinės sistemos dalį, sumenkino jos prestižą, tarp visuomenės narių paskleidė supratimą bei tikėjimą, kad tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, bet ir kiti prokurorai bei teisėsaugos institucijų vadovai.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu S. S. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo išteisintas, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. gruodžio 13 d. priėmus naują nuosprendį nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. norėdamas neatlygintinai įgyti mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia N95“, sukurstė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoją A. S. padaryti nusikalstamą veiką – tyčia iššvaistyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 2399 Lt vertės turtą; taip S. S. neatlygintinai įgijo nurodytos vertės telefono aparatą „Nokia N95“, kuriuo naudojosi iki 2007 m. spalio 22 d.

A. S. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. gruodžio 13 d. priėmus naują nuosprendį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas, sukurstytas (duomenys neskelbtini) vyriausiojo prokuroro S. S., 2007 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į UAB ,,Omnitel“ pardavimo saloną, esantį Klaipėdoje, Minijos g. 90, kur UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu įgijo 2399 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurį tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), perdavė S. S. Mobiliojo ryšio aparatas ,,Nokia N95“ 2007 m. rugpjūčio 13 d. buvo atiduotas remontuoti, tačiau jo nesuremontavus pakeistas nauju, po to 2007 m. rugpjūčio 24 d. A. S. (duomenys neskelbtini) prokuratūros patalpose S. S. perdavė kitą tokį patį mobiliojo ryšio telefono aparatą ,,Nokia N95“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini); taip A. S., sukurstytas S. S., šiam neatlygintinai perdavė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia N95“, t. y. tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 2399 Lt vertės turtą.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu A. S., P. J. ir K. S., padarę nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu pripažinus jų veikas mažareikšmėmis, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu ši Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalis pakeista, panaikinant BK 37 straipsnio taikymą ir paskiriant nuteistiesiems bausmes.

Be to, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu patikslintas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendis, kuriame nurodyta, kad svečių maitinimo paslaugos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktos 2007 m. birželio 7 d., nustačius, kad tai vyko laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 iki 11 d.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį dėl galutinės subendrintos bausmės skyrimo S. S.: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą, paskirtą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“), apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bei piktnaudžiavimo tarnyba), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir piktnaudžiavimo tarnyba), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir piktnaudžiavimo tarnyba), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“), ir galutinę bausmę S. S. paskirti 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą bei atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. S. išteisinimo, nuteisė jį pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“) 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda, subendrino šią bausmę su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, bei paskyrė galutinę bausmę, tačiau nesubendrino bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“), todėl pažeidė BK 63 straipsnio 1 dalį, taigi netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniu skundu S. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą lygybės ir viešumos sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas; taip pat nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai ignoravo ir neįvertino esminių BPK 167 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų, padarytų pradedant ikiteisminį tyrimą. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarymo tyrimas buvo pradėtas ir vyko neteisėtai, nes nebuvo prokuroro reikalavimo, nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo; dėl to buvo pažeista asmens teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija.

Procesinio veiksmo – prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimą, nustatytą BPK 167 straipsnio 2 dalyje (skirtingai nei BPK 166 straipsnyje numatytas procedūras), detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu „Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžių patvirtinimo“ nustatyti baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžiai (tarp jų – ir reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą), o tos pačios dienos generalinio prokuroro įsakymu „Dėl naujojo BPK 169 ir 171 straipsnių taikymo“ nustatytas rezoliucijos, priimant sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, turinys, pagal kuriuos tokiu atveju galimas tik vienintelis procesinis dokumentas – prokuroro reikalavimas; BPK nenumato galimybės pakeisti šį procesinį dokumentą kitu.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl prokuroro valios pradėti ikiteisminį tyrimą išreiškimo formos ir turinio priimant nutarimą (BPK 30 straipsnis) yra neteisėtos bei nepagrįstos, iškraipančios BPK 167 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras, be nutarimo ar kaltinamojo akto, baudžiamajame procese surašo ir įvairius kitus procesinius dokumentus (pvz., pareiškimus – BPK 73 straipsnio 1 dalis, skundus – BPK 65 straipsnio 1 dalis, prašymus – BPK 132 straipsnio 2 dalis, pavedimus – BPK 155 straipsnio 4 dalis, pranešimus – BK 161 straipsnis, nurodymus – BK 170 straipsnio 3 dalis, įspėjimus – BPK 177 straipsnis). Prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip procesinis dokumentas, negali būti kitoks, nei nurodyta BPK 167 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Tai reiškia, kad 2007 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Valantino ir 2007 m. spalio 25 d. Generalinės prokuratūros ONKTD prokuroro M. Dūdos nutarimai pradėti ikiteisminį tyrimą yra niekiniai, o tyrimas pradėtas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką.

Kasatorius pažymi, kad, siekdamas pateisinti neteisėtą ikiteisminį tyrimą, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vadovavosi kasacinėmis nutartimis, nes viena jų – Nr. 2K-624/2007 – priimta dėl BK 214 straipsnyje numatytos veikos, neįtrauktos į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų sąrašą, taigi prokuroro reikalavimas nebuvo reikalingas, o kasacinė nutartis Nr. 2K-375/2008 priimta dėl BPK 409 straipsnio, o ne BPK 167 straipsnio 2 dalies reikalavimų įgyvendinimo.

Pasak kasatoriaus, generalinio prokuroro A. Valantino 2007 m. spalio 18 d. nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą neteisėtas ir dėl to, kad priimtas remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos dviem 2007 m. rugsėjo 13 d. protokolais (juose užfiksuoti P. J. pokalbiai) apie techninių priemonių naudojimo specialia tvarka metu gautos informacijos slaptą kontrolę (su žymomis apie išslaptinimą pagal 2007 m. spalio 5 ir 9 d. aktus), kurie surašyti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 17 straipsnio reikalavimus, galimai nurodant neteisingus duomenis ir neskirtus baudžiamajam procesui. Generaliniam prokurorui pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) medžiaga taip pat buvo išslaptinta ne įstatymo nustatyta tvarka, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – VTPĮ) 13 straipsnį sprendimus dėl išslaptinimo priima paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaryta nuolatinė specialioji ekspertų komisija, o Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 96 straipsnyje nustatyta įslaptintų dokumentų rengėjo sprendimo forma – aktas. Tuo tarpu minėtą įslaptintą medžiagą (Klaipėdos apskrities VMI 2007 m. rugpjūčio 7 d. pateiktą STT Klaipėdos valdybai) 2007 m. spalio 4 d. išslaptino ne VMI, o STT. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog teisėtu būdu atliekamos slaptos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauta informacija, ją nusprendus panaudoti baudžiamajame procese, pirmiausia užfiksuojama protokole ir tik po to ši informacija ir protokolas išslaptinami, o ne atvirkščiai, neatitinka OVĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes protokolas rašomas priėmus sprendimą dėl informacijos išslaptinimo ir panaudojimo baudžiamajame procese.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, savo išvadas grindė deklaratyviais teiginiais, iškraipydamas įstatymą, todėl padarė esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 10 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, suvaržė jo teisę į gynybą.

Neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatytų garantijų ir apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad teismas „nemato prasmės dar kartą detaliai analizuoti skundžiamame nuosprendyje aptartus atskirus įrodymus, jų patikimumą ir įrodomąją vertę, juos lyginant tarpusavyje ir visumos kontekste“. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus ir pateikti dėl jų motyvuotą sprendimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-18/2004) bei ištaisyti apskųsto nuosprendžio trūkumus.

Kasatoriaus įsitikinimu, neatitinka įstatymų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados nenagrinėjant ar atmetant jo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų, susijusių su bylos duomenų išslaptinimu, slaptos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos panaudojimu baudžiamajame procese ir jos, kaip įrodymo, vertinimu, ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindimu bei teismui darytu spaudimu pradedant tyrimą prieš kitus Panevėžio apygardos teismo teisėjus, taip pat kasatoriaus baudžiamuoju persekiojimu už jo principingą poziciją ir susiklosčiusių darbinių santykių su STT pareigūnu L. K. (S. S. iniciatyva iškeldinto iš tarnybinio buto) arba dėl buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo draugiškų ryšių su teismo pirmininku. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad apeliacinio skundo teiginiai grindžiami išsamiais argumentais ir BPK, OVĮ, VTPĮ nuostatomis, kurios yra imperatyvios, neleidžiančios įsakmiai apibrėžtą proceso veiksmą pakeisti ar įvardyti įstatyme nenurodytu veiksmu.

Kasatoriaus manymu, neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad OVĮ numatytų procedūrų reglamentavimo neišsamumą galima pateisinti logika ir BPK 1 ir 2 straipsniuose įtvirtintu proceso greitumo principu (jis OVĮ neįtvirtintas). Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nepateisina apeliacinių skundų išnagrinėjimo remiantis deklaratyviais ar abstrakčiais motyvais, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-592/2004).

Kasatorius nurodo, kad atsakydamas į apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo bei argumentus dėl bylos duomenų gavimo, pateikimo ir panaudojimo, apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik tiek, kad šis klausimas buvo išspręstas 2009 m. birželio 16 d. teismo nutartimi, tačiau tokia nutartis neužkerta kelio ginčyti tyrimo pradėjimo teisėtumą apeliacine tvarka. Nemotyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apeliacinio skundo teiginiai apie poveikį ikiteisminiam tyrimui ir teismui nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nes 2008 m. kovo 14 d. nuteistojo pateiktame nušalinime prokurorui M. Dūdai ir 2008 m. gegužės 8 d pateikto prašymo prijungti pridedamus dokumentus prieduose jis pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, o jas tirti privalo ne kaltinamas asmuo.

Toliau kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas jo teisę į gynybą, išplėtė kaltinimo, pagal kurį jis buvo nuteistas, ribas (veika dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. vasario 2 d. ir 2007 m. birželio 7 d. suteiktų maitinimo paslaugų). Konstatavęs, kad byloje iš tiesų nėra patikimų duomenų, jog S. S. su svečiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi būtent 2007 m. birželio 7 d., apeliacinės instancijos teismas nusprendė patikslinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nustatydamas, jog svečių maitinimo paslaugos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktos ne 2007 m. birželio 7 d., o laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 iki 11 d.

Kasatorius pažymi, kad įtvirtindamas teisės į gynybą garantijas įstatymas nustato, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis); prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis apeliacinės instancijos teisme įstatymu iš viso nenustatytas. Kasatorius neabejoja, kad svečių maitinimo paslaugų suteikimas vieną dieną (2007 m. birželio 7 d.) ir penkias dienas (2007 m. birželio 7–11 d.) reiškia iš esmės skirtingas, o ne tapačias aplinkybes (laiko, konkrečių svečių bei vietos požiūriu). Šiuo aspektu kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį Nr. 2K-602/2005, kurioje išaiškinta, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama, priešingu atveju būtų pažeidžiamas reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs apeliantų teisumą dėl vaišių laiko ir vietos, priėmė ne sprendimą juos išteisinti, o neteisėtai išplėtė kaltinimo ribas, patvirtina teismo šališkumą, pasireiškusį kaltinimo pozicijos palaikymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir kad visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad S. S. telefoninių pokalbių ir susitikimų metu įkalbėjo K. S. apmokėti sąskaitą, nors baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tokių pokalbių buvimą. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad apie po koordinacinio pasitarimo 2007 m. birželio 7 d. vykusias vaišes patvirtino liudytojai, tačiau tokia teismo išvada šališka, nes visi liudytojai parodė priešingai – kad jokių vaišių nebuvo.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. birželio 11 d. sąskaitą–faktūrą už 2007 m. birželio 7 d. suteiktas svečių maitinimo paslaugas, jos buvo siejamos su (duomenys neskelbtini) prokuratūroje vykusiu koordinaciniu pasitarimu, vaišinant dalyvius prokuratūros patalpose. Tačiau kasatorius pažymi, kad jis nebuvo kaltinamas tuo, jog užsakė UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikti svečių maitinimo paslaugas ir jas gavo ne 2007 m. birželio 7 d.

Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktų paslaugų, susiejant jas su prokuratūros koordinaciniu pasitarimu, vykusiu 2007 m. vasario 2 d., pagrįsta prielaidomis; tiek P. J., tiek liudytojų parodymai buvo ignoruojami, o apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių išsamiai netyrė ir esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimų vertindami bylos įrodymus.

Kasatoriaus manymu, iš esmės visų asmenų, tiesiogiai dalyvavusių įvykiuose, parodymus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nuosprendį grindė prielaidomis bei įrodymais, kurie iš tiesų nepaneigia šių asmenų parodymų, o įrodymų teisėtumo klausimo net nesvarstė. Nuosprendžio išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo pareigūnui (ne teismui) duotais liudytojo Z. M., K. J., kasatoriaus, nuteistųjų P. J. ir A. S. parodymais (nuosprendžio 6, 8, 9, 15 lapai). Toks įrodinėjimas yra neteisėtas, neatitinka BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, o yra reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-337/2005). Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų, o abejones vertino ne nuteistojo, bet kaltinimo naudai, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, bet ir bylos aplinkybes interpretavo šališkai jas vertindamas kaltinimo naudai.

Apkaltinamasis nuosprendis motyvuojamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams prieštaraujančiais parodymų patikimumo vertinimo kriterijais – atsižvelgta į asmenų tarpusavio ryšius (giminystę, pažintį). Kita vertus, teismas visiškai ignoravo, kad visų kaltinamųjų, liudytojų parodymus patvirtina kiti įrodymai. Pasak kasatoriaus, priešingai nei pripažino teismai, visų nuteistųjų parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir tik neesmingai skyrėsi, o to priežastis – praėjęs ilgas laikas nuo įvykių.

Vertinant S. S. telefoninius pokalbius su A. S., P. J. ir K. S., neatsižvelgta į šių pokalbių nepakankamą informatyvumą. Be to, pokalbių nekonkretumą taip pat lėmė praėjęs laikas. Kasatoriaus manymu, teismas be pagrindo pripažino įrodymais tokius prielaidų pobūdžio duomenis.

Toliau kasaciniame skunde aptariamas įrodymų vertinimas dėl atskirų nusikalstamų veikų.

Pasak kasatoriaus S. S., jokiais kitais įrodymais nepaneigti liudytojų D. G., E. S.- J. parodymai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos už maitinimą buvo išrašomos, kasos aparato čekis išduodamas tą pačią dieną, kai būdavo suteikiamos paslaugos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyti patikimi įrodymai, paneigiantys S. S. ir A. S. paaiškinimus, kad telefonas „Nokia N95“ kasatoriui buvo suteiktas laikinai naudotis. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl telefono „Nokia N95“ įgijimo pagrindė iš esmės per ilgu laiko tarpu, skirtu telefonui, kuris buvo suteiktas kasatoriui, išbandyti, tačiau laiko trukmė, kuri šiuo atveju yra neilga, nėra vienintelis ir pakankamas argumentas, paneigiantis laikiną telefono naudojimą.

Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su apmokėjimu už automobilio „Hyundai Tucson“ remontą, teismas nustatė A. S. ir A. B. parodymų esminius prieštaravimus ir padarė vienareikšmišką išvadą, kad D. D. automobilis buvo sugadintas ne S. S., A. S. bei asmens, kurio byla išskirta, nurodytomis aplinkybėmis. Kasatoriaus požiūriu, tai rodo teismo išvadas esant abejotinomis.

Teismai ignoravo A. S. ir A. B. nuoseklius parodymus, kad jis (S. S.) niekada jų neprašė apmokėti už automobilio „Hyundai Tucson“ remontą, jog jie tai padarė dėl to, kad patys automobilį sugadino. Taip pat buvo ignoruojamas faktas, kad mobiliojo ryšio operatorius atsakydamas į prokuratūros paklausimą atsiuntė duomenis apie A. S. nepriklausantį telefoną ir kad A. S. parodė, jog automobilio sugadinimo metu neturėjo telefono.

Nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad S. S. telefoninių pokalbių ir susitikimų metu įkalbėjo A. B. apmokėti už automobilio remontą, nes baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tokių pokalbių buvimą. Apeliacinio teismo išvada, kad nei S. S., nei A. S., nei A. B. nebuvo automobilio sugadinimo metu, visiškai nelogiška ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

Kasatoriaus manymu, nuosprendyje padarytos išvados, kad draugiškų santykių tarp kasatoriaus ir P. J. „buvimas šiuo atveju ir įgalino S. S., piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, kurstyti P. J. iššvaistyti svetimą turtą“, kad pagal gyvenimo realijas gerų santykių „buvimas ir yra būtinoji sąlyga kurstytojui prašyti savo artimo pažįstamo atlikti neteisėtus veiksmus“, yra tendencingos.

Argumentuodamas netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi) S. S. nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog kaltinime nurodytais atvejais jo bendravimą su P. J., A. S., K. S. ir A. B. bei jų elgesį nulėmė jo (kasatoriaus) tarnybinė padėtis, be to, bendrauta buvo klausimais, nesusijusiais su tarnybine veikla. Byloje neginčytinai nustatyta, kad su A. S., K. S. kasatorius pažįstamas kelis dešimtmečius, apie 16 metų jis pažįsta P. J. ir A. B. Pasak S. S., jis su šiais asmenimis bendravo ne kaip prokuroras, o kaip eilinis pilietis; jų tarpusavio santykiai nebuvo saistomi tarnybinės padėties; jie buvo paremti bendrais pomėgiais (medžiokle, žvejyba); jie vadino vienas kitą tik vardais, sveikindavo įvairiomis progomis.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad S. S. prisistatinėti prokuroru nereikėjo, nes visi tai žinojo, kad valstybės autoritetas visą laiką nukenčia, kai valstybės tarnautojas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, neturi nieko bendra su kasatoriaus ir jo draugų santykiais bei šia byla. Tokiu atveju tektų konstatuoti, kad prokuroras ar kitas pareigūnas negali turėti nei draugų, nei giminių.

Kasatorius S. S. tvirtina, kad jis nepažemino prokuroro vardo, nediskreditavo prokuratūros institucijos, nesumenkino jos prestižo, todėl visiškai nepagrįstai konstatuota, jog jis paskleidė tarp visuomenės narių supratimą bei tikėjimą, kad tarnyba piktnaudžiauja ne tik jis, bet ir kiti prokurorai, teisėsaugos institucijų vadovai, o dėl to suformuluota prielaida, kad padaryta didelė žala valstybei. Taip pat kasatorius nurodo nekurstęs konkrečių asmenų iššvaistyti svetimą turtą. Taigi jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorius pažymi, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašė paskirti jam galutinę bausmę 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, galutinę bausmę paskyrė 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams. Taigi teismas peržengė prokuroro apeliacinio skundo ribas, nes pasunkino jo (S. S.) procesinę padėtį, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalį bei rodydamas aiškų šališkumą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodė pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus ir BK bendrosios dalies normų netinkamą taikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš esmės nenagrinėjo jo apeliacinio skundo. Šis teismas taip pat pažeidė BPK 324 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes, išaiškėjus naujoms aplinkybėms (kurios nebuvo nustatytos ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme), nesiėmė BPK numatytų priemonių joms patikrinti, neaptarė savo nuosprendyje.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai vadovavosi ne išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, bet prielaidomis, todėl nuosprendžiai nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo, 2009 m. spalio 20 d. plenarinės sesijos nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, nuostatų, keliamų nuosprendžio turiniui, bei EŽTT konstatuoto reikalavimo abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė iš esmės pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir prokuroro baigiamąja kalba. Apeliacinio teismo išvados neargumentuotos, šališkos, liudytojų parodymai iškraipyti.

Kasatorius nurodo, kad, duodamas parodymus dėl apmokėjimo už automobilio „Hyundai Tucson“ remontą, nuosekliai neigė kaltinime inkriminuotas aplinkybes ir paaiškino, kodėl organizavo apmokėjimą. Pirmosios instancijos teismas prieštaravimus tarp jo, S. S. ir A. B. parodymų (iš tiesų sutampančius dėl svarbių aplinkybių, todėl neesminius) nepagrįstai vertino kaip tarpusavio susitarimą meluoti ir esą patvirtinančius kaltę. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju padarė prieštaringas išvadas – viena vertus, pripažino, jog kasatorius ir kiti nuteistieji nemeluoja dėl automobilio sugadinimo aplinkybių (todėl turėjo išteisinti), tačiau patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis, sukurstytas S. S., iššvaistė svetimą turtą (nuosprendžio 15 lapas). Tokios teismų išvados yra šališkos, jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos, jomis ignoruojami akivaizdūs faktai bei iškraipomi duoti parodymai. Be to, kasatorius pažymi, kad jo, nuteistojo S. S. ir A. B. parodymų skirtumai dėl kai kurių neesminių detalių (automobilio markės ir kt.) logiškai paaiškinami praėjusiu laiko tarpu (metams po įvykio) bei tuo, kad šiuo automobiliu jis ir A. B. važiavo pirmą kartą.

Nuteistasis A. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė jo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242 straipsnį, 301 straipsnio 1 dalį, tiesiogiai neišnagrinėjo ir nepatikrino bylai reikšmingų A. B. parodymų, tačiau nuosprendyje rėmėsi jo telefoninių pokalbių įrašais. Atsižvelgiant į šio asmens parodymus ikiteisminio tyrimo metu (dėl automobilio pavarų dėžės, lankymosi S. S. namuose), kyla abejonių, ar apklausos protokolas nesuklastotas, t. y. ar teisingai užrašyti lietuvių kalbos nemokančio A. B. parodymai; šios abejonės galėjo būti pašalintos tik apklausus jį teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šališkai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo teisę perskaityti A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neprivalėjo jo apklausti. A. S. teigimu, nebuvo nė vienos priežasties, dėl kurios teismas nebūtų galėjęs iškviesti A. B. į teisiamąjį posėdį ir jį apklausti (perskaityti parodymus galima tik esant BPK 276 straipsnyje nustatytoms sąlygoms). Apeliacinio teismo šališkumą ir įrodymų ignoravimą patvirtina ir tai, kad teismas nurodė, jog A. B., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, negalėjo prisiminti jokių bylai reikšmingų aplinkybių; kasatoriaus teigimu, yra priešingai – A. B. davė svarbius bylai parodymus apie įvykio aplinkybes (kad mašiną, kuri įklimpo, vairavo jis, kad S. S. niekada neprašė apmokėti už mašinos remontą, o tai padaręs dėl to, jog pats ją sugadino, ir kt.).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra užfiksuota jokių A. B. ir S. S. telefoninių pokalbių ar susitikimų iki ikiteisminio tyrimo pradžios, iš kurių būtų galima spręsti, jog S. S. sukurstė A. B. iššvaistyti bendrovės lėšas, o vieno iš telefoninių pokalbių metu A. B. teigia buvęs S. S. namuose (priešingai nei užfiksuota minėtos apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, protokole).

Kasatorius nesutinka su šališka teismų išvada, kad iš jo (A. S.) ir S. S. pokalbių (T. 1, b. l. 70-74) aiškiai matyti, jog S. S. įkalbinėjo kasatorių, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėtų sąskaitą už automobilio remontą. A. S. tvirtina, kad jų pokalbiuose jokio įkalbinėjimo nėra, o dar vėlesni pokalbiai tik patvirtina, jog S. S. nežinojo, kas apmokės sąskaitą.

Kasatorius nurodo, kad teismų išvados dėl jo kaltės, be kita ko, grindžiamos aplinkybe, esą įvykio metu (automobiliui įklimpus) kasatoriui priklausantis mobiliojo ryšio telefonas veikė ne S. S. gyvenamosios vietos zonoje. Tačiau prieš bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad „Omnitel“ operatoriaus pateikti duomenys dėl šios aplinkybės to nepatvirtina, nes pateikta informacija apie kasatoriui nepriklausantį abonentą (T. 1, b. l. 113-117); apeliacinės instancijos teismas tai ignoravo ir rėmėsi duomenimis, nesusijusiais su nagrinėjama byla. Teismai padarė prielaidą, kad įvykio metu A. S. turėjo savo telefoną, nors jis parodė, jog telefoną buvo palikęs savo automobilyje, kuriuo naudojasi ir jo žmona. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 287 straipsniu, o apeliacinės instancijos teismas – BPK 324 straipsnio 7 dalimi, galėjo įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą patikrinti šias aplinkybes.

Kasatorius A. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl slapto prokuratūroje daryto pokalbio įrašo teisėtumo, šališkai aiškino BPK 158 straipsnio taikymą. Teismas nepagrįstai rėmėsi generalinio prokuroro rekomendacijomis dėl BPK 158 straipsnio taikymo, nes generaliniam prokurorui nesuteikta įstatymų aiškinimo teisė. Kasatoriaus nuomone, pagal BPK 158 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnai, neatskleisdami savo tapatybės, tiriant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leidus, galėtų atlikti BPK 159 straipsnyje numatytus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nes BPK 159 straipsnyje nurodyta, jog tokius veiksmus gali atlikti tik asmenys, kuriems siūloma padaryti nusikaltimus. Apeliacinio teismo motyvai, kad BPK nenumato kito pagrindo slapta daryti garso ir vaizdo įrašus, nepagrįsti BPK normomis, nes BPK 160 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaizdo ir garso įrašų darymo galimybė bei tvarka. Slaptas garso ar vaizdo įrašų darymas reiškia sekimą, bet dėl šios prievartos priemonės taikymo būtina atskira teisėjo nutartis. Tokia galimybė numatyta ir OVĮ, bet šiuo įstatymu irgi nesivadovauta. Taigi kasatorius teigia, kad slaptas įrašas, kuriuo rėmėsi teismai, buvo padarytas neteisėtai.

Taip pat skunde ginčijamos, vadinant prielaidomis, ir teismo išvados, kad A. S. veikė ne bendrovės interesais, kad melavo bendrovės akcininkams ir veikė be jų sutikimo. Nuteistasis tvirtina, kad vykdamas automobiliu į žvejybą turėjo tikslą pabendrauti su verslo partneriu A. B., o byloje esantis 2008 m. kovo 28 d. bendrovės savininkų raštas patvirtina jų sutikimą (leidimą) pagal A. S. prašymą bendrovės lėšomis apmokėti automobilio remonto išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas šį bylos dokumentą ignoravo, tiek prokuroras, tiek teismas, iškilus abejonėms, privalėjo šias aplinkybes išsiaiškinti, pavesdami ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui jas patikrinti apklausiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus.

Nepagrįsti ir šališki teismų motyvai, kad teisės disponuoti uždarosios akcinės bendrovės turtu neturi nei akcininkai, nei bendrovės valdymo organas ar jo narys, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą uždaroji akcinė bendrovė yra privati įmonė, todėl jos savininkai yra bendrovės akcininkai. UAB „(duomenys neskelbtini)” įstatuose įtvirtinta, kad akcininkai visiškai disponuoja bendrove ir jos turtu (Įstatų 6 dalis, 9 dalies 70 straipsnis). UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos kasatoriui, kaip akcinės bendrovės direktoriaus pavaduotojui, nebuvo patikėtos ir nebuvo jo žinioje. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)” savininkai (du akcininkai), kuriems priklausė visos akcijos, galėjo disponuoti buvusiomis jų žinioje lėšomis, todėl turėjo teisę priimti sprendimą leisti kasatoriui apmokėti už automobilio remontą. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus veiksmai (vykdant šį teisėtą sprendimą) nepagrįstai įvertinti kaip svetimo turto iššvaistymas.

A. S. teigia, kad jo veiksmuose nėra nė vieno BK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio. Jis nėra šio nusikaltimo subjektas, jo veiksmuose nebuvo tyčios iššvaistyti svetimą turtą ir jis savo veiksmais nepadarė įmonei žalos, todėl baudžiamasis procesas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo būti nutrauktas. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar jo (A. S.) veiksmuose yra BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis, nepasisakė dėl jo tyčios padaryti šią veiką.

Toliau kasatorius skunde kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl telefono „Nokia N95“ iššvaistymo. Kasatorius teigia, kad ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis yra prieštaringa ir pagrįsta prielaidomis. A. S. manymu, teismas šališkai ir neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimus dėl turto vertės nustatymo, nes šis nutarimas liečia tik vagystės ir plėšimo, o ne iššvaistymo atvejus.

Kasatorius pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ daug metų yra nuolatinė UAB „Omnitel“ klientė, todėl UAB „Omnitel“ kaip paskatinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ davė telefoną „Nokia N95“ (be jokios sutarties ir papildomų prievolių). Dėl šios priežasties bendrovės buhalterijoje telefonas, kaip neturintis vertės, nebuvo apskaitytas; tokie telefonai dalijami savo nuožiūra. Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasatoriaus parodymus, kad jis mobiliojo ryšio telefoną S. S. perdavė tik pabandyti; tą patį patvirtino S. S. Kadangi telefonas S. S. netiko, panaudos sutartis nebuvo sudaryta, tai kasatorius jį atsiėmė dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir, prokurorui paprašius, pats jį pateikė.

A. S. teigia, kad apskritai nebuvo nusikalstamo įvykio ir jo veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymių, todėl, vadovaujantis BK 2 straipsniu, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byla nutrauktina.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas neteisėtai, pažeidžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą. A. S. kasaciniame skunde išdėstomi analogiški argumentai kaip ir S. S. bei kitų nuteistųjų kasaciniuose skunduose dėl prokurorų nutarimų pradėti ikiteisminius tyrimus neatitikimo BPK nuostatoms, todėl laikant, kad nebuvo prokuroro reikalavimo arba nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, kuris BPK 167 straipsnio prasme būtų pagrindas ikiteisminio tyrimo pradžiai. Be to, kasatorius A. S. nurodo, kad byloje buvo konstatuota, jog visuomeninę reikšmę turi S. S. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, t. y. ne jo veika (kuria apkaltintas, nors nepadaręs). Kasatorius pabrėžia, kad tarp jo ir S. S. nebuvo jokių tarnybinių santykių (jų santykiai, besitęsiantys dvidešimt metų, pagrįsti tik draugyste), pastarasis niekada nekurstė iššvaistyti svetimą turtą; jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl bendrininkavimo su S. S. (BK 24 straipsnis), šiam piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, taigi su šia veika jis (A. S.) nesusijęs, o BK (kasatorius nurodo BPK) 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę jo teisę į gynybą bei sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį; taip pat nebuvo užtikrintos teisingo, nepriklausomo ir nešališko teismo garantijos, įtvirtintos EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje; neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 straipsnio 1 dalis), nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), apie kurių turinį pabrėžiama EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.

Kasatorius nurodo iš esmės tokius pačius, kaip ir S. S. savo kasaciniame skunde, argumentus dėl esminių BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių bei 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimų, neteisėtai (nesant prokuroro reikalavimo, nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo) pagal generalinio prokuroro A. Valantino 2007 m. spalio 18 d. nutarimą pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo; taip pat akcentuojamas teismų šališkumas, neteisingas teisės normų aiškinimas vertinant šiuos BPK reikalavimų pažeidimus.

Be to, kasatorius nurodo, kad pagal BK 184 straipsnio 1 dalį prokuroras negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo dar ir dėl to, jog paties P. J. veiksmai neturėjo jokios visuomeninės reikšmės (BPK 167 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro pareikštą ieškinį, nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinių interesų gynimas, bendrovės akcijų savininkams to nereikalaujant, nėra viešojo intereso gynimas, taigi pripažino, jog prokuratūra neturi teisės kištis į bendrovės akcininkų civilinius–teisinius santykius.

Kasatorius pažymi, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš savininkų, valdantis 60 proc. bendrovės akcijų, taip pat valdybos pirmininkas, todėl jo veiksmus, apmokant už UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas maitinimo paslaugas bendrovės verslo partneriams, galima vertinti tik kaip neturinčius visuomeninės reikšmės civilinius–teisinius santykius, kurie negalėjo būti pripažinti įmonės turto iššvaistymu, o S. S., su kuriuo palaikė tik draugiškus, bet ne tarnybinius santykius, niekada nekurstė tai padaryti. Visų šių aplinkybių ignoravimas patvirtina, kad teismai buvo šališki ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia nepadaręs jokios nusikalstamos veikos, jo veiksmuose nėra BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir jokio nusikalstamo įvykio; jis turėjo teisę įmonės lėšomis apmokėti išlaidas, patirtas susutikimo su verslo partneriais metu.

Kasatorius P. J. tvirtina, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimus. P. J. skunde nurodomi argumentai dėl nuosprendyje pateiktų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkančių įrodymų patikimumo vertinimo kriterijų, susijusių su nuteistųjų ir kitų asmenų (K. J., D. G., E. Š. – J.) tarpusavio santykiais – giminyste, pažintimi. Kritikuodamas teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo, kasatorius teigia, kad jokiais įrodymais nepaneigti liudytojų D. G., E. Š.–J. parodymai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų ir kasos aparato čekio išdavimą paslaugų suteikimo dieną. Taip pat teismai neteisingai vertino koordinacinio pasitarimo dalyvių parodymus, kad po šio pasitarimo 2007 m. vasario 2 d. jokių didelių vaišių nebuvo ir jos galėjo kainuoti tik apie 100–200 Lt. Teismai nepateikė jokių motyvų, kodėl nesirėmė 2007 m. vasario 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita–faktūra, kasos aparato čekiu ir prekių išdavimo kasos aparato kontroline juosta, t. y. įrodymais, kurie neginčytinai patvirtina, kad 2007 m. vasario 2 d. prokuratūros koordinacinis pasitarimas nesusijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ P. J. suteiktomis paslaugomis 2007 m. vasario 5 d.

Pasak kasatoriaus P. J., teismai neteisingai ir šališkai vertino jo ir S. S. 2007 m. liepos 5 d. telefoninio pokalbio įrašą, nes skambino ir kreipėsi su prašymu ne S. S., o kasatorius; šis pokalbis tik patvirtina kasatoriaus parodymų teisingumą.

Kasaciniame skunde P. J. cituoja savo parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, pažymi, kad jo, nuteistojo S. S. parodymus teismai atmetė taip pat kaip ir apie dvidešimties liudytojų parodymus bei neginčijamą įrodomąją vertę turinčius oficialius dokumentus, tuo tarpu rėmėsi vien telefoninių pokalbių įrašais, kurie jokios įrodomosios vertės neturi, tik patvirtina kasatoriaus ir S. S. nekaltumą. Iš esmės visų asmenų parodymus, dokumentinius įrodymus, kurie nenaudingi kaltinimui, teismai atmetė kaip nepagrįstus, o nuosprendį grindė prielaidomis bei įrodymais, kurie, kasatoriaus nuomone, nepaneigia nuteistųjų ir liudytojų parodymų; kai kurių įrodymų teisėtumas net nesvarstytas. Teismai tinkamai neįvertino svarbių bylai aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų, buvo šališki, todėl esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo, kasacinių nutarčių (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009), EŽTT praktiką dėl visapusiško ir nešališko bylų nagrinėjimo, draudimo remtis prielaidomis ir abejonių vertinimo kaltinamojo naudai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad neteisėtai, pažeidžiant 276 straipsnio 1, 4 dalis, nuosprendžiuose teismai rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais liudytojų, kasatoriaus, nuteistojo S. S. parodymais, kurie gali būti reikšmingi tik tikrinant ar vertinant kitus įrodymus.

Kasatorius P. J. skunde pažymi, kad apeliaciniame tvarka neapskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nes nesitikėjo būti išteisintas, manydamas, jog vyksta susidorojimas su S. S.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas bei padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius pažymi, kad savo apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 20 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, BK 14 straipsnį ir 15 straipsnio 1, 2 dalis. Taip pat jis nurodė, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, kad teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas, padarytos išvados nepagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinio skundo iš esmės visiškai nenagrinėjo, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, todėl pažeidė ne tik nurodytas normas, bet ir BPK 320 straipsnio nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš esmės perrašyti visi motyvai iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei prokuroro baigiamosios kalbos.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai nuosprendžius grindė ne išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, bet prielaidomis, buvo šališki, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktiką dėl visapusiško ir nešališko bylų nagrinėjimo, draudimo remtis prielaidomis, visų abejonių vertinimo kaltinamojo naudai. Kasatorius, pasisakydamas dėl jo ir S. S. parodymų vertinimo, teigia, kad teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog, 2007 m. spalio 23 d. apklausiant S. S. kaip įtariamąjį, šiam nebuvo pareikšti jokie įtarimai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. birželio 11 d. sąskaitos apmokėjimo, todėl jis išsamiai ir neparodė apie vaišinimosi „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes. Teismai ignoravo kasatoriaus ir S. S. paaiškinimus, kad neįmanoma detaliai prisiminti visų aplinkybių praėjus tiek daug laiko nuo įvykių, juolab kad buvo vartojami alkoholiniai gėrimai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas S. S. parodymus apie tai, kad maitinimosi paslaugomis „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi jis su savo draugais prokurorais, padarė prielaidą esą kasatorius vaišėse nedalyvavo, todėl neturėjo jokios pareigos apmokėti jų išlaidų. Tačiau kasatorius pažymi, kad jis nuosekliai tvirtino dalyvavęs 2007 m. birželio 11 d. vykusiose vaišėse su S. S. ir jo svečiais; tą patvirtino ir S. S. Be to, S. S., apklausiamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pasakė vieno iš buvusių Generalinės prokuratūros pareigūno pavardę ir pareigas; šią aplinkybę teismas galėjo patikrinti BPK 324 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka arba vadovaudamasis BPK 326 straipsniu panaikindamas nuosprendį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta apie vaišes vykusias kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ (iš tiesų nuosprendyje nurodyta, kad vaišės vyko prokuratūros patalpose po koordinacinio pasitarimo), patvirtina, jog teismas apeliacinių skundų iki galo netyrė ir bylos nepatikrino.

Ginčydamas teismų išvadas dėl telefoninių pokalbių vertinimo, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo konstatuoti, jog byloje nėra užfiksuota jokių S. S. ir kasatoriaus telefoninių ar kitokių pokalbių, vykusių iki 2007 m. spalio 22 d., iš kurių būtų galima teigti, jog S. S., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, kurstė K. S. iššvaistyti svetimą turtą. Teismai rėmėsi 2007 m. spalio 22 d. pokalbiu, kuris vyko praėjus beveik penkiems mėnesiams po vaišinimosi 2007 m. birželio 11 d. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Be to, iš šio telefoninio pokalbio išklotinės (T. 1, b. l. 158, 159) aišku tik tiek, kad S. S. skambino K. S. ir priminė, jog šis skolingas, tačiau apie vaišinimosi kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes nebuvo kalbama. Kasatorius pabrėžia, kad vien remiantis šiuo S. S. skambučiu 2007 m. spalio 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kasatorius tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų susirinkime jis sakė tiesą, t. y. jog sąskaitą prašė apmokėti S. S., tačiau prašymo detalių neaiškino, todėl nėra jokių prieštaravimų jo parodymuose.

Kasatorius, argumentuodamas tai, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymių, nurodo neturėjęs tyčios iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nes žinojo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktas apmokėjimas už vaišes kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ bus buhalteriškai apskaitytas kaip jo skola įmonei. Tai esą rodo ir kasatoriaus veiksmai – po kelių dienų jis paprašė buhalterės išskaičiuoti sąskaitoje nurodytą sumą iš jam priklausančių dividendų. Tai reiškia, kad jokia žala bendrovei nebuvo padaryta (ir tokių padarinių nekilo). Tą patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga – išrašai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinio bendrųjų operacijų žurnalo, kur sąskaitos apmokėjimas pažymėtas kaip kasatoriaus skola bendrovei (T 7, b. 1. 176). Be to, įrašo data – 2007 m. spalio 5 d., o ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio buvo pradėtas tik 2007 m. spalio 25 d., todėl teismų nurodyti motyvai, kad skolos išskaičiavimą reikia traktuoti tik kaip savanorišką žalos atlyginimą, neturi jokio pagrindo. Kita vertus, visa skolos suma buvo išskaičiuota iš kasatoriaus dividendų už 2007 metus; dėl jo (K. S.) skolos bendrovei gali kilti civiliniai–teisiniai santykiai. Taigi jokio nusikaltimo požymių nėra.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas svečių maitinimo paslaugų suteikimo „(duomenys neskelbtini)“ laiką (nurodant laikotarpį nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. birželio 11 d.), padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias, įrodymais nepatvirtintas išvadas, be to, pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas (nes nustatė iš esmės kitas (naujas) nei nurodyta kaltinime aplinkybes) ir taip pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą. Be to, pasak nuteistojo K. S., tokios teismo išvados rodo jo šališkumą, įrodymų turinio nepaisymą ar nežinojimą ir kartu bylos nepatikrinimą pagal pateiktus apeliacinius skundus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).

Kiti K. S. kasacinio skundo argumentai, susiję su BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 2 dalies pažeidimais, neteisėtai pradedant ikiteisminį tyrimą (pagal BK 184 straipsnio 1 dalį), bei jų vertinimu, analogiški nurodytiems S. S. kasaciniame skunde (jie išdėstyti šioje kasacinėje nutartyje), taip pat kitų nuteistųjų kasacinių skundų teiginiams.

Nuteistojo S. S. kasacinis skundas dėl jo nuteisimo – atmestinas, o skundo dalis, kur ginčijamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl bausmės – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo – tenkintinas. Nuteistųjų A. S., P. J. ir K. S. kasaciniai skundai atmestini. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistųjų S. S., A. S., P. J. ir K. S. kasacinių skundų nagrinėjimo dalyko

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius (ir nutartis), dėl kurių paduoti skundai, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodoma apie Europos žmogaus teisių konvencijos (6 straipsnio 1 dalis), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (31 straipsnio 2 dalis) bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pat kad būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo. Šių bendrųjų nuostatų įgyvendinimas užtikrinamas per konkrečias BPK normas, kurių taikymas ir yra tikrinamas. Antra, nemaža kasacinių skundų dalis argumentuojama bendro pobūdžio teiginiais arba tuo, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo kasatoriai pripažinti kaltais, – neįrodytos, kad įrodymai turėjo būti vertinami kitaip, pateikiamas savas įrodymų vertinimas ir nurodoma, kokios faktinės aplinkybės turėjo būti nustatytos (t. y. priešingai, nei tai padarė teismai). Tačiau įrodymų tyrimas bei vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Taigi teisėjų kolegija nagrinėja tuos konkrečius teisinius kasacinių skundų argumentus, kurie susiję su BPK normų taikymu pagrindžiant nuosprendžius, vertinant bylos įrodymus, taip pat duomenų, panaudotų byloje, gavimo teisėtumu. Baudžiamojo įstatymo taikymas tikrinamas pagal teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad nuteistasis P. J. apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami nuosprendžiai ar nutartys, kurie nebuvo skųsti ir nagrinėti apeliacine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, P. J. kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai susiję su apeliacinės instancijos teismo nagrinėtais klausimais pagal kitų proceso dalyvių apeliacinius skundus ir kiek išnagrinėti klausimai liečia dėl P. J. priimtus teismų sprendimus.

Dėl prokurorų nutarimų pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo (BPK 167 straipsnio taikymas)

Vienu iš esminių BPK pažeidimų kasatoriai S. S., A. S., P. J. ir K. S. nurodo tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad prokurorų nutarimai pradėti ikiteisminį tyrimą neatitinka BPK 167 straipsnyje nurodytos tokio procesinio sprendimo formos – „prokuroro reikalavimo“ bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymais patvirtinto prokuroro reikalavimo, kaip dokumento, formos ir turinio. Be to, kasatoriai A. S. bei P. J. pabrėžia ir tai, kad byloje kaip visuomeninę reikšmę turinčios veikos įvertintos ne jų, o S. S.

Kasatorių teiginiai dėl šių BPK pažeidimų, kurių esą nepaisė teismai, – nepagrįsti. Byloje priimti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (toliau – ONKTD) prokuroro nutarimai pradėti ikiteisminį tyrimą iš tiesų neprieštarauja BPK 167 straipsnio nuostatoms. Šiame BPK straipsnyje nurodyto „prokuroro reikalavimo“ forma nėra apibrėžta, t. y. BPK nenumato, kokiu procesiniu dokumentu prokuroras gali (privalo) išreikšti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą, kurio turinio konkreti esmė – šiuo atveju – pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroro nutarimo, kaip procesinio dokumento, forma numatyta BPK 30 straipsnyje; šis dokumentas turi būti motyvuotas. Taigi motyvuotas sprendimas dėl to, kad jis surašytas nutarimo forma, nėra ir negali būti laikomas neteisėtu dokumentu. Tai, kad generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu „Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžių patvirtinimo“ reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą taip ir pavadintas (ne nutarimu), teisės taikymo aspektu nėra reikšminga, nes, kaip minėta, BPK nereglamentuoja, kokia forma (kokiu dokumentu) prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą turi būti surašytas. Antra – šiuo atveju BPK normos nedeleguoja generaliniam prokurorui (ar kitai institucijai) nustatyti tokio dokumento formą, o tai taip pat reiškia, kad jokia BPK nustatyta tvarka prokurorui priimant nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo pažeista. Kita vertus, pažymėtina, kad minėtu generalinio prokuroro įsakymu patvirtintas pavyzdys savo turiniu (išskyrus pavadinimą) iš esmės nesiskiria nuo byloje priimtų prokurorų nutarimų, kurių teisėtumą (dėl esą netinkamos jų formos) ginčija kasatoriai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas S. S., susijusios su kitų nuteistųjų veikomis, jos buvo tiriamos kartu, prokurorams priėmus nutarimus pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarimuose konstatuota, kad BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (ji nurodyta BPK 167 straipsnio 1 dalyje) išaiškinimas turi visuomeninę reikšmę, nes ji siejama su (duomenys neskelbtini) vyriausiojo prokuroro S. S. veikomis. Tai yra aplinkybė (veikų visuomeninė reikšmė), numatyta BPK 167 straipsnio 2 dalyje, kuriai esant ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Taigi kasatorių A. S. ir P. J. argumentai dėl prokuroro nutarimų neteisėtumo šiuo aspektu – taip pat nepagrįsti.

Dėl bylos duomenų gavimo taikant procesines prievartos priemones (pagal BPK) ir vykdant operatyvinės veiklos priemones (pagal OVĮ) teisėtumo

Kasatorius S. S. prokuroro nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą laiko neteisėtu ir dėl to, kad jis priimtas remiantis STT 2007 m. rugsėjo 13 d. protokolais (apie techninių priemonių naudojimo specialia tvarka gautos informacijos kontrolę), kurie surašyti pažeidžiant OVĮ 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus, skirti ne baudžiamajam procesui. Be to, kasatorius teigia, kad VMI medžiaga išslaptinta pažeidžiant VTPĮ 13 straipsnį (ne specialiosios ekspertų komisijos), ne pagal Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 96 straipsnyje nustatytą formą (aktą) ir ne dokumentų rengėjo. Kasatorius K. S. pabrėžia, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas remiantis vien 2007 m. spalio 22 d. telefoniniu pokalbiu su S. S., vykusiu praėjus beveik penkiems mėnesiams po įvykio. Kasatorius A. S., nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl slapto prokuratūroje daryto pokalbio įrašo teisėtumo ir BPK 158 straipsnio nuostatų aiškinimo, nurodo ir BPK 159, 160 straipsnių taikymo pagrindus bei OVĮ teikiamas galimybes vykdyti slaptą sekimą.

Baudžiamojo proceso tvarką nustato BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tiek ikiteisminį tyrimą, tiek teisminį nagrinėjimą, taip pat ir procesinių sprendimų priėmimo pagrindus bei tvarką visų pirma reglamentuoja BPK normos, kurių laikymasis suponuoja teisėtumą baudžiamajame procese. Reikšmingi bylai duomenys (informacija) gali būti gaunami ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (teisėtai), tačiau ir šiuo atveju jų naudojimas baudžiamajame procese turi atitikti BPK normose įtvirtintus reikalavimus.

Šioje byloje buvo taikytos BPK XII skyriuje numatytos procesinės prievartos priemonės, kurių teisėtumą tam tikrais aspektais kasaciniuose skunduose ginčija nuteistieji S. S., A. S. ir K. S., tačiau pirmiau šioje nutartyje nurodyti jų argumentai nėra pagrįsti.

Iš generalinio prokuroro 2007 m. spalio 18 d. nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad pagrindas šiam sprendimui priimti buvo Generalinėje prokuratūroje 2007 m. spalio 10 d. ir 2007 m. spalio 18 d. gautos medžiagos iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) ir STT apie A. S., A. B. ir S. S., tikėtina, padarytas nusikalstamas veikas. STT 2007 m. spalio 18 d. Generalinei prokuratūrai pateikė STT Klaipėdos valdyboje surinktą medžiagą, tarp jos – ir gautą iš Klaipėdos apskrities VMI (t. y. kasos knygos bei sąskaitų–faktūrų kopijas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo medžiagas). STT surinkta medžiaga buvo ir informacija, gauta slapta klausantis A. S. pokalbių, perduodamų telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais. Ši informacija buvo renkama kitoje byloje (Nr. 06-1-11008-05), kurioje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule (BK 182  straipsnio 2 dalis) ir kitų nusikalstamų veikų. Taip atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą pagal ikiteisminio tyrimo kontrolės prokuroro prašymą BPK 154 straipsnyje nurodytu pagrindu ir tvarka (įstatymo redakcija, galiojusi nurodytos priemonės taikymo metu), 2006 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos motyvuota nutartimi leista klausytis ir fiksuoti A. S. (telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių; vėliau priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartys šios procesinės prievartos priemonės taikymą pratęsti. Tokiu būdu BPK nustatyta tvarka vienoje ikiteisminio tyrimo byloje kontroliuojant ir fiksuojant A. S. pokalbius gauta informacija apie jo pokalbių su S. S. turinį, kuri kaip reikšminga šioje baudžiamojoje byloje (baudžiamajame procese), tiriant kitas nusikalstamas veikas, ir buvo panaudota Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 19 d. sutikimu (kreipusis Generalinės prokuratūros ONKTD prokurorui) kaip tai numatyta BPK 162 straipsnyje, t. y. teisėtai.

Pažymėtina, kad kasatoriaus S. S. skunde minimi 2007 m. rugsėjo 13 d. protokolai apie techninių priemonių naudojimo specialia tvarka metu gautos informacijos slaptą kontrolę (duomenys, susiję su P. J. pokalbių, vykusių 2007 m. vasario 1 d. ir 2007 m. vasario 5 d. mobiliojo ryšio telefonais, kontrole ir fiksavimu) yra informacija, taip pat gauta teisės aktų nustatyta tvarka. Tai yra šiuo atveju taikyta OVĮ 3 straipsnyje, 10 straipsnio 1 dalyje numatyta operatyvinės veiklos priemonė, kuri OVĮ 10 straipsnio pagrindu pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teikimą sankcionuota Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2007 m. sausio 2 d. motyvuota nutartimi, kuria leista kontroliuoti ir fiksuoti telekomunikacijų tinklais perduodamų P. J. pokalbių mobiliojo ryšio telefonais (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turinį nuo 2007 m. sausio 3 d. iki balandžio 2 d. Šios informacijos rinkėjas – STT Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyrius. Pagal OVĮ 17 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, o jo turinys turi atitikti BPK 179 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus, protokole nurodomi duomenys, susiję su tyrimo veiksmo atlikimu (vieta, asmenys, rezultatai ir kt.), bei techninių priemonių naudojimo sąlygos ir tvarka. Visi šie duomenys, o svarbiausia – specialia tvarka gautos informacijos slaptos kontrolės taikymo pagrindai – protokoluose, surašytuose ir pasirašytuose kontrolę vykdžiusio STT Klaipėdos valdybos operatyvinės veiklos skyriaus pareigūno (t. y. tyrimo veiksmą atlikusio asmens), yra nurodyti. Protokolų surašymo laiką (2007 m. rugsėjo 13 d.) vertinti kaip esminį įstatymo nustatytos tvarkos pažeidimą nėra pagrindo, nes būtent tuo atveju, kai įslaptinta operatyvinė informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas (OVĮ 17 straipsno 2 dalis), o prieš tai, kai šią informaciją STT perdavė Generalinei prokuratūrai (2007 m. spalio 18 d.), ji buvo STT specialiosios ekspertų komisijos (SEK) išslaptinta 2007 m. spalio 9 d. aktu Nr. 54. Šiuo atveju kasatoriaus S. S. nuorodos į OVĮ 17 straipsnio 1 dalį – netikslios (ar neteisingos), nes 1 dalyje nurodoma tik apie įslaptintos operatyvinės informacijos panaudojimo atvejus, bet ne tvarką ar protokolų surašymą.

Minėta, kad STT 2007 m. spalio 18 d. Generalinei prokuratūrai pateikė (be kitos medžiagos) ir Klaipėdos apskrities VMI surinktus dokumentus. Kasatorius S. S. klaidingai nurodo, kad juos išslaptino ne VMI, o STT, nes iš bylos duomenų matyti, jog tai atliko Klaipėdos apskrities VMI (dokumentų rengėjas). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl VMI surinktos medžiagos išslaptinimo tvarkos; motyvuotai paaiškinta dėl dalies dokumentų (kasos knygos ir sąskaitų–faktūrų kopijų, dėl kurių išslaptinimo tvarkos pažeidimų nurodoma S. S. kasaciniame skunde) panaudojimo teisėtumo, be kita ko, pagrįstai nurodant, kad minėti bylai reikšmingi dokumentai, t. y. jų originalai, kuriais kaip įrodymais rėmėsi teismai, buvo paimti šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, atliekant poėmius BPK 147 straipsnyje nustatyta tvarka, o paimti dokumentai pridėti prie bylos ir apžiūrėti, tai užfiksuojant atitinkamuose protokoluose (esančiuose byloje). Vadinasi, duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo byloje atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus BPK nustatytais pagrindais bei tvarka, atitinka ir BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus; nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismo išvadų pripažinti esant neteisingomis.

Kasatoriaus K. S. teiginys, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas remiantis vien duomenimis, gautais klausantis jo ir S. S. pokalbio, prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, jog faktinių duomenų, kuriais remdamiesi prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą, buvo žymiai daugiau (apie tai šioje nutartyje jau minėta). Tai, kad 2007 m. spalio 22 d. telefoninis pokalbis vyko praėjus keliems mėnesiams po įvykio, visiškai nereiškia duomenų rinkimo (gavimo) neteisėtumo, nes pagrindas informacijai gauti gali būti duomenys tiek apie rengiamą, daromą, tiek ir apie padarytą nusikaltimą (BPK 154 straipsnio 1 dalis), o jos turinio liečiamumą apsprendžia tai, ar ta informacija yra apie bylai reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, kreipusis jį atliekančiam prokurorui, 2007 m. spalio 22 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi BPK 158 straipsnyje numatytu pagrindu ir tvarka leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams (STT Klaipėdos valdybos), neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti veiksmus dėl S. S. (dėl kurio buvo atliekamas tyrimas), t. y. slapta patekti į konkrečias patalpas (duomenys neskelbtini) prokuratūroje, jose įrengti technines priemones pokalbių ir kitokio susižinojimo kontrolei bei fiksavimui ir panaudoti šiuo būdu gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl šios BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės priemonės taikymo teisinių pagrindų ir ją taikant gautų duomenų vertinimo BPK 20 straipsnio aspektu. Šiuo atveju kasatoriaus A. S. nuorodos į BPK 159, 160 straipsnių ar OVĮ numatytą kitokių priemonių panaudojimą neturi pagrindo, nes aptartos priemonės taikymą reglamentuoja BPK 158 straipsnis.

Dėl BPK 276 straipsnio taikymo

Kasatoriai S. S., A. S. ir P. J. teigia, kad teismų nuosprendžiai neteisėtai grindžiami jų pačių bei kitų asmenų (A. B., liudytojų Z. M., K. J.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. A. S. kasaciniame skunde pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas parodė šališkumą nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, perskaitęs teisiamojo posėdžio metu A. B. parodymus, nepažeidė BPK nuostatų (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o vertindamas A. B. parodymus, duotus šį apklausiant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jų svarbą ignoravo.

Kasatorių teiginiai nepagrįsti. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus. BPK 242 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus ir kita). BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Iš bylos dokumentų matyti, kad visi nuteistieji bei liudytojai, kurių parodymais grindžiami teismų nuosprendžiai, buvo tiesiogiai apklausti teismų posėdžiuose, o jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tirti (perskaityti) tiek, kiek to reikėjo įrodymams patikrinti bei įvertinti. Apklausiant teisiamajame posėdyje liudytoją Z. M. ir šiam nurodžius, jog ne visas aplinkybes prisimena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apie jas davė parodymus, jie buvo perskaityti, siekiant tiriamus faktus (išplaukiančius iš įvairių įrodymų) patikrinti. Taip pat tirti ir liudytojo K. J. parodymai, siekiant įrodymus patikrinti bei teisingai įvertinti, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais teismas nesirėmė (nes tuomet liudytojas nieko nepaaiškino apie bylai svarbias aplinkybes). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis teismas apklausė A. B. (be to, ir liudytoją J. R., kasatorius S. S., A. S., K. S.), kurio telefoninių pokalbių su S. S. duomenimis rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad A. B. šioje byloje taip pat buvo vienas kaltinamų asmenų ir dėl jo byla perduota nagrinėti teismui, tačiau kaltinamajam susirgus teismas 2009 m. spalio 26 d. nutartimi bylą dėl jo išskyrė ir atidėjo, kol A. B. pasveiks; taigi teismas neturėjo galimybės apklausti A. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

Darytina išvada, kad BPK reikalavimai, reglamentuojantys įrodymų ištyrimą bylą nagrinėjant teisme, nebuvo pažeisti, o tiesiogiai teismo ištirtų įrodymų patikimumo vertinimas, kuris grindžiamas jų patikrinimu, neprieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą baudžiamajame procese, bei BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimams teismo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir nuosprendžio pagrindimo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Kasatoriai S. S., A. S., P. J. ir K. S. teigia nepadarę nusikalstamų veikų, už kurias nuteisti, tačiau teismai įrodymus vertino iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio dalių nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino juos padariusiais nusikaltimus. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas prielaidomis, o ne ištirtais įrodymais, ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų; apeliacinės instancijos teismas šiuos pažeidimus ignoravo.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Pirmiau šioje nutartyje atsakant į kasatorių argumentus dėl bylos duomenų gavimo teisėtumo ir nuosprendžio pagrindimo tik tais įrodymais, kurie atitinka BPK reikalavimus, konstatuota, kad šių BPK normų reikalavimų esminių pažeidimų nepadaryta.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji analizuoja bylos įrodymus ir nurodo, kokios išvados dėl jų kaltės įrodytumo turėtų būti padarytos. Kasatorių teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys) argumentuojant tuo, kad teismai privalėjo patikėti jų pateiktomis versijomis, kitaip įvertinti liudytojų parodymus, telefoninių pokalbių, užfiksuotų bylos dokumentuose, turinį ir kitus įrodymus, yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip jau minėta šioje nutartyje, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasatorių nuorodos apie BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių esminius pažeidimus daugiausia yra deklaratyvios. Iš kasacinių skundų turinio matyti ir tai, kad tik palankus nuteistiesiems įrodymų vertinimas atitiktų BPK reikalavimus, tačiau pagal bylos medžiagą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas (toje dalyje, kur apeliacinės instancijos teismas nepakeitė ir nepanaikino šio teismo nuosprendžio) bei apeliacinės instancijos teismas vertindami įrodymus padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasatoriai akcentuoja nepakankamą atskirų įrodymų informatyvumą (pavyzdžiui, telefoninių pokalbių duomenų) ar (ne)patikimumą, pažymi, kad liko nepašalintų prieštaravimų, tačiau teiginiai apie tai paremti bylos medžiagos fragmentais. Tuo tarpu teismų išvados pripažįstant nuteistuosius padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžiamos išsamiai išanalizuotų bylos įrodymų visuma, juos tarpusavyje palyginus ir tik po to įvertinus kiekvieno įrodymo patikimumą. Pasak kasatorių, nėra duomenų apie S. S. telefoninius pokalbius su A. B., K. S., kurie patvirtintų pirmojo kurstymą kitus du iššvaistyti svetimą turtą, tačiau šių byloje esančių duomenų turinys teismų nuosprendžiuose yra aptartas ir įvertintas. Pažymėtina tai, kad telefoniniai pokalbiai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamos teismų išvados. Kasatoriai teigia, kad pažeisti įrodymų vertinimo kriterijai dėl to, jog teismas (pirmosios instancijos) nuosprendyje atsižvelgė į parodymus davusių asmenų tarpusavio ryšius (giminystės ir kitokius). Iš tiesų teismas šias aplinkybes vertino, tačiau tai nereiškia, kad vieniems įrodymams teikė pranašumą prieš kitus ar buvo šališkas. Priešingai nei teigia kasatoriai, įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių – tikrumo vertinimas paremtas objektyviais kriterijais, iš įvairių šaltinių gautos informacijos sugretinimu. Aplinkybės (objektyviai egzistuojančios), kurios liudija galimą asmens, duodančio parodymus, suinteresuotumą ar kitos priežastys, turinčios įtakos tiesos atskleidimui, taip pat turi reikšmę įrodymų (liudytojų parodymų) vertinimui. Antra vertus, vien jos nenulėmė teismų išvadų dėl faktų nustatymo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje taikyti įrodymų vertinimo kriterijai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kasatoriai S. S. ir A. S., neigdami teismų padarytas išvadas dėl jų kaltės įrodytumo, nurodo, kad teismai nepatikrino svarbios aplinkybės, t. y. kas naudojosi A. S. telefonu (ar kam jis priklausė) tuo metu, kai buvo sugadintas automobilis „Hyundai Tucson“ (jo remonto išlaidos vėliau apmokėtos bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis). Tačiau, kaip matyti iš bylos dokumentų, su šiuo faktu susijusias aplinkybes teismai tyrė ir aptarė savo nuosprendžiuose. Kasatorių teiginiai, kad liko nepašalintų prieštaravimų, kad visos abejonės aiškintos jiems nepalankiai, neturi objektyvaus pagrindo.

Taigi nuteistųjų (kasatorių) versijos paneigtos bylos įrodymais, kurių pakankamumą jų kaltei pagrįsti teismai konstatavo; taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė vienus įrodymus (kaip neatitinkančius tikrovės) ir rėmėsi kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir kartu – dėl kasatorių kaltės įvykdžius nusikalstamas veikas atitinka bylos įrodymų turinį, grindžiamos išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal paduotus apeliacinius skundus patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatė, jog šis teismas pagrįstai pripažino S. S., A. S., K. S. padariusiais nusikalstamas veikas, be to, padarė išvadą, kad S. S. sukurstė A. S. iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 2399 Lt vertės telefoną, kurį neatlygintinai įgijo, o A. S. šį svetimą turtą iššvaistė, todėl dėl šios dalies priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl kasatorių S. S., A. S. ir K. S. argumentų apie apeliacinio nagrinėjimo nuostatų pažeidimus, padarytus nagrinėjant jų apeliacinius skundus

Nuteistieji S. S., A. S. ir K. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose, ir savo nuosprendyje nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų arba padarė šališkas išvadas, o dėl to esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir kitų BPK normų nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui. Šiuos teiginius kasatoriai argumentuoja apeliacinės instancijos teismo išvadų kritika, tvirtinimais, kad jos deklaratyvios, klaidingos, kad šios išvados paremtos neteisingai įvertintais bylos duomenimis. Be to, S. S. nurodo, kad teismas netyrė jo nurodytų aplinkybių dėl neteisėto poveikio ikiteisminiam tyrimui ir Panevėžio apygardos teismo teisėjams. K. S. mano, kad teismas privalėjo patikrinti S. S. nurodytą (bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) faktą apie konkretų prokurorą, tačiau to nepadarė.

Kasatorių teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, iš kurio matyti, kad visus esminius kasatorių (apeliantų) skundų argumentus teismas išnagrinėjo ir pateikė dėl jų motyvuotas, bylos duomenimis paremtas išvadas. Teismo nuosprendyje pasisakyta dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, bylos duomenų gavimo teisėtumu, įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių, turinčių reikšmę teisingam sprendimui (nuosprendžiui) priimti, nustatymu, taip pat baudžiamojo įstatymo nustatytiems faktams taikymu.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas papildomai tyrė įrodymus, o tai atlikus prašymų atlikti įrodymų tyrimą proceso dalyviai neturėjo (be kita ko, S. S. pareiškė, kad visi bylos įrodymai ištirti). Dėl kasatoriaus S. S. nurodomo neteisėto poveikio ikiteisminiam tyrimui ar teismui teismas savo nuosprendyje pasisakė ir konstatavo, kad baudžiamasis procesas vyko nepažeidžiant BPK nuostatų, t. y. teisėtai. Kasatoriaus K. S. teiginiai dėl esą svarbios aplinkybės nepatikrinimo neparemti nei teisiniais, nei faktiniais argumentais. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinktą medžiagą, tarp jų – ir pateiktą proceso dalyvių bei paties apeliacinės instancijos teismo posėdyje tirtus įrodymus. Visas ginčijamas aplinkybes, kurios yra reikšmingos byloje, teismas išnagrinėjo, savo išvadas nuosprendyje teisiškai pagrindė. Tai, kad teismo atliktas bylos duomenų vertinimas neatitinka kasatorių lūkesčių, nereiškia, jog jų argumentai neišnagrinėti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Šio teismo nuosprendžio turinys (pripažįstant įrodyta, kad S. S., A. S. ir K. S. padarė nusikalstamas veikas) atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl nagrinėjimo teisme ribų

Kasatoriai S. S. ir K. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymą (dėl sukurstymo iššvaistyti svetimą turtą bei jo iššvaistymo apmokant UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis paslaugas už svečių maitinimą), konstatavo, kad svečių maitinimo paslaugos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktos 2007 m. birželio 7–11 d. laikotarpiu (pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį – 2007 m. birželio 7 d.). Kasatoriai teigia, kad taip teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes buvo nuteisti dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte (taip pat ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje), o dėl to buvo pažeistos jų teisės į gynybą. Be to, pasak S. S., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal jo paties paduotą skundą neteisėtai pabloginta jo padėtis, juo labiau kad minėtą išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, jog nėra patikimų duomenų, patvirtinančių S. S. lankymąsi kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ būtent 2007 m. birželio 7 d.

Kasatorių argumentai dėl jų nurodytų esminių BPK pažeidimų – nepagrįsti.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytų S. S. ir K. S. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių matyti, kad teismas nustatė, jog S. S., norėdamas išvengti mokėjimo už paties užsakytas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. birželio 7 d. suteiktas svečių maitinimo paslaugas, nuo 2007 m. birželio 7 iki 11 d. asmeninių susitikimų ir telefoninių pokalbių metu nurodydamas, kad maitinimosi paslaugomis naudojosi jis pats, jo kolegos prokurorai ir teisėsaugos institucijų vadovai, įkalbėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinį direktorių K. S. iš jo vadovaujamos bendrovės lėšų apmokėti 1181,70 Lt sąskaitą, t. y. sukurstė jį padaryti nusikalstamą veiką – iššvaistyti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. K. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, sukurstytas S. S., 2007 m. birželio 11 d. gavęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą–faktūrą, pateikė ją buhalterijai apmokėti kaip už įmonei suteiktas paslaugas, dėl to, nesant pagrindo, buvo apmokėta 1181,70 Lt sąskaita UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis; taip K. S. tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 1181,70 Lt vertės turtą.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis patikslinta tuo, kad svečių maitinimo paslaugos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktos laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 7 iki 11 d. (vietoje 2007 m. birželio 7 d.).

Taigi abiejų instancijų teismai nurodė tas pačias esmines faktines nusikalstamų veikų padarymo laiko aplinkybes, t. y. sukurstymas iššvaistyti svetimą turtą nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 11 d. ir turto išvaistymas neteisėtai apmokant sąskaitą už maitinimo paslaugas 2007 m. birželio 11 d. Tuo pačiu laikotarpiu buvo suteiktos ir minėtos maitinimo paslaugos. Šiuo atveju jų laiko nurodymas, vietoje 2007 m. birželio 7 d. nurodant 2007 m. birželio 7–11 d. laikotarpį, nėra nei teisiškai reikšminga aplinkybė, nei faktas, nagrinėjamoje situacijoje galintis turėti svarbą kaltinamų asmenų gynybai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nepakanka bylos duomenų tiksliai datai nustatyti, todėl ją nustatė tiek, kiek surinkti įrodymai leido tai padaryti. Pats kasatorius S. S. jam inkriminuojamą veiką apskritai neigė, o pagal jo apeliacinį skundą tikrindamas bylą apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikslino, tačiau tuo skundą padavusio asmens teisinės padėties iš esmės nepakeitė ir nepablogino (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi ribotas galimybes jas pakeisti (negali keisti iš esmės skirtingomis nei kaltinime nurodytos), tačiau, sistemiškai aiškinant BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tuo atveju jeigu jos nėra skirtingos nei nurodytos kaltinime (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo pakeista laiko aplinkybė, kada buvo teikiamos svečių maitinimo paslaugos kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, negali būti vertinama kaip esminė BPK 255, 256 straipsnių prasme, nes neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo nuteistųjų S. S. bei K. S. teisę į gynybą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas kaltinimą, kartu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nepažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimų ir nesuvaržė nuteistųjų teisės tinkamai gintis, taip pat nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatoriai S. S., A. S. ir K. S. nurodo, kad baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, nenustačius nusikalstamų veikų, už kurias jie nuteisti, požymių. Pasak S. S., jis nekurstė A. S., A. B., K. S. iššvaistyti svetimą turtą, jų tarpusavio santykiai nebuvo tarnybiniai, kasatorius nepažemino, nediskreditavo ir nesumenkino prokuratūros prestižo, teismų konstatuota žala valstybei tėra prielaida. A. S. ir K. S. teigia, kad jų veiksmuose nėra BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo, jie neturėjo tyčios iššvaistyti svetimą turtą, žalos bendrovėms nepadarė. A. S. manymu, išlaidos už automobilio remontą nebuvo jam patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas, kurį panaudoti nurodytais tikslais, jam leido UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai. A. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl telefono „Nokia N95“ (kuriuo S. S. esą leido tik pasinaudoti) vertės, neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimus, nes jie liečia tik vagysčių ir plėšimų atvejus. K. S. nurodo, kad apmokėjimas už vaišes kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų buvo padengtas iš jo dividendų (kaip kasatoriaus skola bendrovei).

Kasatorių argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kurie argumentuojami teismų nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, nėra susiję su teisės taikymu, todėl nenagrinėtini.

Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nustatė ir savo sprendimuose nurodė faktines aplinkybes apie tai, kad S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis) ir sukurstė kitus asmenis iššvaistyti svetimą turtą (BK 24 straipsnio 5 dalis ir 184 straipsnio 1 dalis). Tai yra S. S., bendraudamas su kitais nuteistaisiais ir prašydamas jų valdomų įmonių sąskaita suteikti turtinio pobūdžio paslaugas (apmokėti išlaidas už svečių maitinimą, automobilio remontą, perleisti telefoną), akcentuodavo savo einamas prokuroro pareigas, ryšius su kitais prokuratūros sistemos pareigūnais ir veikė kaip valstybės tarnautojas (BK 230 straipsnio 1 dalis), kuris pasinaudojo tarnybine padėtimi tarnybiškai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, tuo pačiu metu jis kurstė šiuos asmenis iššvaistyti svetimą turtą, taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė ir kitas tyčines nusikalstamas veikas. Tokie S. S. veiksmai niekaip nesuderinami su prokuroro pareigomis, todėl neabejotinai padarė didelę neturtinę žalą prokuratūrai bei valstybei. Taigi S. S. veikos teisingai buvo kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį.

Neteisūs yra kasatoriai A. S. bei K. S., teigdami, kad esą nenustatyta jų veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismai nustatė ne tik konkrečius jų veiksmus, bet ir atskleidė tyčią iššvaistant svetimą turtą. Teismai nurodė aplinkybes, dėl kurių bendrovių turtas laikytinas kaltininkams svetimu, taip pat konstatavo padarytos žalos faktus.

Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Ši nuostata visiškai atitinka Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnį – šios normos prasme akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo.

Nepagrįstas, todėl atmestinas kasatoriaus A. S. argumentas, kad jis, gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sutikimą, turėjo pagrindą apmokėti automobilio remonto išlaidas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų, todėl bendrovės turto neišvaistė. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nurodė davę žodinį leidimą A. S. bendrovės lėšas panaudoti trečiųjų asmenų naudai, tačiau toks sutikimas teismų pagrįstai įvertintas ne tik kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų, bet ir gautas apgaulingai – įtikinus įmonės akcininkus, jog automobilis buvo sugadintas sprendžiant verslo reikalus, t. y. veikiant bendrovės interesais.

Taip pat nustatyti A. S. ir K. S. veikų padariniai – žala bendrovėms (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Neatitinka tikrovės A. S. skundo teiginys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas jam nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje. Byloje nustatyta, kad A. S., būdamas bendrovės direktoriaus pavaduotojas, davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti 2007 m. vasario 28 d. išrašytą sąskaitą iš UAB „Vilniaus vista“ Klaipėdos filialo ir apmokėti už automobilio „Hyundai Tucson“ remontą; taip nesant pagrindo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. kovo 8 d. apmokėjo 2508,68 Lt sąskaitą. Taigi A. S. dėl savo einamų pareigų turėjo teisę pavaldiniams, kuriems turtas buvo patikėtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo, o tai reiškia, kad bendrovės turtas buvo jo žinioje. Byloje nustatyta 2508,68 Lt turtinės žalos padarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. S. iššvaistė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2399 Lt vertės telefoną „Nokia N95“, o tai padaryti jį sukurstė S. S. Šis teismas nurodė aplinkybes, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl šio turto vertės (tuo pagrindė ir išteisinimą). Pažymėtina, kad turto vertė yra objektyvus dydis, be to, tiek vagystė ir plėšimas, tiek turto išvaistymas priskiriami turtiniams nusikaltimams, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad K. S. skolos išskaitymas iš jam mokamų dividendų gali būti laikomas tik savanorišku žalos atlyginimu, kuris neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant jo veiką, kai nustatytas neteisėto lėšų panaudojimo faktas (paprašius S. S. padengti svečių maitinimo išlaidas, tą ir padarė K. S., tam panaudodamas ne jam priklausančias lėšas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų apeliantų argumentų, susijusių su jų veikų požymių nustatymu ir kvalifikavimo klausimų sprendimu, tačiau kasatoriai tai ir vėl nurodo kasaciniuose skunduose. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas S. S., A. S., K. S. veikoms taikytas netinkamai.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. S. už svetimo turto – „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusio 2399 Lt vertės telefono „Nokia N95 – iššvaistymą, teisingai aprašęs veikos faktines aplinkybes ir motyvavęs jos kvalifikavimą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašybos klaidą, nes nurodė ne BK 184 straipsnio 1 dalį, o BK 194 straipsnio 1 dalį. Ši klaida taisytina pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. S. nuteisimo.

Dėl S. S. kasacinio skundo dalies dėl bausmės sugriežtinimo pagal prokuroro apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 4 dalis)

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad prokuroras, apskųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, savo apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė galutinę subendrintą bausmę S. S. paskirti 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkinęs prokuroro apeliacinį skundą, subendrinęs už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, galutinę subendrintą bausmę S. S. paskyrė 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams.

Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali pabloginti tik tais pagrindais, kurie nurodyti prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Be to, nuteistojo ar išteisintojo padėties negalima pabloginti labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde. Kai apeliantas skunde konkrečiai nurodo prašomos paskirti bausmės rūšį ir jos dydį, griežtesnės nei prašoma bausmės paskyrimas laikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę S. S. griežtesnę nei apeliaciniame skunde prašė prokuroras (vietoj prašomos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės paskirdamas trejus metus), aiškiai viršijo apeliacinio skundo ribas ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.

Dėl prokuroro kasacinio skundo subendrinant nuteistajam S. S. paskirtas bausmes (BK 63 straipsnio taikymas)

Kasaciniame skunde prokuroras pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamąjį įstatymą dėl bausmių subendrinimo, nes, bendrindamas S. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ir skirdamas galutinę bausmę, nesubendrino bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (už piktnaudžiavimą tarnyba iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – telefoną „Nokia N95“).

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – pažeidė BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes skirdamas galutinę subendrintą bausmę S. S. su kitomis jam paskirtomis bausmėmis nesubendrino bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (už piktnaudžiavimą tarnyba, iššvaistant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – telefoną „Nokia N95“). Už šią nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam S. S. paskirta teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo dvejiems metams bausmė, kuri ir turi būti subendrinta. Taigi ši prokuroro kasacinio skundo dalis pagrįsta, tačiau skundas tenkintinas iš dalies, t. y. teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo trukmė nustatytina dveji metai, nes, kaip minėta atsakant į S. S. kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimų, nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Atmesti S. S., A. S., P. J. ir K. S. kasacinius skundus dėl jų nuteisimo.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo S. S. taikant BK 63 straipsnį ir dėl A. S. pripažinimo kaltu pagal BK 194 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu nuteistajam S. S. bausmes (teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą), kurios paskirtos Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnyba įgyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefoną „Nokia N95“) ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį (dėl sukurstymo iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – telefoną „Nokia N95“) ir paskirti 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, subendrinti šią bausmę iš dalies sudedant su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu už visas kitas nusikalstamas veikas, ir nustatyti galutinę bausmę 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams.

Ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl A. S. pripažinimo kaltu pagal BK 194 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefono „Nokia N95“ iššvaistymo) ir nurodyti, kad A. S. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                    Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                                                                                      Vytautas Piesliakas

                                                                                                                    Dalia Bajerčiūtė