Administracinė byla Nr. AS602-232/2013
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00673-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 72
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. (V. Š.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (V. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 11 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyrių įpareigoti įvykdyti jo prašymą.
Skunde, be kita ko, nurodė, jog 2012 m. spalio 15 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė ištaisyti padarytą klaidą jo žemės sklypo plane, kurio numeris nekilnojamojo turto registre yra Nr. (duomenys neskelbtini) ir prijungti neteisėtai nuo jo atskirtą dalį, ant kurios, kaip suprastina, stovi jo statiniai. Pažymėjo, jog 2012 m. spalio 16 d. NŽT Klaipėdos rajono skyrius atmetė jo prašymą ir nukreipė į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Taip pat nurodė, jog Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 yra leidžiama privatizuoti neprivatizuotą žemės dalį. Paaiškino, jog anksčiau ginčo žemės sklypo dalis priklausė sodų bendrijai, o jis turi šios bendrijos sutikimą leisti privatizuoti jam žemės sklypą, tačiau NŽT dėl neaiškių priežasčių jo prašymą atmetė.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. sausio 10 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. nustatant skundo trūkumų pašalinimo terminą iki 2013 m. sausio 10 d.
Teismas išaiškino, jog pareiškėjo skundo turinys ir forma neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 3, 5, 7 punktų reikalavimų, kadangi skunde nenurodomas atsakovas, jo buveinės adresas, nenurodomas konkretus skundžiamas veiksmas ar aktas, nesuformuluojamas konkretus skundo reikalavimas, kuris atitiktų teismo kompetencijos ribas ir teismas galėtų išspręsti kilusį ginčą. Pridūrė, jog pareiškėjo skundas nėra priskiriamas ir prie neapmokestinamų skundų sąrašo (ABTĮ 40 str.), todėl kreipiantis skundu į teismą pareiškėjas turėjo sumokėti 100 litų žyminį mokestį ir pateikti jo sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Išaiškino ir tai, jog jei pareiškėjas dėl sunkios turtinės padėties negali sumokėti žyminio mokesčio, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsniu, jis teismui gali pateikti prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius sunkią turtinę padėtį. Teismas taip pat vadovavosi Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 18 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 31 d. įsakymu patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 1, 8, 13 punktais, Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog iš paminėtų normų akivaizdu, kad kilusio ginčo nagrinėjimui yra nustatyta neteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka ir asmuo kreipdamasis skundu į teismą turi teismui pateikti duomenis ar laikėsi aukščiau nurodytos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Pažymėjo, jog pareiškėjas teismui duomenų apie tai, kad pasinaudojo aukščiau nurodyta neteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka nepateikė. Nurodė ir tai, jog 2012 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių dėl informacijos pateikimo, kuri 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 12SD-(14.12.104)-1461 nurodė, jog leidimo rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto klausimas buvo nagrinėjimas ir Nacionalinėje žemės tarnyboje, kuri 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 1SS-(8.5)-1611 pateikė atsakymą. Todėl, siekdamas nustatyti ar pareiškėjas pasinaudojo neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka bei ar į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, numatyto ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje, taip pat nurodė, jog pareiškėjas turi pateikti NŽT 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštą Nr. 1SS-(8.5)-1611, nurodyti kada jam įteiktas šis raštas, pateikti šio rašto įteikimo momentą patvirtinančius įrodymus (pašto voką, pašto informaciją ar pan.). Pridūrė, jog pareiškėjas teismui taip pat turi pateikti skundo Nacionalinei žemės tarnybai nuorašą, kuriuo apskundė NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. birželio 21 d. atsakymą Nr. 12SD-(14.12.104)-661 ir į kurį buvo pateiktas NŽT 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 1SS-(8.5)-1611, pateikti 2012 m. spalio 15 d. prašymą NŽT Klaipėdos skyriui, į kurį pareiškėjui pateiktas 2012 m. lapkričio 23 d. atsakymas Nr. 12 SD-(14.12.104).
II.
Pareiškėjas, šalindamas paduoto skundo trūkumus, 2012 m. gruodžio 28 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė prijungti prie bylos rašytinius įrodymus – 2012 m. rugpjūčio 31 d. NŽT rašto Nr. 155-(8.5)-1611 kopiją, 2012 m. lapkričio 23 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriaus rašto Nr. 12SD-(14.12.104)-1286 kopiją, VSDFV Klaipėdos skyriaus V. Š. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo pažymos kopiją.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą nutarė laikyti nepaduotu.
Teismas nurodė, jog pareiškėjas teikiamu prašymu dėl įrodymų prijungimo teismui nepateikė procesinio dokumento – skundo, kuriame būtų nurodęs atsakovą, nurodęs konkretų skundžiamą veiksmą ar neveikimą, suformulavęs konkretų reikalavimą, kuris atitiktų teismo kompetencijos ribas, kaip tai nurodė teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje dėl skundo trūkumų pašalinimo. Todėl konstatavo, jog teikiamu prašymu nebuvo pašalinti skundo trūkumai nei dėl jo formos, nei dėl turinio reikalavimų neatitikimo įvardintoms ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3, 5, 7 punktų nuostatoms. Pažymėjo, jog pareiškėjui taip pat buvo nurodyta sumokėti žyminį mokestį arba teikti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio. Išdėstė, jog pareiškėjas duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimą nepateikė, o teismui jo pateikta VSDFV Klaipėdos skyriaus pažyma apie priskaičiuotą 948,61 Lt pensiją (jos kopija) ir joje pareiškėjo ranka padaryti prierašai, negali būti laikomi tinkamu prašymu dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, nes pažyma neatitinka oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų (nėra pasirašyta, nėra kitų rekvizitų), o prierašai ant šios pažymos, kurie nepasirašyti paties prierašus padariusio asmens leidžia konstatuoti, kad toks raštas negali būti laikomas nei oficialiu institucijos dokumentu, nei paties pareiškėjo teikiamu prašymu dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio. Įvertinus tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio ir jokių faktinių duomenų, kuriais būtų pagrindžiama pareiškėjo sunki turtinė padėtis teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas per teismo nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, kas sudaro pagrindą jo skundą laikyti nepaduoti ir jį pareiškėjui grąžinti (ABTĮ 37 str. 1 d.).
Teismas taip pat pažymėjo, jog nors ir nutarus laikyti skundą nepaduotu dėl pareiškėjo laiku nepašalintų skundo trūkumų, teismas turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kliudančias pradėti teisminį procesą. Nurodė, jog iš skundo turinio galima daryti prielaidą, kad pareiškėjo siekis yra įsigyti šalia jam nuosavybės teise priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), esantį valstybinės žemės sklypą (jo dalį). Pažymėjo, jog iš NŽT 2012 m. birželio 21 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104)-661 matyti, kad NŽT Klaipėdos rajono skyrius pareiškėjui nedavė sutikimo rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, prijungiant prie 0.06 ha ploto žemės sklypo papildomą žemės sklypą bei parduoti papildomą plotą. Vadovavosi Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 18 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 31 d. įsakymu patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 1, 8, 13 punktais, Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi bei 2010 m. rugsėjo 7 d. NŽT direktoriaus įsakymu Nr. 1P-90 patvirtintomis „Išankstinio ginčų nagrinėjimo nacionalinėje žemės tarnyboje prie žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklėmis“ bei konstatavo, jog tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimui yra numatyta privaloma neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Apžvelgė, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. NŽT sprendimu Nr. 1SS-(8.5)-1611 išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl prašymo išduoti sutikimą rengti žemės sklypų formavimo pertvarkymo projektą atsisakė tenkinti prašymą ir tokiu būdu konstatavo, kad 2012 m. birželio 21 d. raštu Nr. 12SD-(14.12.104)-661 NŽT Klaipėdos rajono skyrius pagrįstai nedavė sutikimo rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, prijungiant prie 0.06 ha ploto žemės sklypo papildomą žemės sklypą bei pagrįstai atsisakė parduoti papildomą plotą. Konstatavo, jog pareiškėjas gavęs 2012 m. rugpjūčio 31 d. NŽT sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1611 turėjo teisę kreiptis skundu į teismą per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis). Tačiau kaip matyti iš paties pareiškėjo skundo turinio, 2012 m. gruodžio 14 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriaus rašto Nr. 12-SD-(14.12.104)-1461 ir 2012 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 12-Sd-(14.12.104)1286, pareiškėjas gavęs NŽT 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą per 20 dienų nuo jo gavimo nesikreipė į teismą, o 2012 m. spalio 15 d. pakartotinai tuo pačiu klausimu kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių. Konstatavo, jog pareiškėjas pakartotinai kreipdamasis 2012 m. spalio 15 d. į NŽT Klaipėdos rajono skyrių jau buvo gavęs 2012 m. rugpjūčio 31 d. NŽT sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1611, kuriuo ginčas išnagrinėtas neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl netgi nuo šio termino skaičiuojant kreipimosi su skundu į teismą termino eigos pradžią, akivaizdu, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą ir jo neprašo atnaujinti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad 2012 m. spalio 15 d. pakartotinis pareiškėjo kreipimasis į tą pačią instituciją, tuo pačiu klausimu, kai dėl jo jau buvo pasisakyta ir baigta prašymo nagrinėjimo administracinė procedūra bei ginčas išnagrinėtas neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, nenutraukė skundo padavimo termino eigos skaičiavimo. Todėl pabrėžė, jog skundą turi būti atsisakoma priimti ir kitu teisiniu pagrindu, numatytu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte (skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą ir jo neprašoma atnaujinti).
IV.
Pareiškėjas 2013 m. sausio 23 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą, kuriuo iš esmės prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį.
Atskirajame skunde, be kita ko, nurodo, jog būtent NŽT jį nukreipė į Klaipėdos apygardos administracinį teismą bei jog žyminio mokesčio nesumokėjo, nes mano, kad jį turi sumokėti atsakovas, dėl kurio veiksmų jis buvo priverstas kreiptis į teismą.
Atsakovas NŽT Klaipėdos rajono skyrius atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu, kuriame jis nenurodė jokių motyvų, dėl kurių ginčijama nutartis laikytina nepagrįsta, bei mano, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos bylos objektas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą nutarta laikyti nepaduotu.
Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog teismui pagrindą, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu sudarė tai, jog jis nepašalino to paties teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje įvardintų skundo trūkumų. Būtent – nepateikė skundo, kuris atitiktų ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3, 5 ir 7 punktų nuostatas, nesumokėjo žyminio mokesčio bei nepateikė prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Papildomą pagrindą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) teismui atsisakyti priimti pareiškėjo skundą sudarė tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo numatytą terminą skundui pateikti ir neprašydamas jo atnaujinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą nutartį, nesutinka su joje išdėstytais motyvais. Patogumo dėlei dėl kiekvieno iš pagrindų, nustačius kuriuos teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu (atsisakė priimti), pasisakytina atskirai.
Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atitikimo ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3, 5, 7 punktų nuostatoms
Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinama ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau reikia pažymėti, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24, 39 ir kituose straipsniuose.
Reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).
ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, jog skunde turi būti nurodoma tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė. To paties straipsnio 5 punktas įtvirtina, jog skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, o 7 punktas savo ruožtu numato, jog skunde turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė atsakovo, jo buveinės adreso, konkretaus skundžiamo veiksmo ar akto bei nesuformulavo konkretaus skundo reikalavimo bei laikė tai pareiškėjo skundo trūkumais, kurių pareiškėjui neištaisius, buvo nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.
Pirmiausia pažymėtina, jog tiek tai, ką pareiškėjas laiko atsakovu, tiek tai, kokius konkrečius veiksmus jis skundžia matyti iš bylos duomenų viseto. Pažymėtina, jog pareiškėjas savo teismui pateiktame skunde pakankamai aiškiai suformulavo, jog nesutinka būtent su NŽT Klaipėdos rajono skyriaus veiksmais, t. y. atsisakymu tenkinti jo prašymą, o būtent – atsisakymu duoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, prijungiant 0.06 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), papildomą 0.0519 ha plotą bei parduoti papildomą plotą. Būtent tai matėsi ir iš pareiškėjo pateikto NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. birželio 21 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104)-661 (b. l. 4), todėl konstatuotina, jog pareiškėjas pakankamai aiškiai išreiškė savo valią dėl to, ką jis laiko atsakovu konkrečioje byloje bei kokius konkrečius viešojo administravimo subjekto veiksmus skundžia ir tai nesudarė teismui kliūčių nagrinėti bylos. Pridurtina, jog minėta kliūtimi, užkertančia kelią pradėti administracinę teiseną, nelaikytina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas nenurodė atsakovo buveinės. Dėl pastarosios aplinkybės pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai, o teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008).
Pridurtina, jog nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl konkretaus pareiškėjo skundo reikalavimo nesuformavimo. Pažymėtina, jog formuluodamas skundo reikalavimus, pareiškėjas turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). ABTĮ 88 straipsnio 2 dalis inter alia numato, jog teismas gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Nagrinėjamu atveju matyti, jog NŽT Klaipėdos rajono skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjo 2012 m. spalio 15 d. pateiktą prašymą, todėl pareiškėjas galėjo reikšti savarankišką reikalavimą įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių minėtą prašymą patenkinti. Pažymėtina ir tai, jog nors teismų praktikoje vyrauja taisyklė, kad prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012), iš žmogaus be specialiųjų teisinių žinių, siekiančio ginti savo viešojo administravimo subjektų pažeistas teises teisme, negalima reikalauti absoliutaus preciziškumo, t. y. to, jog jis savo reikalavimą formuluotų vartodamas išskirtinai teisines kategorijas. Manytina, jog šis imperatyvas, be kita ko, išvestinas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio formuluotės, įtvirtinančios „kiekvieno asmens“ procesines garantijas, savo ruožtu suponuojančias ir minėtojo asmens galimybę prieš viešąją valdžią teisme gintis pačiam. Konkrečiu atveju pakanka, kad pareiškėjo formuluojamas reikalavimas atitiktų administracinių teismų kompetencijos ribas. Papildomai pastebėtina, jog teigtinas pareiškėjo reikalavimo nekonkretumas nesutrukdė jo keliamų klausimų išnagrinėti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, apie ką duomenų teismas turėjo dar skundo priėmimo stadijoje, t. y. gavęs NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2012 m. gruodžio 14 d. raštą dėl informacijos pateikimą ir prie jo pateiktą 2011 m. lapkričio 23 d. raštą (b. l. 20 – 21). Atsižvelgiant į aukščiau cituotąjį ABTĮ 88 straipsnį, spręstina, jog pareiškėjo reikštas reikalavimas minėtas administracinių teismų kompetencijos ribas atitiko, t. y. pareiškėjas galėjo reikšti savarankišką reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti atitinkamus veiksmus, būtent – patenkinti jo teiktą prašymą, ir byloje esančių duomenų pakako administracinei teisenai pradėti, ką neteisingai įvertino pirmosios instancijos teismas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kitaip nei civilinės bylos, visos administracine tvarka nagrinėjamos bylos yra susijusios su poreikiu apsaugoti viešąjį interesą byloje, kas lemia specifinę administracinio teismo padėtį. Pažymėtina, jog dažniausiai privatus asmuo neturi pasirinkimo dėl dalyvavimo administraciniame teisiniame santykyje arba yra priverstas pats inicijuoti tokių teisinių santykių atsiradimą tam, kad galėtų įgyvendinti tam tikrą savo teisę ir tik ginčui pasiekus administracinį teismą šalys tampa lygiateisėmis, kas suponuoja būtinybę administraciniam procese būti aktyviam. Be to, žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas (žr. Virgilijus Valančius. Kodėl administracinis teismas turi būti aktyvus. Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija. 2006 m. rugpjūčio 14-15, Vilnius. Teisė į teisminę gynybą ir jos realizavimo praktiniai aspektai. 2006 Mykolo Romerio universitetas, p. 170-171). Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, net ir konstatavus išdėstytuosius netikslumus pareiškėjo skunde, nagrinėjamu atveju jie nesudarė pakankamų prielaidų, konstatavus jų, kaip skundo trūkumų, nepašalinimą, laikyti pareiškėjo skundo nepaduotu.
Dėl pareiškėjo žyminio mokesčio sumokėjimo arba prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo nebuvimo
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje taip pat konstatavo, jog pareiškėjas nepašalino ir kito 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje įvardinto trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio bei nepateikė prašymo atleisti jį nuo tokio mokesčio mokėjimo.
Šiuo aspektu nurodytina, jog ABTĮ 38 straipsnis numato, jog išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas ir duomenų apie tai pateikimas teismui paprastai yra viena iš visumos teisinių prielaidų, būtinų priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-698/2011). Pareiškėjui žyminio mokesčio nesumokėjus, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).
ABTĮ 41 straipsnyje taip pat nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pažymėtina, jog atleidimo nuo žyminio mokesčio institutas išimtinai siejamas tik su sunkia fizinio asmens finansine padėtimi. Pridurtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka pareiškėjui (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-873/2011). Pagal ABTĮ 41 straipsnį, prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Akcentuotina, jog sunki finansinė padėtis gali būti įrodinėjama įvairiais duomenimis, t. y. asmens sunkią turtinę padėtį gali įrodyti duomenys iš registrų, kuriuose registruojamas asmens turimas turtas Lietuvos Respublikoje, pažymos apie kredito įstaigose esančias asmens pinigines lėšas, pajamų ir turto deklaracijos už atitinkamą laikotarpį (2008 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-393/2008), duomenys apie draudžiamąsias pajamas, gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (2010 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-148/2010) ir t. t.
Konkrečiu atveju pareiškėjas, šalindamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje nustatytus skundo trūkumus, pateikė 2010 m. gegužės 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus išrašą (b. l. 33), iš kurio matyti pareiškėjo gaunamos pensijos dydis – 948,61 Lt. Atkreiptinas dėmesys, jog nors minėtasis išrašas ir nėra pasirašytas, kas, pirmosios instancijos teismo nuomone, leido konstatuoti, jog jis nelaikytinas oficialiu dokumentu, tai savaime nesudaro pagrindo į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo finansinę būklę neatsižvelgti, nes pastarasis situacijos vertinimas būtų pernelyg formalistinis. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog teismo mokesčiai ir būtinybė juos sumokėti yra neabejotinai susiję su teisminės gynybos prieinamumo principu, o administraciniame procese, kaip išaiškinta aukščiau, teismai turi būti aktyvūs, pirmosios instancijos teismas suabejojęs pateikto dokumento autentiškumu galėjo ex officio su paklausimu kreiptis į atitinkamą VSDFV skyrių, siekdamas verifikuoti duomenų apie pareiškėjo finansinę būklę, t. y. gaunamos pensijos dydį, teisingumą. Analogiškai iš pateiktų pareiškėjo prierašų, nors jie ir nėra preciziški, akivaizdi jo valia būti atleistam nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl ir šioje plotmėje lankstusis, t. y. palengvinantis pareiškėjui prieigą prie teisminės gynybos, prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, vertinimas turėjo turėti prioritetą prieš formalistinį minėtojo prašymo vertinimą.
Dėl praleisto termino skundui paduoti, kaip papildomo pagrindo atsisakyti skundą priimti
Minėta, jog kertinę ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvacijos dalį sudarė teismo išvada, kad pareiškėjas neištaisė jam nurodytų ištaisyti skundo trūkumų, todėl jo skundas turėjo būti laikomas nepaduotu. Papildomai teismas išaiškino, jog pareiškėjas, net ir nekonstatavus skundo trūkumų nepašalinimo, yra praleidęs skundo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti, kas sudarė teismui pagrindą jo teiktą skundą atsisakyti priimti.
Atkreiptinas dėmesys, jog 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi šis teismas nurodė pareiškėjui pateikti duomenis, susijusius su jo pasinaudojimu ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka konkrečioje byloje. Teismas pažymėjo, jog duomenys inter alia būtini siekiant nustatyti tai, ar į teismą pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, įtvirtinto ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Kaip bebūtų, teismas minėtoje trūkumų šalinimo nutartyje pareiškėjui neišaiškino galimybės teikti prašymą atnaujinti praleistą terminą, o vėliau, 2013 m. sausio 13 d. nutartyje, inter alia rėmėsi aplinkybe, jog pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistojo termino.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, mano, jog tokia apygardos administracinio teismo pozicija yra nepagrįsta. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009).
Atsižvelgiant į minėtąją nuostatą, konstatuotina, jog teismas prima facie matydamas (bylos duomenys rodo, jog teismas 2012 m. gruodžio 12 d. ex officio kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių dėl įrodymų pateikimo, į ką NŽT Klaipėdos rajono skyrius atsakė 2012 m. gruodžio 14 d. raštu, taigi skundo priėmimo stadijoje teismas jau turėjo duomenų apie ikiteisminės ginčų nagrinėjimo procedūros baigtį, būtent – 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštą, nuo kurio priėmimo vėliau skaičiavimo termino skundui paduoti eigą), jog pareiškėjas gali būti praleidęs skundo padavimo terminą, turėjo būti aktyviu ir padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises bei išaiškinti termino atnaujinimo institutą bei jo suponuojamas galimybes, o ne apsiriboti vien siūlymu pateikti duomenis, idant būtų nustatytas skundo padavimo teismui praleidimo klausimas (žr. pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-85/2013). Teismo nuomone, būtent tai būtų efektyviai užtikrinę galimybę ginti pareiškėjo tariamai pažeistas teises ar teisėtus interesus, o termino atnaujinimo instituto išaiškinimas būtų apsaugojęs pareiškėją nuo neigiamo procesinio padarinio – atsisakymo priimti jo skundą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir netinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, kas sudaro pagrindą grąžinti jam šį klausimą grąžinti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 str. 1 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. Š. (V. Š.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius