Administracinė byla Nr. A-908-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05371-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 8–9), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/1-2)10K-59294 ir priteisti iš Migracijos departamento 4 388,51 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d.

Nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi šešiems mėnesiams buvo nušalintas nuo Departamento (duomenys neskelbtini) pareigų. Departamento direktorius 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4K-106 sustabdė pareiškėjui darbo užmokesčio mokėjimą. Prokuroro 2012 m. kovo 20 d. (tokia data nurodyta pareiškėjo skunde) nutarimu nutraukus pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir panaikinus nušalinimą nuo pareigų pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 21 d. sugrąžintas į buvusias pareigas. Nušalinimo nuo darbo laikotarpiu jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, o atsakovas netenkino jo pretenzijos išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Nemokėdamas darbo užmokesčio atsakovas sutaupė darbo užmokesčiui skirtų lėšų, o, pareiškėjo nuomone, vien nušalinimo nuo pareigų sprendimo teisėtumas negali pašalinti iš tarnybinio santykio kylančios darbdavio pareigos išmokėti sulaikytą darbo užmokestį. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 2 dalimi, nustačiusia, kad nušalinimo laikotarpiu darbo užmokesčio mokėjimas yra tik sustabdomas, tačiau įstatyme nebuvo numatyta, kad darbo užmokestis išvis nemokamas. Be to, pagal 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusio VTĮ 341 straipsnio 2 dalį, kai valstybės tarnautojas, nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Kadangi minėta įstatymo nuostata nenumato jokios išlygos dėl įstatymo negaliojimo nušalinamiems nuo pareigų asmenims iki 2013 m. liepos 20 d., todėl VTĮ 341 straipsnis pareiškėjui yra taikytinas.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 20–21) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/1-2) 10K-59294 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Pagal VTĮ 341 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojui už nušalinimo laikotarpį mokamas darbo užmokestis tik tuo atveju, jei jo nušalinimas buvo nepagrįstas. Šiuo atveju pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas vadovaujantis teismo nutartimi, kuri nebuvo panaikinta, nutartis buvo galiojanti, jos vykdymas atsakovui buvo privalomas. Be to, pareiškėjas neginčijo ir Departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 4K-106, kuriuo darbo užmokesčio mokėjimas jam buvo sustabdytas. Pagal VTĮ redakcijos, galiojusios iki 2013 m. liepos 20 d., 34 straipsnio 2 dalį nušalinimo laikotarpiu darbo užmokesčio mokėjimas buvo sustabdomas. Pagal VTĮ 34 straipsnio 5 dalį nepagrįstai nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas turėjo teisę reikalauti žalos atlyginimo. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1125-104/2015 jo ieškinys dėl 15 152,64 Lt turtinės žalos už neteisėtą nušalinimą buvo atmestas. Atsakovo nuomone, tai patvirtina faktą, kad pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo pagal VTĮ 341 straipsnio 2 dalį išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu (b. l. 141–144) pareiškėjo A. T. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Departamento 2015 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/1-2) 10K-59294 atsisakyti išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinio nušalinimo nuo darbo laikotarpį bei pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi Nr. IT-4432-935/2012 A. T. buvo nušalintas nuo užimamų Departamento (duomenys neskelbtini) pareigų šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 14 d. Departamento 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4K-106 sustabdytas darbo užmokesčio mokėjimas A. T. šešiems mėnesiams nuo 2012 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2013 m. kovo 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-523-12 nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. T. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 dalyje. Departamento 2013 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4K-45 A. T. nuo 2013 m. kovo 21 d. grąžintas į ankstesnes – Departamento (duomenys neskelbtini) (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 16 kategorijos) – pareigas. 2013 m. birželio 27 d. Departamento Tarnybinių nusižengimų tyrimo komisija surašė išvadą Nr. (15/2-4)6K-312, kuria pripažino A. T. padarius tarnybinį nusižengimą ir pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Departamento direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3K-87 A. T. paskirta nuobauda – papeikimas už VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 8 punktų bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimą. 2015 m. rugsėjo 30 d. prašymu Nr. (15/85-)7K-182 A. T. kreipėsi į Departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėją, kad jam būtų išmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 21 d. kai jis buvo nušalintas nuo pareigų. 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/1-2)10K-59294 Departamentas atsisakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikotarpį, kada jis buvo nušalintas nuo pareigų (skundu ginčijamas sprendimas).

Kaip jau minėta sprendime, pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas 2012 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi Nr. IT-4432-935/2012. LVAT nevienkartinėje praktikoje yra išaiškinęs, atsiskaitymo už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo  nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka, santykių atžvilgiu taikytina VTĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 34 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Taigi, asmuo, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, turi teisę į žalos atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos VTĮ 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteistų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos (LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. A492-3133/2011).

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad pareiškėjas A. T. anksčiau teismo sprendime nurodyta tvarka yra pasinaudojęs ir kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės jo naudai 15 152,64 Lt turtinės žalos už neteisėtą nušalinimą nuo užimamų Departamento (duomenys neskelbtini) pareigų 2012 m. lapkričio 14 d. – 2013 m. kovo 20 d. laikotarpiu, taip pat 20 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2-1438-821/2014  A. T. ieškinys buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi teisinio pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo keliamo klausimo nurodytu aspektu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 4 p.).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reikšdamas reikalavimą priteisti jam iš Departamento 4 388,51 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. – 2013 m. kovo 20 d. vadovaujasi VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Tačiau valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Atkreiptinas dėmesys, kad ši įstatyminė nuostata įsigaliojo tik 2013 m. liepos 20 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija). Pasisakydamas dėl šios įstatyminės nuostatos (VTĮ 341 str.) taikymo atgal, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinęs, kad ši įstatyminė nuostata, jeigu ji įsigaliojo po nušalinto asmens sugrąžinimo į pareigas, atgal netaikytina (LAT 2015 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-395-469/2015). Pareiškėjas į pareigas buvo grąžintas Departamento direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4K-45, o VTĮ 341 straipsnis įsigaliojo 2013 m. liepos 20 d., t. y. po pareiškėjo sugrąžinimo į ankstesnes pareigas, todėl remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu VTĮ 341 straipsnio nuostatos netaikytinos, o pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Departamento 4 388,51 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas prašo panaikinti Departamento 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/1-2)10K-59294. Anksčiau teismo sprendime išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.). Teismas taip pat nenustatė ir kitų ABTĮ 89 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl ir šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

III.

Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu (b. l. 147–149) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad turi reikalavimo teisę į išmoką už nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu sustabdytą darbo užmokestį, nes nušalinimo metu galiojusi VTĮ 34 straipsnio 5 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens arba įgaliotų valstybės ar savivaldybės institucijų ar įstaigų, arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Nušalinimas buvo nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas 2013 m. kovo 20 d. buvo nutrauktas. Be to, pareiškėjo manymu, jo argumentas, kad dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo nušalinimas tapo nepagrįstu, paremtas teismų praktika. Pavyzdžiui, LVAT byloje Nr. A552-2347/2014 konstatavo, kad nušalinimo nuo pareigų pagrįstumas vertinamas ne pagal sprendimą dėl nušalinimo (jo teisėtumą ar neteisėtumą), o pagal atlikto tyrimo (tarnybinio patikrinimo) rezultatus, t. y. retrospektyviai įvertinant nušalinimą. Dar 2005 m. nutartyje Nr. A11-798/2005 LVAT konstatavo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalį, fakto, jog tarnybinis nusižengimas nepadarytas, konstatavimas, taip pat įstatymo nustatyta tvarka nušalinto pareigūno nepripažinimas kaltu dėl nusikaltimo padarymo (tuo atveju, kai buvo atliekamas ir pasibaigė atitinkamas veikos tyrimas) yra pakankami pagrindai nušalintam pareigūnui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų taip pat – delspinigius. Nušalinimas laikytinas nepagrįstu, kai tikrinimo metu nenustatyti nei drausminio nusižengimo, nei administracinės teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo faktai. Byloje Nr. A143-1040/2013 LVAT konstatavo, kad iš analizuojamos teisės normos matyti, kad joje nekalbama apie neteisėtą nušalinimą, o yra panaudota sąvoka „nepagrįstas nušalinimas“. Tai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju turimas omenyje ne sprendimą dėl nušalinimo priėmusio organo (pareigūno) kompetencijos klausimas, o nušalinimo vertinimas tyrimo (dėl kurio priimtas sprendimas nušalinti pareigūną nuo pareigų) rezultatų aspektu, t. y. retrospektyvus nušalinimo įvertinimas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nušalinimo nepagrįstumą suvedė į nušalinimo neteisėtumą. Pareiga tenkinti pareiškėjo reikalavimą tenka darbdaviui, nes ji įtvirtinta VTĮ kaip tarnybinių santykių dalis. Kadangi pareiškėjo reikalavimo teisė atsirado pagal nušalinimo metu galiojusią VTĮ redakciją, nereikšmingas teismo motyvas, kad VTĮ naujas 341 straipsnis pareiškėjui netaikomas. Juolab, kad pareiškėjo situacija atitinka šios teisės normos sąlygas. Šią normą į teisės sistemą įdiegiančiame VTĮ 4, 18, 34, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 183, 341 straipsniais įstatyme Nr. XII-451 nėra jokios išlygos dėl šio įstatymo negaliojimo nušalinimams nuo pareigų iki 2013 m. liepos 20 d. Ši teisės norma buvo kuriama ne tuščioje vietoje kaip visiškai nauja garantija, bet šalinant nesuderinamumus tarp nušalinimo tvarkos ir pagrindų, juos suvienodinant visiems valstybės tarnautojams, realizuojant lygybės prieš įstatymą principą (žr. įstatymo projekto Nr. XIP-4807 aiškinamąjį raštą Seimo dokumentų informacinėje sistemoje). VTĮ 341 straipsnis tik modifikavo buvusio 34 straipsnio 5 dalies reguliavimą, todėl, pareiškėjo manymu, 341 straipsnis visgi jam turėtų būti taikomas. Taip pat pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), nes tokia situacija kai valstybė, savo interesais nušalinusi jį nuo pareigų, atsisako atlyginti sukeltą žalą, pažeidžia 1 protokolo 1 straipsnį.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153–154) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais. Papildomai atsakovas nurodo, kad nesutinka su apelianto teiginiais, kad jis turi reikalavimo teisę į išmoką už nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu sustabdytą darbo užmokestį. Pareiškėjo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjo veiksmai įvertinti iš esmės neigiamai – pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, jam paskirta tarnybinė nuobauda (šių Departamento sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą patvirtino ir LVAT 2014 m. kovo 20 d. nutartimi). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas (civ. byloje Nr. 2-1438- 821/2014) ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis (civ. byloje Nr. 2A-1125- 104/2015) patvirtina, kad pareiškėjui procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų – pritaikyta pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad valstybė pažeidžia Konvenciją, atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. spalio 21 d. sprendimo  Nr. (15/1-2)10K-59294, kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 20 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus atsakovo sprendimą, pareiškėjas prašė priteisti jam iš Migracijos departamento negautą 4 388,51 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 20 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. T. skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nenaikintinas.

Pareiškėjas apeliacine tvarka apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant jo skundą. Apeliantas tvirtina, kad jo nušalinimas nuo pareigų buvo nenepagrįstas, kadangi ikiteisminis tyrimas 2013 m. kovo 20 d. nutrauktas. Jis turi reikalavimo teisę į išmoką, nes nušalinimo metu galiojusi VTĮ 34 straipsnio 5 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens arba įgaliotų valstybės ar savivaldybės institucijų ar įstaigų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam įstatymų nustatyta tvarka būtų atlyginta žala.

Apeliacine tvarka byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. T. nuo užimamų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pareigų šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 14 d., buvo nušalintas tos pačios dienos (t. y. 2012 m. lapkričio 14 d. ) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo nutartimi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsniu (b. l. 24-25). Migracijos departamento direktorius 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4K-106 minėtą aplinkybę konstatavo ir tam pačiam laikotarpiui sustabdė A. T. darbo užmokesčio mokėjimą (b. l. 26). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2013 m. kovo 20 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. T. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taip pat nutarė panaikinti A. T. laikiną nušalinimą nuo užimamų Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigų; ikiteisminio tyrimo medžiagos dalį dėl drausminės atsakomybės A. T. klausimo sprendimo perduoti Migracijos departamento direktoriui (b. l. 28-33). Migracijos departamento direktorius, atsižvelgdamas į minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi, nuo 2013 m. kovo 21 d. A. T. grąžino į ankstesnes pareigas (b. l. 34). Migracijos departamento Tarnybinių nusižengimų tyrimo komisija 2013 m. birželio 27 d. surašė išvadą Nr. (15/2-4)6K-312 ,,Dėl A. T. tarnybinio nusižengimo“, kuria nustatė, kad jis pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 8 punktuose nustatytus principus bei VTĮ 15 straipsnio 1 ir 5 punktų nuostatas (b. l. 106). Migracijos departamento direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3K-87 pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (b. l. 107). Vilniaus apygardos administracinis teismas A. T. skundą dėl minėto Migracijos departamento įsakymo panaikinimo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu atmetė (b. l. 108-114), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 115 -122). Be to, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punktu ir atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, A. T. 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 4K-84 iš pareigų atleido (b. l. 123).

Dėl pirmiau išvardintų ir įrodymais patvirtintų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, taigi jos pripažintinos nustatytomis (ABTĮ 86 str. 2 d.). Minėta, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas 2012 m. lapkričio 14 d., t. y. tuo metu, kai teisinius santykius dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno nušalinimo nuo pareigų reglamentavo Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, kai pareigūnas nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas.

Pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka tęsėsi iki 2013 m. kovo 20 d., kuomet buvo priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. T. kaltę dėl nusikalstamos veikos, ir panaikinti A. T. laikiną nušalinimą nuo užimamų pareigų, o 2013 m. kovo 22 d. Migracijos departamento direktoriaus įsakymu pareiškėjas grąžintas į ankstesnes pareigas, t. y. visą Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio minėtų nuostatų galiojimo laiką.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išmokėti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį (2012 m. lapkričio 14 d. – 2013 m. kovo 21 d.) (b. l. 124). Ginčo teisinių santykių reguliavimas pasikeitė 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-451 nuo 2013 m. liepos 20 d. kuomet pareigūno nuo pareigų nušalinimo atvejus ir tvarką pradėjo reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio, o nušalinimo teisines pasekmes – 341 straipsnio nuostatos. T. y., pareiškėjui pasikreipus į atsakovą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laiką, jau galiojo naujos VTĮ 34 straipsnio nuostatos ir buvo įsigaliojęs 341 straipsnis.

Apelianto argumentą, kad jo nušalinimas buvo nepagrįstas todėl, kad ikiteisminis tyrimas 2013 m. kovo 20 d. buvo nutrauktas ir jam turi būti išmokėtas darbo užmokestis už nušalinimo laiką, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

VTĮ 34 straipsnio 5 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija, galiojusi iki  2013 m. liepos 20 d.) nustatė, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba, - Ministro Pirmininko, savivaldybės mero arba įgaliotų valstybės ar savivaldybės institucijų ar įstaigų, arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Duomenų, kad nušalinimas nuo pareigų pareiškėjui buvo paskirtas nepagrįstai, kaip apeliaciniame skunde teigė A. T., byloje nėra.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad A. T. Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateikęs ieškinį dėl žalos atlyginimo už jo nušalinimą nuo užimamų Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) pareigų 2012 m. lapkričio 14 d. – 2013 m. kovo 20 d. laikotarpiu, kuris teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimu buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo A. T. apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 2 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad prokuroro prašymas taikyti apelianto atžvilgiu procesinės prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų buvo visiškai pagrįstas ir būtinas, nes iš ikiteisminio tyrimo duomenų buvo nustatyta (ir tai patvirtinta Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose dokumentuose, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl tarnybinės nuobaudos – papeikimo – panaikinimo), kad apeliantas ne kartą sau nepavaldžių asmenų teiravosi apie pilietybės suteikimo A. A. ir jos vaikams proceso eigą, siekė juos įtakoti, todėl ikiteisminis tyrimas būtų galėjęs nukentėti, jeigu apeliantas būtų ir toliau turėjęs galimybę daryti poveikį ir kitiems Migracijos departamento darbuotojams, jog apeliantas buvo įtariamas dėl galimos nusikalstamos veikos, kuri buvo tiesiogiai susijusi su jo darbu Migracijos departamente.

Nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad atsakovas kaip darbdavys pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankiškų veiksmų, susijusių su jo nušalinimu nuo pareigų, nesiėmė. Jau minėta, kad nušalinimas, buvo paskirtas teisėjo nutartimi Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio pagrindu, kaip procesinė prievartos priemonė, o Migracijos departamento direktorius 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4K-106 minėtą aplinkybę tik konstatavo. Tokiu atveju, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovas negali turėti tam tikrų, su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų, prievolių pareiškėjui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme (žr., pvz., 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016).

Pareiškėjas A. T. iš Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punktą (šalių susitarimu) 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu. Taigi, 2015 m. rugsėjo 30 d. pasibaigė tarnybiniai santykiai tarp atsakovo ir pareiškėjo. Su prašymu išmokėti jam darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14  d. iki 2013 m. kovo 21 d. į Migracijos departamentą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 124), t. y. jau galiojant Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio (,,Valstybės tarnautojo nušalinimo teisinės pasekmės“) nuostatoms. Pagal šio straipsnio 2 dalį už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą.

Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai teisingai nurodė ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje suformuotu išaiškinimu (civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015), kad tokio pobūdžio ginčo santykiams Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalies nuostatos, įsigaliojusios (2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-451, nuo 2013 m. liepos 20 d.) jau po pareiškėjo grąžinimo į pareigas (nagrinėjamoje byloje 2013 m. kovo 22 d. įsakymu), netaikytinos. Priešingu atveju būtų pažeidžiamos materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklės.

Pareiškėjo A. T. nurodytose Lietuvos vyriausiajame apeliaciniame teisme išnagrinėtose administracinėse bylose (A552-2347, A143-1040/2013, A11-798/2005) faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi tose bylose asmenys (pareiškėjai) nuo einamų pareigų buvo nušalinti valstybės tarnautojus į pareigas priėmusių asmenų, o ne teisėjo dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kaip šiuo atveju. Todėl tose bylose padarytos išvados negali būti besąlygiškai taikomos nagrinėjamoje byloje.

Atsakydama į apelianto teiginį dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo, valstybei atsisakius atlyginti nušalintam nuo pareigų pareiškėjui sukeltą žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos atlyginimo klausimas jau buvo išspręstas pirmiau minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3507-821/2013 (priimant 2014 m. liepos 3 d. sprendimą, įsiteisėjusį 2015 m. kovo 2 d.). Be to, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisė į nuosavybės apsaugą (darbo užmokestį) nagrinėjamoje byloje, dėl pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje aptartų, ginčo teisiniams santykiams pritaikytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatų, pažeista nebuvo.

Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įstatymo projekto Nr. XIP-4807, nagrinėjamam ginčui ir atsakovo priimti sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui jokios esminės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. 

Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio bylose, procesinių teisės pažeidimų nepadarė, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                  Arūnas Dirvonas

                                                                                Ramūnas Gadliauskas

                                                                               Vaida Urmonaitė-Maculevičienė