Baudžiamoji byla Nr. 2K-489-303/2015

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00670-2009-8

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                        1.1.2.1;

                                                                        2.1.3.2;

                                                                        2.1.6.1;

                                                                        2.2.4.3;

                                                                        1.2.18.10;

                                                                        1.2.29.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes, galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. S. (R. S.) ir A. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartimi, be kita ko, nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. Ž. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. J., nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d., nenustatytoje vietoje, naudodamasis kompiuterine įranga, atspausdindamas pagamino žinomai netikrą dokumentą – 2009 m. rugpjūčio 6 d. UAB „A“ vienintelio akcininko sprendimą, į kurį įrašė žinomai netikrus duomenis, kad A. J., būdamas UAB „A“ vienintelis akcininkas, nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. atleido iš šios bendrovės direktoriaus pareigų R. S. ir į direktoriaus pareigas paskyrė A. J., ir šį netikrą dokumentą už 50 Lt atlygį pateikė pasirašyti A. J. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patalpose, esančiose Vilniuje, Švitrigailos g. 7 / A. Vivulskio g. 16. Taip jis, padedant A. J., pagamino žinomai netikrą dokumentą.

Be to, V. Ž. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. J., žinodamas, kad pastarasis iš jo atstovaujamos UAB „R“ neįsigyja ir neįsigys UAB „A“ akcijų, jo nurodymu 2009 m. rugpjūčio 6 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patalpose, esančiose Vilniuje, Švitrigailos g. 7 / A. Vivulskio g. 16, A. J. už 50 Lt atlygį į 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymą registruoti juridinių asmenų registre UAB „A“, šios UAB akcininko ir vadovo vardu įrašė bei savo parašu patvirtino žinomai netikrus duomenis apie UAB „A“ akcininkų pasikeitimą, įrašydamas A. J. anketinius duomenis, taip suklastojo tikrą dokumentą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jo nurodymu tą pačią dieną VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patalpose, A. J. žinomai suklastotą dokumentą ir žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymą registruoti UAB „A“ juridinių asmenų registre ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. UAB „A“ vienintelio akcininko sprendimą, pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams. Taip V. Ž. organizavo tikro dokumento suklastojimą, žinomai suklastoto dokumento panaudojimą ir žinomai netikro dokumento panaudojimą.

Be to, V. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, eidamas UAB „R“ direktoriaus pareigas, 2009 m. liepos 24 d. sudaręs UAB „A“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jo vadovaujama bendrovė „R“ įgijo 100 proc. bendrovės „A“ akcijų, pažeisdamas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 ,,Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, numatydamas, kad, paslėpus UAB „A“ dokumentus ir apskaitos registrus, bus trukdoma nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžius ar struktūrą, ir to siekdamas, nusikalstamu būdu, t. y. 2009 m. rugpjūčio 6 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patalpose, esančiose Vilniuje, Švitrigailos g. 7 / A. Vivulskio g. 16, kartu su A. J. pagamintų ir A. J. už atlygį panaudotų žinomai netikrų dokumentų pagrindu Juridinių asmenų registre įregistravęs žinomai netikrus duomenis apie UAB „A“ direktoriaus pasikeitimą, tuo sudaręs tariamai teisėtą UAB „A“ akcijų, taip pat įsipareigojimų perleidimo A. J. įvaizdį, pagal 2009 m. rugsėjo 18 d. priėmimo–perdavimo aktą priėmė iš nurodytos bendrovės iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. direktoriaus pareigas ėjusio R. S. UAB „A“ dokumentus ir nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje paslėpė šiuos UAB „A“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A“ 2009 metų ir kartu laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriaus manymu, net jei ir būtų įrodyta jo nusikalstama veika ir visos baudžiamosios atsakomybės sąlygos dėl UAB „A“ dokumentų praradimo, tai ši veika turėtų būti kvalifikuota ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip tyčinė veika, o pagal BK 223 straipsnį – kaip neatsargi veika. Kasatorius nurodo, kad jis nuteistas už tai, jog paslėpė UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad jis atliko kokius nors konkrečius aktyvius veiksmus slėpdamas dokumentus, nenustatytas nei konkretus jų paslėpimo laikas, nei vieta, nei konkreti paslėpimo priežastis. Taigi, kasatoriaus nuomone, bylos įrodymai nepatvirtina, kad jis paslėpė šiuos dokumentus. Todėl jeigu ir būtų nustatyta, kad jis prarado buhalterinės apskaitos dokumentus ir kad būtent jis yra atsakingas už jų išsaugojimą, tai visiškai akivaizdu, kad tai jis galėjo padaryti tik dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nerūpestingumo.

Be to, kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus manymu, byla jam turėjo būti nutraukta suėjus senaties terminui, nes pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies l b punkto nuostatas (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, jeigu praėjo penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus nusikaltimas. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, o BK 223 straipsnyje numatyta veika yra neatsargus nusikaltimas. Nusikalstama veika baigta 2009 m. rugpjūčio 6 d., senaties eiga nenutrūko, nes iki nuosprendžio priėmimo jis nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos (BK 95 straipsnio 8 dalis; 2014 m. gegužės 15 d. įstatymo redakcija), o 2013 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu padaręs neatsargią veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad BK 95 straipsnio 5 dalies (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo redakcija) normos, nustatančios bylos nagrinėjimo teisme eigos sustabdymo pagrindus ir tokią galimybę, šioje byloje negali būti taikomos, nes asmens teisinę padėtį sunkinantis įstatymas neturi grįžtamosios galios. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad senatis pradedama skaičiuoti nuo 2011 m. vasario 7 d., kai buvo paskelbta jo paieška. Kasatoriaus teigimu, tokia teismo išvada prieštarauja BK 95 straipsnio 3 dalies prasmei, nes jeigu asmuo pasislepia, tai senaties terminas ne nutrūksta, o tik sustoja, todėl jam (kasatoriui) 2011 m. kovo 15 d. atvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūną terminas turėjo būti skaičiuojamas toliau, tik pratęsiant 35 dienoms, t. y. turėjo būti skaičiuojamas ne nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d., o nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. (senaties eiga galimai buvo sustojusi nuo 2011 m. vasario 7 d. iki kovo 15 d.). Taigi, kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasatorius taip pat nurodo, kad byla išnagrinėta pagal BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, teismai apsiribojo tik prokuroro pateikta medžiaga, nesiėmė priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, savo sprendimus grindė prielaidomis, formalaus pobūdžio teiginiais, taip pat abejonėmis, kurių nevertino jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl skundo argumentų, nepašalino prieštaravimų, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir, neatlikęs jokios įrodymų analizės, tiesiog perrašė skundžiamą nuosprendį. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pasak kasatoriaus, byloje nesurinkta jokių patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę, apskritai nesurinkta duomenų, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika, o įrodinėjimo našta buvo perkelta jam.

Anot nuteistojo, teismų išvados dėl jo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių teismai net nevertino (apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo). Kasatorius nurodo, kad 2009 m. rugsėjo 25 d. UAB „A“ buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, liudytojų J. F. ir E. K. parodymai patvirtina, jog visus buhalterinius dokumentus ir apskaitos registrus jis perdavė naujam įmonės vadovui A. J.; 2009 m. liepos 21 d. UAB „A“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad jis jokių UAB „A“ akcijų neįsigijo, todėl nebuvo nei šios įmonės vadovas, nei akcininkas. Vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiga saugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus tenka įmonės vadovui (direktoriui). Bylos įrodymai patvirtina, kad jis niekada nebuvo UAB „A“ vadovu (direktoriumi), tai, beje, nenurodyta ir teismų sprendimuose. O jeigu jis ir būtų įmonės akcininku, kaip teigiama nuosprendyje ir nutartyje, jokia atsakomybė už įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą jam nekiltų. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymo nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas; nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „A“ vadovas A. J. neorganizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neišsaugojo apskaitos dokumentų. Teisme specialistė T. Kviatkovskaja paaiškino, kad už įmonės ūkinę veiklą, už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako įmonės vadovas, o ne akcininkas; kad ABĮ nurodyta, jog įmonės vadovas privalo perduoti visus buhalterijos dokumentus; V. Ž. nei organizavo apskaitą, nei ją tvarkė. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad visus UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus jis perdavė A. J., nors ir neturėjo pareigos jų saugoti (bylos įrodymai nepagrindžia teismų išvadų, kad jis turėjo pareigą saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir kad jis juos kažkur paslėpė). Teismas nepagrįstas išvadas padarė dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne kaip visumą, nesivadovavo logikos dėsniais, o savo sprendimus grindė tik prielaidomis, taip pat nepatikimais ir prieštaringais įrodymais.

Kasatorius nurodo, kad jo kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrįsta A. J. parodymais bei neteisinga tam tikrų faktų interpretacija, teismų išvados aiškiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurių teismai net nevertino (apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes nepateikė motyvuotų išvadų dėl skundo argumentų). Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra nė vieno įrodymo (jų nenurodė ir teismai savo sprendimuose), patvirtinančio teismų išvadas, kad būtent jis kompiuterine įranga atspausdino 2009 m. rugpjūčio 6 d. UAB „A“ vienintelio akcininko sprendimą ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymą įregistruoti juridinių asmenų registre duomenis apie UAB „A“ akcininkų pasikeitimą; kad būtent jis sumokėjo A. J. 50 Lt atlygį už jo parašus dokumentuose; kad būtent jis davė nurodymą A. J. įrašyti ir savo parašu patvirtinti žinomai netikrus duomenis apie UAB „A“ akcininkų pasikeitimą ir t. t. Teismų išvados pagrįstos tik prielaidomis. Kasatorius nurodo, kad jo teiginiai, jog būtent A. J. kartu su Vadimu atsivežė šiuos dokumentus jau visiškai užpildytus ir atspausdintus ir patys juos tvarkė bei pateikinėjo VĮ Registrų centre, kad jokių pinigų A. J. jis nemokėjo, liko nepaneigti. Be to, šias aplinkybes paneigė ir pats A. J., kuris, be kita ko, nurodė, kad jo (kasatoriaus) nepažįsta. Kasatoriaus manymu, tai, kad jie su A. J. tą pačią dieną, beveik tuo pačiu metu (jis, kasatorius, 12.28 val., o A. J. 13.14 val.) buvo VĮ Registrų centro patalpose, ne tik kad neįrodo, jog jis liepė A. J. klastoti dokumentus ir pateikti juos VĮ Registrų centrui, bet priešingai – patvirtina jo teiginių teisingumą, kad jis neliepė A. J. to daryti. Priešingu atveju jie su A. J. VĮ Registrų centre būtų buvę tuo pačiu, o ne skirtingu metu. Kasatorius nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo parodymus, jog su A. J. visada kartu buvo Vadimas, kuris ir galėjo jį vežti į VĮ Registrų centrą, dėl to nesutapo jų buvimo šioje įstaigoje laikas. Taip pat kasatorius nurodo, kad dėl to, jog jis nevadovavo ir nenurodinėjo A. J., negalėjo juo ir su juo buvusiu Vadimu pasitikėti, pats pakeitė įmonės registracijos adresą, nes negalėjo būti garantuotas, kad A. J. jį pakeis, kai save įregistruos naujuoju įmonės vadovu.

Be to, teismai neįvertino byloje esančių duomenų, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo patalpų tokiu adresu, kaip nurodyta teismo nuosprendyje – Švitrigailos g. 7 / A. Vivulskio g. 16 – nėra nuo 2007 m. spalio mėn. Taigi byloje nenustatyta net galimo nusikaltimo padarymo vieta, kuri yra esminis reikalavimas kaltinamajam aktui (BPK 219 straipsnis), o A. J. nurodyta aplinkybė, kad iš VĮ Registrų centro jis su nepažįstamu asmeniu nuėjo į valgyklą, negali būti laikoma teisinga, nes kaltinime nurodytoje nusikaltimo padarymo vietoje nėra ir nebuvo valgyklos. Kadangi, kasatoriaus teigimu, ši nusikalstama veika nebuvo ir negalėjo būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta kaltinime, atitinkamai ji negalėjo būti įvykdyta ir tomis aplinkybėmis, kurios jame nurodytos. Visa tai, kasatoriaus manymu, kaltinimą daro nepagrįstą ir pažeidžia jo teisę į gynybą bei teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

Pasak nuteistojo, byloje nėra nė vieno įrodymo (jų nenurodė ir teismai savo sprendimuose), patvirtinančio teismų išvadą, kad jis žinojo arba bent jau galėjo žinoti, jog A. J. neįsigyja ir neįsigys UAB „A“ akcijų. Tai, kad A. J. dėl akcijų įsigijimo buvo atvažiavęs kartu su Vadimu, kuris padėjo jam įsigyti akcijas, nepaneigia aplinkybės, jog būtent A. J. įsigijo akcijas, nes jis pats pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, o Vadimas jam tik padėjo jį konsultuodamas. Šiame kontekste kasatorius pažymi, kad A. J. išvaizda, kaip ir elgesys, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, turi esminės reikšmės kaltinimui pagrįsti arba paneigti. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis žinojo ir suprato, jog A. J. yra benamis ir gyvena Alytaus nakvynės namuose, todėl akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo fiktyvus, nepagrįsta ir prieštarauja logikai. Jeigu A. J. tuo metu būtų atrodęs kaip benamis ir alkoholikas, VĮ Registrų centro darbuotojas būtų tai pastebėjęs ir nebūtų priėmęs iš jo dokumentų ir perregistravęs duomenis pagal tokio asocialaus asmens pateiktus dokumentus. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti jo teiginiais, kad tuo metu, t. y. prieš penkerius metus, A. J. atrodė visai normalus, išoriškai nebuvo panašus nei į benamį, nei į alkoholiką, dėl jo veiksnumo ir ketinimų tapti UAB „A“ akcininku ir direktoriumi nekilo jokių abejonių ne tik jam (kasatoriui), bet ir VĮ Registrų centro darbuotojui.

Be to, kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų dar ir dėl to, kad kaltinime nenurodytas dar vienas grupės narys – Vadimas, kuris dalyvavo visuose įvykiuose, nenurodytas jo vaidmuo ir atlikti veiksmai, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, apskritai nenurodyta jokia nusikaltimo padarymo vieta, laikas, aplinkybės, nenurodyta kada, kur ir kaip jis paslėpė UAB „A“ buhalterinius dokumentus. Taip pažeista jo teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisė į teisingą teismą. Teismai, išnagrinėję bylą ir priėmę apkaltinamąjį nuosprendį pagal tokį kaltinamąjį aktą, pažeidė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius taip pat pažymi, kad dėl kaltinamajame akte nenurodyto nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, baigtumo momento (nenurodyta, kada konkrečiai jis paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus) teismai neturėjo galimybės nustatyti, suėjo ar ne patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.

Kartu kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo, tikėtina, šališkas Vilniaus apygardos teismas. Anot kasatoriaus, bylos pranešėjo ir teisėjų kolegijos pirmininko S. Punio duktė – Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė I. Gulbickienė – yra kaltintoja kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje jo baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-211/2015, kurioje nutrūko senaties terminas ir jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė, nes jis nuteistas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant dar ir į aiškiai neteisingą ir nepagrįstą teismo nutartį bei bylos nagrinėjimo eigą apeliacinės instancijos teisme, kai nesistengiama nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu. Teisėjui S. Puniui jis negalėjo pareikšti nušalinimo, nes apie galimą teismo šališkumą jis sužinojo jau po teismo nutarties priėmimo. Tačiau, kasatoriaus manymu, teisėjas pats žinojo arba turėjo ar galėjo žinoti apie kitą savo dukters tame pačiame Vilniaus apygardos teisme vedamą baudžiamąją bylą ir privalėjo nusišalinti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

V. Ž. nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, padaryta nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d., o nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, – nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. vasario 7 d. buvo paskelbta V. Ž. paieška, o vadovaujantis BK 95 straipsnio 3 dalimi, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. V. Ž. pas ikiteisminio tyrimo pareigūną atvyko 2011 m. kovo 15 d., todėl senaties eiga buvo sustojusi nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. kovo 15 d. BK 95 straipsnio 1 dalies b punkte (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nurodoma, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių). Nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas prie apysunkių, kuriems pagal BK 95 straipsnio 1 dalies c punktą nustatytas aštuonerių metų senaties terminas. V. Ž. apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. gruodžio 18 d., todėl, prokuroro nuomone, BK 95 straipsnis pritaikytas tinkamai.

Nors nuteistojo kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kad jis padarė BK 223 straipsnyje, o ne 222 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau teismo nuosprendyje detaliai išdėstyta, kokių įrodymų pagrindu daroma išvada, jog V. Ž. padarė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnyje, o Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodoma, kodėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. Ž. pagrįstas. Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. V. Ž. apeliaciniame skunde nebuvo argumentų dėl šios jo veikos netinkamo kvalifikavimo ir jie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Taigi ši kasacinio skundo dalis nenagrinėtina.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasatorius savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus, taigi skundo teiginiais neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Tačiau pagal BPK kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kitoks nei mano kasatorius, surinktų duomenų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, jog kaltinamajame akte veikos aprašyme turi būti nurodyta padarytų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdai, padariniai. Veikos, kuriomis kaltinamas nuteistasis, kaltinamajame akte aprašytos laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, tą nustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Kaltinamasis aktas V. Ž. įteiktas laikantis įstatymo reikalavimų, kaltinimai perskaityti teismo posėdyje. Kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, reglamentuoja, be kita ko, ir kiti BPK straipsniai, t. y. BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis. Prokuroro teigimu, V. Ž. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, buvo įgyvendinta tinkamai. Šią aplinkybę patvirtina ir V. Ž. patvirtinimas teisme, dalyvaujant gynėjui, taigi naudojantis teisine pagalba, nepažeidžiant jo teisės į gynybą, jog jis suprato, kuo yra kaltinamas.

Prokuroras nurodo, kad V. Ž. skundo argumentai dėl teisėjo S. Punio šališkumo yra nepagrįsti, nesant BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, o teisėjo giminystė su valstybės kaltintoju, kurie atlieka savo pareigas skirtingose bylose, negali būti laikomas šališkumu, susijusiu su išankstinės nuomonės turėjimu.

Nuteistojo V. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinių sesijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013).

Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo juos vertinti patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti bylos aplinkybes. Dėl to nuteistojo V. Ž. kasacinio skundo argumentai, kuriais jis neigia teismų išvadas, padarytas įvertinus byloje surinktus įrodymus, ir pateikia savą įrodymų vertinimo versiją, nenurodydamas esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, teigia, kad byloje apskritai nėra jokių patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę, paliekami nenagrinėti. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo V. Ž. kasacinio skundo argumentai: 1) dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnį; 2) dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes kaltinime nenurodytas įvykiuose dalyvavęs asmuo vardu Vadimas, jo vaidmuo ir atlikti veiksmai; netinkamai aprašyta veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, – nebuvo nurodyti jo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jų kasacinės instancijos teismas nepasisako (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neišsamiai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teismų išvados dėl nuteistojo V. Ž. kaltumo nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą: liudytojų J. F., E. K., S. R. ir kt. parodymus, specialistės T. Kviatkovskajos paaiškinimus, nuteistųjų R. S., A. J. parodymus, rašytinius bylos duomenis (2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. lapkričio 25 d. specialisto išvadas, Lietuvos ir Vokietijos UAB ,,T. T.“ pareiškimą, daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, pagal kurį R. S. pateikė 2009 m. rugsėjo 18 d. UAB ,,A“ dokumentų priėmimo–perdavimo akto kopiją, 2009 m. rugsėjo 25 d. UAB ,,A“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktus duomenis ir kt.), taip pat paties V. Ž. parodymus. Teismų sprendimai pakankamai motyvuoti.

Teismai nustatė, kad sandoris, sudarytas tarp UAB ,,R“ direktoriaus V. Ž. ir Alytaus nakvynės namuose gyvenusio A. J. dėl UAB ,,Ra“ 2009 m. liepos 24 d. įsigytų UAB ,,A“ akcijų pirkimo–pardavimo, buvo fiktyvus, o dokumentai – 2009 m. rugpjūčio 6 d. UAB ,,A“ vienintelio akcininko sprendimas (tai, kad A. J., kaip vienintelis UAB ,,A“ akcininkas, nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. atleido iš šios bendrovės direktoriaus pareigų R. S. ir save paskyrė direktoriumi), taip pat ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymas registruoti bendrovę juridinių asmenų registre – pateikti VĮ Registro centro Vilniaus filialo darbuotojams, netikri, nes jų turinyje buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija. Visus šiuos veiksmus, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, padarė V. Ž. bendrininkaudamas su nuteistuoju A. J., siekdamas išvengti atsiskaitymo už bendrovės ,,A“ skolas. Paneigti teismų nustatytų aplinkybių (kad nuteistasis A. J. UAB ,,A“ akcijų neįsigijo, šios bendrovės akcininku ir direktoriumi nebuvo, o VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams pateikti dokumentai yra netikri) bylos duomenimis negalima. UAB „A“ akcininkas buvo bendrovė „R“, atstovaujama V. Ž. (pagal pirkimo–pardavimo sutartį 2009 m. liepos 24 d. turėjo įsigijusi 100 proc. bendrovės „A“ akcijų), su visomis teisėmis ir pareigomis, kokias akcininkui suteikia nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 3 straipsnis). Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. pagal priėmimo perdavimo aktą V. Ž. iš buvusio direktoriaus R. S. perėmė UAB ,,A“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, tačiau juos paslėpė. Pasirinkdamas tokį nusikalstamos veikos modelį ir pagal jį veikdamas, V. Ž. sąmoningai netinkamai vykdė žinomus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, numatė, kad dėl to iš dalies nebus galima nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžių ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Taigi V. Ž., veikdamas tiesiogine tyčia, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus ir kartu už 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Byloje nustatyta ir tai, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. – 2009 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu bendrovė „A“ vykdė ūkines operacijas, nors suvestiniuose apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai nebuvo registruojami, grupuojami ir apibendrinami, nesudarytos ir VĮ Registrų centrui nepateiktos UAB „A“ 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai. Taigi, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą yra atsakingas įmonės vadovas, tačiau tuo atveju, kai subjekto vadovas nėra paskirtas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka (o nagrinėjamu atveju akcininko – bendrovės ,,R“, atstovaujamos V. Ž. – sprendimu naujas UAB „A“ vadovas nebuvo paskirtas), asmuo, neįteisinęs savo veiklos, tačiau nusprendęs vykdyti įmonės ūkinę komercinę veiklą ir realiai ją vykdęs, jei tuo metu buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita (kaip kad prieš tai aptartu atveju), taip pat pripažįstamas nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, subjektu. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis V. Ž. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo V. Ž. padarytus nusikalstamus veiksmus. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo V. Ž. argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta, paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymais. Nėra jokio pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad V. Ž. kaltumas tinkamai neįrodytas ar grįstas tik prielaidomis. Konstatuotina, kad esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus, byloje nepadaryta, pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 1 dalis – V. Ž. nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu 1) praėję: b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; 2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos; 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo; 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

V. Ž. nuteistas už tris tyčines nusikalstamas veikas, t. y. du nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Nesunkūs nusikaltimai padaryti 2009 m. rugpjūčio 6 d., dėl jų nustatytas penkerių metų senaties terminas. Tačiau V. Ž. po šių dviejų nusikalstamų veikų padarė naują nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Todėl pagal BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas senaties eiga nutrūko. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką (V. Ž. atveju už nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje) pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už UAB ,,A“ apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų paslėpimą. Byloje nustatyta, kad V. Ž. numatė, jog paslėpus minėtus dokumentus bus trukdoma nustatyti UAB „Arrowtrans“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžius, ar struktūrą ir to siekė. Teismų sprendimuose konstatuota, kad dėl tokių V. Ž. veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Arrowtrans“ 2009 metų ir kartu laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.

Taigi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo laikas yra baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (o ne dokumentų paslėpimo laikas, kaip nurodo skunde V. Ž.). Vadinasi, senaties eiga, taip pat ir už pirmas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, pradedama skaičiuoti nuo 2009 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad penkerių metų senaties terminas (2014 m. gruodžio 31 d.) iki apkaltinamojo teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio priėmimo nebuvo suėjęs. Kasatorius skunde teisingai nurodo, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja (o ne nutrūksta) ir atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju senaties eigos sustojimas nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. kovo 15 d. (35 dienos), priimant apkaltinamąjį nuosprendį, neturėjo esminės įtakos, išskyrus tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas prasitęsė iki 2015 m. vasario 4 d., t. y. tiek laiko, kiek V. Ž. slapstėsi.

Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).

Kasatorius nurodo, kad kaltinamajame akte nenustatyta nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo vieta, t. y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo adresas nurodytas Švitrigailos g. 7 / A. Vivulskio g. 16, nors šiuo adresu VĮ Registrų centro Vilniaus filialo nėra. Taip, anot kasatoriaus, pažeista jo teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo yra kaltinamas.

Konstatuotina, kad šiuo atveju klaidingai nurodytas veikos padarymo vietos – VĮ Registrų centro Vilniaus filialo – adresas savaime nedaro kaltinamojo akto nesuprantamu, neapriboja galimybės išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą ir teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, atkreipiant dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. Ž. pareikštą jam kaltinimą suprato (T. 11, b. l. 91).

Dėl teismo šališkumo

Kasatorius nurodo, kad jo bylą išnagrinėjo, tikėtina, šališkas Vilniaus apygardos teismas, nes bylos pranešėjo ir teisėjų kolegijos pirmininko S. Punio duktė – Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė I. Gulbickienė – yra kaltintoja kitoje, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje jo baudžiamojoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, teisėjas žinojo arba turėjo ar galėjo žinoti apie kitą savo dukters tame pačiame Vilniaus apygardos teisme vedamą jo baudžiamąją bylą ir privalėjo nusišalinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šiai teisei užtikrinti BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio asmens nešališkumu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010).

Pažymėtina, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog teisėjas S. Punys demonstravo išankstinį nusistatymą V. Ž. atžvilgiu, kad buvo nesilaikyta rungtyniškumo ar kitų principų, pažeidinėjamos V. Ž. teisės ir pan. Tokių aplinkybių, beje, nenurodo ir kasatorius. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad teisėjas S. Punys ir prokurorė I. Gulbickienė yra giminės ir tame pačiame teisme teisėjas nagrinėjo, o prokurorė palaikė kaltinimą skirtingose V. Ž. baudžiamosiose bylose, nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo (tarp jų prokuroras, teisėjas) negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra, be kita ko, teisėjo, prokuroro šeimos narys ar giminaitis. Šiuo atveju teisėjas S. Punys ir prokurorė I. Gulbickienė dalyvavo skirtinguose procesuose. Be to, pažymėtina ir tai, kad nuteistojo V. Ž. baudžiamąją bylą nagrinėjo ne vienasmeniškai teisėjas V. Punys, o trijų teisėjų kolegija. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad V. Ž. baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Tomas Šeškauskas

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                              Audronė Kartanienė