Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-10-19][nuasmeninta nutartis byloje][A-1537-525-2015].docx
Bylos nr.: A-1537-525/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Nacionalinė žemės tarnyba 188704927 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
Ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
Kiti ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
Kiti ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
Kiti ginčai, kilę iš žemės teisinių santykių
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. A-1537-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06635-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas R. M. su skundu (b. l. 1-6), kurį patikslino (b. l. 20-21), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. S36-61 (tolia – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui išmokėti piniginę kompensaciją – 35 656,00 Lt už 3,5904 ha Plungės miesto žemės, kaip neatitinkantį pareiškėjo valios;

2) įpareigoti Tarnybą sudaryti ir pareiškėjui pateikti laisvų Lietuvos žemių, atitinkančių jo nacionalizuotos žemės vertę, į kurias pareiškėjui gali būti atstatyta nuosavybė, sąrašą, iš kurio jis galėtų rinktis neatlygintinai suteikiamą sklypą, kaip alternatyvą turėtajai žemei;

3) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 82 punkto 1 ir 4 pastraipomis, įpareigoti Tarnybą atstatyti pareiškėjui visą nuosavybę už K. N. dar neatlygintą 3,5904 ha žemės plotą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam 22 metus neatkuriamos nuosavybės teisės ir taip pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas niekada neišreiškė valios atgauti kompensaciją pinigais. Pareiškėjui nebuvo pateiktas laisvų Lietuvos žemių sąrašas, todėl jis neturėjo galimybės išsirinkti žemės kitoje vietoje. Pareiškėjas nepasinaudojo 2012 m. vasario 7 d. rašte nurodytu pasiūlymu, manęs, kad jis neperspektyvus. Tarnyba pavėluotai atsakė į pareiškėjo raštą ir neatsakė į jame pateiktus klausimus, neatliko savo pareigos, be to, įtraukia pareiškėją į teisminius ginčus, taip blogina jo sveikatą. Pareiškėjas tai vertina kaip centrinės valstybinės institucijos piktnaudžiavimą savo padėtimi. Tarnyba priėmė neteisėtą sprendimą išmokėti pareiškėjui atlyginimą pinigais, neatitinkantį atlyginimo už turėtą žemę lygiavertiškumo, todėl Tarnybos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. S36-61 naikintinas. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seime ruošiamas įstatymo pakeitimas, pagal kurį iki šiol nuosavybės neatgavusieji piliečiai papildomai galės rinktis nuosavybės atstatymą mišku. Tarnyba iki šios dienos nėra sudariusi arba nepaviešinusi laisvų Lietuvos žemės plotų ir jų verčių žemėlapio, kurio pagrindu pretendentai galėtų rinktis jiems tinkančius lygiaverčius sklypus, todėl kompensacija pinigais yra priešlaikinė.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 80–84) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas iki šiol neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kadangi R. M., pasirašydamas Telšių apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei B. M. Nr. 68-19627 projektą, prašė įtraukti 1.4 punktą: „atlyginant šiais būdais: už 1,7042 ha – vėliau įstatymo nustatyta tvarka, pagal pretendento pasirinktą būdą“, Tarnyba laukė R. M. priimtino būdo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pasirinkimo. Tarnybos Plungės ir Rietavo skyrius (toliau – ir Skyrius), nesulaukęs R. M. valios pareiškimo, 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 36SD-(14.36.45.)-2129 informavo, kad iki 2011 m. spalio 10 d. R. M. nepasirinkus priimtino nuosavybės teisių atkūrimo būdo už likusį negrąžintą žemės plotą, vadovaujantis Tvarkos 10 punkto nuostata atkūrimo būdą parinks Skyrius pagal paskutinį pateiktą prašymą, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytą valią. Kadangi R. M. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. posėdžio valios neišreiškė, Skyrius nusprendė nebeatidėlioti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei B. M. už 3,5904 ha valstybės išperkamos žemės atlyginant pinigais. Tarnyba pabrėžė, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, B. M. atkurti nuosavybės teises galima vieninteliu būdu, t. y. atlyginant pinigais. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 151-158) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išsamiai aprašė rašytiniais bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, rėmėsi Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) 12 straipsnio 3 dalimi, 21 straipsnio 2 ir 4 dalimis.

Nurodyta, jog remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo motina B. M. 1991 m. lapkričio 21 d. pirmą kartą kreipėsi į Plungės rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti buvusių savininkų J. N. ir K. N. turėtą žemę pagal dabartinį administracinį suskirstymą, esančią Plungės mieste. Pareiškėjas, kaip B. M. teisių perėmėjas, 2003 m. kovo 31 d. prašymu kreipėsi į Telšių apskrities viršininko administracijos Plungės Žemės tvarkymo departamento direktorių, prašydamas už nacionalizuotą žemę, kuri šiuo metu yra Plungės miesto ribose, atgauti žemės sklypą Plungės mieste, paveldėtos žemės ribose, t. y. visą Plungės mieste paveldėtą žemę atgauti natūra. Pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Taigi, byloje nėra kitų pareiškėjo prašymų, kuriuose būtų išreikšta jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, todėl Tarnyba pagrįstai rėmėsi jo 2003 m. kovo 31 d. prašymu.

Tarnyba konstatavo, kad pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu, t. y. už nacionalizuotą žemę, šiuo metu įeinančią į Plungės miesto ribas, atgauti sklypą Plungės mieste, paveldėtos žemės ribose, t. y. visą Plungės mieste paveldėtą žemę atgauti natūra, nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį Plungės mieste, (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. įsiteisėjusiame sprendime (administracinė byla Nr. I-386-386/2013) konstatuota, kad žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Plungėje, nėra laisva (neužstatyta) žemė Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos prasme. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikytini prejudiciniais faktais šioje nagrinėjamoje byloje ir iš naujo neįrodinėjami.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, konstatavo, kad Tarnyba, nustačiusi, jog nėra galimybės atkurti pareiškėjui nuosavybės teisių jo 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu, turėjo teisę spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais. Tarnyba ne kartą pareiškėją informavo raštu ir siūlė atvykti ir išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių B. M. į likusį savininko J. N. nuosavybės teisėmis valdytą žemė plotą, kurią galėtų įvykdyti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėta, kad Telšių apskrities viršininkas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 68-19627 1.4 punkte nusprendė už 1,7042 ha atkurti vėliau nuosavybės teises B. M. įstatymo nustatyta tvarka, pagal pretendento pasirinktą būdą. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su laisvais žemės sklypais, tokių duomenų Skyrius jam neteikė, nurodyta, kad Tarnybos internetiniame tinklalapyje skelbiami laisvos valstybinės žemės plotai ir tokie duomenys yra vieši, taigi, pareiškėjas galėjo naudotis šioje svetainėje pateikiama informacija. Be to, Tarnyba pareiškėją kvietė atvykti, todėl jo argumentai, kad iš Kauno į Plungę tolima ir brangi kelionė ir tai, kad jo netenkina Tarnybos atliekami veiksmai, negali paneigti Tarnybos siekio atkurti B. M. nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės dalį. Kaip matyti iš paties pareiškėjo veiksmų, jis nebuvo aktyvus ir neatliko veiksmų, kad šis procesas būtų greičiau užbaigtas. Nors pareiškėjas teigė, kad Tarnyba vilkina atkurti nuosavybės teises, tačiau iš Skyriaus raštų, adresuotų pareiškėjui, teismas darė išvadą, kad ji siekė, jog pareiškėjas atvyktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir išreikštų savo valią.

Teismas rėmėsi Tvarkos 10 punktu (redakcija galiojusi nuo 2011 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba turėjo teisę pati parinkti atkūrimo būdą, t. y. atkurti nuosavybę kompensuojant pinigais. Nors pareiškėjas ir nebuvo pareiškęs prašymo kompensuoti pinigais, tačiau Tarnyba, nesulaukusi pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo už likusį negrąžintą plotą, nepažeisdama tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos reikalavimų, priėmė ginčijamą sprendimą. Tai, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 11 d. suformulavo klausimus Tarnybai, negali paneigti Tarnybai suteiktos kompetencijos spręsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Tarnyba skubotai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises B. M. atlyginant pinigais už išperkamą žemę, pažymėjo, jog ir pats pareiškėjas skunde teigia, kad jau 22 metus neatkuriamos nuosavybės teisės, taip pat į Skyrių nevyko ir neteikė prašymų išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas sudarė kliūtis Tarnybai efektyviai spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Tarnybos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. S36-61 nurodyta, kad nuosavybės teisės atkurtos į 3,5904 ha žemės, kurios vertė įvertinus indeksacijos koeficientą (1,6), yra 35 656 Lt.  Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 6 punktu, pagrįstai pareiškėjui pritaikė indeksą 1,6. Nurodyta, jog minėta metodika nenustato kitų indeksavimo būdų.

Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (redakcija galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.; 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150), nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje teigė, jog kompensacijos už žemę nepaėmė. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, jei sprendimas išmokėti kompensaciją neįvykdytas ar iš dalies įvykdytas, gali kreiptis Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo redakcija suteikia galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu, o ginčijamas sprendimas priimtas 2013 m. rugsėjo 26 d., kai tokia nuostata nebuvo įtvirtinta. Taigi, ginčijamas sprendimas dėl to negali būti laikomas neteisėtu. Teismas įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant nebuvo pažeistos Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos.

Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkinti ir išvestiniai reikalavimai.

 

III.

 

Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162-165), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą, nes jo rezoliucinė dalis „Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai, kuriais pareiškėjas prašo įpareigoti Tarnybą sudaryti ir pareiškėjui pateikti laisvų Lietuvos žemių, atitinkančių jo nacionalizuotos žemės vertę, į kurias pareiškėjui gali būti atstatyta nuosavybė, sąrašą, iš kurio jis galėtų rinktis neatlygintinai suteikiamą sklypą, kaip alternatyvų turėtajai žemei bei įpareigoti Tarnybą atstatyti pareiškėjui visą nuosavybę už K. N. dar neatlygintą 3,5904 ha žemės plotą“, neatitinka susidariusios realios situacijos ir nesudaro galimybės pretendentams tinkamai susižinoti kur ir kokio rūšingumo, dydžio bei vertės miškai atitinka jo nacionalizuotos žemės vertei ir įpareigoti NŽT pateikti R. M. (arba visiems pretendentams į nuosavybės atstatymą – teismo nuožiūra) visų Lietuvos miškų, į kuriuos gali būti jam atstatoma nuosavybė pagal jo nacionalizuotą žemės vertę konkrečius duomenis, t. y. jų vietą, dydį, vertę eurais, dominuojančius - medžių rūšį ir amžių.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismo sprendimas neišsamus, neteisingas, neteisėtas. Teismas mini, jog NŽT pareiškėją ne kartą kvietėsi dėl sprendimo nuosavybės atstatymui priėmimo, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių, jog jis yra ne kartą važiavęs į Plungę, kur jam buvo kartojama, kad natūra atstatyti į visą žemę nėra galimybės, todėl jis gali tik pareikšti savo valią atgauti žemę kitoje Lietuvos vietoje, tačiau atsisakydavo paaiškinti kaip ir kokiu būdu pareiškėjas gali susižinoti kur visa tai gali rinktis. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog keitėsi ne pareiškėjo ir jo tėvo valia, o įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, į kuriuos buvo būtina reaguoti. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (nuo 2012 m. lapkričio 22 d.), pretendentai gali, tačiau neprivalo keisti savo valios. Pareiškėjas savo valios nekeitė ir su pinigine kompensacija nesutiko, nes toks atlyginimas, pareiškėjo nuomone, nėra teisingas. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad 1995 m. vasario mėnesį nustatytas kompensavimo indeksas 1,6 yra teisingas. Pareiškėjas siekia pasirinkti taikų kelią ir atgauti lygiavertį žemės plotą (dabar jau, galbūt, ir mišku) kitoje Lietuvos vietoje, tačiau NŽT nenurodo tokio pasirinkimo galimybių iš esmės siūlydama tokią žemę susirasti pačiam. Pareiškėjas yra kreipęsis į NŽT su prašymu išaiškinti, kur jis gali pretenduoti gauti savo nacionalizuotai žemei lygiavertį miško plotą ir sulaukė atsakymo, kurį pridėjo prie apeliacinio skundo, tačiau lieka neaišku, kur ir kaip pareiškėjui, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, susižinoti kokiose konkrečiai Lietuvos vietose jis gali rasti savo nacionalizuotos žemės vertę atitinkančius miškus. NŽT internetinėje svetainėje tokios informacijos nėra, joje galima rasti tik miškų plotų dydžius. Tokia informacija galėtų būti tinkama tik tuo atveju, jei šalia miškų pavadinimų būtų nurodoma jų vieta, dydis, vertė pinigais, dominuojančių medžių rūšys, amžius ir kiti tikslūs parametrai. Pretendentai savo valią keisti gali iki 2015 metų kovo 1 d., tačiau iki tol nežinos į ką ją gali keisti. Pareiškėjas tiki, kad teismas tinkamai supras ir įvertins tokią situaciją, skubiai įpareigodamas NŽT pateikti pilną ir išsamią informaciją pretendentams apie jų galimybes atgauti alternatyvią nuosavybę už nacionalizuotą jų tėvų ir protėvių žemę.

2) Teismas nepagrįstai sujungė dvi bylas ir pasisakė ne tik dėl nuosavybės pareiškėjui grąžinimo, kuri buvo nusavinta iš K. N. turėtos žemės ploto, bet ir dėl pareiškėjo paveldėjimo iš J. N. turėtos žemės.

3) Skirtingai nei nurodė teismas, visi pareiškėjo reikalavimai yra savarankiški, ne išvestiniai. Šiuo aspektu pažymi, jog teismo posėdžio metu pabrėžė naujai atsiradusią galimybę kaip kompensaciją už Plungėje turėtą žemę gauti lygiavertį mišku apaugusį sklypą bet kur šalies vietoje.

NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 191-192) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti galiojančiu.

Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkami taikius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, nenustačius, kad Skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeistų teisės aktus, viršytų įgaliojimus ar veiktų nekompetentingai, tad priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė su kokiais konkrečiai teismo teiginiais nesutinka, kurie teiginiai, jo nuomone, prieštarauja teisės aktams, savo teiginių nepagrindė teisės aktų, jų dalių nuostatomis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teismui suformulavo tris reikalavimus: pirma, panaikinti NŽT Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjui išmokėti piniginę kompensaciją – 35 656,00 Lt už 3,5904 ha Plungės miesto žemės, kaip neatitinkantį pareiškėjo valios; antra, įpareigoti NŽT sudaryti ir pareiškėjui pateikti laisvų Lietuvos žemių, atitinkančių jo nacionalizuotos žemės vertę, į kurias pareiškėjui gali būti atstatyta nuosavybė, sąrašą, iš kurio jis galėtų rinktis neatlygintinai suteikiamą sklypą, kaip alternatyvą turėtajai žemei; trečia, vadovaujantis Tvarkos 82 punkto 1 ir 4 pastraipomis, įpareigoti Tarnybą atstatyti pareiškėjui visą nuosavybę už K. N. dar neatlygintą 3,5904 ha žemės plotą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį naikinti, nurodydamas, kad sprendimas neišsamus, neteisingas ir neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Kaip remiantis šioje byloje esančiais rašytiniais įrodymais pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo motina B. M. 1991 m. lapkričio 21 d. pirmą kartą kreipėsi į Plungės rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti buvusių savininkų J. N. ir K. N. turėtą žemę pagal dabartinį administracinį suskirstymą, esančią Plungės mieste. Pareiškėjas, kaip B. M. teisių perėmėjas, 2003 m. kovo 31 d. prašymu kreipėsi į Telšių apskrities viršininko administracijos Plungės Žemės tvarkymo departamento direktorių, prašydamas už nacionalizuotą žemę, kuri šiuo metu yra Plungės miesto ribose, atgauti žemės sklypą Plungės mieste, paveldėtos žemės ribose, t. y. visą Plungės mieste paveldėtą žemę atgauti natūra. Duomenų apie pareiškėjo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą iki NŽT Sprendimo priėmimo byloje nėra.

Tačiau atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį Plungės mieste, (duomenys neskelbtini), pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu, t. y. už nacionalizuotą žemę, šiuo metu įeinančią į Plungės miesto ribas, atgauti sklypą Plungės mieste, paveldėtos žemės ribose, t. y. visą Plungės mieste paveldėtą žemę atgauti natūra, nėra galimybių, nes žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Plungėje, nėra laisva (neužstatyta) žemė Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos prasme. Tai konstatuota įsiteisėjusiame 2013 m. gegužės 17 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-386-386/2013, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą 2014 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-465/2014.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste aptartinas ginčui aktualus Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytas teisinis reguliavimas.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi NŽT Sprendimo priėmimo metu) numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta: „Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais“.

Tvarkos 10 punkte (redakcija, galiojusi NŽT Sprendimo priėmimo metu) numatyta: „Piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginama pinigais, pakeisti ir prašyti už išperkamą turtą atlyginti vertybiniais popieriais piliečiai gali iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kai nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkūrimo būdą parenka šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos.

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad NŽT, nustačiusi, jog nėra galimybės atkurti pareiškėjui nuosavybės teisių jo 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu, turėjo teisę spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais, be to, kaip įvertinęs byloje esančius įrodymus nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nebuvo aktyvus ir neatliko veiksmų, kad B. M. nuosavybės teisių į likusią neatkurtą žemės dalį atkūrimo procesas būtų greičiau užbaigtas, todėl NŽT Sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjui išmokėti piniginę kompensaciją – 35 656, 00 Lt už 3,5904 ha Plungės miesto žemės, yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir Sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjui nuspręstos išmokėti kompensacijos dydžio papildomai pažymėtina, jog, kaip numatyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos Žemės įvertinimo tvarkos 6 punktu (redakcija, galiojusi NŽT Sprendimo priėmimo metu), pagal kurį valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6, o medynų tūrio vertė nuo 2001 m. gegužės 1 d. – indeksu 4,8, nagrinėjamu atveju pareiškėjui ir buvo pritaikytas 1,6 indeksas. Metodika yra galiojantis, privalomas teisės aktas, todėl NŽT šį indeksą taikė pagrįstai, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai tą patvirtino.

Pastaruoju aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 102-4574) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai. Nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors minėtoje Konstitucinio Teismo byloje Nr. 6/210 nebuvo nagrinėjamas šioje byloje taikytas Metodikos punktas, tačiau Konstitucinio Teismo nuostatos aktualios ir nagrinėjamai bylai vertinant ir aiškinant ginčui aktualų Metodikos punktą.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl NŽT Sprendimo panaikinimo.

Atsižvelgdamas į tai, jog NŽT Sprendimas negali būti panaikintas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai, tačiau apeliantas teigia, jog tokia išvada neteisinga, visi skundo reikalavimai yra savarankiški, nėra išvestiniai.

Pasisakydama pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui šioje byloje ginčijus NŽT Sprendimo teisėtumą ir siekus, kad pareiškėjas galėtų pasirinkti neatlygintinai suteikiamą sklypą, kaip alternatyvą turėtajai žemei, iš NŽT sudaryto ir jam pateikto Lietuvos žemių, atitinkančių jo nacionalizuotos žemės vertę, į kurias pareiškėjui gali būti atstatyta nuosavybė, sąrašo, bei, kad vadovaujantis Tvarkos 82 punkto 1 ir 4 pastraipomis NŽT būtų įpareigota atkurti pareiškėjui nuosavybę už K. N. neatlygintą 3,5904 ha žemės, antrasis ir trečiasis reikalavimai iš esmės laikytini išvestiniais iš pirmojo, nes palikus Sprendimą galioti ir jį įvykdžius pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimas į K. N. turėtą žemę 3,5904 ha būtų baigtas, pagrindo tenkinti šių reikalavimų nebūtų.

Tačiau įvertinus tai, jog, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kompensacijos už žemę nepaėmė, bei remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) (Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka), teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas, jei sprendimas išmokėti kompensaciją neįvykdytas ar iš dalies įvykdytas, gali kreiptis Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka. Tačiau, pažymėtina, jog ne iškart teismą, o pirmiausia į instituciją, nagrinėjančią piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ką, kaip apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas ir matyti iš prie apeliacinio skundo pridėto 2014 m. lapkričio 24 d. NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus rašto Nr. 36SD-(14.36.104)-3253 pareiškėjas ir padarė. Kadangi byloje nėra duomenų, jog ši administracinė procedūra pasibaigė, teismas negali spręsti, ar ji buvo atlikta teisingai.

Atitinkamai negali būti tenkinamas ir trečiasis skundo reikalavimas, net laikant jį savarankišku.

Taip pat, net vertinant, jog antrasis skundo reikalavimas yra savarankiškas, jis negalėtų būti tenkinamas. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, NŽT internetiniame tinklalapyje skelbiami laisvos valstybinės žemės plotai ir tokie duomenys yra vieši. Nors pareiškėjas nurodo, jog, pareiškėjo nuomone, skelbiama per mažai informacijos (nėra duomenų apie miškų vietą, dydį, vertę pinigais, dominuojančių medžių rūšis, amžių ir kitų tikslių parametrų), kad būtų galima tinkamai, informuotai pasirinkti žemę, tai nėra pagrindas teismui NŽT įpareigoti tokią informaciją pateikti, nes tokio įpareigojimo NŽT nenumato teisės aktai. Be to, kaip pažymėta prie apeliacinio skundo pridėtame NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus rašte: „Su nustatytais tos kadastro vietovės, kurios teritorijoje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai miško plotą, laisvos žemės fondo miško plotais Jūs galite susipažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos bet kuriame teritoriniame skyriuje, taip pat interneto svetainėje www.nzt.lt. Dėl papildomos informacijos galite kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyrių, tel. <...>“.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a

 

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                                Laimutis Alechnavičius

 

                                                                                                                              Arūnas Dirvonas

 

                                                                                                                              Dalia Višinskienė