Administracinė byla Nr. A-1772-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01895-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d. buvo daug kartų konvojuojamas (etapuojamas) Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad konvojaus automobiliuose trūko vietos, kadangi automobilio skyriuje, kurio ilgis 3 m, plotis 0,42 m, buvo laikomas kartu su 10–11 asmenų ir jų asmeniniais daiktais. Taip pat automobiliuose nebuvo saugos diržų, ventiliacijos, apšvietimo, tinkamo šildymo. Žiemos metu automobiliuose buvo šalta, vasaros metu – karšta. Be to, pareigūnai kelionės metu neišleisdavo pareiškėjo į tualetą. Pažymėjo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jautė didelius nepatogumus, fizinį ir psichologinį nuovargį, diskomfortą, nervinę įtampą, sveikatos sutrikimus, psichologinę kančią, orumo pažeminimą, jam sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti. Minėtas etapavimo sąlygas vertino kaip orumo pažeminimą Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–11).

Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikties Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 punktą yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų daiktų pervežimo. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis konvojaus taisyklių 134 punktu. Apie tai daromas įrašas konvojaus žiniaraštyje. Pažymėjo, kad pareiškėjas konvojaus vadui arba pareigūnui turėjo teisę teikti skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas apie tokius pasikreipimus daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus fizinius ir psichologinis nepatogumus, susijusius su konvojavimo sąlygomis. Manė, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti nėra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 109, 142 punktų normomis. Nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo konvojuojamas 17 kartų maršrutu Vilnius – Alytus – Vilnius. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu konvojaus automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, bylos duomenimis, 2013 m. lapkričio 26 d. dėl vietos stokos, siekiant nepažeisti rėžimo reikalavimų,  buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Be to, konvojaus automobilius nuolat tikrina konvojaus sargyba, o patikrinimų rezultatai užfiksuojami kelionių žiniaraščiuose. Taigi, Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl vietos stokos konvojaus automobiliuose atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad konvojaus automobiliuose nebuvo ventiliacijos, apšvietimo, tinkamo šildymo, žiemos metu automobilyje buvo šalta, vasaros metu – karšta. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai oro temperatūra neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti. Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, pažymėta, kad Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Šildymo sistemos, apšvietimo, ventiliacijos konvojaus automobiliuose įrengimą patvirtino atsakovo į bylą pateiktos automobilių kamerų schemos. UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad transporto priemonės, kuriomis buvo etapuojamas pareiškėjas, pilnai atitiko techninius reikalavimus. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai šioje dalyje yra abstraktaus pobūdžio, į bylą nepateikti jokie skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikti duomenys patvirtino konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti.

Teismas taip pat vadovavosi Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Ši nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nebuvo duomenų, taip pat nebuvo atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnai kelionės metu neišleisdavo jo į tualetą. Teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 134 punkto nuostata. Į bylą pareiktuose kelionės žiniaraščiuose nebuvo įrašų apie nuteistųjų palydėjimą į tualetą, tačiau žiniaraščiuose taip pat nebuvo duomenų ir apie konvojuojamųjų nusiskundimus. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą. Pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnui dėl jo netenkinančių konvojavimo sąlygų, tačiau bylos duomenimis skundų nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje vertinti kaip deklaratyvūs, todėl atmesti.

Taip pat, pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų. Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, kad specialiame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti (202 p., akto redakcija nuo galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.). Byloje buvo atsakovo pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtino Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių, išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės. Minėti duomenys patvirtino specialiųjų automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, tinkamumą naudoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pareiškėjo argumentus dėl saugos diržų neįrengimo konvojaus automobiliuose atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam galimai padarytos neturtinės žalos išraiška iš esmės pasireiškė sukeltais nepatogumais – jautė fizinį ir psichologinį nuovargį, diskomfortą, nervinę įtampą, sveikatos sutrikimus, psichologinę kančią, orumo pažeminimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytą žalą ir kurie galėtų būti laikomi tiesiogine konvojavimo sąlygų priežastimi bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjas teismui nepateikė. Nesant byloje duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, ar, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, nenustačius aplinkybių, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu, pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikyti nepagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 152–153).

Apeliaciniame skunde pažymi, kad konvojavimo mašinoje yra 3 skyriai, kurių kiekvienas yra 3 m ilgio ir 0,42 m pločio. Į šį skyrių buvo talpinama 10–11 asmenų su asmeniniais daiktais; į šiuos daiktus neįskaičiuojami teisminiai dokumentai. Šaltuoju metų laiku mašinoje buvo labai šalta. Viduje sienos surūdijusios, suolas siauras. Dėl to pareiškėjas patyrė didelį psichologinį spaudimą, stresą, nervinę įtampą, ne tik fizinį, bet ir psichologinį nuovargį bei garbės ir orumo pažeidimą. Per šalčius pareiškėjas buvo sunkiai apsirgęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir nėra pagrindo naikinti sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo konvojavimo netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis atmetė kaip nepagrįstus, byloje nesant duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, ar kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis atsakovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, nenustačius aplinkybių, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo jo skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 14–135), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (b. l. 93–97, 100–102, 105–107, 110, 113, 116, 119, 122, 125–127, 134130–132). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl saugos diržų, vėdinimo, apšvietimo ir šildymo sistemų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015). Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Pareiškėjas tik apibendrintai teigia, kad jo neišleisdavo į tualetą, tačiau nenurodo, kad būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą. Be to, Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, teikęs prašymus.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.