Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Ik-219-426-2013].doc
Bylos nr.: Ik-219-426/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama LR VRM atsakovas
Vidaus reikalų ministerija 188601464 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl išmokų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
Bylos dėl valstybinių pensijų
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Bylos sustabdymas
kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Teismo sprendimas

Adm

                                                                                          Administracinė byla Nr. I-219-426/2013

                                           Proceso Nr. 3-61-3-01096-2010-2                           Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. sausio 28 d.

Vilnius

             

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriame formuluodamas skundo reikalavimus, prašė: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę ir Ministeriją išmokėti paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) įpareigoti Ministeriją mokėti visą paskirtą pensiją (b. l. 1–4, 40–44).

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam nuo 1999-10-19 buvo paskirta 1 061,69 Lt pensija, tačiau Ministerija, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir Valstybinių pensijų įstatymu, mokėjo sumažintą pensiją. Pažymi, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., paskirta pensija buvo mažinama dėl to, jog jis turi darbinių pajamų, dėl kurių jam nemokama ir bazinė pensija. Nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 buvo neišmokėta 16 271,22 Lt pensijos dalis.

A. M. teigimu, Laikinuoju įstatymu nustatytas reguliavimas, kuriuo mažinamos paskirtos pensijos, prieštarauja Konstitucijos 23 str., 48 str., 52 str. nuostatoms, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimams. Taip pat suvaržoma jo Konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Įstatymu nustatyta pareigūnų teisė į pensiją reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pensiją ir asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybės šiuos įsipareigojimus vykdytų. Nurodo, kad gaunamos pensijos neužtenka jo šeimos poreikiams tenkinti, todėl yra priverstas dirbti. Pažymi, kad nuo 2012-09-01 yra ir toliau yra mokama sumažinta pensija, kurios grąžinimo tvarka nenustatyta.

Pensijos mažinimas buvo sąlygotas neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, todėl yra visos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas savo reikalavimus pagrindžia Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovė Ministerija atsiliepime (b. l. 14–16, 50) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010-07-22 raštu Nr. 1D-5785-(2) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką.

Nurodo, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik konstatavus neteisėtus veiksmus. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti.

Taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 6 d., Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d., pareiškėjui pagrįstai nėra mokama bazinė pensija, nes jis turi darbinių pajamų. Taip pat patvirtino, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatomis, pareiškėjo gaunama pensija nebuvo perskaičiuojama.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Ministerijos 1999-11-19 sprendimu Nr. 15670 pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta 1061,69 Lt (b. l. 18–20) pensija, kuri perskaičiuota 2004-06-17 sprendimu. Nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo mokama sumažinta pensija (b. l. 45). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo A. M. 2010-07-07 su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010-10-22 raštu Nr. 1D-5785(2) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 23–25).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2012-10-16 pateikta pažyma Nr. 11D(P)-4684 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis (b. l. 45). Iš pažymos matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 10 730,10 Lt pensijos dalis (28 432,96 – 17 702,86 Lt = 10 730,10 Lt).

Byloje spręstinas ginčas dėl A. M. skundo reikalavimų įpareigoti Ministeriją ir Lietuvos valstybę išmokėti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti Ministeriją mokėti visą pareiškėjui paskirtą pensiją pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. nuostatomis (b. l. 9–10, 39, 50–51). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad         A. M. nepagrįstai teigia, kad jam paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, nustatančiomis išmokamos pensijos ribojimą, kuris siejamas su paskirtos pensijos dydžiu ir Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbtu šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčiu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, susiję Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų taikymu, yra teisiškai nereikšmingi ir teismas jų nevertina.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas        2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pagal Konstitucijos 107 str., Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki 2003-7-04 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 -05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovės Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

A. M. prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31. Todėl šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pagrįstumą. Byloje esatys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo buvo neišmokėta 10 730,10 Lt pensijos dalis (28 432,96 – 17 702,86 Lt = 10 730,10 Lt), todėl pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas (b. l. 45).

Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo          2012-07-23 nutartyje (adm.b. Nr. A552-2747/2012) pateiktus išaiškinimus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Vadovaujantis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad A. M. 10 730,10 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl pensijos dalies priteisimo tenkintinas iš dalies, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Kaip minėta, Konstitucinis teismas 2102-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pagal Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p., šio įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos galioja iki 2013-12-31. Taigi, pareiškėjui mokėtina pensija pagrįstai apskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., todėl skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Ministeriją mokėti jam visą paskirtą pensiją yra atmestinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

 

nusprendė:

 

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. M. laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 730,10 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus trisdešimt litų 10 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas.

Likusioje dalyje A. M. skundo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai                                                                                                                               Arūnas Kaminskas             

 

 

                                                                                       Rūta Miliuvienė

 

 

                                                                                                                   Ernestas Spruogis