Civilinė byla Nr. 2-632/2013

        Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 126.3.            

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. Ž. ir V. Ž. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų D. Ž. ir V. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų B. A. ir S. A. turtui, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-608-372/2014 pagal ieškovų D. Ž. ir V. Ž. ieškinį atsakovams dėl daikto praradimo nuostolių kompensavimo. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovų turto hipotekos sandoriu buvo užtikrintas atsakovų įsipareigojimų įvykdymas. Atsakovams tinkamai nevykdžius įsipareigojimų, įkeistas turtas parduotas atsakovų kreditoriaus naudai, dėl ko ieškovai iš atsakovų prašo priteisti solidariai 370 000 Lt, sumokėtus už parduotą turtą ir 500 000 Lt nuostolių, patirtų dėl daikto praradimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai prašė atsakovų turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams B. A. ir S. A. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 870 000,00 Lt sumai, uždraudė šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti. Neužtekus šio turto, areštavo atsakovams B. A. ir S. A. priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis bei turtines teises.

  Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi, tenkindamas atsakovų atskirąjį skundą, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant išsiaiškinti tikrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybes, paskyrė nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

           Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovų D. Ž., V. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų B. A. ir S. A. turtui netenkintas.

Teismas sutiko su atsakovų atskirojo skundo argumentu, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui, jos prieštarautų protingumo principui, ir yra visiškai nebūtinos, kadangi pas ieškovus yra atsakovo B. A. lėšos, gerokai viršijančios ieškovų reikalaujamą sumą. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimas sietinas su B. A. reikalavimo teise ieškovams D. Ž. ir V. Ž., kaip solidariems skolininkams, pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 (šis apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. liepos 29 d.). Šiuo sprendimu Klaipėdos apygardos teismas priteisė B. A. solidariai iš D. Ž. ir V. Ž. 246 177,01 Eur skolos, 58 980,84 Eur palūkanų, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 305 157,85 Eur sumos nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovams priskaičiuotos procesinės palūkanos pagal aukščiau nurodytą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą atskirojo skundo teikimo dienai sudaro 33 440 Eur. Taigi, šio teismo sprendimo pagrindu B. A. įgijo  neabejotiną ir vykdytiną 1 170 110,66 Lt (338 597,85 Eur ir 1 000 Lt) dydžio reikalavimo teisę D. Ž. ir V. Ž., kuri savo dydžiu žymiai viršija nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų sumą – 870 000,00 Lt.

Dėl to teismas sprendė, kad visiškai ar iš dalies ieškovams palankaus teismo sprendimo atveju, nėra jokios grėsmės, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes atsakovai prievolę ieškovams galės įvykdyti įskaitydami vienarūšį priešpriešinį reikalavimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovai prašo panaikinti 2014 m. vasario 3 d. nutartį ir 2014 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2014 m. sausio 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį, kuria nusprendė priimti atsakovų atskirąjį skundą dėl 2014 m. sausio 10 d. nutarties, ieškovus įpareigojo iki 2014 m. sausio 31 d. pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį ta pačia nutartimi patenkino ir nurodė, kad nutartis neskundžiama. Nepaisant to, dėl šios nutarties ieškovai pateikė atskirąjį skundą. 2014 m. sausio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą nurodydamas, kad ši nutartis nėra apeliacijos objektas. 2014 m. vasario 3 d. nutartimi iš naujo išnagrinėjęs ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas jo netenkino. Prieš priimdamas 2014 m. vasario 3 d. nutartį, teismas jau buvo išsakęs savo išankstinę nuomonę 2014 m. sausio 24 d. nutartyje, kurioje nurodė, kad sutinka su atsakovų atskirojo skundo argumentais, jog ieškovų skola atsakovams yra didesnė nei ieškiniu reikalaujama suma, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas turėjo suteikti teisę apskųsti ir 2014 m. sausio 24 d. nutartį. Dėl šių aplinkybių manytina, kad teismas, pakartotinai nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebuvo nešališkas, nes jau turėjo išankstinę nuomonę, kad prašymas yra nepagrįstas.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovų reikalavimas yra visiškai užtikrintas, nes bus galima atlikti įskaitymą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo pagrindu. Įskaitymas negalimas, nes ieškovai turi daugiau kreditorių, kurie taip pat turi neabejotiną reikalavimo teisę, ir jų reikalavimų pagrindu yra areštuotas ieškovų turtas (tame tarpe ir esantis pas trečiuosius asmenis). Tai reiškia, kad pas trečiuosius asmenis esančios ieškovų lėšos bus dalinamos proporcingai ieškovų skolos dydžiui, t. y. visų kreditorių reikalavimai bus tenkinami proporcingai skolos dydžiui.
3. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovai atsakovams yra pareiškę kitą ieškinį dėl 250 000 Lt paskolos ir 65 519 Lt palūkanų priteisimo, kurioje Šiaulių apygardos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, atsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą. Taigi, bendra atsakovams pareikštų reikalavimų suma sudaro 1 185 519 Lt neskaitant procesinių palūkanų, o atsakovams priteista 1 170 110, 66 Lt. Todėl akivaizdu, kad atsakovų reikalavimas ieškovų atžvilgiu yra mažesnis.
4. Už atsakovų skolą antstolis ne tik pardavė ieškovams priklausančią parduotuvę (dėl to pareikštas ieškinys dėl 870 000 Lt nuostolių atlyginimo šioje byloje), bet šiuo metu iš varžytynių pardavinėjami ir gyvenamasis namas su žemės sklypu, kurių vertė 700 000 Lt, dėl ko ieškovai taip pat bus priversti kreiptis į teismą. Vadinasi, bendra atsakovų skola ieškovams sudaro 870 000 Lt + 250 000 Lt + 65 519 Lt + 700 000 Lt = 1 885 519 Lt. Skirtumas sudaro 715 408,34 Lt sumą, kuri šiai dienai yra visiškai niekuo neužtikrinta.
5. Be to, atsakovų atžvilgiu Šiaulių apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-301-13 dėl areštuoto turto perleidimo ir dokumentų klastojimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai B. A. ir S. A. prašo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį procesą dėl 2014 m. sausio 24 d. nutarties – nutraukti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 24 d. nutartį, pasinaudojo CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta tvarka, pagal kurią, sutikdamas su atskiruoju skundu, turėjo teisę per tris darbo dienas pats panaikinti skundžiamą nutartį. Nors CPK tiesiogiai nenurodo, kad tokia nutartis yra neskundžiama, tačiau ji yra neskundžiama dėl to, kad neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (CPK 334 1 d. 2 p.). Šiuo atveju CPK 151 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina, kadangi 2014 m. sausio 24 d. nutartimi tik panaikinta anksčiau priimta nutartis, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas iš naujo neišspręstas.
2. Atskirojo skundo argumentai dėl kitų kreditorių ir būtinybės proporcingai atsiskaityti su jais yra nepagrįsti, kadangi įskaitymas yra vienašalis sandoris, kurio atsiradimui kitos šalies valia nebūtina (CK 6. 131 str. 1 d.). Atsakovai vienašališkai gali įvykdyti šį sandorį nepaisydami ieškovų valios, o trečiųjų asmenų teisėms įskaitymas neturi jokios įtakos (CK 6.130 str.). Taigi, ieškovų nurodyta aplinkybė nepatenka į atvejų, kada įskaitymas draudžiamas sąrašą (CK 6.134 str.). Be to, jokie kiti kreditoriai nėra įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis į šią bylą.
3. Ieškovai Šiaulių apygardos teisme yra iškėlę civilinę bylą tik dėl 250 000 Lt skolos bei palūkanų priteisimo, todėl atskirojo skundo argumentai apie ketinamas kelti bylas nėra teisiškai reikšmingi. Be to pažymėtina, kad teisė į ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą nėra tapatūs.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų D. Ž. ir V. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų B. A. ir S. A. turto atžvilgiu, teisėtumo klausimas. Taip pat apeliantai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį, kuria buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirtas nagrinėti 2014 m. vasario 3 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinio teisinio pobūdžio priemonė, todėl teismo nutartys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, motyvuodamas tuo, kad atsakovas turi reikalavimo teisę į ieškovų turtą, gerokai viršijančią ieškovų reikalaujamą sumą, todėl galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo atveju atsakovai prievolę galės įvykdyti įskaitydami vienarūšį priešpriešinį reikalavimą.

Byloje atsakovas B. A. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą sieja su jo reikalavimo teise ieškovei D. Ž. ir jos sutuoktiniui V. Ž., kaip solidariems skolininkams, kurios buvimas buvo pripažintas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 (šis apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. liepos 29 d.). Minėtu sprendimu Klaipėdos apygardos teismas priteisė B. A. solidariai iš D. Ž. ir V. Ž. 246 177,01 Eur skolos, 58 980,84 Eur palūkanų, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 305 157,85 Eur sumos nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dieną sudaro 36 200 Eur, t. y. 124 991, 36 Lt. T. K. apygardos teismo sprendimo pagrindu B. A. įgijo  neabejotiną ir vykdytiną 1 179 640 Lt dydžio reikalavimo teisę D. Ž. ir V. Ž., kaip solidarią prievolę turintiems skolininkams, kuri savo dydžiu viršija nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovų pareikštų 870 000 Lt ieškinio reikalavimų atsakovams sumą.

Ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodo, kad teisme atsakovų atžvilgiu yra pareiškę dar vieną reikalavimą dėl 250 00 Lt skolos, 65 519 Lt palūkanų priteisimo, bei ketina reikšti dar vieną ieškinį 700 000 Lt sumai, todėl bendra atsakovų skola ieškovams suma sudaro 1 885 519 Lt neskaitant procesinių palūkanų, o atlikus atsakovo priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, skirtumas lieka niekuo neužtikrintas. Be to, įskaitymas šiuo atveju negalimas, kadangi ieškovai turi ir daugiau kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami proporcingai ieškovų skolų dydžiui.

Apeliantų argumentas dėl būsimo ieškinio 700 000 Lt sumai atmestinas, kadangi teismas konkrečioje byloje gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (CPK 145 str. 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Remiantis Liteko duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-367-440/2014 ieškovės D. Ž. ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš atsakovo B. A. priteista 250 000 Lt paskolos, 62 500 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 312 500 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. vasario 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 622, 61 Lt atstovavimo išlaidų ir 1 458 Lt žyminio mokesčio. Šiaulių apygardos teismo sprendimas neįsiteisėjęs. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo toje byloje faktas sietas su atsakovo B. A. reikalavimo teisės, atsiradusios Klaipėdos apygardos teismo sprendimo pagrindu, galimu įvykdymu įskaitant šalių tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Taigi, ieškovų teisme atsakovams pareikštų reikalavimų bendra suma sudaro 1 202 940 Lt (priteisti 312 500 Lt + 17 360 Lt procesinių palūkanų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienai + 1 622, 61 Lt atstovavimo išlaidų + 1 458 Lt žyminio mokesčio + 870 000 Lt šioje byloje pareikštas reikalavimas), tuo tarpu atsakovai į ieškovus yra įgiję neabejotiną ir vykdytiną 1 179 640 Lt dydžio reikalavimo teisę.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinus ieškinį šioje byloje bei įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-367-440/2014, ieškovės ir atsakovo vienas kito atžvilgiu turimos reikalavimų teisės atitiktų sąlygas, kurios yra būtinos tam, jog būtų galima atlikti šių reikalavimų įskaitymą, kadangi ginčo šalis siejantys reikalavimai būtų priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Kadangi įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.), be to, priešpriešinių reikalavimų įskaitymas galimas ir  vykdymo procese (CPK 687 str. 3 d.), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, kurią galėtų lemti bloga atsakovo B. A. turtinė padėtis, pašalina egzistuojanti prievolių pasibaigimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu galimybė.

Taigi, visų pirma, jeigu ieškovų kreditoriumi būtų tik B. A., šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymo atveju liktų nepadengta tik nedidelė – 23 300 Lt (1 202 940 – 1 179 640) – ieškovų reikalavimo dalis, kurios įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotą didelės reikalavimo sumos taisyklę. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovams, nors jie yra fiziniai asmenys, 23 300 Lt suma yra didelė. Pažymėtina, kad ši suma, priklausomai nuo abiem šalims priskaičiuotinų procesinių palūkanų neabejotinai keisis, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad išaugs iki tokio dydžio reikalavimo, kurio įvykdymo užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai, siekdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui, nepateikė pakankamai duomenų, kad būtų galima daryti kitokią išvadą. Kaip minėta, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą, civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, 2013 m. spalio 24 d. nutartimi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-367-440/2014, remdamasis Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro, Hipotekos registro ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsižvelgdamas į ieškovų D. Ž. ir V. Ž. turimus kitus kreditorius, jų reikalavimų dydį bei šių skolininkų turtui nustatytus apsunkinimus, padarė išvadą, jog egzistuoja reali tikimybė, kad kreditoriaus B. A. reikalavimas solidariems skolininkams D. Ž. ir V. Ž., atsiradęs Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo pagrindu, liks iš dalies neįvykdytas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2373/2013). Duomenys, kurių pagrindu padaryta tokia išvada, šiuo metu nėra iš esmės pasikeitę.

Ieškovų argumentas, kad jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybė apsunkinta ir būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui dėl to, kad ieškovai turi daugiau kreditorių, turinčių neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovus, atmestinas kaip nepagrįstas. Priešingai, didesnė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė būtų tuo atveju, jei atsakovai turėtų daugiau kreditorių, turinčių turtinę reikalavimo teisę, nukreiptą atsakovų atžvilgiu. Šiuo atveju preliminariai nustatyta, kad ieškovai iš viso turi įsipareigojimų kreditoriams už 4 419 640 Lt (t. y. 1 179 640 Lt skola B. A. + 2 010 000 Lt skola S. K. + 750 000 Lt skola E. P. ir V. P. (b. l. 17-34), + 139 017, 61 Eur (480 000 Lt) V. Ž. kreditas AB „Citadele“ bankui 2007 m. vasario 27 d. kreditavimo sutarties Nr. BKS/027 pagrindu (Hipotekos registro duomenys), o atsakovai tik su AB „Citadele“ banku yra sudarę 2007 m. gegužės 22 d. kreditavimo sutartį Nr. KS/112   246 177, 01 Eur sumai (2013 m. balandžio 19 d. duomenimis negrąžintos skolos suma – 114 709, 07 Eur (t. y. 396 067 Lt) (Hipotekos registro duomenys)). Vadinasi, atsakovų kreditoriai preliminariai turi reikalavimo teisių atsakovų atžvilgiu iš viso 1 599 007 Lt sumai (396 067 Lt skola kreditoriui AB „Citadele“ + 1 202 940  Lt ieškovų pareikšti reikalavimai).

Taigi, preliminariai nustatyta ieškovų turima 1 202 940 Lt dydžio reikalavimo teisė į atsakovus, kaip turtinė teisė (CK 1.112 str.), ieškovų kreditorių reikalavimų vykdymo metu proporcingai turėtų būti padalinta visiems ieškovų kreditoriams (CPK 749 str., 754 str.). Preliminariai atsakovai iš šio turto (reikalavimo teisės) galėtų gauti tik 26,7 proc. (1 179 640 x 100 / 4 419 640) reikalavimų patenkinimo, t. y. apie 321 185 Lt (1 202 940 x 26,7 proc.), todėl tik šiai sumai galėtų būti įvykdytas šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas (CPK 687 str. 2 d.) ir tik šios sumos įvykdymui užtikrinti turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kaip to reikalauja teisiniai civilinio proceso ekonomiškumo ir proporcingumo principai (CPK 145 str. 2 d.).

Atsakovai, kaip minėta, preliminariais duomenimis turi 1 599 007 Lt skolų (396 067 Lt +    1 202 940  Lt). Ieškovų preliminarių reikalavimų atsakovams dydis sudaro 75,2 proc. (1 202 940 x 100 / 1 1599 007) visų atsakovų kreditorių reikalavimų. Vadinasi, ieškovai iš 1 179 640 Lt atsakovų turto (atsakovų reikalavimo teisės į ieškovus) galėtų gauti 887 089 Lt (1 179 640 x 75,2 proc.) reikalavimų patenkinimo. Taigi, ieškovų 321 185 Lt reikalavimo teisei į atsakovus, kuri realiai gali būti įskaityta į atsakovo B. A. priepriešinius reikalavimus, užtikrinti, visiškai pakanka atsakovų turimo turto (887 089 Lt B. A. reikalavimo teisės į ieškovus). 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog grėsmės galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2013 m. spalio 24 d. nutartyje išaiškino, jog teismo sprendimo įvykdymą užtikrina egzistuojanti priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo vykdymo procese galimybė (CPK 687 str., 754 str. 4 d.)), o apeliantai, pateikę įrodymus, kad jų turto pakanka atsakovo (vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012) ir kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui, turi teisę kreiptis į teismą dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymo, o būtent – dėl išieškojimo vykdymo procese sustabdymo pareikštų ieškinio reikalavimų sumos ribose.

Apeliantai atskirajame skunde kelia ir pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties teisėtumo bei teismo šališkumo klausimą. Bylos duomenimis, 2014 m. sausio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas panaikino 2014 m. sausio 10 d. nutartį, kuria buvo patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatė atsakovams terminą atsiliepimui į prašymą pateikti ir paskyrė kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimo datą ir laiką. Nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad nutartis neskundžiama, o ieškovams padavus atskirąjį skundą, jį teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti. CPK 334 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui CPK numatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Atsisakydamas priimti atskirąjį skundą, teismas šiuo klausimu priima motyvuotą nutartį, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 315 str. 4 d., 338 str.). Šiuo atveju apeliantai neskundė apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties, todėl šia nutartimi priimtas procesinis sprendimas atsisakyti priimti atskirąjį skundą dėl 2014 m. sausio 24 d. nutarties yra įsiteisėjęs ir galioja. Apeliacinis procesas dėl šios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka nėra pradėtas, todėl atskirojo skundo argumentų dėl 2014 m. sausio 24 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nevertina. Be to pažymėtina, kad CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris (kuri) pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, o šiam trūkumui paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį (CPK 315 str. 5 d., 338 str.). Apeliantų teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą atmetami, kadangi teismas, priimdamas 2014 m. sausio 24 d. nutartį, priėmė CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą procesinį sprendimą, o daryti išvadą apie teismo šališkumą dėl jo vykdant teisingumą priimtų sprendimų, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Artūras Driukas