Civilinė byla Nr. e2A-247-407/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00047-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.3; 3.4.1.7; 1.3.7.1; 2.1.5.4; 3.2.4.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LITMA“, uždarosios akcinės bendrovės „STC Terminalas“, uždarosios akcinės bendrovės „Zalfrachtas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LITMA“, uždarosios akcinės bendrovės „STC Terminalas“, uždarosios akcinės bendrovės „Zalfrachtas“ ieškinį atsakovams A. G. ir V. G. (V. G.) dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LITMA“, UAB „STC Terminalas“, UAB „Zalfrachtas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamos:

1.1.       Priteisti ieškovei UAB ,,LITMA“ iš atsakovės A. G. be pagrindo įgytą 47 841,12 Eur sumą ir 614 Eur žalos atlyginimą; priteisti ieškovei UAB ,,LITMA“ solidariai iš atsakovės A. G. ir atsakovo V. G. be pagrindo įgytą 1 833,29 Eur sumą ir 10 336,90 Eur žalos atlyginimą.

1.2.       Priteisti ieškovei UAB ,,Zalfrachtas“ iš atsakovės A. G. be pagrindo įgytą 112 649,53 Eur sumą.

1.3.       Priteisti ieškovei UAB ,,STC Terminalas“ iš atsakovės A. G. be pagrindo įgytą 120 841,16 Eur sumą.

1.4.       Priteisti ieškovėms UAB ,,LITMA“, UAB ,,Zalfrachtas“ ir UAB ,,STC Terminalas“ iš atsakovų A. G. ir V. G. 5 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas proporcingai ieškovių patenkintų reikalavimų daliai.

2.       Nurodė, kad A. G. UAB ,,Zalfrachtas“ dirbo buhaltere laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d., UAB ,,LITMA“ dirbo buhaltere laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. ir direktore laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 20 d., UAB ,,STC Terminalas“ – buhaltere laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d. Dabartinė ieškovių UAB ,,LITMA“, UAB ,,STC Terminalas“ ir UAB ,,Zalfrachtas“ direktorė N. B. maždaug 2008 m. išvyko gyventi į Ispanijos Karalystę, kur iki šiol gyvena ir plėtoja verslą, todėl, pasitikint atsakove kaip ilgamete darbuotoja, jai buvo suteiktos prieigos prie ieškovių atsiskaitomųjų sąskaitų, teisės atstovauti ieškovėms Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), valstybinio socialinio draudimo įstaigose, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centre ir kitose institucijose, o atsakovė telefonu ir elektroniniu paštu teikdavo informaciją N. B. apie ieškovių finansinę padėtį ir kitus duomenis.

3.       N. B. 2018 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir patikrino UAB „LITMA“, UAB „Zalfrachtas“ bei UAB „STC Terminalas“ banko sąskaitų išrašus, tuomet paaiškėjo, kad maždaug nuo 2006 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovė A. G. iš nurodytų įmonių banko sąskaitų, be jai priklausiusio darbo užmokesčio, papildomai mokėjimo nurodymais pervedė sau įvairias pinigų sumas į savo asmeninę banko sąskaitą. Taip pat paaiškėjo, kad iš ieškovės UAB ,,LITMA“ banko sąskaitos periodiškai buvo pervedamos įvairios pinigų sumos į atsakovės sutuoktinio V. G. (toliau – atsakovas) asmeninę banko sąskaitą nurodant, jog tai „darbo užmokestis“ ar „atsiskaitytiniai“.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nusprendė priteisti ieškovei UAB „LITMA“ iš atsakovo V. G. 334,86 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, t. y. 334,86 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2018 m. sausio 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas pažymėjo, kad A. G. visose bendrovėse ėjo vyr. buhalterio pareigas ir, kaip nurodė ieškovių atstovė N. B., ja visą jos darbo laikotarpį buvo labai pasitikima, taigi teismas kontatavo, kad santykiai tarp ieškovių ir atsakovės dėl darbuotojui išmokėto avanso panaudojimo susiklostė darbo teisinių santykių pagrindu, taip pat, kad A. G. buvo atskaitingas asmuo UAB „LITMA“, UAB „Zalfrachtas“ ir UAB „STC Terminalas“ ir turėjo teisę gauti avansu lėšas, skirtas panaudoti bendrovių ūkiniams reikalams. Kadangi gauto avanso panaudojimą ir grąžinimą reglamentuoja darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai, teismas sprendė, kad tai sudaro pagrindą taikyti darbo teisinius santykius reguliuojančius aktus ir spręsti dėl žalos priteisimo remianti darbo santykius reguliuojančiomis teisės normomis, o ne nepagrįsto praturtėjimo institutu.

6.       Dėl UAB „LITMA“ pareikštų reikalavimų atsakovams teismas nurodė:

6.1.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti 48 455,12 Eur sumą (47 841,12 Eur reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo ir 614 Eur žalos atlyginimas). Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. į atsakovės A. G. sąskaitą pervesta suma iš viso sudaro 129 608,04 Eur, dėl pervestos sumos dydžio ginčo nekilo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė ieškinio faktinį pagrindą formulavo tik remdamasi sumomis, kurios buvo mokėjimo nurodymais pervestos iš UAB „LITMA“ sąskaitos į A. G. sąskaitą ir nesirėmė aplinkybėmis, kad atsakovei taip pat pagal kasos išlaidų orderius išduota 38 878,19 Eur.

6.2.       Ieškovė UAB „LITMA“ pripažįsta, kad atsakovė A. G. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. pagrįstai galėjo sau išsimokėti 53 637,61 Eur dydžio darbo užmokestį. Tokia pati darbo užmokesčio suma, kaip priklausanti A. G., nurodyta ir 2019 m. kovo 6 d. specialisto išvadoje Nr. 04/12-2-8-2656. Atsakovė A. G. pripažįsta ir sutinka su specialisto išvadoje nurodyta jai apskaičiuota laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. išmokėta 53 637,61 Eur darbo užmokesčio suma.

6.3.       Dėl automobilio nuomos teismas nurodė:

6.3.1.                      Šalys pripažįsta, kad atsakovė A. G. nuomojo savo automobilį UAB „LITMA“, tačiau tarp šalių kyla ginčas dėl to, kokį laikotarpį automobilis buvo nuomojamas ir kokią sumą A. G. turėjo teisę gauti už automobilio nuomą. Byloje nėra pateikta automobilio nuomos sutartis. Byloje yra pateiktas 2010 m. sausio 4 d. 2 priedas prie automobilio nuomos sutarties Nr. 01/12/2007 (iš 2007 m. gruodžio 3 d.), kuriame nurodyta: „Punktas 2.6 pakeičiamas sekančiai: Nuomininkas kas mėnesį moka 706,00 Lt <...> Nuomotojas sumoka 15 proc. į valstybės biudžetą, išskaičius šią sumą iš Nuomininko pajamų.“ Dokumentas pasirašytas nuomotojos A. G. ir nuomininkės UAB „LITMA“ direktoriaus A. L.. Šalys sutaria dėl laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. Iš byloje pateiktos 2014 m. sausio 2 d. automobilio panaudos sutarties Nr. 14/01-02 nustatyta, jog automobilis „Chrysler 300 C“ buvo perduotas naudotis UAB „LITMA“, įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis „Chrysler 300 C“ 2018 m. vasario mėnesį buvo perduotas naudotis A. G., byloje nepateikta.

6.3.2.                      Atsakovė paaiškino, kad nuo 2017 m. gruodžio mėnesio bendrovėje nebeliko nei vieno darbuotojo, todėl jos sutuoktinis V. G. nenorėdamas, jog brangus turtas būtų paliktas nesaugiai žiemą, pastatė šį automobilį savo namo garaže. Šias faktines aplinkybes patvirtina atsakovės raštas antstolių kontorai ir ieškovės atstovui, jog automobilis nėra paruoštas eksploatuoti žiemą (vasarinis kuras, skysčiai ir t. t.), todėl, atšalus orams, stovėjimas atviroje aikštelėje gali pakenkti jo techninei būklei. Ieškovei pareiškus norą atsiimti šią transporto priemonę, ji 2018 m. vasario 8 d. geranoriškai buvo pristatyta į „Krasta Auto“, Svajonės g. 40, Klaipėda, stovėjimo aikštelę ir perduotas ieškovės nurodytam asmeniui D. P.. Teismas sutiko su atsakovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad tai, jog automobiliu buvo pasirūpinta, nereiškia, kad ši transporto priemonė buvo perduota naudotis atsakovams. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad sutartis buvo nutraukta, tačiau jos nurodyti motyvai, teismo vertinimu, nėra pakankamai pagrįsti ir įtikinami.

6.3.3.                      Teismas rėmėsi specialisto išvada, kurioje buvo nurodyta, kad atsakovei buvo atliekami mokėjimo nurodymai, nurodant mokėjimo paskirtį „už nuomą“, „už automobilio nuomą“, iš viso 20 074,21 Eur suma. Atsakovė A. G. 2020 m. liepos 24 d. į bylą pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos apskrities VMI) raštą „Dėl A. G. prašymo“, kuriame nurodoma, kad per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., A. G. gavo kito turto nuomos pajamų (24 kodas) iš UAB „LITMA“: 60 192,30 Lt (17 432,89 Eur) ir 7 140 Eur, išskaičiuota pajamų mokesčio 9 035 Lt (2 616,72 Eur) ir 1 072 Eur. Taigi, pagal Klaipėdos apskrities VMI duomenis, UAB „LITMA“ mokesčių administratoriui už 2008–2017 metus pateikė Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas (forma FR0573), kuriose buvo nurodyta, kad A. G. 2008–2017 metais gavo automobilio nuomos išmokas.

6.3.4.                      Iš byloje pateikto 2010 m. sausio 4 d. 2 priedo prie automobilio nuomos sutarties Nr. 01/12/2007 (iš 2007 m. gruodžio 3 d.) nustatyta: „Punktas 2.6 pakeičiamas sekančiai: Nuomininkas kas mėnesį moka 706,00 Lt <...> Nuomotojas sumoka 15 proc. į valstybės biudžetą, išskaičius šią sumą iš Nuomininko pajamų.“ Iš Specialisto išvados 23 priedo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. už automobilio nuomą buvo mokama po 600 Lt (173,77 Eur). Pažymėtina, jog iš 706 Lt atėmus 15 proc. ir gaunama 600,01 Lt suma, tai yra į A. G. sąskaitą pervestos sumos atitinka 2010 m. sausio 4 d. 2 priede nurodytą sumą už automobilio nuomą.

6.3.5.                      Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad abi šalys pripažįsta, jog automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog sutartis dėl automobilio nuomos 2013 m. gruodžio mėnesį buvo nutraukta. Kadangi laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 metų UAB „LITMA“ Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo A. G. mokamą nuomos mokestį, nuo jo buvo apskaičiuojami ir sumokami mokesčiai, į A. G. sąskaitą reguliariai pervedama suma iš esmės sutampa su 2010 m. sausio 4 d. 2 priede nurodyta suma už automobilio nuomą mėnesiui, teismas vertino, kad atsakovei A. G. į jos sąskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio mėnesio pagrįstai buvo pervesta 20 074,21 Eur.

6.4.       Dėl lėšų, gautų pagal avansines apyskaitas, teismas nurodė:

6.4.1.                      Ieškovė nurodė, kad atsakovė A. G., pervesdama pinigus iš ieškovės UAB „LITMA“ į savo banko sąskaitą, be darbo užmokesčio ir pinigų už automobilio nuomą, taip pat atlikdavo mokėjimo nurodymus, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „atsiskaitytiniai“, t. y. kaip atskaitingam asmeniui pervedamos bendrovės lėšos, kurias atskaitingas asmuo turėtų panaudoti bendrovės reikmėms, o nepanaudotus pinigus (likutį) grąžinti bendrovei. Ieškovė pripažino, kad atsakovė į UAB „LITMA“ sąskaitą grąžino 1 969,41 Eur sumą, kaip nepanaudotus „atsiskaitytinius“.

6.4.2.                      Teismas pažymėjo, kad ne visais atvejais buvo galima nustatyti, kokiu tikslu buvo atliekami bankiniai pavedimai. Nurodytos mokėjimo paskirtys „atlyginimas“, „avansas“, atostoginiai“, „už nuomą“, „atsiskaitytiniai“, tačiau bankiniuose pavedimuose nenurodė pagal kiekvieną paskirtį pervedamų piniginių lėšų sumos, todėl nėra galimybės įvertinti, kuri pervedamų lėšų dalis buvo išmokėta kaip darbo užmokestis, avansas, atostoginiai, kuri už nuomą, o kuri kaip atskaitingam asmeniui.

6.4.3.                      Iš bylos medžiagos nustatyta, kad, iš ginčo laikotarpiu A. G. pervestos pinigų sumos atėmus jai priklausantį išmokėti darbo užmokestį, taip pat už automobilio nuomą priklausančią sumą, ieškovės pripažintus, atsakovės grąžintus nepanaudotus „atsiskaitytinius“, lieka 53 926,81 Eur suma (129 608,04 Eur – 53 637,61 Eur – 20 074,21 Eur – 1 969,41 Eur), kurios gavimo pagrįstumą, panaudojimą bendrovės naudai arba grąžinimą ieškovei UAB „LITMA“ turi įrodyti atsakovė.

6.4.4.                      UAB „LITMA“ laikotarpiu nuo laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. kovo 28 d. (8 atvejai) apskaitos dokumentais kasos pajamų orderiais pagrindė grynųjų piniginių lėšų gavimą iš atskaitingo asmens A. G., iš viso 26 895,37 Eur, jų duomenis užregistravo apskaitos registruose Kasos knygoje, pinigų gavimo žurnale (Specialisto išvados 24 priedas). Atsižvelgdamas į tai, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog grynieji pinigai buvo gauti iš A. G., jie buvo užregistruoti ir įtraukti į apskaitą registruose Kasos knygoje, jog šio laikotarpio Kasos knyga yra išsaugota, teismas vertina, jog A. G. pagrindė 26 895,37 Eur grąžinimą UAB „LITMA“.

6.4.5.                      Specialisto išvadoje nurodoma, kad atskaitingas asmuo vyr. buhalterė A. G. avansinėse apyskaitose laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2014 m. spalio 9 d. užregistravo ir buhalterinės apskaitos dokumentais (kasos čekiais, pinigų priėmimo kvitais) pagrindė piniginių lėšų panaudojimą (atsiskaitymą su tiekėjais, dienpinigių už komandiruotes išmokėjimą, iš viso 7 240,13 Eur (Specialisto išvados 21 priedas). Specialisto išvadoje nurodoma, kad UAB „LITMA“ neišsaugojo laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. atskaitingų asmenų ūkinių operacijų apskaitos registrų, todėl negalima nustatyti pervestų piniginių lėšų, nurodant mokėjimo paskirtyje „atsiskaitytiniai“, užregistravimo apskaitos registruose teisingumo ir panaudojimo pagrįstumo. Pažymėtina, jog fakto, kad UAB „LITMA“ ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra išsaugoti, ieškovė neginčija. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka taip pat atsako ūkio subjekto vadovas. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadą atliko finansinių žinių turintys specialistai, jie vertino visus UAB „LITMA“ išsaugotus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus dokumentus, todėl teismas daro išvadą, jog A. G. pagrindė 7 240,13 Eur panaudojimą UAB „LITMA“ naudai.

6.4.6.                      Atsakovė A. G. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. liepos 28 d. bendrovės reikmėms panaudojo 10 033,47 Eur, tai įrodo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Nustatyta, jog atsakovė į bylą yra pateikusi avansines apyskaitas, sąskaitas, kvitus. Pažymėtina, jog atsakovė nepaaiškina, kodėl šių dokumentų nepateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, jiems atliekant kratas jos gyvenamosios vietos adresu, taip pat, kodėl jų nepateikė specialistei, atliekančiai UAB „LITMA“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimą, kad jie būtų įvertinti. Pažymėtina, jog atsakovė bendrai nurodo, jog grąžino 10 033,47 Eur sumą, tačiau nepateikia teismui konkrečių skaičiavimų, pagal kuriuos mokėjimus, sąskaitas, apyskaitas susidaro nurodoma 10 033,47 Eur suma. Teismas pažymi, kad dalis finansinių ataskaitų yra surašytos 2013 metais, o šis laikotarpis buvo vertintas Specialisto išvadoje, taip pat didelėje dalyje sąskaitų faktūrų nurodyta, jog paslaugas UAB „LITMA“ vardu gavo V. G., todėl teismas vertina, kad atsakovė A. G. neįrodė, kad ji laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. liepos 28 d. UAB „LITMA“ naudai išleido 10 033,47 Eur.

