Baudžiamoji byla Nr. 2K-31-654/2024

Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00002-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.1;

1.2.19.2.2.1; 2.1.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,

išteisintojo R. N. (R. N.) gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

išteisintojo R. Š., kuris yra miręs, gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rimo Juodžio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalies, kuria, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, R. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį bei apeliacinio proceso metu miręs R. Š. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. Š. konfiskuoti nusikalstamu būdu gauti 3000 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į R. N. paskirtą bausmę įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. balandžio 20 d. (13 dienų), vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad jis turi sumokėti 274 MGL (13 700 Eur) dydžio baudą. R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į R. Š. paskirtą bausmę įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2019 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. (10 dienų), vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad jis turi sumokėti 330 MGL (16 500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 682 straipsnio 1 dalimi, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas viešajame ir privačiame sektoriuje atėmimas penkeriems metams, termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš R. Š. konfiskuoti nusikalstamu būdu gauti 3000 Eur.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu A. B., kuris yra miręs, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra gauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       R. N. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis, siekdamas, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų valstybės tarnautoją, kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tiesiogiai pažadėjo ir susitarė R. Š. bei kitų asmenų naudai duoti kyšį ir davė 3000 Eur kyšį. R. N., siekdamas, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka Lietuvos Respublikos ambasadoriui Rusijos Federacijoje, paveiktų jį, kad jam ir jo sūnui T. N. (T. N.) būtų išduotos Šengeno vizos laikotarpiui nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 28 d., būdamas Rusijos Federacijoje, SMS žinutėmis ir telefoninių pokalbių metu su R. Š. susitarė ir pažadėjo R. Š. bei Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje naudai duoti kyšį už tai, kad R. Š. paveiktų valstybės tarnautoją – Lietuvos Respublikos ambasadorių Rusijos Federacijoje, kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus ir jam bei T. N. išduotų Šengeno vizas. R. N. 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ patalpose Vilniuje, Universiteto g. 14, tiesiogiai R. Š. davė 3000 Eur kyšį už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveikė valstybės tarnautoją – Lietuvos Respublikos ambasadorių Rusijos Federacijoje, dėl to 2019 m. kovo 26 d. R. N. ir T. N. buvo išduotos Šengeno  vizos.

2.       R. Š., kuris apeliacinio proceso metu mirė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, savo ir neva kitų asmenų naudai tiesiogiai reikalavo, susitarė priimti kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, ir priėmė 3000 Eur kyšį. R. Š., siekdamas asmeninės turtinės naudos, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui – Lietuvos Respublikos ambasadoriui Rusijos Federacijoje R. M., laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, SMS žinutėmis ir telefoninių pokalbių metu su R. N., veikdamas neva R. M. naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, pareikalavo ir susitarė priimti kyšį už tai, kad jis paveiktų R. M., kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus ir R. N. bei jo sūnui T. N. išduotų Šengeno vizas. R. Š. savo naudai 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio ,,Kempinski“ patalpose Vilniuje, Universiteto g. 14, tiesiogiai iš R. N. priėmė 3000 Eur kyšį už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveikė R. M., dėl to 2019 m. kovo 26 d. R. N. ir T. N. buvo išduotos Šengeno vizos.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. N. apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais duomenis, gautus atliekant žvalgybos veiksmus, prieš tai nepatikrinęs šių žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumo, taigi teismas nuosprendį grindė neleistinais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Duomenys, gauti neišslaptintų teikimų ir teismo nutarčių pagrindu, negali būti pripažinti įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi priimant sprendimą, nes nėra galimybės jų patikrinti BPK nustatyta tvarka. Šioje byloje neišslaptinus dokumentų, kurių pagrindu nutarta sankcionuoti slaptus žvalgybos veiksmus prieš nuteistuosius, ir teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti žvalgybos veiksmai, nėra galimybės nustatyti, ar žvalgybos subjektų atliktiems teismo sankcionuotiems veiksmams buvo teisinis ir faktinis pagrindas, bei patikrinti, ar šie veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos, taigi, iš esmės neįmanoma įvertinti žvalgybos priemonių taikymo pagrįstumo ir proporcingumo.

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (išskyrus atliekant žvalgybos veiksmus gautus duomenis), padarė išvadą, kad neginčijamai nenustatyti nei objektyvieji prekybos poveikiu požymiai – tarimasis duoti kyšį ir kyšio davimas, nei subjektyvieji jos požymiai – R. N. tyčia per R. Š. paveikti Lietuvos Respublikos ambasadorių Rusijos Federacijoje. Vien tai, kad R. Š. parašė tarpininkavimo raštą Šengeno vizai gauti, skambino R. M. sakydamas, kad siųs prašymą ir tarpininkavimo raštą dėl vizos išdavimo R. N. ir jo sūnui, kad R. N. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje perdavė 3000 Eur R. Š., nėra pagrindas daryti išvadą, kad šie pinigai buvo perduoti kaip kyšis už Šengeno vizų išdavimą.

3.2.                      Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ kambaryje Nr. 0429 užfiksuotas R. N. monologas patvirtina, kad R. N. perduoti R. Š. 3000 Eur buvo ne kaip dovana ar paskola, o kaip atlygis už vizų išdavimą, taip pat kad kalbėdamas su savimi R. N. modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas. Iš garso įrašo akivaizdu, kad monologo turinio iš viso negalima suprasti, o jame pasakyti padriki žodžiai nepatvirtina aplinkybės, kad R. N. buvo sutaręs R. Š. perduoti 3000 Eur kaip atlygį už vizų išdavimą.

3.3.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apylinkės teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė A. B., R. Š. ir R. N. parodymų prieštaringumu bei painumu ir konstatavo, kad jų parodymais nebuvo pagrindo nesivadovauti, jie nepaneigti jokiais kitais bylos įrodymais. Priešingai, šiuos parodymus patvirtina jų nurodytos tarpusavyje dėl esminių detalių sutampančios aplinkybės ir liudytojų N. B., R. M. parodymai.

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo R. Š. kaltė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo grindžiama iš esmės tais pačiais įrodymais kaip ir R. N., vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalimi nusprendė, jog yra pagrindas išteisinti ir R. Š..

III. Kasacinio skundo argumentai

4.       Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras R. Juodis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria R. N. išteisintas pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį, o R. Š. išteisintas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir be pakeitimų palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį, R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. N. ir R. Š. dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių pažeidimus ir tai sukliudė teismui teisingai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Šis teismas byloje surinktų duomenų nepagrįstai nepripažino įrodymais ir nusprendė jų nevertinti.

4.2.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog žvalgybos veiksmai prieš R. N. buvo atliekami teisėtai, nes byloje nebuvo visiškai išslaptintos Šiaulių apygardos teismo nutartys dėl žvalgybos veiksmų sankcionavimo. Abejones dėl Šiaulių apygardos teismo nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo šis teismas grindė teismų praktikos išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo, tačiau tai nėra teisinga. Šiuo atveju buvo taikomas Žvalgybos įstatymas, kuriuo siekiama apginti visiškai kitus teisinius gėrius, plačiąja prasme daug svarbesnius visos valstybės ir visuomenės mastu nei ginami Kriminalinės žvalgybos įstatymu. Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir Žvalgybos įstatymas tiek pagal reguliavimo sritį, tiek pagal juose teisėsaugos institucijoms formuluojamus tikslus ir uždavinius skiriasi iš esmės. Šių įstatymų negalima nei tapatinti, nei gretinti, taip pat vadovautis taikant įstatymo analogiją. Kriminalinės žvalgybos uždaviniai yra susiję su nusikalstamų veikų prevencija, jų išaiškinimu, informacijos apie galimai vykdomas ar įvykdytas nusikalstamas veikas rinkimu ir kt. Žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniai – prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ir galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai bei kt. Pagal Žvalgybos įstatymą atliekamiems slaptiems duomenų rinkimo veiksmams, kuriais yra ribojamos asmenų teisės, negali būti taikomi visiškai identiški reikalavimai, kurie yra taikomi veiksmams, atliekamiems pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, negali būti aklai taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika gali būti taikoma tik analogiškose bylose. Šiuo atveju dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo suformuota teismų praktika neturi jokios precedentinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nėra susiformavusi teismų praktika dėl Žvalgybos įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo, nepagrindžia įstatymo analogijos taikymo būtinybės. Pagrindo daryti priešingas išvadas nesuteikia ir tai, kad Valstybės saugumo departamentas, rinkdamas informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, surinko ir kitus duomenis, nesusijusius su nacionaliniu saugumu, ir tai nėra logiškas pagrindas šių įrodymų nevertinti. Taigi, apygardos teismas iš esmės klaidingai įvertino pagal Žvalgybos įstatymą gautų duomenų gavimo teisėtumą, nepagrįstai nepripažino jų įrodymais ir nusprendė šių svarbių įrodymų nevertinti, taip pažeidė bylos nagrinėjimo teisingumo principą.

4.3.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nenurodo, kokia informacija gali būti naudojama kaip įrodymai, tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas, o kokia – ne, nes dažniausiai dėl įrodymų priimtinumo sprendžia nacionaliniai teismai, tačiau EŽTT pripažįsta, kad baudžiamajame procese gali atsirasti tokie konkuruojantys interesai kaip nacionalinis saugumas, būtinumas apsaugoti liudytojus nuo nusikalstamo poveikio, poreikis išlaikyti neatskleistus slaptus nusikalstamų veikų tyrimo metodus, kurie savo ruožtu gali apriboti kaltinamojo teises bei gynybos teisę susipažinti su tam tikrais duomenimis (įrodymais), kad būtų apsaugoti svarbūs kito asmens ar visuomenės interesai (EŽTT 2000 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Fitt prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 29777/96, § 45; 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, § 107). EŽTT savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais, kai bandoma užkardyti veikas, galinčias padaryti ypatingą žalą valstybei ar jos visuomenei, bylų tyrimas gali turėti ypatumų, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą. Slaptų tyrimo veiksmų taikymas tiriant, pavyzdžiui, teroristinių organizacijų veiklą, dalies su tokiais veiksmais susijusios informacijos neviešinimas proporcingumo, proceso sąžiningumo (teisingumo) požiūriais yra labiau pateisinami nei tokia pareigūnų veikla, tiriant mažiau pavojingas nusikalstamas veikas (EŽTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Boutagni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42360/08, § 45; 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Daoudi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 19576/08, § 65).

4.4.                      EŽTT ne kartą pakartojo, kad rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai, kurie glaudžiai susiję, yra pagrindinės „teisingo bylos nagrinėjimo“ sąvokos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį sudedamosios dalys (EŽTT 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, § 119), tačiau nurodė ir tai, kad iš šių principų kylančios teisės nėra absoliučios. EŽTT yra priėmęs kelis sprendimus dėl konkretaus atvejo, kai pirmenybė teikiama viršesniems nacionaliniams interesams, atsisakant rungimosi principu grindžiamo proceso (EŽTT 2016 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Miryana Petrova prieš Bulgariją, peticijos Nr. 57148/08, § 39, 40; 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Ternovskis prieš Latviją, peticijos Nr. 33637/02, § 65, 68).

4.5.                      EŽTT 2023 m. birželio 13 d. sprendime byloje UAB Braitin prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13863/19, konstatavo, kad, atsižvelgiant į nacionalinių valdžios institucijų turimą diskreciją, teismai tinkamai įgyvendino kontrolės įgaliojimus, kurie jiems buvo suteikti tokio pobūdžio bylose, tiek dėl būtinybės išsaugoti įslaptintų dokumentų konfidencialumą, tiek dėl vyriausybinės komisijos sprendimo protingumo ir teisėtumo vertinimo, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, ir apribojimai, ribojantys bendrovės naudojimąsi jai suteiktomis teisėmis pagal rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, buvo kompensuojami taip, kad nebūtų pažeista teisinga pusiausvyra tarp šalių ir nebūtų pakenkta bendrovės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmei. Šiuo sprendimu EŽTT dar kartą aiškiai deklaravo, kad iš šių principų kylančios teisės nėra absoliučios, ir padarė išvadą, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) nebuvo pažeista. Visiškai analogiška EŽTT pozicija išdėstyta ir 2023 m. birželio 13 d. sprendime byloje UAB Ambercore DC ir UAB Arcus Novus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 56774/18.

4.6.                      Paminėti EŽTT sprendimai teismo procesuose, kuriuose buvo naudojami įslaptinti dokumentai, yra ypač reikšmingi ne tik nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, bet ir visai Lietuvos teisinei sistemai, vertinant teismų gebėjimą rasti pusiausvyrą tarp atliekant slaptus tyrimo veiksmus gautų įrodymų naudojimo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas žvalgybos tyrimo metu gautų duomenų nepripažinti įrodymais ir jais nesiremti vertintinas kaip nepagrįstas ir neužtikrinantis pusiausvyros tarp asmenų teisių apribojimo bei įslaptintų duomenų apsaugos (rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principų suabsoliutinimas).

4.7.                      Nagrinėjamai bylai ypač reikšmingoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023 priimtoje nutartyje išaiškinta, kad vien tai, jog informacija buvo surinkta vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis, taikant ten nurodytus žvalgybos metodus, nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad informacija gauta neteisėtai. Be to, pagal Žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Valstybės saugumo departamentas turi teisę atlikti Žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka teismo sankcionuotus veiksmus, kaip elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo viešose vietose stebėjimą ir vaizdo bei garso fiksavimą, patekimą į transporto priemones, jų apžiūrą ir fiksavimą, dokumentų ar daiktų paėmimą ir slaptą jų apžiūrą bei fiksavimą, patekimą į patalpas, jų apžiūrą ir fiksavimą. Tokiu būdu įrodymai buvo surinkti ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

4.8.                      Bylos duomenys patvirtina, kad prieš R. N. slapti žvalgybos veiksmai buvo atliekami, vadovaujantis Žvalgybos įstatyme nustatytais pagrindais. Šių veiksmų atlikimas, kaip nustatyta Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, buvo sankcionuotas atitinkamomis Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartimis, tenkinant Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo teikimus, kuriuose buvo nurodytas ir faktinis teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimo pagrindas. Vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, apygardos teismas, kaskart pratęsdamas leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertino pateiktų teikimų pagrįstumą, juose nurodytus teisinius ir faktinius pagrindus. Pakartotinis šių pagrindų vertinimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo tikslingas, nes negali būti tiesiogiai siejamas su kaltinamajam inkriminuota nusikalstama veika. Valstybės saugumo departamento žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas buvo kylančios grėsmės, galinčios turėti įtakos valstybės ekonominei galiai, o ne R. N. korupcinė nusikalstama veika. Todėl šiuo atveju kaip faktinis pagrindas net ir neprivalėjo būti nurodyti paminėtos veikos objektyvieji požymiai. R. N. inkriminuota veika paaiškėjo tik žvalgybos tyrimo metu ir informacija apie ją buvo perduota Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai. Be to, žvalgybos informacija, susijusi su vykdyto žvalgybos tyrimo pagrindais, yra išslaptinta tiek, kiek galėjo būti tai padaryta: išslaptinti duomenys yra susiję su grėsmėmis, kylančiomis Lietuvos Respublikos viduje ir iš užsienio bei galinčiomis turėti įtakos valstybės ekonominei galiai, tai pagrįstai laikytina faktiniu pagrindu, ir šie duomenys visiškai nesusiję su inkriminuotais kaltinimais. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, skirtingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, prieš R. N. žvalgybos veiksmai buvo atliekami esant tiek teisiniam, tiek faktiniam tokių veiksmų atlikimo pagrindui. Be to, veiksmai buvo atlikti laikantis Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos.

4.9.                      Priešingai apeliacinės instancijos teismo argumentams, pirmosios instancijos teismas patikrino, ar žvalgybos veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas prieš R. N. panaudoti technines priemones specialia tvarka. Įvertinęs tiek iš dalies išslaptintose Šiaulių apygardos teismo nutartyse, kuriomis buvo sankcionuoti slapti žvalgybos veiksmai ar pratęstas jų taikymas, tiek Valstybės saugumo departamento teikimuose užfiksuotus duomenis, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad slapti veiksmai buvo atliekami Žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka. Be to, pirmosios instancijos teismas atliekant žvalgybos tyrimą gautus duomenis patikrino, sugretindamas juos ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus gautais bylos duomenimis. Todėl žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus. BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimas duomenims, kad juos būtų galima patikrinti BPK nustatytais veiksmais, negali būti suprantamas kaip reikalavimas BPK nurodytais veiksmais patikrinti kiekvieną duomenyse nurodytą faktinę aplinkybę. Pakanka to, kad BPK nurodytais veiksmais gali būti patikrinamos esminės baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023).

4.10.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-184/2014 priimtoje nutartyje yra išaiškinta ir tai, kad nors BPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės ir nustato, jog įrodymais pripažinti gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, tačiau BPK nenurodyta, kad duomenys laikomi patikrintais tik atlikus kokius nors konkrečius proceso veiksmus. Kiekvienoje byloje duomenys tikrinami atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes, atliekant toje byloje įmanomus atlikti proceso veiksmus. Situacijos, kai tam tikro veiksmo ar veiksmų atlikimas yra pageidautinas, bet dėl įvairių priežasčių yra neįmanomas, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad duomenys, kurie galėjo būti patikrinti neatliktais proceso veiksmais, iš viso nelaikytini įrodymais ar laikytini nepakankamais tam tikroms teismo išvadoms pagrįsti įrodymais.

4.11.                      Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad net jeigu slaptais žvalgybiniais metodais gauti duomenys nebūtų pripažinti ir vertinami kaip įrodymai, ikiteisminio tyrimo priemonėmis ir būdais byloje surinktų įrodymų – duomenų, gautų taikant procesines prievartos priemones pagal ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartis, pačių kaltinamųjų, liudytojų parodymų, specialistų išvadose, ekspertizės aktuose ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų – visiškai pakako R. N. ir R. Š. kaltei pagrįsti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro R. Juodžio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6.       Šioje baudžiamojoje byloje prokuratūra išteisintųjų kaltę grindė ir Žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka, atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, gautais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais ir jais rėmėsi pripažindamas R. Š. ir R. N. kaltais padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas, neabejojęs dėl Žvalgybos įstatymo ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) skirtumų, konstatavęs, kad teismų praktika dėl žvalgybos įstatymo nuostatų taikymo dar nėra susiformavusi, šių duomenų gavimo teisėtumą tikrino pasiremdamas teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautų duomenų teisėtumo patikros ir, negalėjęs patikrinti faktinio žvalgybos veiksmų pagrindo, atliekant slaptus žvalgybos veiksmus surinktų duomenų nepripažino įrodymais. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl Žvalgybos įstatymo ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo skirtumų, reglamentuojant žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos tikslus, uždavinius, institucijų teises ir pareigas, ir, kas labai svarbu, kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindų bei žvalgybos ir kontržvalgybos vykdymo pagrindų skirtumų ir reikšmės, nepaaiškino, kokie yra slaptų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų patikros ir pripažinimo įrodymais kriterijai ir kaip jie taikytini pagal Žvalgybos įstatymą gautiems duomenims. Taigi, šioje byloje pagrindinis klausimas yra kokiais kriterijais turi vadovautis teismas, tikrindamas, ar teisėtai gauti duomenys surinkti atliekant slaptus veiksmus, reglamentuotus Žvalgybos įstatyme. 

7.       Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos subjektai veikia pagal skirtingus jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Žvalgybos veiklą, subjektų uždavinius, tikslus, teises ir pareigas nustato Žvalgybos įstatymas, o kriminalinės žvalgybos – Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Antra, nors žvalgybą ir kriminalinę žvalgybą atliekančių subjektų tikslai, uždaviniai, veiklos sritys, teisės ir pareigos yra skirtingi, tačiau žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos veiklos principai bei informacijos rinkimo būdai yra panašūs. Tiek žvalgyba, tiek kriminalinė žvalgyba yra grindžiamos ir žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo principu. Pagal abu įstatymus veikiantys subjektai gali atlikti slaptus veiksmus, tokius kaip elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas; patekimas į asmens būstą, kitokias patalpas ar transporto priemones, jų apžiūra ir fiksavimas; dokumentų ar daiktų paėmimas ar slapta jų apžiūra ir fiksavimas ir kiti (čia veiksmai nurodyti taip, kaip jie įvardyti Žvalgybos įstatyme, tačiau tokie patys veiksmai, tik kitokiais pavadinimais, yra nurodyti ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme). Trečia, tiek kriminalinės žvalgybos, tiek žvalgybos įstatymo tvarka taikant slaptus tyrimo veiksmus yra apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Taigi, nagrinėjant bylą, kurioje kaltinamojo kaltė, be kita ko, grindžiama ir slaptais tyrimo metodais gautais duomenimis, būtina spręsti, ar šie duomenys buvo gauti teisėtai, ar pagrįstai buvo ribojamos asmens konstitucinės teisės, ar buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

8.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu nustato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

9.       Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). 

10.       Teismų praktikoje nurodoma, jog tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų.

10.1.                      EŽTT yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija (EŽTT nagrinėtoje byloje tai buvo ikiteisminio tyrimo teisėjas) sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinamas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones. Tai sprendžiant turi būti patikrinama: 1) ar yra faktinis pagrindas įtarti asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias (rimtas) nusikalstamas veikas; 2) ar šios priemonės taikomos tik nesant galimybės kitais būdais nustatyti faktus, ar šių faktų nustatymas kitais būdais būtų žymiai sudėtingesnis. Toks patikrinimas užtikrina, kad tokios priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant nustatytos tvarkos (EŽTT 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Dragojević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11).

10.2.                      Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais. Teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus yra įstatymo įgaliotų institucijų leidimas (sankcija) atlikti veiksmus. Faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas KŽĮ 8 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011).

11.       Teismai, spręsdami apie žvalgybos veiksmais gautos informacijos leistinumą ir patikimumą, turi laikytis pagrindinių pirmiau išdėstytų duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, tačiau tai darydami, viena vertus, turi vertinti pagal Žvalgybos įstatymą vykdytų veiksmų reglamentavimą, tikslus ir paskirtį, antra vertus – privataus asmens gyvenimo ribojimo proporcingumą ir gautos informacijos reikšmę baudžiamajai bylai.

12.       Žvalgybos įstatymas ir Kriminalinės žvalgybos įstatymas skirtingai apibrėžia žvalgybą bei kontržvalgybą ir kriminalinę žvalgybą atliekančių institucijų veiklą, tikslus ir uždavinius. Žvalgybos įstatymas kalba apie jo įgaliotų institucijų uždavinius prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio, prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai (Žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas, 6 ir 7 straipsniai). Kriminalinės žvalgybos institucijų veikla yra susijusi su kriminalinių nusikaltimų prevencija ir tyrimu, kriminalinius nusikaltimus rengiančių, darančių ar padariusių asmenų paieška (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 6 punktas, 4 straipsnis). Žiūrint iš šios perspektyvos, kriminalinės žvalgybos veikla visada turi būti susijusi su konkrečiais įvykiais, ji prasideda nuo minimalių, bet konkrečių, duomenų apie galimus nusikaltimus ar juos darančius asmenis. Žvalgybos tikslais duomenys gali būti renkami, nesiejant su konkrečiais įvykiais, o siekiant prognozuoti ir nustatyti pavojus ir grėsmes. 

13.       Nors tiek Žvalgybos įstatymas, tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymas leidžia informaciją rinkti panašiais veiksmais ir būdais, tačiau skirtingi žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos tikslai ir uždaviniai lemia skirtingus tokių veiksmų atlikimo pagrindus. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas ir tuo atveju, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nustatytus BK ir nurodytus šiame punkte. Pagal Žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, žvalgyba ir kontržvalgyba vykdoma, vadovaujantis Valstybės gynimo tarybos ne rečiau kaip kartą per metus tvirtinamais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos užduočių pagrindu. Žvalgybos užduotis, vadovaudamiesi Valstybės gynimo tarybos patvirtintais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniams įgyvendinti sau pavaldžioms žvalgybos institucijoms nustato krašto apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktorius. 

14.       Tiek Valstybės gynimo tarybos patvirtinti žvalgybos informacijos poreikiai ir prioritetai, tiek jų pagrindu Valstybės saugumo departamento direktoriaus nustatytos žvalgybos užduotys bus susiję su pavojais ir grėsmėmis, kurie kyla Lietuvos Respublikos viduje ar iš užsienio ir gali turėti įtakos visuomeniniams politiniams, ekonominiams procesams arba kuriais gali būti pažeidžiami valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia. Kaip jau buvo minėta, žvalgybos veikla yra susijusi su pavojų bei grėsmių prognozavimu, o ne su konkrečiais nustatomais įvykiais, todėl reikalavimas patikrinti žvalgybos veiksmų atlikimo faktinį pagrindą taip, kaip to reikalavo apeliacinės instancijos teismas, gali būti neįgyvendinamas. Nei įstatymas, nei teismas negali kelti neįgyvendinamų reikalavimų. 

15.       Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog faktinį žvalgybos veiksmų pagrindą, vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, tikrina apygardos teismas, leisdamas atlikti tam tikrus slaptus tyrimo veiksmus, o vėliau, pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, jis dar kartą įvertina pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimą pagrįstumą. Tais atvejais, kai duomenys yra surinkti Žvalgybos įstatymo pagrindu, nagrinėjantis bylą teismas, kilus abejonių dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai asmens kaltė grindžiama žvalgybos veiksmų metu gautais duomenimis, imasi veiksmų tikrinti, ar pagal Žvalgybos įstatymą buvo teismo sprendimas leisti atlikti slaptus tyrimo veiksmus ar tęsti jų atlikimą, ir, kiek įmanoma konkrečioje byloje, patikrina faktinį žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą, kuris paprastai yra susijęs ne su konkrečia asmeniui inkriminuota nusikalstama veika, o su grėsmėmis atitinkamiems valstybės interesams, nepakenkiant Žvalgybos įstatymo tikslų įgyvendinimui.

16.       Kaip minėta, Kriminalinės žvalgybos įstatymas jo pagrindu atliekamus slaptus tyrimo veiksmus sieja su faktinių duomenų apie konkrečius šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus nusikaltimus turėjimu. Toks reguliavimas atitinka tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos reikalavimą, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, jeigu jos yra nustatytos įstatymu, kuris yra pakankamai aiškus. Šiuo aspektu Kriminalinės žvalgybos įstatymo aiškumas yra siejamas ir su jame nustatytomis konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, kurios yra pakankamai sunkios, kad pateisintų viešąjį interesą įsiterpti į žmogaus privatų gyvenimą, ir toks reguliavimas nelaikomas konstituciškai nepagrįstu. Žvalgybos įstatymas jo pagrindu atliekamų slaptų veiksmų nesieja su jokia nusikalstama veika, tačiau žvalgybos metu gali būti gaunami duomenys apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką ar ją rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Tokiu atveju iškyla klausimas, ar apie bet kokią nusikalstamą veiką žvalgybos metu gauta informacija gali būti panaudota kaip įrodymas baudžiamajame procese. Kai Žvalgybos įstatymo pagrindu atliekant slaptus veiksmus yra gaunami duomenys apie nusikalstamą veiką, tokia situacija yra panaši į baudžiamosiose bylose žinomą situaciją, kai, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus ir kaip pagrindą jiems nurodžius vieną nusikalstamą veiką, pirminiai duomenys apie šios nusikalstamos veikos rengimą, darymą ar padarymą nepasitvirtina, tačiau nustatoma kitos nusikalstamos veikos požymių. Įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-P-94-895/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra paaiškinęs, kad jeigu tokiose situacijose šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Taigi, tuomet, kai, atliekant Žvalgybos įstatyme nurodytus veiksmus, gaunama informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, tokia informacija gali būti panaudota kaip įrodymas baudžiamajame procese, jeigu informacija yra apie nusikaltimus, nurodytus Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

17.       Taigi, tais atvejais, kai sprendžiama, ar pripažinti įrodymais Žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka surinktus duomenis, teismas turi patikrinti: 1) ar buvo teisinis pagrindas vykdyti žvalgybos veiksmus; 2) ar žvalgybos veiksmų atlikimo metu nustatyta nusikalstama veika yra Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąraše; 3) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; 4) ar duomenis, gautus atliekant žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais. Tais atvejais, kai žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardos teismo pirmininko įgaliotas šio teismo teisėjas, faktinis žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas, o kilus būtinumui bylą nagrinėjantis teismas, kiek tai įmanoma nepakenkdamas Žvalgybos įstatymo tikslų įgyvendinimui, imasi veiksmų faktiniam pagrindui patikrinti.

18.       Darydamas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir jų teisinio vertinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Žvalgybos įstatymo tvarka surinktus duomenis pripažino įrodymais ir jais vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas patikrino žvalgybos veiksmų vykdymo teisinį pagrindą, nenustatė, kad tyrimo veiksmai pažeistų Žvalgybos įstatymą, motyvavo, kad Žvalgybos įstatymo tvarka surinktus duomenis patvirtina duomenys, surinkti BPK nustatytais veiksmais, o šioje byloje asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos yra Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąraše. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą neteisingai aiškindamas BPK 20 straipsnio ir Žvalgybos įstatymo nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis su pakeitimais.

19.       Pirmosios instancijos teismas R. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje, tačiau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, iki apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą, R. Š. mirė. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, mirusysis R. Š. liktų pripažintas kaltu ir nuteistas. Tokia situacija negalima, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu ir 4 punktu ir 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendį su pakeitimais.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujamas pareigas viešajame ir privačiame sektoriuje atėmimas, ir bylą R. Š. nutraukti.

Teisėjai                                                Albinas Antanaitis

Rima Ažubalytė

Alenas Piesliakas