Civilinė byla Nr. 2-2147/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Finasta Holdings“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties, kuria atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4687-553/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukrecijos reklama“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Finasta Holding“ dėl autorių teisių gynimo ir prekių ženklo savininko teisių panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškinyje prašė pripažinti atsakovo prekių ženklo registraciją negaliojančia (registracijos Nr. 65085), uždrausti atsakovui atgaminti, išleisti, platinti, viešai rodyti, adaptuoti, perdirbti arba naudoti ieškovo pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. sutartį sukurtą reklaminę medžiagą arba jos dalį ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: kol neįsiteisės sprendimas šioje byloje uždrausti atsakovui atgaminti, išleisti, platinti, viešai rodyti, adaptuoti, perdirbti arba naudoti ieškovo pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. sutartį tarp UAB „Lukrecijos reklama“ ir AB „Finasta Holding“ sukurtą reklaminę medžiagą arba jos dalį ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus; naudoti nacionalinį prekių ženklą (registracijos Nr. 65085) ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus; naudoti pagal tarptautinę paraišką (paraiškos Nr. 1097034) įregistruotus prekių ženklus ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių motyvuojamas tuo, kad būtina užkirsti kelią gręsiantiems neteisėtiems veiksmams ir juos skubiai nutraukti, nes priešingu atveju ieškovo autorių teisių pažeidimo apimtys didės ir ieškovui bus daroma vis didesnė žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir uždraudė atsakovui kol neįsiteisės sprendimas šioje byloje atgaminti, išleisti, platinti, viešai rodyti, adaptuoti, perdirbti arba naudoti ieškovo pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. sutartį tarp UAB „Lukrecijos reklama“ ir AB „Finasta Holding“ sukurtą reklaminę medžiagą arba jos dalį ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus; naudoti nacionalinį prekių ženklą (registracijos Nr. 65085) ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus; naudoti pagal tarptautinę paraišką (paraiškos Nr. 1097034) įregistruotus prekių ženklus ir (arba) suteikti teisę kitiems asmenims atlikti šiuos veiksmus. Teismas nurodė, kad pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr. B/2010-004 šalys sutarties V skirsnyje susitarė, kad autoriaus turtinės teisės į kūrinius, numatytus Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, nuo pilno apmokėjimo momento perleidžiamos atsakovui 1 metų terminui, išskyrus atvejus kai šalys susitaria ir sąmatoje numato kitaip, o Autoriaus asmeninės neturtinės teisės į kūrinius, panaudotus suteikiant konkrečias paslaugas, atsakovui neperleidžiamos. Iš ieškovo pateiktų įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovas ieškovo pagamintą reklaminę medžiagą naudoja ir pasibaigus nustatytam 1 metų terminui, o ieškovo pagamintą logotipą, kaip prekių ženklą, 2012 m. balandžio 18 d. įregistravo Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure (registracijos Nr. 65085) bei tokį prekių ženklą įregistravo Europos bendrijos prekių ženklu (registracijos Nr. 1097034). Teismo vertinimu, ieškovas tokiu būdu įvykdė pareigą tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimą, todėl, siekiant užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą ir apriboti žalos padidėjimą, tikslinga taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo principo, kadangi neįtakoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovui toliau turint teisę naudoti reklaminę medžiagą bei prekių ženklus bei teismui nusprendus, kad atsakovo veiksmai pažeidžia ieškovo teises, toks draudimas galės būti pritaikytas teismo sprendimu. Be to, tokiu taveju atsakovas būtų pajėgus atlyginti ieškovui jo patirtą žalą. Tuo tarpu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės padarytų atsakovui didelę žalą, nes ieškinio atmetimo atveju nenaudotų prekių ženklų vertė būtų žymiai mažesnė arba jie taptų beverčiais.

2. Kadangi pagrindinis ieškinio reikalavimas sutampa su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, todėl teismas faktiškai patenkino ieškovo reikalavimą neišnagrinėjęs bylos.

3. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui, nors šiuo atveju nebuvo aplinkybių, jog delsimas galėtų padaryti žalos ieškovui. Nematerialus turtas negali būti išeikvojamas, todėl neegzistavo reali galimybė, kad šis turtas dings.

4. Nacionalinis prekių ženklas registracijos Nr. 65085 bei tarptautinis prekių ženklas registracijos Nr. 1097034 nuosavybės teise priklauso AB bankui „FINASTA“, taigi atsakovas nėra šių prekių ženklų savininkas, todėl negali uždrausti kitiems asmenims atlikti nurodytus veiksmus. Ieškovas sąmoningai nuslėpė nuo teismo šią informaciją.

5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja pagrindas įtarti, kad buvo padarytas autorių teisių pažeidimas. Nei prekių ženklas, nei reklaminės idėjos negali būti laikomi autorių teisių objektais, todėl nėra pagrindo konstatuoti esant pažeistoms ieškovo autoriaus teisėms. Bendradarbiavimo sutartis yra mišri sutartis, turtinti atlygintinų paslaugų teikimo bei rangos sutarties elementų ir negali būti laikoma autorių teisių sutartimi. Ieškovo sukurtas prekių ženklas (logotipas) yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: liūto simbolio, užrašo FINASTA bei raudonos spalvos fono. Šių elementų visuma negali būti laikomi atitinkančiais originalumo kriterijų, o tik kaip jau sukurtų ir visuotinai žinomų bei atsakovui ir/ar FINASTA grupės įmonėms priklausančių išraiškos formų atkartojimas.

6. Teismas, atsižvelgdamas į tikruosius sutarties šalių ketinimus bei į tai, kokią prasmę sutarties nuostatoms tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški protingi asmenys, turėtų sutarties 26 punkto tekstą vertinti kaip sutarties teksto neatitikimą tikriesiems šalių ketinimams ir šio punkto nuostatų netaikyti tarp šalių susiklosčiusiems santykiams.

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Panaikinus nutartį ir bylinėjimosi procesui užsitęsus bei ieškovo atžvilgiu priėmus teigiamą sprendimą, ieškovo turtinės autorių teisės į kūrinius žymiai sumenks ar taps visiškai bevertėmis, nes kūriniai bus negrįžtamai  susiję su atsakovu. Atsakovas nėra finansiškai pajėgus atlyginti ieškovo nuostolius, ką patvirtina 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovo balansas.

2. Pagal Lietuvos teismų praktiką, kai reiškiamas prevencinis ieškinys, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti su pagrindiniu ieškinio reikalavimu.

3. Teismo nepranešimas apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti.

4. Dalis ieškovo sukurtų kūrinių buvo įregistruota kaip prekių ženklas, kas patvirtina pačių kūrinių originalumą, išskirtinumą bei atitikimą autorių teisių objektams keliamiems reikalavimams. Kūrinys turi požymius, pakankamus jį atskirti nuo kitų.

5. Atsakovas norėdamas įrodinėti savo tariamą suklydimą dėl Bendradarbiavimo sutarties 26 punkto, turi pareikšti ieškinį teisme. Be to, Sutartyje nebuvo nurodyta tiksli kūrinio sukūrimo kaina, todėl atsakovas negalėjo suklysti dėl teisių į kūrinį laikotarpio; už Sutartyje numatytas teises į kūrinį atsakovas sumokėjo 2011 m. ir jokių pretenzijų nereiškė; ikiteisminiame šalių bendradarbiavime atsakovas nenurodė, kad suklydo dėl autorinių teisių į kūrinį; pagal Sutarties 29 straipsnį autoriaus turtinės teisės apribojamos Lietuvos Respublikos teritorija.

6. Visi nutartyje nurodyti prekių ženklai yra įregistruoti išimtinai kūrinio pagrindu, t. y. jie yra kūrinio dalis. Todėl atsakovas reikalavimą atgaminti, išleisti, platinti, viešai rodyti, adaptuoti, perdirbti arba naudoti kūrinį turi užtikrinti ir kitų asmenų atžvilgiu. Bendradarbiavimo sutarties pagrindu sukurta medžiaga buvo perduota tik atsakovui, todėl atsakovas, neteisėtai perleidęs teisę į medžiagą kitiems asmenims, turi solidariai atsakyti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti numatytos kituose įstatymuose (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Pagal Prekių ženklų įstatymo 503 straipsnio 2 dalį, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, jog buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto argumentai dėl ekonomiškumo principo pažeidimo nėra pagrįsti. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės visada susijęs su tam tikrais suvaržymais, tačiau bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą. Siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, suvaržymai daugeliu atvejų yra būtini ir negali būti visais atvejais vertinami kaip proporcingumo, ekonomiškumo principų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad atsakovas, pažeisdamas Bendradarbiavimo sutartį, ir toliau naudoja ieškovo sukurtą medžiagą. Aplinkybės, kad naudoja ieškovo sukurtą medžiagą, atskirajame skunde nepaneigė ir atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apelianto atžvilgiu ne itin suvaržytų atsakovo ūkinę-komercinę veiklą ir dėl to iš esmės neprieštarauja proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitiems civilinio proceso teisės principams ir nesuvaržo atsakovo teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne tik užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus šaliai, kuri prašo imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdymą, bet ir padėti galimai sumažinti žalą ar pašalinti naujos žalos atsiradimo tikimybę.

Apeliantas nutarties nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, todėl teismas faktiškai patenkino ieškinį, jo neišnagrinėjęs iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinės; jų tikslas nutraukti veiksmus, kuriuos ieškovas traktuoja kaip neteisėtus. Nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų nustatyta, kad ieškovo teisės yra pažeistos, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo gali būti toliau tęsiamas ieškovo teisių pažeidimas. Nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Taigi teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio šalis turi teisę prašyti užtikrinti reikalavimą laikinąja apsaugos priemone, sutampančia su pareikštu ieškinio reikalavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1745/2011, 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-532/2012, kt.). Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju šios išimtinės laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, nes nėra galimybės kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. Todėl, susiklosčius tokiai situacijai, teismas daro išvadą, kad ieškinio reikalavimų sutapimas su ginčijamomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjamu atveju nekliudo taikyti šias priemones.

Iš atskirajame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad atsakovas iš esmės kvestionuoja pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. kai kurie argumentai yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, o ne su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymu. Tačiau pareikštas ieškinys, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra nagrinėjamas iš esmės. Taigi, nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

              Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepagrįstai nepranešė atsakovui. Tiek Prekių ženklų įstatymo 503 straipsnio 6 dalyje, tiek Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos ir įrodymų užtikrinimo priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui ir jo neišklausius, ypač tais atvejais, kai delsimas galėtų padaryti nepataisomą žalą pareiškėjui arba kai įrodoma grėsmė, kad įrodymai gali būti sunaikinti. Nors, pasak apelianto, nematerialus turtas negali būti išeikvojamas, tačiau pažymėtina, kad galimu ieškovo nematerialiųjų teisių pažeidimu ieškovui daroma žala. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymai nustato teismui teisę, o ne pareigą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė apeliantui apie minėto prašymo nagrinėjimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos.

Apeliantas taip pat teigia, kad minėti prekių ženklai Nr. 65085 ir Nr. 1097034 nuosavybės teise priklauso ne apeliantui, o AB bankui „FINASTA“, todėl jis negalės įvykdyti laikinųjų apsaugos priemonių visa apimtimi. Pažymėtina, kad prekių ženklai galimai įregistruoti pagal Bendradarbiavimo sutartį sukurtos medžiagos pagrindu. Minėta sutartis buvo sudaryta tik tarp UAB „Lukrecijos reklama“ ir AB „Finasta Holding“, todėl atsakovas galimai neteisėtai perleido tretiesiems asmenims teises į medžiagą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kam nuosavybės teise priklauso minėtos ženklų registracijos, kadangi atsakovas teismo nutartyje yra aiškiai įpareigotas jų nenaudoti pats ir nesuteikti kitiems asmenims tokios teisės.

Išdėstytų argumentų pagrindu teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 320 str.).

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė