Administracinė byla Nr. I-1875-406/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01747-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.;15.2.3.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-6, 48-49).
Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kameros langai nešvarūs, jų nusivalyti nėra galimybės, kadangi langai uždengti grotomis. Pro langus mažai patenka natūralios šviesos, o elektra nuo 9:30 val. iki 16:00 val. yra išjungiama. Kameroje visi asmenys rūkė, o į prašymus suteikti nerūkantiems asmenims patalpas administracija neatsižvelgė. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatos, nes pasivaikščiojimo kiemeliai yra tik apie 8 kv. m. dydžio, o pasivaikščioti galima per parą tik 1 valandą. Gyvenamos kameros priskirtos prie maitinimo patalpų, nes maistas tiekiamas tiesiai į kamerą, kriauklės paviršius surūdijęs, o karštas vanduo nėra tiekiamas, tuo pažeidžiami Lietuvos Higienos normų reikalavimai. Tualetas neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, jame nėra atskiros ventiliacijos, nėra unitazo. Mėnesiui išduodamas prastos kokybės 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, kurio užtenka tik 4 dienoms. Dušu galima naudotis 1 kartą per savaitę 10-15 minučių. Kameroje vienintelis ventiliacijos šaltinis yra langas, kurį atidarius oro patenka labai mažai, todėl kameroje pastoviai būdavo drėgna, nedžiūdavo rūbai. Taip pat kameroje buvo žiurkių, tarakonų, o čiužiniuose ir patalynėje parazitų. Nurodė, kad draudžiama turėti kompiuterius bei šiltus pledus. Maisto energetinė vertė siekė tik nuo 1300 iki 1500 kcal, dėl to sportuojantis pareiškėjas negavo pilnaverčio maisto. Tardymo izoliatoriuje draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, ko pasėkoje, pareiškėjo socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 8-11) bei atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t.y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Teigė, kad pareiškėjas būdamas tardymo izoliatoriuje laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, teniso kambariu, biblioteka ir kt., t.y. visomis priemonėmis kompensuoti kalinimo sukeltus nepatogumus. Pažymėjo, kad pareiškėjas tuo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė nei į administraciją, nei į aukštesnes institucijas, nei į teismą, o akumuliavo netinkamų sąlygų periodą, manytina, kad gautų didesnę išmoką, jei laimėtų procesą. Nurodė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kokių priemonių ėmėsi, pašalinti neigiamą mažo ploto įtaką, kad padarytą žalą suprato tik išvykęs iš Kauno tardymo izoliatoriaus, be to atlikdamas tyčines nusikalstamas veikas pareiškėjas turėjo suprasti, kad pateks į laisvės atėmimo vietas ir su tuo susijusias gyvenimo sąlygas, todėl dar būdamas laisvėje turėjo tam pasiruošti psichologiškai. Prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) veiksmų, atlyginimo. Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės ir pažymos apie R. M. laikymo sąlygas Kauno TI duomenimis pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 17 d. (b.l. 12, 21-37).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b.l. 10). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Kauno TI, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus reikalavimus laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 17 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo tardymo izoliatoriuje pradžios, t.y. nuo 2010 m. liepos 21 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 20 d. (b.l. 7).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsiliepimą, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu ir priežasčių, pateisinančių skundo padavimo termino praleidimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Kauno TI laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose trūko natūralios šviesos, ventiliacijos, netinkamas naudojimui tualetas ir kriauklė, be to tualetas įrengtas neatskiriant jo nuo kameros bendros erdvės, leidžiama naudotis dušu tik kartą per savaitę, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, pažeista teisė kvėpuoti grynu oru, o ne tabako dūmais, draudžiama turėti šiltus pledus, o kameros priskirtinos prie maitinimo patalpų, kadangi į jas yra patiekiamas maistas, neužtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės sąlygos. Taip pat pažeistos pareiškėjo teisės į kokybišką maistą, teisė į ilgalaikius pasimatymus bei teisė nusiprausti duše dažniau nei 1 kartą per savaitę.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5-6) nurodė, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kai kuriose kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto. Kauno TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu nesiskundė.
Atsakovo parengtos 2014 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 11-8778 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 21-37) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 338, nuo 2012 m. gegužės 15 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 320 ir laikomas iki 2012 m. birželio 19 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. bausmę atliko kameroje Nr. 240. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Bylos duomenimis (b. l. 23-37) nustatyta, kad:
Pareiškėjui vertinamu laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. teko 4,00 kv. m., 5,33 kv. m., 8,00 kv. m., 7,82 kv. m., 5,21 kv. m., 3,91 kv. m., 15,96 kv. m., 3,99 kv. m., 5,32 kv. m., 7,98 kv. m., t.y. šiuo laikotarpiu pareiškėjui Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje nebuvo mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir taip buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą, akcentuotina, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeistos, o atvirkščiai, kai kuriais laikotarpiais gerokai viršytas teisės aktais nustatytas minimalus plotas (pvz., nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. liepos 16 d. kiekvienam nuteistajam teko 5,32 kv. m. ploto, t.y. 1,72 kv. m. ploto teko daugiau, (b.l. 35-36). Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, vertinamu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, todėl konstatuotina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atliekant bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t.y. per nešvarius langus pateko per mažai natūralios šviesos, nebuvo ventiliacijos, pareiškėjui teko gyventi kartu su rūkančiaisiais asmenims, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, kameroje nebuvo karšto vandens, kriauklė netinkama naudoti, tualetas neatskirtas nuo visos bendros kameros erdvės, tualetinio popieriaus rulonas buvo duodamas mėnesiui tik vienas, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik kartą per savaitę, kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, patalynėje – parazitų, buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai bei draudžiama turėti šiltus pledus ir kompiuterius, todėl pareiškėjo nuomone, jam sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti, atsirado dirglumas, t.y. patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punktą, Pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl minėtos normos pažeidimo įrodymų pareiškėjas nepateikė, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos ir įrengtas tinkamai (b.l. 14-15). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tualetinio popieriaus gauna tik vieną ruloniuką per mėnesį, kurio kokybė labai prasta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad patalpose langai nešvarūs ir atsidaro tik 0,5 cm, tačiau iš į bylą pateiktos foto lentelės, matyti, kad langai gali būti atidaryti ir uždaryti daugiau nei teigia pareiškėjas (b.l. 16, 76-81). Be to, pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 5, 6 punktus, atsakingas už kameros tvarkymą asmuo, patikrinimų metu turi informuoti apie atsiradusius trūkumus ir gedimus, taip pat palaikyti kameroje švarą ir tvarką (b.l. 18). Byloje nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją. Skundo motyvas, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, yra nepagrįstas, kadangi minėta HN 76:2010, reglamentuojanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas. Pareiškėjas taip pat teigė, jog būdamas Kauno TI negavo pilnaverčio maisto, kurio energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kcal. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal Maisto davinių teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1-17, maisto daviniai suimtiesiems ir nuteistiesiems tiekiami tris kartus per parą ir turi atitikti technologinių procesų bei higienos taisyklių reikalavimus (b.l. 58-59). Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, bylos duomenys taip pat patvirtina, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas (b.l. 63-66). Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, nes kameroje visi rūkė, o į pareiškėjo prašymus perkelti jį pas nerūkančius nebuvo reaguota. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo pas nerūkančiuosius, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra per mažas, o pats pasivaikščiojimo laikas 1 val. - per trumpas. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos, todėl ši teisė pažeista nebuvo. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo 13 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b.l. 83-85). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno TI yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, be to kai kurie kiemeliai yra su sporto įranga (b.l. 74-75). Atsižvelgiantį tai, pareiškėjo minėti argumentai laikytini nepagrįstais.
Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min. (b.l. 86). Apie šio teisinio reglamentavimo pažeidimus įrodymų nepateikta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl šios teisės pažeidimas nenustatytas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno TI užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Atsakovas teismui pateikė 2010 m. lapkričio 26 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno TI, bei Valstybinių kontrolės institucijų patikrinimų registracijos žurnalo Nr. 2.2-83 kopiją (b.l. 87-88, 89-99), kurie patvirtina, kad Kauno TI reguliariai yra atliekama vabzdžių ir graužikų kontrolė bei jų naikinimas.
Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti kompiuterius ir pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais kompiuteriais (173.7. punktas); patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Asmeninių kompiuterių išdavimo naudotis suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašas, patvirtintas 2012 m. balandžio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-68, reglamentuoja nuteistųjų ir suimtųjų teisę naudotis asmeniniais kompiuteriais tris valandas per parą (b.l. 72-73). Jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu pagal minėtą teisinį reglamentavimą, byloje nėra. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.
Nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojančio Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Taigi, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas suimtiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams tardymo izoliatoriuje nesuteikiami (ABTĮ 57 str.). Be to, administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno TI administracija pareiškėjui atsisakė suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymų arba nereagavo prokuroro ar teismo leidimą pasimatyti. Teismas konstatuoja, kad šis pareiškėjo skundo reikalavimas laikytinas neįrodytu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 10 str., 57 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas