Civilinė byla Nr. e2A-76-440/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19477-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.11; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė 

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1419-1080/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deals On Wheels“ ieškinį atsakovui M. M. dėl transporto priemonės paslėptų defektų šalinimo išlaidų atlyginimo ir patirtų nuostolių kompensavimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Deals On Wheels“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. M. 1 776,69 Eur paslėptų automobilio defektų šalinimo išlaidas, 544,50 Eur išlaidas už konsultacijas, pretenzijų ir ieškinio parengimą bei 53,00 Eur žyminį mokestį. Nurodė, kad ieškovė teikia automobilio pardavimo paslaugas, užsiima automobilių prekyba. Šiuo atveju įmonė atliko pardavimo paslaugą ir automobilio apžiūros paslaugų neteikė. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) ieškovė iš atsakovo įsigijo automobilį „Volkswagen Passat“ už 14 197,00 Eur. Ieškovė (duomenys neskelbtini) pardavė automobilį S. K. (S. K.) už 14 560,00 Eur. 2022 m. liepos 12 d. automobilio pirkėjas pastebėjo, kad per įsigyto automobilio stoglangį sunkiasi vanduo, todėl buvo kreiptasi į ieškovę su prašymu pašalinti atsiradusį defektą. 2022 m. liepos 22 d. automobilis buvo pristatytas į UAB „Moller Auto“ apžiūrai. Apžiūros metu nustatytas automobilio paslėptas defektas – sudrėkusi statramsčio apdaila, todėl buvo rekomenduojama keisti stoglangio rėmą, nes jis nesandarus. Apie tai, kad automobilis yra su paslėptu defektu ir bus remontuojamas, ieškovė 2022 m. liepos 26 d. pranešė atsakovui. Nustatytas automobilio defektas pašalintas UAB „Moller Auto“, už tai ieškovė sumokėjo 1 776,69 Eur. Perkant automobilį ieškovei patikrinti, ar visas automobilio kėbulas sandarus, nebuvo galimybių. Atsakovas apie vėliau paaiškėjusius paslėptus automobilio defektus ieškovei nieko neminėjo nei automobilio apžiūros metu, nei automobilio sutartyje nebuvo nurodyti paslėpti automobilio defektai, dėl kurių nėra galimybės naudoti automobilio pagal jo paskirtį. Ieškovė turi būti grąžinta į tą pačią finansinę padėtį, kurioje buvo iki neteisėtų atsakovo veiksmų atsiradimo.

2.       Atsakovas M. M. su ieškovės ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas su ieškove sudarė naudoto automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau, prieš sudarant sutartį, ieškovė savo partnerių autoservise apžiūrėjo nurodytą automobilį, nustatė raštu esamus ir nesamus defektus, sudarė trūkumų ir atitikimų sąrašą ir žodžiu nurodė kitus atliktinus veiksmus atsakovui, taip pat šalys aptarė ir stogo drenažo sistemos sutvarkymą. Minėti veiksmai atlikti iki 2022 m. balandžio 29 d., taip pat automobilio stogo sandarumas buvo testuojamas ieškovės darbuotojų iki jo pardavimo. Po galutinio testavimo ir apžiūros atlikimo ieškovė kaip pirkėja priėmė transporto priemonę, kaip visiškai įvertintą ir tinkamą naudoti bei eksploatuoti. Parduotas automobilis po 2022 m. liepos 22 d., neatlikus jokių jo taisymo darbų, buvo eksploatuojamas bei juo buvo važinėjama apie 1 000 kilometrų. Tarp pirkėjo ir pardavėjo taip pat susiklostė ir komiso teisiniai santykiai – 2022 m. kovo 29 d. L. P. el. paštu atsiuntė komiso sutartį. Atsakovas su ieškove siekė bendradarbiauti ir dalyvauti autoserviso apžiūroje, tačiau tokios galimybės jam nebuvo sudarytos. Savo rizika ir sąskaita ieškovė ir (ar) automobilio dabartinis savininkas nusprendė dėl remonto ar tvarkymo darbų, nedalyvaujant atsakovui ir tinkamai jo neinformavus, todėl už tai jis neatsako. Po daugiau nei trijų mėnesių po daikto perleidimo tokio tipo automobilio tvarkymo darbai laikytini eksploataciniu einamojo susidėvėjimo remontu. Defektinis aktas gedimo šalinimo metu dėl (duomenys neskelbtini) perleisto daikto nesudarytas, jokie duomenys apie nenurodytus defektus, trūkumus ar kita, buvusius atsakovo turto pardavimo metu arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, nenustatyti. Automobilis parduotas naudotas, ne naujas daiktas, dėl to tam tikrų jo detalių natūralus susidėvėjimas ir būsimas keitimas buvo numatytinas pirkėjo ar teises perėmusio asmens ir atitinkamai turėjo būti atliktas. Ieškovė reiškia reikalavimą visa apimtimi už naujos detalės automobilyje sumontavimą, tačiau parduotas stogo dangtis buvo naudota detalė, ne nauja.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovo ieškovei 1 776,69 Eur automobilio paslėptų defektų šalinimo kaštus, 544,50 Eur už konsultacijas, teikiant pretenzijas, ir 3 465,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, jų pagrindu padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog stoglangio nesandarumą ir jo keitimą sąlygojo ne pirkėjo netinkamas veikimas, bet buvęs automobilio stoglangio defektas, galbūt nekokybiškai atliktas paties atsakovo samdytų specialistų stoglangio remontas dar iki automobilio įsigijimo ieškovei, to nepaneigė atsakovas, teikdamas savo įrodymus bylai ir paaiškinimus teismo posėdžio metu. 

5.       Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.327 straipsnis, 6.333 straipsnis). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais. Teismas įvertinęs tai, kad iki Sutarties sudarymo su ieškove atsakovui buvo žinoma apie automobiliui nustatytą gedimą – stoglangio rėmo nesandarumą, jį atsakovas šalino ir ieškovei patvirtino apie tinkamą pastarojo defekto pašalinimą, tačiau automobilį įsigijus naujam pirkėjui S. K. (S. K.), autorizuotame servise pakartotinai nustatytas automobilio stoglangio nesandarumas ir dėl to vandens patekimas į automobilio saloną, todėl teismas konstatavo, kad automobilio perdavimo ieškovei metu automobilis turėjo paslėptą trūkumą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas perleisdamas automobilį ieškovei pažeidė pareigą pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavus daiktą pirkėjui, patvirtinti, be kita ko, ir daikto kokybę, nurodant, jog nėra paslėptų trūkumų, kadangi automobiliui su stoglangiu privaloma jį turėti sandarų, nes priešingu atveju automobilio negalima naudoti pagal paskirtį, o kokybiško (sandaraus) stoglangio nebuvimas ir automobilio naudojimas esant nurodytam trūkumui gali turėti įtakos automobilio ir žmonių saugumui, iš to kilsiantiems gedimams elektros sistemai, galimam trumpam sujungimui ir kita (CK 6.317 straipsnio 1 dalis, 6.333 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6.       Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad automobilis ilgą laiką, t. y. tris mėnesius, buvo eksploatuojamas S. K. (S. K.) ir per tą laikotarpį už galimą susidėvėjimą ir amortizaciją ar netinkamą turto laikymą, saugojimą ir eksploatavimą atsakovas neatsako, nes jis daikto nevaldė ir juo nedisponavo. Teismas nurodė, kad daikto trūkumai, išryškėję per šešis mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais daikto perdavimo metu, išskyrus, kai tai nesuderinama su daikto ir jo trūkumų pobūdžiu. Šiuo atveju ieškovei įsigijus automobilį ir jį perleidus naujam pirkėjui S. K. (S. K.) automobilio trūkumas nustatytas per nepilnus tris mėnesius, o nustačius automobilio trūkumą, kuris buvo šalintas iki automobilio pardavimo, teismas padarė išvadą, jog daikto trūkumas egzistavo jo perdavimo metu. CK 6.327 straipsnio 3 dalis numato, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Taigi tai, kad automobilį įsigijo naujasis pirkėjas, nepanaikino atsakovo pareigos atsakyti už paslėptą daikto trūkumą. Teismas, vertindamas atsakovo gynybinę poziciją ir galimą naujojo pirkėjo kaltę dėl netinkamo automobilio eksploatavimo, nusprendė, kad byloje nėra objektyvių ar labiau tikėtinų nei netikėtinų duomenų apie netinkamą automobilio eksploataciją, turinčią įtakos stoglangio sandarumui. Taip pat nepateikta duomenų ar įrodymų, kad ridos pokytis (apie 3 000 km) turėjo / gali turėti įtakos stoglangio sandarumui ar kad automobilį naujam pirkėjui eksploatuojant įprasta tvarka, jis veikė nerūpestingai, neatsakingai ir neapdairiai. Be to, priešingai nei nurodo atsakovas, teismo vertinimu, per beveik tris mėnesius nuvažiuotas apie 3 000 km atstumas nelaikytinas intensyviu automobilio eksploatavimu ir nurodytas kilometrų atstumas nėra žymus. Be to, net ir padarius tikėtiną išvadą, jog automobilis buvo intensyviai naudojamas, nes per nurodytą laiko tarpą nuvažiuota virš 3 000 km, tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad vien tik toks nuvažiavimas sąlygojo stoglangio (ne)sandarumą ir lėmusį jo keitimą.

7.       Automobilio pardavėjas nurodė ieškovei, kad automobilis yra tinkamas naudoti, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad trūkumų nėra. Kadangi automobilio stoglangio nusidėvėjimas, lemiantis jo rėmo nesandarumą, nėra akivaizdus naudoto automobilio trūkumas, teismas konstatavo, kad ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti šio automobilio trūkumo ir negalėjo prisiimti rizikos už automobilio gedimą praėjus 2,5 mėnesių nuo Sutarties sudarymo. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas – atsakovas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė, būdama sandorio šalimi, pagrįstai galėjo tikėtis ir atsakovo sąžiningumo dėl defektų pašalinimo, kadangi tokią pareigą atsakovui nustato ir CK 6.200 straipsnio nuostata.

8.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad tarp šalių susiklostė ir komiso santykiai, kadangi šiai aplinkybei pagrįsti nepateikta jokių įrodymų. Atsakovas nurodė, kad jam 2022 m. kovo 29 d. L. P. el. paštu atsiuntė komiso sutartį. Kartu su atsiliepimu teismui atsakovas pateikė automobilio saugojimo sutartį, tačiau pastaroji sutartis nėra pasirašyta, joje nėra nurodytas transporto priemonės valdytojas, todėl nėra pagrindo spręsti apie tarp šalių buvusius komiso santykius. Teismas pažymėjo, kad sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus ir turi kelių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Net ir darant prielaidą, jog tarp šalių galbūt egzistuoja komiso santykių elementų, tačiau tai nepaneigia atsakovo kaip daikto pardavėjo pareigos atlyginti pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti (CK 6.317 straipsnio 1 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

9.       Atsakovas taip pat nurodė, kad teismas nagrinėdamas bylą iš esmės turi ex officio (pagal pareigas) kvalifikuoti teisinius santykius, nes akivaizdu, kad pagal byloje nustatytus duomenis sandoris gali būti pripažintas apsimestiniu, tačiau atsakovas šio savo argumento plačiau, išskyrus teismų praktikos apie CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymą citavimą šiuo klausimu, nedetalizavo, nenurodė, kokį sandorį laiko sudarytą kitam sandoriui pridengti, kurį, atsakovo manymu, sandorį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Be to, tam, kad būtų pagrindas pripažinti sandorį apsimestiniu (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio apsimestinumą ir tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį apsimestiniu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Atsakovas, teismui pasitikslinus, tokio reikalavimo nereiškė. Teismas pažymėjo, jeigu teismas, nesant šalies ieškinio / priešieškinio reikalavimo pripažinti sandorį apsimestiniu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio apsimestinumo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

10.       Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos turėtas 544,50 Eur išlaidas, susijusias su ginčo sprendimu ikiteismine tvarka, t. y. neteisminio išieškojimo išlaidos už pretenzijų atsakovui paruošimą ir pateikimą. Teismas įvertino, kad šių išlaidų atsiradimą lėmė būtent atsakovo veiksmai, t. y. atsakovo padarytas įstatymų numatytas ir sutartinės parduodamo daikto kokybės garantijos pažeidimas, todėl ieškovės reikalavimą tenkino. Paskirstydamas šalių bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad ieškovė patyrė 3 465,02 Eur bylinėjimosi išlaidų: 53,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio bei 3 412,20 Eur už teisinę pagalbą. Įvertinęs procesinių dokumentų kiekį, turinį, posėdžių skaičių, ginčo dalyką, teismas patirtas bylinėjimosi išlaidas laikė pagrįstomis ir priteisė ieškovei iš atsakovo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovas (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1.                      Atsakovas perdavė ieškovei pirkimo–pardavimo sutartį atitinkančią prekę – naudotą automobilį, apie kurios galimą trūkumą ieškovė puikiai žinojo ir net paliudijo teismo posėdžio metu. VĮ „Regitra“ viešai skelbia standartinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodoma, kokie trūkumai gali būti paslėpti. Pagal minėtą VĮ „Regitra“ automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, paslėpti trūkumai – defektai, kuriuos motorinės transporto priemonės pardavėjas turi nurodyti pirkimo–pardavimo sutartyje, yra: stabdžių sistemos; vairo mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizacijos įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; dujų išmetimo sistemos. Šiuo atveju nėra jokių nuorodų į kėbulo defektus, nes kėbulo defekto trūkumai yra matomi, pamažu atsiranda pagal automobilių amžių būdingų kėbulo trūkumų ir kėbulo trūkumai negali būti laikomi paslėptais defektais, nes jie matomi. Atsakovas ir ieškovė pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį pagal VĮ „Regitra“ skelbiamą automobilio pirkimo–pardavimo sutarties formą, kurioje atsakovas ir deklaravo, kokių defektų nėra.

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovė yra profesionali automobilių pardavėja ir privalėjo žinoti, jog atsakovas niekaip negali be ypatingų (didelio lietaus (liūties)) sąlygų patikrinti, ar stogo liuko drenažo sistemos išvalymo darbai visiškai pašalino stogo liuko statramsčio drėkimo problemą. Ieškovė pripažįsta, kad tai yra kėbulo defektas ir kad ji, nors yra profesionali automobilių perpardavimo tarpininkė, negalėjo įsitikinti, ar „visas kėbulas yra sandarus be papildomo tyrimo (lietaus)“, o atsakovas 2023 m. balandžio 29 d. informavo ieškovę, kad po paskutinės apžiūros automobilis turi sutvarkytą stogo drenažo sistemą (galima testuoti), t. y. atsakovas aiškiai nurodė, kad nedarė jokių kėbulo (liuko) remonto darbų, o ieškovė nurodo, kad jai nebuvo galimybių patikrinti, nors pati teigia, jog atsakovas turėjo užsakyti automobilio liuko ardymo darbus ir įsitikinti, jog kėbulas sandarus. Atsakovas neprisiėmė atsakomybės už kėbulo defektus ir pats svarbiausias dalykas – ieškovė apie tokį galimą defektą kaip profesionalė, teikianti konsultacijas dėl automobilių pardavimo, privalėjo žinoti (įspėti ir atsakovą (pardavėją), ir automobilio paskutinį pirkėją). 

11.3.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad būtent ieškovė nurodė sutvarkyti stogo drenažo sistemą, o atvirkščiai nei teigia ieškovė, niekas nenustatė, jog ieškovės nurodymu atlikti stogo drenažo sistemos darbai buvo netinkamos kokybės. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kodėl ieškovė tą pačią dieną pardavė automobilį pirkėjui, nepatikrinusi jo profesionaliai, jeigu ji manė, jog paprasta apžiūra negali įsitikinti, jog „visas kėbulas sandarus“, o būdama profesionalia automobilių perpardavinėtoja turėjo įsitikinti, paklausyti atsakovo ir atlikti stogo liuko patikrą. Atsakovas buvo susitaręs su ieškove dėl automobilio komiso paslaugų ir buvo pristatęs automobilį ieškovei išsamiai apžiūrai. Tai, kad ieškovė pati priskiria kėbulo defektus įprastiniam nusidėvėjimui, patvirtina ir pirkimo–pardavimo sutarties 1.3 punkto nuostata, dėl kurios susitarė ieškovė ir pirkėjas S. K. (S. K.).

11.4.                      Pirmosios instancijos teismas atmestinai vertino įrodymus, nenagrinėjo teisių–pareigų pasiskirstymo tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisinio reguliavimo dėl paslėptų defektų ir atsakovo įsipareigojimo pagal sutartį dėl naudoto automobilio kokybės. Pirkėjas S. K. (S. K.) nurodo trūkumą ne bėgantį vandenį per liuką, o vienintelį trūkumą – „sudrėkusi k/p statramsčio apdaila“. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovės, pirkėjo ir autoserviso UAB „Moller auto“ parodymai nesutampa ir galbūt ieškovė nesąžiningai naudojasi vartotojų apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais suteikdama savo pirkėjams vartotojams taikomas garantijas ir perkeldama visas rizikas ant neprofesionalių pardavėjų. Jeigu jau atsakovas būtų laikomas atsakingu už kėbulo natūralų nusidėvėjimą, tai tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, nes ieškovė yra profesionali automobilių perpardavimo rinkos dalyvė, kuri turėjo ne tik atsakovui, bet ir pirkėjui S. K. (S. K.) teikti profesionalias konsultavimo paslaugas ir atsakovo siūlymu patikrinti, ar stogo liukas po stogo liuko drenažo sistemos išvalymo darbų yra sandarus, o ne parduoti automobilį.

11.5.                      Pirmosios instancijos teismas atmestinai vertino byloje pateiktus svarbiausius įrodymus – automobilio pirkimo–pardavimo sutartį – ir visiškai nevertino fakto, kad ieškovė neprisiėmė atsakomybės už kėbulo defektus ir pati automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje išskyrė konkrečias sistemas, kurių trūkumai nebus laikomi natūraliu nusidėvėjimu ir tie trūkumai sutapo su VĮ „Regitra“ automobilių pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytais trūkumais, kurių gedimus kasacinis teismas įprastai laiko paslėptais defektais. Teismas visai nevertino aplinkybių, jog paslėptas defektas yra tik statramsčio rėmo drėkimas ir dėl tokio defekto net oficialus „Volkswagen“ atstovas leido naudotis automobiliu be apribojimų, todėl argumentai, jog automobilis nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, turi būti atmesti. Septynerių metų automobilis, kurio statramsčiai po intensyvaus lietaus rasoja, negali būti laikomas netinkamu pagal savo paskirtį naudoti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Toks ieškovės elgesys suponuoja mintį, jog ieškovė veikia nesąžiningai ir taikydama vartotojų teises ginantį teisinį reglamentavimą (pardavėjo atsakomybe) atsakovo lėšomis pagerina septynerių metų naudotą automobilį pakeičiant septynerių metų (neremontuotą) gamyklinį liuką į visiškai naują, atmetant galimybę atsakovui pačiam ištaisyti defektą (nors jis ir neprisiėmė tokios atsakomybės, bet jam turėjo būti suteikta tokia teisė).

11.6.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškovės elgesio po neva paslėpto defekto nustatymo. Jei ieškovė būtų laiku pranešusi atsakovui apie tai, kad atsirado gedimas liuko dalyje, jis būtų turėjęs galimybę pašalinti gedimą žymiai mažesnėmis savo lėšomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino, ar šios išlaidos buvo būtinos. Automobilio remontas pranešus atsakovui tą pačią dieną, nesuderinus su juo automobilio išlaidų (informuojant jau po remonto paslaugų įsigijimo) ir nesutinkant atsakovui, negali būti laikomas tinkamu ir sąžiningu ir turi būti laikomas pardavėjo interesų suvaržymu, vartotojo interesų pažeidimu. Ieškovė kėlė reikalavimą grąžinti visą automobilio kainą ir dar sumokėti už remontą UAB „Moller Auto“, kompensuoti automobilio apžiūrą ir net apmokėti ieškovės pretenzijos parengimo išlaidas. Tokios priemonės taikomos tik esant esminiam motorinės transporto priemonės defektui, o paprastai kasacinis teismas mano, kad esminis motorinės transporto priemonės defektas yra variklio defektas. Tuo tarpu ieškovė nuo pat komercinių santykių pradžios elgėsi ne pagal tikruosius ketinimus (komiso sutarties šalies pasirinkimas, komunikacija dėl trūkumo pašalinimo, suteikiant didesnes garantijas nei susitariant sutartimi, slepiant defekto kilmę ir nekomunikuojant dėl trūkumo pašalinimo).

11.7.                      Vertinant bylinėjimosi išlaidas, atsakovas siekė bendrauti su ieškove tiesiogiai, tačiau ieškovė atsisakė komunikuoti, pateikti detalią informaciją apie defektą ir jo kilmę, atsiradimo priežastis. Taigi, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas bei jų taikymui reikšmingas aplinkybes, dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti pakeista.

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Ieškovė byloje patikimais ir leistinais įrodymais įrodė, jog atsakovo parduotas automobilis „Volkswagen Passat“ turėjo esminį trūkumą – per įsigyto automobilio stoglangį sunkiasi vanduo, dėl trūkumo ieškovė apskritai nebūtų sudariusi automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties. Byloje esančius įrodymus, iš jų liudytojų paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino ir padarė logiškas ir pagrįstas išvadas, jog atsakovas, turėdamas savo žinioje automobilį, be kita ko, prieš Sutarties sudarymą žinojęs apie šį trūkumą ir ieškovei patvirtinęs, kad jį pašalino, pažeidė Sutarties nuostatas, CK 6.333 straipsnio, 6.317 straipsnio reikalavimus ir tinkamai neįvykdė įstatyme įtvirtintų pardavėjo pareigų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, pažeidęs Sutarties (sandorio) sąlygas, turi pareigą atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius dėl automobilio paslėptų defektų šalinimo.

12.2.                      Atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniu skundu nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, jog jo parduotas automobilis buvo techniškai tvarkingas, o šalių iki sutartinių santykių metu nustatytas automobilio stoglangio defektas yra pašalintas. Nagrinėjamu atveju atsakovui buvo sudarytos visos galimybės teikti byloje įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas iš tiesų, kaip pats teigė ir patvirtino ieškovei, yra pašalinęs automobilio stoglangio defektą. Jis galėjo prašyti teismo skirti automobilio techninės būklės ekspertizę, prašyti išreikalauti įrodymus bei naudotis kitomis įstatymų suteiktomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

12.3.                      Ieškovė įrodė visas aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės apginti jos pažeistas teises, o atsakovas jų nepaneigė. Atsakovas turi atlyginti parduoto netinkamos kokybės daikto trūkumų šalinimo išlaidas, kadangi po Sutarties sudarymo paaiškėjo, kad pačiam atsakovui žinomas trūkumas, kurį pats atsakovas įsipareigojo pašalinti, taip ir liko neištaisytas. Užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu. Atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės, nes neįrodė, kad ieškovė Sutarties sudarymo metu žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

       Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

15.       Byloje esanti medžiaga patvirtina tai, kad ieškovė ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovei automobilį „Volkswagen Passat“ už 14 197,00 Eur. (duomenys neskelbtini) ginčo automobilis parduotas pirkėjui S. K. (S. K.) už 14 560,00 Eur ((duomenys neskelbtini) Naudotos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. liepos 12 d. pastebėtas automobilio defektas, kurį pirkėjas paprašė ieškovės pašalinti. 2022 m. liepos 22 d. UAB „Moller Auto“ atlikus automobilio apžiūrą nustatyta, kad yra sudrėkusi automobilio kairiosios pusės statramsčio apdaila ir rekomenduojama keisti stoglangio rėmą, nes jis yra nesandarus. Ieškovė atsakovą apie tai, kad ginčo automobilyje nustatytas defektas, informavo 2022 m. liepos 26 d.

16.       Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl paslėpto automobilio defekto, t. y. dėl automobilio stoglangio rėmo nesandarumo. Ieškovė teigė, kad automobilis jo perleidimo ieškovės nuosavybėn metu turėjo paslėptą trūkumą, atsiradusį iki automobilio perdavimo ieškovei, kuris paaiškėjo nuodugniai apžiūrėjus automobilį ir kurio ieškovė negalėjo numatyti. Atsakovo teigimu, jis ieškovei perdavė automobilį, kuris buvo tinkamas eksploatuoti.

      Dėl parduodamo daikto kokybės garantijos

17.       CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017).

18.       Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).

19.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, įvertinęs tai, kad automobilio pardavėjas nurodė ieškovei, kad automobilis yra tinkamas naudoti, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad trūkumų nėra, be to, automobilio stoglangio nusidėvėjimas, lemiantis jo rėmo nesandarumą, nėra akivaizdus naudoto automobilio trūkumas, konstatavo, kad ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti šio automobilio trūkumo ir negalėjo prisiimti rizikos už automobilio gedimą praėjus 2,5 mėnesių nuo Sutarties sudarymo. Apeliantas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde argumentuoja, kad šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje Sutartyje nėra jokių nuorodų į kėbulo defektus, nes kėbulo defekto trūkumai yra matomi, pamažu atsiranda pagal automobilių amžių būdingų kėbulo trūkumų ir kėbulo trūkumai negali būti laikomi paslėptais defektais, nes jie akivaizdžiai matomi.

20.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovei pardavė naudotą automobilį. Ieškovė nurodė tokius po automobilio pardavimo pirkėjui S. K. (S. K.) paaiškėjusius automobilio defektus, t. y. tai, kad yra sudrėkusi automobilio kairiosios pusės statramsčio apdaila ir rekomenduojama keisti stoglangio rėmą, nes jis yra nesandarus. Minėta, kad nurodyti trūkumai paaiškėjo 2022 m. liepos 12 d., t. y. po 2,5 mėnesio, kai automobilis ieškovės buvo parduotas pirkėjui S. K. (S. K.). Ieškovės ir atsakovo sudarytoje (duomenys neskelbtini) Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad automobilis turėtų kokių nors defektų ar trūkumų. Atsakovas sudarydamas minėtą sutartį patvirtino tai, kad parduodamas ginčo automobilis yra techniškai tvarkingas. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šalių sudarytą minėtą transporto priemonės pirkimo–pradavimo sutartį pažymi tai, kad apelianto teiginiai, jog šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje Sutartyje nėra jokių nuorodų į kėbulo defektus, nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad ginčo automobilio Sutartyje imperatyviai nurodomi tik joje įvardyti galimi automobilio paslėpti defektai. Nesant atsakovo minimos nuorodos automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje atsakovas galėjo į Sutartį įrašyti informaciją apie tai, kad minėti automobilio defektai, t. y. galbūt nesandarus automobilio stoglangis, egzistuoja ir ieškovei su tuo sutinkant parduoti automobilį.

21.       Be to, kad atsakovas tikrai žinojo apie esamą stoglangio nesandarią būklę, patvirtina ir byloje pirmosios instancijos teismo posėdžio, įvykusio 2023 m. gegužės 25 d., 2023 m. rugpjūčio 1 d., metu apklausti liudytojai. Liudytojas L. B. minėto 2023 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pardavė automobilį, kuriame pasikartojo defektas parduodant kitam klientui. Teigė, kad automobilio savininkas (atsakovas) buvo informuotas apie vandens tekėjimą per stogo latakus. Buvo pažadėta sutvarkyti minėtą gedimą ir automobilis buvo atsakovo žinioje. Atsakovas apie defektų sutvarkymą dokumentų nepateikė, nes automobilį tvarkė servise pas savo meistrą (posėdžio garso įrašas nuo 2:02:54). Liudytojas M. D. teismo posėdžio, įvykusio 2023 m. rugpjūčio 1 d., metu nurodė, kad iki automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pamatė, kad automobilyje yra drėgmė ant kilimo, ant automobilio slenksčių, ir apie tai telefonu informavo savininką (atsakovą). Savininkas (atsakovas) pažadėjo defektus, įskaitant ir liuko defektą, sutvarkyti pats. Minėtas liudytojas teigė, kad prieš nuperkant automobilį pats atsakovas pylė ant automobilio vandenį ir demonstravo, kaip teka vanduo per latakus (teismo posėdžio garso įrašas nuo 08:06). Liudytojas S. K. (S. K.) teismo posėdžio, įvykusio 2023 m. rugpjūčio 1 d., metu nurodė, jog pastebėjo, kad automobilio viduje prie stogo yra vandens pratekėjimas, todėl jis pagalvojo, kad stoglangis gali būti nesandarus. Apie tai informavo M. D.. Vėliau minėtas asmuo informavo, kad stoglangis suremontuotas, ir persiuntė jam buvusio šeimininko (atsakovo) elektroninį laišką, kuriame nurodoma, jog sutvarkyta stoglangio drenažo sistema (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:04:39). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas liudytojų teiginių nepaneigė, priešingų argumentų ar įrodymų apie tai, kad jam nebuvo žinomas minėtas defektas, byloje nepateikė. 

22.       Iš UAB „Moller Auto“ 2023 m. vasario 15 d. rašto matyti, kad nustatytas nesandarumas stoglangio rėmo srityje. Tokiam gedimui pašalinti atkuriant tinkamą eksploatavimui automobilio būklę buvo reikalingas stoglangio rėmo keitimas. Nustačius gedimo priežastį, stoglangio mechanizmas buvo išmontuotas, stoglangio rėmas pakeistas nauju. Taigi šiuo atveju reaguodama į pirkėjo prašymą ieškovė ištaisė parduoto automobilio defektus savo lėšomis, nors minėta, kad ieškovė buvo įsitikinusi, jog atsakovo parduotas automobilis buvo techniškai tvarkingas ir defektai, kurie buvo nustatyti ieškovei pardavus ginčo automobilį, buvo pašalinti atsakovo prieš jam jį parduodant ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti, nepriklausomai nuo sezono ar oro lauko sąlygų. Vertinant esamą situaciją ir nustatytus automobilio defektus, šiuo atveju būtina akcentuoti tai, kad dėl nesandaraus automobilio stoglangio rėmo jo tinkama eksploatacija iš esmės buvo ribota, t. y. ginčo automobiliu nebuvo galima naudotis esant nepalankioms oro lauko sąlygoms, pavyzdžiui, lyjant lietui. Minėti ginčo automobilio defektai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytini esminiais, dėl kurių pirkėjas, įsigijęs automobilį, jo negalėjo eksploatuoti pagal paskirtį. Ir tik ištaisius nustatytus defektus, t. y. pakeitus stoglangio rėmą, kuris buvo nesandarus, automobilis buvo tinkamas naudoti. Nors nagrinėjamu atveju automobilis ir buvo naudotas, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017). Aptartų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti šio automobilio trūkumo ir negalėjo prisiimti rizikos už automobilio gedimą praėjus 2,5 mėnesių nuo Sutarties sudarymo, pagrįsta. Kadangi minėta, jog atsakovas apie stoglangio nesandarumą žinojo, šią problemą bandė pašalinti, tačiau neįsitikinęs, jog pavyko tai padaryti, kaip pats ir teigia apeliaciniame skunde, kad negalėjo patikrinti, nes neturėjo galimybės tai atlikti esant nepalankioms oro lauko sąlygoms, pavyzdžiui lyjant lietui, pardavė jį ieškovei nenurodydamas, kad automobilis galbūt turi paslėptą defektą, dėl kurio kurį laiką automobilio eksploatacija bus negalima.

23.       Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad neva kėbulo defektai yra matomi, nes pamažu atsiranda pagal automobilių amžių būdingų kėbulo trūkumų ir kėbulo trūkumai negali būti laikomi paslėptais defektais, nes jie yra matomi. Tam, jog būtų galima nustatyti stoglangio sandarumą, būtinos specialios sąlygos. Todėl šiuo atveju minėti defektai negali būti akivaizdžiai matomi ar pastebimi. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė prieš įsigydama ginčo automobilį atliko jo patikrą, kurios metu buvo nustatytas minėtas trūkumas, apie kurį atsakovas ieškovės buvo informuotas, kadangi, kitu atveju, jeigu apie tai jis būtų nežinojęs, tuomet ir nebūtų atlikęs automobilio stoglangio sandarumo remonto. Jau minėta, kad atsakovas informavo ieškovę apie tai, jog nustatytas automobilio defektas pašalintas. Minėta ir tai, kad atsakovas nepaneigė, jog jis neatliko ginčo automobilio stoglangio remonto darbų ir apie minėtą defektą nežinojo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė prieš įsigydama automobilį iš atsakovo negalėjo žinoti apie paslėptą kėbulo defektą, t. y. , kad ginčo automobilio stoglangis yra nesandarus, kadangi to pastebėti šiuo atveju išoriškai nebuvo įmanoma, o be to atsakovas patvirtino, kad automobilis šio defekto, kad stoglangis nesandarus, neturi.

24.       Taigi pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytą pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl nusprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015). 

25.       Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kodėl ieškovė tą pačią dieną pardavė automobilį pirkėjui, nepatikrinusi jo profesionaliai, jeigu ji manė, jog paprasta apžiūra negali įsitikinti, kad „visas kėbulas sandarus“. Be to, nebuvo vertintas ieškovės elgesys po neva paslėpto defekto nustatymo, jei ieškovė būtų laiku pranešusi atsakovui apie tai, kad atsirado gedimas liuko dalyje, jis būtų turėjęs galimybę pašalinti gedimą žymiai mažesnėmis savo lėšomis, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino, ar šios išlaidos buvo būtinos.

26.       Visų pirma nepagrįsti, todėl atmetami apelianto teiginiai, kad neva pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kodėl ieškovė tą pačią dieną pardavė automobilį pirkėjui, nepatikrinusi jo profesionaliai, jeigu ji manė, jog paprasta apžiūra negali įsitikinti, kad „visas kėbulas sandarus“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ieškovė parduodama ginčo automobilį neatliko papildomos apžiūros dėl automobilio defekto. Teismas nurodė tai, kad pirkėjas nepasinaudoja (nagrinėjamu atveju papildomai antrą kartą) savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, liudytojai M. D. ir L. B. patvirtino tai, jog automobilio savininkas (atsakovas) patvirtino, kad ginčo automobilio defektus pašalino tinkamai. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pardavėjui (atsakovui) patikinus ieškovę apie defektų pašalinimą, pirkėjui S. K. (S. K.) negalėjo būti žinoma apie stoglangio nesandarumą.

27.       Nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti tai, kad momentas, kada naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas patiria trikdžių, susijusių su galimybe naudoti automobilį pagal įprastinę paskirtį, dar nereiškia, kad automobilis neatitinka naudotam automobiliui keliamų reikalavimų, kadangi trikdžiai gali būti nulemti automobilio natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo intensyvumo ir pan. Tik nuo to momento, kai paaiškėja arba turėjo paaiškėti, kad nėra galimybės naudoti automobilį pagal įprastinę paskirtį dėl to, kad jis neatitinka naudotam automobiliui keliamų reikalavimų, turi būti pradedamas skaičiuoti protingas laikas, per kurį pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie automobilio neatitiktį įprastiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-90-403/2022). Minėtos nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad 2022 m. liepos 12 d. pirkėjas S. K. (S. K.) pastebėjo, kad per ginčo automobilio stoglangį sunkiasi vanduo. Dėl šio automobilio defekto jis kreipėsi į ieškovę, prašydamas jį pašalinti. 2022 m. liepos 22 d. UAB „Moller Auto“ atlikus automobilio apžiūrą nustatyti stoglangio nesandarumo defektai. Apie tai, kad automobilis bus remontuojamas, ieškovė pranešė atsakovui 2022 m. liepos 26 d. telefono pranešimu. Iš 2022 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 6917783 matyti, kad ieškovė UAB „Moller Auto“ už automobilio defekto šalinimą sumokėjo 1 776,69 Eur. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuo 2022 m. liepos 22 d. d. turi būti pradedamas skaičiuoti protingas laikas, per kurį pirkėja (ieškovė) privalėjo pranešti pardavėjui (atsakovui) apie automobilio neatitiktį įprastiems reikalavimams.

28.       Aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė atsakovą apie nustatytą ginčo automobilio defektą informavo per tris dienas, t. y. 2022 m. liepos 22 d. nustačius defektą atsakovas informuotas 2022 m. liepos 26 d. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad ieškovė apie nustatytus ginčo automobilio defektus ir jų šalinimą atsakovą informavo per protingą terminą. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo visas galimybes daryti įtaką su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, trūkumų šalinimo būdui ir kainai. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas nesutikdamas su pateikta informacija, apie tai, kad 2022 m. liepos 26 d. bus pradėti šalinti nustatyti automobilio defektai, būtų kreipęsis į ieškovę prašydamas tokio pobūdžio darbus nutraukti, ar išreiškęs nepritarimą ieškovės pasirinktai įmonei, kuri ir atliko ginčo automobilio stoglangio keitimo darbus. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovas siekė išsiaiškinti paties gedimo atsiradimą, tačiau neprašė stabdyti remonto darbų, neteikė ieškovei pasiūlymo ginčo automobilio gedimus pašalinti mažesne kaina. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad automobilio trūkumai galėjo būti pašalinti kokybiškai atliekant darbus, panaudojant kokybiškas detales ir panašiai už mažesnę kainą ir (arba) kitokiu būdu (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovas turėjo galimybę prašyti pirmosios instancijos teismo skirti automobilio ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta atliktų darbų šalinant nustatytus defektus kokybė, įvertinta tokio pobūdžio darbų kaina. Šiuo atveju apeliantas tokia galimybe nepasinaudojo, todėl pirmiau paminėti teiginiai, kad neva jis būtų turėjęs galimybę pašalinti gedimą žymiai mažesnėmis savo lėšomis, atmetami kaip nepagrįsti.

29.       Kaip nepagrįsti atmetami ir apelianto argumentai, kad neva pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino, ar šios išlaidos buvo būtinos. Nagrinėjamu atveju jau minėta, kad įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti, nepriklausomai nuo sezono ar oro lauko sąlygų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad ginčo automobiliu dėl nustatyto defekto, t. y. dėl nesandaraus stoglangio esant nepalankioms oro lauko sąlygoms, pavyzdžiui, esant krituliams (lyjant lietui), faktiškai juo naudotis nebuvo galima. Todėl tam, kad automobilį būtų galima tinkamai eksploatuoti pagal jo paskirtį, ir buvo pašalinti minėti nustatyti defektai ieškovės sąskaita, kadangi ji įsigytą automobilį iš atsakovo jau buvo pardavusi kitam pirkėjui. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad išlaidos, skirtos ginčo automobilio remontui, buvo būtinos, siekiant pagal paskirtį naudoti ginčo automobilį.

Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus

30.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Be to civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

31.       Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, ar netinkamai motyvavo teismo sprendimą. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje ištirtomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

32.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nusprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

33.       Nors atsakovas tiek atsiliepime į ieškovės ieškinį, tiek apeliaciniame skunde neigia atsakomybę, atsiradusią dėl parduoto automobilio defekto, tačiau atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tiek diagnostinės išvados, tiek darbų atlikimo aprašymo objektyvumu, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų galimybę abejoti šiomis išvadomis. Kaip minėta ieškovė tam, kad būtų nustatyti automobilio defektai, jį pristatė UAB „Moller Auto“, kur atlikus automobilio diagnostiką buvo nustatyta sudrėkusi kairiosios pusės statramsčio apdaila (2022 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 6917082). Taigi jau 2022 m. liepos 22 d. buvo nustatyta, kad parduotas automobilis negali būti naudojamas pagal jo paskirtį. Vėliau nuo 2022 m. liepos 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikti automobilio defekto remonto darbai. UAB „Moller Auto“ 2023 m. vasario 15 d. rašte nurodoma, kokie ir kokia eiga buvo atliekami ginčo automobilio remonto darbai. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė (įrodymai pakankami), jog parduotas automobilis buvo netinkamos kokybės, apie tai (esamus defektus) ieškovė pirkimo metu negalėjo žinoti. Tuo tarpu, kad parduoto automobilio defektas atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl ieškovės (pirkėjos) kaltės, apeliantas neįrodė (nepateikė jokių įrodymų). Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto minimos aplinkybės, kad neva teismas atmestinai vertino įrodymus, nenagrinėjo teisių–pareigų pasiskirstymo tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, atmestinai vertino automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir visiškai nevertino fakto, kad ieškovė neprisiėmė atsakomybės už kėbulo defektus ir pati automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje išskyrė konkrečias sistemas, kurių trūkumai nebus laikomi natūraliu nusidėvėjimu ir kt., atmestini, kaip nepagrįsti. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

34.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir šiuos apelianto argumentus, kad neva pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, jog ieškovė yra profesionali automobilių pardavėja, nenagrinėjo, kad ieškovės, pirkėjo ir autoserviso UAB „Moller auto“ parodymai nesutampa ir galbūt ieškovė nesąžiningai naudojasi vartotojų apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais suteikdama savo pirkėjams vartotojams taikomas garantijas ir perkeldama visas rizikas ant neprofesionalių pardavėjų. Kadangi apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų (ar neįvertintų) aplinkybių ir įrodymų yra deklaratyvūs ir itin formalūs (nereikšmingi), jiems pagrįsti nepateikta jokių įrodymų, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

       Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

35.       Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas bei jų taikymui reikšmingas aplinkybes. Atsakovas siekė bendrauti su ieškove betarpiškai, jo vertinimu išlaidos susidarė nes būtent ieškovė atsisakė komunikuoti su atsakovu iš karto reikalaudama nurodyti advokatą ir atsisakydama teikti elementarius atsakymus apie automobilio galimus trūkumus ir šių trūkumų priežastis. Ieškovė buvo pasitelkusi UAB „Autopretenzija“, kuri parengė dvi pretenzijas, kurių turinys neatitinka CK pasikeitimų dėl vartotojų teisių, o pati parengė ieškinį, kurį sudaro tik 8 lapai, iš kurių tik 4 lapai teisinių argumentų (pirmuose trijuose nurodytos faktinės aplinkybės, o paskutiniame išvardinti priedai), todėl teisinės pagalbos išlaidos, kurios yra daugiau nei du kartus didesnės (3 465,02 Eur) už ieškovės patirtus nuostolius (1 776,69 Eur) neatitinka CPK 93 straipsnio įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.

36.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimą skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos turėtas 544,50 Eur išlaidas, susijusias su ginčo sprendimu ikiteismine tvarka, t. y. neteisminio išieškojimo išlaidos už pretenzijų atsakovui paruošimą ir pateikimą. Iš ieškovės pateiktos informacijos, UAB „Autopretenzija“ 2022 m. liepos 27 d. Konsultavimo paslaugų teikimo sutarties ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. priedo (Nr.2) prie Konsultavimo paslaugų teikimo sutarties pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė gavo konsultacijų paslaugas dėl transporto priemonės defektų, dėl to buvo išrašyta sąskaitos faktūros Nr. AUT 20711 ir Nr. AUT 20679 už konsultavimą, kurių pagrindu ieškovė sumokėjo 544,50 Eur sumą UAB „Autopretenzija“, kuri ieškovės vardu rengė pretenzijas atsakovui. Teismas laikė, kad šių išlaidų atsiradimą lėmė būtent atsakovo veiksmai, t. y. atsakovo padarytas įstatymų numatytos ir sutartinės parduodamo daikto kokybės garantijos pažeidimas, todėl ieškovės reikalavimą priteisti šias išlaidas iš atsakovo tenkino.

37.       Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, numatanti, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

38.       Įstatyme įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra grindžiamos principu ,,pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

39.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo argumentus ( šios nutarties 36 punktas), apelianto argumentus, šiuo atveju nėra pagrindo nuspręsti, kad ieškovė nepatyrė išlaidų, kad patirtos išlaidos, siekiant išspręsti kilusį šalių ginčą iki bylos nagrinėjimo teisme nebuvo būtinos, kad yra nepagrįstos ir negali būti vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 79, 88 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visumą aplinkybių, nusprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 544,50 Eur sumą, kurią ši patyrė siekdama išspręsti kilusį šalių ginčą iki kreipimosi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

40.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, t. y. ieškovės pateikto ieškinio turinį, jo sudėtingumą, pateiktų įrodymų visumą, pareikšto reikalavimo apimtį, pateiktų prašymų turinį, tai, kad ieškovės prašymu į bylą buvo kviečiami liudytojai, į tai, kad bylos nagrinėjimui buvo paskirti keturi teismo posėdžiai, bylos sudėtingumą ir pobūdį, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 3 465,02 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 24,40 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pažymėtina, kad apeliantas nedetalizavo ieškovės pateiktų duomenų dėl patirtų išlaidų dydžio. Apelianto nurodyti argumentai, kad patirtos išlaidos yra daug didesnės už ieškovės patirtus nuostolius nesudaro pagrindo ieškovės pagrįstai patirtų išlaidų mažinti. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

       Dėl bylos procesinės baigties 

41.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neaptarti šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

       Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

43.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1dalis). To paties straipsnio 2 dalis numato, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atmetus apeliacinį skundą atsakovo patirtos išlaidos neatlygintinos.

44.       Ieškovė pareiškė prašymą priteisti patirtas išlaidas ir kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kad ji dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo patyrė 1 887,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai, t. y. 2023 m. spalio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. JB 2023-10-17/01 ir AB SEB banko pateiktas mokėjimo nurodymas, patvirtina tai, kad ieškovė patyrė 1 887,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

45.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2023 m. II ketvirčio bruto – 2 000,10 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas.

46.       Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 600,13 Eur (1,3 × 2 000,10 Eur). Šiuo atveju prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, įvertinus išdėstytus argumentus, procesinio dokumento apimtį, yra pagrįstas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, iš atsakovo ieškovei priteistina 1 887,60 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią ši patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Deals On Wheels“, juridinio asmens kodas 305629352, iš atsakovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 887,60 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims. 

Teisėja                                                                                                                       Vilija Valantie