Administracinė byla Nr. eA-36-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03192-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.14.1.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ornamenti LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ornamenti LT“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

nustatė:

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ornamenti LT“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą
Nr. S-164(7-144/2020) „Dėl UAB „Ornamenti LT“ skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-267 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3)VMI 2020 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-233 (toliau – ir Aktas).

2.       Bendrovė skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Komisijos sprendimas, kuriuo patvirtintas VMI sprendimas, kuriuo patvirtintas Aktas, pagal kurį Bendrovei apskaičiuota: 493,80 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM); 11,73 Eur PVM delspinigių; 2 170 332,19 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM); 1 360 338,67 Eur PM delspinigių; paskirta 651 100 Eur PM bauda (30 proc.), priimtas mokestinį ginčą išsprendus formaliai, iš esmės neįvertinus reikšmingų aplinkybių, neteisingai pritaikius materialines mokesčių teisės normas.

2.2.                      UAB „Finansų ekspertizė“ darbuotoja VMI pateikė Bendrovės buhalterinės apskaitos registrus už 2013 m. (gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines), kuriose yra nurodyti Bendrovės Europos Sąjungos ir Lietuvos tiekėjų pavadinimai, kodai ir PVM kodai bei kitų tiekėjų ir pirkėjų pavadinimai bei atitinkamos įsigijimų ir pardavimų sumos. VMI taip pat buvo pateiktas 2019 m. vasario 5 d. raštas, kuriame paaiškinta, kad 2014 m. pirmoje pusėje dingo Bendrovės dokumentai kraustymosi metu (jie galėjo būti išmesti), nurodyta, kad bankų sąskaitų išrašų už 2013 m. laikotarpį pateikti taip pat nėra galimybės, nes Bendrovės vadovė gyvena ne Lietuvoje ir tik ji gali šiuos dokumentus gauti iš banko. Taip pat VMI buvo informuota 2019 m. gegužės 29 d. raštu, kad neįmanoma atkurti pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl laikoma, kad jie neatkuriamai prarasti. Tačiau, VMI, visiškai neatsižvelgusi į šias aplinkybes, atlikusi patikrinimą, tiesiog konstatavo, kad Bendrovė neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 170 332,19 Eur PM, nurodžiusi, kad nepateikti jokie apskaitos dokumentai.

2.3.                      Visos Bendrovės išlaidos, gaunant pajamas, buvo realiai patirtos, gautos pajamos deklaruotos. Šioje situacijoje VMI turėjo atlikti sąnaudų apskaičiavimą pagal savo įvertinimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

2.4.                      Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad yra tenkinama viena iš MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų – netinkamas pareigos apskaičiuoti mokesčius vykdymas. Atitinkamai Taisyklių 4.4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai saugant apskaitos ar kitus dokumentus dokumentai neišsaugo arba išsisaugo ne visi, dokumentai neįskaitomi ir kitais atvejais. VMI turėjo pareigą pasirinkti tokį vertinimo šaltinį, kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Atitinkamai Taisyklių 6.3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Pareiga pagrįsti apskaičiuotus mokesčius tenka mokesčių administratoriui. Mokėtinas prievolės dydis turi atitikti protingumo ir teisingumo kriterijus. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero administravimo principą, turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgiant į susiklosčiusių aplinkybių visumą ir iškilus neaiškumams, teisę aiškinti asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas, taip garantuojant asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą.

2.5.                      VMI, apskaičiuodama mokesčius, negali remtis prielaidomis ir spėliojimais. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, privalo pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Dėl to VMI veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu. VMI priimami sprendimai turi būti objektyvūs, t. y. pagrįsti nešališkai surinktais įrodymais, kaip tai numatyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiuo atveju, nei Komisija, nei VMI, priimdamos skundžiamus sprendimus jų nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

2.6.                      Paskirta bauda yra per didelė. Šiuo atveju mokesčių administratorius yra įpareigotas, skirdamas baudą, vertinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – mokesčio mokėtojo bendradarbiavimą, neturi diskrecijos laisvės jos nevertinti. VMI, skirdama baudą, neatsižvelgė į visas aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atliekančiu mokesčių administratoriaus pareigūnu, teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus. Bendrovės vadovė, negalėdama atvykti, suteikė įgaliojimus atstovui, kuris teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus. Tai buvo pripažinta ir mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu. Šiuo atveju nenustačius Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių, Bendrovei turėjo būti paskirta minimali bauda, t. y. 10 proc.

