Civilinė byla Nr. 3K-3-292-248/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00213-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Andžej Maciejevski,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Nevetas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „SP Brand Holding EEIG“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nevetas“ dėl veiksmų uždraudimo ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo savininko teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas yra Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotų prekių ženklų „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) ir „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), registruotų 12-os klasės prekėms „kaučiuko padangos arba padangos kaučiuko pagrindu“ bei „padangos“ žymėti (toliau – Prekių ženklai), savininkas bei turi išimtines teises į šiuos prekių ženklus šioms prekėms Lietuvos Respublikoje. Į Lietuvos Respublikos (kartu ir į Europos Sąjungos (ES) ir Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybių narių) rinką atsakovas išleido šiais Prekių ženklais pažymėtas prekes (padangas): „Dunlop“ (modelis „SP-400“; matmenys 225/60 R16 98H); „Dunlop“ (modelis „DZ-101“; matmenys 195/55 R15 85V); „Dunlop“ (modelis „LM-702“; matmenys 195/65 R15 91H); „Dunlop“ (modelis „SP Sport Maxx TT“; matmenys 225/50 R17 94W); „Dunlop“ (modelis „FM-901“; matmenys 205/50 R16 87V). Ieškovo teigimu, tokių pavadinimų, modelio pavadinimų ir matmenų padangų, kuriomis prekiavo atsakovas, ieškovas niekada nėra pažymėjęs Prekių ženklais (pagaminęs ar pan.) bei nėra jų išleidęs į ES ar EEE valstybių narių rinkas, taip pat niekada nėra davęs sutikimo tai daryti tretiesiems asmenims. Taigi atsakovo siūlomos padangos nėra ir niekada nebuvo skirtos ES ar EEE valstybių narių rinkoms, todėl bet koks atsakovo disponavimas, įskaitant prekybą, šiomis padangomis bei tokia atsakovo veikla pažeidė ieškovo, kaip Prekių ženklų teisių savininko, teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir Prekių ženklų įstatymas, PŽĮ) 38 straipsnyje, ir yra neteisėta. Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia įregistruoto prekių ženklo savininkui išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms. Atsakovui teko pareiga įrodyti, kad padangos, pažymėtos Prekių ženklais, buvo išleistos į ES ar EEE rinkas paties ieškovo ar su jo sutikimu, t. y. kad išimtinės ieškovo teisės dėl šių padangų yra pasibaigusios ir kad atsakovas vykdo teisėtą paralelinę prekybą (kaip tą nurodo Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas prašė teismo: uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą padangomis (jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti), pažymėtomis Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), kurios į Europos Sąjungos ir (ar) Europos ekonominės erdvės rinką yra išleistos ne ieškovo „SP Brand Holding EEIG“ arba neturint jo sutikimo; priteisti ieškovui iš atsakovo nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas 2009–2012 m. prekiavo ieškinyje nurodytomis padangomis. PŽĮ 38 straipsnyje ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnyje nustatytos prekių ženklo savininko teisės (uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms, t. y. tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, atlikti kitus veiksmus) nėra absoliučios. Šių teisių apribojimai yra nustatyti 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 6 ir 7 straipsniuose bei yra perkelti į PŽĮ. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimas, kai prekės paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į ES rinką. Regioninis ženklo savininko teisių pasibaigimo principas įtvirtintas ir ES teisėje – 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti. Teismas pažymėjo, kad bylos šaliai, teigiančiai, jog išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga. Atsakovo pateikti duomenys iš ieškovo valdomo portalo tireportal.com, kuriame skelbiama apie prekybą „Dunlop SP Sport Maxx TT 225/50 R17 94W“ padangomis, teismo vertinimu, įrodė, jog ieškovo sutikimu buvo prekiaujama padangomis, pažymėtomis „Dunlop“ prekių ženklu. Tai įrodo, kad ieškovo teisės yra išsemtos, jam išleidus ar jo sutikimu išleidus prekių ženklu „Dunlop“ pažymėtas padangas į prekybą Europos Sąjungoje. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš ieškovo oficialaus interneto puslapio www.dunlop.eu matyti, jog yra oficialūs ieškovo gaminių platintojai Lietuvoje, kurie platina ieškovo ženklu „Dunlop“ pažymėtas padangas. Akcentavo ir tą aplinkybę, kad ženklu „Dunlop“ pažymėtomis padangomis yra prekiaujama tiek Europoje, tiek kitose pasaulio šalyse, tačiau ginčas yra dėl pačių padangų dydžio. Ieškovo reikalavimo esmė dėl prekybos padangomis tokio dydžio, dėl kurio ieškovas nebuvo davęs sutikimo prekiauti Europos Sąjungoje, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje padangos dydis nedaro įtakos prekių ženklų „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) ir „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604) nei individualioms, nei išskirtinėms savybėms, todėl padangų išleidimo į apyvartą neteisėtumą grindžiant tik padangų dydžiu, neginčijant ir nenurodant kitų prekių ženklų savininko teisių pažeidimo, toks reikalavimas laikytinas nepagrįstu. Teismas padarė išvadą, kad pagal PŽĮ 40 straipsnį ieškovo teisės dėl prekių ženklo „Dunlop“ Europos bendrijos rinkoje yra pasibaigusios ir atsakovas be ieškovo sutikimo gali siūlyti, platinti ir (ar) importuoti šiais prekių ženklais pažymėtas padangas. Atsakovas pateikė duomenis, kad ginčo padangos yra sertifikuotos naudoti ES. Nenustatęs, kad ieškovo teisės yra pažeistos ieškinyje nurodytu būdu, teismas sprendė, kad jų ginti nėra pagrindo, ir ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 4 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino ieškovo reikalavimą uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą padangomis (jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti), pažymėtomis Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotais prekių ženklais „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), kurios į Europos Sąjungos ir (ar) Europos ekonominės erdvės rinką yra išleistos ne ieškovo „SP Brand Holding EEIG“ arba neturint jo sutikimo; bylos dalį dėl ieškovo turtinio reikalavimo atlyginti nuostolius grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegija nurodė, kad ieškovas ir „Goodyear Dunlop Tires Baltic OÜ“ (ieškovo Prekių ženklais pažymėtų padangų platintojas Baltijos šalyse) 2012 m. liepos 18 d. ir 2012 m. liepos 20 d. raštu patvirtino, kad šios kompanijos nenaudoja ir jokiai trečiajai šaliai nesuteikė sutikimo naudoti ieškovo Prekių ženklus Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) teritorijoje, neišleido ir jokiai trečiajai šaliai nedavė sutikimo išleisti ginčo padangas į ES ir EEE teritoriją. ES 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo ir Prekių ženklų įstatymas nustato, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas turi išimtines teises į prekių ženklą. PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia įregistruoto prekių ženklo savininkui išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms. Prekių ženklo savininkas, vadovaudamasis minėta išimtine teise, gali uždrausti: 1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę; 2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas; 3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes; 4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje; 5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos pirmiau nurodytus veiksmus. PŽĮ 50 straipsnio 1 dalies 3 punktas taip pat suteikia prekių ženklo savininkui, ginant savo teises, teisę kreiptis į teismą ir reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žalos. Kolegija rėmėsi teismų praktika, pagal kurią būtent ta šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių pasibaigimo faktą ir turinį; prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik dėl atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į ES rinką ženklo savininko sutikimu; prekių ženklo savininko sutikimas, jog prekes tiesiogiai į ES rinką išleistų trečiasis asmuo, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į ES rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir nedviprasmiškai įrodančių prekių ženklo savininko atsisakymą savo išimtinių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais. Iš atsakovo pateiktų duomenų kolegija nustatė, kad oficialioje „Goodyear“ ir „Dunlop“ interneto svetainėje tireportal.com siūlomos tik „Dunlop SP Sport Maxx TT 225/50 R17 94W“ padangos. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad atsakovas būtent 2009–2012 m. pardavė UAB „Balsana“ ginčo padangas, kurios paties ieškovo arba trečiųjų asmenų su ieškovo sutikimu nebuvo išleistos į ES rinką. Minėtoje interneto svetainėje pateikiama informacija apie 2013 m. rugsėjo 26 d. siūlomas padangas, tarp jų ir „Dunlop SP Sport Maxx TT 225/50 R17 94W“. Jokios informacijos apie tai, kad ieškovas būtų pats išleidęs arba davęs tretiesiems asmenims sutikimą išleisti į ES rinką būtent ieškinyje nurodytu laikotarpiu (2009–2012 m.) atsakovo UAB „Balsana“ parduotas ginčo padangas, atsakovo pateiktuose duomenyse nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis iš interneto svetainės tireportal.com, neturėjo pagrindo daryti išvados, kad ieškovas 2009–2012 m. buvo pats išleidęs ar davęs sutikimą išleisti tretiesiems asmenims ginčo padangas į ES rinką, t. y. kad nurodytu laikotarpiu ieškovo išimtinės teisės į ginčo padangas buvo pasibaigusios. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. minėtame portale buvo siūloma padanga „Dunlop SP Sport Maxx TT 225/50 R17 94W“, galėtų tik patvirtinti ieškovo teisių pasibaigimą į šią padangą nuo 2013 m. rugsėjo 26 d., ir tai tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad kuris nors subjektas būtų pasinaudojęs šiuo pasiūlymu. Atskirų prekių vienetų siūlymas nereiškia šių priekių vienetų išleidimo į rinką (ESTT 2004 m. lapkričio 30 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-16/03). Jokios informacijos, kad ieškovas būtų davęs nurodytoms Lietuvos įmonėms sutikimą išleisti į ES rinką būtent 2009–2012 m. atsakovo UAB „Balsana“ parduotas ginčo padangas, atsakovo pateiktuose duomenys nėra. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad interneto svetainėje www.dunlop.eu nurodytoms Lietuvos įmonėms ieškovas būtų davęs tokį sutikimą. Atsakovo pateikti sertifikatai nesudarė pagrindo ginčo padangas naudoti ES rinkoje. Minėtuose sertifikatuose nurodomi gamintojai (Japonijos bendrovės) neturi ir neturėjo teisių į ieškovo Prekių ženklus ES. Taigi ir šie atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtino, kad ieškovas būtų davęs nurodytoms Lietuvos įmonėms sutikimą išleisti į ES rinką būtent 2009–2012 m. atsakovo UAB „Balsana“ parduotas ginčo padangas. Kolegija pažymėjo, kad ieškinio faktinį pagrindą sudarė ieškovo Prekių ženklų konkretaus modelio ir konkrečių matmenų padangos, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad padangų matmenys nedaro įtakos nei individualių, nei išskirtinių ieškovo Prekių ženklų savybėms. Ieškovui priklausantys Prekių ženklai yra registruoti 12-os klasės prekėms, t. y. „kaučiuko padangoms arba padangoms kaučiuko pagrindu“ ir „padangoms“. Ieškovas turėjo teisę įgyvendinti savo išimtinę teisę į visas savo Prekių ženklais pažymėtas padangas, nepriklausomai nuo jų matmenų. Kolegija taip pat pažymėjo, kad prekių ženklo savininko teisių ir laisvo prekių judėjimo teisės principo tarpusavio sąveika, įskaitant paralelinį importą, buvo išsamiai nagrinėta tiek ES, tiek Lietuvos Respublikos teismuose ir minėtoje kasacinio teismo nutartyje, kuria vadovautis atsisakė pirmosios instancijos teismas, pateikta išsami analizė dėl šio klausimo. Atsakovas be jokių apribojimų galės prekiauti visomis ieškovo Prekių ženklais pažymėtomis padangomis, tačiau prieš tai turės įsitikinti, ar jos į ES rinką yra išleistos su ieškovo sutikimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl teismų praktikos netinkamo taikymo šioje byloje. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje neturėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principo taikymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012), nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, t. y. nagrinėjamoje byloje „Dunlop“ ženklu pažymėtos padangos yra skirtos ES prekybai, todėl draudimas jomis prekiauti yra neteisėtas veiksmas, o cituojamoje nutartyje buvo nustatyta, jog ginčo tualetinis vanduo buvo skirtas JAV rinkai. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išanalizavo, kokias teises turi ieškovas į ginčo padangas ir ar tos teisės nėra pasibaigusios. Ieškovo teisės į ginčo padangas yra pasibaigusios ženklo savininko teisių tarptautiniu pasibaigimo principo pagrindu ir jis negali reikalauti iš atsakovo gauti sutikimą prekiauti prekių ženklu pažymėtais gaminiais, nes atsakovas neatlieka jokių prekių žymėjimo; ieškovas nėra konkretaus padangos modelio savininkas, todėl jo draudimas gaminti gaminius gali būti taikomas tik gamintojui. Atsakovo teigimu, ieškovo teisės į prekių ženklus ES ir EEB yra išsemtos ir jis negali drausti prekiauti teisėtai pagamintomis padangomis. Vadovaujantis Europos Sąjungos teisėje galiojančiu teisių išsėmimo principu, intelektinės nuosavybės teisių savininkas savo teisę į apsaugą praranda po pirmojo prekių pardavimo (išleidimo į rinką) su intelektinės nuosavybės teisių savininko sutikimu, todėl ieškovo teisės baigiasi išleidus į bendrą ES valstybių narių rinką gaminius su prekių ženklais „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) ir jis neturi teisės remtis autorių teisėmis bei prekės ženklo savininko teisėmis, kad uždraustų atsakovui importuoti ir prekiauti Lietuvoje. Ieškovo internetiniame tinklalapyje išdėstyta „Dunlop“ padangų ir įmonių aljanso atsiradimo istorija leidžia daryti išvadą, kad „Dunlop“ prekių ženklas Europoje naudojamas daugiau nei 120 metų. Ieškovas nėra konkrečios padangos gamintojas ar padangos, kaip prekės, savininkas. Ieškovas yra tik prekių ženklų „Dunlop“ ir „D“, registruotų 12-os klasės prekėms „kaučiuko padangos arba padangos kaučiuko pagrindu“ bei „padangos“ žymėti, savininkas bei turi išimtines teises į šiuos prekių ženklus šioms prekėms Lietuvos Respublikoje. Ieškovas pats negamina jokių padangų ir jis tik suteikia kaip prekių ženklo savininkas atitinkamas teises padangų gamintojams. Atsakovas nėra gamintojas ir negamina prekių su ženklu „Dunlop“ ir „D“, o jas perka su galiojančiais sertifikatais (specifikacija) (šiuo atveju ES sertifikatu) ir vykdo paralelinį importą iš įvairių šalių įvairiomis padangomis. Ieškovas, nebūdamas padangų gamintojas, o būdamas tik tas, kuris yra išdavęs licenciją padangų gamintojui gaminti padangas su prekių ženklu „Dunlop“ ir „D“, nėra konkrečių padangų modelio savininkas, todėl gali tik drausti gamintojui žymėti prekių ženklu konkretų gaminį. Byloje nėra jokių įrodymų (to neįrodinėja ir ieškovas), kad ginčo padangos yra pagamintos neteisėtai ir kad jų gamintojas negalėjo žymėti prekių ženklu „Dunlop“ ir „D“. Vadinasi, prekių ženklo „Dunlop“ ir „D“ savininkas, suteikdamas teises naudoti prekių ženklą ant padangų, gamintojui suteikia teisę jas gaminti ir platinti, todėl prekių ženklo savininko teisės į prekių ženklu pažymėtų gaminių platinimą yra išsemtos tarptautiniu principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nustatyta, kad pats prekių ženklo savininkas buvo prekės gamintojas ir jis pats apsisprendė ribotai (JAV rinkoje) išleisti savo paties pagamintą gaminį, todėl jam buvo taikyta EEE regionui taikoma apsauga, o nagrinėjamu atveju prekės ženklo savininkas suteikė tarptautinius ir neribotus įgaliojimus naudoti prekės ženklą konkretiems gamintojams, kurie visame pasaulyje leidžia tokius pačius padangų modelius ir juos atitinkamai išleidžia į rinką be jokių teritorinių apribojimų.
Dėl Prekių ženklų įstatymo 2, 37 ir 38 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, gindamas ieškovo išimtines teises į penkias konkretaus pavadinimo, modelio pavadinimo ir matmenų ginčo padangas, netinkamai taikė nurodytas teisės normas. Ieškovo teisės nagrinėjamoje byloje neturėjo būti ginamos, nes ieškovas neturi išimtinių teisių į konkretų ginčo padangos modelį ar konkrečius ginčo padangos matmenis, taip pat jų nėra įregistravęs Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Kasatoriaus teigimu, padangų matmenys atspindi padangos plotį (mm), aukštį (aukščio ir pločio santykis, proc.), konstrukcijos (radialinė ar diagonalinė) skersmens skaičių (coliais), apkrovos ir greičio indeksą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo teisė leidžia drausti (ir kontroliuoti) prekybą pagal padangų matmenis, yra iš esmės neteisinga. Plečiamasis prekių ženklo išimtinių teisių taikymas yra negalimas. Ieškovas, kaip prekių ženklo savininkas, savo visas pretenzijas dėl matmenų ir modelių pagaminimo turi reikšti padangų gamintojui, kurį jis gali kontroliuoti neperžengdamas licencinės sutarties ribų.
Dėl įrodymų vertinimo šioje byloje ir prevencinio ieškinio nepagrįstumo. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad ginčo gaminiai nėra skirti ES ir EEB rinkai, išskyrus savo paties raštą, jog ginčo padangoms nėra davęs leidimo prekiauti EB ir EEE. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog interneto svetainėje www.dunlop.eu nurodytoms Lietuvos įmonėms ieškovas būtų davęs tokį sutikimą; atsakovo pateikti sertifikatai nesudaro pagrindo ginčo padangas naudoti ES rinkoje, t. y. teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalį (šalys yra atleistos nuo įrodinėjimo aplinkybių ir faktų, kurie teismo pripažįstami visiems žinomais). Oficialiame tinklalapyje http://www.dunlop.eu konstatuoti visuotinai žinomi faktai: visi ieškovo ir „Goodyear Dunlop Tires Baltic OÜ“ (ieškovo Prekių ženklais pažymėtų padangų platintojo Baltijos šalyse) prekybos atstovai visą platinamų padangų asortimentą sužino būtent per šį tinklalapį ir tik jame užsiregistravę; visi prekybos atstovai yra oficialiai ieškovo ir „Goodyear Dunlop Tires Baltic OÜ“ pripažinti ir įvardyti. Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnyje numatytos išimtinės teisės gali pasibaigti, kai prekes į rinką išleidžia ne pats ženklo savininkas (ir nesant jo tiesioginiam sutikimui), o tai padaro prekių ženklo atstovas ar licencijos turėtojas. Ieškovas galėtų uždrausti vykdyti prekybą padangomis ne dėl visų modelių, o tik dėl konkrečių jo teises pažeidžiančių modelių („SP-400“ (matmenys 225/60 R16 98H), „DZ-101“ (matmenys 195/55 R15 85V), „LM-702“ (matmenys 195/65 R15 91H), „SP Sport Maxx TT“ (matmenys 225/50 R17 94W) ir „FM-901“ (matmenys 205/50 R16 87V), jeigu bus nustatyta, kad jie nėra išleisti į ES ar EEB rinką išsemiant ieškovo teises. Ieškovas negali reikalauti daugiau, nei įrodė savo teisių pažeidimų. Jis neišduoda jokių leidimų prekiauti, nėra padangų gamintojas, yra prekių ženklo savininkas, kuris pasirenka padangų gamintojus, kuriems suteikiama teisė gaminamas padangas žymėti jo ženklu bei platinti. Visa tai įrodo, kad pateiktas prevencinis ieškinys negalėjo būti tenkintas. Ieškovas tinklalapyje nurodo, kad su jo žinia gaminamos padangos turi atitikti ES ženklinimą, vadinasi, tai yra pagrindas konstatuoti visuotinai žinomą faktą, kad atsakovo pateikti sertifikatai sudaro pagrindą ginčo padangas naudoti ES rinkoje. Minėtuose sertifikatuose nurodomas gamintojas (Japonijos bendrovės), tačiau sertifikatas įrodo, kad jos yra sertifikuotos ir yra tinkamos naudoti ES ir EEE. Minėti sertifikatai yra išduoti 2002 metais, yra vieši; sertifikavimui gamintojas pateikia visą informaciją apie gaminį, o EEK žyma ir numeris (Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos nustatytas standartas) yra įspaudžiamas į pačią padangą, kas taip pat leidžia įsitikinti, jog 2009–2012 metais šiais modeliais buvo teisėtai prekiaujama EB ir EEE. Priešinga išvada pažeidžia ES Prekių ženklinimo ir sertifikavimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nurodė, kad visi atsakovo pateikti dokumentai pagrindžia laikotarpį, vėlesnį nei 2009–2012 metai, pirmiau nurodyti sertifikatai yra išduoti 2002 m. vasario 20 d.; 2002 m. balandžio 2 d.; 2004 m. liepos 29 d.; 2007 m. kovo 26 d.; 2008 m. gruodžio 26 d. ir jie leidžia įsitikinti, kad 2009–2012 metais šiais modeliais buvo teisėtai prekiaujama EB ir EEE. Teismas nepagrįstai ir neadekvačiai nurodė verslo praktikoje netaikytiną atsakovo pareigą rinkti įrodymus, patvirtinančius jau įvykusią prekybą (2009–2012 m.). Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovai negalėjo atsakyti į klausimą, kaip atrodo prekių ženklo savininko leidimas prekiauti gaminiais ir kaip jis gaunamas; jie nepateikė įrodymų dėl tokių leidimų ar sutikimų gavimo, tik nurodė, kad jeigu gaminys perkamas per „Goodyear Dunlop Tires Baltic OÜ“ (ieškovo Prekių ženklais pažymėtų padangų platintoją Baltijos šalyse) ir jo prekybos atstovus, tai tuomet viskas galima, tačiau toks reikalavimas iš esmės pažeidžia ES garantuotą laisvą prekių judėjimą.
Dėl laisvo prekių judėjimo ir paralelinio importo. Kasatoriaus teigimu, ieškovas tikslingai siekė šioje byloje nagrinėti tik prekių ženklų apsaugą, tačiau tokia siaura teisinė apsauga negali būti taikoma, nes ja tiesiogiai siekiama pažeisti ES konstitucinę laisvo prekių judėjimo garantiją. Atsakovo įsigytoms prekėms gali būti taikomas prekių judėjimo laisvės principas, reiškiantis, kad prekių judėjimui Bendrijos rinkoje negali būti nustatomi jokie apribojimai. Konkurencijos įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas yra saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis). Ieškovo siekis uždrausti atsakovui konkuruoti, jeigu šis konkuruoja sąžiningai, taip pat vertinamas kaip nesąžininga konkurencija. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovas, nesąžiningai konkuruodamas, atliko veiksmus, nurodytus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dažai” ir kt. v. UAB „Spaudos dažai” ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/200; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ekspedita“ v. UAB „Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-360/2006). Nagrinėjamu atveju akivaizdaus vartotojų suklaidinimo fakto nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai; byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad visuomenė yra suklaidinta dėl ieškovo ir atsakovo veiklos ar prekių ženklinimo. Nenustačius, kad atsakovas neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nebuvo pagrindo jam uždrausti prekiauti teisėtai pagamintais ir įsigytais gaminiais. Kasatorius pažymi, kad visos padangos, kuriomis atsakovas prekiauja, yra teisėtai pagamintos ir teisėtai įvežtos į ES šalį, jų judėjimui netaikomas Prekių ženklų įstatymas. Padangas su prekių ženklu „Dunlop“ arba „D“ visame pasaulyje gamina ne vienas gamintojas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, apribojo sąžiningą konkurenciją neteisingai aiškindamas Prekių ženklų įstatymą. Ieškovas gavo finansinės naudos suteikdamas licenciją padangų gamintojams, todėl jokios žalos, kaip prekės ženklo savininkas, nepatyrė. Atsakovo įsigytoms prekėms, kurios pagamintos teisėtai naudojant prekių ženklą, gali būti taikomas prekių judėjimo laisvės principas, reiškiantis, kad prekių judėjimui Bendrijos rinkoje negali būti nustatomi jokie apribojimai. Atsakovas taip pat gali vykdyti paralelinį importą į Lietuvą, tai nedraudžiama. Europos bendrijos steigimo sutarties (EB Sutarties, Europos bendrijos steigimo sutarties konsoliduota versija (su Nicos sutartimi įvestais pakeitimais), OJ 2002, C 325) 30 straipsnyje nustatyta, kad „pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga“ yra vienas iš pagrindų, leidžiantis nukrypti nuo EB Sutarties 28 straipsnio nuostatų, todėl būtina nustatyti pagrindinės intelektinės nuosavybės teisių savybes ir jų santykį su laisvu prekių judėjimu. Paralelinis importuotojas siūlo prekes be tiesioginio intelektinės nuosavybės teisių savininko sutikimo, taip pat sumažindamas prekės kainą siekdamas išlikti konkurencingas. Prekybininkas turi teisę nusipirkti prekę pigiau ir parduoti ją kitoje valstybėje be jokių kliūčių. EB Sutarties nuostatos neleidžia remtis nacionalinėmis intelektinės nuosavybės teisėmis, kai toks taikymas uždraudžia laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungoje.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prevencinį ieškinį, taikymo. Kasatoriaus teigimu, ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, turėjo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ir teisinę būtinybę užkirsti kelią galimiems pažeidimams ateityje, tačiau elgėsi nesąžiningai: ieškinio reikalavimai ir apeliacinio skundo argumentai prieštarauja vieni kitiems, t. y. ieškovas pareiškė prevencinį ieškinį, kuriuo siekia ateities prekybą uždrausti tariamu neišleidimu į rinką gaminių, kuriais pats prekiauja. Tai akivaizdus ieškovo nesąžiningumas. Ieškovas neįrodė atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų, patirtos žalos, taip pat priežastinio ryšio; netinkamai aiškina PŽĮ 40 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.255 straipsnyje įtvirtintas prevencinio ieškinio sąlygas kartu su prekių ženklo savininko teisių gynybos būdais, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas nepagrįstai išplėtė prevencinio ieškinio taikymo sąlygas, gindamas prekių ženklo savininko teises, t. y. prevencinio ieškinio tenkinimą pripažino nesant paralelinio importuotojo neteisėtų (būsimų) veiksmų ir realaus pavojaus (grėsmės), kad ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žalos, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai ar žalos darymas. Prekių ženklų savininkams pareiškus tokio pobūdžio prevencinius reikalavimus, kai nėra būtinų sąlygų jo taikymui (CK 6.255 straipsnis), o teismams juos tenkinus, paralelinis importas, kartu ir laisvas prekių judėjimas visoje EB (ES) rinkoje, būtų apribotas. Paraleliniams importuotojams yra nepagrįstai atimta teisė teismine tvarka įrodinėti, kad prekių ženklo savininko teisės nepažeidžiamos, nes konkrečius galimus paralelinio importuotojo neteisėtus veiksmus nustatinėtų sprendimą vykdantis antstolis. Byloje nėra konstatuota jokia reali grėsmė, todėl prevencinio ieškinio tenkinti nebuvo pagrindo. Ieškovas šioje byloje ne tik neįrodė realios grėsmės savo teisėms, bet neįrodė ir jam padarytos žalos, nes jis pats nėra tiesioginis padangų gamintojas. Ieškovo gaminių prekybą vykdo Estijos įmonė „Goodyear Dunlop Tires Baltic OÜ“ bei jos pasirinkti prekybos atstovai, ir jie nepareiškė žalos atlyginimo ieškinio už tai, kad gaminiai perkami ne iš jų, o tiesiogiai iš Japonijos gamintojo. Ieškovas taip pat neįrodė, kad jis yra naudos gavėjas ar praradėjas dėl atsakovo įvykdyto gaminių pardavimo. Kasatoriaus manymu, ieškovas siekia ne apginti pažeistas teises, o sutrukdyti atsakovui vykdyti prekybą, o tai neatitinka CK 6.255 straipsnio 1 dalies nurodytų sąlygų dėl tokio ieškinio tenkinimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartimi, priimtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2012, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės panašios. Kasatorius argumentus dėl ieškovo išimtinių teisių pasibaigimo laiko nepagrįstais, nurodydamas, kad tiek PŽĮ 40 straipsnio 1 dalies, tiek 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) 7 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai nurodo, jog prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas yra ne nacionalinis ar tarptautinis, o regioninis, t. y. ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos ne į bet kurią, o būtent į ES rinką. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovas yra tik Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotų prekių ženklų savininkas bei turi išimtines teises į šiuos prekių ženklus šioms prekėms Lietuvos Respublikoje, tačiau prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principo taikymui ginčo padangų savininkas (nuosavybės teisių į ginčo padangas turėtojas) teisiniu požiūriu nėra svarbus. Ieškovo nuomone, nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė galėtų būti svarbi tik tuo atveju, jeigu ji kokiu nors būdu grįstų ieškovo, kaip prekių ženklo savininko, išimtinių teisių pasibaigimą. Prekių ženklo savininko teisė prekių ženklu žymėti prekes ir jo teisė išleisti į rinką juo pažymėtas prekes yra dvi skirtingos ir savarankiškos prekių ženklo savininko teisės, vienos suteikimas savaime nereiškia ir kitos suteikimo. Juolab kad PŽĮ 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtinių teisių sąrašas aiškiai skiria prekių žymėjimą ir prekių išleidimą į rinką. Kasatorius, siekdamas pasinaudoti įtvirtintu teisių pasibaigimo principu, ieškovo įsitikinimu, turėtų įrodyti ne tai, kad ginčo padangos buvo paženklintos, o tai, kad jos buvo išleistos į ES rinką ieškovo ar trečiojo asmens su ieškovo sutikimu. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas ar tretieji asmenys su ieškovo sutikimu būtų išleidę į ES rinką būtent 2009–2012 metais kasatoriaus parduotas ginčo padangas (atskirus jų vienetus). Kasatorius taip pat netinkamai suvokia įrodinėjimo naštos paskirstymą nagrinėjamoje byloje: ieškovo teisių pasibaigimo principu remiasi ne ieškovas, o kasatorius, todėl būtent pastarajam kyla pareiga įrodyti, kad ginčo padangos į ES rinką buvo išleistos paties ieškovo arba trečiųjų asmenų su ieškovo sutikimu. Pakeitus įrodinėjimo naštą, kasatorius (atsakovas) turėtų įrodyti, kad tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama jam, yra reali nacionalinių (ES valstybių narių) rinkų padalijimo, kuris padėtų palaikyti tarp ES valstybių narių galinčius egzistuoti kainų skirtumus, rizika, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti jokios realios ar net potencialios nacionalinių rinkų padalijimo rizikos. Ieškovas niekada nesiekė ir nesiekia kokiu nors būdu padalyti nacionalines rinkas. Kiekvienas platintojas yra laisvas nustatyti jam priimtinas šių padangų kainas ir parduoti jas neapibrėžtam ratui asmenų ES rinkoje, pastarieji taip pat yra laisvi pasirinkti, iš kurio platintojo (distributorius), esančio ES rinkoje, jas pirkti. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti jokios priežasties kitokiam įrodinėjimo naštos paskirstymui. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, susijusius su interneto svetainėse tireportal.com bei www.dunlop.eu nurodytų asmenų nurodomais duomenimis. Nurodomose interneto svetainėse nėra jokios informacijos apie tai, kad ieškovas būtų pats išleidęs arba kam nors davęs sutikimą išleisti į ES rinką būtent 2009–2012 metais kasatoriaus parduotas ginčo padangas (atskirus jų vienetus), nes jose pateikiama bendra informacija apie teisminio ginčo metu (2013 m. rugsėjo 25 ir 26 d.) siūlomas padangas. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kasatorius (atsakovas) būtų pasinaudojęs šiais pasiūlymais. Nurodytose interneto svetainėse yra pateikiama informacija tik apie vieną padangą, kuri pagal pavadinimą, modelio pavadinimą ir matmenis sutampa su viena iš ginčo padangų, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų dėl kitų keturių 2009–2012 metais kasatoriaus parduotų ginčo padangų. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad interneto svetainėje www.dunlop.eu nurodytiems asmenims (UAB „Eoltas“, UAB „Dagris“, UAB „Melga“ ir kt.) ieškovas būtų davęs sutikimą išleisti į ES rinką ginčo padangas. Šie asmenys yra visiškai nepriklausomi nuo ieškovo ir su ieškovu niekaip (ekonomiškai ar kitaip) nesusiję; ieškovas neturi jokių galimybių jų kontroliuoti. Nors, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neva netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, susijusius su Jungtinės Karalystės transporto priemonių sertifikavimo agentūros išduotais sertifikatais, tačiau nurodomi sertifikatai yra išduoti ne pagal ES teisės aktus (taisykles), o pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų (su pakeitimais), kurios susitariančiosios šalys šiuo metu yra 48 pasaulio valstybės, priedą — Taisyklę Nr. 30. Ši sutartis bei jos priedas nustato išimtinai techninius reikalavimus pneumatinėms padangoms, jų atitikties šiems techniniams reikalavimams patvirtinimo sąlygas, bandymo metodiką bei jų atitikimo ženklinimą, ir neturi nieko bendro su prekių ženklų savininko išimtinių teisių atsisakymu, todėl kasatoriaus nurodomi sertifikatai niekaip neįrodo ir negali įrodyti ieškovo sutikimo, kad 2009–2012 metais kasatoriaus parduotas ginčo padangas tiesiogiai į ES rinką būtų išleidęs kasatorius. Kasatoriaus argumentus dėl PŽĮ 2, 37 ir 38 straipsnių netinkamo aiškinimo ieškovas laiko nepagrįstais nurodydamas, kad PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina įregistruoto ženklo savininko išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms (šios išimtinės teisės turinys yra detalizuotas to paties straipsnio 2 dalyje). Būtent šią išimtinę teisę ieškovas įgyvendino nagrinėjamoje byloje. Kasatoriaus teiginiai dėl prevencinio ieškinio nepagrįstumo yra neargumentuoti, nes ieškovas prašo teismo uždrausti kasatoriui vykdyti prekybą ne visomis jam priklausančiais prekių ženklais pažymėtomis padangomis, o tik tomis prekių ženklais pažymėtomis padangomis, kurios į ES rinką yra išleistos ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo, t. y. kasatorius be jokių apribojimų Lietuvos Respublikos teritorijoje galės prekiauti visomis padangomis, pažymėtomis ieškovui priklausančiais prekių ženklais, tačiau prieš tai turės įsitikinti, ar jos į ES rinką yra išleistos su ieškovo sutikimu, ar ne. Kasatoriaus argumentus, susijusius su laisvo prekių judėjimo teisės principu, paraleliniu importu ir nesąžininga konkurencija, ieškovas taip pat laiko nepagrįstais, nes teisių pasibaigimo principas, įtvirtintas PŽĮ 40 straipsnio 1 dalyje, būtent ir yra skirtas tam, kad subalansuotų prekių ženklo savininko interesus bei interesus, kuriuos saugo Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintas laisvo prekių judėjimo teisės principas. Nors kasatorius remiasi Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškia reikalavimų pagal kasatoriaus nurodomą Konkurencijos įstatymo nuostatą ar pagal Konkurencijos įstatymą apskritai. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad ieškovas neįrodė prevencinio ieškinio (neturtinio reikalavimo) pateikimo sąlygų nagrinėjamoje byloje, nors tokią pareigą turėjo. Ieškovas iš esmės sutinka su tuo, kad prevencinio ieškinio pateikimo sąlygų egzistavimą turi įrodyti ieškovas, tačiau pažymi, jog būtinos prevencinio ieškinio pateikimo sąlygos yra aiškiai suformuluotos Lietuvos Respublikos teismų praktikoje ir ieškovo neturtinis (prevencinis) reikalavimas nagrinėjamoje byloje atitinka visas šias sąlygas. Kasatoriaus veiksmai, pasireiškiantys prekyba padangomis, pažymėtomis ieškovui priklausančiais prekių ženklais, kurios į ES rinką yra išleistos ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo, pažeidžia PŽĮ saugomas ieškovo intelektinės nuosavybės teises (teises į prekių ženklus) bei daro žalą jo turtiniams interesams. Dėl to, konstatavus ieškovo teisių pažeidimą, būsimais neteisėtais veiksmais yra laikytina tolesnė kasatoriaus prekyba padangomis, pažymėtomis ieškovui priklausančiais prekių ženklais, kurios į ES rinką yra išleistos ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo, todėl būtų padaryta žala ieškovui. Kasatorius neteisėtus veiksmus atlieka ilgą laiką (nuo 2009 metų), nepripažįsta jų neteisėtumo bei atsisako taikiu būdu juos nutraukti. Ši aplinkybė įrodo, kad yra realus pavojus, jog kasatorius ir ateityje atliks arba tęs neteisėtus veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos ieškovo teisės bei daroma žala. Ieškovas siekia apginti savo teises nuo pažeidimo ir žalos būtent ateityje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prekių ženklo (-ų) savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo) teisinio reglamentavimo ir aiškinimo teismų praktikoje
2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (anksčiau – 1998 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) (toliau – Prekių ženklų direktyva 2008/95/EB) 7 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ nustatyta, kad: (1) Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką Bendrijoje; (2) 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtas priežastis nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.
2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009) (anksčiau – 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo) 13 straipsnyje „Bendrijos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ nustatyta, kad: (1) Bendrijos prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti naudoti šį ženklą prekėms, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra išleistos į Bendrijos rinką pažymėtos tuo ženklu; (2) 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė.
Nacionalinėje teisėje, konkrečiai Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 40 straipsnyje „Ženklo savininko teisių pasibaigimas“, nustatyta, kad: 1. Ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos bendrijos rinką; 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo.
Pasaulinėje praktikoje yra žinomi trys ženklo savininko teisių pasibaigimo principai: nacionalinis, regioninis ir tarptautinis. Teisėje įtvirtintas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas, inter alia, yra susijęs su prekių ženklų savininkų ekonominiais interesais, nes priklausomai nuo konkrečiame teisiniame reguliavime įtvirtinto teisių pasibaigimo principo teisių savininkas turi teisę „segmentuoti“ rinką. ES (Direktyvos 2008/95/EB 7 straipsnio 1 dalis, Reglamento 207/2009 13 straipsnio 1 dalis) ir nacionalinėje (PŽĮ 40 straipsnio 1 dalis) teisėje įtvirtintas regioninis ES (EEE) prekių ženklo teisių išnaudojimo (pasibaigimo) principas, kuris yra susijęs su laisvo prekių judėjimo principu ES (EEE).
Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamus aiškinimus, viena iš pagrindinių taisyklių ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo yra ta, kad asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink., 2003, p. I-03051). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (29 paragrafas; taip pat žr. ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinį sprendimą byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99, Rink., 2001, p. I-8691, 46, 54, 58 paragrafai).
Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ESTT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98, 22 paragrafas, Rink., 1999, p. I-4103). Pagal ESTT aiškinimus, teisių turėtojo sutikimas, jog prekes tiesiogiai į EEE rinką išleistų trečiasis asmuo, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Siekiant užtikrinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugą ir tam, kad būtų įmanoma vėliau išleisti į rinką šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes be savininko teisės tai uždrausti, esminė sąlyga yra ta, kad šis savininkas galėtų kontroliuoti pirmąjį šių prekių išleidimą į EEE rinką, neatsižvelgiant į tai, kad šios prekės galėjo būti pirmą kartą išleistos į rinką už šios zonos ribų. Todėl grynai faktinė aplinkybė, kad atitinkamu prekių ženklu pažymėtos prekės pirmą kartą buvo išleistos į EEE rinką ar už jos ribų, savaime neturi jokios reikšmės taikant Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtinių teisių pasibaigimo taisyklę (ESTT 2009 m. spalio 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA, byla C-324/08, Rink., 2009, p. I-10019, rezoliucinė dalis ir 32, 33, 35 paragrafai). Kaip nurodė ESTT 2010 m. spalio 28 d. prejudiciniame sprendime byloje Canon Kabushiki Kaisha v. IPN Bulgaria OOD, byla C-449/09 (Rink., 2010, p. 00000), Direktyva 89/104 susiaurina prekių ženklo savininkui suteiktos teisės išnaudojimą iki atvejų, kai prekės buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės (EEE) rinką, ir leidžia šiam savininkui kontroliuoti pirmąjį jo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE rinką. Iš to išplaukia, kad jeigu prekių ženklu pažymėtos prekės anksčiau nebuvo išleistos į EEE rinką paties šio prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu, Direktyvos 5 straipsnis suteikia minėtam savininkui išimtines teises, be kita ko, leidžiančias jam uždrausti trečiosioms šalims importuoti minėtas prekes, jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti. Direktyvos 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti šiuo prekių ženklu pažymėtų originalių prekių pirmajam išleidimui į EEE rinką be jo sutikimo (Sprendimo rezoliucinė dalis ir 22–24, 26 paragrafai).
ESTT dar 2001 m. lapkričio 20 d. prejudiciniame sprendime byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99 (Rink., 2001, p. I-8691) nurodė, kad: 1) 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, iš dalies pakeistos 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu, 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos Europos ekonominės erdvės viduje šiuo ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar su jo sutikimu buvo išleistos į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių iki išleidžiant prekes į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, išleidimo metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisės prieštarauti prekių išleidimui į Europos ekonominės erdvės vidaus rinką; 2) sutikimas negali būti numanomas: a) iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą dėl jų pardavimo Europos ekonominės erdvės viduje; b) iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į Europos ekonominės erdvės rinką, c) iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas jokių išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes Europos ekonominės erdvės viduje; 3) prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui nesvarbu tai: a) kad ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į Europos ekonominės erdvės rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus, parduoti jas ten, arba b) kad įgalioti platintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams jokių su šiuo prieštaravimu ar draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti.
Kartu pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką pripažįstama taip pat ir galimybė įrodinėjimo naštą paskirstyti kitaip, t. y jog ieškovas (prekių ženklo savininkas) įrodytų, kad jo teisės EEE nėra pasibaigusios (pavyzdžiui, atsakovas įrodo, kad tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama jam, yra reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika, ypač jeigu prekių ženklo savininkas savo prekėmis EEE prekiauja naudodamasis išimtinės distribucijos sistema, pan.) (žr. ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinį sprendimą byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink., 2003, p. I-03051). Doktrinoje taip pat nurodoma, kad tokie atvejai galėtų būti, kai licencinės sutarties arba distribucijos sutarties sąlygos prieštarauja konkurencijos teisės taisyklėms. Kartu pažymėtina, kad netgi prekių ženklo savininko naudojimasis išimtinės distribucijos sistema nebūtinai savaime reiškia, kad yra pažeidžiamos konkurencijos teisės taisyklės ir turi būti kitaip perskirstoma įrodinėjimo našta. Kaip pažymima prekių ženklų teisės doktrinoje, prekių ženklo savininko teisių išsėmimo (išnaudojimo) principo taikymo požiūriu, reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika turi daryti įtaką „dirbtinėms sienoms ES (EEE)“ (žr., pvz., Rognstad, O.-A. The Exhaustion/Competition Interface in EC Law – is there Room for a Holistic Approach. In: Drexl, J. (ed.). Research Handbook on Intellectual Property and Competition Law. The Lypiats: Edward Edgar Publishing Limited, 2008, p. 426–428).
Atsižvelgiant į nurodytus ESTT aiškinimus, atitinkamai yra formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acme“ v. UAB „GPP“, bylos Nr. 3K-3-336/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Gropu GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013, išaiškinta, kad laisvo prekių ir paslaugų judėjimo ES principas, regioninis (Europos Sąjungos (Europos ekonominės erdvės) prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas nepaneigia ženklo apsaugos teritorialumo principo (taip pat žr., pvz., Takenaka T. (ed.). Intellectual Property in Common Law and Civil Law. Cheltenham: Edward Elgar, 2013, p. 410).
Dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principo taikymo šioje byloje, šio principo santykio su laisvo prekių judėjimo ES principu, paraleliniu importu ir konkurencijos teise
Ieškovas „SP Brand Holding EEIG“ šioje byloje pareiškė prevencinį ieškinį dėl uždraudimo atlikti veiksmus, kurie gali realiai pažeisti teises arba padaryti žalą, ir nuostolių atlyginimo, kaip prekių ženklų „Dunlop“ (w.) (reg. Nr. 12602), skirto žymėti 12-os klasės prekėms „kaučiuko padangos arba padangos kaučiuko pagrindu“, ir „D“ (fig.) (reg. Nr. 12604), skirto žymėti 12-os klasės prekėms „padangos“, savininkas Lietuvoje. Nurodytų prekių ženklų apsaugos Lietuvos Respublikoje pradžia – 1993 m. rugsėjo 24 d. Ieškovo teisės į nurodytus prekių ženklus nėra nuginčytos, todėl jis turi teisę įgyvendinti savo, kaip šių prekių ženklų savininko teises, įtvirtintas Prekių ženklų įstatyme (38, 50 straipsniai).
Atsakovo pasirinkta atsikirtimo į ieškinį pozicija nesudaro pagrindo kasaciniam teismui kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas vertino apeliacinės instancijos teismas, ir padaryti kitokią išvadą. Tais atvejais, kai ieškovas reiškia ieškinį dėl savo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo, o atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudaro tai, kad ieškovo teisės į prekių ženklus yra pasibaigusios, jis (atsakovas) visų pirma ir turi pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų, kuriais pažymėtos prekės (padangos), kuriomis jis prekiavo Lietuvoje 2009–2012 metais, savininko teisės yra pasibaigusios. Pažymėtina, kad prekių, pažymėtų atitinkamu prekių ženklu, pateikimas į ES (EEE) rinką neturi būti suprantamas, kad pasibaigia (yra išnaudojamos) ieškovo teisės į prekių ženklą, kuris yra įregistruotas ir saugomas jo vardu. Teisės pasibaigia (yra išnaudojamos) tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekių ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu. O tai, minėta, visų pirma turi įrodyti atsakovas. Kartu pažymėtina ir tai, kad teisiniame reguliavime nustatytas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principas apskritai aktualus ir taikytinas tik teisėtai pagamintoms ir prekių ženklu pažymėtoms prekėms. Kai prekės yra padirbtos (suklastotos), nurodytas teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principas yra apskritai neaktualus. Atsakovo nurodoma bendro pobūdžio argumentacija, kad paralelinis importuotojas siūlo prekes be tiesioginio intelektinės nuosavybės teisių savininko sutikimo, sumažindamas prekių kainą, siekdamas išlikti konkurencingas, nesudaro pagrindo byloje susiklosčiusias aplinkybes vertinti kitaip, negu jas vertino apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kasacine tvarka ginčijamą sprendimą. Paralelinis importas savaime nėra neteisėta veikla. Tačiau prekių ženklo (ženklų) savininkui teigiant, kad atitinkami prekių vienetai ES (EEE) rinkoje yra nesant jo sutikimo, o atsakovui neįrodžius priešingai, ieškovas turi teisę įgyvendinti savo, kaip prekių ženklo (ženklų) savininko, teises, nustatytas PŽĮ 38 straipsnyje (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012). Atsakovo argumentai, susiję su tinklalapiais, viešomis ofertomis, neturi esminės reikšmės, vertinant ieškovo teisių į konkrečius prekių (padangų), pažymėtų atitinkamais ieškovui priklausančiais prekių ženklais, išsėmimą (pasibaigimą) būtent 2009–2012 metais. Atsakovo argumentai, susiję su atitinkamais padangų modeliais, jų privalomu sertifikavimu, išleidžiant į ES (EEE) rinką, taip pat nėra tinkami konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju, nes ginčo objektas yra ne atitinkamų modelių padangos, bet ieškovui priklausantys prekių ženklai.
Atsakant į kasacinio skundo argumentus, susijusius su laisvu prekių judėjimu ES (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 34–36 straipsniai (EB Sutarties ex 28-30 straipsniai), pažymėtina, kad lex specialis (Prekių ženklų teisėje) įtvirtintos nuostatos dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo), būtent ir yra susijusios su laisvo prekių judėjimo ES principu. Tačiau šie principai nepaneigia vienas kito, kaip jau buvo aptarta anksčiau, prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principo taikymas turi savo sąlygas ir ribas, o ESTT praktikoje nurodytos ir taisyklės, taikytinos kilus ginčui dėl prekių ženklo (ženklų) savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo).
ES pirminės teisės šaltinyje, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 101–102 straipsniuose (EB Sutarties ex 81 ir 82 straipsniai), įtvirtintos pagrindinės konkurencijos teisės normos. Viena jų, pavyzdžiui, yra tai, jog kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais: /.../ (c) dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 101 straipsnio 1 dalies (c) punktas). Kasaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovo siekis uždrausti atsakovui konkuruoti taip pat savo ruožtu vertinamas kaip nesąžininga konkurencija (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 8 d.). Atsakant į šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad prekių ženklo (ženklų) savininko teisių įgyvendinimas, taip pat ženklo (ženklų) savininko teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principo, įtvirtinto teisiniame reguliavime ir išplėtoto ESTT praktikoje, (ne)taikymas, savaime negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis konkurencijos teisės normas. Kaip minėta pirmiau, tiek ESTT praktikoje, tiek doktrinoje pripažįstama galimybė kitaip perskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai prekių ženklo (ženklų) savininko veiksmai lemia (sąlygoja) realią nacionalinių rinkų padalijimo riziką, arba, kitaip tariant, „dirbtinių sienų ES (EEE)“ sukūrimą (pavyzdžiui, per konkrečias licencinių ar distribucijos sutarčių nuostatas, kurios prieštarauja konkurencijos teisės normoms). Tokių konkrečių ieškovo (prekių ženklų savininko) veiksmų, kurie lemtų realią nacionalinių rinkų padalijimo riziką ir sudarytų pagrindą kitaip perskirstyti įrodinėjimo naštą, atsakovas nenurodė. O ieškovas tiek nagrinėjant bylą, tiek ir atsiliepime į kasacinį skundą pažymi, kad Estijos bendrovė „Goodyear Dunlop Tyres Baltic OÜ“ yra padangų, pažymėtų jam priklausančiais prekių ženklais, platintoja Baltijos šalyse. Ji šias padangas parduoda kitiems platintojams Baltijos šalyse, kurie vėliau jas gali parduoti be jokių apribojimų visoje ES (EEE) rinkoje. Tie patys platintojai taip pat yra laisvi įsigyti ieškovui priklausančiais prekių ženklais pažymėtas padangas kitose ES (EEE) valstybėse narėse iš kitų platintojų ir vėliau parduoti jas Lietuvoje ar kitur ES (EEE). Negalima daryti išvados, kad tokia ieškovo pasirinkta prekių, pažymėtų jam priklausančiais prekių ženklais, platinimo strategija per se lemtų (sąlygotų) realią nacionalinių rinkų padalijimo riziką.
Dėl prevencinio ieškinio
Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio prekių ženklo savininko teisių gynimo būdus, 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad savininkas (taip pat kiti įstatyme nurodyti subjektai, turintys locus standi) įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žalos. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, be kita ko, teismo prašė uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą padangomis (jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti), pažymėtomis Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure įregistruotas prekių ženklais „Dunlop“ (reg. Nr. 12602) arba „D“ (vaizd.) (reg. Nr. 12604), kurios į ES ir (ar) EEE rinką yra išleistos ne ieškovo „SP Brand Holding EEIG“ arba neturint ieškovo sutikimo. Šis lex specialis (prekių ženklų teisėje) įtvirtintas teisių gynimo būdas atitinka CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytą civilinių teisių gynimo būdą (civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys). Tai vadinamasis apsauginis teisių gynimo būdas. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas pareikšti ieškinį. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012; 2009 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-415/2009). Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas 2009–2012 metais platino prekes (padangas), pažymėtas ieškovui priklausančiais prekių ženklais, tačiau atsakovui įstatymų nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis) neįrodžius, kad ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisės į konkrečius (atskirus) prekių vienetus nebuvo pasibaigusios (išsemtos), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai prevencinį ieškinį tenkino. Kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo sprendime ir ką taip pat pažymi ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, atsakovas be jokių apribojimų Lietuvos Respublikos teritorijoje galės prekiauti visomis padangomis, pažymėtomis ieškovui priklausančiais prekių ženklais, tačiau prieš tai turės įsitikinti, ar jos į ES (EEE) rinką yra išleistos su ieškovo sutikimu.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2014 m. liepos 4 d. sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinis skundas yra atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gegužės 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – advokatui sumokėtus 7900 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Ieškovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nustatytą sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovui priteistina 600 Eur už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui SP Brand Holding EEIG (j. a. k. 0451 201 339) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ (j. a. k. 125057864) 600 (šešis šimtus) Eur advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ (j. a. k. 125057864) 5,02 Eur (penkis Eur 2 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Apie nutarties priėmimą informuoti Lietuvos Respublikos Valstybinį patentų biurą (Prekių ženklų registrą).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski