Administracinė byla Nr. eA-870-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07834-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Y. (A. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 23S112904, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. įstojo į Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademiją, kurią baigė 2009 m., įgydamas teisininko kvalifikaciją pagal teisės specialybę. Paaiškino, kad pabaigęs studijas, buvo pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo prievolę. Būdamas pacifistinių pažiūrų, pradėjo domėtis galimybėmis, leidžiančiomis jos išvengti. Pareiškėjas sužinojo, kad valstybės tarnautojams nėra būtina atlikti karo prievolę.
3. Nurodė, kad įsidarbino pasų poskyryje, tačiau, pasikeitus tvarkai, po metų vėl buvo pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo prievolę. Teigė, kad būtent kariuomenėje, stebint ir patiriant vadovybės patyčias bei smurtą, susiformavo jo opozicinės pažiūros dėl Baltarusijos Respublikos politinio režimo. Pažymėjo, kad karo prievolę atliko eiliniu, po atlikimo buvo suteiktas leitenanto atsargoje laipsnis. Pasibaigus karinės tarnybos minimaliam terminui, pareiškėjas išvažiavo iš Baltarusijos į Šveicariją, kurioje gyveno ir tebegyvena jo sesuo. Grįžęs į Baltarusijos Respubliką, įgytas žinias statybos srityse, pradėjo taikyti praktikoje.
4. Pareiškėjas teigė, kad 2020 m., prasidėjus protestams Baltarusijos Respublikoje, juose aktyviai dalyvavo. Politiniam režimui numalšinus protestus, gelbėdamas savo gyvybę, buvo priverstas bėgti į Lenkijos Respubliką, o po kurio laiko persikėlė į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad įvertinus keliamą pavojų, jam humanitariniais pagrindais buvo išduotos dvi nacionalinės Lietuvos Respublikos vizos. Būdamas Lietuvos Respublikoje, dalyvavo mitinguose, piketuose, teikė pagalbą nuo Baltarusijos Respublikos politinio režimo nukentėjusiems asmenims. Kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi dėl ketinimo dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, pripažinus pareiškėją galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui.
5. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra teisiškai nepagrįstas, atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, neatliko individualaus vertinimo ir nenustatė jo elgesio, įrodančio grėsmės realumą.
6. Pareiškėjo teigimu, neteisingą išvadą iš dalies lėmė tai, kad atsakovas nežinojo ir net nenustatinėjo reikšmingos informacijos apie jo biografiją, todėl neturėjo galimybės jos įvertinti. Pareiškėjas supranta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens siekį užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje gyventų keliamus reikalavimus atitinkantys užsieniečiai, nekeliantys grėsmės valstybei ir visuomenei. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, užsieniečiai neturi būti vertinami mechaniškai, būtina išanalizuoti visas individualias reikšmingas aplinkybes, nustatant konkrečiai, ką užsienietis dirbo, kaip ir su kuo bei kada dirbo, kokios jo vertybės, ryšiai su Lietuvos Respublika, ateities planai ir pan.
7. Akcentavo, kad niekada nesiėmė ir nesiims jokių veiksmų prieš Lietuvos Respubliką, kuriai dėkingas už svetingumą ir pagalbą.
8. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra deklaratyvus ir nemotyvuotas, jame konkrečiai nepaaiškinta, kodėl buvęs darbas reiškia, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamame Sprendime nepaaiškintas priežastinis ryšys tarp nustatytos faktinės aplinkybės (buvusio darbo), bet daromos išvados apie pareiškėjo tariamą grėsmę valstybės saugumui. Pasisakyta neigiamai apie Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politiką, tačiau nebandoma argumentuoti, kodėl pareiškėjas turi būti už ją atsakingas. Sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti jo situacijos ypatumų. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Pareiškėjas apie jį sužinojo tik po jo priėmimo, nesupranta, kodėl atsakovas arba trečiasis suinteresuotas asmuo anksčiau nesikreipė į jį, kad būtų visapusiškai išnagrinėta situacija.
9. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo aiškiai įvertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, taip pat tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui. Migracijos departamentas neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą. Faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo manymu, atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma.
10. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamame Sprendime nurodyta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, visiškai neatitinka aplinkybės, dėl kurios nuspręsta ją taikyti.
11. Atsakovas MD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
12. Atsakovas nurodė, kad gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-7274 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, jog atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
13. Atsakovas teigė, kad atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD išvadą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
14. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog jis turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. liepos 14 d., prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ekonominiai ryšiai, Lietuvoje jis niekada nedirbo, neturi šeiminių ryšių su čia gyvenančiais asmenimis.
15. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Akcentavo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Todėl priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
16. Atsakovas teigė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, iš VSD surinktos informacijos galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Atsakovas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, visas su juo susijusias aplinkybes bei nustatė, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
17. Paaiškino, kad ginčijamame Sprendime neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktiką.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
20. Paaiškino, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. liepos 3 d. raštu Nr. 18-7274 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ Migracijos departamentui pateikė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.
21. Nurodė, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
22. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2304-LLG-5399 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, ketindamas dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju. Pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2009–2010 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje.
25. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad jam buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. liepos 14 d. Leidimai laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti. Prašymą pareiškėjas pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2023 m. liepos 14 d. Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
26. Teismas nustatė, kad atsakovas 2023 m. liepos 3 d. gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
27. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
28. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokio pobūdžio bylose.
29. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų, todėl ir nagrinėjamu atveju tik vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui, t. y. užtikrinti visuomenės saugumą, pasiekti. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2009–2010 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl, akivaizdu, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti šalies valdžią. Teismas sutiko, su VSD išvada, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja tos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, jog šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
30. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad skundžiamame Sprendime konkrečiai nepaaiškinta, kodėl jo buvęs darbas reiškia, jog gyvendamas Lietuvos Respublikoje jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti jo situacijos ypatumų, nurodė, kad valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
31. Teismas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Akcentavo, kad vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
32. Teismas nurodė, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad įsidarbino valstybės tarnyboje tik siekdamas išvengti karo prievolės, tačiau tikėtina, jog jis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas sutiko, kad VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
33. Nors pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza, tačiau tai savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti sprendimo neproporcingumą. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jeigu išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
34. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatė ir duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis VSD duomenimis, jis pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, jog surinkta pakankamai duomenų išvadai, kad asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
35. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su gero administravimo principo pažeidimu, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiais papildomus paaiškinimus jis būtų pateikęs, todėl akcentuotina, kad kreipdamasis į teismą, jis šią teisę pilnai realizavo, nes teismo posėdyje buvo išklausytas.
36. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo. Pažymėjo, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Šiuo atveju ginčijamas Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir aktualioms teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
37. Teismas konstatavo, kad sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką ir nenustatė individualaus pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą. Pažymi, kad vidaus reikalų sistemoje išdirbo trumpą laiką (vos 8 mėnesius), dirbo ten daugiau nei prieš 13 metų (nuo 2009 lapkričio 2 d. iki 2010 m. liepos 7 d.), ėjo žemas pareigas (dokumentų priėmimas ir išdavimas) ir jokių strateginių ar atsakingų sprendimų nepriiminėjo. Valstybės tarnyboje įsidarbino ne dėl ideologinių priežasčių, o siekdamas išvengti karo prievolės, jokie apdovanojimai dėl jo darbo vidaus reikalų sistemoje nebuvo suteikti. Pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Baltarusijos Respublikos valdžios politiką, ką įrodė ne kartą dalyvaudamas mitinguose ir protestuose, taip pat paaiškino ir pateikė įrodymus teismo posėdžio metu. Pildydamas Klausimyną pats atskleidė informaciją apie savo buvusį darbą (jeigu būtų lojalus Baltarusijos Respublikos režimui ir norėtų atvykti į Lietuvos Respubliką destruktyviai veiklai, jis ne bendradarbiautų su Migracijos departamentu, o slėptų duomenis apie savo buvusį darbą, kurių atsakovas savarankiškai nenustatytų). Nei atsakovas, nei VSD nenustatė jokių jo nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti tokią veiką, taip pat nenustatė jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, ar kad pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo.
40. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir VSD nevertino pareiškėjo darbo aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, neteisingą išvadą iš dalies lėmė tai, kad atsakovas nežinojo ir net nenustatinėjo visos reikšmingos informacijos apie jo biografiją, todėl neturėjo galimybės jos įvertinti. Pareiškėjo teigimu, turi būti įvertintos ir išanalizuotos visos individualios aplinkybės ir tik tuomet daroma išvada.
41. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
42. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, argumentacija yra bendro pobūdžio, jame nėra nurodyta, kokie dokumentai įrodo, jog prieš priimant jį į darbą pasų poskyryje buvo patikrintas ir užtikrintas jo lojalumas Baltarusijos Respublikos režimui. Būtent šiomis neteisingomis prielaidomis ir yra grindžiamas teismo sprendimas. Skundžiamame sprendime nėra paaiškinta, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai apie veikimą prieš Baltarusijos Respublikos režimą, įskaitant dalyvavimą protestuose pagrindžiančias nuotraukas, yra atmetami, ir kodėl šie dokumentai nepaneigia prielaidos apie keliamą grėsmę, kai kitose šios kategorijos administracinėse bylose teismai tokio pobūdžio dokumentais vadovaujasi. Skundžiamame sprendime nėra konkrečiai paaiškinta, kodėl pareiškėjo buvęs darbas reiškia, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, t. y. nėra paaiškintas priežastinis ryšys tarp nustatytos faktinės aplinkybės (buvusio darbo) ir daromos išvados apie jo tariamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nors ir pasisakoma neigiamai apie Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politiką, tačiau neargumentuojama, kodėl pareiškėjas turi būti už ją atsakingas.
43. Pareiškėjas paaiškina, kad apie atsakovo Sprendimą sužinojo po jo priėmimo, jam neaišku, kodėl atsakovas nesikreipė į jį dėl situacijos išsiaiškinimo, jog būtų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtas prašymas. Atsakovo veiklos metodai rodo nusistatymą prieš pareiškėją, o tai neatitinka VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo.
44. Pareiškėjas teigia, kad net jeigu VSD išvada ir privaloma atsakovui, tačiau teismui ši išvada nėra privaloma, nes jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.
45. Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma.
46. Pareiškėjas pažymi, kad teisinis reguliavimas numato, jog užsienietis gali būti pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui tik nustačius aplinkybes, bylojančias apie grėsmės realumą, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. VSD neigiamą išvadą apie pareiškėją atsakovas turėjo įvertinti ne kaip pagrindą baigti tyrimą, o kaip pagrindą tęsti tyrimą. Šis tyrimas turėjo apimti tas aplinkybes, su kuriomis VSD sieja galimą pavojų, kad abejonės arba pasitvirtintų, arba išsisklaidytų. Šis tyrimas nėra savitikslis, kadangi neatlikus šio tyrimo atsakovo sprendime ir teismo sprendime net nėra užsiminta, ar pareiškėjas gali būti naudingas Baltarusijos Respublikos tarnyboms ir ar sutiktų su jomis bendradarbiauti.
47. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, kurių neturėjo galimybės pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
48. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
49. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato ir aiškino grėsmės valstybės saugumui sąvoką ir nenustatė asmeninio pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės valstybės saugumui realumą. Pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui patvirtina pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje VSD surinkto informacijos kontekste, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD surinkta kontržvalgybinė informacija patvirtina, kad pareiškėjas, kaip anksčiau dirbęs Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje asmuo, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šiuos duomenis.
50. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento Klausimyno 10 ir 11 klausimus paneigia pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo realiai atliktų veiksmų kontekste (pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) pareiškėjo atsakymai į minėtus klausimus yra deklaratyvūs, pateikti Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui, o ne Baltarusijos Respublikos valstybinėms institucijoms. Pareiškėjas Klausimyne deklaravo nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau minėti teiginiai nepaneigia jo lojalumo Baltarusijos Respublikai.
51. Atsakovas nurodo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
52. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje), iš atliktų veiksmų (pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir, kad atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
53. Atsakovas teigia, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmos instancijos teismo sprendimas prieštarauja aktualiausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pažymi, kad pareiškėjo cituojamoje 2023 m. liepos 5 d. nutartyje buvo vertinama užsieniečio karinė tarnyba, o ne darbas Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje. Migracijos departamento vertinimu, šiai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra išdėstyta 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023 ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023.
54. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje pobūdį, pareiškėjo ryšius su Baltarusijos Respublikos tarnybomis šiuo metu. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti tokio pobūdžio informaciją yra ribotos. Pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenys neidentifikuoja, kad grėsmę valstybės saugumui gali kelti tik aukštas pareigas Baltarusijos Respublikos valstybės tarnybose ėję asmenys, VSD duomenys patvirtina, jog grėsmę valstybės saugumui gali kelti ir šiuo metu Baltarusijos Respublikos valstybinėse tarnybose nedirbantys asmenys.
55. Atsakovas nurodo, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
56. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
57. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams.
58. . VSD nuomone, teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
59. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą patvirtina administracinių teismų praktika. VSD vertinimu, teismo sprendimas visiškai atitinka suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose. Apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes ji buvo suformuota byloje, kurioje susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
60. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
61. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu. Tiek Sprendimas, tiek ir teismo sprendimas priimtas atsižvelgiant ir į tai, kad byloje nenustatyti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, kultūriniai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika.
62. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. VSD įsitikinimu, teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
63. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėjas tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje paliko ne dėl vertybinių / moralinių įsitikinimų. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu.
64. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei teismų praktikos nuostatos, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo prijungti prie bylos pareiškėjo naujai pateiktus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
65. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
66. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad atsakovo Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jį panaikinti nėra jokio pagrindo.
67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką ir nenustatė individualaus pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą, sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, yra nemotyvuotas, argumentacija yra bendro pobūdžio, nėra paaiškinta, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai yra atmetami, ir kodėl jie nepaneigia prielaidos apie keliamą grėsmę. Sprendime nėra konkrečiai paaiškintas priežastinis ryšys tarp nustatytos faktinės aplinkybės (buvusio darbo) ir daromos išvados apie pareiškėjo tariamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nors ir pasisakoma neigiamai apie Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politiką, tačiau neargumentuojama, kodėl pareiškėjas turi būti už ją atsakingas.
68. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
69. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, kurių neturėjo galimybės pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
70. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Todėl pareiškėjo prašymas prijungti prie bylos ir įvertinti naujus įrodymus netenkinamas.
71. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
72. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).
73. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Migracijos departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
74. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
75. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, kt.).
76. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
77. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).
78. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
79. Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.
80. VSD Migracijos departamentui pateikė Išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, jog 2009–2010 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl prašė neišduoti naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
81. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
82. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į šios Nutarties 79 punkte pažymėtoje Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame Migracijos departamento Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
83. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, darbo trukmė, užimtos pareigos, įsidarbinimo priežastys, taip pat aplinkybės, jog jis nepriiminėjo jokių strateginių sprendimų ir kitos aplinkybės savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbo pagal darbo sutartį, t. y. darbą pasirinko savo noru ir laisva valia. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.
84. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, jog ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
85. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali. Šiame kontekste akcentuotina, jog nurodytą išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama ir į tai, kad byloje nenustatyti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, kultūriniai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėjui siekiant dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduotas, jis turėjo išduotas nacionalines vizas, galiojusios nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. liepos 14 d., o prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2023 m. liepos 14 d. Taigi, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja tik jo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjo siekis negali nusverti nacionalinio saugomo interesų, prisiimant šiai vertybei bylos duomenimis keliamą pagrįstą riziką.
86. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamo sprendimo turinį, byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
87. Nagrinėjamu atveju nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o priimtas Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis tokiu vertinimu yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad šioje byloje vadovaujamasi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2023 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2177-815/2023, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047-2023 ir kt.).
88. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
89. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
90. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Y. (A. Y.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis