Civilinė byla Nr. e3K-3-101-313/2019

                                                                                              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00942-2016-0

  Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Formpakas“ ir P. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuoti asmenys: A. L., P. P., V. L., uždaroji akcinė bendrovė „Formpakas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2.       BUAB „Formateka“ bankroto administratorius prašė teismo pripažinti BUAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktais ir 3 dalies 2 punktu bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei BUAB „Formateka“. Buvęs pastarosios bendrovės vadovas A. L. ir akcininkai P. P. bei V. L. netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas: buvęs įmonės direktorius sudarė įmonei nuostolingus ir nenaudingus sandorius, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos arba panaikintos, įmonės direktorius ir akcininkai nevykdė imperatyviųjų teisės normų, įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas. Kreditorių reikalavimai padidėjo dėl netinkamų buvusio įmonės vadovo ir nurodytų akcininkų sąmoningų veiksmų bei neveikimo. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkai, žinodami, kad įmonė yra nemoki, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau nesikreipė, toliau bendrovė dirbo nuostolingai. Siekdami išvengti įsipareigojimų apmokėjimo pirmos ir antros eilės kreditoriams, atsiskaitė su trečios eilės kreditore UAB „Formpakas“, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatas. UAB „Formateka“ su UAB „Formpakas“ 2015 m. rugpjūčio 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Formateka“ UAB „Formpakas“ pardavė pastatą – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už mažesnę nei rinkos kainą, o perleidus šį turtą gautos lėšos panaudotos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas. 2015 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Formateka“ iš gautų 110 000 Eur net 58 809 Eur pervedė UAB „Formpakas“, taip grąžindama paskolą, nors šios grąžinimo terminas buvo nesuėjęs. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį suinteresuoti asmenys dar iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Formateka“ iškėlimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi pripažino UAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu.

5.       Teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo, rėmėsi Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis, kad bendrovė nuo 2013 metų jau buvo nemoki. Teismas nustatė, kad 2013–2015 metais UAB „Formateka“ įsipareigojimai kreditoriams tendencingai didėjo, bendrovė dirbo nuostolingai, todėl sprendė, kad bendrovės veikla buvo nuostolinga, suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų administracijos vadovo (A. L.) atliekamų pareigų tinkamumui įvertinti. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad, nustačius nuostolingą bendrovės veiklą, būtų šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas ir svarstomi klausimai dėl tolesnės veiklos tikslingumo, naudingumo. Įmonės nuosavas kapitalas pagal 2013 m. balanso duomenis buvo neigiamas, todėl UAB „Formateka“ privalėjo sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir svarstyti klausimus dėl bendrovės veiklos bei priimti sprendimus dėl tolesnės veiklos vykdymo ar nutraukimo. Suinteresuoti asmenys įrodymų, pagrindžiančių tokius veiksmus, nepateikė. Teismas nustatė, kad bendrovės nuosavas kapitalas 2014 ir 2015 metais taip pat buvo neigiamas. Šiuos duomenis žinojo arba turėjo žinoti bendrovės vadovas ir akcininkai, tačiau jie nevykdė imperatyviųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas, nustatęs priežastinį ryšį tarp bendrovės blogo valdymo ir atsiradusio įmonės nemokumo, sprendė, kad bendrovė nuosekliai buvo vedama prie bankroto, o tai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

6.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto teismas sprendė, kad buvęs įmonės vadovas nepaneigė argumentų dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimo. UAB „Formateka“ pagal paskolos sutartis (2014 m. gruodžio 8 d. ir 2015 m. balandžio 2 d.), kurių atsiskaitymo terminai dar nebuvo suėję (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 2 d.), 2015 m. rugpjūčio 20 d. atsiskaitydama su UAB „Formpakas“, kai byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino esant buvus pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo eiliškumo tvarką, o tai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius.

7.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto teismas nurodė, kad buvęs įmonės vadovas, pažeisdamas pirmiau aptartą CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, vykdė atsiskaitymus, nors nuo 2012 m. nebuvo tinkamai mokamas darbo užmokestis darbuotojams ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. susidarė 106 220,64 Eur skola pagal darbo teisinius santykius. Nesant byloje įrodymų, paneigiančių ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, teismas pripažino, kad buvo pagrindas taikyti šią prezumpciją.

8.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų teismas atsižvelgė į Kauno apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-887-601/2018 dėl UAB „Formateka“ ir UAB „Formpakas“ sudarytos 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kadangi civilinė byla nėra išnagrinėta, tai, teismo vertinimu, klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 13 d., sandoris nėra nuginčytas. Bankroto administratoriaus nurodytos aplinkybės bei eksperto J. B. pateikti nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertinio tyrimo duomenys nepakankami tam, kad šio sandorio sudarymas būtų laikomas akivaizdžiai nuostolingu ir (ar) ekonomiškai nenaudingu. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nebuvo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

9.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal BUAB „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., ir suinteresuotų asmenų P. P. bei UAB „Formpakas“ atskiruosius skundus, 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį.

10.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Papildomai nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningi bendrovės valdymo organo ir dalyvių veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, t. y. buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nuo 2013 m. trukusios nuostolingos bendrovės padėties esminio pabloginimo. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkai, žinodami, kad UAB „Formateka“ nuostolingumas tęsėsi ilgą laiką, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriems įvykdyti neturėjo pakankamai lėšų, neinicijavo bendrovei bankroto bylos, bet iš esmės sumažino bendrovės turtą, t. y. sąmoningai suteikė pirmenybę kreditorei (tai pačiai įmonei), kuriai prievolės įvykdymo terminai nebuvo suėję.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys UAB „Formpakas“ ir P. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti BUAB „Formateka“, atstovaujamos bankroto administratoriaus S. G., prašymą dėl BUAB „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė tik formalius tyčinio bankroto požymius, tačiau nenagrinėjo ir nenustatė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų esminių tyčinio bankroto požymių: sąmoningo veikimo siekiant privesti įmonę prie bankroto arba sąmoningo ir tikslingo veikimo siekiant dar labiau pabloginti įmonės būklę. Tokiu būdu teismai nepagrįstai išplėtė tyčinio bankroto instituto taikymo ribas, netinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto institutą reglamentuojančias teisės normas, t. y. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus formalius tyčinio bankroto nustatymo kriterijus taikė atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo.  

11.2.                      Teismai netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus, visiškai nevertino aplinkybių, kad, įmonei jau susidūrus su finansiniais sunkumais, UAB „Formpakas“ savo lėšomis papildomai finansavo BUAB „Formateka“ veiklą ir BUAB „Formateka“ gautas paskolas naudojo dengdama skolas kreditoriams; 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaryta BUAB „Formateka“ valdyto sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis, šį sandėlį pardavus, gautų lėšų dalis buvo panaudota darbo užmokesčio skoloms ir kitoms skoloms sumokėti; paskolos buvo grąžintos prieš sutartyse nustatytą terminą.

11.3.                      Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tyčinio bankroto bylose, t. y. kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

12.       Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuotų asmenų kasacinio skundo suinteresuotas asmuo A. L. sutinka su kasaciniu skundu ir jį prašo tenkinti.

13.       Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų kasacinį skundą BUAB „Formateka“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

13.2.                      Įstatyme nereikalaujama, kad būtų įrodyta vadovo tyčia kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, kad įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl ko įmonė galėjo tapti nemoki ar, jai tapus nemokiai, jos padėtis iš esmės toliau buvo pabloginta, nors tyčia tokių padarinių nesiekė.

13.3.                      Teismų nustatyti įmonės finansinės būklės rodikliai neabejotinai įrodo, kad teismai nagrinėjo ir nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas taikant tyčinio bankroto instituto teisės normas. Teismų nustatyti konkretūs įmonės finansiniai rodikliai bei valdymo organų elgesys įrodo sąmoningą bendrovės valdymo organų veikimą nuosekliai bloginant nemokios bendrovės būklę, pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas dėl nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykio, sąmoningą pareigos inicijuoti bankroto bylą, pažeidžiant aukštesnės eilės kreditorių teises bei teisėtus interesus, nevykdymą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindus pagal ĮBĮ 20 straipsnį, aiškinimo ir taikymo   

14.       ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

15.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

16.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

17.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

18.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas BUAB „Formateka“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais nurodęs, kad BUAB „Formateka“ nuo 2013 metų turėjo finansinių sunkumų, bendrovės vadovas bei akcininkai laiku neinicijavo bankroto bylos, iš 2015 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto pardavimo sandorio gautos lėšos buvo panaudotos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nes paskola grąžinta pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eilę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad bendrovės valdymo organai ir dalyviai, žinodami, jog BUAB „Formateka“ nuostolingumas tęsėsi ilgą laiką, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriems įvykdyti neturėjo pakankamai lėšų, neinicijavo bendrovei bankroto bylos, o iš esmės sumažino bendrovės turtą, sąmoningai suteikė pirmenybę trečios eilės kreditorei, kuriai prievolės įvykdymo terminai nebuvo suėję, grąžinant suteiktą paskolą.

19.       Byloje nustatyta, kad BUAB „Formateka“ tapo nemoki nuo 2013 m. Teismai sprendė, kad, nepaisydamas šio nemokumo, bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė toliau dirbo nuostolingai. Byloje taip pat nustatyta, kad įmonė turėjo kreditorių, su kuriais atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, įmonė buvo skolinga darbuotojams, tačiau, nepaisant to, kad iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų lėšų 110 000 Eur buvo pervesta padengti darbuotojų darbo užmokesčio skoloms, skola UAB „Formpakas“ buvo grąžinta anksčiau, nesuėjus paskolų grąžinimo terminui. Taigi bylą nagrinėję teismai aplinkybes, kad, įmonei esant nemokiai, nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad buvo atsiskaityta su vienu iš kreditorių, nesuėjus skolos grąžinimo terminui, laikė tyčinio bankroto požymiais, nustatytais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose.

20.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėję teismai šį požymį siejo su tuo, kad, įmonei esant nemokiai nuo 2013 metų, vadovas ir akcininkai ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir toliau didino skolas, vadovas nešaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, nesprendė bendrovės likimo pagal Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus.

21.       Minėta, kad tyčinio bankroto požymiais pripažįstami ne bet kokie buvusio įmonės vadovo veiksmai, o tik tokie, kurie pagal byloje teismo nustatytas aplinkybes vertintini kaip sąmoningas blogas valdymas ar neveikimas, kuriuo būtent ir buvo siekta dar labiau pabloginti ir taip jau nemokios įmonės padėtį ir taip išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

22.       Nagrinėjamoje byloje su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui suinteresuoti asmenys P. P. ir UAB „Formpakas“ pateikė duomenis, jog po to, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, ji buvo finansuojama akcininko P. P. ir UAB „Formpakas“: 1) UAB „Formpakas“, kurios vadovas yra P. P., investavo į atsakovės veiklą 30 856,44 Eur, tokiu būdu siekdama užtikrinti jos finansinį stabilumą bei padengti skolas kreditoriams ir tęsti įmonės veiklą, taip pat buvo sumokėta dalis darbo užmokesčio darbuotojams; UAB „Formpakas“ sumokėjo bendrovei 16 500 Eur; bendrovės prašymu UAB „Formpakas“ 2015 m. gruodžio 22 d. sumokėjo už bendrovę 5500 Eur UAB „Plastiksė“; UAB „Formpakas“ už bendrovę 2016 m. vasario 4 d. sumokėjo 2500 Eur AB „AKSA“ ir kitas skolas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių skundžiamoje nutartyje nepasisakė, jų nevertino ir nesprendė, ar tai gali būti laikoma siekiu išsaugoti įmonės veiklą ir taip išvengti bankroto.

23.       Kaip minėta šios nutarties 17 punkte, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Vien tai, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nereiškia, jog tai savaime yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. 

24.       Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktą).

25.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintos aplinkybės, kad, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, įmonės vadovas siekė išsaugoti bendrovę, UAB „Formpakas“, kurios vadovas buvo P. P. (bankrutavusios įmonės akcininkas), savo lėšomis papildomai finansavo BUAB „Formateka“ veiklą, taip pat teismo nebuvo pasisakyta ir nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Šių bylai reikšmingų aplinkybių bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir jų neįvertino.

26.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų bylos įrodymų bei nesivadovavęs kasacinio teismo praktika, padarė nepagrįstą išvadą, jog buvęs BUAB „Formateka“ vadovas ir akcininkai nesiėmė reikiamų veiksmų ir taip tyčia privedė bendrovę prie bankroto.

27.       Kitas požymis, galintis lemti tyčinio bankroto konstatavimo faktą, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Pagal šią normą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

28.       CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

29.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 32 punktą).

30.       Suinteresuoti asmenys P. P. ir UAB „Formpakas“ atskirajame skunde nurodė aplinkybę, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. pradelsti įsipareigojimai darbuotojams buvo 88 139,93 Eur, o iš sandorio gautomis lėšomis buvo padengta 39 124,14 Eur, po paskolos grąžinimo UAB „Formpakas“ papildomai padengė skolą darbuotojams bei įnešė lėšų į bendrovę. Paskolos grąžinimas buvo atliktas nesilaikant CK 6.9301 straipsnio reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar tai buvo esminė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybių dėl paskolos sandorio sudarymo: paskolos bankrutuojančiai įmonei buvo suteiktos po 2013 m., jos buvo skirtos atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, už paskolas skaičiuojamos palūkanos, iš sandorio gautos lėšos panaudotos atsiskaityti su kreditoriais ir tik dalis grąžinta UAB „Formpakas“, tačiau UAB „Formpakas“, net kai jai buvo grąžinta paskolos dalis (formaliai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarką), papildomai sumokėjo nemokiai bendrovei ir jos kreditoriams 26 808,77 Eur. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino tyčinio bankroto aspektu, nenustatė, kokio tikslo siekė įmonės vadovas tokiais savo veiksmais.

31.       Dėl kreditorių eiliškumą pažeidžiančių atsiskaitymų kaip tyčinio bankroto požymio teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad ši norma turi tam tikras sąlygas – turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismo šios aplinkybės iš viso nebuvo tirtos, byloje nebuvo nustatoma, ar tikrai neliko įmonės turto, į kurį kreditoriai galėtų pareikšti reikalavimus, pagrindinis ir vienintelis apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad įmonė buvo nemoki nuo 2013 metų, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog buvo išanalizuoti visi finansinių sunkumų patyrusios įmonės vadovo, siekusio tęsti įmonės veiklą, veiksmai.

32.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, taip pat kasacinio teismo praktiką, o pripažinęs BUAB „Formateka“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė.

Dėl procesinės bylos baigties

33.       Apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Formateka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 13,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Alė Bukavinienė

        Virgilijus Grabinskas

        Algis Norkūnas