Civilinė
byla Nr. 3K-3-340/2009 (S)
Procesinio sprendimo
kategorijos:
30.4.1; 114.3; 114.12
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko
(pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. L. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.)
pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Kauno
apskrities viršininko administracija, J. A., E. M., A. M., J. O.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas
G. K. L. (po pareiškėjo mirties jo teises perėmė kasatorė E. L.)
prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas A. L. (duomenys
neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės
sklypą. Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas siekė nustatyti
nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, nes jo turimų dokumentų nuosavybės teisei
atkurti nepakako. Žemės sklypo įsigijimo pagrindu pareiškėjas nurodė
pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą 1938-1939 metais su B. A. Pareiškėjas,
siekdamas patvirtinti, kad A. L. valdė žemę nuosavybės teise, rėmėsi
netiesioginiais įrodymais: B. A. žemės sklypo parceliacijos planu bei
kitais jo žemės padalijimą bei pardavimą patvirtinančiais dokumentais; liudytojų
parodymais; dokumentais, kuriais A. L. nubaustas už statinio statybą be
leidimo; pažymėjimu, kad jis (duomenys neskelbtini) turi daržininkystę;
1949 m. vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės vietoje nacionalizuotos.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą tenkino
visiškai – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. (duomenys
neskelbtini), iki sovietų valdžios įvykdytos žemės nacionalizacijos
nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Teismas nustatė, kad tiesioginių
įrodymų, jog A. L. 31 aro žemės sklypą nusipirko iš B. A. 1939 m.,
nėra, todėl būtina remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas rėmėsi B. A.
1939 m. spalio 7 d. raštu Kauno apskrities statybos komisijai,
kuriame nurodyta, kad pagal sklypo parceliacijos planą šešiolika sklypų pardavė
įvairiems valdininkams bei tarnautojams, sau pasilikdamas tik du apie 7000 kv. m
sklypus; J. A. laišku, kuriame rašoma, kad jos tėvas B. A. po
parceliacijos sau pasiliko apie 0,75 ha žemės, o kitą žemę išparceliavo
sklypais po 15 arų; įrašu Kauno apskrities ipotekos 1939 m. pripažinimo
aktų knygoje, kad pirkimo–pardavimo aktu B. A. pardavė K. O. žemės
sklypą, 1939 m. kovo 29 d. parceliacijos plane pažymėtą Nr. 8;
ištrauka iš parceliacijos plano, kurioje matyti, kad 1939 m. B. A.
pardavė žemės sklypus Nr. 2, 3, 8, 11. Teismas sprendė, kad yra
neginčytinai nustatyta, jog B. A. žemę pardavinėjo pagal parceliacijos
planą, kuriame pažymėta 16 sklypų. Teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypo
valdymą nuosavybės teise patvirtina tai, jog jame A. L. statė pastatus.
Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1943 m. rugsėjo
7 d. Kauno miesto savivaldybės įspėjimas A. L. dėl medinio sandėlio
statybos be leidimo, 1943 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Burmistro nutarimas,
kuriuo A. L. nubaustas už minėtą statybą. Teismas nurodė, kad, remiantis
1949 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo
komiteto sprendimu, kuriuo A. L. paskirta 0,31 ha žemės, nurodant, kad jam
grąžinama 1949 m. birželio 9 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto
sprendimu iš jo valdos išimta anksčiau valdoma žemė, leidžia daryti išvadą, jog
A. L. nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Teismas sprendė, kad
labiausiai tikėtina, jog A. L. įsigijo parceliacijos plane pažymėtus 5 ir
6 sklypus.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario
24 d. sprendimu tenkino Kauno apskrities viršininko administracijos
apeliacinį skundą: panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m.
birželio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B.
ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-193/2008;
2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P.
v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. vasario
7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities
viršininko administracija, V. P., bylos Nr. 3K-47-2005), kurioje
išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodant sandorį, šio
sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo
sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio
sandorio galiojimo sąlygas; prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas
gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei
įvertinat šių įrodymų visetą, be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas
remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad
hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų. Apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė
įrodymų leistinumo taisyklių, neteisingai įvertino pateiktus rašytinius
įrodymus ir išaiškino aplinkybes, nes pareiškėjo nurodyti statinių statybos
tvarkos pažeidimai, padaryti 1943 metais, nepatvirtina pareiškėjo teiginių
apie žemės įgijimą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 1939 metais.
Teismas pripažino pagrįstomis apelianto išvadas, kad 31 aro sklypas buvo
pakankamai brangus, todėl mažai tikėtina, kad vargingai gyvenantis asmuo galėjo
nupirkti tokio ploto žemės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad vien tas faktas, jog A. L.
valdoma žemė buvo nacionalizuota 1940 m., nesudaro pagrindo laikyti
įrodyta, kad A. L. šią žemę 1939 m. įsigijo pirkimo sutarties
pagrindu iš B. A.. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant specialiąsias
teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams
faktams nustatyti. Pareiškėjas nepateikė pirmiau nurodytame Vyriausybės
nutarime išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d.
sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m.
birželio 20 d. sprendimą, priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
procesinių teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymą, įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamo
aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir
aiškino CPK 177, 445 straipsnius ir padarė nepagrįstą išvadą dėl
įrodinėjimo priemonių leistinumo nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą.
Teismo išvada, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali
būti nustatomas tik pateikiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir (arba) Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje išvardytus konkrečius
dokumentus, yra nepagrįsta ir prieštarauja CPK 177 straipsnio bei Atkūrimo
įstatymo nuostatoms. Teismas nepagrįstai susiejo įrodymų leistinumo
reikalavimus, nustatant nuosavybės faktą administracine tvarka, su civilinio
proceso nuostatomis reglamentuoto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu, todėl
padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, jog byloje nėra leistinų įrodymų (CPK
177 straipsnis) siekiant nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą
bei pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažeidė CPK
176 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio ir 443 straipsnio 8 dalies,
reglamentuojančių įrodinėjimo pakankamumo ir įrodymų vertinimo taisykles,
nuostatas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai
įvertino rašytinius įrodymus ir liudytojų paaiškinimus, bei pažeisdamas CPK
nustatytus ypatingosios teisenos bylų kategorijoms nustatytus įrodymų vertinimo
ir pakankamumo reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje esantys
įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Taip
pat apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų
visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis),
nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų ir jų įtakos juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymui. Skundžiamame sprendime nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluotų taisyklių dėl
įrodinėjimo proceso juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nuosavybės teisių
atkūrimo santykiuose bylose.
2. Dėl
apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų ir sprendimo turiniui nustatytų
reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neįvertino
pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų
bei dėl jų nepasisakė, nepateikė konkrečių ir motyvuotų išvadų, kuriomis remiantis
nevertino pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų ir nustatė, jog
visiškai byloje nėra įrodymų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Dėl
to darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir jį priėmęs
teismas pažeidė CPK 318 straipsnio, 320 straipsnio 1 dalies,
331 straipsnio nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija
prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2009 m.
vasario 24 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti šie
motyvai:
1. Dėl
procesinių teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymą, įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo
aiškinimo ir taikymo. Skundžiamas sprendimas grindžiamas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K.
pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008;
2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D.,
L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos
Nr. 3K-3-193/2008; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. P. v. M. Š. ir kt.,, bylos Nr. 3K-3-171/2006), kurioje
pabrėžta, kad sandorio sudarymo aplinkybei konstatuoti nepakanka tik liudytojų
parodymų. Kauno apskrities viršininko administracija pažymi, kad nei pats
pareiškėjas, nei jo teisių perėmėja, nei liudytojai, pasirašę planuose negalėjo
nurodyti, ką tiksliai A. L. įsigijo nuosavybėn, o parodymai byloje buvo
tikslinami atsižvelgiant į naujai byloje paaiškėjusias aplinkybes. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo, todėl kad prašomas faktas nebuvo patvirtintas
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o pareiškėjo, liudytojų ir pareiškėjo
teisių perėmėjos parodymai prieštarauja vieni kitiems.
2. Dėl
apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų ir sprendimo turiniui nustatytų
reikalavimų pažeidimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė ne
visus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nedaro ginčijamo teismo
sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų
leistinumo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose,
susijusiose su nuosavybės teisių į tą sklypą atkūrimu.
1991 m.
birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau
jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja
Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR)
įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės
teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo
2 straipsnyje išvardintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie
įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į
nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės
įgaliota institucija (17 straipsnio 1 dalis). Kartu su piliečio prašymu
turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (10 straipsnio
4 dalis). Įstatymas numato, kad nuosavybės teises patvirtinančiais
dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo
sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių
archyvų išduotais pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti
dokumentai (9 straipsnio 1 dalis). Kiti dokumentai išvardyti Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057
„Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio
10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą
įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d.
nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę
į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato,
kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo
kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant šias įstatymo
nuostatas, darytina išvada, jog tiek įstatyme, tiek ir Vyriausybės nutarimuose
nurodytais dokumentais įrodinėjamas nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės
teise faktas, kai nuosavybės teisių atkūrimo klausimas sprendžiamas
administracine tvarka. Tuo tarpu, kai juridiškai reikšmingas valdymo nuosavybės
teise faktas yra nustatinėjamas teismine tvarka, tokio fakto įrodinėjimo
procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK
177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje
yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta
tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei
atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 178 straipsnio 2-3 dalyse
nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia
įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą. Teisėjų
kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto
nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir
įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme
teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise
nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius
nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise
faktą. Tokia išvada darytina lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio
10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo
Nr. 349 nuostatas. Šiuose teisės aktuose išvardytais dokumentais administracine
tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o valdymo
nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Nuosavybės teisės įgijimo
pagrindą patvirtinantys dokumentai dėl įvairių priežasčių gali būti neišlikę,
tačiau pats valdymo nuosavybės teise faktas patvirtintas kitais dokumentais, kurie
yra pakankami fakto nustatymui administracine tvarka. Kai teisės aktuose
nurodyti dokumentai neišlikę, ar jų nepakanka administracine tvarka nustatyti
valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti šį
faktą nustatyti CPK tvarka. Tokiu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių susiaurinti
juridiškai reikšmingo fakto įrodinėjimą iki nuosavybės teisės pagrindo
įrodinėjimo. Minėta, kad valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas
visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę
įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjamo fakto specifika. Nuosavybės teisių
nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti ginčą su kitais asmenimis dėl
tų pačių teisių. Dėl to nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių
teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi tuo
metu galiojusios materialinės teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių
panaudojimo ribojimai, pvz., draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant
nuosavybės teisės perleidimą buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo
Tribunolo praktikoje taikant didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos
imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį.
Atsižvelgiant
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas, nurodydamas, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas
gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus,
nepagrįstai apribojo įrodinėjimo priemonių panaudojimą ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio
nuostatas. Konstatavus šį apeliacinės instancijos teismo padarytą pažeidimą teisėjų
kolegija pažymi, kad šioje byloje esminę reikšmę turi įrodymų vertinimas jų
pakankamumo aspektu.
Dėl įrodymų pakankamumo
Pagal
CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu,
jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto
buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame
procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių
pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų
pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas
buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs,
kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje
byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir
kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą
dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B.,
R. Ž. v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004
ir kt.).
Bylose dėl
juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad
šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų
tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam
apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę,
kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant
įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais
įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y.
kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos
tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005;).
Nagrinėjamoje
byloje faktą, kad A. L. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos
nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą, pareiškėja įrodinėja rašytiniais
įrodymais bei liudytojų parodymais. Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo
tikslu juridinę reikšmę turintis nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise
faktas nustatomas jo nacionalizavimo momentui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip
pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės
teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas
iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po
žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos
Nr.3K-3-171/2006). Byloje esantys rašytiniai dokumentai
patvirtina tik tam tikrus su žemės naudojimu ar valdymu susijusius faktus po
nacionalizacijos (1943 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto
savivaldybės įspėjimas A. L. dėl medinio sandėlio statybos be leidimo,
1943 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Burmistro nutarimas, kuriuo
A. L. nubaustas už minėtą statybą. 1949 m. rugpjūčio 17 d. Kauno
miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimas, kuriuo A. L. paskirta 0,31 ha
žemės ir kt.). Tačiau laikotarpį iki nacionalizacijos
apimančiuose rašytiniuose įrodymuose yra duomenys tik apie B. A. vykdomą žemės parceliavimą.
Šiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių su A. L., taigi ir su byloje
įrodinėjamu faktu susijusių duomenų. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
atmetė pareiškėjos prašymą, nes žemės valdymo nuosavybės teise faktas iki
nacionalizavimo faktiškai buvo įrodinėjamas tik liudytojų V. J. ir L. G. parodymais.
Įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų
subjektyvus pobūdis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad
sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais,
nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo
metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl turinčio
juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad tik liudytojų parodymų, kurie yra silpnesnės
įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, žemės valdymo
nuosavybės teise iki nacionalizavimo faktui konstatuoti nepakanka. Be to, teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai
yra tik netiesiogiai susiję su nuosavybės teisės objekto įgijimu ar valdymu,
todėl toks rašytinių įrodymų silpnas sąsajumas kartu su liudytojų parodymų
subjektyviu pobūdžiu lemia tai, jog šiuo atveju nepakanka įrodymų nustatyti
pareiškėjos prašomą juridinį faktą.
Vertindama kasatoriaus argumentus
dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino kitus įrodymus
bei nepasisakė dėl visų kasatoriaus atsiliepime nurodytų argumentų, teisėjų
kolegija nurodo, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktą kasacijos pagrindas yra tik toks procesinės teisės normų
pažeidimas, kuris, be kita ko, galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės
instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu,
konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio
3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista šioje nutartyje išdėstytais
motyvais. Nenustačiusi kasacijos pagrindo
dėl proceso teisės normų esminio pažeidimo, turėjusio įtakos neteisėto
sprendimo priėmimui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo
argumentų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario
24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Algis Norkūnas
Gintaras
Kryževičius