6.4.7.                      Specialisto išvadoje nurodyta, kad, remiantis UAB „LITMA“ AB SEB banko sąskaitos išrašais, kurių laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 17 d., buvo pagrįstas grynųjų piniginių lėšų gavimas iš A. G., iš viso 48 500 Eur. Ieškovės su tokia išvada nesutinka, nes iš nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius pinigus matyti, kad grynaisiais buvo įneštos ne atsakovės lėšos, o atsakovė į banko sąskaitą įnešė bendrovės grynuosius pinigus. Todėl į ieškovės banko sąskaitą grynaisiais įnešta iš viso 48 500 Eur suma negali būti laikoma atsakovės lėšomis ir šia suma negali būti mažinama iš atsakovės priteistina suma.

6.4.8.                      Atsakovė nurodo, kad ieškovė ignoruoja specialisto išvadą dėl 48 500 Eur grynųjų pinigų įnešimo į UAB „LITMA“ sąskaitą, ir nurodo priešingą išvadą, kad tai buvo bendrovės pinigai. Atsakovė kelia klausimą, už kokias paslaugas ieškovė gavo 48 500 Eur grynaisias pinigais iš paslaugų gavėjų ar pirkėjų, kurių gavimo ieškovė negali pagrįsti. Ieškovių atstovai bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, už kokių paslaugų suteikimą ar prekių pardavimą į UAB „LITMA“ kasą nurodytu laikotarpiu galėjo būti įnešta tokia suma, taip pat nepateikė Kasos apskaitos registrų, o Specialisto išvadoje nurodyta, jog UAB „LITMA“ neišsaugojo laikotarpio nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. Kasos apskaitos registrų. Ekspertizės akte ekspertė L. R. taip pat nurodo, kad, kadangi byloje nėra pateikta UAB „LITMA“ kasos knyga ir kiti apskaitos registrai, patvirtinti, kad UAB „LITMA“ disponavo 48 500 Eur suma, nėra galimybės (Atsakymas į ekspertizės 7 klausimą). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. Ž. nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį UAB „LITMA“ nebeturėjo užsakymų, dėl to visiškai sustojo įmonės veikla. Be to, kažkas iš įmonės akcininkų ar darbuotojų informavo, kad UAB „LITMA“ bus likviduojama. Pažymėtina, kad grynųjų pinigų įnešimai į sąskaitą atlikti nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 17 d.

6.4.9.                      Ieškovė ir ekspertė L. R. ekspertizės akte nurodo, kad atsakovė negalėjo disponuoti tokia pinigų suma, tačiau šiuo atveju teismas sutinka su atsakovės nurodomais motyvais ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog atsakovei iš UAB „LITMA“ buvo išmokėtos pakankamai didelės pinigų sumos, ieškovė nenurodo, kur kitur atsakovė jas tada panaudojo ir kodėl negalėjo jų grąžinti į UAB „LITMA“ kasą. Kadangi šitie pinigai A. G. buvo įnešti į UAB „LITMA“ sąskaitą, ieškovė neįrodė, kad tai buvo UAB „LITMA“ pinigai, išimti iš kasos, teismas daro išvadą, jog A. G. pagrindė 48 500 Eur piniginių lėšų grąžinimą ieškovei UAB „LITMA“.

6.4.10.                      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad ieškovė UAB „LITMA“ neįrodė atsakovės A. G. neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovei padarymo fakto. Atsakovė įrodė 158 316,73 Eur (53 637,61 Eur + 20 274,21 Eur + 1 969,41 Eur + 26 895,37 Eur + 7 240,13 Eur + 48 500 Eur) sumos per ginčo laikotarpį panaudojimą UAB „LITMA“ reikmėms ir (ar) grąžinimą UAB „LITMA“, todėl ieškovės UAB „LITMA“ ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestinas.

6.5.       Dėl UAB „LITMA“ reikalavimo V. G. teismas nurodė, kad atsakovui V. G. darbo užmokestis buvo pervedamas į sąskaitą trejus metus, byloje nustatyta, kad mokėjimo nurodymus atlikti buvo galima tik juos patvirtinus dviem parašais, t. y. vienos iš buhalterių ir bendrovės vadovo, todėl teismas vertina, jog, jeigu V. G. nebūtų buvęs priimtas į darbą ir dirbęs UAB „LITMA“, bendrovės vadovas tvirtindamas pavedimus būtų pamatęs, jog atliekami pavedimai asmeniui, nedirbančiam UAB „LITMA“. Teismas sprendė, kad nenustatyti neteisėti A. G. ir V. G. veiksmai bei žala UAB „LITMA“, todėl ieškovės reikalavimas iš atsakovų solidariai priteisti 10 336,90 Eur žalos atmestinas.

6.6.       Dėl atsakovo V. G. lėšų, gautų pagal avansines apyskaitas, teismas nurodė, kad V. G. buvo pervesta 1 833,29 Eur suma pavedimuose nurodant „atsiskaitytiniai“, atsakovas pateikė įrodymus, kad ieškovės UAB „LITMA“ naudai panaudojo 1 498,43 Eur sumą, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių likusios 334,86 Eur sumos panaudojimą arba grąžinimą ieškovei, teismas mano, jog ieškovė įrodė visas būtinas sąlygas atsakovo atsakomybei atsirasti. Atsakovas, kaip darbuotojas, negrąžinęs ir (ar) nepateikęs buhalterei avansinių apyskaitų, patvirtinančių, kad jam išmokėti 334,86 Eur buvo panaudoti bendrovės reikmėms, savo neteisėtais tyčiniais veiksmais padarė 334,86 Eur žalą darbdaviui ir privalo ją visą atlyginti. Teismas pažymėjo, kad pinigai buvo pervesti V. G., kaip UAB „LITMA“ darbuotojui, jis ir turėjo pareigą už gautų pinigų panaudojimą atsiskaityti bendrovės buhalteriui, todėl, jam to nepadarius, žala bendrovei buvo padaryta jo neteisėtais veiksmais.

2.       Dėl UAB „Zalfrachtas“ pareikštų reikalavimų atsakovei teismas nurodė:

7.1.       Atsakovė A. G. iš ieškovės banko sąskaitų į savo banko sąskaitą pervedė 159 119,46 Eur ir išėmė grynaisiais 2 770 Eur. Taigi, atsakovė A. G. iš ieškovės banko sąskaitų per 2008–2017 metų laikotarpį gavo iš viso 161 889,46 Eur sumą.

7.2.       UAB „Zalfrachtas“ administracinėse patalpose nebuvo rasta tarp ieškovės ir atsakovės A. G. sudaryta darbo sutartis, tačiau ieškovė neginčija, kad atsakovė A. G. dirbo UAB „Zalfrachtas“ vyr. buhaltere. Specialisto išvadoje dėl UAB „Zalfrachtas“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad UAB „Zalfrachtas“ laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. galėjo A. G. išmokėti 27 281,11 Eur darbo užmokesčio. Atsakovė su 27 281,11 Eur darbo užmokesčio suma sutinka ir jos neginčija. Iš visos atsakovės iš bendrovės gautos pinigų sumos (161 889,46 Eur) atėmus jai priklausiusio darbo užmokesčio sumą (27 281,11 Eur), lieka 134 608,35 Eur pinigų suma.

7.3.       Dėl automobilio nuomos teismas nurodė:

7.3.1.                      Atsakovė nurodo, kad tarp UAB „Zalfrachtas“ ir atsakovės 2003 metais buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė ieškovei UAB „Zalfrachtas“ nuomojo automobilį už 650 Lt nuomos mokestį per mėnesį, todėl šiuo laikotarpiu atsakovei pagrįstai buvo pervedamos lėšos už automobilio nuomą. Kadangi visi įrodymai, susiję su sudaryta nuomos sutartimi, yra pas ieškovę, todėl atsakovė jų neturi ir negali pateikti. Ieškovė su tokia pozicija nesutinka. Nurodo, kad tarp atsakovės ir ieškovės UAB „Zalfrachtas“ nesant sutarties dėl automobilio nuomos, kuri tai patvirtintų, ar kitokių duomenų, patvirtinančių sutartinių nuomos teisinių santykių egzistavimą tarp ginčo šalių, toks atsakovės teiginys yra nepagrįstas. Byloje automobilio nuomos sutartis, sudaryta tarp ieškovės UAB „Zalfrachtas“ ir atsakovės A. G., nėra pateikta.

7.3.2.                      Teismas nustatė, kad automobilio nuomos suma sudaro: 2008–2012 metai – 9 592,22 Eur; 2013–2017 metai – 4 953,76 Eur. Iš viso automobilio nuomos suma sudaro 14 548,98 Eur. Ši suma realiai buvo išmokėta atliekant pavedimus į priklausančią banko sąskaitą AB „Swedbank“. Tačiau specialisto išvadoje yra fiksuota nuomos suma tik 2 537,14 Eur, o likusi priskaičiuota automobilio nuomos pajamų skirtumo suma – 12 011,51 Eur nėra apskaičiuojama kaip pagrįstai išmokėta, nors visos gautos nuomos pajamos buvo deklaruotos ir pateiktos VMI.

7.3.3.                      Atsakovė pateikė VMI pažymos apie trečiųjų asmenų pateiktus duomenis ir 2020 m. liepos 24 d. į bylą pateikta Klaipėdos apskrities VMI pažyma, kad per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. A. G. gavo iš UAB „Zalfrachtas“ 15 617,94 Eur neatskaičius mokesčių turto nuomos pajamų, iš šių lėšų buvo išskaičiuotas ir sumokėtas 2 354,54 Eur dydžio gyventojų pajamų mokestis, todėl teismas padarė išvadą, jog UAB „Zalfrachtas“ laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. (imtinai) A. G. pagrįstai išmokėjo 13 263,60 Eur sumą.

7.4.       Dėl mokėjimo nurodymų advokatei J. K. teismas nurodė:

7.4.1.                      Ieškovė UAB „Zalfrachtas“ neginčija, kad dalis iš ieškovės UAB „Zalfrachtas“ banko sąskaitos į atsakovės sąskaitą kaip „atsiskaitytiniai“ pervestų sumų, t. y. 12 948,61 Eur suma galėjo būti panaudota ieškovės reikmėms, sumokant advokatei J. K. honorarą už teisines paslaugas. Atsakovė nurodo, kad advokatei J. K. už atstovavimą arbitraže iš viso laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. buvo pervesta 30 435,25 Eur (12 948,61 Eur + 17 486,64 Eur) suma.

7.4.2.                      Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Zalfrachtas“ atskaitingas asmuo vyr. buhalterė A. G. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d. pinigų sumokėjimą įrodančiais dokumentais (čekiais, kvitais, „Western Union“ pinigų perlaidomis) pagrindė iš viso 12 948,61 Eur (44 708,95 Lt : 3,4528) piniginių lėšų panaudojimą – sumokėjimą ūkio subjektams. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą A. G. nurodoma, kad A. G. advokatės O. G. 2019 m. sausio 8 d. prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pateiktame prašyme buvo pridėtos dokumentų kopijos, o būtent, atsiskaitymai su „Western Union“ (už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2017 m. balandžio 10 d.). Pagal pateiktus dokumentus nutarime nustatyta, kad buvo atlikti piniginių lėšų pavedimai UAB „Zalfrachtas“ atstovaujančiai advokatei Rusijos Federacijoje J. K. už atstovavimą arbitražo byloje. Iš viso pervesta suma sudaro 17 486,64 Eur. Tai pagrindžia ir pateiktos už nurodytą laikotarpį avansinės apyskaitos. Šios sumos neginčija ir ieškovė UAB „Zalfrachtas“ civilinėje byloje Nr. e2-972-796/2018.

7.4.3.                      Ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog, pagal byloje esančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (čekius, kvitus, „Western Union“ pinigų perlaidas), laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovė A. G. pervedė UAB „Zalfrachtas“ Rusijoje atstovaujančiai advokatei J. K. 17 006,23 Eur. Įvertinus ekspertės nurodytas pavedimų datas ir pervestas sumas, paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, nustatyta, jog ekspertė nurodė tik pačios pervestos sumos dydį, tačiau neįskaičiavo komisinio mokesčio, kurį atsakovė A. G. taip pat sumokėjo iš savo sąskaitos.

7.4.4.                      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, jog atsakovė įrodė iš viso 30 435,25 Eur (12 948,61 Eur + 17 486,64 Eur) pervedimą UAB „Zalfrachtas“ atstovei Rusijoje advokatei J. K..

7.5.       Dėl lėšų grąžinimo į banko sąskaitą ir kasą teismas nurodė:

7.5.1.                      Ieškovė pripažįsta, kad atsakovė A. G. į ieškovės sąskaitą per 2014–2017 metų laikotarpį bankiniais mokėjimo nurodymai įmokėjo 6 552,02 Eur.

7.5.2.                      2019 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 8 d iki 2014 m. birželio 2 d. atsakovė į bendrovės sąskaitą įnešė 47 990,78 Eur. Ieškovė patikslintame ieškinyje šių sumų neginčijo, kitų, tai paneigiančių įrodymų, byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad A. G. grąžino UAB „Zalfrachtas“ 47 990,78 Eur sumą įnešdama ją į ieškovės sąskaitą.

7.5.3.                      Atsakovė A. G. taip pat nurodo, kad į bendrovės kasą įnešė 30 000 Eur grynųjų pinigų. Atsakovė į bylą pateikia tris UAB „Zalfrachtas“ kasos pajamų kvitus, kuriuose nurodoma, jog A. G. 2016 m. rugsėjo 15 d. kasos pajamų orderiu Nr. 2 grąžina 13 000 Eur, 2016 m. spalio 12 d. kasos pajamų orderiu Nr. 3 grąžina 10 000 Eur, 2017 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderiu Nr. 1 grąžina 7 000 Eur „atsiskaitytinių“ į kasą. Kasos pajamų orderiai yra pasirašyti tik pačios A. G.. Ieškovė su šiais argumentais nesutinka teigdama, kad bendrovėje nebuvo kito asmens – kasininko, kuris būtų patvirtinęs, jog pinigai priimti.

7.5.4.                      Teismas pažymėjo, kad UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo atskaitingų asmenų apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.; kasos apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., todėl patikrinti, ar šie pinigai buvo įnešti į kasą, nėra galimybės. Už kasos apskaitos registrų išsaugojimą atsakingas bendrovės vadovas. Pažymėtina, jog ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad UAB „Zalfrachtas“ buvo paskirtas asmuo, einantis kasininko pareigas, priešingai, kaip liudytojas apklaustas U. V. (U. V.) nurodė, jog UAB „Zalfrachtas“ kasininko pareigas ėjo A. G.. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu I. P. (I. P.), UAB „Zalfrachtas“ vadovas, pripažintas kaltu, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, nenustatė apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. UAB „Zalfrachtas“ buhalterinės apskaitos dokumentų, be kita ko, ir 3 (vnt.) kasos apskaitos dokumentų – kasos pajamų orderių, kurių bendra suma 30 000 Eur.

7.5.5.                      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad A. G. įrodė, jog grąžino UAB „Zalfrachtas“ 30 000 Eur grynųjų pinigų, įnešdama juos į UAB „Zalfrachtas“ kasą.

7.6.       Dėl lėšų, išmokėtų pagal avansines apyskaitas, panaudojimo, teismas nurodė:

7.6.1.                      Specialisto išvadoje nurodyta, kad atsakovė 68 (vnt.) avansinėse apyskaitose laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2013 m. spalio 30 d. užregistravo pagal avansines apyskaitas išleistas pinigines lėšas, iš viso 12 929,80 Eur. Iš Specialisto išvados 35–35.67 priedų nustatyta, kad specialistei buvo pateiktos A. G. avansinės apyskaitos, tačiau nepateikti buhalteriniais apskaitos dokumentai (kasos čekiai, pinigų priėmimo kvitai), kurie pagrįstų piniginių lėšų panaudojimą (atsiskaitymą su tiekėjais, dienpinigių už komandiruotes išmokėjimą, iš viso 12 929,80 Eur). Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo atskaitingų asmenų apskaitos registrų laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., tyrimo metu negalima nustatyti 12 948,61 Eur atskaitingo asmens išlaidų įmonės reikmėms. Fakto, kad UAB „Zalfrachtas“ ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai yra išsaugoti, ieškovė neginčija.

7.6.2.                      Atsakovė nurodo, kad ji visas avanso ataskaitas kartu su pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentais (čekiais, kvitais) išeidama iš darbo buvo palikusi UAB „LITMA“ patalpose, kur buvo laikomi ir UAB „Zalfrachtas“ dokumentai. Ikiteisminiam tyrimui ir į bylą pateikė išlikusias kopijas. Kadangi už buhalterinių dokumentų išsaugojimą atsako bendrovės vadovas, byloje yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, jog UAB „Zalfrachtas“ vadovas neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, be kita ko, ir atskaitingų asmenų apskaitos registrų, kurių laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., teismas vertino, kad atsakovė ne dėl savo kaltės ar neteisėtų veiksmų negali pateikti įrodymų, jog 12 948,61 Eur išleista įmonės reikmėms.

7.6.3.                      Nors atsakovė ir turi pareigą įrodyti, kad ji grąžino ieškovei arba bendrovės reikmėms panaudojo pagal avansines apyskaitas gautas lėšas, tačiau, esant nustatytiems prejudicinę reikšmę turintiems faktams dėl atskaitingų asmenų apskaitos registrų, kurių laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., neišsaugojimo, atsakovė daugiau įrodymų, negu pateikė, objektyviai pateikti negali. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovei iš UAB „Zalfrachtas“ sąskaitų buvo pervesta ir iš kasos išmokėta 161 889,46 Eur suma, iš kurios atsakovė pagrįstai gavo ir įrodė, jog panaudojo UAB „Zalfrachtas“ naudai ir grąžino 168 471,37 Eur (27 281,11 Eur + 13 263,60 Eur + 30 435,25 Eur + 6 552,02 Eur + 47 990,78 Eur + 30 000 Eur + 12 948,61 Eur ), todėl ieškovės UAB „Zalfrachtas“ ieškinys atmestinas.

3.       Dėl UAB „STC terminalo“ pareikštų reikalavimų atsakovams teimas nurodė:

8.1.       Ieškovė nurodo, kad iš UAB „STC Terminalas“ banko sąskaitos išrašų, kurių laikotarpis nuo 2006 m. iki 2017 m., pagal operacijas su atsakove A. G. matyti, kad atsakovė A. G. į savo banko sąskaitą pervedė ir išėmė grynaisiais iš kasos iš viso 161 450,88 Eur.

8.2.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės pareikštam reikalavimui dėl piniginių lėšų išieškojimo už 2006–2007 metus turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 15 straipsnio 2 dalis taip pat numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Teismas pažymėjo, kad atsakovė prašė ieškinio senatį taikyti tik ieškovės UAB „STC terminalo“ reikalavimams. Kadangi ieškovė nurodo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, teismas vertino, kad ieškovė, laikantis ieškinio senaties termino, įgyja teisę prašyti priteisti žalos padarytos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d., atlyginimą. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 m. pabaigos į atsakovės A. G. sąskaitą iš UAB „STC Terminalas“ banko pavedimais buvo išmokėta 20 515,30 Eur suma pavedimuose nurodant „avansas“, „atlyginimas“, „atsiskaitytiniai“, „atsiskaitytiniai, atostoginiai“, „atsiskaitytiniai, atlyginimas“.

8.3.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė A. G. procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, jog su Specialisto išvadoje apskaičiuota darbo užmokesčio suma sutinka, jos neginčijo, taigi teismas iš visos į atsakovės sąskaitą pervestos 20 515,30 Eur sumos atėmė jai priklausiusio išmokėti darbo užmokesčio sumą, t. y. 7 515,58 Eur, lieka 12 999,72 Eur pinigų suma.

8.4.       Teismas iš specialisto išvados nustatė, kad atskovė ieškovei atliko mokėjimo nurodymą 200 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „atsiskaitytiniai“, taip pat grąžino dalį pinigų grynaisiais pinigais – 18 500 Eur sumą – į įmonės sąskaitą. Nors ieškovė nurodo, kad A. G. pateikti kasos pajamų orderiai neįrodo pinigų grąžinimo, nes jie pasirašyti pačios A. G., tačiau teismas pažymėjo, jog ieškovės vadovas bendrovėje turėjo pareigą paskirti kasininką. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „STC Terminalas“ laikotarpiu, kada buvo išrašyti kasos pajamų orderiai, buvo paskirtas asmuo, einantis kasininko pareigas, kurio parašą atsakovė turėjo gauti. Pažymėtina, jog lėšų įnešimą į kasą galėtų patvirtinti arba paneigti Kasos registras, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu V. N. pripažintas kaltu, kad, būdamas UAB „STC Terminalas“ direktoriumi, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, nenustatė apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. apskaitos registro „Kasos knyga“.

8.5.       Nors atsakovė ir turi pareigą įrodyti, kad ji grąžino gautas lėšas ieškovei, tačiau, esant nustatytiems prejudicinę reikšmę turintiems faktams dėl Kasos knygos neišsaugojimo, atsakovė daugiau įrodymų pateikti, negu pateikė, objektyviai negali. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė A. G. ieškovei UAB „STC Terminalas“ grąžino 18 700 Eur sumą (18 500 Eur (įnešti į kasą) + 200 Eur (grąžinti į sąskaitą)).

8.6.       Teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. A. G. iš UAB „STC Terminalas“ buvo pervesta 20 515,30 Eur suma, iš kurios jai priklausė gauti 7 515,58 Eur darbo užmokestį, ir ji grąžino UAB „STC Terminalas“ 18 700 Eur sumą. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir jai padarytos žalos dydžio, todėl ieškovės UAB „STC Terminalas“ ieškinys atsakovei A. G. atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Ieškovės UAB „LITMA“, UAB „STC Terminalas“, UAB „Zalfrachtas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškinį, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl faktinių aplinkybių, lėmusias neteisingo sprendimo priėmimą. Civilinėje byloje buvo keliamas esminis klausimas – ar atsakovė A. G. pasisavino ieškovių lėšas? Ieškovės pateikė objektyvius įrodymus, kad atsakovė į savo asmeninę sąskaitą pervedė dideles lėšų sumas ir jų negrąžino bei nepanaudojo jų įmonių tikslais. Atsakovė nesutikimą su reikalavimais grindė savo subjektyviais paaiškinimais, kasos pajamų orderiais ir kvitais, kurie yra pasirašyti tik pačios atsakovės, nebuvo rasti ieškovių patalpose tarp buhalterinių dokumentų ir atsirado tik prasidėjus teisminiams ginčams. Teismas nepagrįstai laikė, kad šie įrodymai yra svaresni nei ieškovės pateikti objektyvūs įrodymai. Tokiu būdu skundžiamas sprendimas yra motyvuotas prielaidomis. Teismas taip pat nesiaiškino, kokiu tikslu atsakovė ėmė pinigus iš įmonių (o vėliau juos grąžino) ir, kas yra labai svarbu, kodėl į savo sąskaitą pervestus pinigus ji grąžino ne juos pervesdama atgal, o jau grynaisiais pinigais.

9.2.       Teismas, net ir suvokdamas, kad A. G. buvo atsakinga tiek už nuomos mokesčio deklaravimą VMI, t. y. jog A. G. VMI galėjo deklaruoti bet kokio dydžio sumas net ir nesant jokių realiai sudarytų sutarčių ir neegzistuojant realiai jokioms prievolėms, tiek buvo išimtinai atsakinga už lėšų pervedimus, tačiau vis vien pasikliovė A. G. veiksmais, t. y. pajamų deklaravimu VMI, bei konstatavo, kad šie jos veiksmai teisingi ir pagrįsti, atitinkantys tarp šalių egzistuojančias prievoles, nevertindamas jų pagrįstumo. Teismas visiškai nevertino faktinės aplinkybės, kad nuo 2015 m. ieškovės jau nutraukinėjo veiklą ir tik siekė susigrąžinti skolas – buvo atleidžiami darbuotojai ir faktiškai veikla buvo minimali. Jokio poreikio naudotis automobiliu nebuvo.

9.3.       Teismas visiškai pasikliovė ir nesuabejojo A. G. padarytais įrašais išlikusiose kasos knygose, kad ši neva grąžino į ieškovių kasas atitinkamas pinigų sumas grynaisiais pinigais, tačiau nevertino fakto, jog ji vienintelė buvo atsakinga už visų trijų ieškovių kasas, pati tvirtindavo ir pasirašydavo kasos pajamų orderius bei savo atliktus grąžinimus. Teismas pasikliovė šiais įrodymais ignoruodamas faktą, kad faktiškai šios lėšos buvo nerastos ir A. G. nepateikė įrodymų, jog būtų jas perdavusi ieškovėms; nepaaiškino, kur šios lėšos yra ar kaip jos buvo panaudotos. Kitaip tariant, esant faktui (kuris nebuvo ginčijamas), kad pinigai yra dingę, jog už tuos pinigus buvo atsakinga buhalterė A. G., kuri turėjo pareigą pinigus perduoti ieškovių įgaliotam asmeniui ir net prašoma to nepadarė, teismas vis tiek labiau patikėjo A. G. versija, kad pinigai buvo grąžinti.

9.4.       Tarp ieškovių ir atsakovės A. G. kilo ginčai dėl automobilių nuomos sutarčių galiojimo ar apskritai sudarymo, t. y. jog nuo 2014 m. automobilio nuomos sutartis su UAB „LITMA“ buvo nutraukta, o UAB „Zalfrachtas“ atveju apskritai niekuomet nebuvo sudaryta (atsakovė tokios sutarties taip pat nesugebėjo pateikti teismui), tačiau atsakovei deklaruojant neva gaunamas pajamas VMI už automobilių nuomą, teismas šių duomenų net nekvestionuoja bei savaime laiko teisingais ir pagrįstais. Tokiu būdu A. G., būdama atsakinga ir už informacijos pateikimą valstybės institucijoms, ieškovių lėšas nevaržomai galėjo savintis bei falsifikuoti savo reikalavimo teises į ieškoves.

9.5.       Teismas nevertino fakto, kad A. G. nuo 2017 m. pabaigos buvo likusi vienintelė ieškovių darbuotoja, kuri iš esmės vienintelė tvarkė ir buvo atsakinga už ieškovių dokumentus, įskaitant buhalterinės apskaitos dokumentus, jais galėjo laisvai disponuoti, slėpti, sunaikinti ir t. t. Teismas formaliai pasirėmė BAĮ nuostatomis, kuriose numatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Nepaisant to, kad faktiškai visus buhalterinius dokumentus savo žinioje turėjo A. G., kuri jų niekada niekam neperdavė (net ir gavusi reikalavimą).

9.6.       Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad A. G. sistemingai vengė mokėti už patalpų adresu I. (duomenys neskelbtini), t. y. patalpų, kuriose buvo saugomi ieškovių buhalterinės apskaitos dokumentai, apsaugos paslaugas, todėl sutartis buvo nutraukta ir patalpos bei jose buvę buhalterinės apskaitos dokumentai liko be priežiūros bei galiausiai neva dingo.

9.7.       A. G. teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė ieškovių atstovui, išėjusi iš darbo paliko tvarkingus buhalterinės apskaitos dokumentus įmonių patalpose. Priešingai, 2018 m. sausio 15 d. patalpų ir dokumentų apžiūros aktas patvirtina, kad atsakovė paliko netvarkingus ir nepilnus dokumentus, o tai vėliau jai leido manipuliuoti informacija ir rasti būdų kaip pagrįsti įvykdytą lėšų pasisavinimą.

9.8.       A. G. tik civilinės bylos nagrinėjamo metu teismui pradėjo teikti dokumentus, neva pagrindžiančius, kad ši ieškovių lėšas leido jų naudai ir interesais arba grąžino šiuos ieškovėms į kasą, nors šių dokumentų dėl kažkokių priežasčių nepateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams jiems atliekant kratą jos namuose ar specialistei, atliekančiai UAB „LITMA“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimą. Šie dokumentai nebuvo rasti įmonių patalose kartu su kitais buhalteriniais dokumentais. Pinigų grąžinimą tariamai patvirtinantys dokumentai buvo surašyti vėliau. Klastodama nemažą kiekį dokumentų, A. G. susipainiojo, todėl teismui buvo pateikti nesutampantys įrodymai. Būtent nustatęs tokius nesutapimus teismas turėjo kritiškai vertinti tiek A. G. paaiškinimus, tiek pateiktus įrodymus.

9.9.       Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tiek civilinėje byloje paskirtos teismo ekspertizės, tiek ikiteisminio tyrimo metu priimtos specialisto išvados nuostatomis, tik tiek, kiek ji sutapo su A. G. pozicija. Tuo tarpu tose dalyse, kurios paneigė A. G. poziciją, ekspertizėmis remiamasi nebuvo, tokios savo nuomonės teismas nepaaiškino.

9.10.       A. G. civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kad apskritai buvo išnuomojusi kažkokį automobilį UAB „Zalfrachtas“, t. y. jog lėšos jai buvo išmokėtos pagrįstai, tačiau teismas šios aplinkybės išvis nekvestionavo bei nevertino.

9.11.       Teismas visiškai nevertino ūkio subjekto buhalterio teisių ir pareigų bei atsakomybės tvarkant ūkio subjekto buhalterinę apskaitą. BAĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris). BAĮ 11 straipsnio 1 dalis numato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Visais atvejais buhalterį su įmone (jos vadovais ir savininkais) sieja pasitikėjimo santykiai. Kadangi vadovas neprivalo išmanyti (ir dažniausiai neišmano) buhalterinės apskaitos, jis turi pasitikėti buhalterio teikiama informacija ir duomenimis. Tad vadovo pareigos yra kontroliuoti, kad buhalteris laiku teiktų finansinių ataskaitų rinkinius, sudaryti sąlygas apskaitos tvarkymui ir išsaugojimu. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovių vadovai būtų kada nors kaip nors pažeidę šias pareigas. Todėl teismas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo laikė, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų praradimą vis tiek yra atsakingas įmonės vadovas.

9.12.       Teismas neįvertino esminę reikšmę turinčios aplinkybės, kad A. G. veikė kaip ieškovių de facto (faktiškai) vadovė. Iš civilinėje byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad A. G. turėjo netgi daugiau įgaliojimų nei patys ieškovių de jure (teisiškai) direktoriai. Be to, A. G. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. iš tikrųjų buvo paskirta UAB „LITMA“ direktore. Net ir vertinant, kad UAB „LITMA“ vadovu teisėtai bei pagrįstai buvo paskirtas U. V., civilinėje byloje nėra ginčo, jog šis net nemokėjo lietuvių kalbos bei A. G. buvo suteiktos visos galimybės veikti jo vardu. A. G. priiminėjo visus bendrovės vadovui privalomus sprendimus, tad būtent ji, būdama ieškovių de facto vadove, pažeidė BAĮ reikalavimus, numatančius, kad už apskaitos organizavimą, buhalterinės apskaitos dokumentų įšsaugojimą, tvarkų nustatymą atsako ūkio subjekto vadovas, tad teismas visiškai nepagrįstai jos tokius neteisėtus veiksmus traktavo kaip „labiau tikėtiną prielaidą“, jog ši lėšas į ieškovių sąskaitas grąžino.

9.13.       Ieškovės su apeliaciniu skundu teikia teismui atsakovės A. G. vykdytų ieškovių finansinių operacijų ir ikiteisminiame tyrime specialistų išvadų dėl šių lėšų panaudojimo suvestinę, kurioje yra susisteminti duomenys, susiję su lėšų judėjimu. Iš šios suvestinės matyti, kad atsakovė nuolat pervedinėjo sau lėšas iš visų įmonių; tuo pačiu metu atsakovė ėmė lėšas iš vienos įmonės ir kažkiek grąžindavo kitai įmonei, pinigai „sukosi ratais“; daugeliu atveju neįmanoma nustatyti operacijų teisingumo, nes nėra jokių pirminių dokumentų, kurie pagrįstų, kaip faktiškai įmonės reikmėms lėšos buvo panaudotos; didžioji dalis lėšų, kurias atsakovė persivedė į savo sąskaitą, buvo „grąžinta“ grynais pinigais pagal pačios atsakovės surašytus pinigų priėmimo orderius.

9.14.       Teismo posėdžio metu A. G. teigė esą pinigus į savo sąskaitą mokėjo, nes įmonės sąskaita neturėjo banko kortelės. Tokie paaiškinimai yra nepagrįsti, kadangi prie įmonių sąskaitų buvo išduotos bankinės kortelės, tą patvirtina mokėjimai už kurą, kanceliarines prekes ir pan., kurie buvo atlikti kortelėmis. Net jeigu tų kortelių nebūtų, nesuprantama, dėl kokių priežasčių atsakovė negalėjo išsiimti ieškovių banko kortelių ir mokėti su jomis; nesuprantama, kodėl už įmonėms suteiktas paslaugas ar įgytas prekes nebuvo galima sumokėti bankiniu pavedimu. Šios aplinkybės patvirtina ieškovių teiginius, kad tokiais savo veiksmais A. G. siekė nuslėpti tikrąjį lėšų panaudojimo tikslą, kuo labiau viską supainioti, jog vėliau nebūtų galima nieko atsekti ir patikrinti.

9.15.       Dėl iš UAB „LITMA“ pasisavintų lėšų ieškovės nurodė:

9.15.1.                      Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad A. G. pagrįstai išsimokėjo 53 637,61 Eur dydžio darbo užmokestį, 11 295,18 Eur sumą už automobilio nuomą, 1 969,41 Eur sumą iš savo banko sąskaitos pervedė į UAB „LITMA“ sąskaitą. Dėl šių sumų UAB „LITMA“ ginčo nekelia, todėl ginčas yra keliamas dėl likusių 48 455,12 Eur.

9.15.2.                      Teismas nurodo, kad A. G. iš UAB „LITMA“ banko sąskaitos buvo persivedusi į savo asmeninę sąskaitą bei iš kasos pasiėmusi 168 486,23 Eur dydžio sumą. Teismas konstatavo, kad A. G. įrodė 158 316,73 Eur lėšų grąžinimą ir panaudojimą UAB „LITMA“ interesais, o tai reiškia, jog 10 169,50 Eur nebuvo nei grąžinta, nei pateisinta. Nepaisant to, ši suma UAB „LITMA“ naudai nebuvo priteista.

9.15.3.                      Teismas nepagrįstai teigia, kad neva UAB „LITMA“ neįrodė, jog sutartis dėl automobilio nuomos 2013 m. gruodžio mėnesį buvo nutraukta, kadangi laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. UAB „LITMA“ A. G. deklaravo mokamą nuomos mokestį, buvo apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai, todėl neva A. G. į savo sąskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio mėnesio pagrįstai susimokėjo 20 074,21 Eur. Kaip matyti iš UAB „LITMA“ banko sąskaitos išrašo, A. G. po 600 Lt iš UAB „LITMA“ banko sąskaitos į savo sąskaitą kas mėnesį pervedinėjo iki pat 2014 m. lapkričio mėnesio imtinai, mokėjimuose nurodydama, kad 600 Lt yra pervedama už automobilio nuomą. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio A. G. mokėjimų nurodymų sau, nurodant, kad tai automobilio nuomos mokestis, nebeatliko. Priešingai, ši suma neva buvo dengiama iš atsiskaitinių. Pati A. G. ir buvo atsakinga tiek už operavimą sąskaitose esančiomis lėšomis, tiek už duomenų pateikimą VMI, tad vien tas faktas, kad ji, savindamasi lėšas, siekė pagrįsti jų teisėtumą ir lėšas deklaravo VMI, nesudaro pagrindo išvadai, jog nuomos sutartis buvo nenutraukta.

9.15.4.                      Teismas visiškai neteisingai įvertino UAB „STC Terminalas“ ir UAB „LITMA“ sudarytos panaudos sutarties sudarymo faktą, kuris įrodo, kad jokia nuoma iš A. G. UAB „LITMA“ nebuvo reikalinga, o tai pagrindžia, jog sutartis buvo nutraukta. Kaip matyti iš antstolio kontoros rašto, kurį pasirašė pati A. G., jo turinys niekaip nepatvirtina, kad A. G. automobiliu nesinaudojo, o viso labo nurodoma, jog jis pristatytas aikštelėje ir yra neparuoštas eksploatacijai žiemai.

9.15.5.                      Atsakovė neįrodė, kad lėšos buvo įdėtos į UAB „LITMA“ kasą, šių lėšų nėra, grynųjų pinigų tariamą įnešimą patvirtinantys kasos pajamų orderiai pasirašyti tik pačios atsakovės bei atsirado tik prasidėjus šiai bylai, o tos lėšos, kurios buvo įneštos į įmonės sąskaitą, prieš tai buvo paimtos iš kitos įmonės (lėšų judėjimo analizė pateikiama priede prie apeliacinio skundo).

9.15.6.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertės L. R. ekspertizės aktu, kuriame nurodoma, kad A. G. negalėjo disponuoti tokia pinigų suma. Teismo atsisakymas atsižvelgti į eksperto išvadas, negali būti paremtas deklaratyviomis prielaidomis ar vienos iš šalių jokiais patikimais įrodymais nepagrįstu nesutikimu su ekspertizės aktu.

9.16.       Dėl iš UAB „Zalfrachtas“ pasisavintų lėšų ieškovės nurodė:

9.16.1.                      UAB „Zalfrachtas“ nesutinka su teismo išvada, kad neva A. G. įrodė ir likusios sumos, t. y. 112 649,53 Eur panaudojimą UAB „Zalfrachtas“ interesais ar grąžinimą į jo kasą. Esant objektyviam įrodymui, kad A. G. persivedė 161 889,46 Eur, teismas nusprendė, kad iš šios sumos atsakovė grąžino beveik 7 000 Eur didesnę sumą, t. y. 168 471,37 Eur. Tai yra akivaizdus prieštaravimas ir nelogiškumas, kurį teismas tiesiog ignoravo.

9.16.2.                      Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi VMI pažymoje nurodyta A. G. apskaičiuota ir išmokėta suma ir vertino, kad A. G. turėjo teisę laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 metų (imtinai) iš UAB „Zalfrachtas“ gauti 13 263,60 Eur sumą už automobilio nuomą. Civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad buvo sudaryta kažkokia automobilio nuomos sutartis tarp A. G. bei UAB „Zalfrachtas“, tačiau teismas rėmėsi vien ta aplinkybe, jog nuomos pajamos buvo deklaruotos ir pateiktos VMI. Teismui nebuvo pateiktas joks kito asmens, nei A. G., patvirtinamas, kad buvo sudaryta kokia nors automobilio nuomos sutartis. Dar daugiau, teismas vėlgi kompleksiškai nevertino visos situacijos ir įrodymų, kad tas pats automobilis jau buvo išnuomotas UAB „LITMA“ ir net objektyviai negalėjo tuo pačiu metu būti išnuomotas UAB „Zalfrachtas“.

9.16.3.                      Jei A. G. turėjo pirminius įrodymus, pagrindžiančius, kad sumokėjo J. K. didesnę sumą, t. y. ne tik 12 948,61 Eur, už UAB „Zalfrachtas“ atstovavimą teisme, nesuprantama, kodėl jų nepateikė į civilinę bylą, o rėmėsi tik specialisto išvada; civilinėje byloje nesant pirminių apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, teismas neturėjo jokių galimybių įsitikinti pavedimų tikslumu ir pagrįstumu, todėl 17 486,64 Eur sumą, kuri neva buvo sumokėta J. K., pripažino kaip panaudotą UAB „Zalfrachtas“ interesais remiantis vien prielaidomis.

9.16.4.                      Teismas vertino, jog A. G. grąžino į UAB „Zalfrachtas“ kasą 30 000 Eur pagal kasos pajamų orderius bei 12 929,80 Eur sumą pagal avansines apyskaitas esą buvo panaudota UAB „Zalfrachtas“ naudai, kadangi kasos registrai ir kiti apskaitos dokumentai nėra išsaugoti ir nėra galimybės patikrinti, ar lėšos iš tikro buvo įneštos iš UAB „Zalfrachtas“ kasą ir panaudotos jo naudai. Nepaisant to, nesat įrodymų ir net paaiškinimų, teismas nusprendė, kad lėšos buvo panaudotos UAB „Zalfrachtas“ interesais. Kokiais interesais, kodėl negalėjo būti naudojamos lėšos tiesiogiai iš UAB „Zalfrachtas“ sąskaitos, o jas reikėjo mokėti į asmeninę atsakovės sąskaitą, byloje nustatyta nebuvo. Taigi, ši situacija buvo nesiaiškinta.

9.17.       Dėl iš UAB „STC Terminalas“ pasisavintų lėšų ieškovės nurodė:

9.17.1.                      Teismas nepagrįstai, nesant net A. G. prašymo, savo nuožiūra pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo 2015 m. sausio 1 d., dėl to nepagrįstai nevertino nuo 2006 m. iki 2015 m. sausio 1 d. išmokėtų lėšų panaudojimo UAB „STC Terminalas“ naudai bei grąžinimo UAB „STC Terminalas“ bei tokiu būdu neįvertino visų ginčui aktualių aplinkybių. Ieškinio senatis gali būti taikoma tik esant šalies (šiuo atveju – atsakovės) prašymui. Tačiau teismas nesilaikė šios taisyklės, išėjo iš reikalavimo ribų ir pasielgė ne tik neteisėtai, tačiau ir šališkai. A. G. prašė taikyti 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, o ne sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taigi A. G. prašė taikyti ieškinio senatį tik reikalavimams, kurie yra atsiradę 2006–2007 m.

9.17.2.                      Teismo argumentai yra prieštaringi, t. y., viena vertus, teismas teigia, kad UAB „STC Terminalas“ apie patiriamą žalą turėjo sužinoti jos padarymo momentu arba praėjus ne tokiam ilgam laiko tarpui, kita vertus, ieškinio senaties termino skaičiavimui, kaip pabaigos laiką, ima būtent UAB „STC Terminalas“ nurodomą sužinojimo apie padarytus pažeidimus momentą – 2018 m. sausio mėnesį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 metais N. B. pirmą kartą prisijungė prie ieškovių banko sąskaitų ir tik tuomet pamatė, kad lėšos buvo mokamos į atsakovės sąskaitą. Atitinkamai, tik 2018 metais faktiškai perėmusi įmones iš atsakovės, N. B. pamatė, kad nėra ir jokių grynųjų pinigų. Jei teismas visgi jau laikė, kad UAB „STC Terminalas“ apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, neabejotinai ieškinio senaties termino negalėjo skaičiuoti restrospektyviai.

9.17.3.                      Teismas, nusprendęs, kad ieškinio senaties terminas neva yra praleistas, pats turėjo įvertinti, ar neegzistuoja jokios svarbios priežastys šį terminą atnaujinti, tačiau to nepadarė ir svarbių priežasčių termino atnaujinimui nevertino, taip grubiai pažeisdamas ieškinio senaties termino institutą reglamentuojančias teisės normas bei susiformavusią teismų praktiką.

9.18.       Teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad A. G. buvo trumpam laikui (2014 m. gegužės 1 d. – 2014 m. gegužės 20 d.) paskirta UAB „LITMA“ direktore ir, pasinaudodama užimtomis pareigomis, A. G. priėmė į darbą savo sutuoktinį atsakovą V. G.. Nei UAB „LITMA“ akcininkė, nei U. V. niekada sutikimo įdarbinti šį asmenį nedavė ir apie atsakovo „darbą“ nežinojo. Civilinėje byloje pateikti duomenys akivaizdžiai įrodo, kad iki 2015 m. pabaigos UAB „LITMA“ apskritai nutraukė savo veiklą ir tik siekė susigrąžinti skolas. Būtent tuos susigrąžinimus pinigus atsakovė ėmė savintis ir pasisavino. Atsakovai, veikdami kartu, tik formaliai sudarydami darbo sutartį, sukėlė UAB „LITMA“ 10 336,90 Eur dydžio žalą.

9.19.       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. G. įrodė, jog panaudojo 1 498,43 Eur sumą UAB „LITMA“ naudai. Vien prekių pirkimo sąskaitos ir kvitai nepatvirtina, kad pagal juos pirktos prekės buvo panaudotos UAB „LITMA“ reikmėms, o ne atsakovų asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. G. įrodė, jog 1 498,43 Eur sumą panaudojo UAB „LITMA“ interesais bei pažeidė teisės aktų nuostatas reglamentuojančias solidariąją atsakomybę, dėl to sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas bei nepagrįstas.

5.       Atsakovai A. G. ir V. G. atsiliepime prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1.       Apeliantės neteisingai nurodo, kad įmonių direktoriai neturėjo teisės valdyti bendrovių banko sąskaitų, o jas nekontroliuojamai valdė ir disponavo tik atsakovė. Pažymėtina, kad atlikti finansines operacijas UAB „LITMA“ priklausančiose banko sąskaitose AB „SEB“ ir AB „Swedbank“ buvo galima tik su dviem parašais, t. y. direktoriaus ir atsakovės, kaip vyr. buhalterės, kadangi bankuose išduodant prisijungimus prie banko sąskaitų buvo numatyta, kad pavedimai sąskaitose atliekami pagal dviejų banko generatorių prisijungimus. Atsakovei, atliekant darbo užmokesčio mokėjimo nurodymus darbuotojams į jiems priklausančias banko sąskaitas arba atliekant kitus pavedimus, operacijai įvykdyti banko sąskaitose atsakovė įvesdavo savo banko generatoriaus kodą, o po to sistemoje atsirasdavo užrašas „Laukiamas antras parašas“, kurį įvesdavo bendrovės direktorius. Tik po bendrovės direktoriaus pasirašymo įvykdavo finansinė operacija, todėl apeliantės bandymas suklaidinti teismą, kad atsakovė nekontroliuojamai valdė vienasmeniškai bendrovių sąskaitas, prieštarauja įteisintai ir nustatytai banke mokėjimų tvarkai.

10.2.       Atlikti finansines operacijas UAB „Zalfrachtas“ ir UAB „STC Terminalas“ atsakovei buvo suteikta teisė išduodant banko generatorių, tačiau atsakovės A. G. atliekamus mokėjimo nurodymus kontroliavo tiek paskirti įmonių vadovai, tiek U. V.. Apeliančių nurodytas argumentas, kad direktoriai neturėjo teisės prie banko sąskaitų yra nelogiškas, nes įmonių vadovai, kurių teisinis statusas buvo įteisintas VĮ Registrų centre, turi teisę prisijungti prie įmonės sąskaitų, jeigu tik pageidauja, nes atsakovė A. G. veikė kaip įgaliotinė pagal įmonės vadovų išduodamus įgaliojimus.

10.3.       Visas ataskaitas apie atliktas finansines operacijas, apie įmonių turtinę padėtį, esamus įsiskolinimus visų šių trijų įmonių pagal V. B. ir N. B. žodinius nurodymus atsakovė teikdavo jų įgaliotam asmeniui U. V. ir vienasmeniškai jokių mokėjimų pavedimų be įmonių direktorių suderinimo ir U. V. ji niekada neatlikdavo. Patikslintame ieškinyje ieškovės pripažino, kad informaciją apie ieškovių finansinę padėtį atsakovė N. B. teikdavo ne tik telefonu, bet ir elektroniniu paštu, todėl apeliantės nurodytas argumentas, jog A. G. neteikė jokių dokumentų prieštarauja bylos medžiagai. U. V. teisme patvirtino, kad atsakovė jam teikdavo finansinius dokumentus ir jis šias finansines ataskaitas gaudavo, duodavo nurodymus buhalterei A. G., kam apmokėti ir kokias sumas, nes jos buvo tiesioginė pareiga apmokėti sąskaitas. Tiek N. B.. Tiek liudytojas U. V. teismui patvirtino, kad visuose šiose trijose įmonėse anksčiau buvo atliekami auditai, bet vėliau nutarė, jog auditai nebus atliekami. Paskutinis auditas UAB „LITMA“ buvo atliktas 2012 m. ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

10.4.       2014–2017 m. UAB „Zalfrachtas“ turėjo teisminį ginčą su Krymo bendrove, kurį 2017 m. gegužės 3 d. pralaimėjo, todėl įmonė turėjo užbaigti veiklą, tačiau pateiktos pardavimo pajamos iki 2016 m. patvirtina, jog veikla buvo vykdoma, o 2017 m. duomenys apie pardavimo pajamas nėra pateikiamos. Sutartį su advokate A. K. pasirašė įmonės vadovas I. P.. Būtent jis ir U. V. derino pinigų mokėjimus su advokate, duodavo nurodymus atsakovei pervesti grynais advokatei honorarą iš gautų „atsiskaitytinių“, dalį sumų iš gautų atsiskaitytinių pervedė ir I. P..

10.5.       Iš pateiktų UAB „Ekskomisarų biuras“ elektroninių laiškų matyti, kad buvo atliekami mokėjimai, tačiau ne laiku, todėl nėra jokio sistemingo nemokėjimo už paslaugas. Atsakovė apmokėdavo UAB „Ekskomisarų biuras“ už pateiktas paslaugas gavusi sąskaitas, tačiau paskutiniuoju metu atsakovė jų negaudavo, nes nuo 2017 m. liepos mėnesio buvo nutraukta paslaugos sutartis su įmone, kuri tvarkė ir prižiūrėjo kompiuterius, elektroninį paštą ir kt., todėl nuo šio laikotarpio visi pašto duomenys, nurodyti UAB „Ekskomisarų biuras“ elektroniniuose laiškuose buvo užblokuoti. Be to, pagal bendrovės vadovo ir N. B. žodinį nurodymą buvo planuojama nuo 2017 m. lapkričio mėnesio sustabdyti įmonės veiklą 5 metams, todėl, pagal VMI reikalavimus įmonės, siekiančios sustabdyti veiklą, privalėjo nutraukti visas sudarytas paslaugų sutartis su UAB „LITMA“, įskaitant ir UAB „Ekskomisarų biuras“.

10.6.       Dėl UAB „LITMA“ veiklos sustabdymo 2017 m. lapkričio mėnesį buvo įteiktas UAB „Ekskomisarų biuras“ įspėjimas dėl sutarties nutraukimo, o sutartis nutraukta nuo 2017 m. gruodžio mėnesio pabaigos ieškovės iniciatyva, o ne UAB „Ekskomisarų biuras“ iniciatyva už neva sistemingą nemokėjimą už paslaugas, kai skola nutraukiant sutartį buvo tik 60 Eur. Be to, galiojant sutarčiai su UAB „Ekskomisarų biuras“, apsaugos signalizacija buvo įjungta tik dėl pastato (duomenys neskelbtini), 1 aukšte, o antras aukštas, kuriame buvo buhalteriniai dokumentai, niekada nebuvo apsaugotas.

10.7.       Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad A. G., persivesdama pinigines įmonių lėšas į asmeninę banko sąskaitą jas išgrynino ir vėliau naudojo sau, o ne įmonių reikmėms, kadangi tokia piniginių lėšų cirkuliacija, kai minėtų įmonių piniginės lėšos būdavo pervedamos ir išgryninamos įvairiems poreikiams –įmonių vadovų ar akcininkų namo remontui, katerio išlaikymui, atsiskaitymams restoranuose, užmokesčiui už vaikų mokslus, buvo įprastinė praktika, tuo tarpu atsakovė ir sutuoktinio ikiteisminio tyrimo metu atliktas tyrimas nepatvirtino, jog jų turimas turtas viršijo jų turėtas pajamas ar kad jie minėtu laikotarpiu įgijo dideles pinigų sumas.

10.8.       2017 m. pabaigoje pagal akcininkės nurodymą siekiant sustabdyti įmonių veiklą turėtos lėšos buvo pervedamos akcininkei N. B. į jos asmeninę sąskaitą, o ne į atsakovės. Todėl, remiantis bylos medžiaga, priešingai nei nurodoma skunde, įmonių sąskaitas nepagrįstai ištuštino ne atsakovai, o akcininkai – N. B. ir V. B..

10.9.       Su V. G. buvo sudaryta darbo sutartis, kuri buvo galiojanti ir nenuginčyta, todėl jam buvo pervedamas priklausantis darbo užmokestis ir dalis „atsiskaitytinių“, kurie buvo panaudoti bendrovių tikslams, nes jis buvo atsakingas už automobilių priežiūrą ir bendrovės ūkinę veiklą.

10.10.       Specialistų išvadose nurodyta, kad visose įmonėse buvo pažeistos BAĮ nuostatos, nes ūkio vadovai neužtikrino tvarkos, kuria būtų numatytos priemonės, užtikrinančios dokumentų, patvirtintų finansinių ataskaitų, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugumą. Pažymėtina, kad įmonių vadovai už tuos pažeidimus patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti.

10.11.       Atsakovai, siekdami apginti savo pažeistus interesus, teikė šioms institucijos tik mažą dalį dokumentų kopijų, kurias atsakovė atrado pas save, nes ieškovės šių dokumentų tendencingai neteikė, motyvuodami, jog neišsaugota, tačiau originalių dokumentų atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti.

10.12.       Pagal Klaipėdos apskrities VMI duomenis, UAB „LITMA“ mokesčių administratoriui už 2008–2017 metus pateikė metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas (forma FR0573), kuriose buvo nurodyta, kad A. G. 2008–2017 metais gavo automobilio nuomos išmokas. Nors pavedimai dėl nuomos mokesčio kas mėnesį ir nebuvo atliekami į atsakovės sąskaitą, nes nuomos šios sumos buvo minuojamos iš „atsiskaitytinių“, tačiau tai nepaneigia atsakovei priskaičiuoto nuomos mokesčio fakto pagrįstumo. Tai, kad nebuvo nuolat pervedamos lėšos mokėjimo paskirtyje nurodant paskirtyje „nuomos mokestis“, nesuteikia apeliantei pagrindo teigti, jog nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2014 m. sausio mėnesio, kadangi nuomos mokestis už automobilį buvo mokamas eilę metų, t. y. nuo 2008 m., todėl ieškovės vadovai matė mokamas nuomos mokesčio sumas iki 2017 m. ir dėl nuomos mokesčio mokėjimo nekilo jokių abejonių.

10.13.       UAB „LITMA“ veikla nebuvo nutraukta, ji vykdė veiklą, tik gaunamos pajamos buvo mažesnės. Be to, šis argumentas prieštarauja ir bylos medžiagai, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. Ž. parodė, jog UAB UAB „LITAMA“ ji dirbo nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio vadybininke.

10.14.       Niekas kitas ant kasos pajamų orderių pasirašyti neturėjo, kadangi atsakovė buvo ir buhalterė, ir kasininkė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas atsakovės turto tyrimas, kurio metu nenustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu atsakovė būtų nepagrįstai praturtėjusi. Atlikus A. G. turimų banko sąskaitų išrašų analizę nenustatyta, kad pervestus iš visų trijų įmonių pinigus būtų leidusi asmeninėms reikmėms ir taip pat juos pasisavinusi.

10.15.       Atsakovė dirbo tik 2017 m. gruodžio 1 d., o ne iki mėnesio pabaigos. Iki 2017 m. pabaigos UAB „LITMA“ vadovu dirbo U. V.. Prokurorės Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pažymėta, jog, siekiant patikrinti iškeltą versiją, kad įmonių buhalterinius dokumentus paslėpė atsakovė, buvo kreiptasi į teismą su prašymais dėl kratų atlikimo atsakovų gyvenamosiose vietose bei jų turimame nekilnojamame turte. Ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, kad visų trijų įmonių buvusius dokumentus būtų paslėpusi atsakovė ar juos sunaikinusi. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu nenustatyta, kad atsakovė būtų netinkamai ar aplaidžiai atlikusi ieškovių įmonių buhalterinę apskaitą. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu L. S., kuri ilgą laikotarpį dirbo UAB „LITMA“ buhaltere nurodo, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma „Forma“ programa. Suvedus dokumentus, juos susegdavo į segtuvus ir padėdavo į dokumentų saugojimo vietą, buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai, kaip numato BAĮ ir kiti teisės aktai. Šioje byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė netinkamai vedė ieškovių buhalterinę apskaitą, o atvirkščiai, jog nenustatyta ir neužtikrinta buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka ir priemonės, todėl keisti teismo sprendimą apeliantės nurodytu argumentu nėra teisinio pagrindo.

10.16.       Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad, atsakovei išeinant iš darbo, ieškovių atsakingi asmenys – akcininkai ir įmonių vadovai – nepasirūpino, jog minėtų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai iš A. G. būtų perimti tinkamai, todėl ikiteisminio tyrimo metu nėra galimybės objektyviai nustatyti minėtų įmonių turėtų dokumentų sudėties. Pažymėtina, kad atsakovė teisme nuolat tvirtino, jog ji tiek raštu, tiek žodžiu informavo ieškoves apie išėjimą iš darbo ir klausė, kam perduoti buhalterinius dokumentus, tačiau į tai nebuvo reaguojama, ką iš dalies pripažįsta apeliantė savo skunde.

10.17.       Civilinė byla buvo iškelta anksčiau, negu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl atsakovės turimų dokumentų kopijos buvo pateiktos civilinėje byloje ir šių dokumentų atsakovė negalėjo turėti atliekant kratą. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovė nurodė tyrėjai apie paminėtų buhalterinių dokumentų kopijų pateikimą į civilinę bylą, todėl dokumentai buvo išreikalauti iš civilinės bylos, arba kai kurie civilinės bylos medžiagos duomenys buvo teikiami savo iniciatyva.

10.18.       Atsakovė teismui nurodė, kad ji negali pateikti automobilio nuomos sutarties su UAB „Zalfrachtas“, nes šiuos įrodymus gali pateikti bendrovė, nes pas ją yra visi buhalteriniai dokumentai, tačiau ieškovė, pažeisdama BAĮ nuostatas, jų neišsaugojo.

10.19.       Atsakovė niekada neveikė kaip ieškovių de facto vadovė, nes šias pareigas užėmė įmonių vadovai: UAB „Zalfractas“ – I. P., UAB „STC Terminalas – V. N., UAB „LITMA“ – U. V.. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad I. P., V. N. patvirtino aplinkybes, jog jie tiesiogiai galėjo sudaryti sutartis su tiekėjais, pasirašinėdavo PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, turėjo antspaudą, o atsakovė, atlikdama banko pavedimus, veikė kaip jų įgaliotinis pagal banko parašų patvirtintas korteles. Be to, šie įmonių vadovai galėjo ir patys betarpiškai atlikti pavedimus, prieiti prie sąskaitų, tik reikėjo pateikti bankui prašymą dėl sutikimo prie prieigos.

10.20.       Ieškovių su apeliaciniu skundu teikiama lėšų judėjimo suvestinė nėra tiksli, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Pavyzdžiui, neatsispindi atsakovės 30 000 Eur dydžio grynųjų pinigų įnešimas 2016–2017 m.; nurodoma, kad negalima nustatyti 6 552,02 Eur piniginių lėšų grąžinimo, tačiau ši suma buvo pervedama iš atsakovės sąskaitos į ieškovės sąskaitą nurodant „atsiskaitytinių“ grąžinimas, šią sumą sumokėjo tik atsakovė iš savo asmeninės sąskaitos, tačiau ieškovė klaidina apeliacinės instancijos teismą, nurodydama, jog operacijos teisingumo negalima nustatyti.

10.21.       Atsakovė nurodė, jog įmonės banko kortelės iš tikrųjų ji neturėjo, nes ja naudojosi akcininke N. B., kuri šia kortele mokėdavo ne už įmonės, bet už savo ir savo šeimos poreikių tenkinimą, t. y. mokėjimai restoranuose Ispanijoje ir kitos išlaidos, tai galima įrodyti pagal banko išrašus, atsiskaitymo kortelė buvo prijungta prie atskiros banko sąskaitos, tai atsispindi bylos medžiagoje. Už naudojamą kurą buvo išduodamos kitos kortelės, kurias išduodavo degalinės, o mėnesio pabaigoje degalinės išrašydavo sąskaitas, kurios buvo apmokamos mokėjimo nurodymais.

10.22.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo 61 punkte sudėjo visas atsakovės grąžintinas sumas, kurios yra pagrįstos Specialisto išvadoje, todėl bendra suma sudaro 158 316,73 Eur. Tai, kad teismas neįskaitė paminėtos 10 169, 50 Eur sumos, nekeičia sprendimo esmės, nes kitos grąžintos atsakovės piniginės lėšos patvirtina pilnai piniginių lėšų grąžinimą ieškovei pagal pareikštą ieškinį.

10.23.       Apeliantė skunde nurodo, kad tarp „STC Terminalas“ ir UAB „Litma“ buvo sudaryta automobilio „CHRYSLER 300 C“ panaudos sutartis, todėl jokia nuoma atsakovei nebuvo reikalinga, todėl daro prielaidą, jog automobilio nuomos sutartis su atsakove 2014 m. buvo nutraukta. Panaudos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių įmonių, o ne su atsakove. Apie tai, kad automobilio nuomos sutartis su atsakove nebuvo nutraukta, įrodo bendrovės pateiktos deklaracijos VMI, iš kurių akivaizdu, jog atsakovei buvo išmokėta nuomos mokesčio suma. Iš pateikto apskaičiavimo žiniaraščio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. atsakovei buvo priskaičiuota ir pervesta 10 240,22 Eur nuomos mokesčio už automobilio nuomą, iš viso nuo 2008 m. iki 2017 m. pagal specialistų išvadą nuomos mokestis sudarė 20 074,21 Eur, tačiau apeliantė šią aplinkybę bando interpretuoti savaip.

10.24.       Atsakovės piniginių lėšų grąžinimo faktai patvirtinti specialistų išvadose ir Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Specialistų išvadose nurodyta, kad atsakovė daug kartų grąžino į ieškovių sąskaitas dideles pinigų sumas, kurių nepanaudojo kaip gautų „atsiskaitytinių“. Apklaustas liudytoju U. V. pripažino aplinkybę, jog atsakovė atliko ne tik buhalterės, bet ir kasininkės funkcijas.

10.25.       Ekspertės L. R. ekspertizės aktas yra neobjektyvus, vienpusiškas, prieštaringas, jame tik suvedami tam tikri skaičiai, kurie nėra tikslūs. Šiame akte ignoruojama rašytinė bylos medžiaga, nors civilinės bylos duomenimis ekspertė galėjo disponuoti. Ekspertė, darydama išvadą, kad atsakovė negalėjo disponuoti grąžintinų ieškovėms pinigų suma, neatsižvelgė į Specialistų išvadas, pateiktas deklaracijas VMI, Sodrai, VMI pažymą dėl automobilių nuomos, neįskaitytos piniginės lėšos „atsiskaitytiniai“, kurias atsakovė pervesdavo iš savo sąskaitos į bendrovės sąskaitas 1 969,41 Eur ir 6 552,02 Eur sumomis, neatsižvelgta į visas atsakovų gautas pajamas, o apsiribota tik darbo užmokesčio pajamomis. Ekspertė savo išvadoje ignoravo pervestas advokatei A. K. pinigines lėšas, kurais atsakovė pagal bendrovės vadovo nurodymą asmeniškai pervedė perlaida per paštą, ekspertė tikrino tik UAB „LITMA“ akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko sąskaitą, kai įmonė turėjo sąskaitą ir AB „Swedbank“ banke. Ekspertizės akte skiriasi ir nurodomos „atsiskaitytinių sumos“. Ekspertizės akte nurodoma, kad nėra galimybės nustatyti, ar prekės ir paslaugos buvo pirktos UAB „LITMA“, kai byloje yra išrašyta UAB „LITMA“ vardu eilė PVM sąskaitų faktūrų. Teismo posėdžio metu ekspertei buvo užduodami klausimai dėl paminėtų aplinkybių, tačiau ji negalėjo patvirtinti, kokiu teisiniu pagrindu ji padarė kategorišką išvadą, kad atsakovė lėšų neturėjo, kai nebuvo įvertinta ir užskaitytos visos turėtos atsakovų lėšos, įskaitant ir neišnaudotų „atsiskaitytinių“, kurias atsakovė vėliau ieškovėms grąžino.

10.26.       Apeliantė nepaneigė Specialisto išvadoje ir Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstytų argumentų bei rašytinės bylos medžiagos pagrįstumo, kad, esant nustatytiems prejudicinę reikšmę turintiems faktams dėl atskaitingų asmenų apskaitos registrų, kurių laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., neišsaugojimo, atsakovė daugiau įrodymų, negu pateikė, objektyviai pateikti negali. Šių įrodymų pagrindu teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai įrodė, jog panaudojo UAB „Zalfrachtas“ naudai ir grąžino 168 471,37 Eur (27 281,11 Eur + 13 263,60 Eur + 30 435,25 Eur + 6 552,02 Eur + 47 990,78 Eur + 30 000 Eur + 12 948,61 Eur ), nes tiksliai nustatyti išmokėtų bei gautų pinigų sumas neįmanoma, kadangi neišsaugotos Kasos registrų knygos, o apeliantė pagal pareikštą patikslintą ieškinį fiksuoja tik banko išrašų duomenis.

10.27.       Apeliantės argumentus paneigia atsakovės pateikti duomenys VMI, kad pajamos už automobilio nuomą realiai buvo gautos, tai patvirtina Specialistė savo išvadoje, atlikusi ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Be to, byloje esantis 2013 m. gruodžio 31 d. sunaudotų degalų aktas, kurį komisijos nariai I. P. ir U. V. fiksuoja atsakovei sunaudotų degalų per 2013 metų gruodžio mėn., neginčytinai patvirtina, kad atsakovei buvo mokama ne tik už automobilio nuomą, bet buvo kompensuojami ir sunaudoti degalai.

10.28.       Specialistė savo išvadoje nurodė, jog atskaitingas asmuo atsakovė A. G. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d. pagrindė 12 948, 61 Eur gautų lėšų panaudojimą – sumokėjimą ūkio subjektams (čekiais, kvitais, Westem Union pinigų perlaidomis). Šią sumą pripažįsta ir ieškovė pateiktame patikslintame ieškinyje. Pagal pateiktas avansinių apyskaitų kopijas su dokumentais už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2017 metų balandžio 10 d. atstovaujančiai advokatei A. K. už atstovavimą arbitraže iš viso pervesta 17 486,64 Eur suma. Šias aplinkybes pripažįsta ir prokurorė Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tokiu būdu advokatei A. K. už atstovavimą arbitraže iš viso laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. buvo pervesta 30 435,25 Eur (12 948,61 Eur +17 486,64 Eur) suma.

10.29.       Atsakovė pateikė kasos pajamų orderius, kurie įrodė, kad grąžino UAB „Zalfrachtas“ 30 000 Eur grynųjų pinigų, įnešdama juos į UAB „Zalfrachtas“ kasą. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo atskaitingų asmenų apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.; kasos apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., todėl patikrinti, ar šie pinigai buvo įnešti į kasą, nėra galimybės. Už kasos apskaitos registrų išsaugojimą atsakingas bendrovės vadovas. Šią aplinkybę gali patvirtinti tik įrašai Kasos knygoje, tačiau ieškovė neišsaugojo šių dokumentų arba nenori jų pateikti, nes jie akivaizdžiai patvirtins atsakovės įneštų grynųjų pinigų į kasą teisėtumą bei pagrįstumą.

10.30.       Specialisto išvadoje nustatyta, jog atsakovė kasos pajamų orderio kvitais pagrindė 18 500 Eur piniginių lėšų grąžinimą, tačiau ieškovė nenori pripažinti šio fakto, neva tai bendrovės lėšos. Šitokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti, nes kasos pajamų orderiuose aiškiai nurodyta, kad šios piniginės lėšos gautos iš atsakovės ir šios lėšos pagal pajamų orderius buvo įneštos į bendrovės kasą, o vėliau įneštos į UAB „LITMA“ sąskaitą, o tai įrodo sąskaitos išrašas. Pažymėtina, kad 2016 metais bendrovė jokios veiklos nevykdė, 2016–2017 metais bendrovėje darbuotojų, išskyrus atsakovę, nebedirbo, todėl atsakovė negalėjo gauti iš bendrovės ar jos darbuotojų, ar trečiųjų asmenų jokių piniginių lėšų, todėl apeliantės versija, jog tai bendrovės lėšos, nes atsakovė šių aplinkybių neįrodė, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

10.31.       Atsakovė UAB „STC Terminalas“ pareikštam reikalavimui prašė taikyti senatį. Teismas pritaikęs sutrumpintą ieškinio senatį, jokio pažeidimo dėl ieškinio senaties instituto taikymo nepadarė. 

10.32.       UAB „STC Terminalas“ turėjo vadovą, šios bendrovės veiklą kuravo U. V., ir akcininkės interesams atstovavo U. V., kuris yra dabartinės direktorės sutuoktinis. A. G. sistemingai teikdavo ataskaitas apie bendrovės veiklą ne tik U. V., bet ir N. B.. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovė A. G., ir kaip liudytojas apklaustas U. V., ir N. B.. Teismas pagrįstai sprendime nurodo, kad ieškovė, veikdama per savo vadovus, visada turėjo galimybę ir pareigą kontroliuoti buhalterės veiklą, akcininkė bendrovėje turėjo savo atstovą, kuriam sistemingai buvo teikiamos ataskaitos apie bendrovės veiklą, atliekamus pavedimus, ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovei ir tai suteikė atsakovei teisę manyti, kad ieškovė nemanė, jog jos teisės yra pažeistos, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą būdama atidi ir rūpestinga savo teisių aspektu turėjo sužinoti žalos padarymo metu arba praėjus tikrai ne tokiam laikotarpiui, už kurį yra reiškiamas ieškinys. Kadangi ieškovė nurodo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, teismas vertino, kad ieškovė, laikantis ieškinio senaties termino, įgyja teisę prašyti priteisti žalos padarytos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d., atlyginimą.

10.33.       Nors darbo sutartį su atsakovu ir pasirašė atsakovė A. G., kuri trumpą laikotą bendrovėje buvo direktore, tačiau atsakovo įdarbinimas bei atlyginimo dydis buvo suderintas su naujai paskirtu direktoriumi U. V., kuris 2014 m. gegužės 14 d. buvo atvykęs į Lietuvą, ir sutiko, kad atsakovas dirbtų bendrovėje vadybininku ir rūpintųsi bendrovės automobilių remontu, patalpų bei automobilių priežiūra. Tiek bendrovės vadovas, tiek vienintelė akcininkė žinojo, kad atsakovas dirba bendrovėje, tam neprieštaravo ir jo darbo santykiai tęsėsi 3 metus. Pažymėtina, kad bendrovės veikla 2014 m. su „HANJIN“ nebuvo nutraukta, tik sumažėjo gaunamos pajamos, todėl, siekiant taupyti bendrovės lėšas, bendrovės direktoriaus U. V. pageidavimu, buvo susitarta, jog atsakovas V. G. pradeda dirbti nuo 2014 m. liepos 1 d., nes nuo 2014 m. liepos mėnesio bendrovės darbuotoja L. C. savo noru išėjo iš darbo, todėl pusė jos gauto atlyginimo bus mokama atsakovui. Po atsakovo priėmimo į darbą dar papildomai vadybininke buvo priimta L. Ž., kuri rūpinosi konteinerių pervežimais, o ne užbaigtų įmonės veiklą, kaip nurodo apeliantė.

10.34.       Atsakovo V. G. darbo sutartis niekada nebuvo pripažinta negaliojančia. Priešingai, 2019 m. lapkričio 12 d. prokurorės Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu apklausta liudytoja l. Žuravliova parodė, kad atsakovas V. G. dirbo UAB „LITMA“ puse etato ir buvo atsakingas už įmonės transporto priežiūrą, taip pat jai teko girdėti, kad jis papildomai prižiūrėjo akcininkės ir direktoriaus nekilnojamąjį turtą. Apeliantės argumentas, kad atsakovas nebuvo įdarbintas ir neatliko jokių darbinių funkcijų, yra išgalvotas ir nepagrįstas. Atsakovas rūpinosi bendrovės automobilių priežiūra ir kita ūkine veikla, todėl, iškilus įvairioms problemoms, atsakovui buvo pervesta 1 833,29 Eur. Iš pateiktų finansinių apyskaitų su kvitais neginčytinai nustatyta, jog atsakovas bendrovės poreikiams panaudojo 1498,43 Eur sumą.

10.35.       Apeliantė priedu pateikė paskaičiavimus (suvestines) apie atsakovei išmokėtas ieškovių pinigines lėšas bei atsakovės grąžinimus, tačiau grąžinamų piniginių lėšų sumos nesutampa su Specialistų išvadose nurodytomis sumomis, todėl priimti šiuos įrodymus nėra pagrindo. Tokio pobūdžio suvestines ieškovės galėjo teikti pirmosios instancijos teismui, kur šalys teismo posėdžio metu galėjo išsiaiškinti, kodėl vienos sumos įtrauktos į šį paskaičiavimą, o kitos ne.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimų priėmimo ir bylos nagrinėjimo ribų

19.                      Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – atsakovės A. G. vykdytų finansinių operacijų UAB „Litma“, UAB „STC Terminalas“ bei UAB „Zalfrachtas“ ir ikiteisminiame tyrime specialistų išvadų dėl šių lėšų panaudojimo suvestinę. Prašymo priimti naujus įrodymus nesuformulavo.

20.                      Proceso dalyviai turi pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra labai ribojamas ir taikomas tik išskirtiniais atvejais. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo taikymo išlygų yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, turi patikrinti bei įvertinti šiuos aspektus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

22.                      Kadangi naujų įrodymų pateikimo aukštesnės instancijos teismui ribojimu yra užtikrinamas proceso koncentruotumas bei siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinant proceso dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne tada, kai teismas ginčą išnagrinėja, prašant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme privalu pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau ir vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo pateikimą laiku, bet pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.

23.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi teikiamus naujus dokumentus, prieina prie išvados, kad apeliantės, siekdamos įrodinėti faktinę aplinkybę, kad atsakovė ėmė lėšas iš vienos įmonės ir kažkiek grąžindavo kitai įmonei, tokius įrodymus neabejotinai galėjo pateikti ir anksčiau, t. y. grįsdamos savo ieškinio reikalavimą, o ne tada, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas. Nors atsakovė atsiliepime pasisako dėl ieškovių teikiamų papildomų įrodymų, tačiau matyti, kad su šiuo įrodymu nesutinka, jį ginčija dėl jo netikslumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio įrodymo priėmimas gali užvilkinti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Todėl, nenustačius CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų išimties taikymui, su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.

24.                      Ieškovė taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovė naudojosi abiem – ir bendrovės vadovui, ir buhalterei išduotu generatoriumi, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą neteisingai nurodė, jog, atliekant mokėjimo nurodymus, buvo nustatyta dviguba pavedimo autentifikacija. Taip pat rašytiniuose paaiškinimuose teikia susistemintą informaciją apie mokėjimų nurodymų skaičių, teikia paaiškinimus apie vadovavimą bendrovei iki 2014 m. ir nuo 2014 m., pateikė duomenis apie atsakovės 2012 metais pateiktą informaciją apie UAB „STC Terminalas“ finansinę padėtį.

25.                      CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Iš pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad, apeliantės rašytiniuose paaiškinimuose laikosi tos pačios pozicijos kaip ir apeliaciniame skunde, taip pat rašytiniai paaiškinimai tik papildo apeliacinio skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija ieškovių pateiktus rašytinius paaiškinimus priima.

26.                      Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-484/2013). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

27.                      Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra šio CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju (CPK 313 straipsnis).

Dėl ginčo esmės ir santykių, susiklosčiusių tarp ginčo šalių, teisinio kvalifikavimo

28.                      Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovės UAB ,,LITMA“, UAB ,,Zalfrachtas“ ir UAB ,,STC Terminalas“ pareiškė ieškinį atsakovams, prašydamos priteisti atitinkamas sumas iš atsakovų, kaip be pagrindo įgytą turtą.

29.                      Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. 3K-3-297-695/2015).

30.                      Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-695/2015 ir kt.).

31.                      Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė A. G. UAB ,,Zalfrachtas“ dirbo buhaltere laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d., UAB ,,LITMA“ dirbo vyr. buhaltere laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. (ir direktore laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 20 d.), UAB ,,STC Terminalas“ – buhaltere laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d. Atsakovas V. G. UAB „LITMA“ buvo įdarbintas nuo 2014 m. liepos 1 d. ir dirbo iki 2017 m. liepos 6 d. (darbo sutartis buvo sudaryta 2014 m. gegužės 15 d.). Be to, ieškinys buvo grindžiamas piniginių lėšų atsakovams laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. išmokėjimu, kurių mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „atsiskaitytiniai“, „atlyginimas“, „avansas“ (1 t, b. l. 19–919). Pirmosios instancijos teismas nurodė ir šalys šios aplinkybės neginčija, kad atsakovė, kaip atskaitingas asmuo, turėjo teisę gauti „atsiskaitytinius“ ir dėl jų panaudojimo teikti avansines ataskaitas. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, santykiai tarp ieškovių ir atsakovų dėl išmokėtų lėšų panaudojimo susiklostė darbo teisinių santykių pagrindu, o gauto avanso („atsiskaitytinių“) panaudojimą ir grąžinimą reglamentuoja darbo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai, vidinės tvarkos. Taigi, nėra teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

32.                      Gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar buvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos, nes jos laikymasis yra teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos prielaida, teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020, 50 punktas).

33.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ginčo šalių, kvalifikavimo, teisėjų kolegija tai pat su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. DK 216 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančiame darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, nustatyta, kad darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) ir teismas. Šiame bei DK 220 straipsniuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas DGK kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į DGK, pateikdama prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės.

34.                      DK 220 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme, 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas DGK sprendimu; tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys; praleistą prašymo pateikimo terminą DGK atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis; jeigu DGK savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo DGK sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

35.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, ir gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 punktas).

36.                      Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad, net ir tuo atveju, jei darbo ginčą inicijuojanti šalis yra akivaizdžiai praleidusi DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą, ji negali tiesiogiai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo, o turi visų pirma kreiptis į DGK ir, nurodžiusi šio termino praleidimo priežastis, prašyti DGK jį atnaujinti. Asmens, kuris turėjo pasinaudoti privaloma išankstine darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo ne teisme tvarka, bet ja nepasinaudojo, ieškinį teismas turi atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą ir išaiškinti ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 412 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).

37.                      DK 213 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčų sampratą ir rūšis, 3 dalyje nustatyta, kad individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio; darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Taigi toks darbo ginčas turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ar darbo teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 25 punktas).

38.                      Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, laikytina, kad nepaisant to, jog darbo teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko 2017 m. gruodžio 1 d., tačiau, kai ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, ginčo šalims vis tiek privaloma anksčiau aptarta išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1590-790/2020 22 punktą). Pažymėtina, kad tokios pačios praktikos buvo laikomasi ir pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusią DK redakciją) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1279/2014).

39.                      Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės A. G., kuri ėjo UAB „LITMA“ direktorės pareigas, 614 Eur ,,atsiskaitytinių“ kaip žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, jog bendrovės vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi bendrovės vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (ABĮ 37 straipsnio 1, 4 dalys) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 20 punktą ir kt.). Kasacinis teismas išaiškino, kad vidiniuose santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 21 punktas). Taigi, nepaisant to, kad 614 Eur ,,atsiskaitytinių“ buvo pervesta atsakovei jai einant direktorės pareigas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai susiklostė bendrovės vidiniuose santykiuose ir ji turėjo pareigą už šias lėšas atsiskaityti bendra tvarka, ši ginčo dalis taip pat turėjo būti nagrinėjama kaip ginčas, kilęs iš darbo teisinių santykių, kuriems privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. 

40.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys neįgyvendino pareigos kreiptis į DGK ir nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Visgi teisėjų kolegija akcentuoja, kad anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika, kurioje numatytas įpareigojimas šalims bet kuriuo atveju kreiptis į DGK, kaip į privalomą ikiteisminį ginčą nagrinėjantį organą, buvo suformuota neįvertinus į aplinkybės, kad faktas, jog nebuvo laikytasi privalomos ginčų ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos, gali paaiškėti tik, pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teisme, kaip yra nagrinėjamoje civilinėje byloje. Iš minėtų kasacinio teismo nutarčių matyti, kad ginčo šalys buvo pasikreipusios į DGK ir ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka tam tikru aspektu pasinaudojo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje yra teisinis pagrindas spręsti dėl galimybės ginčą nagrinėti iš esmės net ir tuo atveju, kai šalys nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos.

41.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Be to, ši asmens teisė taip pat ginama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, kurioje be kita ko, numatyta, kad, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymima, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus, ypač į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei atitinkamų institucijų elgesį (žr., pavyzdžiui, EŽTT 2019 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Tyrka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 37734/14, ir jame nurodyta praktika).

42.                      Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius tenka teismui, taip pat būtent jis turi pareigą savo iniciatyva tikrinti, ar buvo laikytasi ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija reikšminga laiko tai, kad ginčas tarp šalių buvo nagrinėjamas pirmojoje instancijoje nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2021 m. gegužės mėnesio, taigi daugiau nei trejus metus (įskaitant civilinės bylos sustabdymo laiką), o aplinkybė, kad nebuvo laikytasi ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, buvo nustatyta tik ginčą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme po ketverių metų nuo kreipimosi į teismą dienos bylą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo iniciatyva. Nenustatyta, kad šalys būtų vilkinusios procesą ir veikusios prieš greitą bylos nagrinėjimą. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinės bylos palikimas nenagrinėtos neatitiktų teisės į į tinkamą teismo procesą principo.

43.                      Nagrinėjamoje byloje teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, ieškovės turėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją, prašydamos atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl darbo ginčo nagrinėjimo, o tuo atveju, jei toks prašymas nebūtų patenkintas ir ginčas nebūtų išnagrinėtas (arba būtų priimtas kuriai nors iš šalių nepalankus sprendimas), galėtų būti iš naujo inicijuojama iš esmės tokia pati kaip ši byla teisme (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). Tokia situacija neatitiktų CPK 2 straipsnyje nustatytų civilinio proceso tikslų ir galėtų pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1590-790/2020 26 punktą).

44.                      Be to, teisėjų kolegija laiko esant reikšminga ir tai, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019 38 punktas). Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, siekdama užtikrinti šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas nagrinėti ginčą iš esmės.

45.                      Kaip jau buvo minėta, tarp šalių buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, o atsakovės padaryta žala kildinama iš veiksmų, atliktų per 2006 m. – 2017 m. laikotarpį. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (DK, galiojusio nuo 2003 m. sausio 1 d., 245 straipsnis). Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK, galiojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 151 straipsnis). Tiek pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, tiek pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, siekiant įrodyti darbuotojo padarytą žalą, turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltė.

Dėl direktoriaus pareigos (iš)saugoti finansinės apskaitos dokumentus ir tinkamai organizuoti bendrovės apskaitą

46.                      Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą (BAĮ 19 straipsnio 1 dalis). Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas (BAĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys).

47.                      Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2K-203-495/2021). Pareiga išsaugoti bendrovės finansinės apskaitos dokumentus tenka taip pat bendrovės vadovui, o už jų neišsaugojimą gali kilti civilinė atsakomybė (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

48.                      Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui (BAĮ 19 straipsnio 4,5 dalys).

49.                      Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo pateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai. Specialisto išvadoje dėl UAB „Zalfrachtas“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad tyrimui nebuvo pateikti kasos dokumentai ir kasos knygos už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio 1 d., atskaitingų asmenų avansinių apyskaitų su pirminiais dokumentais už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2017 m., darbo užmokesčio priskaitymo ir išmokėjimo žiniaraščiai, direktoriaus įsakymai dėl kasininko pareigybės ir asmens, atsakingo už kasos operacijų atlikimą, darbo sutartys su buhaltere laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m., atskirų buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m. (6 t, b. l. 63). Specialisto išvadoje dėl UAB „LITMA“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad nebuvo išsaugoti apskaitos duomenys ir registrai: darbo užmokesčio žiniaraščiai, atskaitingų asmenų A. G. ir V. G. apskaitos registrai už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m., skolų tiekėjams apskaitos registras už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m., bankų sąskaitų apskaitos registrai už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m., kasos apskaitos registrai nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. (6 t, b. l. 85–86). Specialisto išvadoje dėl UAB „STC Terminalas“ ūkinės finansinės veiklos taip pat pažymėta, kad, pavyzdžiui, buvo perduoti apskaitos registras „Kasa“ už 2008 m., kasos pajamų orderiai už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2012 m., kasos išlaidų orderiai už 2008 m. (6 t, b. l. 104), tačiau neišsaugotas apskaitos registras „kasa“ už 2009 m.–2017 m., kasos pajamų orderiai 2016 m. ir kt. (6 t, b. l. 107). Tai, kad dėl neišsaugotų ir į bylą nepateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kokias sumas A. G. buvo skolinga UAB „LITMA“, iš esmės nurodyta ir UAB „Audito gairės“ atliktame Ekonominės ekspertizės akte (9 t, b. l. 69).

50.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad contra spoliatorem yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016 52 punktą; 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016 52 punktą; 2017 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017 69 punktą ir kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas). Faktas, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti, taip pat sudaro prielaidas taikyti contra spoliatorem prezumpciją (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016 43 punktą).

51.                      Tai, kad su ieškiniu buvo pateikti vien tik banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti pinigų pervedimai atsakovei, negali pagrįsti paties ieškinio reikalavimo. Nustačius, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, o mokėjimo nurodymai buvo atliekami nurodant „darbo užmokestis“, „atsiskaitytiniai“ ir pan., rodo, kad pinigai buvo pervesti atskaitingam asmeniui būtent darbo teisinių santykių pagrindu. Tik ieškovė gali ir privalo turėti visus finansinę atskaitomybę pagrindžiančius dokumentus, tik įvertinus jų visumą galima laikyti vienas ar kitas aplinkybes įrodytomis. Tiek specialisto išvadose, kuriomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, o ieškovės apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl šių išvadų (ne)teisingumo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad iš esmės ieškovėms nepalankus sprendimas priimtas dėl to, jog nėra išsaugoti finansinės apskaitos dokumentai. Ieškovės nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad dokumentų negalima pateikti (pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas nėra objektyvi aplinkybė, lėmusi dokumentų nepateikimą). Taigi faktas, kad ieškovės negali pateikti finansinės apskaitos dokumentų dėl to, kad jų vardu veikę direktoriai nevykdė savo pareigos išsaugoti finansinius dokumentus (arba ieškovės sąmoningai šių dokumentų neteikia), šiuo atveju laikytina pagrindu taikyti ir contra spoliatorem prezumpciją.

52.                      Ieškovės apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovė A. G. veikė kaip de facto bendrovės vadovė ir kad būtent dėl jos kaltės nebuvo išsaugoti (prarasti) bendrovės dokumentai. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.

53.                      Iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuotų bendrovės vadovų A. L. ir U. V. apklausų nenustatyta, kad nors vienas bendrovės vadovas būtų nurodęs, jog buvo paskirtas direktoriumi tik de jure. Priešingai, A. L., pavyzdžiui, paaiškino, kad į UAB „LITMA“ direktoriaus pareigas buvo priimtas 2007 metais, tačiau funkcijas pradėjo vykdyti vėliau (6 t, b. l. 83). I. P. paaiškino, kad direktoriaus pareigas UAB „Zalfrachtas“ pradėjo vykdyti 2009 m. gegužės mėnesį (6 t, b. l. 61), N. B. taip pat paaiškino, kad I. P. ėjo direktoriaus pareigas UAB „Zalfrachtas“ (6 t, b. l. 61) ir niekas nenurodė, kad de facto visi įgaliojimai buvo perduoti kitam asmeniui.

54.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingą išvadą, nei nurodoma apeliaciniame skunde. Atsakovė nuolat teikdavo įvairias ataskaitas tiek akcininkei, tiek bendrovės vadovams. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovė sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, pavyzdžiui, sudarinėjo sutartis su kontrahentais, priiminėdavo įsakymus ar pan. Tai, kad ieškovės pasitikėjo atsakove kaip darbuotoja, jog ji turėjo teisę atlikti bankines operacijas (tai, galiausiai, buvo jos kaip buhalterės tiesioginė funkcija), nesudaro pagrindo daryti išvados, kad A. G. veikė kaip de facto bendrovės vadovė. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-36-360/2021 nustatyta, kad I. P., V. N. patvirtino aplinkybes, jog jie tiesiogiai galėjo sudaryti sutartis su tiekėjais, pasirašinėdavo sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, turėjo antspaudą, taigi tai taip pat patvirtina aplinkybes, jog A. G. neveikė kaip de facto bendrovės vadovė.

55.                      Keičiantis direktoriams įmonėse, nei vienas bendrovės vadovas nenurodė, kad jam buvo perduoti kokie nors finansinės apskaitos dokumentai. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovė buhalterės pareigas ėjo iki 2017 m. gruodžio 1 d., o patalpų apžiūros ir dokumentų inventorizavimo aktas buvo sudarytas tik 2018 m. sausio mėnesį, kai N. B. buvo paskirta direktore. Ieškovės apeliaciniame skunde nepaaiškina ir nenurodo, kad ėmėsi kokių nors konkrečių aktyvių veiksmų perimti iš atsakovės finansinės apskaitos dokumentus. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad A. G. buvo (galėjo būti) atsakinga už bendrovės dokumentų išsaugojimą ir dingimą.

56.                      Civilinėje byloje ieškovės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovė pagrindė, jog į įmonių kasas įnešė grynuosius pinigus pagal kasos pajamų orderius, kadangi kasos orderiai pasirašyti tik pačios atsakovės. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 25 punktą, ūkio subjekte kasininko pareigos laikinai arba nuolat pavedamos ūkio subjekto vadovo įsakymu. Jeigu ūkio subjekte nėra kasininko pareigybės, atlikti kasos operacijas ta pačia tvarka pavedama kitiems ūkio subjekto darbuotojams (Taisyklių 27 punktas). Remiantis tiek BAĮ, tiek Taisyklėmis, už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Civilinėje byloje nėra duomenų, kad pas ieškoves būtų buvusi nustatyta disponavimo grynaisiais pinigais tvarka, taip pat nepaneigta aplinkybė, kad bendrovėse nebuvo kito asmens – kasininko, kuris būtų patvirtinęs, jog pinigai priimti. UAB „Audito gairės“ Ekonominės ekspertizės akte pažymėta, kad nerekomenduojama skirti kasininku vyriausiojo buhalterio, nes tokiu atveju įmonėje neužtikrinama vidaus kontrolė (9 t, b. l. 77). Įneštų grynųjų pinigų į kasą teisėtumą bei pagrįstumą gali patvirtinti tik įrašai Kasos knygoje, tačiau ieškovės neišsaugojo šių dokumentų arba nenori jų pateikti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat taikant ir contra spoliatorem prezumpciją, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad atsakovė neįnešė grynųjų pinigų į kasą.

57.                      Be to, Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad nebuvo išsaugoti atskaitingų asmenų apskaitos registrai, kurių laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., iš kurių būtų galima nustatyti, ar lėšos pagal avansines apyskaitas buvo panaudotos ieškovių reikmėms, taigi ši aplinkybė negali būti panaudota prieš atsakovę.

Dėl iš UAB „LITMA“ pasisavintų lėšų

58.                      Ieškovės apeliaciniame skunde neginčija fakto, kad A. G. pagrįstai išsimokėjo 53 637,61 Eur dydžio darbo užmokestį, 11 295,18 Eur sumą už automobilio nuomą (iki 2013 m. gruodžio mėnesio), 1 969,41 Eur sumą iš savo banko sąskaitos pervedė į UAB „LITMA“ sąskaitą. Tačiau, ieškovės teigimu, atsakovė A. G. pasisavino mažiausiai 48 455,12 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nekonkretizuoja, kokiu būdu ir kokiu metu tai tiksliai atsakovei pervestos (išmokėtos) sumos, tačiau ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. G. į savo sąskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2017 m. gruodžio mėnesio pagrįstai susimokėjo 20 074,21 Eur už automobilio nuomą, laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. 8 atvejais apskaitos dokumentais kasos pajamų orderiais pagrindė grynųjų piniginių lėšų gavimą iš atskaitingo asmens A. G., iš viso 26 895,37 Eur, pagal avansines apyskaitas pagrindė piniginių lėšų panaudojimą (atsiskaitymą su tiekėjais, dienpinigių už komandiruotes išmokėjimą), iš viso 7 240,13 Eur sumai, 10 atvejų pagrindė grynųjų piniginių lėšų įnešimą į sąskaitą, iš viso 48 500 Eur.

59.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, kiek laiko automobilis buvo nuomojamas ir kokią sumą A. G. turėjo teisę gauti už automobilio nuomą. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad įrodė, jog automobilio nuomos sutartis buvo nutraukta 2013 m. gruodžio mėnesį. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovė neįrodė, jog pinigai už automobilio nuomą buvo pervesti nepagrįstai. Pirma, byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta ir mokėjimai už nuomą visą laikotarpį atitinka sutartyje nurodytą sumą. Antra, sutarties nutraukimo egzempliorius yra (turėtų būti) pas ieškovę, tačiau, jos teigimu, automobilio nuomos sutartis nebuvo rasta. Visgi, kaip jau buvo minėta, būtent ieškovei teko pareiga išsaugoti visus dokumentus, taigi ieškovė galėtų įrodyti automobilio nuomos nutraukimo faktą pateikdama tai įrodantį dokumentą. Jai šio dokumento nepateikus, taikytina contra spoliatorem prezumpcija. Trečia, specialisto išvadoje nurodyta, kad A. G. į asmeninę sąskaitą buvo išmokėti pinigai nurodant mokėjimo paskirtį „už nuomą“, kadangi nėra išsaugoti banko sąskaitų apskaitų registrai, negalima nustatyti išmokėtų lėšų, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „už nuomą“ teisingumo. Ieškovei šių dokumentų neišsaugojus, vėlgi yra pagrindas taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

60.                      Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė pati teikė deklaracijas VMI, taigi aplinkybė, kad ji deklaravo gaunamą nuomos mokestį, savaime negali patvirtinti fakto, jog automobilio nuomos sutartis iš tiesų nebuvo nutraukta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas vyksta dėl automobilio nuomos mokesčio už 4 metus, tai yra pakankamas laikas, per kurį galėjo (ir turėjo) paaiškėti galimai neteisėti atsakovės veiksmai – tai turėjo pastebėti bendrovės vadovai, matyti kiti darbuotojai. Byloje esantys duomenys patvirtinta, kad automobilio nuomos ataskaitą apie automobilio nuomą iš atsakovės, pavyzdžiui, 2014 metų birželio, gegužės, balandžio mėnesiais ruošė ne pati atsakovė, o buhalterė L. C. (5 t, b. l. 14–16). Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, labiau tikėtina, jog automobilio nuomos sutartis nutraukta 2013 m. gruodžio mėnesį nutraukta nebuvo, o deklaracijos, pateiktos VMI, šią išvadą pagrindžia papildomai.

61.                      Ieškovė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad būtent pati A. G. ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, kasos pajamų orderių išrašymą, į kasą įnešamų pinigų priėmimą. Tačiau ir UAB „Audito gairės“ akte pažymėta, kad ūkio subjekte kasininko pareigos laikinai arba nuolat pavedamos ūkio subjekto vadovo įsakymu. Jeigu įmonėje nėra kasininko pareigybės, atlikti kasos operacijas įmonės vadovo įsakymu pavedama kitam įmonės darbuotojui. Kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys. Byloje nėra duomenų apie kasininkų paskyrimą UAB „LITMA“, UAB „Zalfrachtas“ ir UAB „STC Terminalas“, nėra pateiktos kasų knygos, pagal kurias galima nustatyti kasininko asmenį (9 t, b. l. 77). Taigi būtent ieškovės buvo atsakingos už tvarkos, įnešant ir išimant grynuosius pinigus iš kasos, nustatymą. Tai, kad ieškovės neužtikrino vidaus kontrolės, negali būti panaudota prieš atsakovę teigiant, jog pinigai iš viso nebuvo įnešti į kasą.

62.                      Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra pagrindo abejoti, jog atsakovė įnešė būtent bendrovei priklausančius pinigus į sąskaitą, kadangi pati ieškovė negalėjo paaiškini ir pagrįsti, už kokias paslaugas ir kokiu kitu pagrindu ieškovė būtų galėjusi gauti šias lėšas, o UAB „Audito gairės“ akte pažymėta, jog atsakovė negalėjo disponuoti tokia (įnešama) pinigų suma. Byloje esantys duomenys, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. Ž. nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį UAB „LITMA“ nebeturėjo užsakymų, taigi labiau tikėtina, kad jog A. G. pagrindė 48 500 Eur piniginių lėšų – „atsiskaitytinių“ – grąžinimą ieškovei UAB „LITMA“.

63.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas apibrėžė ieškinio ir įrodinėjimo ribas nurodydamas, jog Specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad atsakovei iš UAB „LITMA“ sąskaitų buvo pervesta 129 608,04 Eur suma, taip pat grynaisiais pagal kasos išlaidų orderius išduota 38 878,19 Eur (Specialisto išvados 24 priedas), iš viso 168 486,23 Eur, kaip ir nurodo ieškovė apeliaciniame skunde. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinį atsakovei A. G. reiškia tik dėl sumų, pervestų iš UAB „LITMA“ sąskaitų, t. y. 129 608,04 Eur (prie ieškinio buvo pridėti tik bankų sąskaitų išrašai). Byloje įrodžius, kad atsakovė 158 316,73 Eur grąžino arba panaudojo ieškovės interesais, buvo pagrindas ieškinį atmesti. Taigi ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydama, kad teismas turėjo priteisti 10 169,50 Eur. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad šis ieškinio reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Dėl ieškovės UAB „LITMA“ reikalavimo solidariai iš atsakovės A. G. ir atsakovo V. G. priteisti 10 336,90 Eur žalos atlyginimą

64.                      Ieškovė UAB „LITMA“ ieškinyje nurodė, kad atsakovė A. G. laikotarpiu, kai buvo paskirta direktore, priėmė į darbą savo sutuoktinį atsakovą V. G., nors nei UAB „LITMA“ akcininkė, nei įgaliotinis U. V. niekada sutikimo įdarbinti atsakovės sutuoktinį nedavė ir apie atsakovo „darbą“ UAB „LITMA“ nežinojo. Formaliai sudarytos darbo sutarties pagrindu atsakovui V. G. iš ieškovės UAB „LITMA“ sąskaitos kas mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis ir sumokami mokesčiai į valstybės biudžetą, nors faktiškai atsakovas V. G. jokio darbo UAB „LITMA“ nedirbo ir darbe nesilankė. Todėl, ieškovės teigimu, bendrais atsakovų veiksmais ieškovei UAB „LITMA“ buvo padaryta žala, lygi atsakovui iš viso išmokėto darbo užmokesčio sumai, t. y. 10 336,90 Eur, už kurią solidariai atsakingi abu atsakovai. Ieškovės teigimu, tuo metu bendrovėje jau buvo atleidžiami darbuotojai dėl to, kad bendrovė neuždirbo pajamų, taigi toks sprendimas neatitiko verslo logikos ir buvo ekonomiškai žalingas bendrovei. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė nenustatęs neteisėtų veiksmų.

65.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju ieškovė žalą kildina iš atsakovės, kaip direktorės, pareigų atlikimo, todėl šiuo atveju yra aktualios bendrovės vadovo civilinę atsakomybę reguliuojančios teisės normos bei kasacinio teismo praktika.

66.                      Bendrovės (įmonės, juridinio asmens) vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 41 punktą).

67.                      Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 44 punktą). Nurodytų ieškinio pagrindų konstatavimas civilinės atsakomybės aspektu reiškia vieną iš būtinųjų sąlygų viseto – neteisėtus veiksmus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 27 punktą).

68.                      Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad darbo sutartis su V. G. buvo sudaryta 2014 m. gegužės 15 d., atsakovei einant direktorės pareigas. Tačiau, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo centrinės duomenų bazės duomenis, matyti, kad V. G. UAB „LITMA“ įdarbintas nuo 2014 m. liepos 1 d. ir dirbo iki 2017 m. liepos 6 d. Taigi darbo užmokestis buvo pradėtas mokėti jau atsakovei neesant direktore (žala pradėjo formuotis ir susiformavo atsakovei neinant direktorės pareigų). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovui V. G. darbo užmokestis buvo pervedamas į sąskaitą trejus metus, byloje nustatyta, kad mokėjimo nurodymus atlikti buvo galima tik juos patvirtinus dviem parašais, t. y. vienos iš buhalterių ir bendrovės vadovo. Ieškovės apeliaciniame skunde šią aplinkybę nurodo (apeliacinio skundo 30.4 papunktis, 157 punktas), tačiau jos neginčija. Priešingai, tos pačios aplinkybės nustatytos ir ikiteisminio tyrimo metu (8 t, b. l. 100). Be to, civilinėje byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad atsakovė nuolat teikdavo informaciją apie įmonės veiklą akcininkei (žr., pavyzdžiui, 8 t, b. l. 97), taip pat L. Ž. patvirtino, kad direktorius U. V. (pareigas ėjęs nuo 2014 m. birželio mėnesio), nurodė kiekvieną mėnesį teikti ataskaitas, kuriose taip pat buvo fiksuojamos ir sąnaudos (8 t, b. l. 98). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo sudarytos visos galimybės kontroliuoti buhalterės veiklą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tokiu būdu iš esmės buvo pritarta naujo darbuotojo priėmimui ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad atsakovė priėmė ekonomiškai nepagrįstą sprendimą įdarbinti darbuotoją, tačiau, kaip jau minėta, žala pradėjo formuotis vėliau, taigi priežastinis ryšys tarp galimai neteisėtų veiksmų ir žalos yra pernelyg nutolęs. Nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, nėra teisinio pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

69.                      Ieškovės apeliaciniame skunde nurodo, kad V. G. dirbo fiktyviai, realiai neturėjo jokių pareigų, tačiau tokia jų pozicija prieštarauja byloje esančiai medžiagai: L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad dirbo UAB „LITMA“ nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio, taigi buvo įdarbinta panašiu metu kaip ir V. G.. Ji paaiškino, kad V. G. darbo funkcijos buvo susijusios su transporto priemonių priežiūra, taip pat teko girdėti ir apie kitas jo atliekamas funkcijas (8 t, b. l. 98). Be to, L. Ž. taip pat nurodė, kad UAB „LITMA“ direktorius savo pareigas vykdė gyvendamas Ispanijos Karalystėje, o su darbuotojais bendravo internetu (8 t, b. l. 98), ieškinyje taip pat nurodyta, kad įmonės akcininkė į Lietuvos Respubliką grįžo tik 2018 metais, taigi kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, jog U. V. įdarbinti atsakovės sutuoktinį nedavė ir apie atsakovo darbą UAB „LITMA“ nežinojo.

70.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbo sutartis su V. G. nėra pripažinta negaliojančia, ieškovės nei savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepagrindžia, kokiu pagrindu turėtų kilti V. G. ir A. G. solidari atsakomybė. Priešingai, konstatavus, kad V. G. trejus metus realiai vykdė darbo funkcijas UAB „LITMA“, nėra pagrindo spręsti dėl V. G. solidarios atsakomybės atsiradimo ir žalos priteisimo.

71.                      Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsakovų civilinei atsakomybei kilti, todėl pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį atmetė pagrįstai.

Dėl ieškovės UAB „LITMA“ reikalavimo priteisti iš atsakovo V. G. 1 833,29 Eur sumą

72.                      Pirmosios instancijos teismas iš byloje atsakovų pateiktų finansinių apyskaitų su kvitais nustatė, kad V. G. UAB „LITMA“ poreikiams išleido, panaudojo iš viso 1 498,43 Eur sumą, o duomenų dėl likusios 334,86 Eur sumos panaudojimo arba grąžinimo nepateikė, taigi šią sumą priteisė iš atsakovo. Kadangi apeliacinis skundas yra teikiamas tik dėl nepriteistos 1 498,43 Eur sumos, teisėjų kolegija pasisako apeliacinio skundo ribose. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai įvardijo byloje esančias sąskaitas ir kvitus, kuriais atsakovas įrodinėjo 1 498,43 Eur sumos panaudojimą ieškovės reikmėms. Pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio 5 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra 93 Eur sumai (3 t, b. l. 115), iš jos matyti, kad buvo pirkta spyruoklė, neužšąlantis stiklų valiklis, apsaugos; iš 2016 m. gruodžio 2 d. sąskaitos faktūros matyti, kad buvo pirktas rato guolis, rankinio stabdžio trosas, pakabos svirtis (3 t, b. l. 114) ir t. t. Ieškovė, apeliaciniame skunde ginčydama teismo nepriteistą 1 498,43 Eur sumą, nenurodo jokių konkrečių argumentų, kodėl yra pagrindas abejoti, kad šios išlaidos nebuvo patirtos ieškovės reikmėms. Priešingai, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. G. buvo atsakingas už automobilių priežiūrą, ieškovė turėjo automobilių, kuriuos privalėjo prižiūrėti, todėl labiau tikėtina aplinkybė, jog atsakovas minėtas lėšas panaudojo būtent ieškovės interesais, taigi ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl iš UAB „Zalfrachtas“ pasisavintų lėšų

73.                      UAB „Zalfrachtas“ sutinka su teismo išvada, kad A. G. buvo pagrįstai sumokėtas 27 281,11 Eur dydžio darbo užmokestis, taip pat sutinka, jog galėjo būti sumokėtas 12 948,61 Eur dydžio užmokestis advokatei J. K. bei kad A. G. bankiniais mokėjimo nurodymais į ieškovės sąskaitą grąžino 6 552,02 Eur sumą. Tačiau ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka, kad A. G. įrodė ir likusios sumos, t. y. 112 649,53 Eur panaudojimą ieškovės interesais ar grąžinimą į kasą: ieškovė nesutinka, kad atsakovė turėjo teisę gauti 13 263,60 Eur sumą už automobilio nuomą, jog atsakovė įrodė iš viso 30 435,25 Eur (12 948,61 Eur + 17 486,64 Eur) mokėjimo nurodymą UAB „Zalfrachtas“ atstovei Rusijoje advokatei J. K., kad A. G. grąžino į UAB „Zalfrachtas“ kasą 30 000 Eur pagal kasos pajamų orderius bei 12 929,80 Eur sumą pagal avansines apyskaitas esą buvo panaudota ieškovės naudai (apeliaciniame skunde teikia argumentus dėl iš viso 73 680,04 Eur lėšų panaudojimo).

74.                      Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė ginčija faktą, kad buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, kadangi tokia sutartis į bylą apskritai nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pinigų, sumokėtų už automobilio nuomą, nurodė, kad atsakovė pateikti įrodymų apie sudarytą nuomos sutartį negali, kadangi jų neturi, o ieškovė tokių dokumentų nėra išsaugojusi. Tačiau apie tai, kad automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta, sprendė iš to, jog buvo teikiamos deklaracijos VMI. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir papildomai pažymi, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog, pavyzdžiui, UAB „Zalfrachtas“ yra surašytas sunaudotų degalų aktas per 2003 m. gruodžio mėnesį, fiksuojamas atsakovės sunaudotas degalų kiekis (4 t, b. l. 146, 5 t, b. l. 52). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtinta aplinkybę, kad, labiau tikėtina, jog tarp šalių galėjo būti sudaryta nuomos sutartis, atitinkamai, laikytina, kad buvo pagrindas išmokėti atsakovei lėšas už automobilio nuomą. Kaip jau ne kartą buvo minėta, nebuvo išsaugoti kiti buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti dėl nuomos mokesčio sumokėjimo pagrįstumo, o dėl šių dokumentų neišsaugojimo atsakinga ieškovė, taigi jai tenka visos su dokumentų neišsaugojimu susijusios neigiamos pasekmės.

75.                      Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė galėjo pateikti pirminius įrodymus dėl lėšų, sumokėtų J. K., tačiau rėmėsi tik Specialisto išvada. Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentai, kurių pagrindu buvo mokėta advokatei pinigų perlaidomis, turėjo būti saugomi būtent pas ieškovę, o ne pas atsakovę, todėl būtent ieškovė turėjo pareigą pateikti šių dokumentų originalus, kurių neišsaugojo. Nors ieškovė iš esmės teigia, kad advokatei turėjo būti sumokėta mažesnė suma, tačiau to jokiais leistinais būdais nepagrindžia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje esančių mokėjimo nurodymų, pagal kuriuos iš asmeninės atsakovės sąskaitos advokatei buvo pervesta papildoma 17 486,64 Eur suma, nėra pagrindo vertinti kitaip, kaip tik mokėjimus, atliktus ieškovės naudai ir interesais.

76.                      Nors apeliantė taip pat nesutinka, kad atsakovė grąžino ieškovei 30 000 Eur pagal kasos pajamų orderius ir pateisino 12 948,61 Eur dydžio išlaidas pagal avansines apyskaitas, tačiau tiek dėl grynųjų pinigų įnešimo į kasą, tiek dėl lėšų panaudojimo pagal avansines apyskaitas, jau išsamiai pasisakyta ankstesniuose šios nutarties punktuose. Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo 3 vienetų kasos apskaitos dokumentų – kasos pajamų orderių, kurių bendra suma 30 000 Eur, iš jų: 2016 m. rugsėjo 15 d. kasos pajamų orderio Nr. 2 – 13 000 Eur, 2016 m. spalio 12 d. kasos pajamų orderio Nr. 3 – 10 000 Eur, 2017 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 1 – 7 000 Eur. Taip pat nurodyta, kad UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo atskaitingų asmenų apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.; kasos apskaitos registrų, laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., todėl patikrinti, ar šie pinigai buvo įnešti į kasą, nėra galimybės. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Zalfrachtas“ neišsaugojo atskaitingų asmenų apskaitos registrų laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., tyrimo metu negalima nustatyti 12 948,61 Eur atskaitingo asmens išlaidų įmonės reikmėms. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. G. įrodė, jog grąžino UAB „Zalfrachtas“ 30 000 Eur grynųjų pinigų, įnešdama juos į UAB „Zalfrachtas“ kasą, taip pat nėra pagrindo teigti, kad 12 948,61 Eur pagal avansines apyskaitas nebuvo panaudota UAB „Zalfrachtas“ reikmėms ir interesais.

Dėl iš UAB „STC terminalo“ pasisavintų lėšų ir ieškinio senaties taikymo šio reikalavimo atžvilgiu

77.                      Ieškovė patikslintu ieškiniu iš atsakovės A. G. prašo priteisti 161 450,88 Eur sumą kaip be pagrindo įgytą turtą per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2017 m. Atsakovė nurodė, kad ieškovės pareikštam reikalavimui dėl piniginių lėšų išieškojimo už 2006–2007 m. turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, nurodė, jog DK 15 straipsnio 2 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Teismas pažymėjo, jog ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, todėl ieškovė, laikantis ieškinio senaties termino, įgyja teisę prašyti priteisti žalos, padarytos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d., atlyginimą. Ieškovės apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį tik dėl piniginių lėšų išieškojimo už 2006–2007 m.

78.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas. Teismas, spręsdamas reikalavimo taikyti ieškinio senatį pagrįstumą, turi patikrinti, (1) koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimui, (2) kada jis prasidėjo ir kada pasibaigė, (3) ar reikalavimas pareikštas po ieškinio senaties termino pasibaigimo, (4) ar nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, (5) taip pat ar nėra prievolė įvykdyta po ieškinio senaties termino pasibaigimo ir ar nėra įstatyme įtvirtinto ribojimo taikyti ieškinio senatį, įskaitant CK 1.133 straipsnyje nustatytą ribojimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-611/2021 23 punktą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį atsižvelgdama į ieškovės pateikto ieškinio ribas bei nurodytą tarp ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimą, tačiau teisinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai. Atsakovė siekė taikyti ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui visa įmanoma apimtimi, todėl, ginčo teisinius santykius kvalifikavus kitaip, nei nurodė ieškovė, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teismui atsirado pareiga spręsti, koks konkretus ieškinio senaties terminas turi būti taikomas pareikštam reikalavimui. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina reikalavimo ribų peržengimu.

79.                      Ieškovės apeliaciniame skunde netinkamai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą: teismas nustatė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą faktiškai sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, tačiau pažymėjo, jog, ieškovės teigimu, pažeidimai truko net 12 metų, o ieškovė apie šiuos pažeidimus galėjo sužinoti bet kada, patikrinusi savo sąskaitas, teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė nuolat teikė ataskaitas apie savo veiklą ir einamuosius mokėjimus, taigi teismas sprendė, jog ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo sužinoti žalos padarymo metu. Kadangi ieškovė ieškinį pareiškė 2018 m. sausio mėnesį, teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir sprendė dėl žalos atlyginimo priteisimo nuo 2015 m. sausio mėnesio. Taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas ieškinio senatį taikė retrospektyviai.

80.                      Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 m. pabaigos į atsakovės A. G. sąskaitą iš UAB „STC Terminalas“ banko sąskaitos mokėjimo nurodymais buvo išmokėta 20 515,30 Eur suma nurodant mokėjimo paskirtį „avansas“, „atlyginimas“, „atsiskaitytiniai“, „atsiskaitytiniai, atostoginiai“, „atsiskaitytiniai, atlyginimas“ (2015 metais išmokėta 9 738,14 Eur, 2016 metais – 9 660,76 Eur, 2017 m. išmokėta 1 116,40 Eur) (Specialisto išvados 36 priedas, UAB „TSC Terminalas“ sąskaitos išrašas, 4 t, b. l. 62–67). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš viso per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki atleidimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 30 d., A. G. buvo išmokėtas 7 515,58 Eur dydžio darbo užmokestis. Atsakovė A. G. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su Specialisto išvadoje apskaičiuota darbo užmokesčio suma sutinka, jos neginčijo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad likusius pinigus atsakovė grąžino ieškovei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šalims neginčijant aplinkybės, jog kasos knyga nebuvo išsaugota ir dėl to neįmanoma nustatyti pinigų grąžinimo fakto (ne)teisingumo, atsižvelgiant į tai, kad bylai reikšmingus įrodymus gali pateikti tik ieškovė, darytina labiau tikėtina išvada, jog atsakovė A. G. ieškovei UAB „STC Terminalas“ grąžino 18 700 Eur sumą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

81.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino civilinės atsakomybės sąlygas ir nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl pagrįstai sprendė, kad šioje dalyje ieškinys atmestinas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, todėl ji paliekama nepakeista.

82.                      Atmetus apeliacinį skundą visa apimtimi, ieškovėms bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

83.                      Atsakovė prašė priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, 8.11 papunkčiu, maksimali suma, priteistina už atsiliepimą į apeliacinį skundą, sudaro 1 972,62 Eur (1517,40 Eur (2021 m. I ketv. mėnesinis darbo užmokestis (bruto)  1,3). Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl ši suma priteistina iš ieškovių lygiomis dalimis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LITMA“ (juridinio asmens kodas 140053620), uždarosios akcinės bendrovės „STC Terminalas“ (juridinio asmens kodas 163242530), uždarosios akcinės bendrovės „Zalfrachtas“ (juridinio asmens kodas 163711892) lygiomis dalimis po 657,54 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                Asta Radzevičienė

                                                                                        Agnė Tikniūtė

                                                                                        Vigintas Višinskis