Administracinė byla Nr. A-189-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03792-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėja R. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir savivaldybė) 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2.       Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 5 dalis nustato, jog socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 proc. viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. Šiuo atveju ginčijamas sprendimas grindžiamas teisės norma, kuri reglamentuoja sudarytos socialinio būsto sutarties nutraukimo pagrindus, t. y. kitus teisinius santykius. Taip pat priimant ginčijamą sprendimą buvo vertinamos dviejų asmenų šeimos pajamos, nes socialiniame būste gyvena ji ir jos dukra G. Š., kurios gaunamų pajamų vertinti nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes ji Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos sąvokos „šeima“ prasme nėra pareiškėjos šeimos narys. Šeima laikoma, kai su vienu iš tėvų gyvena vaikas iki 18 metų, tuo tarpu pareiškėjos dukrai jau 22 metai.

3.       Teismo posėdžio metu buvo pažymėta, jog šiuo metu situacija pasikeitė, nes pareiškėjos dukra 2018 m. vasario 16 d. susilaukė dukters U. M..

4.       Atsakovai atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Pažymėjo, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-2129 „Dėl socialinio būsto išnuomojimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) R. G. ir kitiems“, 2006 m. lapkričio 17 d. su pareiškėja buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 97. VšĮ „Vilniaus butai“ 2007 m. gegužės 24 d. sudarė su pareiškėja socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39‑N07/0254 (toliau – ir Nuomos sutartis) ir išnuomojo jai butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal Gyventojų registro duomenų bazės išrašus, pareiškėja ir jos dukra G. Š. minėtame būste gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 2006 m. gruodžio 12 d. Pagal Nuomos sutarties 40.3 punktą ši sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal Įstatymą. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą dviejų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto savivaldybėje, grynosios metinės pajamos negali viršyti – 7 752 Eur per metus, o pridėjus leistiną 25 proc. perviršį – 9 690 Eur per metus. Iš pareiškėjos ir jos dukros G. Š. 2016 m. turto deklaracijų nustatyta, jog jų 2016 m. pajamos bendrai sudarė 14 341 Eur, kas 4 651 Eur viršija leistiną 25 proc. perviršį. Taigi, pareiškėjai praradus teisę į socialinį būstą, Nuomos sutartis baigėsi. Pagal Nuomos sutarties 24 punktą, pasibaigus Nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip 10 kalendorinių dienų po šios sutarties pasibaigimo, atlaisvinti butą, išgabenti visus nuomininkui priklausančius daiktus ir perduoti butą nuomotojui. Nuomos sutarčiai pasibaigus, pareiškėja 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti su ja socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), terminuotą vienerių metų nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

7.       Atsiliepime į skundą nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovai.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su 2017 m. liepos 24 d. prašymu sudaryti terminuotą socialinio būsto nuomos sutartį vienerių metų laikotarpiui. Tai reiškia, kad pareiškėja siekė sudaryti naują terminuotą būsto nuomos sutartį, t. y. siekė įgyvendinti teisę į socialinę paramą. Pareiškėja neneigė, jog socialiniame būste gyveno ir ketino gyventi kartu su dukra G. Š., tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, pilnametė dukra negali būti laikoma jos šeimos nare. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.588 straipsnis nustato asmenis, kurie yra laikomi nuomininko šeimos nariais, t. y. pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį (2 dalis). Pareiškėja neneigė, kad gyvena kartu su savo dukra ir veda bendrą namų ūkį, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog jos dukra G. Š., kuri yra pilnametė, nelaikoma jos šeimos nare. Teismas pažymėjo, jog tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo skaičiuojamos ne vien pareiškėjos gaunamos pajamos, o jos kartu su dukra, kaip dviejų asmenų šeimos, gaunamos pajamos. Pareiškėja neneigė, kad jos ir dukters pajamos viršija Įstatyme nustatytas grynąsias metines pajamas, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad savivaldybės priimto sprendimo ginčijama dalis (2 punktas) laikytina teisėta bei pagrįsta.

10.       Teismas pažymėjo, jog administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu pateikti dokumentai – 2018 m. kovo 2 d. gimimo įrašas, 2018 m. kovo 8 d. pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą bei išrašai iš medicininių dokumentų, savivaldybei priimant ginčijamą sprendimą dar neegzistavo, todėl negalėjo būti įvertinti.

III.

11.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

12.       Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos skundo dalies dėl neteisingo materialinės teisės normos taikymo. Priimant ginčijamą sprendimą nesudaryti su pareiškėja terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties vienerių metų laikotarpiui, buvo vadovaujamasi Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, kuri reglamentuoja jau sudarytos socialinio būsto sutarties nutraukimo pagrindus. Tačiau su pareiškėja socialinio būsto nuomos sutartis ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo sudaryta, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl jos nutraukimo. Tai reiškia, kad buvo pritaikyta teisės norma, kuri šio teisinio santykio nereglamentuoja, dėl ko teismas, pripažindamas ginčijamą sprendimą teisėtu ir pagrįstu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą.

13.       Teismas atskleisdamas „šeimos“ sąvokos turinį nepagrįstai vadovavosi CK 6.588 straipsniu, kuris yra bendroji teisės norma, o turėjo vadovautis Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta „šeimos“ sąvoka, kuri yra specialioji teisės norma, t. y. teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Pagal Įstatyme apibrėžtą „šeimos“ sąvoką pareiškėjos dukra G. Š., kuri jau yra pilnametė, dirba ir gauna savarankiškas pajamas, nesimoko nei bendrojo ugdymo, nei kitose mokymo įstaigose, nelaikoma pareiškėjos šeimos nare, todėl šio Įstatymo prasme turėjo būti skaičiuojamos bei vertinamos tik pareiškėjos pajamos, kaip vieno gyvenančio asmens.

14.       Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl teisės į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti. Kaip matyti iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto, teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti turi šeima, kai dviejų ar trijų asmenų šeimos grynosios metinės pajamos sudaro 123 VRP dydžių ir deklaruoto turto vertė sudaro 262 VRP dydžių. Nagrinėjamu atveju, jeigu pareiškėjos (jos šeimos) pajamos ir viršijo 123 VRP dydį, tačiau deklaruoto turto vertė neviršijo 262 VRP dydžių. Tai reiškia, kad nėra abiejų būtinų sąlygų visumos, dėl kurios pareiškėja (jos šeima) negalėtų įgyti teisės į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti.

15.       Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitusią teisinę ir faktinę situaciją, t. y. į aplinkybę, jog G. Š. 2018 m. vasario 16 d. susilaukė dukters U. M., kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra su motina ginčo bute. U. M. yra neįgali, jai atlikta operacija. Nors U. M. ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo gimusi, tačiau šis sprendimas jos teises ir teisėtus interesus pažeis iš esmės, nes ji praras savo gyvenamąją vietą ir teisę į saugią aplinką. Tokia situacija prieštarauja bendriesiems teisės principams, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, kurių nuostatos dėl prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir užtikrinimo turi ir viešo intereso gynybos požymių.

16.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime, kuriame pateikta bendra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17.       Paaiškina, kad pareiškėja buvo sudariusi socialinio būsto nuomos sutartį. Nors socialinio būsto nuomos sutartys (išskyrus įstatyme numatytus atvejus) yra neterminuotos, visgi socialinio būsto nuomininkai turi kasmet deklaruoti savo pajamas ir turtą, ir jeigu deklaruoto turto vertė ar pajamos daugiau nei 25 proc. viršija Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, socialinio būsto nuomos sutartis yra nutraukiama. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tokiais atvejais būtų galima sudaryti terminuotą vienerių metų socialinio būsto nuomos sutartį, todėl ginčijamame sprendime buvo pagrįstai kaip teisinis pagrindas nurodyta Įstatymo 20 straipsnio 5 dalis, taip pat pagrįstai atmestas pareiškėjos prašymas ir nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis.

18.       Nurodo, kad tik asmenys, kurių pajamos ir deklaruoto turto vertė neviršija Įstatyme nustatytų dydžių (turi būti nustatytos abi sąlygos), gali būti įrašomi į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Ta aplinkybė, jog šiuo atveju pareiškėja neturi turto ar turto vertė neviršija Įstatyme nustatytų dydžių, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomos, juo labiau, kad šiuo atveju jos šeimos pajamos viršija Įstatyme nustatytus dydžius.

19.       Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta „šeimos“ sąvoka apima ne tik vaikus iki 18 metų, gyvenančius kartu su tėvais, bet ir asmenis, teismo tvarka pripažintus šeimos nariais. CK 6.588 straipsnyje yra nurodyti asmenys, kurie laikomi nuomininko šeimos nariais, t. y. pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja gyvena kartu su dukra ir veda bendrą ūkį.

20.       Iš pareiškėjos 2016 m. turto deklaracijos matyti, kad jos pajamos sudarė 9 746 Eur, kas viršija net ir leistiną perviršį. Taigi net ir tuo atveju, jei būtų skaičiuojamos tik pareiškėjos pajamos, jos vis vien neatitiktų Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto.

21.       Aplinkybė, kad šiuo metu, po ginčijamo sprendimo priėmimo, pasikeitė pareiškėjos šeimos sudėtis, nereiškia, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėja gali kreiptis su kitu prašymu į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl socialinio būsto nuomos.

22.       Pareiškėja, turėdama pakankamas pajamas, gali pati pasirūpinti gyvenamuoju būstu, nepažeisdama kitų asmenų, kurie laukia eilėje, interesų.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24.       Nurodo CK 6.588 straipsnio 2 dalį ir 6.590 straipsnio 1 dalį bei pažymi, kad 2007 m. gegužės 24 d. su pareiškėja sudarytos socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N07/0254 3 punkte įtvirtinta, kad išnuomotame socialiniame būste turi teisę gyventi ir G. Š., kuri yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą minėtu adresu ir realiai ten gyvena. Taigi pareiga deklaruoti turtą ir pajamas yra nustatyta ne tik pareiškėjai, bet ir jos dukrai G. Š.. Be to, šiuo atveju, net ir įvertinus vienos pareiškėjos pajamas matyti, jog jos viršija Įstatyme nustatytą dydį.

25.       Pareiškėja nepagrįstai nurodo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes jis reglamentuoja sąlygas gauti paramą būstui įsigyti, o nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl socialinio būsto nuomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

26.       Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta su pareiškėja sudaryti terminuotą savivaldybės būsto nuomos sutartį ir nuspręsta ją iškeldinti iš socialinio būsto, teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjos ir jos kartu gyvenančios dukters pajamos viršijo Įstatyme nustatytas grynąsias metines pajamas socialiniam būstui gauti ir nuomotis, o kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra aktualios ginčo sprendimui.

28.       Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į neteisingą materialinių teisės normų taikymą bei pasikeitusią faktinę situaciją bylos nagrinėjimo teisme metu.

29.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30.        Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės yra šios: pareiškėjai kartu su tuo metu nepilnamete dukra 2006 metais buvo suteiktas savivaldybės socialinis būstas ir sudaryta neterminuota socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Pareiškėja ir jos dukra kasmet deklaruodavo savo turtą ir pajamas. 2016 metais pareiškėjos ir jos dukros gautos pajamos viršijo Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą dydį, todėl pareiškėja prarado teisę į socialinį būstą. Pareiškėja 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su prašymu sudaryti su ja būsto, kuriame ji iki tol gyveno, terminuotą vienerių metų nuomos sutartį rinkos kainomis. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo. Pareiškėjos dukrai 2018 m. vasario 16 d. gimė dukra, taigi šiame būste gyvena trys asmenys.

31.       Ginčui spręsti taikytinas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kurio 20 straipsnio 5 dalis numato socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, o to paties straipsnio 6 dalis numato , kad jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Būtent šia teisės norma pareiškėja grindė savo kreipimąsi į atsakovą, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos turėjo įvertinti socialinio būsto poreikį savivaldybėje, nustatyti, ar pareiškėja neturi kito tinkamo būsto ir motyvuotai nuspręsti, ar yra galimybė nuomoti pareiškėjos bei jos dukros užimamą būstą rinkos kainomis.

32.       Iš ginčijamo sprendimo negalima padaryti išvados, kad į visus aukščiau minėtus kriterijus buvo atsižvelgta. Pats Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 1-1081 nėra motyvuotas objektyviais duomenimis, susijusiais su socialinio būsto poreikiu savivaldybėje. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo pasitarimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento klausimais 2017 m. balandžio 14 d. protokolo, kuris nurodomas kaip šio sprendimo pagrindas, byloje nepateikta. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos posėdžio 2017 m. rugpjūčio 2 d. protokolo išrašas taip pat neatskleidžia socialinio būsto poreikio  dydžio savivaldybėje. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ savo atsiliepime į skundą nurodo tam tikrus skaičius bei kriterijus, kuriais remiantis buvo nuspręsta diferencijuoti socialinio būsto nuomininkus, tačiau to nei ginčijamame sprendime, nei jį pagrindžiančiuose aktuose nebuvo fiksuota. 

33.       Pripažintinas pagrįstu ir apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė, remdamasis netinkamu teisiniu pagrindu. Kaip jau minėta šios nutarties 31 punkte, kadangi pareiškėja prašė išnuomoti būstą Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies pagrindu ir būtent ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai leidžiama sudaryti savivaldybės būsto nuomos sutartis rinkos kainomis, taigi šia teisės norma atsakovas turėjo remtis ir priimdamas sprendimą. Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas neatitinka jam Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje  keliamų reikalavimų ir todėl naikintinas kaip neteisėtas.

34.       Pažymėtina ir tai, kad ginčijamame sprendime yra nuspręsta ne tik atsisakyti sudaryti terminuotą nuomos sutartį su pareiškėja, bet ir  įpareigoti ją iškeldinti iš nuomojamo būsto. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bylose dėl iškeldinimo yra suformulavęs nuostatas, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimo apribojimo forma; bet kuris asmuo iškilus tokio dydžio apribojimo pavojui iš esmės turėtų turėti galimybę, kad šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimas būtų ištirtas atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio principus. Bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (t.y. nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

35.       Įvertinus tai, kad pareiškėja su dukra jau virš 10 metų gyvena savivaldybės gyvenamosiose patalpose ir kitokio nekilnojamojo turto neturi, pripažintina, jog pareiškėją su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jos būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jos teisė į ginčo patalpų neliečiamybę. Taigi atsakovo sprendimas iškeldinti pareiškėją iš ginčo patalpų yra laikytinas pareiškėjos teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, o toks ribojimas gali būti pateisinamas, tik egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

36.       Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19) arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

37.       EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia toks ribojimas (būsto praradimas), turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

38.       Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad egzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjai iškeldinti, tačiau atsakovas nėra pateikęs pakankamai duomenų, kad toks iškeldinimas yra būtinas jo ar kitų asmenų, siekiančių apsigyventi šiame būste teisėtų interesų apsaugai ir kad tarp savivaldybės intereso bei pareiškėjos intereso nustatyta tinkama pusiausvyra.

39.       Konstatavus skundžiamo akto neteisėtumą bei prieštaravimą Konvencijai, netenka teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentai, susiję su šeimos sąvokos taikymu bei pareiškėjos pajamų skaičiavimu.

40.       Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.

41.       Pareiškėja prašė priteisti jai turėtas teismo išlaidas, tačiau atskiro dokumento su tokių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepateikė. Kadangi sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, jai iš atsakovo priteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis byloje – 30 Eur sumokėtų už skundą ir 15 Eur už apeliacinio skundo padavimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. G. skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ priedo 2 eilutę.

Priteisti R. G. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 45 (keturiasdešimt penkis) Eur teismo išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.