KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 03 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Vida Agurkienė, sekretoriaujant Monikai Kundrotaitei, dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui A. D. ir įgaliotai atstovei A. J., trečiajam asmeniui Rimantui A. P., viešame žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“ ir trečiajam asmeniui atsakovo pusėje Rimantui A. P., dėl susitarimo nutraukimo vienai iš šalių pažeidžiant jo sąlygas, neįvykdant susitarimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

              ieškovas A. B. 2014-04-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė nutraukti 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, atsakovui UAB „Marių aidas“ neįvykdžius įsipareigojimų pagal susitarimą, tuo pažeidžiant ieškovo, kaip bendrasavininko teises; priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t. b.l. 3, 38-42).  

           Ieškinyje nurodė, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. sutartį iš M. J. firmos „Doleritas" jis ir atsakovas UAB „Marių aidas" lygiomis dalimis, po 1/2 dalį nupirko pastatą: vieno aukšto patalpą su mansarda, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendro 749,08 kv. m. ploto, esančią (duomenys neskelbtini). UAB „Marių aidas" vienintelis akcininkas R. A. P. įsipareigojo tolimesniam UAB „Marių aidas" veiklos vystymui paimti kreditą tuometiniame Lietuvos Taupomajame banke ir prisiėmė atsakomybę dėl šio kredito. Kad gauti šį kreditą, UAB „Marių aidas" įkeitė savo pastato dalį bankui. Kad lengviau būtų galima gauti norimą kredito sumą, ieškovas buvo įkalbėtas įkeisti ir įkeitė savo pastato dalį, tuo rizikuodamas savo turtu ir suvaržydamas savo nuosavybės teisę. 1999-08-19 pasirašė susitarimą, kad pagerinti pastato būklę ir padidinti pastato vertę (susitarimo p. 2.2), tvarkyti antro aukšto patalpas (p. 2.3), ruošti jį pardavimui ir pelningai parduoti, kaip nurodyta susitarimo įžanginėje dalyje ir p.3.1, išnuomoti antro aukšto patalpas ir sudaryti sutartį dėl už mansardos-pastogės nuomą gaunamų lėšų panaudojimo (p. 3.1.1 pap. "i"). UAB "Marių aidas" akcininkas R. A. P. įsipareigojo atnaujinti parduotuvės veiklą, dėti pastangas įsisavinti (įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtimui) iki šiol nenaudotas patalpas  (p. 1.3), nors tuo metu nebuvo patalpų, kurias reikėtų papildomai įrengti parduotuvės veiklai, nes parduotuvė ten veikė iki to laiko, t.y. nebuvo patalpų, kurias reiktų papildomai įrengti ir išnuomoti.

           Pagal šio susitarimo 2.1.1. punktą, ieškovas, kaip bendrasavininkis, perleido jam priklausančios turto dalies valdymo, disponavimo teisę kitam bendrasavininkui, t.y. sudarė visas sąlygas UAB „Marių aidas" laisvai disponuoti visu pastatu vykdant pasirašytą susitarimą.         Tačiau UAB „Marių aidas" nesilaikė susitarimo sąlygų: pastato būklės negerino, o priešingai - būklę pablogino, išardydamas pilnai įrengtą mansardą – pastogę, pastato patrauklumo ir jo rinkos vertės nedidino, tuo pažeisdamas susitarimo. 1.3 p. Išgriautos mansardos medžiagas panaudojo pirmojo aukšto rekonstrukcijai, nederindamas su juo, kaip bendrasavininku, vietoje parduotuvės įrengė viešojo maitinimo įstaigą.

          Šiuo metu UAB „Marių aidas" turi įsiskolinimų, veiklos nevykdo. Į šį abiems priklausantį pastatą atsakovas, be ieškovo sutikimo, įleido uždarąją akcinę bendrovę "Utilsa", kuri ten vykdo veiklą - teikia visuomeninio maitinimo paslaugas. Kokiu pagrindu ši bendrovė įleista į pastatą vystyti savo veiklą (nuomos, panaudos ar kt. pagrindais) ieškovui nežinoma. Neabejotinai, iš šios paslaugos UAB „Marių aidas" turi tam tikrą naudą. Dalis šio atlygio priklausytų ir ieškovui, kaip bendrasavininkui. Esant galiojančiam susitarimui, pažeidžiamos ieškovo  teisės naudotis jam priklausančia turto dalimi, jis negali įgyvendinti teisę nustatyti naudojimosi pastatu su bendrasavininku tvarką. Susitarimą pratęsti ir kitaip numatyti jo tolimesnį galiojimą nėra jokios prasmės, nes kaip parodė laikas, šis susitarimas ieškovui jokios naudos nedavė, tik buvo apribotos jo teisės naudotis turto dalimi. Ieškovas patyrė ne tik tik materialinę žalą, bet ir išgyvenimus dėl bendrasavininko elgesio nevykdant susitarimo.

           Ieškovas taip pat nurodė, kad jo prašymas nutraukti susitarimą nėra atsitiktinis ar iššauktas nepagrįstų ambicijų. Tokį reikalavimą sąlygojo atsakovo pozicija, piktybiškas  susitarimo neįvykdymas, ieškovo, kaip bendrasavininko ignoravimas. Prašymas, kad toliau nebeegzistuotų toks susitarimas, neprieštarauja civilinių teisinių santykių stabilumo principui. Panaikinus susitarimą ir ateityje nustačius naudojimosi pastatu tvarką, tai atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus abiems bendrasavininkams ir neturėtų padaryti neigiamos įtakos atsakovui, nes pirkdamas pastatą, bendrasavininkis suprato, kad juo naudosis ne vienas, o kartu su kitu bendrasavininku lygiomis dalimis.

          Dėl UAB „Marių aidas" pagrindinio akcininko elgesio toliau, kaip buvo numatyta susitarime, neįmanoma spręsti pastato naudojimosi, realizavimo tikslų, nes atsakovas ieškovo net neįleidžia į pastatą. Atsakovas savo veiksmais ir elgesiu davė pakankamą pagrindą netikėti, kad susitarimo sąlygos gali būti vykdomos ateityje, todėl svarstymas apie bet kokį, bet kokiomis sąlygomis šio susitarimo galiojimą ar pratesimą yra neįmanomas.

           UAB "Marių aidas" vienintelis akcininkas R. A. P. ir jo sūnus A. P. net buvo pareiškę ieškinį Kauno apylinkės teisme, kur buvo prašoma juos pripažinti ieškovo pastato dalies savininkais. Tai rodo, kad atsakovas nesutinka net su pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, kurią jo įgaliotas asmuo pasirašė ir pagal kurią ieškovas įgijo ½ dalį pastato, ką tuomet kalbėti apie minėto susitarimo vykdymą, kurį pasirašė vienintelis UAB "Marių aidas" akcininkas R. P.. Nepagrįstas ieškinys, kuriuo buvo norima atimti iš ieškovo nuosavybės teisę į pastato ½ dalį, buvo atmestas.

         1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimas buvo tikslinis - pelningai parduoti pastatą. Daugiau jokių dokumentų atsakovas kartu su ieškovu neketino rengti ir pasirašyti, tuo labiau dėl šio susitarimo vykdymo. Pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, be ieškovo žinios veiklą vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Utilsa", pastate veikia kavinė „Baublys", alaus baras. Visa tai rodo, kad UAB „Marių aidas" vykdo priešingą susitarimui veiklą. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas susitarimo neįvykdė tyčia, kokių nors aplinkybių galinčių pateisinti susitarimo neįvykdymą nėra.

           Pagal 1999-08-19 susitarimą, ieškovas su atsakovu sutarė, kad UAB „Marių aidas" naudosis visu pastatu, didins pastato patrauklumą. UAB „Marių aidas" įsipareigojo atnaujinti parduotuvės, bet ne kavinės, ne restorano ar baro veiklą, išlaikyti ir prižiūrėti  pastatą, išlaikyti personalą bei didinti pastato patrauklumą pirkėjui ir jo rinkos vertę, sukurti galimybę pelningai parduoti pastatą (susitarimo 1.3 p.). Šios sąlygos nevykdomos. Dėl pastato ruošimo pardavimui atsakovas neatliko absoliučiai jokių veiksmų. UAB „Marių aidas" turi įsiskolinimus, jau kuris laikas jokios veiklos nevykdo, todėl suprantama, nevykdo bei negali vykdyti įsipareigojimų ir pagal pasirašytą susitarimą.

           Ieškovas yra susitarimo šalis ir šio susitarimo pasekmėje nukentėjo, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš šio susitarimo.

            Kadangi susitarime nutraukimo galimybė vienašališkai nėra numatyta, ieškovas yra  priverstas kreiptis į teismą. 2013-12-16 ieškovas įspėjo atsakovą apie kreipimąsi į teismą dėl susitarimo nutraukimo. Atsakymo negavo. Todėl vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais bei CK 6.217, 6.218 str., ieškovas prašė nutraukti 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, atsakovui UAB „Marių aidas" neįvykdžius įsipareigojimų pagal susitarimą, tuo pažeidžiant ieškovo, kaip bendrasavininko, teises, priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t. b.l.39-42).

        Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovai ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.              

       Ieškovas A. B. paaiškino, kad pastato pardavėjo IĮ „Doleritas“ savininkas yra jo  žentas M. J.. Statant minėtą komercinės paskirties pastatą (duomenys neskelbtini), kad užbaigti statybas, jis davė pinigų. Žentas prašė jo padėti, tai buvo kaip ir paskola. Buvo susidariusi apie 120 000 Lt suma. Santaupų turėjo, nes 1998-1999 metais buvo pardavę butą. Žentui prekyba nelabai sekėsi, jis sugalvojo išvažiuoti į Ameriką. Kad jis nepergyventų dėl tos paskolos, jam užrašė pusę namo. Prieš einant pas notarą, dar davė J. 80000 Lt susimokėti Sodrai, nes buvo įsiskolinimas. Skolos raštelių nerašė, nes buvo pasitikėjimas, buvo kaip viena šeima. Žentas tvarkė dokumentus, jis tik pasirašė sutartį pas notarą, kad jam parduota pusė pastato. Kita pusė pastato buvo parduota UAB „Marių aidas“, nes buvo paskola bankui. Pasirašant sutartį, jis nesakė, kad buvo investavęs pinigų ir niekas tokių klausimų nekėlė. Tas pastatas buvo įkainuotas 600 000 Lt. R. P. buvo pažįstamas su J., jie vedė visas derybas. Iš karto po pastato pirkimo, UAB „Marių aidas“ norėjo perimti visą pastatą, žadėjo jam sumokėti 50000 JAV dolerių, bet neturėjo pinigų. Tuomet buvo galvota tą pastatą parduoti. Todėl buvo reikalingas susitarimas. Jis tikėjosi atgauti savo pinigus – 200 000 Lt. Kalbą vedė J. su P. A. P. visada būdavo kartu su R. P.. Jis tik pasirašė susitarimą. Pagal susitarimą, UAB „Marių aidas“ turėjo toliau vykdyti veiklą ir atiduoti skolą bankui, taip pat turėjo užsiimti pastato pardavimu, o jis turėjo netrukdyti, davė sutikimą įkeisti pastatą bankui. Jis neturėjo prievolės grąžinti skolas ar kompensuoti „Marių Aidas“ už skolos bankui grąžinimą. Todėl su atsakovo pasiūlymu sumokėti atsakovui pusę pastato sumos nesutiko.

         Po susitarimo sudarymo galvojo, kad pastate ir toliau bus parduotuvė. Iš pradžių taip ir buvo, bet vėliau astsakovas maitinimo įstaigą atidarė. Atsakovas veiklą vykdė pirmame aukšte, o antrą aukštą išdraskė. Ten jau viskas buvo sutvarkyta, išdažyta, ten gyveno M. J. šeima.  „Marių aidas“ norėjo antrame aukšte kažką įrengti,  bet neįrengė. Matė, kad dabar ten viskas išdaužyta. Atsakovas neužsiėmė ir neužsiima pastato pardavimu. Todėl nori nutraukti susitarimą, nes susitarimas buvo sudarytas metams laiko. Pusė pastato priklauso jam, o jis negali juo naudotis.

         Ieškovo įgaliotas asmuo A. J. paaiškino, kad jos sūnus M. J. yra susituokęs su ieškovo A. B. dukra.  M. J. buvo įsteigęs individualią įmonę „Doleritas“. Pastatas (duomenys neskelbtini), buvo registruotas minėtos įmonės vardu. Jai yra žinoma, kad minėtas pastatas buvo įkeistas, nes buvo paimta paskola iš banko pastato statybai. Pastačius pastatą, jame buvo atidaryta parduotuvė. Įmonei pradėjus eiti link bankroto, su A. B. ir R. A. P. buvo tariamasi dėl minėto pastato perleidimo jiems, nes A. B. buvo davęs pinigų to pastato statybai, o R.A. P. norėjo ten toliau vykdyti veiklą, imti dar didesnę paskolą. Sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, R. P. ir jo sūnus A. P. pareikalavo sudaryti susitarimą, kad jie viską vykdys ir sukurs sąlygas parduoti pastatą pelningai. Per metus laiko UAB  „Marių aidas“ turėjo pagerinti pastato būklę, padidinti kainą ir pastatą parduoti. A. B. tikėjosi užsidirbti pardavęs savo dalį. Pradžioje ėjo kalba tik apie pastato pardavimą. Tačiau praėjus metams pastatas nebuvo parduotas. Atsakovas parduotuvę uždarė, išpardavė visus įrenginius, pradėjo keisti išvaizdą, pasakė, kad atidarys kavinę. Ieškovo pastato dalį žadėjo atpirkti, prašė palaukti dar penkerius metus, kad galėtų pasitvarkyti, prasiplėsti. P. atsivedė vertintojus, reali pastato kaina buvo 150 tūkst. JAV dolerių. Buvo susitarta, kad sumokės už B. pastato dalį 75 000 dolerių. Tarėsi B. ir R. A. P., taip pat dalyvavo A. P. ir ji. Rašytinio ar notarinio susitarimo nesudarė. Praėjus penkeriems metams, pradėjo prašyti pinigų. P. sakė ateiti dar po mėnesio, po kelerių mėnesių. Ieškovas vis tikėjosi, kad atsakovas pastatą atpirks. Galiausiai buvo pasakyta, kad nebeapsimoka, nuostolinga, kad daug investavo. Tuomet B. pasiūlė dalintis, leisti jam naudotis antru aukštu. Atsakovui nesutikus, 2007 m. kreipėsi į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Tuomet R. P. ir jo sūnus A. P. pareiškė ieškinį dėl jų pripažinimo namo savininkais. Prasidėjo teisminiai ginčai, galutinis sprendimas buvo priimtas 2014 m. 

         Sudarant susitarimą, buvo IĮ „Doleritas“ skola bankui, skolą sutiko sumokėti atsakovas. M. J. skolos privatiems asmenims – 52 000 Lt jau buvo išmokėtos, pardavus namą, jų nebūtų reikėję išmokėti. Iki 1999 m. atsakovas jokių išlaidų už pastato remontą, įrangą nepatyrė, o jeigu patyrė – turėjo pateikti įrodymus. Nieko atsakovas nepagerino, dabar siūlo ieškovui antrą kartą nusipirkti pastato dalį. Todėl prašo nutraukti susitarimą dėl esminių susitarimo pažeidimų. Susitarimo tikslas buvo pelningai parduoti pastatą. Per 16 metų nebuvo stengiamasi parduoti pastato, tai yra esminis susitarimo pažeidimas. Atsakovas neatlygintinai naudojasi ieškovo pastato dalimi.

         Ieškovo atstovas advokatas A. D. paaiškino, kad pirkimo –pardavimo sutartyje nebuvo įrašyta visa kaina, už kiek pstata buvo parduotas. 187 000 Lt – tai ta suma, kurią turėjo sumokėti atsakovas. A. B. savo dalį jau buvo sumokėjęs, nes prieš tai finansiškai rėmė žentą M. J., kuris tą rėmimą įskaitė kaip jo sumokėtą už perkamo pastato dalį sumą. 

       Baigiamojoje kalboje nurodė, kad susitarimas buvo pelningai parduoti pastatą, tačiau atsakovas susitarimo neįvykdė ir nepateikė duomenų, kad bandė parduoti pastatą, davė skelbimus, kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą. Laiko, kad atsakovas tyčia, sąmoningai, jau greitai bus 20 metų nedaro to, kad susitarimas būtų įgyvendintas. Susitarimo galiojimas trukdo ieškovui naudotis pastato dalimi. B., įgijęs pastatą, negali juo naudotis, o atsakovas iš to gauna pelną. Atsakovo reikalavimai nesusiję su šia byla. Jeigu būtų buvę kažkokie atsakovo atsiskaitymai, tai jie turėtų būti svarstomi pardavus pastatą, kaip yra nurodyta susitarimo 3.1 punkte. Faktas, kad P. finansavo „Marių aidą“ ir sumokėjo už dalį pastato, negali perkelti naštos B. P. gali iš Marių Aido reikalauti jų sumokėtų lėšų. Jeigu atsakovas skaito, kad pagerino pastatą, tai su B. tai nebuvo derinta. Jie tą pastatą gerino savo reikmėms, kad galėtų vykdyti veiklą. Be to, viską buvo galima išsispręsti per tiek laiko, bet nebuvo įmanoma kalbėti. Todėl ieškovo reikalavimas yra teisingas. Į ieškovo siūlymą pakeisti susitarimą atsakovas atsakė, kad reikia įkainuoti pastatą, nors tai nereikalinga. Ieškovas pageidauja naudotis pastatu, todėl reikia susitarimą naikinti, nes jis nebuvo vykdomas. Kol galioja susitarimas, ieškovas negali naudotis pastatu.

          Galbūt 3 susitartimo dalį būtų galima palikti, tik reikėtų leisti ieškovui pastatu naudotis, naikinti iki 3 dalies. Tačiau atsakovas nekėlė klausimo dėl to, kad galbūt nevisą susitarimą reikia naikinti. Todėl prašo naikinti visą susitarimą.

        Atsakovas UAB „Marių Aidas“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

       Atsiliepime nurodė, kad ieškovas nutyli esminę aplinkybę, jog už įsigytą pastato dalį jis nemokėjo. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal vėlesnį 1999 m. rugpjūčio 19 d. šalių susitarimą nebuvo nustatyta A. B. pareiga sumokėti už pastatą konkrečią pinigų sumą. Taigi, kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvaujančiais byloje asmenimis buvo dabar nagrinėjamos bylos šalys, yra nustatytas prejudicinis faktas, jog A. B. jokių pinigų už pastato 1/2 dalį nemokėjo. Be to, iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarties motyvų matyti, kad parduodamas pastatas buvo įkeistas akcinei bendrovei „Lietuvos taupomasis bankas" už pardavėjo M. J. firmos „Doleritas" skolą, todėl bankas davė sutikimą, kad pastatas būtų parduotas pirkėjams, išliekant įkeitimui. 1999 m. liepos 16 d. pirkimo pardavimo sutartyje pardavėjas ir pirkėjai susitarė, jog pastatas parduodamas už skolos bankui likutį – 187 956,26 Lt. Kaip bus atsiskaityta už perkamus pastatus, pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjas ir pirkėjai nenurodė. Tačiau ieškovo ginčijamame 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime yra aiškiai numatyta, jog pardavėjo M. J. firmos „Doleritas" įsipareigojimus bankui perima tik vienas pirkėjas - UAB „Marių aidas", kuris taip pat atnaujina parduotuvės veiklą, prižiūri pastatą ir didina jo patrauklumą pirkėjui bei rinkos vertę, o pirkėjas A. B. sudaro sąlygas UAB „Marių aidas" laisvai disponuoti pastatu, o pastatą pardavus, šalys, t.y. UAB „Marių aidas" ir A. B. gautas lėšas pasidalins pagal Susitarime aptartus prioritetus (Susitarimo 3.1 punktas).

            Visus prisiimtus įsipareigojimus pagal ginčijamą 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą atsakovas UAB „Marių aidas" vykdo. Net tuo atveju, kai bankas nesutiko, kad buvusio pastato savininko (individualios įmonės) paskolą bankui perimtų ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo UAB „Marių aidas", buvusio pastato savininko paskola buvo perkelta fiziniams asmenims R.A. P. (UAB „Marių aidas" akcininkui) ir jo sūnui A. P., jiems pinigų neišmokant. Beje, jau minėtoje Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje yra konstatuota, kad A. P. ir R.A. P. yra grąžinę pastato pardavėjo M. J. firmai „Doleritas" paskolą bankui. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog už pastato įsigijimą ieškovas nieko nemokėjo, o visą pastato pirkimo kainą yra sumokėjęs UAB „Marių aidas" per savo akcininką ir jo sūnų.

       Būtent iš pastate vykdytos veiklos ir buvo dengiama paskola, šiuo metu yra išlaikomas ir prižiūrimas pastatas. Vien tai, jog pastate, jau apie penkiolika metų vykdoma ne prekybinė, o viešojo maitinimo veikla, negali paneigti, jog atsakovas nevykdė susitarimo. Priešingai, atsakovas pastate vykdė tą veiklą, kuri užtikrino, kad būtų grąžinta paskola, prižiūrimas ir išlaikomas pastatas. Be to, pažymėtina, kad ieškovas dėl vykdomos veiklos pobūdžio atsakovui niekada pretenzijų nereiškė, vykdomai viešojo maitinimo veiklai niekada neprieštaravo. Tai reiškia, kad jis savo konkliudentiniais veiksmais iš esmės sutiko, kad pastate būtų vykdoma ta veikla, kurią vykdė atsakovas ar tretieji asmenys.

         Susitarimo 2.1.1. punkte numatyta, kad ieškovas sudaro visas sąlygas UAB „Marių aidas" laisvai disponuoti visu pastatu, vykdyti šio susitarimo 1.3 punkte nurodytus veiksmus, siekiant išvengti nuostolių, susijusių su įsipareigojimais bankui, pastato priežiūra bei stengiantis padidinti pastato vertę. Taigi, ieškovas davė susitikimą atsakovui laisvai disponuoti pastatu, o tuo pačiu jį, ar jo dalį, išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, kad būtų grąžinta paskola, išlaikomas ir prižiūrimas pastatas. Kaip jau minėta, viešojo maitinimo veikla pastate vykdoma jau apie penkiolika metų, todėl neabejotina, kad ieškovo išankstinis sutikimas bei jo vėlesni konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog atsakovas galėjo laisvai disponuoti pastatu. Papildomai pažymėtina, kad ieškovas netgi yra praleidęs ypatingai ilgą 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą reikalauti nutraukti sutartį tuo pagrindu, kad jame vykdoma ne prekybinė, o viešojo maitinimo veikla ar antrojo aukšto patalpos pertvarkytos neva tai ne pagal ieškovo reikalavimus (CK 1.131 str. 1 d.).

            Ieškovo teiginiai, kad atsakovas pastato būklę pablogino, išardydamas pilnai įrengtą mansardą-pastogę, visiškai nepagrįsti. Ne atsakovas, o būtent ieškovas A. B. kartu su M. J. firmos „Doleritas" savininku M. J. kuris yra ieškovo žentas, išardė dalį mansardoje-pastogėje buvusių pastato priklausinių (židinį; kai kurias pertvaras).

            Tai, jog pastatas iki šiol nėra parduotas už ginčijamame 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime nurodytą kainą, nėra atsakovo UAB „Marių aidas" kaltė, nes paprasčiausiai už nurodytą kainą neatsiranda pastato pirkėjų dėl objektyvių priežasčių. Iki 2007 m. pastatas buvo įkeistas, negrąžinta paskola, o po to ieškovo iniciatyva tarp bendrasavininkių prasidėjo teisminiai ginčai, kurie tęsiasi iki šiol, todėl aplinkybė, jog pastatas iki šiol nėra parduotas, negali būti pagrindu pripažinti, jog atsakovas pažeidžia ginčijamą 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą ir tai yra pagrindas vienašališkai nutraukti susitarimą.

            Atsakovas taip pat nurodė, kad be kitų klausimų 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime buvo išspręstas ir naudojimosi pastatu tvarkos klausimas. Šio susitarimo 1.3, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų sisteminė analizė patvirtina, kad ieškovas suteikė atsakovui teisę naudotis ir valdyti visą pastatą, jį išlaikyti ir prižiūrėti. Iš susitarimo 4 punkto matyti, kad kol nesudarytas naujas susitarimas, 1999-08-19 susitarimas yra galiojantis, todėl būtina juo vadovautis. Pažymėtina, kad ne atsakovas savavališkai neįleidžia ieškovo į pastatą, o paprasčiausiai tarp šalių sudarytas susitarimas, kuris nėra nuginčytas ar pakeistas, numato, kad būtent atsakovas turi pilną teisę valdyti ir naudotis ginčo pastatu. Tai ir suprantama, nes atsakovas nėra pažeidęs ginčijamo susitarimo, be to, vienas yra sumokėjęs pastato įsigijimo kainą, pastatą išlaiko ir prižiūri, todėl šalys sutarė, kad atsakovas vienas naudosis juo iki pardavimo, o jeigu susitarimas būtų keičiamas, atsakovui turi būti kompensuotos jo vieno patirtos išlaidos pastato įsigijimui, pagerinimui bei išlaikymui (1 t. b.l. 51-53).

         Trečiasis asmuo atsakovo pusėje Rimantas A. P. palaikė atsakovo poziciją. Trečiojo asmens vertinimu, ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

        Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo išdėstė argumentus, kurie yra analogiški atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams (1 t. b.l. 55-57).

       Teismo posėdyje trečiasis asmuo R. A. P. paaiškino, kad yra UAB Marių Aidas akcininkas. M. J. buvo jo sūnaus kaimynas, jie bendradarbiavo. Kai J. statė pastatą, buvo pasiėmęs paskolą, tačiau jam pritrūko pinigų. Todėl jis paskolino M. J. 164 000 Lt, yra rašytinė sutartis. Kadangi įmonė „Doleritas“ turėjo bankrutuoti, gelbstint savo pinigus buvo nutarta perimti tą pastatą, galbūt vykdyti veiklą. Iš J. buvo šantažo elementų, nes jis sakė, kad į pirkimo – pardavimo sutartį įrašyti uošvį, arba kitu atveju atiduos pastatą antstoliams ir tegu parduota. Perkant pastatą nebuvo pasakyta, kad B. investavo pinigus. Kiek jam yra žinoma, pastatas buvo statomas už banko paskolą. Mano, kad pats J. norėjo kažkiek susigrąžinti pinigų, todėl pageidavo, kad B. būtų bendrasavininkas. Sudaryti pirkimo –pardavimo sutartį tokiomis sąlygomis sutiko, nes tikėjosi atgauti bent paskolą. Tie pinigai, kurie buvo paskolinti J., buvo kaip ir iš anksto sumokėta suma. Sudarius sutartį dėl pastato pirkimo, buvo įrašyta, kad ta skola nustos galioti. Mano, kad M. J. pasakė kokias sąlygas įrašyti į notarinę sutartį. Jis taip pat buvo pas notarę. Prieš sudarant pirkimo –pardavimo sutartį, buvo banke, tarėsi, kaip perimti tą pastatą. Bankas sakė, kad reikia įsteigti įmonę ir tos įmonės vardu perimti paskolą. Įsteigė įmonę UAB „Marių aidas“, tačiau nuėjus į banką pasirašyti dokumentų, bankas nesutiko įmonės vardu perimti paskolą. Teko jam su sūnum kaip fiziniams asmenims perimti „Doleritas“  skolą bankui. Buvo įkeistas dar ir jo sūnaus senelio butas. Kadangi B. buvo įrašytas bendrasavininku, buvo kalba apie 50000 JAV dolerių kompensacijos jam išmokėjimą.

       Sudarius pirkimo –pardavimo sutartį, reikėjo apsispręsti kas bus toliau. Iš pradžių planavo per metus parduoti pastatą. Todėl surašė susitarimą. Susitarimas buvo ruošiamas drauge su M. J.. Buvo tikimasi parduoti pastatą už 600 000 Lt. Iš gaunamų pinigų turėjo būti padengiamas skolos likutis bankui. Buvo apskaičiuota, kad atsakovui 50 000 dolerių liks. Tačiau po metų pardavęs pastatą, UAB „Marių aidas“ nebūtų susigrąžinęs net bankui sumokėtos skolos dalies. Pradėjus vykdyti veiklą, teko papildomai investuoti, ieškoti išeities, pakeisti veiklos pobūdį, nes atsirado stipresni konkurentai.

          Kai buvo išmokėta banko paskola, grįžo prie pasiūlymo ieškovui išmokėti kompensaciją - 50 000 JAV dolerių, tačiau ieškovui netiko kaina, todėl ir nepavyko susitarti. Buvo kviesti nekilnojamojo turto vertintojai,  sakė, kad apie registrų centro nurodytą kainą nėra net ką galvoti, kaina neatspindi rinkos kainos. Buvo naivu tikėtis pastatą parduoti už 600 000 Lt sumą. Parduoti būtų galėję tik nuostolingai.

           Už pastatą jis su sūnumi sumokėjo 187 000 Lt paskolos bankui su palūkanomis, taip pat anuliavo tuos pinigus, kuriuos buvo paskolinę. Susitarime nurodytų skolų privatiems asmenims neatlygino, jas grąžino M. J..

            Pripažįsta, kad pagal susitarimą B. neturėjo mokėti banko paskolos.

           Šiuo metu susitarimo nutraukimas be išlygų negalimas, nes per tą laiką buvo investuoti dideli pinigai ir pagerinta pastato būklė, padidinta vertė. Reikia susitarti kitaip, tačiau iš ieškovo priimtino pasiūlymo dėl susitarimo pakeitimo nebuvo. Paskutiniu metu pastatas nebuvo pardavinėjamas. 

          Nesutinka, kad buvo pažeistas susitarimo 1.3 punktas. Tame punkte nurodytos sąlygos yra vykdomos. Tai, kad siekiant įgyvendinti numatytą tikslą, atsakovas pradėjo vykdyti kitą veiklą, nes iš parduotuvės veiklos neįsteigė išsilaikyti, nėra priežasties nutraukti susitarimą.

          Susitarime yra daug trūkumų, tačiau visą laiką buvo kalba ir buvo siekta, kad ieškovo dalis bus atpirkta. Situacija pasikeitė, kai prašoma suma pradėjo kilti kelis kartus, ieškovas pradėjo kelti bylas. Pabaigus mokėti paskolą, buvo galimybė atpirkti ieškovo dalį, nes įmonei UAB „Utilsa“ gerai sekėsi. Bet kaina pakilo ir viskas sustojo.

          Susitarime nurodyta, kad B. nedalyvauja pastato valdyme, todėl atsakovas vienas ir naudojosi pastatu. Norėdamas disponuoti pastatu, ieškovas turėtų padengti lygią dalį paskolos, kurią jis su sūnumi sumokėjo, nes pirkimo –pardavimo sutartyje nurodyta, kad perkama lygiomis dalimis. Paskolos su palūkanomis buvo sumokėta 262 640 Lt, taip pat reikėjo investuoti į pastato pagerinimą, kad pastatas būtų patrauklus. 

             Liudytojas M. J. paaiškino, kad statant pastatą, jam padėjo uošvis (ieškovas), davė apie 120000 Lt statyboms. Pastatas jau buvo pastatytas, tačiau reikėjo įrengti vidų.  Kreipėsi į valstybinį komercinį banką dėl paskolos. Jam buvo suteikta 140 000 Lt paskola, tačiau pinigai užstrigo, nes P. buvo vadovas. Tada susipažino su A. P., kuris jam padėjo išsivaduoti iš valstybinio komercinio banko. A. P. paskolino jam, kaip fiziniam asmeniui, apie 60 000 Lt, kuriuos jis įnešė į banką. Tuomet perėjo į Lietuvos taupamąjį banką ir gavo tą pačią paskolos sumą. Grąžino paskolą A. P.. Pradėjo dirbti. Didesnė pusė paskolos buvo atiduota, bet veikla sekėsi sunkiai. Pasiskelbė bankrotą. Atsakovas atidarė įmonę „Marių aidas“. Kadangi uošviui buvo skola, tai pusę pastato užrašė B., o kitą pusę „Marių aidui“, kuri turėjo perimti įsipareigojimus bankui. UAB „Marių aidas“  perkant pastatą nesumokėjo nei vieno cento. Susitarė, kad jie perima banko paskolą. Kadangi visi siekė pelno, kad parduoti pastatą ir uždirbti, sudarė susitarimą. Nusistatė kritines sumas, kad neišeitų pralošę. Ieškovas buvo iš viso pridėjęs 200 000 Lt, nes 120 00 Lt paskolino namo statybai, o namo pardavimo metu davė dar 80 000 Lt. Tuos 80 000 Lt jis naudojo, iš jų  mokėjo  skolas Sodrai.

        Prieš sudarant notarinę pirkimo –pardavimo sutartį, nebuvo pasiskolinęs iš P. 164 000 Lt sumos. A. P. buvo iš parduotuvės ėmęs prekes, paskolos raštelis nebent dėl to surašytas. Nei vienas pirkėjas nemokėjo nei vieno cento. Buvo daromas tik pastato perdavimas vienam ir kitam. Žinojo P., kad uošviui jis skolingas. Notarė buvo R. P. pažįstama. Buvo kartu pasakę sutarties sąlygas notarei. A. P. irgi buvo pasirašant notarinę sutartį. Notarė paklausė, ar viską suprato. Negalėjo rašyti pastato pardavimo kainos - 600 000 Lt, nes paskui su mokesčiais būtų blogai. 

       Susitarimo sąlygas derino visi. Tikslas buvo pastatą parduoti, padengti išlaidas, grąžinti uošviui skolą. Buvo įvertinta, kad pardavus pastatą, 50 000 JAV dolerių lieka ieškovui, 50 000 JAV dolerių atsakovui, nes jis turėjo savomis lėšomis sumokėti skolą, nes perkant pastatą nieko nemokėjo. Susitarime buvo aiškiai išdėstyta, kad skolą taupomajam bankui prisiima UAB „Marių aidas“. Susitarta, kad Marių aidas vykdo veiklą ir iš veiklos dengia paskolą. Kita 50 000 JAV dolerių dalis būtų padengti einamas išlaidas ir uždarbiui. Buvo ir privatiems asmenims skola, kurią reikėtų grąžinti iš tos sumos. Tačiau 52000 Lt privatiems asmenims atidavė jis pats asmeniškai. Todėl jis ir turėtų atgauti tuos 52000 Lt pardavus pastatą.  Kažkokia suma (apie 5000-6000 Lt) buvo už įrengimą ir išlaidas Marių aidui. Ataskaita apie tai lyg ir  buvo padaryta. Jeigu būtų likusi dalis pardavus pastatą, tai būtų dalinama lygiomis dalimis.

      Mano, kad teisėtas ieškovo prašymas. Ieškovas įvykdė susitarimo sąlygas, užleido pastatą atsakovui. Tačiau atsakovas nei karto nebandė pastato parduoti.

         Ieškinys tenkintinas.

        Iš ieškovo, atsakovo bei trečiojo asmens išdėstytų faktinių aplinkybių bei byloje pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojo parodymų bei prijungtos išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2408-568/2012 medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas yra bendraturčiai. Jiems lygiomis dalimis, po ½ dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis  (duomenys neskelbtini), 749, 08 kv. m. bendro ploto, kurio vidutinė rinkos vertė  1999-09-14 Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra 201 002 Eur. Pastatui taip pat priklauso inžineriniai kiemo statiniai (kanalizacijos šulinys, artezinis šulinys, atraminė sienelė). Inžinerinių statinių vidutinė rinkos vertė 2000-03-15 duomenimis 8738 Eur. Bendraturčių nuosavybės įgijimo pagrindas – 1999-07-16 pirkimo –pardavimo sutartis, Nr. 6207 (1 t. b.l. 127-128).

       Nustatyta, kad 1999-07-16 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6207 UAB „Marių aidas“ ir A. B. nupirko minėtą statinį lygiomis dalimis, iš M. J. firmos „Doleritas“. Tuo metu buvo nebaigta statyti I-o aukšto patalpa Nr. 26 ir mansarda, pažymėjimas plane 1E1p. Pastatas buvo įkeistas AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pagal 1997-07-25 paskolos sutartį. Pastatas parduotas kreditoriui sutinkant ir išliekant įkeitimui.  Parduodamas pastatas NTKR VĮ Kauno filialo buvo įvertintas 685 132 litų. Sutartyje nurodyta, kad  pastatas parduotas už pardavėjo skolos bankui likutį – 187 956,26 litus (1 t. b.l. 8-9). 

          Pirkimo - pardavimo sutartyje nebuvo aptarta atsiskaitymo už perkamą pastatą tvarka. Tačiau 1999 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudarytas susitarimas, kuriame pastato pirkėjai - UAB „Marių  aidas“, atstovaujamo vienintelio akcininko R. P. ir  A. B. susitarė dėl paskolos bankui grąžinimo, teisių ir pareigų naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, taip pat dėl piniginių lėšų paskirstymo pastato pardavimo atveju. Nurodytas toks susitarimo tikslas: sukurti galimybę pelningai (ne mažiau kaip už kainą, lygiaverčią 150 000 JAV dolerių sumai, neskaitant su pardavimo įforminimu susijusių išlaidų) parduoti pastatą ir tuo būdu kompensuoti į  „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Pažymėtina, kad pasirašant susitarimą, dalyvavo ir M. J. bei A. P., kurie nurodyti kaip suinteresuoti asmenys. Iš susitarimo turinio matyti, kad 1 ir 2 punkte buvo aptarti šalių įsipareigojimai, o 3 punkte - turtiniai šalių santykiai pardavus pastatą, t.y. aptartas gautų pinigų paskirstymas pagal nurodytus prioritetus.

           Susitarimo 1 punkte išdėstyti atsakovo įsipareigojimai:  1.1. punkte nurodyta, kad  UAB „Marių aidas“ perima įmonės „Doleritas“ įsipareigojimus Lietuvos taupomajame banke už paskolą ir kitas su ja susijusias išmokas; tolimesnei veiklai vykdyti įkeičia bankui visą pastatą (taip pat ir A. B. dalį jo notariškai patvirtinto įgaliojimo pagrindu), paima naują paskolą bei prisiima atsakomybę už ją (1.2 p.); atnaujina parduotuvės veiklą, deda pastangas įsisavinti (įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtimui) iki šiol nenaudotas patalpas, kad tuo būdu būtų užtikrinta galimybė dengti paskolos palūkanas, pagal paskolos sutartyje numatytą grafiką mažinti paskolą, išlaikyti ir  prižiūrėti pastatą, išlaikyti personalą bei didinti pastato patrauklumą pirkėjui bei jo rinkos vertę (1. 3 p.).

          Susitarimo 2 punkte išdėstyti A. B. įsipareigojimai: sudaryti sąlygas UAB „Marių aidas“  laisvai disponuoti visu pastatu, kad jis galėtų vykdyti šio susitarimo 1.3. punkte nurodytus veiksmus, siekiant išvengti nuostolių, susijusių su įsipareigojimais bankui, pastato priežiūra, bei stengiantis padidinti pastato vertę (2.1. p.); iki 1999-08-19 atlaisvinti pirmo aukšto bei rūsio patalpas ir sudaryti galimybę UAB „Marių aidas“ administracijai pilnvertiškai ruoštis parduotuvės veiklos atnaujinimui (2.2 p.); sudaryti galimybę tvarkyti antro aukšto patalpas bei ieškoti jiems nuomininkų (2.3 p.), (b.l. 7-8).

              Susitarimo 3 punkte išdėstyti turtiniai šalių santykiai pardavus pastatą už ne mažesnę kaip 150 000 JAV dolerių kainą kainą. Šalių susitarimu, nustatyti pinigų paskirstymo prioritetai: a) skola bankui ir visos su šia skola susijusios išlaidos; b) M. J. skolos privatiems asmenims iki 1997-07-02 (52000 Lt); c) UAB „Marių aidas“ padarytos išlaidos iki parduotuvės darbo pradžios 1999 rugpjūčio mėn. (remonto darbai, papildomos įrangos įsigijimas, licenzijos). Nurodyta, kad apie šias išlaidas pateikiama ataskaita atskiru dokumentiu pradėjus parduotuvės darbą; d) „Dolerito“ įsipareigojimai kreditoriams, likę iki pastato pardavimo dienos; e) likusi suma po a, b, c, d punktuose nurodytų pinigų išmokėjimo dalinama lygiomis dalimis; f) išlaidos, „Marių aidas „ padarytos po to, kai buvo priimtas nutarimas pirkti pastatą, dengiant A. B. tenkančią dokumentų forminimo apmokėjimo dalį, priskiriamos B. tenkančioms išmokoms. Ataskaita apie šias išlaidas pateikiama atskiru dokumentu; g)  „Dolerito“ turėtos iki įmonės bankroto parduotuvės įrangos bei kito kilnojamojo turto dalis, neperduota „Marių aidui“ pagal pirkimo sutartį, vertė, įskaitoma į pagal punktą e) B. tenkančioms išmoms, jų buhalteriniuose dokumentuose nurodytomis įvertinimo kainomios pagal pridedamą sąrašą; h) išlaidos už pastate bei šašlikinėje sunaudotą elektros energiją ir telefoną, padarytos iki 1999-08-16, įskaitomos į pagal punktą e) B. tenkančioms išmokoms; i) išnuomavus antro aukšto patalpas, sudaroma papildoma sutartis dėl už nuomą gaunamų lėšų panaudojimo.

         Susitarimo 4 punkte nurodyta, kad jis sudarytas vienerių metų laikotarpiui, arba iki pastato pardavimo. Jei per vienerius metus nepavyksta parduoti pastato už kainą, ne mažesnę už sumą, lygiaverčę 150 000 JAV dolerių (neskaitant su pardavimo forminimu susijusių išlaidų), susitarimas lieka galioti iki naujo susitarimo sudarymo. Numatyta, kad naujajame susitarime negali būti pakeistos šio susitarimo 1.1, 1.2, 1.3 ir 2.1 nurodytos sąlygos.

               Susitarime nėra aptarta, kokiais atvejais jis gali būti nutrauktas vienašališkai (1 t. b.l. 7). 

             Ieškovas, vertindamas, kad vienašališkai nutraukti susitarimo neturi galimybės, 2014-04-03, t.y. praėjus beveik 15 metų po susitarimo sudarymo, kreipėsi į teismą, prašydamas jį nutraukti atsakovui jo nevykdant bei pažeidžiant susitarimo sąlygas.  Pažymėtina, kad 2013-12-16  pranešimu ieškovas įspėjo atsakovą apie susitarimo nutraukimą, nurodydamas, kad kreipsis į teismą (1 t. b.l. 11). Atsakymo į šį pranešimą ieškovas negavo. 

            Susitartimo nutraukimą ieškovas grindė tuo, kad atsakovas piktybiškai nevykdo savo įsipareigojimų. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė – laikydamasis susitarimo 2.1.1 p. nuostatų, sudarė visas sąlygas atsakovui laisvai disponuoti visu pastatu, perleisdamas savo turto valdymo, disponavimo teisę. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė - pastato neruošė pardavimui ir jo nepardavinėjo, nors susitarimo tikslas buvo pelningai pastatą parduoti. Ieškovas jau nesitiki, kad atsakovas pastatą parduos. Atsakovas taip pat nevykdė ir kitų įsipareigojimų, numatytų susitarimo 1.3 punkte: pastato būklės nepagerino, o priešingai, ją pablogino, išardydamas pilnai įrengtą mansardą-pastogę, nedidino pastato patrauklumo ir jo rinkos vertės, išgriautas mansardos medžiagas panaudojo pirmojo aukšto rekonstrukcijai, nederindamas su ieškovu, kaip bendraturčiu, vietoje parduotuvės įrengė viešojo maitinimo įstaigą, pats veiklos nevykdo, be ieškovo sutikimo nuomos ar panaudos pagrindu pastatu leido naudotis UAB „Utilsa", kuri ten vykdo veiklą –teikia visuomeninio maitinimo paslaugas, taip pat pastate veikia kavinė „Baublys“, alaus baras. Ieškovas neabejoja, kad iš to atsakovas gauna naudą. Dalis šio atlygio turėtų priklausyti ir jam. Tačiau UAB „Marių aidas“ pagrininis akcininkas ignoruoja jį kaip bendraturtį, netgi jo nepripažįsta pastato dalies savininku, į pastatą neįleidžia, pagrindinis akcininkas R. A. P. ir jo sūnus A. P. buvo net pareiškę ieškinį teisme pripažinti juos ieškovo pastato dalies savininkais. Esant galiojančiam susitarimui, yra pažeidžiamos jo teisės. Jis negali naudotis pastatu, nusistatyti naudojimosi  juo tvarką. Tuo pažeidžiamos ieškovojo, kaip bendrasavininkio, teisės. Mano, kad atsakovas susitarimo nevykdo tyčia, kokių nors aplinkybių, galinčių pateisinti susitarimo neįvykdymą, nėra. Šias aplinkybes laiko esminiu susitarimo pažeidimu, ieškovas iš šio susitarimo negavo to, ko tikėjosi.

          Dėl šalių įsipareigojimų ir pagrindo nutraukti susitarimą.

           Iš šalių įsipareigojimų turinio matyti, kad ieškovo pareigos vykdant susitarimą apsiribojo tuo, kad jis privalėjo atlaisvinti patalpas bei sudaryti atsakovui visas sąlygas laisvai disponuoti visu pastatu, o atsakovas be to, kad turėjo perimti pardavėjo įsipareigojimus bankui,  už paskolą, turėjo tolimesnei veiklai vykdyti paimti naują paskolą ir prisiimti atsakomybę už ją, atnaujinti parduotuvės veiklą, įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtimui iki tol nenaudotas patalpas,  kad tuo būtų užtikrinta galimybė dengti paskolos palūkanas, mokėti paskolą pagal nustatytą grafiką, išlaikyti personalą, pastatą turėjo prižiūrėti, tvarkyti antro aukšto patalpas, padidinti pastato rinkos vertę ir patrauklumą pirkėjui.

          Byloje nėra rašytinių duomenų apie ieškovo įsipareigojimų įvykdymą –patalpų priėmimo – perdavimo akto ir pan., tačiau atsakovas neginčija, kad ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus. Todėl teismas laiko nustatyta, kad atsakovas galėjo laisvai naudotis visu pastatu, atnaujinti ir vykdyti parduotuvės veiklą, tvarkyti antro aukšto patalpas ir atlikti kitus 1.3 punkte nurodytus veiksmus, kas turėjo garantuoti susitartime numatyto tikslo – pelningai parduoti pastatą ir pagal numatytus prioritetus paskirstyti gautas lėšas, įgyvendinimą.

          Tačiau kaip nustatyta, iki šiol pastatas nėra parduotas, o tarp šalių kyla ginčai dėl tolimesnio susitarimo vykdymo ir jo reikalingumo. Iš esmės abi šalys pripažįsta, kad aplinkybės yra pasikeitusios. Atsakovas nurodė, kad jam nenaudinga pastatą parduoti, nes  į jį yra daug investavęs. Pripažino, kad šiuo metu pastatas nėra pardavinėjamas. Tačiau teigė, kad kitus įsipareigojimus įvykdė ar vykdo – bankui nesutikus, kad perkelti skolą UAB „Marių aidas“, ji buvo perkelta trečiajam asmeniui R. P., kuris yra vienintelis akcininkas ir jo sūnui A. P.. Jie prievolę įvykdė. Taip pat vykdė ir kitus įsipareigojimus. Tai, kad pakeitė veiklos pobūdį ir pastate vykdo ne vykdo ne parduotuvės, o maitinimo veiklą, nelaikė pažeidimu.  Dėl leidimo pastatu naudotis UAB „Utilsa" laikė, jog tai nėra susitarimo pažeidimas, nes ieškovas leido pastatu laisvai naudotis, tame tarpe ir išnuomoti kitiems asmenims.

         Su tokiais atsakovo argumentais teismas nesutinka.

        Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t.y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

         Skolininko pareigas vykdant sutartį apibrėžia prievolės dalykas, t. y. skolininko veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus prievolė pasibaigs. Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 str. 1 d.). Jei asmuo įvykdys prievolę ne tokiu būdu, kaip reikalauja prievolės dalykas, jis bus laikomas pažeidusiu sutartį. Norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 str. 3 d.), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 str. d.) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.

        Šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad susitarimo sąlygos būtų pakeistos jį sudariusių šalių susitarimu. Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad netgi informaciją apie tai, kad ginčo pastate vykdoma ne susitarime numatyta parduotuvės, o viešojo maitinimo veikla ir kad ją vykdo ne pats atsakovas, o UAB „Utilsa", ieškovui suteikė ne atsakovas, o jo skundus tyrusios institucijos -   Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, Kauno m. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba. 2008-10-30 Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento rašte Nr. 11-B-828-1216 nurodyta, kad prekybos pastato Rūko g. 12, Kaune, pirmame aukšte ir mansardoje perplanuotos vidaus patalpos. Vietoj prekybos salės įrengtas baras, maitinimo paskirties patalpa. Pakeista patalpos paskirtis: prekybos patalpa pakeista į baro – maitinimo paskirties patalpą. Maitinimo paskirties patalpos naudojamos nepriėmus patalpas naudoti (1 t. b.l. 14). To paties departamento 2008-11-14 raštu Nr. ll-B-828-1268 ieškovas informuotas, kad Statybos valstybinės priežiūros skyrius skyrė administracinę nuobaudą A. P., laikinai einančiam direkttoriaus pareigas, už tai, kad UAB „Marių aidas“ prekybos paskirties pastate savavališkai (patalpos nepripažintos tinkamos naudoti) naudoja kaip maitinimo paskirties patalpą ir įpareigojo nutraukti prekybos paskirties pastate patalpos 26 savavališką naudojimą (1 t. b.l. 15). 

         Kad ne pats atsakovas, o UAB „Utilsa" vykdo veiklą ieškovui priklausančiame pastate, patvirtina Kauno m. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2008-11-14 raštas Nr. B1-728, kuriame nurodyta, jog tikrinimo metu nustatyta, kad pastato pirmame aukšte įrengta 45 vietų kavinė su baru, rūsyje – virtuvė su atskiromis darbo zonomis, indų plovykla, darbuotojų buitinėmis patalpomos, daržoviųų pirminio paruošimo patalpa, kitomis pagalbinėmis patalpomis. Rūsio patalpose reikalingas dalinis grindų, sienų, lubų remontas (1 t. b. 17).

         Byloje neesant įrodymų, kad ieškovas davė sutikimą tokioms pertvarkoms ir veiklos vykdymo keitimui, darytina išvada, kad aatsakovas neturėjo teisės prievolę įvykdyti kitu būdu, išįskyrus tą, kuris yra aptartas susitarime.

         Vertintina, jog prievolę perimti ir vykdyti „Doleritas“ įsipareigojimus bankui atsakovas taip pat įvykdė netinkamu būdu, nes be ieškovo sutikimo nusprendė šios prievolės vykdymą perleisti kitiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas net neatskleidė ieškovui, kokiomis sąlygomis prievolės vykdymą perleido kitiems asmenims, su kuriais ieškovo nesieja jokie sutartiniai santykiai, tuo pačiu apsunkindamas galimybę tinkamai įvykdyti ir susitarimo 3 punktą, t.y. pastato pardavimo atveju paskirstyti gautus pinigus pagal aptartus prioritetus.

         Ieškovas susitartimo nutraukimą grindė ir tuo, kad atsakovas nevykdo ir kitų įsipareigojimų, numatytų susitarimo 1.3 p.  - pastato būklės nepagerino, o priešingai, pablogino, išardydamas pilnai įrengtą mansardą-pastogę, nedidino pastato patrauklumo ir jo rinkos vertės, išgriautas mansardos medžiagas panaudojo pirmojo aukšto rekonstrukcijai, nederindamas su ieškovu. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Atsakovas šių aplinkybių nepripažino, su jomis nesutiko, teigė, kad pastato būklė yra pagerėjusi. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti taip pat nepateikė jokių įrodymų.

          Byloje neesant jokių įrodymų apie pastato būklės pablogėjimą, mansardos medžiagų panaudojimą pirmo aukšto patalpų rekonstrukcijai, teismas vertina, kad nurodytų aplinkybių ieškovas neįrodė.

          Esminiu susitarimo pažeidimu ieškovas laikė tai, kad atsakovas per tiek metų pastato nepardavinėjo. Nurodė, kad jau nebeturi pagrindo tikėtis, kad šį įsipareigojimą atsakovas įvykdys.

        Atsakovas neginčijo, kad pastatas nėra ir nebuvo pardavinėjamas. Nurodė, kad per vienerių metų laikotarpį, kaip nurodyta susitarime, jį parduoti būtų buvę nuostolinga. Teko į pastatą daug investuoti. Vėliau su ieškovu tarėsi dėl kompensacijos išmokėjimo, buvo susitarę dėl 50 000 JAV dolerių sumos, tačiau išmokėjus paskolą bankui, ieškovas kainą pakėlė. Nurodė, kad šiuo metu pastato nepardavinėja, nes yra daug investavęs, padidinęs pastato vertę. Jam tai būtų nuostolinga. Todėl dėl kompensacijos galėtų susitarti tik įvertinus pastato rinkos vertę ir jo turėtas išlaidas, be bankui sumnokėtą paskolą ir su ja susijusias išlaidas. O jei  ieškovas pageidauja pastatu naudotis, tai taip pat pirmiausia turėtų atlyginti pusė jo turėtų išlaidų. 

         Tokia atsakovo pozicija patvirtina, kad atsakovas pastato nepardavinėjo ir jo parduoti neketina. Vertintina, kad tai yra susitarimo pažeidimas, nes būdamas sutarties šalis, atsakovas visų pirma privalėjo dėti maksimalias pastangas jį įvykdyti (CK 6.200 str.), o pasikeitus aplinkybėms ir neketindamas parduoti pastato, privalėjo kreiptis į ieškovą, prašydamas raštu pakeisti susitarimą, o nesusitarus – kreiptis į teismą dėl sutartimis pakeitimo (CK 6.204 str. 3 d.). Tačiau atsakovas susitarimo pakeitimo neiniciavo.

         Parduoti pastatą buvo planuota per trumpą laikotarpį –vienerius metus, nes susitarimas buvo sudaromas vienerių metų laikotarpiui (Susitarimo 4 p.). Nepavykus parduoti pastato per vienerius metus, susitarimas turėjo likti galioti iki naujo susitarimo sudarymo. Kadangi pastatas  per vienerius metus net nebuvo pardavinėjamas, nebuvo siekiama jo parduoti ir vėliau, teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad nėra jokio pagrindo tikėtis, kad susitarimas bus įvykdytas  ateityje.

          Šis susitarimo pažeidimas pripažintinas esminiu, nes dėl jo nevykdymo nebuvo pasiektas susitarimo tikslas. Ieškovas ne tik negavo planuotų gauti  pinigų, bet ir įsigijęs pastato dalį negali ja naudotis, nes įsipareigojo visu pastatu leisti naudotis ir disponuoti atsakovui. Kaip matyti iš šalių ir jų atstovų bei liudytojo paaiškinimų, ieškovo siekis kuo greičiau įgyvendinti susitarimą ir parduoti pastatą yra ignoruojamas. Atsakovo tikslas yra pasikeitęs, jis nenori pastato parduoti, nori vienas juo naudotis, vykdyti veiklą ir gauti iš jos pajamų. Tuo tarpu ieškovas jokių pajamų negauna, jam nėra atlyginama už naudojimąsi jo turto dalimi, kadangi tai nėra numatyta sudaryto susitarimo sąlygose. Vertintina, kad atsakovas su ieškovu  nebendradarbiauja, ignoruoja lygiareikšmius ieškovo interesus. Jis yra suinteresuotas, kad prieš daugiau kaip 15 metų sudarytas susitarimas galiotų neterminuotą laiką, neatsižvelgdamas, jog ieškovui tolimesnis susitarimo galiojimas visiškai nenaudingas. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad atsakovas siekia tik ekonominės naudos sau ir tyčia nevykdo susitarimo.

          Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas pažeidė susitarimą.

          Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, pripažintina, jog ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl susitarimo nutraukimo.

          Pažymėtina, kad nors ieškovas remiasi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išdėstytoms sąlygoms, tačiau šioje dalyje reglamentuojama galimybė šaliai vienašališkai nutraukti sutartį, esant nustatytoms sąlygoms. Tuo tarpu teismas sutartį gali nutraukti ir kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais, pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 str. 4 d.). Tokiu atveju neturi būti vertinama, ar pažeidimas buvo esminis.

         Dėl turtinių šalių santykių, nutraukus susitarimą.

         Iš byloje esančių skolos perkėlimo sutarčių  nustatyta, kad M. J. firmos „Doleritas“ banko paskolos vykdymą  perėmė ir bankui grąžino  R. A. P. ir jo sūnus A. P. (1 t. b.l. 91-92). 

          Atsakovas paskolos grąžinimo išlaidas priskiria sau ir kelia klausimą dėl ieškovo pareigos lygiomis dalimis šias išlaidas padengti, motyvuodamas, kad paskolos suma ir su ja susijusios išlaidos buvo visa suma, už kurią pastatas buvo įsigytas, ieškovas prie paskolos dengimo nėra prisidėjęs, vadinasi, norėdamas nutraukti susitarimą ir pastatu naudotis, o taip pat ir pastato pardavimo atveju turėtų sumokėti atsakovui lygią dalį paskolos grąžinimo išlaidų. Teigia, kad tai išplaukia iš Susitarimo 3.1.1 p. 1 papunkčio.

Ieškovas A. B. pripažįsta, kad prie skolos grąžinimo bankui jis neprisidėjo. Tačiau teigė, kad jis ir neturėjo tokios pareigos, nes ½ pastato dalis jam buvo parduota už anksčiau jo paskolintas lėšas firmos „Doleritas“ savininkui M. J., todėl susitarime ir buvo numatyta tik  UAB „Marių aidas“ pareiga grąžinti skolą.

Pažymėtina, kad klausimas dėl ieškovo atsiskaitymo už įsigytą statinį buvo keliamas ir civilinėje  byloje Nr. 2-2408-568/2012, kurioje ieškovai R. A. P. ir A. P. prašė pripažinti, kad statinio, esančio (duomenys neskelbtini), 1999-07-16 pirkimo –pardavimo  sutartį  sudarė  šalys:  pardavėjas - M. J. firma „Doleritas“,  pirkėjai - UAB „Marių aidas“ ir R. A. P. bei A. P., t.y. pakeisti sutartyje nurodytas šalis, nustatant, kad pastatą pirko UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P.; nustatyti, kad R. A. P. įgijo ¾ vienos antrosios, o A. P. įgijo ½ vienos antrosios pastato, bei įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą pakeisti savininką A. B., valdantį ½ pastato, naujais savininkais R. A. P. ir A. P.. Minėtoje byloje trečiaisiais asmenimis dalyvavo UAB „Marių aidas“, M. J. ir notarė G. P..

Tiek Kauno apylinkės teismas, tiek Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nenustatė, jog A. B. yra netinkama pirkimo – pardavimo sutarties šalis. Be to, Kauno apygardos teismas, įvertinęs šalių veiksmus po notarinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo bei pirkėjų sudaryto 1999-08-19 susitarimo kai kurias nuostatas, padarė išvadą, kad pardavėjas, žinant  pirkėjui  UAB „Marių aidas“, įvertino  parduodamą  pastatą   ne  vien tik negrąžintos  paskolos dalimi, tačiau daugiau,  o  pastato ½ dalį  A. B. pardavė  už  pastarojo  pagalbą  statant pastatą, kaip kad nurodė  atsiliepime trečiasis asmuo M. J. ir kas  turėjo  būti   suprantama 1999-08-19  susitarimą  sudarant  dalyvavusiems  ieškovams. Kadangi  nei 1999-07-16 sutartimi, nei 1999-08-19 susitarimu  nebuvo  nustatyta  atsakovo A. B. pareiga  sumokėti  už  pastatą  konkrečią pinigų sumą, tačiau buvo susitarta pastatą parduoti ir gautas  lėšas pasidalinti  tarp  abiejų   pirkėjų,  teisėjų kolegija nepagrįstais pripažino ieškovų teiginius, kad atsakovas A. B. neįvykdė  pareigos  sumokėti  už perkamą  statinį,  dėl ko prarado  teisę disponuoti  šiuo turtu   (b.l. 20-22, 23-26, prijungtos bylos Nr. 2-2408-568/2012 medžiaga).    

Minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir iš naujo neįrodinėtinos, nes joje dalyvavo tos pačios šalys (CPK 182 str. 2 p.). Todėl teismas atmeta atsakovo ir jo pusėje dalyvavusio trečiojo asmens argumentus dėl ieškovo neatsiskaitymo už įsigytą turto dalį, bei kad pastato bendrasavininkiu  jis gali tapti tik kitam bendrasavininkiui sumokėjęs ½ dalį dabartinės pastato vertės.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, baigiamojoje kalboje) taip pat teigė, jog tai, kad R.  A. P. ir A. P. yra gražinę pastato pardavėjo paskolą bankui, patvirtina, kad visą pastato pirkimo kainą yra sumokėjęs UAB „Marių aidas“ per savo akcininką ir jo sūnų. Nurodė, kad paskola buvo dengiama iš pastate vykdytos veiklos. Todėl laikė, kad susitarimo nutraukimo atveju ieškovas turėtų su juo atsiskaityti už trečiųjų asmenų įvykdytą prievolę. 

Tačiau nei ieškovas, nei atsakovas nebuvo skolos perkėlimo sutarčių šalis ir jose nėra numatyta jokių UAB „Marių aidas“ ar ieškovo įsipareigojimų naujiesiems skolininkams. Paskolą bankui grąžinę asmenys jokių sutartinių santykių su ieškovu neturi, turtinių reikalavimų jam nėra pareiškę. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovą siejo (ar sieja) turtiniai įsipareigojimai skolą perėmusiems asmenimis. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad paskola buvo padengta iš atsakovo vykdytos veiklos.

Esant šioms aplinkybėms, spręstina, kad susitarimo 3 punkte a papunktyje įtvirtintas prioritetas dėl lėšų paskirstymo nutraukiant susitarimą nėra aktualus. Taip pat neaktualus ir b papunktis, nes nei viena iš šalių neteigė, kad savo lėšomis grąžino M. J. skolas privatiems asmenims. Liudytojas  M. J. nurodė, kad jas grąžino pats. Apie papunkčiuose c ir  d numatytus prioritetus šalys įrodymų taip pat neteikė. Todėl įvertinus, kad šie prioritetai buvo nustatyti daugiau kaip prieš 15 metų, iki šiol šalys ar kiti galimai suinteresuoti asmenys jokių pretenzijų  dėl šių skolų ar turėtų išlaidų nereiškė, teismas sprendžia, kad turtiniai šalių santykiai yra pasikeitę ir šio susitarimo punkto tolimesnis galiojimas nėra aktualus.

Todėl tenkinant ieškovo prašymą, nutrauktinas visas susitarimas. Teismo vertinimu, esant tokioms išlaidoms, prie kurių turėjo prisidėti abu bendraturčiai, jie turėtų tarpusavio sutarimu spręsti tokių išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgdami į faktines aplinkybes ir tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus, o esant ginčui, kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl išlaidų atlyginimo. 

Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

               Ieškovas byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 144,81 Eur (500 Lt) žyminis mokestis (I t., b.l. 32, 43) ir 144,81 Eur (500 Lt) atstovavimo išlaidos (I t., b.l. 30-31). Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinos byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 79 straipsni, 80 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

              Teismas nagrinėjamoje byloje turėjo 12,50 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai bei ieškinį tenkinus visiškai, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 2 dalį, iš atsakovo valstybei priteistinos 12,50 Eur išlaidos, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).

           Vadovaudamasis LR CPK 259 str., 260 str., 262-270 str., teismas

n u s p r e n d ž i a :

       Ieškinį tenkinti visiškai.

       Nutraukti 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, sudarytą tarp A. B. ir UAB „Marių aidas“, atsakovui neįvykdžius įsipareigojimų.

       Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Marių aidas“ 12,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

       Priteisti ieškovui A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Marių aidas“,  į.k. 135495932,  289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

       Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo dienos galiū būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                     Vida Agurkienė