3.       Atsakovas VMI atsiliepime į Bendrovės skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4.       VMI atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 1 ir 4 dalis, nes nepagrindė 49 995 490 Lt sąnaudų pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o šia suma nepagrįstai sumažino apmokestinamąjį pelną. Dėl to Bendrovei buvo apskaičiuotas papildomas mokėtinas PM ir su juo susijusius sumos.

4.2.                      Bendrovė nei patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu, nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir PM deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis. Bendrovė pateikė tik buhalterinės apskaitos registrus bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines. Patikrinimo metu buvo surinkta informacija (banko sąskaitų išrašai, gauti dokumentai iš Lietuvos juridinių asmenų, Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administratorių pateikti atsakymai), pagal kurią nustatyta Bendrovės 2013 m. patirtų sąnaudų suma – 4 595 565 Lt, arba 49 995 490 Lt mažiau nei deklaravo Bendrovė. Ši suma susidarė dėl buhalterinėje apskaitoje apskaitytų įsigijimų iš Slovėnijos įmonės A.Z.Z.U.R.O. Metal d.o.o. už 932 187 Lt, dėl įsijimų iš nenustatytų asmenų už 48 918 409 Lt, dėl buhalterinėje apskaitoje apskaitytų įsigijimų už 144 894 Lt iš fizinio asmens (duomenys neskelbtini), UAB „VESTEKSPRESS“, UAB „VILPASTAS“, dėl kurių Bendrovė nepateikė įsigijimo dokumentų, sutarčių, atliktų darbų aktų. Mokesčių apskaičiavimas pagrįstas duomenimis, todėl pagrįstai apskaitytas.

4.3.                      Bendrovės skundo argumentai dėl pasirinkto vertinimo būdo atmestini kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šiuo atveju mokesčių mokėtojas turi pareigą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir turėti galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais. Šiuo atveju Bendrovė neįvykdė šios jai nustatytos pareigos – nepagrindė į apskaitą įtrauktų sąnaudų juridinę galią turinčiais dokumentais. VMI, apskaičiuodama mokesčius, tinkamai taikė PMĮ 11 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas ir pagrįstai nepriskyrė prie leidžiamų atskaitymų pareiškėjos deklaruotų, tačiau juridinės galios turinčiais dokumentais nepagrįstų sąnaudų. VMI, priešingai nei teigia Bendrovė, šiuo atveju neprivalėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, tai patvirtino ir Komisija.

4.4.                      Nepagrįsti ir skundo argumentai, kad VMI neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių sumas ir nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtinto objektyvumo principo. Šiuo atveju būtent Bendrovei PMĮ nustatyta pareiga turėti dokumentus, patvirtinančius patirtas sąnaudas. Todėl nėra reikšminga bendroji MAĮ 67 straipsnio nuostata. Įrodinėjimo procesas mokestiniame ginče arba kitoje administracinėje byloje, kurioje sprendžiami mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus ginčai, priklauso nuo ginčo pobūdžio, t. y. nuo materialinės teisės, kuri taikytina konkrečiu atveju. Pareiškėja tinkamų dokumentų, kurie pagrįstų veiklos sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, nepateikė, todėl, laikantis PMĮ reikalavimų, jai buvo apskaičiuotas apmokestinamojo pelno dydis, nemažinant jo nepagrįstomis išlaidomis.

4.5.                      Bendrovei paskirta 30 proc. PM bauda, konstatavus Bendrovės atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nebendradarbiavimą, nes Bendrovė nepateikė dokumentų. Komisijos sprendime teisingai nurodyta, kad priešingai nei teigia Bendrovė, mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ji nebendradarbiavo su VMI – neatvyko pas mokesčių administratorių, nepateikė dokumentų, už privalomo nurodymo nevykdymą pareiškėjai surašytas administracinio nusižengimo protokolas, Bendrovė nepateikė dokumentų ir po privalomojo nurodymo juos atkurti. Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos dokumentų dingimą, neatkūrė dingusių apskaitos dokumentų, nepateikė dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų akto, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 1022 patvirtintose Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklėse (toliau – ir Dingusių dokumentų taisyklės). Patikrinimo metu Bendrovės atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl jai paskirta pagrįsto dydžio bauda. Taip pat nėra pagrindo spręsti ir dėl atleidimo nuo delspinigių klausimo ar jų sumažinimo klausimo.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 2 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Aktą nutraukė ir likusią skundo dalį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl Akto panaikinimo nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią patikrinimo aktas (šiuo atveju – Aktas) negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.

7.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, nustatė šias reikšmingas aplinkybes:

7.1.                      VMI, patikrinusi Bendrovės mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmė Aktą, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad Bendrovė, nepateikdama prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentų, pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to, įvertinus surinktą informaciją padaryta išvada, kad Bendrovė nepagrįstai 49 995 490 Lt padidino leidžiamų atskaitymų sumą. Aktu buvo konstatuota, kad Bendrovė papildomai turi sumokėti, be kita ko, 493,80 Eur PVM ir 2 170 332,19 Eur PM.

7.2.                      VMI, nustačiusi, kad Bendrovė pastabų dėl Akto nepateikė, išnagrinėjusi Aktą, priėmė VMI sprendimą, kuriuo patvirtino Aktą ir papildomai apskaičiavo 4 182 276,39 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų: 493,80 Eur PVM, 11,73 Eur PVM delspinigių, 2 170 332,19 Eur PM, 651 100 Eur PM baudą (30 proc.), 1 360 338,67 Eur PM delspinigių. Bendrovei 30 proc. PM bauda skirta dėl to, kad mokestinio patikrinimo metu ji nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nepateikė dokumentų. VMI konstatavo, kad Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus duomenis bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir PM deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis, tarp jų ir prekių bei paslaugų įsigijimo dokumentų. Tai nustačiusi, VMI rėmėsi mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija, t. y. Bendrovės sandorių su Belgijos įmonėmis NV NUMAGOLD, NVTONY GOETZ ir SPRL INTERBEE buhalterinės apskaitos registrais, šioms įmonėms išrašytoms PVM sąskaitomis faktūromis, užsakymų lapais, kasos pajamų orderiais, bankų sąskaitų išrašais, AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialo pateiktais pareiškėjos banko sąskaitų išrašais už mokestinio patikrinimo laikotarpį, pareiškėjos buhalterinės apskaitos registrais už 2013 m. (gautomis ir išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, didžiosios knygos sąskaitų suvestinėmis), iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Prancūzijos, Slovėnijos, Suomijos, Ispanijos, Belgijos, mokesčių administratorių gauta informacija dėl sandorių su atitinkamais PVM mokėtojais ir kitais mokėtojais, turinčias jų bankuose banko sąskaitas, informacija iš Lietuvos juridinių asmenų, VMI turimų duomenų bazėse ir Muitinės duomenų bazėje „Bendrasis muitinės dokumentas“ esančiais duomenimis ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis. VMI konstatavo, kad Bendrovė 49 958 150 Lt nepagrįstai sumažino 2013 m. apmokestinamąjį pelną dėl nepagrįstai padidintų sąnaudų, nuo kurių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 7 493 723 Lt, t. y. 2 170 332,19 Eur PM. Mokestinio patikrinimo metu VMI nustatė, kad Bendrovė nepagrindė sąnaudų, patirtų dėl įsigijimų iš Slovėnijos įmonės A.Z.Z.U.R.O. METAL d.o.o., dėl sandorių su nenustatytais tiekėjais, dėl įsigijimų iš Lietuvos juridinių asmenų, ES PVM mokėtojų ir fizinio asmens, t. y. nepagrindė iš šių sandorių kilusių sąnaudų, nepateikė sutarčių, prekių (paslaugų) įsigijimo dokumentų, krovinių važtaraščių, prekių pristatymo dokumentų, apmokėjimo dokumentų, buhalterinės apskaitos dokumentų, informacijos, kokiu tikslu įsigytos paslaugos (prekės), kad paslaugos (prekės) skirtos pareiškėjos ekonominės veiklos vykdymui.

7.3.                      Bendrovė, nesutikusi su VMI sprendimu, kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti VMI sprendimą. Bendrovė skunde Komisijai išdėstė tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė skunde teismui, skyrėsi tik argumentai dėl delspinigių. Bendrovė teismui delspinigių apskaičiavimo neskundė, todėl dėl šios VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo dalies teismas teisminės patikros neatliko ir dėl to pripažino, kad neaktualūs VMI atsiliepime pateikti argumentai dėl Bendrovės atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo.

7.4.                      Komisija, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, priėmė Komisijos sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtini VMI sprendimą: Komisija atmetė Bendrovės skundo argumentus, kuriais pareiškėja grindė, kad VMI turėjo apskaičiuoti Bendrovės sąnaudas pagal savo įvertinimą, taikydama Taisyklėse įtvirtintus vertinimo būdus, konstatuodama, kad šie argumentai prieštarauja teismų praktikai dėl PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje bei MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės normų taikymo esant jų konkurencijai. Pagal šią praktiką sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Todėl, nustačius, kad Bendrovė neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais, nes jų VMI nepateikė, Komisija padarė išvadą, kad VMI tinkamai taikė PMĮ nuostatas ir pagrįstai nepriskyrė prie leidžiamų atskaitymų Bendrovės deklaruotų, tačiau juridinės galios turinčiais dokumentais nepagrįstų sąnaudų. Komisija taip pat atmetė kaip nepagrįstus Bendrovės argumentus dėl bendros pareigos pagrįsti savo sprendimus, įtvirtintos MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, ir VAĮ 3 straipsnyje, neįvykdymo, konstatavus, kad šiuo atveju ne bendrosios nuostatos, bet specialioji PMĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostata įtvirtina materialinio pobūdžio pareigą Bendrovei turėti savo sąnaudas patvirtinančius dokumentus. Vadovaudamasi teismų praktika, Komisija padarė išvadą, kad šiuo atveju bendrosios normos, nustatančios mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti savo priimtą sprendimą įrodymais, neaktualios. Taip pat Komisija, nenustačiusi Bendrovės atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatavo, kad Bendrovė nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, dėl ko jai pagrįstai buvo paskirta 30 proc., t. y. vidutinio dydžio PM bauda.

7.5.                      Bendrovė, nesutikusi su šiuo sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu, kurį, kaip minėta, grindė analogiškais argumentais, kuriuos išdėstė Komisijai (išskyrus argumentus dėl delspinigių): VMI, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtiną PM, pažeidė bendrąją įrodinėjimo pareigą, nes esant pagrindams, įtvirtintiems MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, Taisyklių 4.4 ir 6.3 punktuose, nepagrįstai Bendrovės sąnaudų neapskaičiavo pagal savo įvertinimą ir dėl to priėmė tik spėlionėmis ir prielaidomis pagrįstą VMI sprendimą, kuriuo apskaičiavo papildomai mokėtiną PM; nenustačiusi Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertinusi tai, kad, Bendrovės nuomone, ji bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atliekančiu mokesčių administratoriaus pareigūnu, teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, Bendrovės vadovė, negalėdama atvykti, suteikė įgaliojimus atstovui, kuris teikė visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, Bendrovė laikėsi pozicijos, kad jai paskirta per didelė bauda, todėl ji turi būti sumažinta iki 10 proc.

8.       Pirmosios instancijos teismas, apsibrėžė, kad šiame mokestiniame ginče nėra ginčijami konkretūs sandoriai, dėl kurių patirtos sąnaudos nebuvo pripažintos leidžiamais atskaitymais, o ginčijamas VMI pasirinktas PM skaičiavimo būdas.

9.       Teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, jų nuostatas aiškinančią teismų praktiką, nustatė, kad nors Bendrovė nurodė, kad juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių į apskaitą įtrauktas sąnaudas, ir pagrindžiančių, kad šios sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams nustatytus reikalavimus, nepateikė todėl, kad šie dokumentai buvo galimai sunaikinti kraustymosi metu, tačiau to Bendrovė niekaip neįrodė. Teismas nustatė, kad Bendrovė mokestinio patikrinimo metu buvo ne tik įpareigota pateikti dokumentus, bet ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir Dingusių dokumentų taisyklėmis, pateikti įrodymus, patvirtinančius tai, kad prašomi pateikti dokumentai iš tikrųjų prarasti neatkuriamai, t. y. pateikti dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų aktą. Tačiau, kaip nustatyta, Bendrovė nei VMI, nei Komisijai, nei teismui tokių įrodymų nepateikė. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju VMI pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovė neįvykdė pareigos įrodyti į apskaitą įtrauktų sąnaudų pagrįstumo, todėl jai nekilo pareiga PM skaičiuoti pagal savo įvertinimą. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo tokio teisės aiškinimo ir keisti suformuotos praktikos vadovaujantis Bendrovės skundo argumentais dėl VMI pareigos PM skaičiuoti pagal savo įvertinimą. Teismas priėjo prie išvados, kad tikrovės neatitiko ir Bendrovės skundo argumentas, kad VMI, priimdama VMI sprendimą, neatsižvelgė į Bendrovės faktinę situaciją dėl dingusių dokumentų. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtino, jog VMI elgėsi aktyviai ir įpareigojo Bendrovę teikti įrodymus, patvirtinančius, kad dokumentų Bendrovė neturi, tačiau pati Bendrovė neteikė dokumentų, kas lėmė jos atžvilgiu neigiamas teisines pasekmes. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė neginčijo konkrečių mokestinio patikrinimo metu konstatuotų aplinkybių dėl sąnaudų nepagrįstumo konkrečių sandorių atveju, laikydamasi pozicijos, kad visos jos sąnaudos yra pagrįstos. Teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui, inicijuojančiam mokestinį ginčą, nustatyta procesinė pareiga pagrįsti savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus mokestinėmis išvadomis ir įrodyti mokesčių administratoriaus išvadų neteisingumą (MAĮ 67 str. 2 d.). Tai įvertinęs, teismas priėjo prie išvados, kad Bendrovės skundo argumentai, kuriais Bendrovė grindžia tai, kad VMI, skaičiuodama PM, turėjo pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnį bei Taisykles ir skaičiuoti PM pagal savo įvertinimą, nepagrįsti, todėl atmesti.

10.       Įvertinęs įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, teismas laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje bylose, kuriose sprendžiama dėl PM apskaičiavimo, nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, pagal kurias pareiga įrodyti, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai tenka mokesčių mokėtojui – Bendrovei. Mokestiniame ginče konstatuota, kad Bendrovė neįvykdė pareigos ir nepagrindė į apskaitą įtrauktų sąnaudų juridinę galią turinčiais dokumentais. Tai nustatęs, teismas Bendrovės skundo argumentus, kuriais grindžiama, kad VMI, apskaičiuodama ginčo PM, pažeidė įrodinėjimo pareigą, atmetė.

11.       Vertindamas Bendrovės skundo argumentus dėl per didelės baudos, teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą šiuo klausimu, juos įvertino kritiškai. Pirma, teismas nurodė, kad Bendrovė niekaip nepagrindė teiginio, jog ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neidentifikavo konkrečių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antra, teismas pažymėjo, kad priešingai nei teigė Bendrovė, byloje esantys duomenys patvirtina VMI ir Komisijos išvadą, kad Bendrovė iš tikrųjų nebendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu, nes neteikė patikslintų deklaracijų, nedeklaravo papildomų pajamų kaip buvo paprašyta, prašomų dokumentų Bendrovė nepateikė, dėl to Bendrovės atžvilgiu buvo priimtas nurodymas pateikti mokestiniam laikotarpiui aktualius buhalterinės apskaitos dokumentus bei jų registrus, tačiau Bendrovė šio nurodymo taip pat neįvykdė, dėl ko Bendrovės vadovei buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, skiriant baudą, kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Aplinkybė, kad vykdydama kitus VMI nurodymus, Bendrovė teikė paaiškinimus, teismo vertinimu, nepaneigė VMI ir Komisijos išvados, kad Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nebendradarbiavo su VMI. Šią išvadą patvirtino jau nustatytos faktinės aplinkybės, kad Bendrovė neteikė sąnaudas patvirtinančių dokumentų, dėl to VMI turėjo pati inicijuoti kreipimusis į juridinius asmenis, prašant pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius sandorius. Vien tai, kad VMI turėjo imtis tokių veiksmų, tai, kad Bendrovės atžvilgiu buvo priimti privalomai vykdyti nurodymai pagrindė, kad iš Bendrovės buvo stokojama aktyvių veiksmų, padedančių operatyviai ir efektyviai atlikti mokestinį patikrinimą. Trečia, teismas pažymėjo, kad skunde nurodyta aplinkybė, jog VMI nurodymai nebuvo vykdomi, nes Bendrovės vadovė buvo išvykusi, nustačius, jog vėliau paaiškinimus sėkmingai teikė Bendrovės atstovas, nesudarė pakankamo pagrindo spręsti, kad tokia aplinkybė galėtų būti Bendrovės atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Mokestinio patikrinimo medžiaga patvirtino, kad Bendrovė buvo privalomai įpareigota vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus, kurie priimami tuomet, kai aktyvių bendradarbiavimo veiksmų stokojama. Ketvirta, teismas akcentavo, kad Bendrovė nepateikė jokių jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Todėl tai įvertinęs, teismas nematė pagrindų nesutikti su VMI ir Komisijos išvada ir sumažinti Bendrovei paskirtą PM baudą.

12.       Bendrovė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – Komisijos sprendimą ir VMI sprendimą panaikinti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat Bendrovė prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bendrovė apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad VMI nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos atlikti sąnaudų apskaičiavimo pagal savo įsitikinimą pagal MAĮ 70 straipsnį. Teismas nepagrįstai konstatavęs, kad VMI neturėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, padarė materialiosios teisės normos pažeidimą, kuris nulėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

12.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, skaičiuojant PM, teko Bendrovei. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai dėl įrodinėjimo naštos mokestinio patikrinimo metu paskirstymo. VMI sprendimas nėra pagrįstas teisės aktų nustatyta tvarka surinktais tinkamais ir pakankamais įrodymais, todėl akivaizdu, kad VMI neįvykdė jai tenkančios pareigos pagrįsti mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių įstatymus ir pagal bendrąjį viešojo administravimo objektyvumo principą.

12.3.                      Pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs bylos duomenis, nepagrįstai nesumažino Bendrovei paskirtos baudos, neteisingai nustatęs, kad Bendrovė nebendradarbiavo, neteikė prašomų dokumentų. Ši teismo išvada prieštarauja byloje esančiai medžiagai, kuri priešingai tik patvirtina, kad Bendrovė mokestinio patikrinimo metu teikė dokumentus, prašomą informaciją, paaiškinimus, vadinasi – bendradarbiavo. Bendrovė neatliko jokių veiksmų, leidžiančių daryti išvadą, kad Bendrovė vilkino tyrimą, sąmoningai klaidino.

13.       Atsakovas VMI atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui, atkreipdama dėmesį, kad Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų dingimą, neatkūrė dingusių apskaitos dokumentų, nepateikė dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų akto, kaip to reikalaujama teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14.       Byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius turėjo pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnį ir skaičiuoti PM pagal savo įvertinimą, kai Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių į apskaitą įtrauktas sąnaudas, ir pagrindžiančių, kad šios sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams nustatytus reikalavimus.

15.       Bendrovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo, todėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tenkinti nėra pagrindo.

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, apeliacinis teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama.

17.       Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Bendrovė mokestinio patikrinimo metu nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių į apskaitą įtrauktas sąnaudas, ir pagrindžiančių, kad šios sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams nustatytus reikalavimus. Taip pat teismas nurodė, kad Bendrovė neįvykdė pareigos įrodyti į apskaitą įtrauktų sąnaudų pagrįstumo, todėl VMI nekilo pareiga pelno mokestį skaičiuoti pagal savo įvertinimą. Bendrovė teigia, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vertindamas Bendrovės patirtas sąnaudas visgi turėjo vadovautis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis (atlikti sąnaudų apskaičiavimą pagal savo įvertinimą), t. y. pelno mokesčio bazė privalėjo būti nustatyta taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

18.       Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Teismas pažymi, kad šios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, atsižvelgiant į konkretaus mokesčio įstatymą.

19.       PMĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Sąnaudos PMĮ 2 straipsnio 31 dalyje yra apibrėžiamos kaip visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas. Aiškindamas PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: 1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; 2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; 3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; 4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; 5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015).

20.       PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai. Aiškindamas šias teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta (onus probandi) šiuo atveju tenka pačiam mokesčių mokėtojui (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-367-602/2018 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo mokesčių administratoriui, nustačius, kad sąnaudos buvo grindžiamos juridinės galios neturinčiais dokumentais, buvo pavesta sąnaudas nustatyti pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytų materialinės teisės normų. Šiame sprendime nurodyta, kad „sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą neabejotinai privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Ši mokesčių mokėtojo pareiga išplaukia iš minėto Pelno mokesčio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, įtvirtinančio būtinumą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais. Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs minėtas faktines aplinkybes bei padaręs teisingą išvadą, kad prekės buvo įsigytos, tačiau ne iš to subjekto, kuris nurodytas PVM sąskaitose faktūrose, t. y. pripažinęs, kad mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai negali pagrįsti sąnaudų, neteisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytų materialinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai pripažinti negalinčiais patvirtinti mokesčių mokėtojo nurodytų sąnaudų, be pagrindo sprendė, kad mokesčių administratoriui atsirado privalomas pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnį ir skaičiuoti sąnaudas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratoriui padarius išvadą, kad pagal mokesčio mokėtojo pateiktus dokumentus jo nurodomos išlaidos negali būti pripažįstamos išlaidomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, nesant kitų klausimų dėl galimybės apskaičiuoti mokestinę prievolę įprasta tvarka, mokesčių administratorius neturi privalomo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį“.

21.       Teismas pažymi, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama ir taikoma tokiu būdu, kad to paties lygmens teisės normos, paminėtos šios nutarties 19 ir 20 punktuose, kuriose yra atspindėti pagrindiniai PM principai, prarastų prasmę.

22.       Bendrovė nei patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu, nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų (sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, atliktų darbų aktų, krovinių gabenimo, apmokėjimo bei kitų dokumentų), patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos registruose apskaitytus bei pelno (nuostolių) ataskaitoje ir PM deklaracijoje už 2013 m. deklaruotus duomenis. Bendrovė mokestiniam patikrinimui pateikė tik buhalterinės apskaitos (gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų) registrus bei didžiosios knygos sąskaitų suvestines. Iš apeliacinio skundo sektų, kad apeliantas nori sąnaudomis ir leidžiamais atskaitymais pripažinti net įsigijimus iš nenustatytų asmenų (PVM sąskaitų faktūrų registre apskaityta įsigytų prekių (paslaugų) vertė iš mokėtojų, kurių PVM mokėtojų ar asmens kodai nenurodyti) bei įsigijimus dėl kurių Bendrovė nepateikė įsigijimo dokumentų, sutarčių, atliktų darbų aktų ir kt. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams ir aukščiau paminėtoms teisės normos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Bendrovė neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais, o ginčo atveju mokesčių administratorius tinkamai taikė PMĮ 11 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas ir pagrįstai nepriskyrė prie leidžiamų atskaitymų Bendrovės deklaruotų, tačiau juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrįstų sąnaudų.

23.       Bendrovė nesutinka ir su paskirtos PM baudos dydžiu, teigia, kad patikrinimo metu tinkamai bendradarbiavo, todėl atsižvelgiant į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jai turėtų būti skirta 10 proc. dydžio bauda. Teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Bendrovė niekaip nepagrindė teiginio, jog bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neidentifikavo konkrečių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, Bendrovė nepatikslino deklaracijų, nedeklaravo papildomų pajamų, neįvykdė mokesčio administratoriaus reikalavimų pateikti mokestiniam laikotarpiui aktualius buhalterinės apskaitos dokumentus. Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos buhalterinės apskaitos dokumentų dingimą, neatkūrė dingusių apskaitos dokumentų, nepateikė mokesčių administratoriui dingusių dokumentų ir neatkuriamai prarastų dokumentų akto, kaip to reikalauja Dingusių dokumentų taisyklės. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos patvirtinti bendradarbiavimo faktą. Teismo vertinimu Bendrovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tinkamą bendradarbiavimą neįrodyti. Nenustačius kitų Bendrovės atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jai pagrįstai buvo paskirta 30 proc., t. y. vidutinio dydžio PM bauda.

24.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Bendrovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o Bendrovės apeliacinis skundas atmetamas.

25.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus Bendrovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ornamenti LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius

        Veslava Ruskan