Civilinė byla Nr. e2-967-196/2015

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02246-2013-5              

                                   Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų (kreditorių) D. V. ir L. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės ,,Avalda“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-2602-585/2015).

Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Avalda“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB ,,Ekvalda“.

Tretieji asmenys UAB „Avalda“ kreditoriai D. V. ir L. Ž. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti UAB ,,Avalda“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės bankroto priežastys nėra tokios, kokios yra nurodytos bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje. Buvusi vadovė (ir kartu vienintelė bendrovės akcininkė) privalėjo, atsižvelgdama į bendrovės finansinę padėtį, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet to nepadarė. Bendrovė 2010-2011 metais vėlavo mokėti savo darbuotojams darbo užmokesčius, 2012 metais apskritai nemokėjo darbo užmokesčių. Be to, nebuvo mokami privalomieji mokesčiai, nebuvo atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas. Bendrovės vadovė nesiėmė veiksmų, siekdama stabilizuoti bendrovės veiklą. Priešingai, ji, siekdama eliminuoti/apriboti bendrovės kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimus, pardavė vienintelį bendrovės turtą gerokai mažesne negu likutinė vertė kaina svainystės ryšiais susijusiam asmeniui – savo sutuoktinio broliui. Negana to, bendrovei tą pačią dieną, kai buvo parduotas aptariamas turtas, buvo atlygintinai perduota naudojimosi šiuo turtu teisė. Tokie vadovės veiksmai nepateisinami verslo logikos prasme. Bendrovės vadovės veiksmai byloja, kad bendrovės bankrotas – ne verslo nesėkmė, o sąmoningas vadovės tikslas. Bendrovės vadovė sąmoningai blogai valdė bendrovę ir toks valdymas nulėmė bankrotą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi atmetė prašymą dėl UAB „Avalda“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog bendrovė 2009 metais susidūrė su pirminiais finansiniais sunkumais. Teismo vertinimu, prielaidos kelti bendrovei bankroto bylą egzistavo ir anksčiau, negu bendrovės kreditoriai inicijavo klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau net ir pripažinus, kad bendrovės vadovė privalėjo inicijuoti teisminį bankroto bylos iškėlimo procesą, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog šis vadovės neveikimas nulėmė bendrovės nemokumą ir bankrotą ar buvo svari šios būsenos susiformavimo priežastis. Pripažinti bankrotą tyčiniu nepakanka nustatyti neteisėtų veiksmų faktą ar faktus. Įstatyme expressis verbis numatyta, jog neteisėtas veiksmas (veikimas, neveikimas) turi būti sąmoningas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 12 d.). Turi būti nustatyta, jog įmonės nemokumas – įmonės valdymo organo neteisėtų veiksmų rezultatas. Teismo vertinimu, labai svarbi yra administratorės nurodoma faktinė aplinkybė, jog bendrovės vadovė ir kartu vienintelė jos akcininkė, nors ir neprivalėjo (CK 2.50 str. 2 d.), savo lėšomis vykdė bendrovės įsipareigojimus. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino bendrovės vadovės ir akcininkės 76 573,63 Lt (22 177,26 Eur) reikalavimą, tenkintiną trečiąja eile. Teismo manymu, šis vadovės indėlis į bendrovės veiklą, nors ir nebuvo pakankamas visiškai atkurti jos mokumą, kvalifikuotinas reikšmingu įnašu, siekiant atkurti normalią bendrovės veiklą bei stabilizuoti jos finansinę padėtį, vadovė dėjo pastangas, siekdama išsaugoti ir plėtoti verslą, vykdomą per savo iniciatyva įsteigtą bendrovę. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad nėra pagrindo pritarti kreditoriams, jog vadovė nesiėmė veiksmų, siekdama stabilizuoti bendrovės veiklą, ir toks jos neveikimas privedė bendrovę prie bankroto. Teismo vertinimu, vadovės pastangos, nukreiptos į siekį savo lėšomis „atgaivinti“ bendrovės veiklą ir stabilizuoti jos padėtį, pateisina jos neveikimą, pasireiškusį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog bendrovė pagal 2011 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė savo turtą – elektroninio tacheometro komplektą ir GPS sistemą – mažesne negu likutinė, vadinasi, ir rinkos vertė kaina ir šis turtas buvo parduotas su bendrovės vadove svainystės ryšiais susijusiam asmeniui – jos sutuoktinio broliui. Teismo vertinimu, net ir pripažinus, jog bendrovės vadovė suvokė, kad, parduodama bendrovės turtą mažesne negu likvidacinė vertė kaina, pažeidžia bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog aptariamas veiksmas privedė bendrovę prie bankroto. Buvusio bendrovės turto likutinė vertė – 9 271,57 Eur (32 012,89 Lt), turto pardavimo kaina – 4 362,98 Eur (15 064,50 Lt). Taigi turto likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumas – 4 908,59 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtino patikslintus bendrovės kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, kurie pinigine išraiška sudaro 72 338,28 Eur (249 769,61 Lt). Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių kontekste yra akivaizdus faktas, kad bendrovės nemokumas nėra jos vadovės veiksmų, susijusių su turto pardavimu, rezultatas. Turto pardavimas mažesne negu likutinė vertė kaina nėra svari nemokumo būsenos susiformavimo priežastis. Teismui nėra žinomos gautų apyvartinių lėšų panaudojimo aplinkybės, tačiau, kita vertus, administratorės, kuri pagal pareigas atliko, be kita ko, bendrovės vykdytų finansinių operacijų patikrinimą, pozicija byloja, kad lėšos, gautos pardavus turtą, nebuvo panaudotos tenkinti kitus negu bendrovės ir jos kreditorių interesus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės bankrotas yra tyčinis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tretieji asmenys D. V. ir L. Ž. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti UAB ,,Avalda“ bankrotą tyčiniu. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas nutartį, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos ir rėmėsi iš esmės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtintu bendrovės vadovės ir vienintelės akcininkės kreditoriniu reikalavimu, tenkintinu trečiąja eile bei UAB ,,Avalda“ administratoriaus pozicija, kad lėšos nebuvo panaudotos tenkinti kitus nei bendrovės ir jos kreditorių interesus. Tačiau teismas visiškai nevertino kokie įmonės įsipareigojimai buvo vykdomi šiomis lėšomis, nei kokiu laikotarpiu jie buvo vykdomi. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės įstatinis kapitalas 2008 m. liepos 31 d. buvo padidintas iki 60 000 Lt. Jokie kiti bendrovės vadovės pinginiai įnašai nebuvo daromi. Nuo 2009 m. bendrovė nesilaikė įstatymų nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos. Bendrovės vadovė žinodama, kad įmonės padėtis jau 2011 metais buvo nuostolinga, darbuotojams nemokamas darbo užmokestis, toliau vykdė veiklą ir tokiu būdu didino bendrovės įsiskolinimą. Tiek bendrovės bankroto administratoriaus, tiek teismo argumentai dėl to, kad bendrovės vadovė bandė savo lėšomis gelbėti įmonės finansinę padėtį ir apmokėdavo įvairias įmonės skolas, niekuo nepagrįsti.

2. Nepagrįsti teismo argumentai dėl vienintelio bendrovės turto – elektroninio tacheometro komplekto ir GPS sistemos pardavimo. Turto pardavimas už dvigubai mažesnę nei likutinė vertė kainą, nepatvirtina aplinkybės, kad tokiu būdu buvo bandoma gauti apyvartinių lėšų, kurių panaudojimas nėra žinomas. Be to, bendrovė turėjo papildomų išlaidų dėl prietaisų nuomos. Niekuo nepagrįsti teismo argumentai, kad bendrovė, pardavusi prietaisus, gavo apyvartinių lėšų, įgydama galimybę vykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad kokie nors įsipareigojimai iš gautų lėšų būtų buvę vykdomi. Pardavus prietaisus į bendrovės kasą įnešti pinigai tą pačią dieną buvo paimti ir jokios ataskaitos dėl jų panaudojimo nėra.

Atsakovas BUAB ,,Avalda“ administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su teismo nutartyje nurodytais argumentais, kuriais paneigiama, kad bendrovės bankrotas yra tyčinis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB ,,Avalda“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti bankroto kilimo požymiai, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje.

Nagrinėjamoje byloje apeliantai UAB „Avalda“ kreditoriai D. V. ir L. Ž. prašymą pripažinti UAB ,,Avalda“ bankrotą tyčiniu grindė aplinkybėmis, kad buvusi vadovė (ir kartu vienintelė bendrovės akcininkė) netinkamai vykdė pareigas, susijusias su įmonės valdymu, žinodama blogą bendrovės finansinę padėtį, nesiėmė veiksmų, siekdama stabilizuoti bendrovės veiklą, arba pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, siekdama apriboti bendrovės kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimus, pardavė vienintelį bendrovės turtą gerokai mažesne negu likutinė vertė kaina svainystės ryšiais susijusiam asmeniui. Iš prašyme nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad reikalavimas bankrotą pripažinti tyčiniu buvo grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais požymiais, kuriuos teismas nustatęs gali bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip jau buvo minėta, nustačius bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kada ir dėl kokių priežasčių įmonė tapo nemoki, ar įmonės vadovė tinkamai vykdė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar bankroto nenulėmė netinkama įmonės vadovės veikla (neveikimas), ar apeliantų nurodomas bendrovės turto pardavimo sandoris nebuvo veiksmas, kuriuo tyčia buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantų prašymo nurodydamas, kad nors prielaidos kelti bendrovei bankroto bylą egzistavo ir anksčiau, negu bendrovės kreditoriai inicijavo klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau bendrovės vadovės veiksmai savo lėšomis vykdant bendrovės įsipareigojimus, siekiant stabilizuoti bendrovės padėtį, pateisina jos neveikimą, pasireiškusį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu. Su tokia teismo išvada nesutiktina, nes teismo nurodomas argumentas, kad bendrovės vadovė savo lėšomis vykdė bendrovės įsipareigojimus nepagrįstas bylos įrodymais, o tik bankroto administratoriaus atsiliepime į apeliantų prašymą nurodoma aplinkybe, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino bendrovės vadovės ir akcininkės 76 573,63 Lt (22 177,26 Eur) reikalavimą, tenkintiną trečiąja eile. Nurodyta faktinė aplinkybė, kad yra patvirtintas bendrovės vadovės ir akcininkės finansinis reikalavimas bendrovei, nepatvirtina bendrovės vadovės piniginių lėšų įnešimo į bendrovės kasą ar sąskaitą. Taip pat byloje nėra duomenų, o pirmosios instancijos teismas ir nenustatinėjo, kuriuo laikotarpiu šie piniginiai įnašai buvo daromi, bei kur buvo panaudotos iš bendrovės vadovės gautos piniginės lėšos. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės finansinė padėtis 2011-2012 metais, nepaisant galimos finansinės pagalbos, tik blogėjo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti, ar bendrovės vadovė realiai bendrovei esant nemokiai, nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Taip pat teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog bendrovė pagal 2011 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė savo turtą – elektroninio tacheometro komplektą ir GPS sistemą – mažesne negu likutinė ir rinkos vertė kaina, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog šis sandoris privedė bendrovę prie bankroto, nes turto likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumas yra tik 4 908,59 Eur, kai tuo tarpu teismo patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimai sudaro 72 338,28 Eur.

Kaip minėta, tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad nors nėra žinomos gautų apyvartinių lėšų panaudojimo aplinkybės, nesiaiškindamas šių aplinkybių, rėmėsi tik bendrovės bankroto administratorės išsakyta pozicija, kad lėšos, gautos pardavus turtą, nebuvo panaudotos tenkinti kitus negu bendrovės ir jos kreditorių interesus.

Taigi, teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto nepagrįstai aiškino siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, neatsakyta į apeliantų keliamus argumentus dėl įmonės tyčinio bankroto požymių ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti tiriamos ir vertinamos prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.