Civilinė byla Nr. e3K-7-315-915/2018
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00830-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei T. V. dėl mokestinės nepriemokos priteisimo iš palikimą priėmusios įpėdinės, tretieji asmenys – O. A., N. G. K., G. T., bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės ribas už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo, t. y. ar įpėdinio atsakomybė ribojama paveldėtu turtu, ar paveldėto turto verte.
2. Ieškovė prašė iš J. A. V. palikimą priėmusios įpėdinės T. V. priteisti 78 584,51 Eur susidariusią mokestinę nepriemoką.
3. Ieškovė nurodė, kad J. A. V. įpėdiniai pagal įstatymą – sūnūs A. V. ir Š. V. – savo paveldėjimo teises dovanojo motinai, palikėjo sutuoktinei T. V.. Ieškovė pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-20148-584/2015 ieškovei atnaujino praleistą trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimus J. A. V. palikimą priėmusiems įpėdiniams. Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė raštu informavo atsakovę dėl susidariusios skolos valstybės biudžetui ir nurodė iki 2016 m. gegužės 27 d. sumokėti minėtą mokestinę nepriemoką, tačiau atsakovė jos nesumokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 12 863,95 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 12 863,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 19 d., mirus J. A. V., antstolė G. A. 2014 m. kovo 4 d. sudarė paveldimo turto apyrašą, pagal kurį paveldėtino turto vertė sudarė 12 863,95 Eur (44 416,64 Lt). Palikimą priėmė atsakovė, kuriai 2014 m. balandžio 23 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės į likusį palikimą pagal sudarytą apyrašą liudijimas.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė įvykdė reikalavimą pareikšti pretenziją paveldėtojai dėl paveldėto turto per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą, todėl konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti J. A. V. nepriemoką (susidariusią skolą iki palikimo atsiradimo), o atsakovė turi atsakyti paveldėtu pagal apyrašą turtu. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti skolos suma viršija paveldėto pagal apyrašą turto vertę, todėl teismas ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisė 12 863,95 Eur sumą.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 78 584,51 Eur, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 78 584,51 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; nustatė, kad atsakovė pagal J. A. V. prievoles ieškovei atsako tik paveldėtu turtu.
8. Kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pažymėjo, jog ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-66/2012 ir Nr. 3K-3-108/2011 CK 5.53 straipsnio 1 dalis nebuvo išsamiai ir detaliai analizuota. Kasacinis teismas išaiškino, kad iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 jis nebuvo suformavęs CK 5.53 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. ar tokių įpėdinių atsakomybė ribojama paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte, aiškinimo ir taikymo praktikos.
9. Kolegija nurodė, kad nors atsakovė teisi teigdama, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 nagrinėtas aplinkybes, skirtingai nuo šios situacijos, jau buvo prasidėjęs skolų išieškojimo iš įpėdinio turto procesas, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo išaiškinimais minėtoje byloje. Byloje buvo analizuojamas klausimas dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslų, įstatymo leidėjo siekių – ar įpėdinis, kuris palikimą priėmė pagal apyrašą, atsako tik paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte ir ar kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinių turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.
10. Kolegija, lingvistiškai aiškindama CK 5.53 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad šioje normoje įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema; ši teisės norma aiškintina taip, kad įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktą, vadovavosi vien tik pažodiniu (formaliu) teisės normos aiškinimu, tačiau neatribojo, kuri ginčo turto sąvoka – bendrinė ar specialioji – vartojama, ir, nesant pakankamo pagrindo, suteikė specialią teisinę prasmę – generalia verba sunt generaliter intelligenda. Teismas, lingvistiškai lygindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „tik paveldėtu turtu“ gramatinę konstrukciją su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“ gramatine konstrukcija, sprendė, kad lingvistiniu požiūriu CK 5.53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo istorinio ir lyginamojo teisės aiškinimo metodus. Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisę, turi remtis ir vadovautis tikrąja įstatymo reikšme, neteikdamas viršenybės pažodiniam įstatymo tekstui.
11.2. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į šalyse kaimynėse galiojantį reguliavimą, palyginti, kaip šis klausimas aiškinamas šalių kaimynių teisėje. Šiuo atveju aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-53/98, kurioje kasacinis teismas nurodė, jog, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, derėtų atsižvelgti ir į analizuojamo žodžio sampratą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teisėje. Šalyse kaimynėse, t. y. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, galioja pro viribus hereditatis režimas, kurio tiek teisinė, tiek istorinė prigimtis yra artima Lietuvai ir kurio gramatinėje teksto konstrukcijoje vartojama turto vertės sąvoka.
11.3. Lietuvos civilinė teisė paveldėjo romėnų teisės tradicijas. Remiantis istoriniu teisės aiškinimo metodu spręstina, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pro viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema turi būti aiškinama taip, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal turto apyrašą (lot. beneficium inventarn), atsako paveldėto turto verte. Tokiu atveju kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.
11.4. Sistemiškai vertinant CK 5.53 straipsnį kartu su kitomis susijusiomis teisės normomis, pažymėtina, kad CK nėra sureguliuota įpėdinio pareiga atsiskaityti su kreditoriais, kai palikimo priėmimo apyrašas yra sudarytas, t. y. nėra nustatyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai, kreditorių informavimo tvarka, pasekmės, jeigu kreditoriai neatsiliepia ar nesprendžia likusio turto klausimų, arba jei su kreditoriais dar nėra atsiskaityta, kartu neišsprendžia įpėdinių teisių disponuoti turtu, iki bus atsiskaityta su kreditoriais, klausimo, pan.; nėra nustatyta nei jokių specialiųjų pagrindų, kuriais galėtų remtis kreditoriai, jei paveldėtas turtas būtų parduotas arba įvyktų kitoks jo pasikeitimas (turto mainai, realizavimas, praradimas ir kt.), kuriais vadovaudamasis įpėdinis galėtų išvengti turtinių įsipareigojimų. Be to, įstatymų leidėjas neskyrė dėmesio procedūriniams aspektams bei normoms, turinčioms saugoti kreditorių interesus. CK, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nėra įtvirtinta specialiųjų taisyklių, reglamentuojančių išieškojimą iš paveldėto turto. Visi šie aspektai taikomi palikimui kaip turtiniam vienetui likviduoti, kai pirmiausiai atsiskaitoma su kreditoriais, – tai būdinga cum viribus hereditatis teisės sistemai. Tai, kad šie klausimai nėra sureglamentuoti CK, rodo, kad diskrecija nuspręsti dėl paveldėto turto likimo priklauso įpėdiniui.
11.5. CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad apyraše turi būti visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti. Toks teisės normos išdėstymas yra būdingas pro viribus hereditatis sistemai ir leidžia teigti, kad CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta įpėdinio atsakomybė sietina su paveldėto turto tikrąja verte (įpėdinio atsakomybė turėtų būti ribojama pro viribus hereditatis, kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės). Tam, kad būtų išvengta sistemos neapibrėžtumo, būtų pasiektas teisinis suderinamumas su kitomis teisės sistemomis, ypač su bendrosios teisės šalimis, CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas privalo būti aiškinamas taip, jog įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas turi būti ribojama tik paveldėto turto verte (pro viribus hereditatis sistema). Tai lemtų vertinimą, kad kreditoriai gali patenkinti reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.
12. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą, argumentuotą sprendimą, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Teismas pagrįstai nurodė, kad, sprendžiant kilusį ginčą, reikėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pateiktais išaiškinimais. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas nesudaro pagrindo CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinti taip, kad pagal ją atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte.
13. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybę už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo
14. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.
15. Kasacinis teismas, remdamasis lingvistiniu (lygindamas 1964 m. CK ir šiuo metu galiojančio CK formuluotes), įstatymų leidėjo ketinimų (analizuodamas CK projekto aiškinamąjį raštą) ir sisteminiu (aiškindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalį kartu su 5.62 straipsnio 3 dalimi ir 5.55 straipsnio 1 dalimi) teisės aiškinimo metodais, padarė išvadą, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).
16. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas turėtų būti ribojama tikrąja paveldėto turto verte, o kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio turto. Pagrindžiant kasacinį skundą, yra teikiami istorinio teisės aiškinimo, lyginamosios teisėtyros ir sisteminio teisės aiškinimo argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su kasacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pateiktu teisės aiškinimu ir nurodoma, kad Lietuvoje turėtų būti taikomas pro viribus hereditatis paveldėjimo teisės modelis, pagal kurį kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau neviršydami paveldėto turto vertės.
17. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.
18. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai.
19. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra tapatūs tiems, kuriuos kasacinis teismas jau analizavo, įvertino ir argumentuotai į juos atsakė minėtoje kasacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014. Antai, valstybės kaip įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas ypatumai, lyginant su kitais įpėdiniais, yra aptarti nurodant, kad gramatinė konstrukcija „atsako tik paveldėtu turtu“, lyginant su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama konstrukcija „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“, suponuoja galimybę teigti, jog CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo valia, naudojantis savo diskrecija, nustatytas kitoks įpėdinių atsakomybės ribojimo būdas, negu tai nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Kasaciniame skunde pateikiami kitų valstybių teisinio reguliavimo pavyzdžiai, tačiau nėra išsamiai pagrindžiama, kodėl būtent šie pavyzdžiai turėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl Lietuvoje galiojančio teisinio reguliavimo aiškinimo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 vadovavosi tik pažodiniu įstatymo aiškinimu, minėtoje nutartyje kasacinis teismas plačiai taikė ir kitus teisės aiškinimo metodus ir jais remdamasis pasiekė tą patį teisės aiškinimo rezultatą.
20. Išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės argumentais, kad įstatymų leidėjas CK 5.53 straipsnio 1 dalyje, įtvirtindamas įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu, nenustatė specialių taisyklių, skirtų kreditorių interesams saugoti (nėra sureguliuota įpėdinio pareiga atsiskaityti su kreditoriais, nėra nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, atsiskaitymo su kreditoriais terminai ir pan.), taip pat nėra taisyklių, kurios būtų taikomos, jei paveldėtas turtas būtų realizuotas ar prarastas. Nors tokių taisyklių buvimas sukurtų didesnį teisinį aiškumą teisinių santykių dalyviams, vis dėlto teisinio reguliavimo išsamumas, detalumas priklauso nuo įstatymų leidėjo apsisprendimo. Kai teisinio reguliavimo spragos gali būti užpildytos aiškinant teisę, teismas tai daro pasitelkdamas įstatymo arba teisės analogiją (CPK 3 straipsnio 6 dalis), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi minėtiems nesureguliuotiems klausimams iškilus teisme, teismas juos spręstų aiškindamas teisę.
21. Apibendrindama minėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia objektyvaus, neišvengiamo būtinumo keisti 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pradėtą formuoti teismų praktiką, pagal kurią įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu.
22. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika formuojama byla po bylos, ji plėtojama ir tobulinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2012), atsižvelgiant į kiekvienoje byloje kylančius naujus faktinio pobūdžio aspektus ir atsakant į naujus iškeltus teisinius argumentus. Todėl ir šioje nutartyje, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys šiai bylai aktualiais teisės aiškinimo klausimais, aptardama naujus, 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 nenagrinėtus aspektus.
23. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 įpėdiniai prašė pripažinti neteisėtais antstolės, vykdančios išieškojimą palikėjo kreditorių naudai, veiksmus, areštuojant įpėdinių asmenines lėšas. Taigi minėtoje byloje įpėdiniai siekė išvengti išieškojimo iš asmeninių lėšų ir siekė, kad išieškojimas būtų nukreiptas tik į paveldėtą turtą. Būtent šiame kontekste kasacinis teismas išaiškino, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Taigi pagal minėtą kasacinio teismo išaiškinimą palikimą pagal apyrašą priėmęs įpėdinis yra apsaugotas, kad išieškojimas pagal palikėjo kreditorių reikalavimus nebus nukreiptas į asmeninį jo turtą. Tačiau minėtoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar įpėdinis, siekdamas išsaugoti paveldėtą turtą, savo valia negali atsiskaityti su palikėjo kreditoriumi lėšomis, kurios nebūtinai gautos realizavus paveldėtą turtą. Toks teisės klausimas kyla nagrinėjamoje byloje, kurioje, skirtingai nei 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014, įpėdinė siekia atsiskaityti su palikėjo kreditore ne paveldėtu, o asmeniniu turtu.
24. Plėtodama minėtą praktiką išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kai palikimą priėmusiems įpėdiniams yra pareikšti kreditorių piniginiai reikalavimai, tokie reikalavimai paprastai yra tenkinami pinigine forma. CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ aiškintina ne tokiu būdu, kad kreditoriui natūra yra perduodamas paveldėtas turtas ar jo dalis, o taip, kad tik į šį turtą gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus (CPK VI dalis) ir iš jo priverstinio realizavimo vykdymo procese gautomis lėšomis tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau paveldėjimą reglamentuojančiose CK nuostatose nėra įtvirtinta draudimo su palikėjo kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis nei tomis, kurios būtų gautos vykdymo procese priverstinai realizavus paveldėtą turtą. Todėl tais atvejais, kai tarp šalių nėra ginčo dėl paveldėto turto vertės, išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus iš paveldėto turto neprivalo būti pradėtas ir įpėdinis turi teisę su kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis.
25. Atsižvelgdama į tai, kad paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose neįtvirtinta pareiga realizuoti paveldėtą turtą, taip pat nėra nustatyta specialių atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais bei paveldėto turto realizavimo taisyklių, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama, su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja tikrosios paveldėto turto vertės nustatymas.
Dėl paveldėto turto vertės nustatymo
26. Paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose nėra apibrėžta tikrosios turto vertės nustatymo procedūra, kriterijai ir momentas. Nors turto apyraše ir turi būti nurodytas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti (CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau vien vertės nurodymas turto apyraše ir (arba) paveldėjimo teisės liudijime savaime nereiškia, kad ši vertė objektyviai atspindi kainą, už kurią paveldėtas turtas gali būti realizuotas. Pirma, turto vertės nurodymas turto apyraše nėra atliekamas turint tikslą apriboti įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas vien ta verte, kuri nurodyta paveldimo turto apyraše. Jei paveldėtas turtas galėtų būti realizuotas už didesnę kainą, kuri yra būtina siekiant tenkinti palikėjo kreditorių reikalavimus, vien apyraše nurodytos mažesnės sumos sumokėjimas kreditoriams pažeistų pastarųjų teisę gauti kuo didesnį reikalavimo patenkinimą iš paveldėto turto ir neatitiktų jau minėtos CK 5.53 straipsnio 1 dalies, pagal kurią įpėdinis už palikėjo skolas atsako paveldėtu turtu. Antra, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turto apyraše nurodomos informacijos surinkimo ir pateikimo našta tenka įpėdiniui, antstolis tik surašo į apyrašą įpėdinio pateiktą informaciją ir neturi pareigos tikrinti nurodomos paveldimo turto vertės teisingumo. Taigi nurodant paveldimo turto apyraše turto vertę nėra užklausiama visų suinteresuotų asmenų nuomonės; į apyrašą įrašant daiktų, sudarančių palikimą, vertę, nedalyvauja kreditoriai, šioje procedūroje nėra sprendžiami galimi ginčai dėl paveldimo turto vertės. Pažymėtina, kad, nustatant paveldėto turto vertę, yra aktuali paveldėto turto būsena, buvusi palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), todėl šalys gali įrodinėti, kad po palikimo atsiradimo turtas buvo pablogintas arba pagerintas.
27. Kai tarp šalių (palikėjo kreditorių ir įpėdinio) nekyla ginčo dėl paveldėto turto vertės, įpėdinis gali išvengti išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą, sumokėdamas kreditoriams šalių susitarimu nustatytą paveldimo turto tikrąją vertę atitinkančią sumą.
28. Kai šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Tai atitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalies reglamentavimą ir ankstesnius kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 23 punktą), iš kurių išplaukia, kad pagal bendrąją taisyklę įpėdinis atsako už palikėjo skolas paveldėtu turtu, t. y. lėšomis, kurios bus gautos realizavus paveldėtą turtą.
29. Remiantis CPK 681 straipsnio 1 dalimi, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 straipsnio 2 dalis). CPK 682 straipsnyje reglamentuota ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo tvarka vykdymo procese. Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Kilus ginčui dėl antstolio atlikto įkainojimo, jį gali išspręsti teismas CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka išnagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų.
30. Taigi priverstinio vykdymo procesas yra išsamiai teisiškai reglamentuota procedūra, kurioje objektyviai, išklausant visas vykdymo proceso šalis, prireikus pasitelkiant ekspertus, yra nustatoma realizuojamo turto vertė.
31. Remiantis CPK 704 straipsnio 2 dalimi, jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms visiškai padengti, turto pardavimas iš varžytynių nevykdomas. Ši norma sudaro teisinį pagrindą įpėdiniui išvengti paveldėto turto realizavimo ir išsaugoti paveldėtą turtą, sumokant CPK 704 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą. Tokios pinigų sumos sumokėjimas apsaugotų galimą įpėdinio interesą išlaikyti paveldėtą turtą, taip pat užtikrintų kreditoriaus interesą gauti reikalavimo patenkinimą iš paveldėto turto tikrąją vertę atitinkančios sumos, kuri būtų objektyviai nustatyta laikantis teisės aktuose (CPK 681–682 straipsniai) nustatytų procedūrų.
32. Nagrinėjamoje byloje šalių susitarimas dėl paveldėto turto vertės nėra pasiektas. Atsakovė siekia apriboti savo atsakomybę apyraše nurodyta paveldėto turto vertę atitinkančia suma (12 863,95 Eur), tuo tarpu ieškovė su tuo nesutinka ir teigia, kad realizavus turtą galėtų būti gauta didesnė suma. Apeliacinės instancijos teismas iš atsakovės priteisė visą įpėdinės kreditorės reikalavimo sumą (78 584,51 Eur), tačiau nustatė, kad atsakovė pagal šią prievolę kreditorei atsako tik paveldėtu turtu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė paveldėjimą reglamentuojančias CK nuostatas ne sumažindamas kreditorės reikalavimą iki apyraše nurodytos paveldimo turto vertės, o apribodamas įpėdinės atsakomybę paveldėtu turtu. Toks aiškinimas atitinka sisteminį CK aiškinimą ir užtikrina kreditorių interesus, nes paveldėto turto realizavimo už didesnę kainą atveju sudaro sąlygas kreditoriui gauti didesnę reikalavimo patenkinimo dalį, kartu apsaugant įpėdinio interesus, kad už palikėjo prievoles jam netektų atsakyti asmeniniu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
33. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
35. Atsakovei buvo teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-487-3285). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. pažymoje „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. NTP-7-2404 nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 156 Eur. Konstatavus, kad atsakovės kasacinis skundas atmestinas, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei iš kitos šalies nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 961 straipsnio 2 dalis).
36. Ieškovė dėl kasaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų duomenų nepateikė.
37. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 24,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-487-3285 buvo 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš jos nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Rimvydas Norkus
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė