Administracinė byla Nr. eA-796-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01220-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, VPK) 2016 m. vasario 26 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 16-IL-10-01047-e (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
2. Pareiškėjas nurodė, kad VPK 2014 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 14-IL-09421-e buvo nuspręsta neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A‑1627‑502/2016 (toliau – ir LVAT sprendimas) panaikino šį VPK sprendimą ir įpareigojo VPK išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamas sprendimas priimtas vykdant minėtą LVAT sprendimą, tačiau atsakovas ignoravo teismo išaiškinimus, pakartotinai priėmė neteisėtą sprendimą ir pažeidė pareiškėjo interesus. LVAT sprendime nurodė, kad sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Ginčytas sprendimas šių reikalavimų neatitiko, nes buvo be aiškių ir pagrįstų motyvų. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamame sprendime išvardintos tos pačios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu panaikintu sprendimu VPK jau buvo atsisakęs išduoti jam atitinkamą leidimą.
4. Pareiškėjas teigė, kad VPK ginčijamą sprendimą grindė faktu, jog jis anksčiau buvo teistas, tačiau vien įrašas apie buvusį teistumą (vėliausias teistumas buvo prieš 16 metų) negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens keliamą grėsmę ir jo pavojingumą. Priešingai, šie duomenys rodo, kad asmuo pakeitė gyvenimo būdą. VPK sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjo pavojingumą patvirtina duomenys apie jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nes turi būti vertinami ne faktai apie ikiteisminio tyrimo inicijavimą, o kaip ikiteisminis tyrimas baigėsi. Nagrinėjamu atveju visi ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti arba buvo priimti išteisinamieji nuosprendžiai. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad duomenys apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus (toliau – ir ATP) yra pagrindas laikyti asmenį keliančiu pavojų visuomenei. Pareiškėjo vertinimu, vien aplinkybė, kad asmuo buvo nubaustas už ATP padarymą, savaime rodyti asmens pavojingumo negali. Pareiškėjas yra baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu. Atsakovas nemotyvavo, kaip šie pažeidimai susiję su negalėjimu medžioti ir leidimo ginklui medžioklei neišdavimu, kaip tie duomenys susiję su nustatymu, ar asmuo gali kelti pavojų aplinkiniams. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad VPK remiasi faktu, jog pareiškėjui 2015 m. gruodžio 3 d. buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Tačiau pareiškėjas yra pateikęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minėto oficialaus perspėjimo panaikinimo. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus 2014 m. rugsėjo 27 d. pranešimu, kuriuo nerekomenduojama M. P. suteikti leidimą ginklui. Tačiau šiuo klausimu LVAT sprendime išaiškinta, kad teisės aktai įpareigoja teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos licencijavimo padalinius, atsisakant išduoti leidimą, neapsiriboti tik kriminalinės žvalgybos informacija.
5. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, jog B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymų leidėjas ginklus laiko ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kito ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, yra ribojama. Asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, bei jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. VPK, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą, įvertino pakartotinai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei Policijos informacinės sistemos registrų gautą pareiškėją charakterizuojančią informaciją, ir, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Nustatyti faktai atsakovui leido neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, netinkamą nuostatą į valstybėje nustatytą tvarką. Nustatytos aplinkybės charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į VPK su prašymu išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei). LVAT 2016 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1627-502/2016 panaikino VPK 2014 m. spalio 13 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 14-IL-09421e ir įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. prašymą iš naujo. Ginčijamu VPK 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 16-IL-10-01047-e konstatavęs, kad pakanka nustatytų aplinkybių išvadai, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, VPK pareiškėjo prašymo netenkino.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas, taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, ginčijamame sprendime rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie du apkaltinamuosius nuosprendžius, priimtus pareiškėjo atžvilgiu (1994 ir 2000 metais), pareiškėjo su nukentėjusiuoju susitaikymo pagrindu pareiškėjo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (1998 metais), baudžiamosios bylos nutraukimą nuosprendžiu pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju (2012 metais), baudžiamosios bylos nutraukimą perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų (2012 metais), tris pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurie buvo nutraukti nesurinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų pareiškėjo atžvilgiu arba nenustačius, jog būtų buvusi padaryta nusikalstama veika (1998, 2007 ir 2012 metais). Taip pat VPK įvertino ir faktą, jog pareiškėjas net 21 kartą yra baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus (2003–2015 metais). Be to, atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prevencinių poveikio priemonių taikymo 2009 m. registro duomenimis ir Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu pareiškėjui pritaikyta prevencine priemone – oficialiu perspėjimu. Tokia pati prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui pritaikyta ir 2015 metais, tačiau pareiškėjas šį sprendimą yra apskundęs teismui (administracinė byla Nr. I‑5227‑651/2016). Atsakovas, be kita ko, rėmėsi ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 bei 2016 m. rekomendacijomis neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.
10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma, yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis, bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą lyginant su įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.
11. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendė, kad ginčijamame sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nepaneigtos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl VPK turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y., vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie ginčijamo sprendimo nemotyvuotumą yra nepagrįsti, nes, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas pateikė pakankamai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, visuomeninių santykių teisinį kvalifikavimą, todėl galima daryti išvadą, kad sprendimas visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nelaikytini pavojingais visuomenei ir negali būti vertinami kaip pagrindas neišduoti jam leidimo ginklui, atsižvelgęs į pažeidimų kiekį ir sistemiškumą, pritarė VPK išvadai apie pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, valstybėje nustatytos viešosios tvarkos, kas pareiškėją charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams. Teismo nuomone, toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu, sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog jo teistumai yra išnykę ir ankstesnis jo elgesys neteisėtai laikomas rodančiu asmens pavojingumą, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris gali būti reikšmingas Įstatymo prasme.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo šią administracinę bylą, nekreipė dėmesio į jo padarytų pažeidimų esmę ir pobūdį, ignoravo jo nurodytus ir byloje esančius duomenis apie tai, kokiomis aplinkybėmis jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai bei kodėl jie buvo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien įrašų skaičiumi ir šį skaičių laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas nuolat nesilaiko teisinio reguliavimo, negerbia valstybėje galiojančios tvarkos, todėl laikytinas keliančiu pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
16. Pareiškėjas detalizuoja, kad paskutinė veika, turinti baudžiamojo nusikaltimo požymių, buvo įvykdyta ir dėl jos priimtas nuosprendis 2000 m., iš to darytina išvada, jog minėti duomenys yra praradę aktualumą ir negali patvirtinti pareiškėjo galimo pavojingumo visuomenei. Duomenys apie pradėtus, tačiau nutrauktus ikiteisminius tyrimus bei baudžiamąsias bylas, kuriose pareiškėjas buvo išteisintas, nepagrįstai laikyti ir vertinti kaip rodantys jo pavojingumą. Pareiškėjas yra baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu, tačiau šie pažeidimai nesusiję su negalėjimu medžioti ir leidimo ginklui medžioklei neišdavimu, nepatvirtina, jog pareiškėjas galėtų kelti pavojų aplinkiniams. Juo labiau, kad 21 pažeidimas buvo padarytas per visą pareiškėjo gyvenimą.
17. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas ginčijamą sprendimą grindė Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugsėjo 17 d. pranešimu, kuris negali būti laikomas motyvu neišduoti leidimo ginklui. Pirmosios instancijos teismas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios buvo nurodęs atsakovui pateikti konkrečius duomenis, susijusius su kriminalinės žvalgybos raštu. Atsakovas tokių duomenų nepateikė, prašydamas teismo bylą nagrinėti remiantis byloje esančiais įrodymais. Tai reiškia, kad minėtas pranešimas negalėjo būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo pavojingumą, todėl atsakovas negalėjo grįsti šiuo raštu savo sprendimo.
18. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5227-651/2016 buvo panaikintas atsakovo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. 10-3-AT2-10 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“. Šiuo panaikintu nutarimu buvo grindžiamas šioje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas, todėl tiek šis sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti. Tuo tarpu 2015 m. gruodžio 2 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo įteiktas po to, kai buvo atsisakyta išduoti leidimą ginklui ir kai pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą.
19. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nei ginčijamame sprendime, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė objektyviai egzistuojančių aplinkybių ir motyvų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjas kelia pavojų visuomenei arba sau, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsakovo nurodytas aplinkybes apie teistumus, pradėtus ikiteisminius tyrimus, kelių eismo taisyklių pažeidimus, kriminalinės žvalgybos raštą bei oficialų perspėjimą laikyti pakankamu ir teisėtu pagrindu atsakovui priimti ginčijamą sprendimą.
20. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovo išduotomis pažymomis apie pareiškėjo teisę tapti medžiotoju, nevertino Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo nuostatų sistemiškai su Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas, vadovaudamasis Medžioklės įstatymu, įgijo teisę medžioti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis teisėtai tikėjosi, jog, tapęs medžiotoju, jis galės naudotis visomis medžiotojui suteikiamomis teisėmis (taip pat ir medžioti šaudant), juo labiau, kad atsakovas išdavė pažymą apie pareiškėjo tinkamumą būti medžiotoju.
21. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte.
22. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo ir Medžioklės įstatymo tikslai, paskirtis bei nuostatų reikalavimai yra skirtingi. VPK, spręsdamas klausimus dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (neišdavimo), vadovaujasi Įstatymo nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 26 d. sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 16-IL-10-01047-e (I t., b. l. 10–13), teisėtumas ir pagrįstumas.
24. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. prašymą.
25. Atsakovas teisiniu ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ 2.3 punktą, o faktiniu – du apkaltinamuosius nuosprendžius, priimtus pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės  arba bylos nutraukimo pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju atvejus, baudžiamosios bylos nutraukimą perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų, tris pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurie buvo nutraukti nesurinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų pareiškėjo atžvilgiu arba nenustačius, jog būtų buvusi padaryta nusikalstama veika , pareiškėjo daugkartinį patraukimą administracinėn atsakomybėn. Be to, Atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prevencinių poveikio priemonių taikymo 2009 m. registro duomenimis, Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu pareiškėjui pritaikytomis prevencinėmis priemonėmis (oficialus perspėjimas) bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 bei 2016 m. rekomendacijomis neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.
26. Atsakovas ginčijamame sprendime padarė išvadą, jog nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Išdėstytos aplinkybės sudarė atsakovui pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu prieš tai nurodytai atsakovo nuomonei pritarė ir nusprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas vertino tik įrašų registruose apie jį skaičių, tačiau neanalizavo jo padarytų veikų pobūdžio: visos veikos buvo padarytos arba seniai, arba yra mažareikšmės, tuo tarpu Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugsėjo 17 d. pranešimas nėra pagrįstas jokiais duomenimis, o VPK 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. 10-3-AT2-10 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ buvo panaikintas, be to, buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes jis turi medžiotojo bilietą.
29. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.
31. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).
32. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto normos aiškinimo, matyti, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo praeityje padarytas veikas, kurios išvardintos ir aprašytos ginčijamame sprendime, konstatuoja, jog sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tiek nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę.
34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas prašymą atsakovui išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus pateikė 2014 m. rugsėjo 10 d., kai dar 2012 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktos dvi baudžiamosios bylos jam susitaikius su nukentėjusiuoju (viešosios tvarkos pažeidimas) ir perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra mažareikšmiai ir iš esmės nesusiję su sprendžiamu klausimu. Iš viso pareiškėjas administracine tvarka baustas 21 kartą, iš jų vieną kartą 2014 m. baustas už transporto priemonės, kuriai neatlikta techninė apžiūra ir kuri nėra apdrausta, vairavimą, o 2015 m. (jau po prašymo atsakovui padavimo) baustas tris kartus (du kartus viršijo greitį ir vieną kartą, vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone). Jau vien šios nurodytos veikos tiek dėl jų padarymo laiko (buvo atliktos vos keleri metai iki prašymo atsakovui pateikimo dienos ir po jo pateikimo), tiek dėl jų pobūdžio (kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui), kaip jau buvo minėta, įpareigojo atsakovą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
35. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi vertindamas panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose buvo ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas / panaikinimas (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014, Nr. A‑1091‑575/2017).
36. Prieš tai nurodytų išvadų nepaneigia pareiškėjo paminėtos aplinkybės apie panaikintą prevencinę poveikio priemonę ar, pareiškėjo vertinimu, nepagrįstą Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugsėjo 17 d. pranešimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Šiuo atveju pareiškėjo teisė medžioti, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo.
37. Nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A‑1627‑502/2016 išdėstytus išaiškinimus. Šiuo LVAT sprendimu buvo konstatuotas prieš tai buvusio atsakovo sprendimo nemotyvuotumas, tačiau nebuvo pasisakyta dėl to, kaip atsakovas turėtų įvertinti visas individualiu atveju nustatytas pareiškėją charakterizuojančias aplinkybes. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į prieš tai nurodytas pareiškėjo padarytas veikas, jų pobūdį bei padarymo laiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui suteikti specialią teisę, t. y. netenkino jo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.