Administracinė byla Nr. P858-177/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 80.9.; 80.13. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos
pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. prašymą
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010 pagal pareiškėjo
A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės
administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys V. G., E. D., T. G., D. V.,
S. G., V. B., O. S.,
N. D., V. D., R. Š.,
R. M., J. K.) dėl sprendimo ir
įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 2, 8, 23, 25–26, 30–32, 39–41) kreipėsi į
Kauno apygardos administracinį teismą ir tarp kitų reikalavimų prašė panaikinti
Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-116) dalį, pažymėtą eil. Nr. 52 dėl Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos vienuoliktokų klasių skaičiaus
nustatymo. 2009 m. spalio 28 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą (b. l. 46) atnaujinti
terminą paduoti skundą dėl Sprendimo Nr. T-116
panaikinimo.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi (b. l. 47–50) neatnaujino skundo padavimo termino dėl Kauno miesto
savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies,
pažymėtos eil. Nr. 52, panaikinimo ir skundą priimti atsisakė vadovaudamasis Administracinių
bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Dėl
kitų patikslinto skundo reikalavimų teismas priimti pareiškėjo skundą atsisakė
vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.
Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 52–54) prašė
panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį ir įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą priimti pareiškėjo
skundą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2009 m. gruodžio 4 d.
nutartimi (b. l. 61–66) panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti pareiškėjo A.
K. skundo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies, pažymėtos eil. Nr. 52, padavimo terminą ir perdavė
pirmosios instancijos teismui šio pareiškėjo skundo reikalavimo priėmimo
klausimą nagrinėti iš naujo. Likusioje dalyje Kauno apygardos administracinio
teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.
Kauno apygardos administracinis teismas iš
naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo paduoti skundą
dėl Sprendimo Nr. T-116, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi (b. l. 68–70)
neatnaujino skundo padavimo termino ir priimti skundą atsisakė vadovaudamasis
ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ
33 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenumato
kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo
skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą
(neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taip pat vadovavosi ABTĮ 34 straipsniu,
kuris nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo
terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl
svarbių priežasčių, t.y. teisė į teisminę gynybą tinkamai realizuota dėl nuo
pareiškėjo nepriklausančių priežasčių. Svarbiomis termino praleidimo
priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir
tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios
nepriklausė nuo asmens valios.
Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti
pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog skundžiamą aktą – Kauno miesto savivaldybės
tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. T-116 gavo 2009 m. rugsėjo 10 d., t. y., kai Kauno apskrities administracinių ginčų komisija (toliau – ir
Komisija) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 2009/28-(25-52)-49 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės
administraciją per 10 dienų pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Iš pateiktos medžiagos teismas nustatė,
kad pareiškėjas skundu Kauno miesto savivaldybei
prašė pranešti kokiu ir kieno potvarkiu yra paankstinta Vaižganto vidurinės
mokyklos pertvarka ir kada ji įvyks, t. y. Lietuvos Respublikos teisės
gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo
nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą tik dėl informacijos suteikimo. Kauno
miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros departamento 2009 m.
birželio 10 d. raštu Nr. 400-2-68 (toliau – ir Raštas) pareiškėjui buvo
atsakyta, kad būtent Sprendimu Nr.
T-116 savivaldybės taryba patvirtino priešmokyklinio ugdymo ir klasių
komplektų skaičių savivaldybės biudžetinėse bendrojo lavinimo mokyklose 2009–2010
mokslo metams. Pareiškėjas Raštą laikydamas nepakankamai informatyviu, 2009 m. liepos 17 d. kreipėsi į Komisiją dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo
tinkamai suteikti reikiamą informaciją, netinkamos informacijos pateikimo
motyvu nurodydamas aplinkybę, jog jam nebuvo išduotas pats Kauno miesto savivaldybės
tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T-116.
Teismas
nustatė, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo 2009 m. birželio 3 d. prašymo, buvo prašyta pateikti tik informaciją, tačiau neprašyta pateikti
paties akto. Tačiau savo skunde Komisijai, pareiškėjas kelia jau naują
reikalavimą – prašo įpareigoti savivaldybę tinkamai suteikti informaciją,
pateikiant šią informaciją patvirtinančius dokumentus. Teismo nuomone, A. K. nepagrįstai kreipėsi į
Komisiją. Šioje byloje ginčijamas sprendimas buvo
paskelbtas savivaldybės interneto svetainėje, todėl kiekvienas
suinteresuotas asmuo laisvai gali susipažinti su jo turiniu. Teismas vertino,
kad 2009 m. birželio 10 d. raštas Nr. 400-2-68 yra dokumentas, iš kurio A. K. sužinojo apie Kauno miesto
savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. T-60 turinį ir dėl
pareiškėjo teisių pažeidimo atsirado pagrindas paduoti skundą teismui.
Pirmosios
instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra tikslių duomenų kada A. K. gavo 2009 m. birželio 10 d. raštą Nr. 400-2-68, tačiau apie jį pareiškėjas tikrai žinojo 2009 m. liepos 17 d., t. y. kai kreipėsi į Komisiją. Tačiau skundą Kauno apygardos administraciniam
teismui padavė tik 2009 m. rugsėjo 4 d. Teismas konstatavo, kad A. K. nurodytos termino praleidimo
priežastys negali būti pripažintinos svarbiomis ir objektyviai trukdžiusiomis
paduoti skundą teismui, todėl skundo padavimo termino neatnaujintino ir
patikslintą skundą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies, pažymėtos eil. Nr. 52, panaikinimo, atsisakė
priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.
II.
Pareiškėjas
A. K. pateikė atskirąjį
skundą (b. l. 72–73), kuriuo prašė panaikinti
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį ir įpareigoti Kauno apygardos administracinį
teismą priimti jo skundą.
Atskirajame skunde pareiškėjas
nurodė, kad Kauno
miesto savivaldybė tinkamai nepateikė pareiškėjo prašomos informacijos. 2009 m.
birželio 10 d. rašte Nr. 400-2-68 aprašytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d sprendimas Nr. T-116 negali būti vertinamas kaip dokumento įteikimas ir tinkamas
informacijos pateikimas. Kauno
administracinių ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr.
2009/28-(25-52)-49 Kauno miesto
savivaldybės administracija įvykdė pavėluotai ir tik po pareiškėjo kreipimosi į
teismą. Kauno apskrities
administracinių ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 2009/28-(25-52)-49, kurio šalys
neapskundė, teismo negali būti peržiūrimas, nes to nenumato įstatymai. Pareiškėjo
teigimu, teismas netaikė jam naudingų
Teisės gauti informaciją iš valstybės
ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų įstatymo normų. Šio įstatymo
2 straipsnio 4 dalis numato, kad informacijos teikimas yra informacijos
atskleidimas perduodant, padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems
teisę laisvai susipažinti su dokumentais, o 12 straipsnio 5 dalis numato, kad
įstaiga, nustačiusi, kad prašyme nepakanka informacijos arba pateikta
informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją,
kad šis patikslintų prašymą. Vertinant Kauno
miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 10 d. raštą Nr. 400-2-68, ši įstaiga suprato, kokią jam reikėtų
pateikti informaciją, tačiau neprašė patikslinti prašymo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d.
nutartimi (b. l. 77–81) administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010
pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, Kauno apygardos
administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos
teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju
vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį
teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą
atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos
pradžią. Pareiškėjas į administracinį teismą dėl 11 klasės 2009–2010 mokslo metams nekomplektavimo Kauno Vaižganto
vidurinėje mokykloje kreipėsi 2009 m. rugsėjo 4 d., o konkretų reikalavimą dėl
Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo pateikė 2009 m. spalio 8 d., šalindamas
skundo trūkumus. Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų
visumą, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas apie Kauno miesto
savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 priėmimą
sužinojo iš Rašto, kuriuo pareiškėjui buvo pateikta informacija, kad būtent Sprendimu Nr. T-116 savivaldybės taryba
patvirtino priešmokyklinio ugdymo ir klasių komplektų skaičių savivaldybės
biudžetinėse bendrojo lavinimo mokyklose 2009–2010
mokslo metams. Kadangi Rašte, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos
teismas, buvo pateikta ne tik ta informacija apie patį aktą ir jį priėmusį
viešojo administravimo subjektą (nurodyta akto priėmimo data, numeris,
pavadinimas, aktą priėmęs subjektas), bet ir aprašytas jo turinys, tokios
informacijos gavimas ABTĮ 33 straipsnio prasme laikytinas akto, kuris asmeniui
neturėjo būti įteiktas, paskelbimu. Neturėdamas
įrodymų apie konkrečią datą kada pareiškėjas gavo šį raštą, pirmosios
instancijos teismas termino paduoti skundą eigos pradžią pagrįstai skaičiavo
nuo tos datos, kai pareiškėjas pats susirašinėjimo dokumentuose paminėjo Raštą,
t. y. nuo 2009 m. liepos 17 d. Tuo tarpu skundą teismui pareiškėjas
padavė 2009 m. rugsėjo 4 d. Nors šiame skunde pareiškėjas konkretaus
reikalavimo nepareiškė, tačiau iš skundo turinio aišku, kad jis kreipėsi dėl
Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos 11 klasių komplektavimo 2009–2010 mokslo metams, t. y. Sprendime
Nr. T-116 aptartu klausimu.
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas savo 2009 m. birželio 3
d. prašymu prašė Kauno miesto savivaldybės
pranešti kokiu ir kieno potvarkiu
yra paankstinta Vaižganto vidurinės mokyklos pertvarka ir kada ji įvyks.
Remdamasis pateikta medžiaga teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas visus
duomenis apie skundžiamą sprendimą ir jo turinį sužinojo iš Rašto, kuriuo buvo
atsakyta į pareiškėjo 2009 m. birželio 3 d. prašymą. Tai, kad pareiškėjas
pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą nelaikytina svarbia priežastimi,
lemiančia praleisto termino skundui paduoti atnaujinimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, nagrinėja tik tą
konkretų teisinį klausimą, kurį išsprendė pirmosios instancijos teismas
nutartimi dėl kurios paduotas atskirasis skundas (ABTĮ 148, 151 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį,
kuria pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo prašymą dėl termino
atnaujinimo ir skundo dėl Sprendimo Nr. T-116 priėmimo. Todėl teisėjų kolegija
nevertino atskirojo skundo argumentų, kurie nesusiję su bylos nagrinėjimo
dalyku.
IV.
Pareiškėjas A. K. prašymu (b. l. 87) prašo priimti nutartį atnaujinti
procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010. Pareiškėjo
prašymas grindžiamas tuo, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo
teisės aktų), kodėl nepripažįsta Kauno apskrities ginčų komisijos 2009 m.
rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-52)-49 kaip įrodymo, kad ne dėl nuo
pareiškėjo priklausančių aplinkybių buvo praleisti skundo padavimo terminai.
Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos
administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas
privalo pasinaudoti internetu, kad susipažintų su jį dominančiu administraciniu
aktu. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos
administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas
neturėtų pirma sulaukti Komisijos sprendimo, t. y pakartotinio jo prašymo
nagrinėjimo, o turi iškart skųsti atsakovą teismui. Pareiškėjas taip pat
pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas neužtikrina vienodos
teisinės praktikos formavimo dėl pareiškėjo skundo priėmimo tvarkos, t. y.
kitose bylose iš pareiškėjų reikalauja prie skundų pateikti skundžiamą
administracinį aktą, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo,
jog tai nebūtina.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Procesą
atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių
siekė įstatymų leidėjas, yra
išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo
priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas,
kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia,
kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas
įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir
išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos
bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde
(prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo
priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. P146-169/2010). ABTĮ
153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas
šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus
23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai
išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso
atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės
bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso
atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne
formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ
IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto
paskirtį.
Proceso
atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta,
išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio
objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie
objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta
neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra
savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą,
įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi,
nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai
proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme
stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos
sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties,
nutarimo) prasmę.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi,
nustatyti pagrindai bei tokio prašymo
turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius
argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų
buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais),
patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme
numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti
atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje
administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra
esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje
priimtų teismų procesinių sprendimų
teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.
rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).
Dėl
proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos
109 straipsnį aiškinant iš
konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo,
teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir
laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo
aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama
motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad,
vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti
atnaujinamas, jei teismo sprendimas
(nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento
turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, 2009 m. liepos
24 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. P756-151/2009,
2009 m. lapkričio 6 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą
dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar į bylą neįtraukto asmens,
kuris yra suinteresuotas teismo sprendimu
(nutartimi), netenkinantys, ar, jų manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs)
teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti
prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo
reikalavimas motyvuoti sprendimą
nereiškia, kad teismas sprendime turi
pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad
teismo sprendime būtų atsakyta į visus
pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3
dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje
pateikiant išvadas, kurios grindžiamos
ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).
Pareiškėjas
teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno
apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl
nepripažįsta Komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-52)-49
kaip įrodymo, kad ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių buvo praleisti
skundo padavimo terminai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu klausimu
pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog pareiškėjas į Komisiją
kreipėsi dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo tinkamai
suteikti reikiamą informaciją. Tuo tarpu terminas nagrinėjamoje byloje
praleistas dėl skundžiamo Sprendimo Nr. T-116 dalies. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad
skundo Komisijai dalykas ir dalies skundo pirmosios instancijos teismui dėl
Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo dalykas skiriasi, todėl atskirai
analizavo, kada faktiškai pareiškėjas sužinojo, kas ir kada priėmė
administracinį aktą, koks yra jo turinys. Su tokiais pirmosios instancijos
teismo motyvais, išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, sutiko ir apeliacinės
instancijos teismas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nemato akivaizdaus
pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, kadangi teismai tinkamai
ir išsamiai pasisakė pareiškėjo nurodytu klausimu.
Pareiškėjas
teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno
apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl
pareiškėjas privalo pasinaudoti internetu, kad susipažintų su jį dominančiu
administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas yra atsisakymas
atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą paduoti skundui, nesant praleidimą
objektyviai pateisinančių priežasčių. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek
pirmosios instancijos teismo sprendimą patvirtinęs apeliacinės instancijos
teismas momentu, nuo kurio skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas
terminas, laikė 2009 m. liepos 17 d. Šis momentas nebuvo teismų siejamas
su ginčijamo Sprendimo Nr. T-116
paskelbimu internete, todėl nurodytas akto skelbimo internete aspektas
apskritai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu klausimu. Dėl nurodytų priežasčių
šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas.
Pareiškėjas
teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno
apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl
pareiškėjas neturėtų pirma sulaukti Komisijos sprendimo, t. y pakartotinio jo
prašymo nagrinėjimo, o turi iškart skųsti atsakovą teismui. Teisėjų kolegija
pažymi, kad, kaip jau minėta, Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai vertino, kad prašymo Komisijai dalykas ir dalies
skundo pirmosios instancijos teismui dėl Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo
dalykas skiriasi, todėl atskirai analizavo, kada faktiškai pareiškėjas turėjo
žinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Komisijos
sprendimas buvo susijęs su pareiga tinkamai pateikti informaciją, o byloje
pareiškėjas skundžia Sprendimo Nr. T-116 dalį. Šie klausimai nėra tapatūs,
todėl, sprendžiant klausimą dėl praleisto termino, skundžiant Sprendimo Nr.
T-116 dalį, Komisijos sprendimas kitu klausimu nagrinėjamu atveju neturi
reikšmės, o teismai pakankamai išsamiai motyvavo, nuo kurio momento ir kodėl
pradėtas skaičiuoti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Dėl
nurodytų priežasčių šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas.
Dėl proceso
atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu,
turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų
praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti
procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba
teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus
prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar
teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima
atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti
vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada,
kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai
išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio
teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m.
gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio
2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo faktinę aplinkybę, kad Kauno apygardos
administracinis teismas neužtikrina vienodos teisinės praktikos formavimo dėl
pareiškėjo skundo priėmimo tvarkos, t. y. kitose bylose iš pareiškėjų
reikalauja prie skundų pateikti skundžiamą administracinį aktą, nors Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas nurodo, jog tai daryti nebūtina. Teisėjų
kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir
taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nurodo 2
Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis, iš kurių viena buvo
reikalaujama pateikti skundžiamą administracinį aktą, kitoje nebuvo to
reikalaujama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas,
pirmiausiai, būtų turėjęs galimybę skųsti Panevėžio apygardos administracinio
teismo nutartį, jei jo skundas nebūtų priimtas dėl kartu nepateikto skundžiamo
administracinio akto. Pareiškėjas byloje aiškiai nenurodo Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nutarčių (sprendimų), kuriuose nagrinėjamu klausimu
išsiskiria praktika. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus,
bei tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui faktiškai nebuvo apribota teisė į
teismą ir teisė skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, pareiškėjo
argumentus vertina kaip nepagrįstus ir atmestinus.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra
nepagrįstas įstatymo numatytais
proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi
pareiškėjo argumentus bei nutartį byloje, kurioje prašomą atnaujinti procesą,
pažymi, kad teisėjų kolegijai nekilo pagrįstų abejonių dėl teismo sprendimo
motyvų nepakankamumo bei teismų praktikos nevienodumo nagrinėjamoje byloje,
todėl pareiškėjo prašymas atmestinas, o procesą administracinėje byloje
atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo
prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010 pagal
pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto
savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Antanas Ablingis
|
|
|
Roma Sabina Alimienė
|
|
|
Irmantas Jarukaitis
|