Administracinė byla Nr. eAS-110-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04273-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. L. R. (G. L. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. L. R. (G. L. R.) 2019 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. R.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2.4-01-2436) 7 punktą; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) iš naujo perskaičiuoti buvusio savininko T. R. (T. R.) turėtos žemės likutį, į kurį P. R. vėliau dar turi būti atkurtos nuosavybės teisės, bei atitinkamai pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 6 punktą, įrašant naujai perskaičiuotą žemės ploto likutį; 3) panaikinti NŽT 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei P. R.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 49S-100-(14.49.3.) 3 punktą, išskyrus jo dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį atkurtos anksčiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos Sprendimu Nr. 2.4-01-2436 (0,1860 ha), ir 4 punktą; 4) įpareigoti NŽT iš naujo perskaičiuoti buvusio savininko T. R. turėtą žemės plotą, į kurį P. R. anksčiau atkurtos nuosavybės teisės, ir buvusio savininko T. R. turėtos žemės likutį, į kurį P. R. dar turi būti atkurtos nuosavybės teisės, bei atitinkamai pakeisti Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) 3 ir 4 punktus; 5) atnaujinti pareiškėjo skundo (reikalavimų) dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) panaikinimo iš dalies pateikimo teismui terminą dėl svarbios priežasties; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, jis apie valstybės institucijų padarytą skunde aptariamą klaidą, t. y. apie likusio žemės ploto, į kurį P. R. dar turi teisę vėliau atkurti nuosavybės teises, klaidingą apskaičiavimą sužinojo tik iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 49SF-3438-(14.49.104.) ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad neturėdamas specialaus išsilavinimo ir žinių pasitikėjo valstybės tarnautojais ir valstybės institucijomis, kurie vykdė nuosavybės teisių į žemę atkūrimą P. R. vardu, be to, gavęs sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš kompetentingos institucijos, jis negalėjo iš karto pastebėti klaidos, kurios nepastebėjo patys profesionalai ir specialųjį išsilavinimą turintys žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, įteikiantys šį sprendimą pretendentui (jo įpėdiniui). Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) apskundimo terminą praleido dėl svarbios priežasties, o ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas iš prie skundo pridėtų rašytinių įrodymų taip pat nustatė, kad pareiškėjas NŽT Vilniaus miesto skyriui dar 2019 m. rugsėjo 2 d. prašyme „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytos klaidos ištaisymo ir pretendentės įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtų žemę, eilę“, be kita ko, nurodė, kad patikrinus nuosavybės teisių atkūrimo bylas paaiškėjo, jog buvo padaryta klaida dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir prašė klaidą ištaisyti. Teismas vertino, kad pareiškėjas dar iki 2019 m. rugsėjo 2 d. žinojo apie padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog apie padarytas klaidas sužinojo tik iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 49SF-3438-(14.49.104.) ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad terminas ginčyti Sprendimą Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimą Nr. 49S-100-(14.49.3.) yra praleistas, o termino skundui dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) dalių panaikinimo paduoti praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios. Teismas, atsisakęs priimti skundą dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) dalių panaikinimo, atsisakė priimti ir išvestinius skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. R.“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei P. R.“ panaikinimo iš dalies paduoti ir priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo atsisakymas atnaujinti terminą skundui paduoti grindžiamas formaliais pagrindais, teismas neįsigilino į aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas apskųsti Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) atitinkamas dalis, o taip pat neįvertino, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimas P. R. vardu dar vykdomas, t. y. nėra pasibaigęs. Pareiškėjo teigimu, priežastys, dėl kurių šis terminas praleistas, yra svarbios, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

Pareiškėjas paaiškina, kad klaida, įsivėlusi nuosavybės teisių į skirtingų savininkų žemę atkūrime, buvo identifikuota NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistams atlikus kompleksinę byloje Nr. 5105 ir Nr. 5115 sukauptų dokumentų analizę, sutikrinus duomenis apie grąžintą ir dar negrąžintą žemės plotą pagal visus dokumentus, nustačius, kurio buvusio savininko žemė susidubliavo nuosavybės teisių atkūrimo metu ir kokia apimtimi. Tokios analizės fizinis asmuo (pretendentas ar jo įpėdinis), nebūdamas žemėtvarkos specialistu, atlikti būtų nepajėgus, juolab, gaudamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš kompetentingos institucijos iš karto pastebėti klaidą, kurios nepastebėjo patys profesionalai ir specialųjį išsilavinimą turintys žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, įteikiantys šį sprendimą pretendentui (jo įpėdiniui) ir tuo metu, kai nuosavybės teisių atkūrimas dar tebevyksta. Tai, jog minėtos klaidos identifikavimas buvo sunkus, patvirtina aplinkybė, kad valstybės institucijos ilgą laiką vykdė nuosavybės teisių atkūrimą pretendentės vardu, šios klaidos nepastabėdamos.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas P. R. vardu dar vykdomas (skaičiuojami žemės plotų likučiai, planuojamos teritorijos grąžinimui), todėl pareiškėjo atsiradusios abejonės dėl galimai trūkstamo nuosavybės teisių atkūrimui žemės ploto (sudubliuoto), negali būti vertinamos, kaip jo tikras žinojimas apie Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) neteisėtumą. Tik NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. 49SF-3438-(14.49.104.) laikytinas klaidos konstatavimu ir minėtų sprendimų pripažinimu neteisėtais iš dalies. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjui dar iki 2019 m. rugsėjo 2 d. dienos (iki prašymo pateikimo NŽT Vilniaus miesto skyriui) buvo žinoma apie padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, pareiškėjui kilusios abejonės dėl galimai trūkstamo nuosavybės teisių atkūrimui žemės ploto rodo, jog pareiškėjas yra rūpestingas ir siekia pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjas apie valstybės institucijų padarytą klaidą, t. y. apie likusio žemės ploto, į kurį P. R. dar turi teisę vėliau atkurti nuosavybės teises, klaidingą apskaičiavimą, žinojo dar 2019 m. rugsėjo 2 d., todėl praleido terminą ginčyti Sprendimą Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimą Nr. 49S-100-(14.49.3.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad teismo skundžiama nutartis grindžiamas formaliais pagrindais, teismas neįsigilino į aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas apskųsti Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 ir Sprendimo Nr. 49S-100-(14.49.3.) atitinkamas dalis, o taip pat neįvertino, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimas P. R. vardu dar vykdomas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų ir terminų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Įstatymų nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo, tame tarpe ir skundo padavimo teismui, terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas apie valstybės institucijų padarytą skunde aptariamą klaidą žinojo dar 2019 m. rugsėjo 2 d., kadangi būtent tą dieną pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytą klaidą (b. l. 21). NŽT Vilniaus skyrius 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą (b. l. 18–20), todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog apie valstybės institucijų klaidą jis sužinojo 2019 m. lapkričio 19 d. iš minėto NŽT Vilniaus miesto skyriaus rašto. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 18 d., todėl praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nenurodė argumentų ir priežasčių, dėl kurių jis dar 2019 m. rugsėjo 2 d. žinodamas apie valstybės institucijų padarytą klaidą į teismą kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 18 d., todėl teismas iš esmės negali įvertinti, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys buvo ekstraordinarios ir objektyvios, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas dar 2019 m. rugsėjo 2 d. žinodamas apie valstybės institucijų padarytą klaidą į teismą nesikreipė, tačiau kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytą klaidą. NŽT Vilniaus skyrius 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, tačiau byloje duomenų, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka būtų skundęs minėtą atsakymą, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats pareiškėjas pasirinkto tokį elgesio variantą ir galimai pažeistų teisių gynimo būdą, todėl pagrindo išvadai, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, nėra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – būdo, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo. Asmeniui kreipiantis į administracinį teismą su skundu dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (33 straipsnio 2 dalies 9 punktas taikant jį kartu su ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi). Akcentuotina, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, be kitų reikalavimų prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2436 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. R.“, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, todėl yra praleidęs dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamo akto priėmimo dienos. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu. Byloje konstatavus aplinkybių, patvirtinančių naikinamojo termino pasibaigimą, visumą, terminas dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2436 panaikinimo apskritai negali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2436 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. R.“ ir NŽT 2017 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. 49S-100-(14.49.3.) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei P. R.“ sukeliamų materialiųjų teisinių pasekmių aspektu yra reikšmingi ta apimtimi, kuria yra atkurtos nuosavybės teisės konkrečiu įstatyme nustatytu būdu ir negali turėti lemiančios reikšmės dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą išlikusio nekilnojamojo turto dalį, dėl kurios sprendimai atkurti nuosavybės teises konkrečiu būdu nėra priimti. Kitaip tariant, minėti Sprendimai nėra kliūtimi, paaiškėjus objektyvioms aplinkybėms, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į daugiau išlikusio nekilnojamojo turto, negu nurodytas juose likutis, kompetentingai institucijai priimti atskirą sprendimą dėl nuosavybės teisių į neatkurtą dalį atkūrimo, tokia kliūtimi nėra ir ši teismo nutartis. 

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. L. R. (G. L. R.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė