Administracinė byla Nr. eA-1987-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03056-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ch. A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ch. A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ch. A. E. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Ch. A. E.“ Nr. (15/6-12)-12PR-61 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, jog iš kilmės valstybės išvyko todėl, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) valstijoje 2013 m. birželio mėnesį nužudė jo tėvą, nes jis buvo krikščionis, vertėsi žuvų verslu jų kontroliuojamoje šiaurinėje valstybės teritorijoje. Po šio incidento pareiškėjas bandė atgauti po tėvo mirties likusias prekes, tačiau buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) grupuotės narių. Jis nuolat turėjo slapstytis, nes jautė grėsmę savo gyvybei (pareiškėjo manymu, asmenys, kurie nužudė jo tėvą, kuris kaip ir pareiškėjas buvo krikščionis, gali nužudyti ir jį). Pardavus tėvui priklausantį namą, nurodytos grupuotės nariai jį susprogdino, o asmenys, kurie iš pareiškėjo namą buvo nupirkę, reikalavo sugrąžinti sumokėtus pinigus. Kreiptis į policiją ar kitas teisėsaugos įstaigas buvo beprasmiška, nes dauguma valdžios atstovų, o tame tarpe ir policininkai, yra musulmonai, todėl jam (krikščioniui) niekas nepadėtų. Nurodytos aplinkybės pasižymi nuoseklumu ir pakankamu detalumu, o Migracijos departamentas nei sprendime, nei savo išvadoje nenustatė, jog pareiškėjo pateikti paaiškinimai būtų prieštaringi ar akivaizdžiai nesusiję su prieglobsčio prašymu. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius išvadoje nurodė, jog pareiškėjo pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) veikiančią (duomenys neskelbtini) grupuotę bei esamus religinius nesutarimus tarp musulmonų bei krikščionių atitinka tikrovę. Pastarąją išvadą Migracijos departamentas padarė remdamasis Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. pažyma Nr. NGA-15/6-3-22 (toliau – ir Pažyma). Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko vedinas patiriamos baimės dėl grėsmės jo sveikatai ir/ar gyvybei, o ši baimė atsirado dėl jo atžvilgiu patirto persekiojimo iš radikalios musulmonų tikėjimą ir santvarką propaguojančios grupuotės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovui negalėjo pateikti jokių kitų tiesioginių ir/ar netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių, t. y. rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, be jo paties nuoširdžių paaiškinimų, todėl Migracijos departamentas negalėjo šios aplinkybės aiškinti pareiškėjo nenaudai. Vien faktas, jog (duomenys neskelbtini) grupuotei iki pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės nepavyko sutrikdyti jo sveikatos ar pasikėsinti į jo gyvybę kitais, nei jau nurodytais būdais, nereiškia, jog jis turi laukti, kol tokie veiksmai bus atlikti. Nurodytos aplinkybės ir įvykiai buvo pakankamai rimtas pagrindas, kad jis išvyktų iš savo kilmės valstybės. Be to, Migracijos departamentas neleistinai sureikšmina ir suabsoliutina pareiškėjo apklausų metu nurodytus faktus apie sunkią jo finansinę padėtį kilmės šalyje, tokiu būdu siekiama pateisinti atsisakymą suteikti prieglobstį, nors realios ir reikšmingos prieglobsčio prašymo pateikimo aplinkybės nėra tinkamai nustatytos ir įvertintos. Pareiškėjas vidinio persikėlimo galimybe nepasinaudojo, kadangi, jo manymu, net jei kitoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje pavyktų išvengti persekiojimo pavojaus, jis negalėtų joje įsikurti ir gyventi normalų gyvenimą, t. y. su kita valstybės teritorija pareiškėją nesieja jokie socialiniai ir/ar ekonominiai ryšiai, neturėdamas kur gyventi, jis turėtų valkatauti, badauti bei susidurti su kitomis problemomis. Tokia persikėlimo galimybė neatitiktų geriausių prieglobsčio prašytojų interesų.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad prieglobsčio teisėje tarptautinės apsaugos suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Migracijos departamente išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) asmeniškai nepatyrė jokių veiksmų, kurie atitiktų pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos kriterijų ir nėra jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų koks nors individualaus pobūdžio persekiojimas, smurtas arba žmogaus teisių pažeidimai. Kilmės valstybe laikoma visa šalies teritorija, o ne tam tikra jos dalis. Remiantis turima informacija, šiuo metu dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės vykdomų veiksmų nesaugia teritorija laikoma tik šiaurinė bei kai kurios centrinės (duomenys neskelbtini) dalys, bet ne visa (duomenys neskelbtini) valstybė. Todėl pareiškėjas, būdamas pilnametis adekvatus asmuo ir pilnateisis (duomenys neskelbtini) pilietis, gali gyventi bet kurioje (duomenys neskelbtini) dalyje, kuri laikoma saugia. Skunde pateikiami teiginiai yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė, nes pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia realus pavojus, dėl kurio pareiškėjui turėtų būti suteikta tarptautinė apsauga ar, kad jis negalėjo pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir įsikurti bei gyventi normalų gyvenimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo Ch. A. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Prieglobsčio prašytojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento byla) esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2014 m. vasario 26 d. traukinyje „Maskva- Kaliningradas“ pareiškėjas prašė suteikti politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Užsienietis pateikė (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2013 m. rugsėjo 26 d., galiojantį iki 2018 m. rugsėjo 25 d., tačiau nepateikė jokių dokumentų apie teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Pirminėje apklausoje pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, priklausantis (duomenys neskelbtini) etninei grupei; išpažįsta krikščionybę. Jo gyvenamoji vieta kilmės šalyje buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miestuose; turi 1 metų ir 6 mėnesių karinę patirtį; priklauso politinei partijai; nevedęs; turi vidurinį išsilavinimą; turėjo nuosavą verslą (elektronikos verslas); moka anglų kalbą; iš kilmės šalies išvyko, nes (duomenys neskelbtini) grupuotė dėl nežinomų priežasčių nužudė jo šeimą (Migracijos departamento byla, b. l. 1–19). Atsakovas 2014 m. kovo 27 d. atliko papildomą pareiškėjo apklausą, kurioje jis paaiškino, kad nuo gimimo gyveno (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini) valstija) su savo tėvu; mama mirė, kai jis dar buvo mažas; brolis apie 2 metus dingęs be žinios, jo įsitikinimu, brolis yra miręs. Baigęs vidurinę mokyklą pradėjo dirbti turguje, prekiavo elektroniniais prietaisais; nepriklauso jokiai politinei partijai, tačiau palaiko APGA politinę partiją, už ją balsuoja rinkimuose. Iš kilmės šalies išvyko dėl to, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė 2013 m. birželio mėnesį, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) valstijoje nužudė jo tėvą, kuris buvo katalikas, vertėsi žuvų verslu (duomenys neskelbtini)  kontroliuojamoje teritorijoje šalies šiaurės dalyje. Kilmės šalyje tapo sunku pragyventi, turgų, kuriame prekiavo elektroniniais prietaisais, prieš 3 metus suniokojo (duomenys neskelbtini) grupuotė. Po to, kai pardavė tėvo namą, (duomenys neskelbtini) grupuotė pastarąjį susprogdino, namą įsigijusieji musulmonai reikalavo grąžinti sumokėtus pinigus. Jis slapstėsi, bijojo būti nužudytas, miegodavo bažnyčiose, todėl 2013 m. rugsėjo mėnesį gavo (duomenys neskelbtini) pasą ir nusprendė pabėgti iš šalies, nes darbo neturėjo, jį gauti neįmanoma, giminaičių kilmės šalyje neturi, bijojo būti nužudytas (Migracijos departamento byla, b. l. 27–33).

Teismas pažymėjo, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Nustatant, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės yra tikros, būtina vadovautis teisės aktuose ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais. Remdamasis Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 1 ir 2 dalimis (šiomis nuostatomis Lietuvos Respublikoje įgyvendinami Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) 4 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimai), teismas pažymėjo, jog svarbu nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas (paaiškinimai) yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu, ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai neprieštarauja šeimos narių/kitų liudytojų pateiktai informacijai, ar pareiškėjo teiginiai neprieštarauja informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, teisme pateiktus paaiškinimus, konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją. Vadovaujantis abejonių privilegijos principu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurios nepatvirtintos rašytinais įrodymais, vertintinos pareiškėjo naudai ir laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais. Todėl teismas pareiškėjo pateiktas aplinkybes vertino pagal informaciją apie kilmės valstybę (Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. pažyma Nr. NGA-15/6-3-22), siekiant nustatyti ar prieglobsčio prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus.

Teismas rėmėsi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, kuri iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei, ir pažymėjo, kad abiejų teisės normų interpretavimas leidžia teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetine prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Remdamasis taip pat ir Įstatymo 87 straipsniu, kuris reglamentuoja papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui, teismas pažymėjo, jog šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Nustatytos sąlygos „visiškai pagrįstos baimės“ buvimas, reiškia tai, kad ši sąlyga turi būti vertinama pagal objektyvius, o ne subjektyvius kriterijus, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne kaip asmens, prašančio prieglobsčio, įsitikinimas.

Pareiškėjo teigimu, jis iš kilmės šalies išvyko todėl, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė nužudė jo tėvą. Jis bijojo būti nužudytas, nes tėvas jį finansiškai rėmė, nebegalėjo normaliai gyventi, neturėjo pinigų, kilmės šalyje yra nesaugu katalikams.

Teismas, įvertinęs Pažymoje  pateiktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento byla, b. l. 34–44), pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie (duomenys neskelbtini) grupuotę bei esamus tam tikrus religinius nesutarimus tarp musulmonų bei krikščionių, nurodė, kad teiginiai atitinka tikrovę, tačiau tai neįrodo prieglobsčio prašytojui asmeniškai kylančios grėsmės pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Konvencijoje nurodomų priežasčių, t. y. būtent rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas nenustatė jokių netiesioginių įrodymų siekiant reikalaujamo priežastinio ryšio nustatymo. Pareiškėjo baimė, jog (duomenys neskelbtini) grupuotė nužudė jo tėvą, todėl irgi gali būti nužudytas kilmės šalyje, taip pat jam kyla grėsmė būti nužudytam dėl išpažįstamos religijos (katalikas), yra tik jo paties subjektyvi nuomonė, o ne kylanti grėsmė kilmės šalyje. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad dėl savo religijos iš (duomenys neskelbtini)  grupuotės asmeniškai patyrė persekiojimą, nes iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu nebuvo vykdomi individualus pobūdžio veiksmai, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie gali būti laikomi „persekiojimu“ Įstatymo bei Konvencijos prasme. Be to pareiškėjas ne kartą aiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl turimų finansinių problemų, negalėjimo susirasti darbo bei sunkaus pragyvenimo šalyje.

Teismas sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė. Jo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Pareiškėjo prašyme dėl pabėgėlio statuso suteikimo nebuvo pateikta jokių argumentų, kurie leistų manyti, jog jis gali būti pripažintas pabėgėliu, todėl atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį ir nesuteikė pareiškėjui laikino prieglobsčio bei pabėgėlio statuso.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 yra pažymėjęs, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjas skunde teismui grėsmę jo kilmės valstybėje sieja su sistemingais žmogaus teisių ir laisvių pažeidimais (duomenys neskelbtini), tuo, kad jis bijo, kad su juo bus susidorota. Pareiškėjo Migracijos departamentui ir skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl žmogaus teisių pažeidimo jo kilmės valstybėje negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t. y. jis apskritai nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjo nurodytas nesugebėjimas rasti darbą ir save išlaikyti yra sąlygoti jo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.

Dėl pareiškėjo prašymo suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jos gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Taigi turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai. Konvencija reikalauja, kad visiškai pagrįsta persekiojimo baimė būtų susijusi su viena ar keliomis Konvencijoje išvardytomis priežastimis. Šis ryšys dar vadinamas priežastiniu ryšiu, jo esmė šiame kontekste yra ta, kad visiškai pagrįsta baimė kilo būtent dėl tam tikros priežasties, kuri įtvirtinta Konvencijoje.

Pagal Pažymoje bei Human Rights Watch pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) grupuotės veiklą (duomenys neskelbtini), atsakovas pagrįstai konstatavo, kad šiuo metu nestabili bei nesaugi padėtis yra tik šiaurinėje bei centrinėje (duomenys neskelbtini) dalyse dėl šiuose regionuose paplitusios (duomenys neskelbtini) grupuotės vykdomų veiksmų, kurie sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Tačiau apie kokius nors grupuotės vykdytus tendencingus veiksmus pietinėse (duomenys neskelbtini) valstijose nėra jokių duomenų. Pažymoje teigiama, kad išpuoliai (duomenys neskelbtini) pietuose reikštų ir psichologinę (duomenys neskelbtini) pergalę, nes tai būtų įrodymas, jog grupuotė gali smogti bet kurioje šalies dalyje, ir kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ekonomikos lopšys ir daugiausia gyventojų visame žemyne turintis miestas, taip pat yra (duomenys neskelbtini) taikinyje. Nepaisant paskelbto (duomenys neskelbtini)  grasinimo pietinėms valstijoms, grupuotė (duomenys neskelbtini) pietuose taip ir nesurengė jokios sėkmingos atakos.

Teismas laiko, kad atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, nėra teisinių pagrindų manyti, kad pareiškėjas grįžęs į (duomenys neskelbtini) bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas (Įstatymo 87 str. 1 d. 1 p.). Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šiuo metu prieglobsčio prašytojui (duomenys neskelbtini) asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų Konvencijoje, pažeidimams (Įstatymo 87 str. 1 d. 2 p.). Be to, teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo argumentai nelaikytini pakankamu individualios grėsmės įrodymu.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-12PR-61 pagrįstai nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui Ch. A. E. pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

III.

Pareiškėjas Ch. A. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad:

1. Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai atitinka tikrovę, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog baimė būti nužudytam kilmės šalyje yra jo paties subjektyvi nuomonė. Iš kilmės šalies pareiškėjas išvyko po to, kai (duomenys neskelbtini) grupuotė 2013 m. birželio mėnesį nužudė jo tėvą, kuris buvo krikščionis (pareiškėjas taip pat yra krikščionis). Po tėvo mirties jis bandė atgauti likusias prekes ir kitą turtą, tačiau buvo smarkiai sumuštas minėtos grupuotės šalininkų (ant apelianto veido ir kūno liko randai). Tai patvirtinančių fotonuotraukų Migracijos departamentas netyrė ir prie bylos neprijungė (nuotraukos pateikiamos apeliacinės instancijos teismui). Be to, pareiškėjo tėvo namas (po to kai pareiškėjas jį pardavė) buvo susprogdintas (duomenys neskelbtini)  grupuotės šalininkų. Taigi pareiškėjas turėjo pagrįstą baimę, kad su juo bus susidorota. Pareiškėjo teigimu, nurodytas aplinkybės reiškia ir tai, jog jam buvo tiesiogiai grasinama susidorojimu. Pareiškėjo paaiškinimai nuoseklūs ir neprieštaringi, jie turėtų būti vertinami jo naudai.

2. Aiškinimas ir grynai individualios grėsmės buvimo tiesioginių įrodymų reikalavimas (taip pat teismo išvada, jog jų byloje nėra, dėl ko skundas atmestinas) prieštarauja LVAT praktikai, pagal kurią papildoma apsauga gali būti suteikiama ne tik dėl konkrečiam asmeniui kylančios individualios grėsmės, bet ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje. Teismas šiuo aspektu neteisingai taikė ir aiškino Konvencijos bei Įstatymo nuostatas. Teismas konstatavo, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui ne tik pabėgėlio statusą, bet ir papildomą apsaugą, yra visiškai pagrįsta baimė, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje; suteikiant pabėgėlio statusą, atsižvelgiama, be kita ko, ir į persekiojimo galimybę. Teismo teigimu, toks galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, pats persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Tačiau Europos Tarybos Bendrojoje pozicijoje dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo (96/196/TVR) laikomasi nuomonės, kad „persekiojimas“ suprantamas kaip veiksmai, kurie buvo patirti arba kurių bijomasi. Taigi ir pagrįsta baimė gali būti pagrindu suteikti prieglobstį, nes pareiškėjo padėtis (duomenys neskelbtini) sudarė visas sąlygas pagrįstai baimei būti persekiojamam dėl religijos ir politinių priežasčių, socialinių įsitikinimų. Teismas nepagrįstai papildomos apsaugos suteikimą siejo su individualios persekiojimo grėsmės reikalavimu, nes Įstatymo 87 straipsnis tokio reikalavimo nenumato.

3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. pažyma Nr. NGA-15/6-3-22 apie pareiškėjo kilmės valstybę. Ši pažyma buvo parengta dar iki pareiškėjui atvykstant į Lietuvos Respubliką ir pateikiant prieglobsčio prašymą. Taigi šioje pažymoje užfiksuota informacija (ar jos dalis) prarado aktualumą. Teismo atlikta pažymos analizė buvo reikšminga tik pareiškėjo pateiktų duomenų patikimumo vertinimui, tačiau ji nebuvo tinkama vertinant šiuo metu šalyje esančią padėtį ir pareiškėjui gresiantį pavojų. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, jog jis ne kartą prašė prijungti prie bylos jo anglų kalba pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) grupuotę, tačiau Migracijos departamentas šio prašymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas prie bylos prijungė tik mažą dalį pareiškėjo teiktos informacijos, tačiau sprendime dėl jos vertinimo išvis nepasisakė.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (15/6-12)-12PR-61, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui Ch. A. E. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime pripažinęs, kad Migracijos departamento 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-12PR-61 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju atsakovo Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso pareiškėjui Ch. A. E. grįstas tuo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog prieglobsčio prašytojui asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardintų priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir kt.) yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (15/6-12)-12PR-61 panaikinimo, nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas jo kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), kilusiomis problemomis ((duomenys neskelbtini) grupuotės išpuoliai), todėl teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju aplinkybės, susijusios su pareiškėjo baime grįžti į kilmės valstybę nėra reikšmingos, o Migracijos departamentas pagrįstai analizavo grėsmes, kurios jam gali kilti grįžus į (duomenys neskelbtini). Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis, ir pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, apklausose, skunde, teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kad jam kilmės valstybėje kiltų kokia nors grėsmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija bylą patikrino vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų ir argumentų nekartoja; ir kartu pažymi, kad (duomenys neskelbtini) grupuotės išpuoliai nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Be to, šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl vidinio persikėlimo galimybės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vidinio persikėlimo galimybe jis nepasinaudojo, kadangi, jo manymu, net jei kitoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje pavyktų išvengti persekiojimo pavojaus, jis negalėtų joje įsikurti ir gyventi normalų gyvenimą, t. y. su kita valstybės teritorija jo nesieja jokie socialiniai ir/ar ekonominiai ryšiai. Neturėdamas kur gyventi, jis turėtų valkatauti, badauti bei susidurti su kitomis problemomis. Atsakydama į šį argumentą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos (Guidelines on international protection: “Internal Flight or Relocation Alternative” within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punktą, kuriame nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-205/2014). Taigi, socialiniai ir ekonominiai motyvai administracinių teismų praktikoje nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1389-822-2015). Be to, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. kovo 18 d. Pažymoje apie grupuotės (duomenys neskelbtini) veikimo teritoriją Nr. NGA-15/6-3-10 pateikta informacija paneigia apelianto teiginius, jog pietinė (duomenys neskelbtini) dalis negali būti laikoma saugia ir dėl to pareiškėjas neturi vidinio persikėlimo alternatyvos.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, prieglobsčio prašymą jis grindė religija (pareiškėjo teigimu, jis yra krikščionis). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikti jokie argumentai dėl tiesiogiai prieš pareiškėją nukreipto individualaus persekiojimo ar pavojaus šiuo aspektu. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog krikščionys (duomenys neskelbtini) sudaro 40 proc. tikinčiųjų (žr., Migracijos departamento byla, b. l. 21–22), o pareiškėjo nurodoma (duomenys neskelbtini) grupuotė išpuolius vykdo ne tik prieš krikščionis, bet ir prieš musulmonus (Migracijos departamento byla, b. l. 34–44).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įsttaymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini), pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta, kadangi minėtą (duomenys neskelbtini) grupuotė veikia ne visuose šalies regionuose.

Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-12PR-61 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ch. A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                           Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė