Baudžiamoji byla Nr. 2K-485/2014

Proceso Nr. 1-04-1-00122-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.1;

1.2.17.1;

1.1.4.2;

2.1.2.13;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato Jono Korsako kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. A. I. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendis pakeistas ir A. I. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 259 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta įrodyta pripažinta aplinkybė, kad A. I., neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo du šaudmenis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, A. I. pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai siuntė ir pasikėsino įgyti bei laikyti psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 15 d., ikiteisminio nenustatytoje vietoje, interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) užsisakė iš Kinijos 94,61 g katinonų darinių grupės psichotropinės medžiagos 4-MEC (4-methyletcathinone), nurodydamas šią psichotropinę medžiagą atsiųsti paštu į jo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir ją siuntė; 2012 m. liepos 13 d., apie 8.55 val., pašto kurjeriui – pareigūnui, turinčiam leidimą atlikti slaptus tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, atgabenus siuntinį su psichotropine medžiaga – 94,61 g 4-MEC (4-methyletcathinone), pakeista ją imituojančia medžiaga, į jo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pasikėsino įgyti ir laikyti 94,61 g katinonų darinių grupės psichotropinės medžiagos 4-MEC (4-methyletcathinone), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jo įgyjama ir laikoma psichotropinė medžiaga – 94,61 g 4-MEC (4-methyletcathinone) – Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų buvo pakeista kita, ją imituojančia medžiaga.

Taip pat jis pripažintas kaltu už tai, kad, neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno katinonų darinių grupės psichotropinę medžiagą 4-MEC (4-methyletcathinone), o būtent: ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 15 d., interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) užsisakė 94,61 g katinonų darinių grupės psichotropinės medžiagos 4-MEC (4-methyletcathinone), kuri buvo atsiųsta siuntiniu iš Kinijos į Lietuvos Respubliką jo nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini). Taip, neturėdamas leidimo bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ar išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo“, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 28 d. 16.11 val. pašto siuntoje, adresuotoje A. I., iš Kinijos per Lježą, Varšuvą į Lietuvos Respubliką lėktuvu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, UAB „TNT Lietuva“, esančią Vilniuje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 44, gabeno psichotropines medžiagas, t. y. 94,61 g katinonų darinių grupės psichotropinės medžiagos 4-MEC (4-methyletcathinone).

Taip pat A. I. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neturėdamas leidimo, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo du šaudmenis, kuriuos neturėdamas leidimo laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kur juos 2012 m. liepos 13 d. kratos metu aptiko ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. I. dėl šios nusikalstamos veikos atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnio 1 dalis) ir ši bylos dalis jam nutraukta, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pašalintas inkriminuotas vienas iš požymių – šių šovinių neteisėtas įgijimas nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatytų asmenų.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėjas advokatas J. Korsakas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės  instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą A. I. nutraukti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie suvaržė nuteistojo teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir nustatė, jog nuteistasis pasikėsino įgyti ir laikyti psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, tačiau tokius veiksmus kvalifikavo netinkamai kaip baigtą nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Anot kasatoriaus, tokie veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnį ir 259 straipsnio 1 dalį. Kartu kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad neteisėtas psichotropinių medžiagų siuntimas laikomas baigtu nuo šio veiksmo atlikimo momento ir nepriklauso nuo to, ar pavyko visiškai ar tik iš dalies nuteistajam įgyvendinti savo sumanymą, o nagrinėjamoje byloje neteisėtą psichotropinių medžiagų siuntimo baigtumo momentą siejo ne su siuntos atsiėmimu Lietuvoje, bet su jos išsiuntimu iš Kinijos. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada nepagrįsta, nes, nekirtus Lietuvos Respublikos sienos, nėra kontrabandos, ir tik išsiuntimas iš Kinijos nelaikytinas jau baigtu gabenimu (siuntimu), o siuntai dar nepasiekus Lietuvos, tai tėra tik pasikėsinimas gabenti ar siųsti. Dėl to, anot kasatoriaus, jo ginamojo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnį ir 199 straipsnio 2 dalį. Juolab kad apeliacinės instancijos teismui nustačius nuteistojo padarytų veikų idealiąją sutaptį, viena veika negali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas, o kita veika – kaip baigta.

Be to, byloje nesant duomenų apie šaudmenų įsigijimo faktą, jų atsiradimo–įsigijimo laiką ir aplinkybes, nepaneigti nuteistojo parodymai, kad šie šoviniai priklausė jo tėvui. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties, tokia veika jam nepagrįstai inkriminuota ir ši bylos dalis turi būti nutraukta.

Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes už tinkamai kvalifikuotas veikas skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi BK 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nuteistajam taikomas BK 62 straipsnis. Taip pat kasatorius mano, kad jo ginamajam, atsižvelgiant į šio asmenybę apibūdinančias aplinkybes (jauną amžių, turtinę padėtį, jo užimtumą (dirba, mokosi), tai, kad paskirtų kardomųjų priemonių nepažeidė, naujų teisės pažeidimų nepadarė), nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (reali žala nepadaryta), skiriant bausmę turi būti taikomos ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Juolab kad nuteistasis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad yra būtina jam skirti sankcijose numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, todėl bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) gali būti pasiekta paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas dokumentais, surašytais užsienio kalba (kinų) ir neišverstais į lietuvių kalbą, pažeidė BPK 7 ir 8 straipsnių reikalavimus. Taip pat teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes vadovavosi vaizdo–garso įrašu (T. 1, b. l. 82, T. 2, b. l. 157), kuris nė viename posėdyje nebuvo peržiūrėtas, išklausytas ir ištirtas. Apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai ir nepagrįstai atmesdamas gynybos prašymą ištirti šį įrašą, pažeidė BPK 270 straipsnio 2 dalį, 290 straipsnio 3 dalį ir 324 straipsnio 2 dalį. Kasatorius aptaria specialistų išvadas bei teisme duotus jų paaiškinimus ir teigia, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo kaltė grindžiama išimtinai tik šio asmeniniame kompiuteryje rasta informacija, byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent nuteistasis susirado psichotropinių medžiagų pardavėją, padarė užsakymą ir siuntėsi jas į Lietuvą, t. y. jo veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių ir priežastinio ryšio. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 328 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51/2013).

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nustatęs netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, ištaisė klaidingai pirmosios instancijos teismo atliktą nuteistojo veiksmų teisinį įvertinimą. Anot prokuroro, būtent apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai pasisakyta dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pakeitimo būtinumo bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas nuteistojo veiksmus kvalifikuojant kaip baigtą nusikaltimą pagal BK 199 straipsnio 2 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies idealiąją sutaptį. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad abi nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos privalėjo būti vertinamos kaip nutrūkusios pasikėsinimo stadijoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 259 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiui yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka bent vienos iš šių veiksmų padarymo. Visai nesvarbu, ar asmuo, realizuodamas šio nusikaltimo sudėtį, atliko visus alternatyvius veiksmus, o būtent: gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė psichotropinės medžiagas, ar apsiribojo vienu iš objektyvioje tikrovėje pasireiškiančiu veiksmu, kaip šiuo atveju–psichotropinių medžiagų siuntimu. Baudžiamajai atsakomybei kilti neturi reikšmės, ar vieni veiksmai nutrūko parengiamojoje nusikaltimo stadijoje ar dalies jų kaltininkas visiškai nerealizavo. Bent vieno iš anksčiau minėtų požymių nustatymas suponuoja baudžiamosios atsakomybės atsiradimą. Be to, BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę nulemia išimtinai alternatyvių veiksmų pradžia, bet ne pavojingų padarinių atsiradimo faktas. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tam, jog A. I. veika būtų kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kaip baigtas nusikaltimas, pakanka padaryti bent vieną šio straipsnio dispozicijoje aprašytą veiksmą, nes kiekvienas iš šių alternatyvių veiksmų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar nuteistajam savo sumanymą dėl psichotropinių medžiagų disponavimo pavyko realizuoti visiškai ar tik iš dalies. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir tai, ar kaltininkui pavyko nusiųsti į paskirties vietą narkotines ar psichotropines medžiagas. Todėl prokuroras teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog A. I. disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pradžia sietina būtent su draudžiamų medžiagų išsiuntimu iš Kinijos, t. y. su nuteistojo neteisėtų veiksmų materializavimo objektyvioje tikrovėje pradžios momentu, bet ne su siuntos įteikimu galutiniam adresatui, kaip teigiama kasaciniame skunde. Kartu prokuroras pažymi, kad BK 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta siuntimo sąvoka yra suvokiama kaip psichotropinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant juos didesniais nuostoliais, tiesiogiai transportavimo procese nedalyvaujant siuntėjui, bet ne vien kaip galutinis siuntos pristatymas gavėjui. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo neteisėti veiksmai, skirti disponuoti psichotropine medžiaga, buvo realizuojami žymiai anksčiau, nei draudžiamos medžiagos pasiekė Lietuvos Respubliką, nes šių medžiagų buvimo vieta pasikeitė jau jas išsiuntus iš Kinijos. Dėl to prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl būtinumo taikyti BK 22 straipsnio nuostatas yra nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos, formuojamos baudžiamosiose bylose dėl disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo veiksmus kvalifikuodamas kaip baigtą kontrabandos nusikaltimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti ir vertintini išimtinai kaip sava BK 199 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo interpretacija, neatitinkanti tiek baudžiamojo įstatymo leidėjo tikslų kriminalizuoti kontrabandos nusikaltimą, tiek šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71/2010). Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje uždraustų medžiagų gabenimas pasireiškė tuo, jog nuteistasis pagal užsakymą jas atsiuntė iš Kinijos kaip pašto siuntą į savo gyvenamąją vietą. Jo neteisėti veiksmai sudarė baigtą kontrabandos nusikaltimo sudėtį jau nuo to momento, kai nuteistajam atsirado pareiga siunčiamas medžiagas pateikti muitinės kontrolei, t. y. kai jis privalėjo šias medžiagas deklaruoti muitinei jų išsiuntimo iš Kinijos metu. Byloje nustatyta, kad nuteistasis tokių veiksmų neatliko, kontrabandos dalykas buvo gabenamas naudojantis pašto įstaigų paslaugomis ir per trečiuosius asmenis, nežinojusius apie A. I. nusikalstamus kėslus. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog būtent A. I. užsisakė psichotropinę medžiagą ir, perkvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 199 straipsnio 2 dalies bei BK 259 straipsnio 1 dalies idealiąją sutaptį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepime pažymima, kad į visus kasacinio skundo teiginius dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo yra išsamiai atsakyta skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis akivaizdžiai žinojo apie jo gyvenamojoje vietoje rastus du šovinius. Juolab kad šio nusikaltimo dalykas nebuvo paslėptas ar padėtas neprieinamoje vietoje, o laikomas dažno ir kasdieninio naudojimo vietoje – ant palangės buvusiame puodelyje. Skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad tai, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių šių šaudmenų įgijimo faktą, negali būti pripažinta aplinkybe, suponuojančia neteisėto šio nusikaltimo dalyko laikymo požymio nebuvimą. Dėl to prokuroras teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais pagrįstai nustatyta, jog būtent nuteistasis savo gyvenamojoje vietoje laikė du šaudmenys. Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad šie objektai galėjo priklausyti kitiems asmenims (nuteistojo močiutei ar mirusiam tėvui), yra nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad A. I. veiksmai atitiko neteisėto disponavimo šaudmenimis nusikaltimo sudėties požymius. Anot prokuroro, vieno iš BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto įgijimo požymio pašalinimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais dėl nuteistajam paskirtos neva per griežtos ir teismų praktikos neatitinkančios bausmės. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus akcentuojamos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės išsamiai ir argumentuotai aptartos skundžiamame nuosprendyje, kuriame pagrįstai konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo skirti švelnesnę bausmę, nei jau yra nuteistajam paskirta. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų visuma. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, viso baudžiamojo proceso metu neigė visas jo kaltę patvirtinančias aplinkybes ir faktą, kad psichotropines medžiagas iš Kinijos atsiuntė jis pats. Bylos duomenys (A. I. turi pastovų darbą, gyvena su motina, mokosi, jo padaryta nusikalstama veika skirta ne materialinei padėčiai pagerinti, o asmeniniams poreikiams tenkinti) paneigia kasatoriaus teiginį apie nuteistojo neva sunkią turtinę padėtį. Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti svarstomas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, nenustatė. Priešingai nei teigia kasatorius, toks teismų sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2014), o skunde nurodytos nuteistojo savybės yra įprastinės, nepasižyminčios išskirtinėmis ar kaip vienetinę situaciją apibūdinančiomis aplinkybėmis. Dėl to prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tinkamai pritaikė bausmės institutą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasatorius nepagrįstai mano, jog teismai pažeidė BPK 7 ir 8 straipsnių reikalavimus. Anot prokuroro, tokie kasatoriaus teiginiai iš esmės grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, paremti išimtinai deklaratyvaus pobūdžio argumentais, atkartojančiais apeliacinio skundo turinį. Juolab kad šie klausimai buvo keliami ir apeliaciniame skunde ir į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai atsakė, nurodydamas, jog kinų kalba surašyti dokumentai yra išversti į anglų kalbą ir juose esantis tekstas turi savo atitikmenis, pateiktus anglų kalba, kurie byloje išversti į lietuvių kalbą. Be to, abejomis užsienio kalbomis surašytuose dokumentuose pateiktos informacijos patikimumas yra neginčijamai patvirtintas tuo, kad šie dokumentai yra plačiai naudojami tarptautinių pervežimų srityje ir remiantis elementariais logikos ir tarptautinių santykių reglamentavimo dėsniais viename dokumente keliomis kalbomis pateiktas turinys pagal savo pobūdį negali skirtis. Prokuroras pažymi ir tai, kad originalo kalba, t. y. kinų ir anglų kalba, dokumentuose buvo pateikti dokumentų pavadinimai, siuntinio gavimo ir išsiuntimo koordinatės, kurių turinys nekėlė abejonių pašto siuntos judėjimą kontroliavusioms atsakingoms kelių valstybių tarnyboms. Juolab kad dokumentuose pateikta informacija, parodanti draudžiamų medžiagų išsiuntimą iš Kinijos, siuntinio galutinio adresato koordinates, jo atsiuntimo į Lietuvos Respublikos teritoriją aplinkybes patvirtina ir kiti, ne tik kinų kalba pateikti duomenys. Abiejų instancijų teismai pagrįstai nusprendė, kad tokia aplinkybė nuteistajam, kaip dažnam siuntų iš Kinijos gavėjui, nesukliudė žinoti kuo jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Prokuroro nuomone, kasatorius visiškai be pagrindo teigia ir apie apeliacinės instancijos teismo neva padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, nes kasaciniame skunde nepateiktos jokios konkrečios ir naujos, apeliacinio teismo neaptartos aplinkybės, patvirtinančios šių BPK nuostatų pažeidimus. Juolab kad gynėjas ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir byloje surinktų bei teismo įrodymais pripažintų duomenų turinį, nors tai ne kasacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Tai, kad kasatoriui yra nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti vertinama kaip baudžiamojo proceso pažeidimas ir laikoma prieštaraujančia įstatymui. Priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamojo proceso metu buvo patenkinti proceso dalyvių prašymai dėl konkrečių įrodymų paskelbimo, o kiti įrodymai, dėl kurių turinio išklausymo prašymai nebuvo pateikti, buvo išvardyti BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atliekant procesinius veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, ir nėra pagrindo abejoti įrodinėjimo proceso ir teismo nuosprendžio teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir ištaisęs jame esančias klaidas, dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Nuteistojo A. I. gynėjo advokato Jono Korsako kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 259 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y., pasak kasatoriaus, A. I. veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip baigta nusikalstama veika (BK 259 straipsnio 1 dalis), bet kaip pasikėsinimas ją padaryti. Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pažymėtina, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, jos sukeliami pavojingi padariniai baudžiamajame įstatyme nenurodyti. Inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, inter alia (be kita ko) nustatoma, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš BK 259 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, turintys savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl nusikalstamos veikos laikomos baigtomis nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo). Į veikų padarinius atsižvelgiama sprendžiant dėl padarytų veikų pavojingumo laipsnio ir individualizuojant bausmę, o ne dėl nusikalstamos veikos stadijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2009, 2K-P-218/2009 ir kt.).

Teismų praktikoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu pripažįstamas tokių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas; dažniausiai tokios medžiagos siunčiamos paštu, bagažu ir pan., o siuntėjas šių medžiagų perkėlimo procese paprastai nedalyvauja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2007, 2K-84/2007 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad A. I. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje interneto svetainėje užsisakė psichotropines medžiagas, savo vardu nurodė jas atsiųsti paštu iš Kinijos į savo gyvenamąją vietą ir tokią siuntą pristačius į jo namus ją pats asmeniškai ir atsiėmė. Tai reiškia, kad nuteistasis atliko vieną iš BK 259 straipsnio 1 dalies alternatyvių veikų – neteisėtai, neturėdamas leidimo paštu siuntė psichotropinę medžiagą į savo gyvenamąją vietą. Taigi jo veiksmai – neteisėtas psichotropinių medžiagų siuntimas – teisingai kvalifikuoti kaip baigta, viena iš alternatyvių BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų ir, priešingai nei teigia kasatorius, tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai negali būti laikomi kaip nutrūkę pasikėsinimo stadijoje. Tai, kad policijos pareigūnui, atlikusiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, atvežus į A. I. nurodytą jo gyvenamąją vietą ir pačiam A. I. asmeniškai priėmus siuntą, nuteistasis pasikėsino atlikti kitas BK 259 straipsnio 1 dalies alternatyvias savarankiškas nusikalstamas veikas – įgyti ir laikyti skundžiamame nuosprendyje nurodytą psichotropinę medžiagą, neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant jo veiksmus – neteisėtą siuntimą kaip vieną baigtą nusikalstamą veiką. Visas šias alternatyvias veikas – neteisėtą siuntimą, pasikėsinimą įgyti ir laikyti – nuteistasis padarė įgyvendindamas tą patį sumanymą, tikslą, siekdamas tam tikro apibrėžto rezultato, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jas kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kaip vieną baigtą nusikalstamą veiką.  

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį

Kasatorius ginčija ir nuteistojo veikos kvalifikavimą pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, nes, jo nuomone, siuntos su psichotropine medžiaga tik išsiuntimas iš Kinijos į Lietuvą nelaikytinas baigtu nusikaltimu ir dėl to tokia veika turi būti kvalifikuojama taip pat kaip pasikėsinimas tokią medžiagą siųsti. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

BK 199 straipsnyje numatytos kontrabandos objektyvusis veikos požymis apibūdinamas kaip neteisėtas daiktų gabenimas per valstybės sieną. Gabenimas suprantamas kaip bet koks daiktų transportavimas per valstybės sieną. Tai gali būti daiktų vežimas bet kokiomis transporto priemonėmis, siuntimas paštu, nešimas pėsčiomis, transportavimas naudojant vamzdynus ir pan.

Kasatoriaus ginamasis pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už psichotropinės medžiagos – katinonų darinių grupės psichotropinės medžiagos 4-MEC (4-methyletcathinone) – neteisėtą, išvengiant muitinės kontrolės, gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies, uždraustų medžiagų neteisėtas gabenimas per valstybės sieną pasireiškė tuo, kad A. I. pagal užsakymą interneto svetainėje jas atsisiuntė iš Kinijos kaip pašto siuntą savo vardu ir savo gyvenamosios vietos adresu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. atliko tokius veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: surado interneto svetainę, iš nežinomo asmens savo vardu užsisakė skundžiamame nuosprendyje nurodytą psichotropinę medžiagą, nurodė jos pristatymo adresą, sumokėjo už šią medžiagą ir taip ją atsisiuntė. Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes kontrabandos dalykas buvo gabenamas naudojantis pašto įstaigų paslaugomis ir per kitus trečiuosius asmenis, nežinojusius apie A. I. nusikalstamus kėslus, todėl jis pagrįstai pripažintas nusikaltimo vykdytoju. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad jei kontrabandos dalyko gabenimas realizuojamas per asmenį ar asmenis, nežinančius apie tokią nusikalstamą veiką, asmuo, organizavęs tokį neteisėtą gabenimą, laikomas nusikaltimo vykdytoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71/2010). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė – psichotropinių medžiagų atsisiuntimas per Lietuvos Respublikos sieną – atitinka BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį ir teisingai kvalifikuota kaip baigta veika – neteisėtas gabenimas per valstybės sieną.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir apie tai, kad nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Kaip ir anksčiau aptarta nusikalstama veika (BK 259 straipsnio 1 dalis), taip ir šis nusikaltimas gali būti padarytas viena ar keliomis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu ir bet kurios iš šių veikų padarymas gali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.

Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. I. gyvenamajame kambaryje kratos metu rasti ir paimti du šoviniai, kurie pagal balistinio tyrimo specialisto išvadą Nr. 140-(3938)-IS1-4627 yra pramoninės gamybos šaudmenys, tinkami šaudyti. Nuteistasis, neturėdamas reikiamo leidimo disponuoti tokiais daiktais, juos laikė savo žinioje – puodelyje ant palangės savo gyvenamajame kambaryje. Taigi, tokia jo veika pagrįstai kvalifikuota kaip BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Abiejų instancijų teismų padarytos išvados dėl A. I. veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo atitinka ir teismų praktiką šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2010, 2K-625/2013, 2K-344/2014).

Kasatoriaus teiginiai, kad iš byloje esančių įrodymų (nuteistojo parodymų) negalima daryti išvados, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti šaudmenys priklausė būtent A. I., yra susiję su bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Juolab kad šis teiginys buvo išnagrinėtas ir paneigtas, priimant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, įvertinus nuteistojo A. I. parodymus ir bylos rašytinę medžiagą kaip visumą. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė motyvuotą išvadą, kad abu šaudmenys priklausė būtent nuteistajam A. I..

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad šioje byloje buvo pagrindas nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tada, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, leidžiančios padaryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje abiejų instancijų teismai nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galimas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas. Kolegijos nuomone, baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Į kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes (nuteistojo amžius, užimtumas ir padarytomis veikomis neatsiradę jokie padariniai), kurios yra reikšmingos švelninant bausmę, buvo atsižvelgta A. I. paskiriant minimalią bausmę, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – artimą minimaliai šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai bausmei.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 324 straipsnio 2 dalis) ir nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius ir (ar) jo ginamasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Taigi, kasatoriaus argumentai dėl byloje surinktų įrodymų (specialistų išvadų, nuteistojo asmeniniame kompiuteryje rastos informacijos ir kitų byloje surinktų duomenų) vertinimo paliekami nenagrinėti. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius skunde nurodo neteisingus duomenis, neva jo ginamojo kaltė pagrįsta teismo posėdyje neištirtu įrodymu (garso įrašu). Priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo A. I. kaltė padarius nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie išsamiai aptarti ir tinkamai įvertinti. Antai, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo prašymu atliko įrodymų tyrimą, perskaitė byloje esančio ir kasaciniame skunde nurodyto garso įrašo išklotinę. Šiame teismo posėdyje nuteistasis A. I. patvirtino, jog yra susipažinęs su šia išklotine ir joje yra teisingai užfiksuotas įrašytas pokalbis (T. 3, b. l. 18). Taigi teigti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir taip pažeistas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimas, nėra jokio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 1, 4 dalys). Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir dėl kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl BPK 7 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo), nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui visi kasatoriaus ir jo ginamojo pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51/2013, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo A. I. gynėjo advokato Jono Korsako kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Armanas Abramavičius