Civilinė byla Nr. e2-1260-553/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01795-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.10

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 15 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Donseta“ dėl hipotekos turtui panaikinimo, leidimo paimti turtą visuomenės poreikiams bei atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą turtą nustatymo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą pagrįstumo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu nustatė atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantį atsakovei UAB „VIPC Vilnius“ nuosavybės teise priklausantį pastatą – kultūros rūmus bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą dydį – 7 781 000 Eur; priteisė UAB „VIPC Vilnius“ iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4.       Ieškovė pateikė prašymą išdėstyti pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą atsakovei UAB „VIPC Vilnius“ mokėtinos 1 785 000 Eur sumos sumokėjimą vienerių metų laikotarpiui, po ketvirtadalį sumos, t. y. po 446 250 Eur) kas ketvirtį, pradedant skaičiuoti nuo 2010 metų pirmo ketvirčio. Nurodė, kad dėl 2020 metų pradžioje pasaulyje kilusios visuotinės pandemijos ieškovei susiklostė sudėtinga finansinė situacija, todėl Vilniaus miesto savivaldybės biudžete lėšų, reikalingų įvykdyti teismo sprendimą ir apmokėti atsakovei nurodytą atlyginimo sumą, šiuo metu nėra. Vilniaus mieto savivaldybei dėl Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo priimtų sprendimų, susijusių su ekstremalios situacijos suvaldymu ir jos pasekmių užkardymu arba mažinimu, įgyvendinimo, teko tiek organizacinė, tiek ir finansinė atsakomybė: ieškovė turėjo skirti lėšas mobilių patikros punktų įrengimui, gyventojų izoliavimo patalpų paruošimui, taip pat papildomos lėšos buvo reikalingos apsaugos ir dezinfekcinėms priemonėms, emocinės pagalbos teikimui, informacinių garso klipų (reportažų) kūrimo ir transliavimo paslaugoms ir t. t. Šiuo metu nėra atlikti tikslūs skaičiavimai, kiek ieškovei jau kainavo kovos su koronaviruso grėsme ir pasekmėmis veiksmai bei kiek jie dar kainuos ateityje, tačiau akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas bus deficitinis ir visoms kovos su pandemijos pasekmėmis priemonėms įgyvendinti reikės pinigines lėšas skolintis. Atsižvelgiant į tai, kad pandemijos padarinių švelninimo priemonių įgyvendinimui reikalingos reikšmingos Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšos, kurių planuojant 2020 metų savivaldybės biudžetą nebuvo galimybės numatyti ir prognozuoti, ieškovė prašo jos turtinę padėtį pripažinti sunkia ir išdėstyti atsakovei mokėtinos 1 785 000 Eur sumos mokėjimą.

5.       Atsakovė UAB „VIPC Vilnius“ su prašymu nesutinka. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jos sunkią turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų. Ieškovė prašyme pripažįsta, kad neturi sunkią turtinę padėtį patvirtinančių dokumentų, nes nėra atlikti tikslūs skaičiavimai, kiek jai kainavo kovos su koronaviruso grėsme ir pasekmėmis veiksmai, o savivaldybės biudžeto deficitas savaime nereiškia ieškovės nepajėgumo vykdyti teismo sprendimą. Ieškovei, kuri nėra fizinis ar privatus juridinis asmuo, teismo sprendimu priteista atlyginimo suma nėra didelė, palyginus su 2020 m. gegužės 27 d. patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžeto pajamomis, kurios sudaro daugiau nei 700 mln. Eur, ir asignavimais, kuriuos sudaro daugiau nei 800 mln. Eur. Ieškovė, pateikdama prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo ir tikrovės neatitinkančią informaciją dėl 2020 metų biudžete neva nenumatytų lėšų teismo sprendimo įvykdymui, siekia vilkinti atsiskaitymą su atsakove už visuomenės poreikiams paimtą turtą, tokiu būdu pažeisdama atsakovės konstitucinę teisę laiku gauti teisingą atlyginimą už paimtą nuosavybę. Iš viešai savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiamų duomenų, atsakovei yra žinoma, kad 2020 metų savivaldybės biudžete yra numatytos lėšos, reikalingos teismo sprendimo įvykdymui. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartimi prašymo netenkino.

7.       Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad jai teko finansinė atsakomybė, kovojant su koronaviruso (COVID-19) plitimu, tačiau pandemija padarinius sukėlė didžiajai daugumai ūkio subjektų. Karantino paskelbimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nereiškia skolininkų atleidimo nuo prievolių ir / ar įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo. Savivaldybė, kaip ir atsakovė, yra civilinių teisinių santykių subjektas, kuriam galioja šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Ieškovė nepateikė jokių jos sunkią finansinę padėtį patvirtinančių rašytinių dokumentų ir įrodymų, kad neturi objektyvių galimybių atsiskaityti su atsakove už visuomenės poreikiams nusavintą turtą, todėl teismas nurodė, kad negali nustatyti šalies turtinės padėties, kuri sudarytų pagrindą sprendimo vykdymo išdėstymui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta speciali teismo sprendimo vykdymo atidėjimo taisyklė skolų išieškojimo iš valstybės ar savivaldybės atveju: jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Ieškovė, teikdama teismui prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, turėjo nurodyti ir su prašymu pateikti duomenis, kad 2020 metų savivaldybės biudžete lėšos atsiskaityti pagal 2019 m. birželio 10 d. teismo sprendimą nėra numatytos, tačiau tokie įrodymai teismui nepateikti. Teismas sprendė, kad pagal šalių pateiktą informacija nėra galimybės įvertinti, ar Vilniaus  miesto savivaldybės taryba 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 1-538 pakeitusi 2020 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 1-417 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžeto tvirtinimo“ ir padidinusi Vilniaus miesto savivaldybės 2020 m. asignavimus atitinkamose eilutėse, atitinkamai galėjo ar negalėjo spręsti ir dėl biudžeto eilučių, skirtų įsiteisėjusiems teismo sprendimams įvykdyti. Tokiu būdu teismas ieškovės prašymo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Teismas nepakankamai įsigilino į susiklosčiusią išskirtinę situaciją, neįvertino grėsmės viešajam interesui, netinkamai taikė CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatą, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo kitiems biudžetiniams metams.

8.2.                      2020 metų pradžioje pasaulyje kilus visuotinei koronaviruso pandemijai, Vilniaus miesto savivaldybėje, taip pat ir Lietuvos valstybėje susiklosčius sudėtingai finansinei situacijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžete nėra lėšų, reikalingų atsakovei sumokėti 1 785 000 Eur sumą.

8.3.                      Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo priimtų sprendimų apeliantei teko didžiulė finansinė atsakomybė. Teismui netenkinus apeliantės prašymo, atsakovės interesai buvo iškelti aukščiau viešojo intereso, o skundžiama nutartimi apsunkintas apeliantei tenkančios pareigos solidarizuotis su valstybe, mažinant koronaviruso pandemijos sukeltus padarinius vykdymas.

8.4.                      Teismas nepagrįstai neįvertino, kokius sunkius padarinius gali sukelti apeliantės prašymo netenkinimas, bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad apeliantei teko ypatingai didelė finansinė našta vykdant Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo priimtus sprendimus ir kitus teisės aktus, susijusius su COVID-19 išplitimo Lietuvoje padariniais. Visi įmanomi finansiniai Vilniaus miesto savivaldybės ištekliai buvo ir yra skiriami suvaldyti COVID-19 plitimą, sušvelninti pandemijos ir jos pagrindu paskelbto karantino sukeltus padarinius.

8.5.                      Dėl pasaulyje susiklosčiusios nepalankios epideminės COVID-19 situacijos ir visoje Lietuvos teritorijoje paskelbto karantino režimo, per pirmus keturis šių metų mėnesius apeliantė negavo 11,1 mln. Eur planuotų pajamų, skirtų savarankiškoms funkcijoms vykdyti, be to, siekdama kovoti su pandemija apeliantė privalėjo skubiai finansuoti įvairių priemonių ir paslaugų įsigijimus (medicininės, apsaugos priemonės, dezinfekcijos paslaugos ir t.t.), o šiai dienai neplanuotos išlaidos, susijusios su COVID-19 likvidavimu ir jos padarinių šalinimu, jau sudaro daugiau nei 10 mln. Eur.

8.6.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad neturi duomenų apie apeliantės sunkią finansinę padėtį, nes teisės aktai, kurių pagrindu apeliantė privalėjo imtis ir ėmėsi visų priemonių bei skyrė tam didžiulius finansinius resursus kovai su COVID-19, priimti ne Vilniaus miesto savivaldybės asmeniniu sprendimu, tačiau valstybės lygiu priimto sprendimo pagrindu, turint pareigą solidarizuojantis su valstybe, kitomis Lietuvos savivaldybėmis bei visais gyventojais, dedant visas pastangas maksimaliai sumažinti COVID-19 grėsme bei operatyviai likviduoti pandemijos sukeltus padarinius.

8.7.                      Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžete lėšos, reikalingos atsiskaityti su atsakove, nėra numatytos. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Be to, teismas neatsižvelgė į būtinybę apsaugoti viešąjį interesą. Šiuo atveju yra susidariusi viešojo intereso į tęstinį apeliantės funkcijų vykdymą bei viešųjų paslaugų teikimą bei privataus atsakovės intereso gauti iš apeliantės piniginę kompensaciją kolizija, kurios teisingam išsprendimui, išvengiant žalos viešajam interesui, yra reikalingas teismo rūpestingas ir atidus požiūris į susidariusią situaciją.

8.8.                      Teismas neįvertino aplinkybės, kad išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, šalių interesų pusiausvyra, proporcingumo ir atsakovės teisėtų lūkesčių principai nebus pažeisti, nes didžioji dalis atsakovei priklausančio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą turtą jau yra atsakovei išmokėta (5 996 000 Eur), o likusi mokėtina suma, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, taip pat būtų teismo nustatytais terminais atsakovei išmokėta. Priešingu atveju, antstoliai areštuos apeliantės sąskaitas, kuriose yra laikomos lėšos, būtinos viešajam interesui įgyvendinti.

9.       Atsakovė UAB „VIPC Vilnius“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Apeliantė neįrodė savo sunkios turtinės padėties, kurios pagrindu turėtų teisę teikti prašymą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo išdėstymo bei nepateikė rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų, kad savivaldybės 2020 metų biudžete numatytos lėšos turtui įsigyti nėra skirtos teismo sprendimo vykdymui.

9.2.                      Teisės aktai ir juose numatyti įpareigojimai apeliantei nėra ginčijami, tačiau karantino paskelbimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nereiškia skolininkų atleidimo nuo prievolių ir / ar teismo sprendimo vykdymo. Atskirajame skunde nurodomi argumentai nepatvirtina aplinkybių, kad apeliantės turtinė padėtis yra kritinė, dėl kurių apeliantė gali būti atleista nuo prievolių vykdymo karantino laikotarpiu ir jam pasibaigus. Apeliantė, viešai skelbdama apie verslo subjektų skatinimą įvairiomis mokestinėmis lengvatomis bei išmokomis, deklaruodama pagalbą tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tuo pačiu metu vilkina atsiskaitymą su atsakove už visuomenės poreikiams paimtą turtą.

9.3.                      Civilinė byla tęsiasi nuo 2018 metų, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas apeliantei nėra naujiena, kurios ji negalėjo numatyti. Dar iki karantino laikotarpio pradžios apeliantė turėjo visas galimybes ruoštis galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymui ir savivaldybės 2020 metų biudžete numatyti reikalingą lėšų sumą.

9.4.                      Apeliantė, prašydama išdėstyti teismo sprendimo vykdymą nuo 2021 metų, nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, kad 2021 metais apeliantė bus pajėgi išmokėti atsakovei kompensaciją už 2018 metais nusavintą turtą.

9.5.                      Apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad 2020 metų biudžete lėšos turtui įsigyti yra skirtos kitiems poreikiams, o ne atsiskaitymui už visuomenės poreikiams paimamą turtą. Taip pat apeliantė neįrodė, kad biudžete pagal asignavimų valdytojus numatytos lėšos, yra skirtos ne atsiskaitymui už visuomenės poreikiams paimtą turtą, o kitoms reikmėms. Jeigu savivaldybės 2020 metų biudžete numatyti asignavimai turtui įsigyti nėra skirti teismo sprendimo įvykdymui, apeliantė turėjo pateikti dokumentus, kokiam turtui įsigyti iš tiesų skirta 1 879,3 tūkst. suma, tačiau tokie duomenys nepateikti.

9.6.                      Net ir tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad apeliantės 2020 metų biudžete nėra numatytų lėšų 2019 m. birželio 10 d. teismo sprendimo įvykdymui, turi būti įvertintos aplinkybės, kad apeliantė, esant poreikiui, gali be jokių sunkumų koreguoti biudžeto lėšas.

9.7.                      Tai, kad netenkintas apeliantės prašymas, nereiškia, jog teismas neapgynė viešojo intereso. Į bylą nepateikti duomenys, kad 1,7 mln. Eur mokėtina suma atsakovei yra ženkliai per didelė apeliantei ir tokios sumos išmokėjimas vienu kartu apeliantę finansiškai sužlugdytų.

9.8.                      Tai, kad su atsakove už 2018 metais nusavintą turtą delsiama atsiskaityti ir yra sumokėta tik dalis kompensacijos, nereiškia, jog susiklosčiusi situacija nepažeidžia šalių pusiausvyros. Atsakovė du metus po turto nusavinimo laukia atlyginimo išmokėjimo, tuo tarpu apeliantė nusavintu turtu naudojasi ir pradėjo įgyvendinti Nacionalinės koncertų salės statybos darbus, t. y. apeliantė per tą laiką, kai vyko ginčas dėl kompensacijos dydžio, spėjo nugriauti atsakovės turtą ir pradėjo Tauro kalno tvarkymo darbus.

9.9.                      Pandemija padarinius sukėlė ne tik savivaldybėms, bet ir didžiajai daugumai ūkio subjektų. Apeliantė, viešai skelbdama apie siekį padėti Vilniaus gyventojams ir verslo subjektams taikant įvairias mokesčių lengvatas, išmokas ir pan., pati vilkina atsiskaitymą su atsakove. Toks apeliantės elgesys vertintinas kaip neteisėtas ir nesąžiningas.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

11.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12.       Apeliantė prašė išdėstyti įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą, t. y. 1 785 000 Eur sumos sumokėjimą vienerių metų laikotarpiui. Prašymą apeliantė grindė susiklosčiusia sudėtinga finansine situacija dėl pasaulyje kilusios visuotinės koronaviruso (COVID-19) pandemijos. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, apeliantei nepateikus įrodymų, kad ji neturi objektyvių galimybių atsiskaityti su atsakove už visuomenės poreikiams nusavintą turtą, taip pat nepateiktus duomenų, kad 2020 metų savivaldybės biudžete nėra numatytos lėšos atsiskaitymui pagal 2019 m. birželio 10 d. teismo sprendimą. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia: netinkamu CPK 284 straipsnio 1 dalies taikymu bei dėl kilusios visuotinės koronaviruso (COVID-19) pandemijos pasekmių apeliantei neįvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamojoje nutartyje nurodytais argumentais bei padarytomis išvadomis.

13.       Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniame procese turi būti imamasi priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, taip pat turi būti siekiama, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per kuo įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. 

14.       Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismų praktikoje pasisakoma, kad CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Prie tokių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas, išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1064-943/2018; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-477-302/2019; 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548-236/2020).

15.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nagrinėjamu atveju neįrodė išimtinio atvejo buvimo, objektyviai lemiančio įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo išdėstymo poreikį. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nekvestionuoja apeliantės argumentų dėl jai tekusios finansinės naštos, susijusios su COVID-19 plitimo suvaldymu bei valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo priimtų sprendimų įgyvendinimu Vilniaus mieste. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusi situacija visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nereiškia atleidimo nuo įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo bei negali paneigti teismo sprendimo privalomumo.

16.       Antra, sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovės argumentais, kad byloje iš esmės nėra apeliantės turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų. Apeliantės argumentai bei teikiami įrodymai, susiję su jos turėtomis išlaidomis, negautomis pajamomis, nepagrindžia, kad apeliantė neturi objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimą, t. y. atsiskaityti su atsakove dar už 2018 metais visuomenės poreikiams paimtą turtą. Be to, byloje esantys duomenys nesuponuoja išvados, kad prašoma išdėstyti suma apeliantei yra didelė.

17.       Trečia, apeliantė taip pat nepagrindė argumentų, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžete nėra numatyta lėšų, reikalingų teismo sprendimo įvykdymui. Iš šalių į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžete yra numatyti asignavimai 1 879,3 tūkst. Eur sumai, kurie skirti turto, susijusio su kultūra, įsigijimui. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, apeliantė nepateikė duomenų, kokio būtent turto įsigijimui skirta minėta suma, t. y. nepaneigė, kad iš 1 879,3 tūkst. Eur turto įsigijimui kultūros srityje nėra skiriama kompensacijos išmokėjimui už atsakovės nusavintą turtą. Tokiu būdu apeliantė neįrodė, kad 1879,3 tūkst. Eur nėra skirta įsiteisėjusiam 2019 m. birželio 10 d. teismo sprendimo įvykdymui.

18.       Ketvirta, teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1201-178/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantė šiuo aspektu nenurodė jokių argumentų bei duomenų, kurie pagrįstų, kad 2021 metais apeliantė bus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo atsakovei iš apeliantės priteista kompensacija už 2018 metais nusavintą turtą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad vien tai, jog netenkintas apeliantės prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, nereiškia, kad teismas neapgynė viešojo intereso. Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai ir dėl proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros pažeidimo. Sutiktina su atsakove, kad atsiskaitymas iš dalies su atsakove negali būti suprantamas kaip šalių interesų derinimas, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų laikymasis, nes atsakovė du metus po turto nusavinimo iki šiol laukia atlyginimo išmokėjimo, tuo tarpu apeliantė nusavintu turtu naudojasi ir pradėjo įgyvendinti Nacionalinės koncertų salės statybos darbus, t. y. apeliantė disponuoja nusavintu turtu.

20.       Kaip minėta, apeliantė nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliantės prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo bei įstatymo reikalavimo teismo sprendimą įvykdyti per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 7 straipsnis).  

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdymo proceso metu išieškotojas ir skolininkas turi teisę sudaryti taikos sutartį (CPK 595 straipsnis). Taigi šalys gali sudaryti taikos sutartį ir vykdymo procese, t. y. abipusiu susitarimu susitarti dėl teismo sprendimo įvykdymo sąlygų.  

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

22.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo vykdymo išdėstymą, tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23.       Atskirojo skundo netenkinus, apeliantui jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis (CPK 98 straipsnis). Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1 548 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

24.       Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – rekomendacijos) 8.16 papunktį už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikomas 0,4 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 381 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija sumą, gautą pritaikius minėtą koeficientą, atsakovės prašymas tenkinamas iš dalies ir iš apeliantės atsakovei priteisiama 552 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovės prašymas priteisti 38 Eur sumokėtą žyminį mokestį už atskirojo skundo padavimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties panaikinimo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1158-790/2020.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“ (juridinio asmens kodas 126234374) 552 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt du eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė